Pirmojo pasaulinio karo paveldas Zarasų rajone.

Šį savaitgalį sudalyvavau ekskursijoje po Zarasų rajono tarpukario paveldo objektus. Kadangi šį projektą įgyvendino Zarasų krašto muziejus, o dalinį finansavimą skyrė Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, tai turistams dalyvavimas ekskursijoje buvo nemokamas, tik reikėjo užsiregistruoti (vietų skaičius buvo ribotas). Ši ekskursija man suveikė kaip pigus skrydis, kai pačiumpi bilietus už gerą kainą, o paskui primoki už viską :-) Taip buvo todėl, kad Zarasai su Vilniumi sujungti labai nepatogiu rytiniu autobuso reisu, kuris ekskursijos dieną atvyksta į Zarasus jau gerokai prasidėjus ekskursijai, taigi ekskursijos reikėjo arba atsisakyti, arba atvykti iš vakaro ir nakvoti Zarasuose. Kad Kūtvėla atsisakytų nemokamos ekskursijos? Tai jau ne!

Pirmojo pasaulinio karo vokiečių įtvirtinimai Zarasų rajone.

Zarasų rajono lankytinos vietos.

Pasidairiau nakvynės vietos. Man reikėjo pernakvoti vieną naktį prieš ekskursiją, o ekskursijos dienos vakare buvo tinkamas autobuso reisas į Vilnių. Svarbiausia man buvo nakvynės kaina ir radau gerą variantą: svečių namai "Zarasai". Lova žmogui čia kainuoja 8-9 eurus parai, bet man teko mokėti dvigubai, nes ėmiau dvivietį kambarį, nors gyvenau viena. Zarasai būtų puiki kelionės kryptis dviese, nes žymiai sumažėtų nakvynės kaštai :-) Pusryčiai nėra teikiami, bet yra didelė bendra virtuvė, kur galima gamintis maistą. Šioks toks minusas-bendri patogumai visam aukštui, nes gali susidaryti laukiančių į dušą eilė, tačiau šį kartą svečių buvo mažai ir eilių nebuvo. Kiek nerimavau dėl kaimynų, bet naktis praėjo ramiai (iš dalies-dėl ausų kamštukų, nes sienos praleidžia garsus). O dėl kaimynų, tai buvo kelios šeimos su mažais vaikais, viena šeima keliavo su savo augintiniu-dideliu labradoru, kuris džiaugsmingai daužė uodega į grindis pamatęs kitus svečius.

Svečių namai "Zarasai".

Mano kambarys. 

Mano kambarys buvo prabangus-su vaizdu į gandralizdį. Tik gaila, kad paties gasadoriaus nebuvo namie.

Voras kambaryje.

Diena buvo karšta, todėl svečių namuose buvo daug atidarytų langų ir nakčiai turėjau tokį 5 cm skersmens kaimyną. Kadangi nesu pratusi miegoti viename kambaryje su nepažįstamu voru (namie gyvena Silvestras, dabar kažkur prašapęs ir man šiek tiek dėl to neramu), todėl paprašiau savo draugų pasiūlyti jam vardą. Taigi, susipažinkite- Euzebijus Aurelijus Vorijus.

O patys Zarasai tokiai sausumos žiurkei iš Vilniaus kaip aš yra kažkas nerealaus!

Apšviestas fontanas.

Saulėlydis.

Apžvalgos ratas Zarasuose.

Ratus sukantys turistai.

Kūtvėla lankosi Zarasuose.

Zarasuose galima prieiti liepto galą.

Saulėlydis.

Saulėlydis.

Pavalgyti užsukau į "Monopolį". Papietavau skaniai ir nebrangiai. Pastebėjau, kad kai kuriems lankytojams teko keisti pasirinkimą, nes karšto patiekalo laukti reiktų 45 minutes. Ta pati situacija buvo ir ankstesnio mano apsilankymo Zarasuose metu. Man, galima pasakyti, pasisekė, nes laukiau tikrai neilgai. Man patiko, buvo skanu.

Vienos šnicelis.

Naktis praėjo ramiai, Euzebijus Aurelijus Vorijus elgėsi kultūringai. Papusryčiams maisto buvau dar vakar nusipirkusi prekybos centre. Savo didelio rožinio krepšio, kuris kelionių metu tampa panašus į evakuacijos krepšį, o ne į savaitgalio kelionės krepšį, tampytis su savimi į ekskursiją nenorėjau, todėl palikau svečių namuose pas administraciją. Nuostabiais laikais gyvename-neatsisakė priimti, nepatikrino turinio, o gal bomba? Aš taipogi savo ruožtu vakare jį atsiėmiau ir net neprasegus įsinešiau į autobusą, kur buvo kitų žmonių. Ryte iš svečių namų išėjau gerokai iki ekskursijos pradžios, nes norėjau sugaudyti kelis tolesnius Ingress portalus. Labai smagu, kad Zarasų turizmo informacijos centras atsidarė prieš savo oficialų darbo laiką 10.00 val., kai turėjo prasidėti ekskursija, todėl suvaikščiojome į tualetus ir apsipirkome žemėlapiais ir magnetukais. Tada džiaugsmingai sušokome į autobusą. Net trečdalis grupės buvo specialiai į šią ekskursiją iš Vilniaus atvažiavę žmonės.

Mūsų autobusas. 

Šios ekskursijos metu aplankėme Pirmojo pasaulinio karo metų vokiečių įtvirtinimus. Ne visus, žinoma, nes jie driekiasi ne vieną dešimtį kilometrų ir jų yra apie šimtas visaip įtvirtintų vienetų. Įtvirtinimus dažniausiai įrengdavo ant aukštumų, kad būtų galima apžvelgti apylinkes, taipogi netoli vandens telkinių. Fronto linija Lietuvoje buvo Zarasų rajone-Lietuvos pusėje tvirtinosi vokiečiai, Latvijos pusėje-rusai. Tuo metu abidvi teritorijos buvo carinės Rusijos sudėtyje ir jokios valstybinės sienos nebuvo, o šios kelionės metu Tele 2 mane perjungė du kartus- į Latviją ir į Baltarusiją. Šiandien tų karinių įtvirtinimų būklė ir pasiekiamumas yra nevienodi: nuo lengvai privažiuojamų iki sunkiai prieinamų, nuo gerai prižiūrimų iki visiškų sąvartynų. Pirmas mūsų sustojimas buvo prie neatpažinto piliakalnio. Neatpažinto, nes metalo vagys, kad juos pleiskanos užpultų, nulupo užrašus. Gidas sako, kad čia yra Liaudiškių piliakalnis.

Čia buvo metalo vagys.

Duobė Liaudiškių piliakalnyje. 

Piliakalniuose ar šiaip kalvotose vietose būdavo išrausiami apkasai, kuriais į įtvirtinimus buvo galima privežti technikos. Nežinančiam tai gali pasirodyti kaip koks nors melioracijos griovys ar bombos išduobta duobė. Pirmas mūsų aplankytas įtvirtinimas greičiausiai buvo kulkosvaidininko bunkeris. Mažas, siauras, čia slėptis tilptų vienas-du žmonės.

Pirmas mūsų aplankytas įtvirtinimas.

Apsamanoję laiptai.

Tu, aš ir kulkosvaidis. Daugiau netilps.

Kulkosvaidininko įtvirtinimas.

Kūtvėla domisi Pirmojo pasaulinio karo įtvirtinimais.

Toliau riedame į Turmantą. Apie patį miestelį informacijos nedaug. Turmanto dvaras minimas nuo 1789 m., manoma, kad pavadinimas kilo iš dvaro savininko Tūro ar Turo pavardės. XIX a. pro Turmantą buvo nutiestas Sankt Peterburgas-Varšuva geležinkelis, įrengta stotis, tai buvo paskata gyvenvietei augti. Ironiška, bet netoliese esantys Zarasai nuo to nukentėjo, nes per Zarasus ėjęs senasis pašto kelias nebeteko savo reikšmės, nes keleivių ir krovinių srautai nutekėjo į Turmantą. Vietovė stipriai lenkiška, nes 1920-1939 m. Turmantas priklausė Lenkijai. Sovietmečiu Turmante buvo "Lenino atminimo" kolūkio centrinė gyvenvietė. Prieš porą metų kariuomenės išminuotojai iš Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizacijos kuopos Turmante neutralizavo 2,5 tūkst. įvairių sprogmenų. Didžiausią aptiktų sprogmenų dalį sudarė Pirmojo pasaulinio karo vokiškos rankinės granatos.

Zarasų rajone nuo seno gyvena sentikiai. Valdant Rusijos carui Aleksejui Michailovičiui Romanovui, patriarchas Nikonas (kuris dėl nesugyvenamo charakterio galiausiai buvo pašalintas iš patriarcho posto ir ištremtas į vienuolyną) paskelbė tikėjimo reformą: 1663 m. kovo 14 d. dvasininkams į cerkves išsiųstas "Priminimas apie nusilenkimus ir žegnojimąsi trim pirštais". Reforma palietė žegnojimąsi, nusilenkimą, ikonų tapymą, buvo atliktas knygų taisymas. Reformoms besipriešinantys stačiatikiai šiandien vadinami sentikiais, nes jie išlaikė senąjį, ikireformacinį tikėjimo būdą. Kontraversiškoms Nikono reformoms visgi buvo pritarta 1667 m., o sentikius imta persekioti. Rusijos pasaulietinė valdžia sentikius persekiojo iki tokio lygio, kad juos buvo galima užspeisti kur nors name ir gyvus sudeginti, todėl jie traukėsi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkiją. Manoma, kad pirmieji sentikiai Lietuvoje įsikūrė 1679 m. Sentikius bėgti iš Rusijos vertė įvairios priežastys: religinė ir socialinė diskriminacija, ekonominis nepasitenkinimas, nepasitikėjimas valstybine valdžia, arešto ir kankinimo baimė, pyktis ant bojarinų ir dvarininkų, asmeninės nuoskaudos, rekrūtų prievolė (tėvelis caras į kariuomenę ėmė 25 metams). Tuo tarpu mūsų krašte buvo tolerantiškas požiūris į sentikius, ne mažiau reikšmingi buvo ūkiniai ir politiniai dvarininkų interesai, nes reikėjo po Šiaurės karo ir maro nugyventas žemes apgyvendinti naujai. Sentikiai tapo priskirti bajorams, nors neturėjo politinių teisių. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Rusijos carai buvo tolerantiškai pragmatiški sentikių atžvilgiu, pamaldų laisvę suteikė caras Aleksandras III. Tačiau tuo pačiu sentikiams buvo įvesta daug apribojimų: cerkves leista statyti be kryžių ir varpinių, uždrausta rengti procesijas ir pan. Maskvos metropolitas 1800 m. bandė įvesti vientikybę, taip sentikius sugrąžinant į stačiatikybę, tačiau ši naujoji reforma nepasiteisino, vos keli procentai sentikių ją priėmė. Daugiau apie sentikius galima sužinoti labai išsamioje ir gausiai iliustruotoje knygoje "Lietuvos sentikiai".

Lietuvoje yra 53-54 sentikių cerkvės. Jų architektūra ir istorija iki šiol beveik netyrinėti. Daugelį medinių cerkvių statė vietiniai sentikių meistrai, o mūrines cerkves miestuose projektavo architektai. Senosios medinės sentikių cerkvės labai panašios į gyvenamuosius namus, tik turi bokštelį ar varpinę. Ne paslaptis, kad medinės apleistos sentikių cerkvės vietose, iš kur sentikiai pasitraukė, nyksta nesugrįžtamai. Šiuo metu Rygoje jau veikia ir sentikių kunigų ("batiuškų") seminarija, nors paprastai sentikiai savo dvasinį vadovą renka iš savo tarpo, kaip mums paaiškino per ekskursiją, "kuris protingesnis". Ikonas sentikiai pripažįsta metalines arba tapytas ant medžio, ikonų tapybos meistrams irgi keliami tam tikri reikalavimai. Pirmoji mūsų šiandien aplankyta sentikių cerkvė stovi Turmante.

Turmanto sentikių cerkvė.

Turmanto sentikių cerkvė yra veikianti, bet šiandien joje apsilankyti nepavyko. Cerkvė pastatyta 1933-1935 m. iš suaukotų lėšų. Matosi, kad neseniai renovuota, apkalta plastikinėmis lentelėmis.

Geležinkelio bėgis varpinėje. Tiksli jo paskirtis nežinoma. 

Metai cerkvės pamatuose.

Miestelyje yra ir katalikų bažnyčia, jos durys šiandien mums irgi buvo užvertos. Turmanto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia pastatyta 1928 m.

Turmanto bažnyčia.

Turmanto bažnyčios fasado fragmentas.

Gražūs vitražai.

Kryžius apsidėje. 

Kitas mūsų sustojimas buvo Kimbartiškėse, kur apžiūrėjome du įtvirtinimus. Iki jų privažiavimo nėra, teko bristi pieva. Kadangi buvo numatytas apsilankymas sentikių cerkvėje Degučiuose, moterims buvo nurodyta segėti sijonus, todėl braidymai per pievas dilgėlėms braižant pakinklius buvo tikras šios dienos išvykos prieskonis. Avalynė, žinoma, irgi į maldos namus, o ne pievas pasirinkta. Na, bet kas žiemą be slidžių perėjo Taurijos girią, išbris ir Zarasų rajono pievą. Pirmasis Kimbartiškių įtvirtinimas buvo pastatytas iš medžio ir aplietas betonu. Nepagalvojau įsimesti žibintuvėlio, bet akylesni samėsi matę išpuvusią medieną.

Brendame pieva.

Įtvirtinimas ant kalvos.

Šis įtvirtinimas turi angas iš abiejų pusių.

Įtvirtinimo gabaritai. 

Kitas įtvirtinimas buvo netoliese ir jau visiškai kitoks, žymiai didesnis ir sutvirtintas geležinkelio bėgiais. Manoma, kad bėgiai buvo pasirinkti todėl, kad šios medžiagos ant geležinkelio atšakos netrūko.

Įtvirtinimas su geležinkelio bėgiais.

Sutvirtintos lubos.

Žvelgiame iš įtvirtinimų.

Kūtvėla lanko Pirmojo pasaulinio karo paveldą.

Toliau važiuojame į Tilžę. Čia miške apžiūrime nedidelį išlikusį įtvirtinimą ir didelius griuvėsius. Baisoka, nes įkritus pačiam išsikepurnėti šansų mažai. Ši Tilžė yra ne ta, kur Napoleonas lankėsi-toji dabar yra Sovetskas Kaliningrado srityje.

Nedidelis įtvirtinimas.

Įtvirtinimų griuvėsiai, triskart žmogaus ūgio. Savotiškai gražu.

Netoli šių įtvirtinimų Tilžės miške yra įdomios Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės. Zarasų rajone Pirmojo pasaulinio karo vokiečių ir rusų kapinių iš viso priskaičiuojama keturiolika. Šios kapinės labai įdomios, su gulinčiais kryžiaus formos antkapiais.

Kapinių vartai.

Gulintis antkapis.

Paminklas kapinėse. Užrašas sunkiai įskaitomas. 

Kas čia parašyta?

Tilžėje prie kelio išlikęs įtvirtinimas.

Tilžėje mus uždarytomis durimis pasitiko Švč. Mergelės Marijos Karalienės bažnyčia. Ji yra tradicinio gyvenamojo namo formos. Manoma, kad šią bažnyčią 1928 m. pastatė dvarininkas Chodzka su vietos gyventojų pagalba.

Tilžės bažnyčia.

Gražus kryžius ant stogo, su pagoniškais elementais.

Bažnyčią supa graži akmeninė tvora.

Drūkšių ežeras.

Drūkšių ežerą kerta Lietuvos ir Baltarusijos siena, o akylesni gali pamatyti kitoje ežero pusėje kyšantį Visagino atominės elektrinės bokštą. Ežeras iš tiesų milžiniškas: apie 700 ha priklauso Baltarusijai, 728 ha Ignalinos rajonui, ir liūto dalis su net net 3494 ha priklauso Zarasų rajonui. Tai-didžiausias Lietuvos ežeras. Čia yra žuvų, žvejai mėgsta užmesti meškeres, bet kartais pakyla vėjas ir nupučia žvejų valtis Baltarusijos pasieniečiams į glėbį, tai visiems džiaugsmo būna. Manoma, kad dėl pakilusios vandens temperatūros ežere auga didesnės žuvys. Tik nelabai norėčiau jos ragauti...Toliau važiuojame Senojo Dūkšto link per Visaginą, apsukame garbės ratą po miestą, pasidairome pro autobuso langus, sustojame prie atominės elektrinės. "Drugelio sparno" mieste nesu buvusi, bet jų prisitatymas per turizmo naujienų parodą "Adventur" man labai patiko. Apie Visaginą rašė ir garsus blogeris Žiurkėnas Rokiškis. Galbūt ateityje pasitaikys proga po Visaginą detaliau pasidairyti.

Visagino atominė elektrinė.

Nors kelionės programoje buvo nurodyta, kad užsuksime į Dūkšto dvarą, bet mes pro jį pravažiavome nesustodami, nes dvaras šiuo metu tvarkomas. Tokiu atveju, mano nuomone, nereikėjo jo traukti į programą. Senąjį Dūkštą vietiniai dar vadina Dūkšteliais. Dūkšto dvaro valdos XVI a. priklausė didikams Giedraičiams. Vėliau dvaras ne kartą keitė šeimininkus. XIX a. čia yra gyvenęs dailininkas ir Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas, kuris yra palaidotas dvaro kapinaitėse buvusios bažnyčios šventoriuje. Dvare lankėsi Tomas Zanas, Adomas Mickevičius. Dvaro savininko Daugėlos duktė Teresa 1901 m. ištekėjo už Tomo Zano, kurio bendravardis senelis buvo Mickevičiaus amžininkas ir draugas. Teresa Daugėlaitė buvo visuomenės veikėja, Antrojo pasaulinio karo metais įstojo į Armija Krajova gretas, nacių suimta mirė Ravensbriuko koncentracijos stovykloje. Kaip minėjau, Dūkšto dvaras šiuo metu tvarkomas. Mano žiniomis, dar 2012 m. dvarui skirta daugiau nei 3 mln tuometinių litų Europos Sąjungos paramos, dvarą buvo ketinama paversti viešbučiu. Kadangi iš arti dvaro nematėme, tai negaliu pasakyti, kiek pasistūmėta šia kryptimi.

Dūkšto dvaro svirnas prie kelio.

Trumpam stabtelime prie Sokiškių piliakalnio prie Samanio ežero, dar žinomu Juodžeminio Kalno vardu. Kultūrinis sluoksnis šiame piliakalnyje siekė du metrus.

Sokiškių piliakalnis.

Kūtvėla lankosi Sokiškių piliakalnyje.

Samanio ežeras priklauso Gražutės regioniniam parkui.

Graži ta Lietuvos gamta.

Priešpaskutinis sustojimas buvo Tiltiškių vandens malūne, mus pasitiko jo savininkas Dalius Bučenka. Upė Šventoji buvo palanki vandens malūnų veiklai. Senasis Tiltiškių vandens malūnas stovėjo šiek tiek toliau nuo dabartinio, pastatyto 1936 m. Malūne buvo elektrinė, tiekusi elektrą į Tiltiškių kaimą ir Salako miestelį. Dabartinis malūnas buvo suremontuotas 1982 m. Šiandien čia veikia radio imtuvų muziejus, yra galimybė pernakvoti. Čia užsuka baidarininkai ir turistai, rengiamos sraigių degustacijos. Vieta man netikėtai priminė Ukrainos Karpatus! Apsukresni dar ir kava sugebėjome pasivaišinti, nes ekskursija, rodės, jau niekada nesibaigs, tiek ten visko įdomaus, o mūsų dar Degučių sentikių cerkvėje laukia.

Tiltiškių vandens malūnas.

Čia galima ir išsimaudyti. 

Labai elegantiškas šviestuvas. 

Man labai patiko vitražai. 

Labai gražūs radio aparatai.

Knyga apie donorystę. Kiek netikėta.

Mano akį patraukė Coca Cola. 

Stalinui kurtas tokio dizaino radijo aparatas turėjo žalią gaublį ir taikos balandį. 

Paskutinis sustojimas buvo Degučiuose, kur lankėmės sentikių cerkvėje. Čia ir pravertė sijonai ir skarelės! Degučiuose buvęs sentikių vienuolynas buvo didelis Baltijos šalių sentikių religinis centras (1755-1841 m. Degučiuose veikė sentikių vienuolynas, 1779-1850 m. buvo sentikių cerkvė, perstatyta kelis kartus), bet 1850-1851 m. caro administracija sentikių bendruomenę likvidavo. Šiandien neišlikusios Švč. Dievo Motinos Užtarytojos cerkvės vietoje yra pastatytas kryžius, o 2017 m. iškilo nauja sentikių cerkvė, ją senosios rusų architektūros pagrindu suprojektavo architektas Ričardas Narbutas. Naujosios cerkvės stogą puošia pusapvaliai "kokošnikai". Degučiai dar garsėja savo metraščiu, šiandien saugomu Puškino rūmų archyve Sankt Peterburge, Latgalos kolekcijoje. Šis unikalus dokumentas buvo įsigytas iš Zarasų sentikių bendruomenės choro vadovo Ivano Pavlovo 1973 m. archeologinės ekspedicijos metu. Degučių metraščio autoriumi laikomas Vasilijus Zolotovas. Yra žinomi penki šio metraščio nuorašai, dabar saugomi Sankt Peterburge, Rygoje ir Daugpilyje. Visas metraščio tekstas buvo išleistas du kartus, o 2010 m. Sankt Peterburgo knygų saugyklose buvo surastas dar vienas nuorašas, tik beveik dvigubai didesnės apimties, jis šiuo metu, mano žiniomis, dar nėra išleistas. Mus pasitiko ir cerkvę aprodė labai maloni sentikių bendruomenės narė, -jau pensininkė, buvusi mokytoja, kurios du mokiniai pasirinko dvasininko kelią ir už tai savo laiku ji gavo papeikimą už blogą komunistinį auklėjimą. Paprastai sentikių cerkvėse apsilankyti būna sudėtinga, todėl šis apsilankymas buvo kaip vyšnia ant torto.

Kryžius senosios cerkvės vietoje.

Informacinis stendas prie kryžiaus. 

Degučių sentikių cerkvė.

Degučių sentikių cerkvės fragmentas. 

Šiek tiek ėmiau nerimauti, nes ekskursija kiek užsitęsė, o mano autobuso iš Zarasų į Vilnių (tai buvo paskutinis šios dienos reisas) išvykimo laikas artėjo. Žinoma, ekskursija buvo tikrai įdomi, bet visgi namo buvo susiplanavusi grįžti šiandien. Zarasuose galiausiai buvome apie 16.30 val., buvo likusi valanda iki autobuso. Nukurnėjau į svečių namus pasiimti savo krepšelio ir dar užteko laiko užkąsti kebabinėje netoli autobusų stoties. Autobusas buvo pakankamai patogus, kelionė neprailgo, o netoli Vilniaus ėmė lyti. Laimei, šio reiso autobusai papildomai sustoja netoli mano namų Baltupyje, todėl greitai parbėgau namo ir beveik nesušlapau.

Padariau išvadą, kad reikės būti akylesnei ir sekti rajonų siūlomas ekskursijas, nes visko labai daug įdomaus galima pamatyti. O Jūs ar buvote Zarasuose ar Zarasų rajone?

Su meile ir, kaip visada, susvėlusi Jūsų

Kūtvėla Apkasaitė