Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Antroji diena.

 

Ryte keliuosi anksti, kad galėčiau papusryčiauti be eilės. Tada važiuoju į Kenwood House.

Dido Belle ir Elizabeth Murray. 

Dido Elizabeth Belle (1761-1804) gimė Britanijos kolonijose egzotiškose salose. Jos tėvas buvo britų laivyno karininkas, o jos mama buvo vergė. Spėjama, kad gražią vergę karininkas pasiliko sau po sėkmingo ispanų laivo šturmo, suartėjimas greičiausiai nebuvo su abipusiu sutarimu. Tokie vaikai- ne retenybė kolonijose.

Karjeros siekęs karininkas penkiametę mergaitę parsivežė į Angliją (vergės motinos niekas nesiklausė) ir patikėjo auklėti aristokratams giminaičiams Kenwood dvare. Aristokratai giminaičiai jau globojo kitą nepilnametę našlaitę giminaitę, todėl mergaitės augo kaip seserys. Nepaisant spėjamos tėvystės, tėvas Dido taip ir nesuteikė savo pavardės. Dido motinai galiausiai buvo suteikta laisvė ir ji apsigyveno Amerikoje. Laivyno karininkas laiko gyvenime nešvaistė veltui – jis tapo admirolu ir laimingu penkių vaikų tėvu nuo penkių skirtingų moterų, tik nei vienos taip ir nevedė. Savo testamente paminėjo tik du iš savo vaikų.

Kenwood dvaras Londone. 

Dido (toks buvo populiarus vergių vardas) Kenwood dvare pragyveno trisdešimt vienerius metus. Jos socialinė padėtis buvo labai neapibrėžta, nes visgi buvo gimusi teisėtoje vergijoje. Nepaisant šio fakto, globėjai suteikė jai deramą to meto kilmingos mergaitės išsilavinimą. Jos globėju buvo vyriausiasis teisėjas ir jam teko nagrinėti labai delikačią bylą, kurios sprendimu vėliau pasinaudos aboliucionistai. Sprendimas nebuvo idealus- vergija kolonijose buvo legali, bet vergas, pasiekęs Britanijos žemę, techniškai tapdavo laisvas, nes Britanijos salose vergija nebuvo įteisinta. Po savo globėjo mirties Dido paveldėjo nedidelį turtą, ištekėjo, susilaukė vaikų ir gyveno nedideliame name Londone. Ji mirė sulaukusi 43-ejų metų. Jos kapas neišlikęs.

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Pirmoji diena.

 

Londonas yra mano miestas. Keliauju ten ketvirtą kartą, bet tikrai ne paskutinį - jau net kitos kelionės plano apmatai yra. Juk visiems žinoma, kad „When a man is tired of London, he is tired of life, for there is in London all that life can afford.”

Pirmosios Londono akimirkos.

Skrydis iš Vilniaus buvo labai ankstyvas, nekursavo visuomeninis transportas, todėl dar iš vakaro užsisakiau taksi. Rezervacija kainavo papildomus 3 EUR, bet užtat miegojau ramiai. Kaip moko žydų išmintis, jeigu problemą galima išspręsti pinigais, tai ne problema, o išlaidos. Saugumo patikrą greitai praėjau naujajame terminale, kur nosį gana nemaloniai kuteno dar neišsivėdėjęs dažų kvapas, bet skridau iš senojo terminalo, kur tebėra pasienio kontrolė. Padidėjus ne Šengeno zonos keleivių srautui, pasienio patikroje buvo įjungti labai naujoviški e-vartai. Pirmiausia, keleivio prašoma nuskenuoti savo asmens dokumentą, kad sistema patikrintų dokumento tinkamumą ir keleivio galimybes naudotis savitarnos varteliais. Tokiais e-vartais gali naudotis tik biometrinius pasus turintys asmenys. Jei dokumentas tinkamas, varteliai atsidaro ir tada keleivis galės atlikti kitą žingsnį – prieš dar vienus vartelius reikės nuskenuoti pirštus ir žiūrėti į kamerą. Jeigu sutaps pase nurodyti ir realiai esantys biometriniai duomenys, atsidarys antrieji varteliai ir asmuo įžengs į ne Šengeno zoną.

Nemuno kilpų gražuolis Birštonas: gamtos terapija ir kūnui, ir sielai.

 

Kūtvėla keliauja į Birštoną.

Kai prieš porą savaičių važiavau į Trakus aiškintis ar Trakai pasiruošę konkuruoti dėl turistų su Elektrėnais, daug to paties autobuso keleivių tęsė kelionę į Birštoną. Ir aš jiems to Birštono taip supavydėjau, kad tiesiog naktimis nemiegojau ir štai aš vėl „Kautros“ autobuse, šį kartą ir aš riedu Birštono link!

Karališkasis trikampis Merkinėje: gamta, istorija ir gastronomija.

 Kelionės partneris: autobusų firma „Kautra“.

„Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės“. :- Česlovas Kudaba.

Kūtvėla sėdi Šarūno sostas.

Varėnos rajonas birželio 1-2 d. organizavo vasaros sezono atidarymo šventę. Renginių programoje mane labai sudomino nemokama ekskursija Šviesiausiojo jo mylistos pono Mykolo Kazimiero Paco fundacijų pėdsakais Merkinėje. Paskutinį kartą Merkinėje lankiausi 2015 metaisMerkinėje lankiausi 2015metais, bet nuo to laiko Merkinė pagerino savo turizmo infrastruktūrą, o dar ir vasaros sezono atidarymas- tai čia tiesiog pats ponas Dievas liepė man keliauti.

Kitoks Kaunas- visada gera mintis!

Kelionės partneris: autobusų firma "Kautra".  

Kaunas-visada gera mintis! 

Man patinka Kaunas. Čia tiek yra ko pamatyti, kad per vieną dieną niekaip neapsisuksi. Esu aplankiusi pagrindines lankytines vietas: Kristaus Prisikėlimo bažnyčią su apžvalgos aikštele, Velnių muziejų, Čiurlionio muziejų, Žilinsko galeriją, Zoologijos muziejų, Karo muziejų, Pažaislio vienuolyną, esu kėlusis funikulieriais; netgi Raudondvaryje, Kulautuvoje ir Zapyškyje pabuvojau. Todėl šį kartą nusprendžiau skirti dėmesio toms lankytinoms vietoms, apie kurias pirmoje eilėje nebūčiau pagalvojusi. Netgi ne todėl, kad joms trūksta reklamos ar nėra atsiliepimų, bet tiesiog Kaune turistams yra tiek veiklos, kad nors persiplėšk. Ir čia dar be koncertų, teatrų ar miesto renginių!

Skambanti Aukštaitijos širdis Utena: neįprasti muziejai, tautodailės perlai, pasaulį pakeitę išradimai ir gastronomijos aukštumos.

 

Kūtvėla ir Amžinasis turistas.

Kelionės partneris: Utenos turizmo informacijos centras. 

  „Utena man liko geriausias miestas pasauly. Esu, galima sakyti, buvęs visur, bet nei Roma, nei Venecija, nei Londonas, nei Paryžius – niekados negali susilyginti su mano mylima Utena“, - Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Lietuviai esame keliaujanti tauta. Mūsų kirčiavimą galima išgirsti nuo Bogotos iki Tokijo. Roma, Venecija, Londonas ir Paryžius mums jau tapę savaitgalio stotelėmis kavos išgerti. O štai, drįstu sakyti, savąjį kraštą dar per mažai esame pažinę ir patyrę, todėl labai apsidžiaugiau Utenos turizmo informacijos centro kvietimu į infoturą po Utenos kraštą. Čia, piliakalnių ir ežerų krašte, mitinėje Nalšios žemėje, ryčiausioje Lietuvos dalyje, mums kas rytą pateka saulė.

Slovakijos sostinė Bratislava: nuo romėnų Gerulatos iki Vengrijos karalių karūnavimo vietos. Antroji diena.

Naktis prabėgo gerai. Mano kambario kaimynės ramios, nei viena neknarkia. Anksti išsiruošiu į miestą, nes laukia turininga programa. Pusryčiams senamiestyje dar niekas neatsidarė, čia reikia tik dairytis kad nepalįsti po šiukšliaveže ar prekių pristatymo sunkvežimiu. Galiausiai vakar mano nusižiūrėta kepyklėlė atsidaro, todėl degustuoju vietinę konditerinę garsenybę. Tas malonumas man atsieina tris eurus už slieko dydžio ragelį, tai jaučiuosi tokia biškį ekonomiškai išnaudota. Čia užeina vakar lėktuve matyta lietuvių turistų grupė, kuri irgi nugula prie vitrinos. Persimetame labu rytu. Jie šiandien planuoja važiuoti dienai į Vieną. Žinau, kad daug keliautojų taip daro. Paprašau, kad mane nufotografuotų. Išėjo tokios liūdnos nuotraukos, lygiai kaip mano banko sąskaita po šitų prabangių pusryčių.

Bratislava rožok pusryčiams.

Nuostolio dydis.

Kūtvėla pusryčiauja Bratislavoje.

Slovakijos sostinė Bratislava: nuo romėnų Gerulatos iki Vengrijos karalių karūnavimo vietos. Pirmoji diena.

Apsilankyti Bratislavoje niekada nebuvo mano svajonė, bet nėra geresnio motyvatoriaus už lietuvišką pavydą. Iš socialinių tinklų paskyrų iš Bratislavos į mane žvelgė tai vienas, tai kitas pažįstamas, o aš vis stebėjausi kokiu medum toje Bratislavoje ten visiems patepta. Patyriau nedidelę reputacinę krizę kai sužinojau, kad skrydžiai iš Lietuvos į Bratislavą vyksta jau du metai. Tiesa, iš Kauno, bet negali gi Vilnius susigrobti viską sau.

Bratislavos pilis. 

Ryanair skrydžiai nebrangūs, nes ši aviakompanija tiesiog lyderiauja durniausių skrydžių laikų srityje. Atrodo, kad išvykimas 8.45 val. nėra pasaulinis blogis, bet rekomenduojamam laikui iki skrydžio iš Vilniaus atvykti nėra normalių galimybių. Teko ieškotis nakvynės Kaune. Laimei, viešbučių pasiūla pakankama, kainos kiek didokos, bet juk Kaunas. Po ilgo krapštymosi visgi apsistoju ties Kaunas City viešbučiu Laivės alėjoje. Trys žvaigždutės, bet kiek pervertinta, nes vėlyvam atvykimui ir ankstyvam išvykimui viešbutis neprisitaikęs: kambaryje nėra virdulio, tai vėlai vakare net arbatos neišgersi, o pusryčiai, kurie įskaičiuoti į kainą, tiekiami nuo tam tikros valandos, todėl jų negavau, nebuvo ir pusryčių paketo išsinešimui. Kaip už 52, 00 EUR nakčiai, nerekomenduoju.

Bojau! Dienos kelionė traukiniu į Joniškį: originalūs muziejai, skanūs virtieniai ir svetingi žmonės.

Dozė kvailumo ir polinkis į avantiūrizmą- taip šiandien atsakinėjau besistebintiems kas atvedė vilnietę Kūtvėlą į Joniškį. O avantiūrą įgyvendinti padėjo ne kas kitas, o patys „Lietuvos geležinkeliai“, sujungę geležiniu arkliu Joniškį su sostine (net dviem sostinėm, jeigu skaičiuosim ir Rygą).

Ursulijus Lepečkojauskas kaštavoja Joniškio kulinarinį paveldą.

Traukinys iš Vilniaus išvyksta 6.30 val.ryte, todėl iš patalo išsiristi reikėjo jau ketvirtą valandą ryto, ko aš „Lietuvos geležinkeliams“ tikrai nedovanosiu. Planavau atvykti į Vilniaus geležinkelio stotį apie šeštą valandą ryto ir pamaklinėti po renovacijos atidarytą stotį, bet buvau dvidešimt minučių vėliau, todėl iškart puoliau prie jau laukiančio traukinio ir kaip aštuonkojis apsivijau savo vietą. Na, ne visai savo, nes mano teisėta sukeliovė vis emigruodavo, nes jos ir jos draugo bilietai buvo perskelti per vagoną, tai aš įsitaisiau prie lango. Daug naudos nepešiau, nes lauke dar tamsu nors į akį durk.

Daugiabriaunis kristalas: Panevėžio rajonas. Ramygala-Krekenava-Radviliškių kaimas-Bistrampolio dvaras-Upytės dvaras.

Kelionės partneris: Panevėžio plėtros agentūra.

"Nevėžio senvagėmis pasipuošusi gamta, vis dar gyvi tradiciniai amatai, unikalios ir savitos vietos bei čia kuriantys ir dirbantys nuoširdūs žmonės- rajone slypi tiek daug, kad sunku nupasakoti. Todėl kviečiame atvykti ir leistis į atradimų kelionę, pasisemti unikalių patirčių bei geriau pažinti šį kraštą."- štai tokiais žodžiais prasidėjo kvietimas kelionių ekspertams ir žurnalistams į infoturą po Panevėžio rajoną. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau!

Programa labai intrigavo. Dėl visiems žinomų pasaulinių įvykių, mano kelionių geografija buvo susitraukusi nuo Las Balkonas iki Grand Kitchen, todėl šiai dviejų dienų išvykai su nakvyne daiktus dėjausi nuo tokio darbo visiškai atpratusiomis rankomis, o Ursulijų Lepečkojauską išvis buvo vorai savo tinklais apraizgę, vos atradau. Ankstyvų ketvirtadienio rytą "boardinamės" į patogų mikroautobusą ir zvimbiame su vėjeliu į pirmą mūsų šios dienos lankytiną objektą- Ramygalą. 

Kūtvėla irgi susimąsčiusi...

Ramygala-miestas po gandro sparnu. Tai yra vienintelis miestas Panevėžio rajone, istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XIII a., o nuo XVI a. minimas ir dvaras. Ramygaloje būta parduotuvių, bažnyčia, kalėjimas, o keliai jungė su Kėdainiais, Šeduva, Panevėžiu, Ukmerge, pro čia veda judrus kelias į Kauną. Prie paskutinio fakto prisidėjo patys ramygaliečiai. Sakoma, kad kai buvo nutarta tiesti naują kelią Kaunas-Ryga, ilgai buvo svarstyta, pro kur jis turėtų vesti: Ramygalą ar Krekenavą?Valdininkai iš Kauno atvyko inspektuoti abiejų vietų ir pasirinkti tą, kur judėjimas intensyvesnis. Ramygaliečiai šitą "insaiderską" informaciją iš kažkur gavo, susikooperavo ir visi kas galėjo traukė vežimus, kinkė arklius ir kelias dienas, kol inspektoriai vizitavo, suko ratus aplink Ramygalą. Tokio intensyvaus judėjimo įtikinti inspektoriai ir pasirinko Ramygalą. Ramygala pergyveno net septynis didelius gaisrus. Dabartinė Ramygala yra seniūnijos centras, jos puošmena- neogotikos stiliaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Legenda byloja, kad jai buvo nulieti trys varpai: Jonas, Petras ir Kondrotas, bet juos vežant tiltas įlūžo ir Kondrotas paskendo. Likę du varpai jau atsidurę savo vietoje vis sunkiai dūsauja ir prisimena nelaiku žuvusį savo brolį, dėl to jų skambesys iš toli girdimas. Buvo girdimas, kol varpai nebuvo priversti nutilti...Bet čia jau kita legenda.