Pirmojo pasaulinio karo paveldas Zarasų rajone.

Šį savaitgalį sudalyvavau ekskursijoje po Zarasų rajono tarpukario paveldo objektus. Kadangi šį projektą įgyvendino Zarasų krašto muziejus, o dalinį finansavimą skyrė Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, tai turistams dalyvavimas ekskursijoje buvo nemokamas, tik reikėjo užsiregistruoti (vietų skaičius buvo ribotas). Ši ekskursija man suveikė kaip pigus skrydis, kai pačiumpi bilietus už gerą kainą, o paskui primoki už viską :-) Taip buvo todėl, kad Zarasai su Vilniumi sujungti labai nepatogiu rytiniu autobuso reisu, kuris ekskursijos dieną atvyksta į Zarasus jau gerokai prasidėjus ekskursijai, taigi ekskursijos reikėjo arba atsisakyti, arba atvykti iš vakaro ir nakvoti Zarasuose. Kad Kūtvėla atsisakytų nemokamos ekskursijos? Tai jau ne!

Pirmojo pasaulinio karo vokiečių įtvirtinimai Zarasų rajone.

Zarasų rajono lankytinos vietos.

Pasidairiau nakvynės vietos. Man reikėjo pernakvoti vieną naktį prieš ekskursiją, o ekskursijos dienos vakare buvo tinkamas autobuso reisas į Vilnių. Svarbiausia man buvo nakvynės kaina ir radau gerą variantą: svečių namai "Zarasai". Lova žmogui čia kainuoja 8-9 eurus parai, bet man teko mokėti dvigubai, nes ėmiau dvivietį kambarį, nors gyvenau viena. Zarasai būtų puiki kelionės kryptis dviese, nes žymiai sumažėtų nakvynės kaštai :-) Pusryčiai nėra teikiami, bet yra didelė bendra virtuvė, kur galima gamintis maistą. Šioks toks minusas-bendri patogumai visam aukštui, nes gali susidaryti laukiančių į dušą eilė, tačiau šį kartą svečių buvo mažai ir eilių nebuvo. Kiek nerimavau dėl kaimynų, bet naktis praėjo ramiai (iš dalies-dėl ausų kamštukų, nes sienos praleidžia garsus). O dėl kaimynų, tai buvo kelios šeimos su mažais vaikais, viena šeima keliavo su savo augintiniu-dideliu labradoru, kuris džiaugsmingai daužė uodega į grindis pamatęs kitus svečius.

Kalėdinis nušvitimas Širvintose: miestas, kurį įkūrė briedžiai.

Jau tapo įprasta, kad Vilniaus ir Kauno Kalėdų eglutės tarpusavyje rungtyniauja socialinėje medijoje, bet šiemet, kaip koks Pilypas iš kanapių, į lyderių gretas ėmė ir iššoko Širvintos. Juk ne veltui sakoma, kad kartą metuose ir lazda iššauna. 

Širvintų eglė, 2017 m.

Iš kokios pusės konkurencijos vėjas pučia parodė ponia Dovilė Audėjūtė iš Širvintų, pasidalinusi TV balsavimo rezultatais. Tai privertė mane atsiversti Lietuvos žemėlapį ir pasižiūrėti, kur yra tos Širvintos.

Spėju, Širvintų miestelio patriotai balsavo galingai.

Negalėjau likti abejinga tokiam iššūkiui ir nusprendžiau asmeniškai įsitikinti, ar ta Širvintų eglutė tikrai tokia graži. Be to, mane domina Lietuvos miestelių turistinis potencialas: didmiesčiuose turistai išlepinti pasirinkimo gausos, o mažesnieji miesteliai kažkodėl vangiai pritraukia turistus. Įvedžiau "Ką pamatyti Širvintose" į paieškos sistemą ir ašaromis springamas Gūglė tik antrame rezultatų puslapyje iškosėjo Širvintų rajono savivaldybės puslapį. Jame pasirinkus "Apie rajoną"-> "Lankytinos vietos", galima atsisiųsti Širvintų krašto turizmo vadovą (PDF formatas, spausti čia). Pačioms Širvintoms tenka tik keturi objektai: bažnyčia, du paminklai prie jos ir buvęs NKVD namas. Taigi, informaciją apie lankytinus objektus Širvintų mieste teko rankioti kaip žvirbliui trupinius.

Savaitgaliais lankome kaimynus: Kūtvėla keliauja į Daugpilį. Antroji diena.

Šiandien su turistine programa startavome apie 10.00 val. iš mano viešbučio kai mane pasitiko gidė Inesa ir visą pusdienį mudu su Ursulijumi buvome atiduoti į jos globą. Pirmiausia su Inesa pasivaikščiojome po Daugpilio istorinį centrą. Būtent po istorinį centrą, o ne senamiestį, nes čia architektūra būdinga XIX a. Caras įsakė mieste statyti iš plytų (žinomi 22 profiliuotų plytų tipai) ir elektrifikuoti, kad miestas būtų puošnus ir turtingas. Istoriniame centre išskiriama 80 kultūriškai ir istoriškai žymių pastatų. Turistai iš Rusijos dažnai sako, kad miestas panašus į Peterburgą.

Daugpilio atsakymas Vatikanui.

Kūtvėla lietaus nebijo. 

Romantiška dienos kelionė į Latviją: nemirtingos smėlio skulptūros Jelgavoje ir nuodėmingos Rygos pagundos.

Į Jelgavos smėlio skulptūrų festivalį planavau važiuoti birželio mėnesį, bet planus pakoregavo autoįvykis, kuriame nukentėjau, todėl labai apsidžiaugiau Facebook'e pamačiusi, kad Jelgava savo smėlio skulptūras laikys iki vasaros pabaigos. Kaip mat pradėjau dairytis akcijinių autobuso bilietų į Rygą, šį kartą vėl važiavau su Lux Express, nors jie ir atsisakė kompensuoti mano išlaidas bilietui, kurio nepanaudojau dėl avarijos. Šį kartą kelionė į abi puses buvo panaši į pervežimą šaldytuve dėl baisaus šalčio salone, kelionėje pirmyn nebuvo ausinių, o autobusas atgal vėlavo atvykti į išvykimo vietą 15 min. Dar kelionėje pirmyn už manęs sėdėjo pagyvenusi pora, kuri riejosi tarpusavyje visas keturias valandas. Tai iš autobuso Rygoje net neišlipau, o tiesiog evakavausi. Į Jelgavą bilietą gavau nesunkiai, kitas reisas buvo už 10 min. Išvažiavome pilnu net ne mikroautobusu, o tikru mikrobu pagal dydį. Jelgavoje iš karto nuėjau pavalgyti ir kol kimšau karbonadą savo mėgstamame bistro "Silva" dar ir lietus nulijo. Nors smėlio skulptūras mačiau šmėstelint dar pro autobuso langą, šiek tiek drebėjau dėl to lietaus,-visai be reikalo, kaip paskui pasirodė. Jelgavoje vyko kokia tai vaikų dviračių šventė, tai reikėjo dairytis, kad koks pyplys man pėdos nepervažiuotų. Smėlio skulptūros buvo kaip naujos, o ir lankytojų sulaukė nemažai. Daug buvo lietuvių šeimų su vaikais. Žinoma, buvome ir mes su Ursulijumi ir Dzintare Lepečkojauskais- tai buvo jų medaus mėnesio kelionė į žmonos gimtinę, o Dzintarė nusprendė priimti vyro pavardę.

1,000 tonų smėlio ir 17 profesionalių skulptorių- tokia šių metų statistika. Menininkai šiemet kūrė teatro tematika.

"Vieniša lėlė", Karlis Ile, Latvija, užimta 2 vieta. Ar mes -ne marionetės likimo rankose?

Blogapagas Galapaguose: pasileisk plaukus ir šėlk!

Šį savaitgalį mūsų klaikiai pretenzingų blogerių komanda iš Lietuvos blogosferos elito vyko į skubų iškvietimą Zarasuose, kur vyko muzikos ir laisvalaikio festivalis Galapagai.

Kūtvėla goes Galapagai.

Aš pirmą kartą buvau tokiame festivalyje, nes savo metu į tokią bakchanaliją manęs mama būtų neišleidusi ir, tiesą sakant, būtų gerai padariusi, nes festivalio veiksmas visiškai nurovė stogą! Ruošdamasi festivaliui iškračiau rūbų spintą, nes gide merginoms apie tobulą atmosferą buvo nurodytos stiliaus gairės ir festivalio merginų fetišu buvo paskelbtas vienaragis. Šituom pažymima, kad vienintelis festivalio vienaragis buvo ant manęs, ir man kyla klausimas, kodėl festivalio organizatoriai nereinforsino dresskodo?

Į festivalius vykstant reikia pasipuošti. 

Į festivalį visi trylika (sic!) interneto erdvės pažibų važiavome kartu specialiai suorganizuotu blogeramobiliu. Išvykome iš Vilniaus šiek tiek po 10.00 val. ir Zarasuose buvome apie 13.00 val. Ten mus maloniai pasitiko festivalio organizatoriai, viską aprodė, tada liepė pasileisti plaukus ir turėti gerą laiką (na, kas dėl plaukų, tai man problemų paprastai nekyla). Renginio grotžymę socialinei medijai #blogapagai pasiūliau aš ir tuom didžiuojuosi, nes sudurtinis žodis su taisyklingai parinkta jungiamąja balse sužavėjo pačią ponią Loretą Vaicekauskienę, prieš kurios šešėlį dreba VLKK.

O prieš mano šešėlį dreba kelionių agentūros. Blogeramobilis en route to Galapagai.

Festivalio dalyviai nakvojo palapinių miestelyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip pabėgėlių stovykla. Ir kaip tokioje gausybėje palapinių naktį be mėnesienos rasti savąją? Challenge accepted. Žinoma, visada galima prašytis į svetimą palapinę, dėl ko būtų daug nesantuokinio sekso, kas, atsižvelgiant į apverktiną demografinę šalies padėtį, visai svarstytinas dalykas. Festivalio rengėjams reiktų pagalvoti apie galimybę įsteigti atskiras zonas norintiems prisišaukti gandrus. Ne veltui mano akyse tą vakarą vyko tiek bernvakarių!

Geras ežeras, geras oras, gera muzika, geras maistas. Gerai gyventi gera. 

Užskaitau. Šitas žmogus žino, ko nori. 

Tuo pačiu, gal kas žinot koks etiketas prašant leidimo užeiti į svetimą palapinę? Pasibelst į žolę?

Kauno skonių ir vaizdų kaleidoskopas.

Taip jau atsitiko, kad į užsienį palėkti paprasčiau (o kartais ir pigiau) nei gimtinę pažinti, tai ir Kaunui kai susistatau programą, tai kaip į turistinę katorgą-nuo aušros iki sutemų, ir vis tiek kas nors lieka neapžiūrėta. Kadagių slėnį ir Pažaislį atidėjau iki to mistinio termino "kai orai atšils" (akys kalendoriuje krypsta į gegužę), o į Sugiharos muziejų eilinį kartą nespėjau (kažin ar kas ten spėja, nes darbo laikas nuo 11.00 val. iki 15.00 val.). Šios dienos išvyka į Kauną turėjo labai konkretų tikslą- pirmiausia papildyti katastrofiškai senkančias baltarusiškos kosmetikos Viteks atsargas. Įsiprašiau į draugiją savo studentei Erikai ir siaubingai atšiaurų vasario rytą išzvimbėme į Kauną. Namų židinį kurstyti palikau savo naują draugą Kristoforą Mikalojų Radvilą Žiurkėną, dar žinomą kaip Kristupėlis. Šiaip jis pas mane toks smirskius yra, kad ir kiek valau jo ūkį, vis tiek aromatas eina. Ištekėjusios studentės ramina, kad visi vyrai smirda, bet mane, netekėjusią panelę ir vis dar ieškančią žmogiškosios padermės antrosios pusės, tai kiek neramina, nes dviejų smirskių viename buto ūkyje nelabai noriu, nebent kuris jų gyventų balkone. Paskui teisinasi anie, kad arbatinukas leidžia, nors mes visi žinom, kaip ten iš tikrųjų buvo.

Kristupėlis.

Viena iš Kauno blogybių yra tai, kad ten vis kas nors naujo atsiranda, tai vilnietis būdamas nespėji lakstyti apžiūrėti. Neseniai Kaune atsidarė pirmoji Lietuvoje portugališka kepyklėlė. Jau nuotraukose iš atidarymo matėsi, kad ten yra tradicinių portugališkų skanėstų, tai kaipmat įtraukiau jų degustaciją į savo pažintinę programą. Meilę mūsų krašte suradęs kepyklėlės savininkas G. Barros įvedė į Kauną tradicinius pyragėlius pasteis de nata. Sakoma, kad juos prieš kelis šimtus metų pradėjo kepti dvi seserys vienuolės iš garsiojo Šv. Jeronimo vienuolyno netoli Lisabonos. Receptas buvo laikomas paslaptyje ir tik XIX a. atidaryta vienuolyno parduotuvėlė, kur už šiuos kepinius gautos lėšos ėjo vienuolyno statyboms. Šis vienuolynas šiandien saugomas UNESCO, o gardėsių vis dar galima nusipirkti,- man tai priminė viešnagę Madride ir ten viename vienuolyne parduodamus seserų kepamus sausainius, bet jų man taip ir nepavyko nusipirkti. O asketas ir atsiskyrėlis Šv. Jeronimas yra žinomas už Biblijos vertimą iš graikų ir hebrajų kalbų į lotynų kalbą, todėl yra laikomas vertėjų globėju. Natas paėmiau dvi- saldų desertinį ir su menkės įdaru, tai saldesnis labiau patiko.

Nata Box, Laisvės alėja 73, Kaunas.

Ursulijus Lepečkojauskas ragauja portugališkus skanėstus.

Tada šturmavome baltarusiškus kremus. Šturmavome nesėkmingai, nes norimo produkto nebuvo, bet, laimei, du jo vienetai atsirado kitame Kauno filiale. Su Viteks firmos produktais tai kažkokia humanitarinė katastrofa, nes vilniečiai jų pirkti važinėja į Kauną ir šluoja lentynas. Tai čia ir pravertė man kauniečio kortelė (iš kurios čia kai kas, pirštais nerodysim ir vardais nevadinsim, nepelnytai mano kelionės išvakarėse juokėsi), kurią papildžiau e-bilietais ir visai patogiai autobusu nuvažiavau savo rezervuotų kremų atsiimti. Grįžau vėlgi pro Laisvės alėją ir ten užsukau į dar vieną naujovę- "Knygų ministeriją".

Miegok ramiai, kunigaikščio Gedimino mieste- tave saugo Kūtvėla!

Benaršydama po internetus radau kolegos blogerio Adomo Rutkausko įspūdžius apie išplėstosios realybės (augmented reality) žaidimą Ingress jo paties straipsnyje „Ingress“: dėl žaidimo — ir į kitą šalį. Perskaičiau ir jo įspūdžius iš Milano. Kadangi sukaliau savo senąjį telefoną beyond repairs, tai pasiėmiau naują išmoningą Samsung Galaxy modelį, į kurį ir atsisiunčiau Ingress žaidimo programėlę. Telefoną dar ne iki galo prisijaukinau, nes jis toks protingas, kad daro ką nori.

Winter scene of the Globe of Science and Innovation. Image credited to CERN and Patrice Loiez (http://home.cern/). Image from CERN Media Bank.

 

Jūs turbūt žinote, kad CERN dirbantys mokslininkai ieško dieviškosios dalelės. Ieškojo ieškojo ir surado, tik ne dieviškąją dalelę, o nežinomos kilmės energiją, kuri skverbiasi į Žemę per įvairius portalus. Primena amerikietišką mokslinės fantastikos serialą? Žinoma, primena. Čia žmonija irgi pasidalino į dvi dalis: Englightened (apsišvietę pažangieji) ir Resistance (besipriešinantys pogrindininkai). Žaidimo pradžioje reikia pasirinkti komandą. Pagal savo charakterį buvau linkusi papildyti Resistance judėjimo gretas, bet mane greitai užverbavo pažįstami iš Englightened ir taip neplanuotai papildžiau varlinyko genofondą.

Per porą dienų pasiekiau bauginamų rezultatų, kaip ir dera naujokei su entuziazmu. Manau, dar truputį pasitreniravus (žaidime tai vadinama levelintis, maždaug kaip Mama, mes su Adomu einame pasilevelinti, vėlai grįšiu), mane būtų galima kaip dvigubą agentę infiltruoti į Resistance frakciją- žala priešininko komandai yra garantuota. Englightened spalva yra žalia, o Resistance- mėlyna, todėl šiuos meiliai vadiname smurfais (o anie mus -frogs ). Dabar viską, kuom naudotis nemoku, sudėjau į skrynutes-kapsules ir kaupiu. Sakau, blogiausiu atveju priešą mušti aš ir su skrynute galiu, o jeigu ji pilna, tai gal net ir žymė liks.

Iš pirmo žvilgsnio, žaidimo esmė yra paprasta: yra portalai, kuriuos reikia užimti (hack). Savos frakcijos portalas duoda gėrio ir jame derlių nuimti galima kelis kartus per valandą. Priešininkų portalas irgi duoda gėrio, bet kartais atsišaudo (kai kurie taip kala atgal, kad baisu! Mat daug kas priklauso nuo to, kokios apsaugos (mod) sudėtos.). Kitas svarbus dalykas yra jungčių tarp savos frakcijos portalų kūrimas ir kontroliuojamos teritorijos padengimas savo frakcijos spalvos lauku, o tai būna jeigu pavyksta sujungti tris savo aplankytus portalus į trikampį, o tam reikia turėti jų raktus, kurie iškrenta imant tuos pačius portalus. Papildomai karmos taškų galima gauti kraunant portalus saugančias baterijas (resonators). Jeigu baterijos nusėda, portalas tampa pilkas, ir jį vėl galima užimti. Portalas trumpai pilkuoja ir jeigu priešininkų komanda jį užkariauja. Bet giliau pakapsčius, tai yra tikras komandinis žaidimas. Vienam žaidėjui ginti portalus, juos jungti viso miesto ribose, užiminėti priešo portalus yra tiesiog fiziškai neįmanoma, kartais trūksta amunicijos ar patirties. Taigi, tenka bendradarbiauti. Bet labiausiai patinka gauti gėrio iš žaliojo namų portalo, kai galiu su pižama tiesiai iš lovos hackinti, ir iš mėlyno darbinio portalo, kuriame derlių nuimu su rytine kava (tik jis, piktas daiktas, atsišaudo).

Ingress žaidimo esmė- žaidimo metu privalai judėti mieste. Portalai dažnai būna vietose, kurios traukia žmones (muziejai, viešbučiai, skulptūros...) arba atvirkščiai- ten, kur sunku patekti ar reikia ilgai eiti. Atskiras iššūkis yra nenumatytomis kliūtimis aptverti portalai, patenkantys į statybų ar remonto darbų zonas. Judant taipogi renkami jėgos balai (xm), kurie yra gyvybinė energija. O kadangi apdovanojimas skatina, tai norintys gauti medalių gali eiti į misijas- štai aš šiandien įvykdžiau savo pirmą misiją ir gavau savo pirmą medalį! Tiesa, kurį laiką mano misijos bus kuklios, nes kai kur reikia atlikti veiksmus, iki kurių dar nepriaugau.

Bonifratrų bažnyčia Vilniuje- vienas iš Prezidentūros misijos taškų.

Ši bažnyčia pastatyta dar XIV a. nukankintų pranciškonų vienuolių vietoje (sakoma, kad pirmieji Trys Kryžiai buvo pastatyti pagerbti jų atminimą) ir garsėja Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslu. Kadangi mano kova už dorą gyvenimo būdą plačiai žinoma (aš uždraudžiau Playboy spausdinti plikas mergas), tai papasakosiu apie tai, kodėl šis paveikslas taip vadinasi. Seniai seniai gyveno Romoje vienas patricijus su žmona. Ir, kaip dažnai būna turtingiems žmonėms, jie neturėjo vaikų. Jie nusprendė visą savo turtą palikti Mergelei Marijai. Jie pasimeldė, kad Marija jiems nurodytų, kaip geriau panaudoti šiuos turtus. Sapne pasirodžiusi Mergelė Marija liepė jiems pastatyti bažnyčią tokioje ir tokioje vietoje, kur bus sniego. Kadangi veiksmas vyko rugpjūtį, žmonės skeptiškai pasižiūrėjo į šį sapną, bet nuvykę į nurodytą sapne vietą nustebo pamatę, kad ten iš tiesų pasnigta. Taip Romoje ir atsirado garsioji Basilica di Santa Maria Maggiore. Kasmet rugpjūčio 5d. ten pamaldų metu byra balti rožių žiedlapiai, kurie simbolizuoja sniegą.

Šaudyti man patinka dar nuo Turok Dinosaur Hunter laikų, kada pasibaigus šoviniams tekdavo griebtis peilio. Norėdama, kad mano naujas hobis nevirstų cyaneusphobiškos neapykantos kitaip mąstantiems ir kita spalva besidengiantiems skatinimu, skelbiu atsišaukimą į Vilniaus smurfus. Vilnius-nuo seno žalias miestas. Kai Gediminas čia atvyko, jis rado žalius miškus, kur galėjo medžioti stumbrus. Upelė Vilnia ir ta kasmet nusidažo smaragdine spalva. Kai Gediminas rašė savo garsiuosius laiškus į Europos miestus, virš jo pilies buvo žalsvai pilki žiemos debesys. Vilniuje netgi laisvos automobilių statymo vietos yra nurodomos žalia spalva. Todėl kviečiu jungtis prie Enlightened frakcijos ir kartu kurti žalią ateitį. Kartą per savaitę visi kartu aplankysime draugišką, demokratiniais pagrindais tvarkomą, kaimyninį Kauną, kuris yra tikra dangaus žydrynė, kur ir pasikrausime naujų resursų.

May the Frog Force be with you.

Dėkoju kolegoms žaidėjams, kurie parėmė Kūtvėlos levelinimą resursais, kuriuos ji netaupydama su Mokytoju Adomu ištaškė į visas keturias puses taip, kad net purslai tiško. Atskiras ačiū Adomui už man skirtą laiką ir tikiuosi, tai nebuvo paskutinis kartu suvalgytas sushi.

Adomo Rutkausko tinklaraštis: "Riedančios uolos".
Ingress žaidimą atsisiųskite iš Google Play: oficiali žaidimo svetainė. Aktyvuoti paskyrą Jums reikės pakvietimo- galite rašyti man.
Video apie Ingress: Playing Ingress (apie 7 min.)
Gyk: Kodėl parsisiųsi Ingress, jo nekęsi, bet kasdien žaisi.
Resistance frakcijos tinklaraštis: Ingress Resistance.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Eikantsmurfosugraibštukė