Daugiabriaunis kristalas: Panevėžio rajonas. Ramygala-Krekenava-Radviliškių kaimas-Bistrampolio dvaras-Upytės dvaras.

Kelionės partneris: Panevėžio plėtros agentūra.

"Nevėžio senvagėmis pasipuošusi gamta, vis dar gyvi tradiciniai amatai, unikalios ir savitos vietos bei čia kuriantys ir dirbantys nuoširdūs žmonės- rajone slypi tiek daug, kad sunku nupasakoti. Todėl kviečiame atvykti ir leistis į atradimų kelionę, pasisemti unikalių patirčių bei geriau pažinti šį kraštą."- štai tokiais žodžiais prasidėjo kvietimas kelionių ekspertams ir žurnalistams į infoturą po Panevėžio rajoną. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau!

Programa labai intrigavo. Dėl visiems žinomų pasaulinių įvykių, mano kelionių geografija buvo susitraukusi nuo Las Balkonas iki Grand Kitchen, todėl šiai dviejų dienų išvykai su nakvyne daiktus dėjausi nuo tokio darbo visiškai atpratusiomis rankomis, o Ursulijų Lepečkojauską išvis buvo vorai savo tinklais apraizgę, vos atradau. Ankstyvų ketvirtadienio rytą "boardinamės" į patogų mikroautobusą ir zvimbiame su vėjeliu į pirmą mūsų šios dienos lankytiną objektą- Ramygalą. 

Kūtvėla irgi susimąsčiusi...

Ramygala-miestas po gandro sparnu. Tai yra vienintelis miestas Panevėžio rajone, istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XIII a., o nuo XVI a. minimas ir dvaras. Ramygaloje būta parduotuvių, bažnyčia, kalėjimas, o keliai jungė su Kėdainiais, Šeduva, Panevėžiu, Ukmerge, pro čia veda judrus kelias į Kauną. Prie paskutinio fakto prisidėjo patys ramygaliečiai. Sakoma, kad kai buvo nutarta tiesti naują kelią Kaunas-Ryga, ilgai buvo svarstyta, pro kur jis turėtų vesti: Ramygalą ar Krekenavą?Valdininkai iš Kauno atvyko inspektuoti abiejų vietų ir pasirinkti tą, kur judėjimas intensyvesnis. Ramygaliečiai šitą "insaiderską" informaciją iš kažkur gavo, susikooperavo ir visi kas galėjo traukė vežimus, kinkė arklius ir kelias dienas, kol inspektoriai vizitavo, suko ratus aplink Ramygalą. Tokio intensyvaus judėjimo įtikinti inspektoriai ir pasirinko Ramygalą. Ramygala pergyveno net septynis didelius gaisrus. Dabartinė Ramygala yra seniūnijos centras, jos puošmena- neogotikos stiliaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Legenda byloja, kad jai buvo nulieti trys varpai: Jonas, Petras ir Kondrotas, bet juos vežant tiltas įlūžo ir Kondrotas paskendo. Likę du varpai jau atsidurę savo vietoje vis sunkiai dūsauja ir prisimena nelaiku žuvusį savo brolį, dėl to jų skambesys iš toli girdimas. Buvo girdimas, kol varpai nebuvo priversti nutilti...Bet čia jau kita legenda. 

Turbūt esate girdėję apie Ramygalos sąsajas su ožkomis. Čia jokių legendų nėra, viskas labai paprasta ir aišku, mat šios apylinkės iki melioracijos buvo pelkėtos ir ganyklų karvėms trūko, o ožka-nereiklus Dievo tvarinys, todėl jos ir buvo pagrindinėmis maitintojomis. Arkliai čia irgi laikyti kitoniški-mažųjų veislės, mažai pašaro reikalajantys ir pelkėse neklimpstantys, bet turguose pavydelninkai vis taikydavo įgelti ramygaliečiams klausdami, ar ne su ožkomis jie į turgus važinėja. Miestas turi savo vėliavą ir herbą su gandru, dėl šio simbolio Ramygala buvo priimta į Europos gandrų asociaciją. Ramygala buvo Lietuvos kultūros sostine 2010 m.

Ramygalos vardo kilmė nėra žinoma. Pavadinimas sudarytas iš dviejų dalių: "ram-" ramus ir "-gala" kraštas. Yra ir akademiko R. Grigo pasiūlyta versija, kad pavadinimas prasidedantis "Ra" susijęs su upėmis, tarkime, griovys dar vadinamas, ravu, lotyniškai "rivus" yra upelis...o štai "gala" yra ąžuolas. Juk negalime neprisiminti ir pagoniškos šio krašto istorijos! 

Iš šio krašto kilę nemažai šviesių žmonių: kazimieriečių vienuolyno įkūrėja Marija Kazimiera Kaupaitė, Melburno sidabro medalininkas olimpietis Antanas Mikėnas, aktorius Saulius Mykolaitis, literatūros kritikas Albertas Zalatorius, astronomas Antanas Juška, knygnešys ir daraktorius  Adomas Ladukas, rašytojas Isaac ben Jacob Benjacob, rezistentas ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signataras Bronius Liesis-Naktis.

[Partizanas Bronius Liesis-Naktis žuvo kartu su keliais patriotais 1949 m. Jo bendražygiai parengė kritusio kovos draugo kūrybos mašinraščio rinkinėlį, jis pasirašinėjo Ėglio slapyvardžiu. Su partizano  B. Liesiaus-Nakties-Ėglio kūryba susipažinti galite čia: Kovos keliu žengiant, PDF failas ]

Na, o visiškiems avantiūristams ir šiaip materialistams štai tokia informacija: esą, 1812 m. pro Ramygalą žygiavo Napoleono kariuomenė ir čia palaidojo savo kritusį pulkininką. Po gerų penkiolikos metų čia atvykusi komisija nesėkmingai ieškojo jo kapo ir išvažiuodama prasitarė, kad čia buvo užkastas lobis. Tai va, galima su gera lopeta prasieiti, bus tikras "kardio" ir šiaip nauda, gal kokiam ūkininkui daržą sukasite.

Na, o mes sveikinamės su Ramygalos centre įsikūrusios amatų rezidencijos "Savos erdvės" šeimininke Laima Kiškiene. Čia daugiau kaip dešimt metų vyksta kūrybiniai simpoziumai ir edukacijos, o amatų "arkliukas" čia yra jos didenybė keramika. Labai maloni šeimininkė mus pasitinka su šypsena ir pasakoja, kuom šiandien gyvena Ramygala. Šeimos įsigyta sodyba išlaikyta kiek įmanoma autentiška, statyta 1940 m. Čia puoselėjamos juodosios ir raugo keramikos tradicijos- šios keramikos turi gilias tradicijas lietuviškoje kultūroje. 

Autentiška sodyba.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi tradicine keramika.

Gyvenimo pradžia ir pabaiga-šaukštas...

Autentiška aplinka.

Meninis akcentas.

Pasislėpęs angelas.

Langas į gamtą.

Sodyboje grožimės išsaugotais autentiškais momentais. O jau tas senovinis namo vidaus kvapas! Aš gi tam tikra prasme kaimo dūmo vaikas, vasaromis pas tetą vienkiemyje basomis bėgiojusi, žiemą ant krosnies padus šildžiusis... Žinau, kas yra šieno vežimas ar kolorado rinkimas; mokėčiau ir karvę į kitą vietą perkelti prieš tai į kanalą atsigerti nuvedusi! Jūs čia negalvokite, kad Kūtvėla tik klaviatūra skrebenti moka, kaip kokia baltarankė dykaduonė cacka-pacacka. 

Sodų gražumas neapsakomas.

Mūsų laukė ir vaišės.

Miltų ramygalietėms kepėjoms nepritrūks, nes tuom rūpinasi senasis Ramygalos malūnas. Jis vis dar veikiantis, todėl lankytis galima tik iš anksto susitarus. Į 1929 m.pastatytą Ramygalos malūną maltis miltų atvažiuoja iš visos Lietuvos. 

Šeimininkė vaišina namine šeivamedžių užpiltine. 

Ursulijus Lepečkojauskas matuojasi šaukštą.

Kadangi mes buvome geri infoturistai (wait a bit, tai tuoj pasikeis!) ir beveik nevėlavome išvažiuoti iš Vilniaus, tai neplanuotai užsukome į Pašilių stumbryną. Iš mūsų grupės vos keletas žmonių buvo ten lankęsi, o aš kad ir kasdien ten važinėčiau, nes iš arti pamatyti legendomis apipintą žvėrį yra kažkas tokio. Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria net 50 ha plotas. Pagal tarptautinį susitarimą, mūsų stumbryne gimę stumbriukai gauna vardus su pradžia "Gi-", todėl čia lankytojų laukia Gitanas ir Gizabota. Europiniai stumbrai buvo kadaise labai paplitę, bet dėl žemdirbystės plėtros ir intensyvios medžioklės išnyko Lietuvoje maždaug XIX a. vid. Į Pašilių stumbryną iš Rusijos rezervato 1969 m.buvo atvežta Belovežo veislės stumbrų pora ir po kelių metų ji susilaukė palikuonio, vėliau atvežti dar aštuoni stumbrai. Dalis stumbrų bandos paleista į laisvę ir nesidrovėdami skanauja ūkininkų rapsus, kviečius ir cukrinius runkelius. Už padarytą iškadą Aplinkos ministerija ūkininkams kompensuoja, planuojamos specialios laukinių stumbrų maitinimo vietos, kad žvėrys nesisukiotų po ūkininkų laukus. 

"Šitas siaubingas žvėris, Lietuvos miškų išaugintas, Tokio kūno stambaus tampa (sunku apsakyt!): Jeigu, netekęs jėgų, jis mirdamas galvą nulenkia, Jo tarpuragėj net gali trys vyrai susėst.  Sprandas jo mums iš tiesų toks didelis dar neatrodys, Jeigu palyginsim jį mes su kitais jo nariais. Styri baisiausia barzda gaurais plačiai išdraikytais, Akys, pasruvę krauju, žėri siaubingu rūsčiu. Karčiai, nuo sprando žemyn nutįsę, vėduojas ant menčių,  Dengia jie kaktą, kelius, driekias visa krūtine . Jei iš mažų dalykų sudėti didelį norim Tai ir medžiotojų mums žodžiai iš tikro pravers: Visas tarsi ožys gaurais iš priekio apaugęs, Nors jo kūno nariai jautį tuoj primena mums."- Husovianas "Giesmė apie stumbrą". 

Lankomės Pašilių stumbryne.

Mūsų grupė lankosi Pašilių stumbryne.

Europinis stumbras.

Stumbras ir stumbriukas.

Kita mūsų stotelė- Krekenavos regioninis parkas. Čia kopiame į apžvalgos bokštą ir lankomės Krekenavos regioninio parko lankytojų centre. Šis parkas įkurtas 1992 m. išsaugoti Nevėžio vidurpio paslėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes. Parkas išsidėstęs Panevėžio ir Kėdainių rajonuose. Čia sutinkamos 846 gyvūnų rūšys ir 1019 augalų rūšių. Gamta čia pasižymi vešliomis pievomis, molingomis lygumomis, upių slėniais; čia galima grožėtis Nevėžio kilpomis. Kiekvienas ras čia sau kažką įdomaus: nuo kryždirbio Vinco Svirskio kūrybinio palikimo iki stumbrų, nuo legendinio Čičinsko kalno iki knygnešių muziejaus, o vien ko verta Krekenavos mažoji bazilika!

Langas į gamtą.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Nevėžio kilpomis.

Nevėžio kilpos.

Krekenavos regioninio parko lankytojų centras.

Apžvalgos bokštas.

Kūtvėla grožisi Nevėžio kilpomis.

Ursulijus Lepečkojauskas rado nišą. Gal įkurs savo verslą?

Kūtvėla mėgsta keliauti kaip kokia grafienė.

Potyrių takas.

Nevėžio kilpos.

Užsukame ir į patį lankytojų centrą. Ten mus sutinka vėsiai, bet pats lankytojų centras įspūdingas, nors ir nėra labai nedidelis. Deja, "Surink Lietuvą" magnetukų neturi. Na, bet dirbam su tuom, ką turim.

Batų šepečių agregatorius. Gudri mintis, reikia tokį namie įsirengti. 

Nevėžio kilpos.

Stumbro uodega. Aptvare esančiam stumbrui uodegos nepakelsi, o čia-prašom.

Kas nežino šio eilėraščio stulpelio?

Krekenavos regioninio lankytojų centro ekspozicija.

Augalų ekspozicija.

Įstiklinta dilgėlė.

Kitas mūsų sustojimas irgi neplanuotas, bet turime sukaupę laiko rezervą, todėl žvyrkeliu dardame iki Ustronės vienkiemyje ir ten esančio J. Tumo-Vaižganto ir Knygnešių muziejaus. Tas žvyrkelis-tikra rajono piktžaizdė, bet čia gal slypi gili filosofinė prasmė- per sunkumus reikia eiti aukšto tikslo link, kaip tie knygnešiai, nes gal dvasingiau gaunasi. Mus su armonika ir daina pasitinka Audrius Daukša, kuris prisistato esąs "plataus profilio diletantu". Unikalus ir vienintelis Lietuvoje knygnešių muziejus mena tuos laikus, kai buvo knygnešių susibūrimo vieta, čia slėpta ir draudžiama spauda. Pirmoji ekspozicija įkurta 1987 m., "atšilimo" laikotarpiu. Be galo charizmatiškas šeimininkas pakelia nuotaiką ir mes, nepaisant prakiurusio dangaus, sekiojame žąsele jam iš paskos ir klausomės pasakojimo kaip kokio Jono Auksaburnio. Savo gėdai turiu prisipažinti, kad lietus mane visgi įvijo atgal į autobusą, kol didžioji mūsų infoturistų grupės dalis dar nuėjo pasiskinti laukinio česnako. Gegužės mėnuo-pats geriausias laikas jų ieškoti. Moterys taip suklego apie šio augalo gerąsias savybes, kad Ursulijus Lepečkojauskas net nulindo giliau į rankinę slėptis, kad tik jo nepagamintų su naminiu pesto padažu. Esant galimybei, čia tiesiog būtina užsukti!

Knygnešių muziejus.

Architektūros paminklas.

Balkonėlis aplink namą-retas reiškinys.

Graždanka.

Krekenavos centre esančioje šeimos kavinėje "Laimė kartu" pietaujame.

Šaltibarščiai su bulvių čipsais.

Kiaulienos kepsnys.

Netrukus jau stojame prie Radviliškių kaimo kepyklos. Kaimo jau nebėra, o kepykla -patikimose Audronės ir Albinos Kisielių rankose. Čia drąsiai galima vaikščioti ir kartoti "kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien" kaip mantrą. Mus pasitinka pati šeimininkė, papasakoja apie verslo pradžią, pristato savo kepyklos produkciją, užsimena apie lietuviškas duonos tradicijas. Be galo įdomu! Natūraliu raugu kildinta ąžuoliniame duonkubilyje, rankomis minkyta naminė duona įvertinta tautinio paveldo sertifikatu. Taip jau atsitiko, kad, beieškodami kas gali perduoti naminės duonos kepimo patirtį, Kisieliai apsilankė pas 1924 m. gimusią kepėją Petronėlę Kurulienę-Kuncytę. Ji dovanojo duonos raugo, pamokė, pati Radviliškiuose iškepė pirmąjį duonos kepalą ir davė savo palaiminimą. Taip atsirado "Petronėlės duona". Šiuo metu kepykloje kepama labai įvairi produkcija, jos galima įsigyti didesnėse "Maxima" parduotuvėse. 

Ursulijus Lepečkojauskas net amo neteko nuo tokio pasirinkimo.

Be duonos sotus nebūsi....

Gražiai sutvarkyta aplinka.

Nuo vaišių lūžtantis stalas.

Rankomis minkoma tešla.

Demonstracijos metu pamatėme, kaip rankomis minkoma tešla. Iki devinto prakaito! Tada šeimininkė stojo talkon ir parodė, kaip glostoma duona kepimui. Visi gavome po tešlos gabalėlį ir išglostėme po kepaliuką. Ar žinojote, kad iškeptą duona iš krosnies galima imti plikomis rankomis?

Duonos glostymas.

Mano kepaliukas.

Nustojo lyti.

Mano kepta duona.

Dar ir dovanų gavome!

Kol laukėme mūsų kepaliukus iškepant, išvirė irgi mūsų sulipdyti rauguoliai. Ne raguoliai, o rauguoliai- nuo žodžio "raugas", jie irgi duonskryliai. Tai yra tokie cepelinų kvapo ir duonos skonio skridinėliai su skyle per vidurį-juos iš atlikusios duonos tešlos šeimininkės virdavo šeimai greičiau pamaitinti, nes duonos kepimas užimdavo ar ne visą dieną. Kaip supratote, šeimininkė Audronė mums buvo tikra darbdavė, todėl prie tų rauguolių prisėdome jausdamiesi tikrai nusipelnę. Šeimininkės išmanymas, vaišingumas, charizma žodžiais neperduodami, čia reikia patiems atvažiuoti tokių edukacijų užsisakius ir patiems viską patirti. Dar įsigijome ir dovanų namie pasilikusiems, aš nusipirkau naminių sausainių. Kainos kepyklos parduotuvėlėje labai įkandamos, pardon už kalambūrą. "Į tavo sveikatą-į mano živatą!"

Į Bistrampolio dvarą, kur šianakt nakvosime, atvykome pavėlavę ir labai nebajoriškai. Kol išsidaliname raktus ir dvaro labirintuose susirandame naktigultą, į vakarienę su degustacija vėluojame jau labai net nekunigaikštiškai. 

Degustacija Bistrampolio dvare.

Užkandžiai prie degustacijos.

Bistrampolio dvaro alus.

Degustuojame vietinį alų.

Aludarystė Lietuvoje turi gilias tradicijas. Laikui bėgant, išsivystė dvi alaus gamybos tradicijos: valstietiška ir dvariška. Dvarininkai aludarius kviesdavosi iš užsienio, kiekviename dvare buvo savas bravoras. Alus buvo ir gėrimas, ir dovana, ir atsiskaitymo priemonė. Ir, be abejo, didiko garbės reikalas, juk aludariai buvo brangiai apmokami specialistai, į mūsų kraštą atvežę naujausias savo amato technologijas. Dažnas didikas keliaudavo, užsienyje paragaudavo naujų alaus rūšių ir norėdavo tokio alaus ir savo dvare turėti. Alumi dvarininkai ir prekiaudavo, tik galbūt ne tiek patys, kiek per vietos žydus, kurie valdė karčiamas. Dabar pats dvaras bravoro neturi, Bistrampolio aludarystės tradicijas puoselėja "Aukštaitijos bravorai". Skanaujame, klausomės edukatorės pasakojimo apie didikų Bistramų giminę, ginčijamės, kuris alus skanesnis. 

Tada atneša karštą patiekalą vakarienei ir mane ištinka asmeninė tragedija- ant stalo garuoja...triušis. Nesu vegetarė, valgau paukštieną, kiaulieną, jautieną, bet negaliu per save perlipti ir valgyti kažką mielą ir pūkuotą, ausytėmis krutinantį. Prašau nunešti mano lėkštę, nes jaučiu instinktyvų pasibjaurėjimą, bet, deja, į mano prašymą nereaguojama ir tenka servetėle prispaudus burną bėgte bėgti iš salės. Redakcija labai atsiprašo už šį nesusipratimą.

Dvariškas patiekalas iš triušienos. 

Laimei, iki savo kambario salių labirintais nusigaunu be nuotykių, atsigaivelėju mineraliniu vandeniu ir relaksacijai panirstu į vonią. Ne pati geriausia mintis sustreikavus skrandžiui, bet nuovargis daro savo. Nors man teko iš pirmo žvilgsnio labai geras kambarys, netrukus išryškėjo trūkumai. Labai norėčiau, kad šio kambario interjero kūrėjai čia pernakvotų kaip viešbučio svečiai. Vonioje nėra kur pasikabinti rankšluostį, jau nekalbant apie rankšluosčių džiovyklę. Taipogi, nėra kur pasistatyti vieną kelioninę kosmetinę, o jeigu būtume gyvenę dviese? Teko įsinešti kėdę ir ant jos pasidėti rankšluosčius. Informacinis paketas atsirado atliekant kambario kratą, nors tikėčiausi jį rasti matomoje vietoje. Bevielis internetas sieka tik pirmame aukšte. Na, o dušo galvutė buvo tikra repeticija prieš kitos savaitės Pasaulio viktoriną, nes tokio nepatogaus naudojimo dar reikia paieškoti. Iš pliusų- vonioje buvo chalatai ir higienos priemonių rinkinėlis, kambaryje buvo arbatinukas. Bendrą įspūdį gadino neabejotinai brangūs, bet nušepę antikvariniai baldai, kurių dekoratyvinė funkcija viešbutyje yra tiesiog anachronizmas, tačiau atskiras riebus pliusas už švarą. Čia kad nesakytumėte, kad Kūtvėla visada visuom nepatenkinta kūtvėla, galite pasižiūrėti atsiliepimus įvairiuose rezervacijų portaluose. Labai ryškiai matosi, kad labai aukšti įvertinimai viešbučiui ir restoranui buvo prieš C-19, o dabar atsiliepimai labai pasiskirstę. 

Mudviem su Ursulijumi Lepečkojausku buvo patogu čia ilsėtis, tik tas meškius visą naktį iš manęs kaldrą atiminėjo. 

Giloka atrodė, tai toli neplaukiau.

Nu tai labą rytą.

Do not lift noise!

Pasijodinėjimas prieš pusryčius.

Bistrampolio dvaras.

Pusryčių stalas.

"Bistrampolio dvaras" viešbutis turi tris žvaigždutes, tai pusryčiai atitinkami. Aš mėgstu ateiti pirma, tada pavalgau be eilių ir grūsties, visko užtenka. Man labai patiko blyneliai. Po pusryčių turėjome pažintinę ekskursiją po dvaro rūmus ir parką. Oras žygdarbiams neįkvepia, neramiai dairomės į sparčiai temstantį dangų. 

Bistrampolio dvaras įsikūręs labai palankioje geografinėje padėtyje, vos keturiolika kilometrų nuo Panevėžio, o netoliese veda kelias Via Baltica. Pati dvarvietė žinoma nuo XV a.pab., didikai Bistramai čia valdas turėjo nuo XVII a.pab. iki 1940 m. Čia medžiagą savo trilogijai "Tvanas" rinko didikų Bistramų giminaitis ir Nobelio premijos laureatas Henrikas Senkevičius, todėl sulaukiama nemažai lenkų turistų. Turtas giminės rankose išliko iki 1940 m., vėliau buvo nacionalizuotas, apleistas ėmė nykti, o Bistramus sovietai gyvuliniuose vagonuose ištrėmė į Lenkiją. Deja, tokių sovietų nustekentų dvarų Lietuvoje-nors vežimu vešk. Neišliko ir turtinga dvarininkų sukaupta biblioteka, meno kūrinių kolekcija, archyvas su Lenkijos karalių pasirašytais dokumentais. Iki šių dienų išliko 1850 m. statyti centriniai klasicistinio stiliaus rūmai. Nuo 2003 m. dvarą globoja VŠĮ "Jaunimo integracijos galimybių centras". Jų dėka atlikti įvairūs reikalingi tyrimai, parengtas rekonstrukcijos projektas. Kasmet vyksta Bistrampolio festivalis. 

ES lėšomis dar litais gauta parama padėjo pritaikyti dvarą turizmo reikmėms. Pirmiausia buvo sutvarkyti centrinių dvaro rūmų fasadai, atstatyta ledainė, įkurtas knygnešystės muziejus, sutvarkytas parko paviljonas, sutvarkyta dalis parko. Vėliau savo eilės sulaukė ir likę dvaro ansamblio pastatai, o centriniuose rūmuose įrengtas viešbutis, restoranas, konferencijų ir pobūvių salės. Dvaro žirgynas virto modernia koncertų sale, o dvaro žirgų poreikiams įrengtas šiuolaikiškas žirgynas. 

Yra žinoma, kad vienas iš Bistramų vadovavo Jogailos karališkajai kavalerijai. Lietuviškosios Bistramų atšakos pradininku laikomas Kuršo didiko palikuonis ir karaliaus Vladislovo Vazos dvariškis Jonas Kazimieras Bistramas. Jis turėjo du sūnus, vienas išvyko gyventi į Kuršą, kitas liko Lietuvoje, čia plėtė valdas, vienai jų ir prigijo Bistramų pavardė-taip atsirado Bistrampolis. Tokiu vardu dvaras paminėtas 1795 m. Bistramai dažnai likdavo bevaikiai, todėl Karolis Bistramas konsolidavo savo rankose išmirusių giminaičių nuosavybę, o vedęs valdų įgijo dar daugiau. Būtent Karolis Bistramas ėmė kurti šį dvaro ansamblį, kurį matome šiandien. Jo vienturtis sūnus Vladislovas dalyvavo sukilime prieš carą ir buvo priverstas bėgti iš šalies, Karolis Bistramas buvo suimtas, bet amnestuotas užtarus žymiems Rusijos didikams, iš emigracijos grįžo ir Vladislovas. Vladislovui Bistramui visgi pavyko susilaukti gausaus būrio vaikų, jo pagrindiniu paveldėtoju tapo sūnus Tadeušas. Šiandien Bistramų giminės palikuonių dar yra Europoje, bet atsiimti giminės nuosavybę jiems buvo jau per sunkus įsipareigojimas, todėl jie atvyksta tik pasisvečiuoti.

Nepamirštame įsigyti. 

Buvęs dvaro žirgynas.

Freskomis tapyta, spėjama, dvaro biblioteka. Fragmentas.

Antikvariato salė.

Jaunavedžių tiltelis.

Viešbučio korpusas.

Bistrampolio žirgai. 

Vežimų instaliacija.

Dvaro sargas.

Beveik keturiasdešimt metų truko lietuviškos spaudos draudimas, o draudžiamą spaudą iš Prūsijos gabeno apiedu tūkstančiai knygnešių. Žymiausias jų, dar vadinamas knygnešių patriarchu, buvo Jurgis Bielinis. Jis ne tik platino draudžiamą spaudą, bet ir pats rašė bei savo lėšomis leido knygas, brošiūras. Jo šūkis buvo "Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis." Gabendamas draudžiamas knygas, jis stengdavosi po tuo pačiu stogu dukart nenakvoti, todėl įgavo tokio nematomo ar nepagaunamo žmogaus reputaciją- visi žino, kad toks žmogus yra, bet vos vienas kitas yra sutikęs. Į namus tiesiai neidavo, o prie kokio nors iš anksto sutarto objekto palikdavo ženklą, kad nori susimatyti, taip žmonės ir sako šiandien- Bielinio akmuo, Bielinio ąžuolas...Trisdešimt metų truko šventas knygnešio darbas. Tačiau 1918 m. sausį Jurgis Bielinis kažkur išsiruošė, priimta galvoti, kad jis vyko į Vilnių, į Lietuvių konferenciją dėl Lietuvos nepriklausomybės skelbimo, jį geradariai pavėžėjo iki Pumpėnų, kur netolimame kaime jis turėjo gerą pažįstamą. Pasakojama, kad iki sodybos jis atėjo perbridęs Lėvens upę ir susmuko kieme ties kryžiumi. Taip ir nebeatsikėlė. Iki knygnešio taip trokštamos Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo buvo likęs mėnuo. Dabar šis kryžius saugomas Bistrampolio dvaro koplytėlėje. 

Koplyčios sienos ištapytos patriotine tema.

Koplyčios sienos byloja poeto eilėmis.

Bielinio kryžius.

Toliau judame link vietos, kuri neturi geros reputacijos- Upytės žemės. Ant Upytės piliakalnio yra stovėjęs Vladislovo Sicinskio-Čičinsko dvaras. Šis bajoras, sakoma, pirmasis panaudojo "liberum veto" teisę, nors rimti istorikai šį faktą greitai sukritikuos. Šis reformatų tikybos bajoras ilgainiui tapo atpirkimo ožiu dėl irstančios Abiejų Tautų Respublikos ir įgijo tokią baisią reputaciją, kad net žemė jo palaikų nepriėmė. Mirė jis nutrenktas Perkūno, o jo prakeiktas dvaras prasmego. 

Upytė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1254 m. Istoriškai ši žemė ribojosi su Livonijos ordinu. XIV a.čia jau stovėjo gynybinė pilis. Žiemgalių žemes užėmęs Livonijos ordinas gviešėsi ir Upytės teritorijos. Pilies teritorija saloje buvo sutvirtinta kūlgrindomis, priešui buvo sudėtingos sąlygos ją užimti. Upytės dvaras nuo XVI a. tapo privačia nuosavybe, vieni jo valdytojų buvo didikai Bistramai. Tradicinių amatų centras įkurtas 2014 m. 

Tradicinių amatų centras. Namas pastatytas iš molio ir šiaudų.

Vai žydėkit linai, prie šaltinio gilaus, mėlynai mėlynai, kaip akelės brangaus...

Vienas iš Bistramų čia žuvo nuo bolševikų rankos. 

Keramikos edukacijoms pasiruošta.

Kalvio sunkaus triūso vaisius.

Gražiai tapytos langinės.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi tapytomis langinėmis.

Amatų centre audimo subtilybėmis su mumis dalinosi pati Irena Ona Vilienė, tai jau šypsojomės kaip pelės ant žirnių. Jeigu jau kas ir žino apie audimą, tai ši tautodailininkė. Jos darbų yra įsigijęs mūsų Lietuvos nacionalinis muziejus. Charizmatiška edukatorė greitai suorganizavo mūsų grupę ir man išgaravo visos abejonės, kad žmogus-voras yra išgalvotas veikėjas. Poromis suskirstyti mūsų infoturistai vijosi virvutes, tokias, kaip piemenukai vyžoms senovėje, ir visas kambarys prisipildė triūsiančių "arachnoidus lituanicus". Mudu su Ursulijumi Lepečkojausku juos palaikėme moraliai ir visokeriopai skatinome.

Audimo kambarys.

Namas pastatytas iš šiaudų ir molio.

Ursulijus Lepečkojauskas visgi buvo pristatytas prie darbo.

Ursulijus Lepečkojauskas ne tinginiauti čia atvažiavo.

Akį traukia ryškios juostų spalvos.

Audėjos kompiuteris.

Po audimo edukacijos mūsų laukė degustaciniai pietūs. Audimo edukaciją organizavo Upytės tradicinių amatų centras, o degustaciniai pietūs "Lietuviškas skonis su smalsumo pagardais ir emocijos padažu" yra autorinė "Švenčių kalvės" programa, paremta istorine Lietuvos virtuve. Edukaciją vedė Vilija Petkūnienė, o gaspadinavo Gitana Zavižienė. 

Poetiškai išausta.

Nagingos tos mūsų moterys.

Sėdamės prie stalo ir čia mūsų laukia kultūrinis šokas: šeimininkė liepia stalo įrankius ir pirštus šluostytis autentiškai į staltiesę! Kitur taip padaręs gautum liniuote per nagus, o čia netgi primygtinai prašoma! Nedrąsiai paklūstame šeimininkės valiai, tik reikia prisiminti, kad negalima šito kartoti namie pas mamą. Edukatorė papasakoja apie viduramžių stalo etiketą, kuom valstiečio stalas skyrėsi nuo didiko stalo, kokie vietiniai produktai vartoti senais laikais...ir taip pamažu keliaujame LDK istorija nuo viduramžių iki renesanso. Programoje mūsų dar laukia kanklių muzika su pasidainavimais, šokiai-pokiai iki ryto ir jau kažkaip į tą Vilnių ir nebesinori. Tikrai šią edukaciją kuom aukščiausiai rekomenduoju. 

Šušvės midaus degustacija.

Tikrai bajoriškas priėmimas.

Duonos sriuba. Ragavau pirmą kartą. Neįprasta.

Skryliai arba lazankos.

Riešutais penėtas kalakutas su daržovėmis. Man labai patiko, ypač gardūs burokėliai.

Atgaivai-vafliai, mus pasiekę iš Osmanų pasaulio.

Tačiau viskas, kas gera, gyvenime baigiasi, pasibaigė ir Kūtvėlos viešnagė Panevėžio rajone. O kiek dar visko nepamatyta! Labai norėtųsi vėl ateityje sugrįžti. 

Ar Jūs lankėtės Panevėžio rajone? Kas patiko/nepatiko? Ką dar patartumėte aplankyti?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Nevėžaitė-Kilpaitė