2022 m. gegužės 30 d., pirmadienis

Daugiabriaunis kristalas: Panevėžio rajonas. Ramygala-Krekenava-Radviliškių kaimas-Bistrampolio dvaras-Upytės dvaras.

Kelionės partneris: Panevėžio plėtros agentūra.

"Nevėžio senvagėmis pasipuošusi gamta, vis dar gyvi tradiciniai amatai, unikalios ir savitos vietos bei čia kuriantys ir dirbantys nuoširdūs žmonės- rajone slypi tiek daug, kad sunku nupasakoti. Todėl kviečiame atvykti ir leistis į atradimų kelionę, pasisemti unikalių patirčių bei geriau pažinti šį kraštą."- štai tokiais žodžiais prasidėjo kvietimas kelionių ekspertams ir žurnalistams į infoturą po Panevėžio rajoną. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau!

Programa labai intrigavo. Dėl visiems žinomų pasaulinių įvykių, mano kelionių geografija buvo susitraukusi nuo Las Balkonas iki Grand Kitchen, todėl šiai dviejų dienų išvykai su nakvyne daiktus dėjausi nuo tokio darbo visiškai atpratusiomis rankomis, o Ursulijų Lepečkojauską išvis buvo vorai savo tinklais apraizgę, vos atradau. Ankstyvų ketvirtadienio rytą "boardinamės" į patogų mikroautobusą ir zvimbiame su vėjeliu į pirmą mūsų šios dienos lankytiną objektą- Ramygalą. 

20220526_124330
Kūtvėla irgi susimąsčiusi...

Ramygala-miestas po gandro sparnu. Tai yra vienintelis miestas Panevėžio rajone, istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XIII a., o nuo XVI a. minimas ir dvaras. Ramygaloje būta parduotuvių, bažnyčia, kalėjimas, o keliai jungė su Kėdainiais, Šeduva, Panevėžiu, Ukmerge, pro čia veda judrus kelias į Kauną. Prie paskutinio fakto prisidėjo patys ramygaliečiai. Sakoma, kad kai buvo nutarta tiesti naują kelią Kaunas-Ryga, ilgai buvo svarstyta, pro kur jis turėtų vesti: Ramygalą ar Krekenavą?Valdininkai iš Kauno atvyko inspektuoti abiejų vietų ir pasirinkti tą, kur judėjimas intensyvesnis. Ramygaliečiai šitą "insaiderską" informaciją iš kažkur gavo, susikooperavo ir visi kas galėjo traukė vežimus, kinkė arklius ir kelias dienas, kol inspektoriai vizitavo, suko ratus aplink Ramygalą. Tokio intensyvaus judėjimo įtikinti inspektoriai ir pasirinko Ramygalą. Ramygala pergyveno net septynis didelius gaisrus. Dabartinė Ramygala yra seniūnijos centras, jos puošmena- neogotikos stiliaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Legenda byloja, kad jai buvo nulieti trys varpai: Jonas, Petras ir Kondrotas, bet juos vežant tiltas įlūžo ir Kondrotas paskendo. Likę du varpai jau atsidurę savo vietoje vis sunkiai dūsauja ir prisimena nelaiku žuvusį savo brolį, dėl to jų skambesys iš toli girdimas. Buvo girdimas, kol varpai nebuvo priversti nutilti...Bet čia jau kita legenda. 


Turbūt esate girdėję apie Ramygalos sąsajas su ožkomis. Čia jokių legendų nėra, viskas labai paprasta ir aišku, mat šios apylinkės iki melioracijos buvo pelkėtos ir ganyklų karvėms trūko, o ožka-nereiklus Dievo tvarinys, todėl jos ir buvo pagrindinėmis maitintojomis. Arkliai čia irgi laikyti kitoniški-mažųjų veislės, mažai pašaro reikalajantys ir pelkėse neklimpstantys, bet turguose pavydelninkai vis taikydavo įgelti ramygaliečiams klausdami, ar ne su ožkomis jie į turgus važinėja. Miestas turi savo vėliavą ir herbą su gandru, dėl šio simbolio Ramygala buvo priimta į Europos gandrų asociaciją. Ramygala buvo Lietuvos kultūros sostine 2010 m.

Ramygalos vardo kilmė nėra žinoma. Pavadinimas sudarytas iš dviejų dalių: "ram-" ramus ir "-gala" kraštas. Yra ir akademiko R. Grigo pasiūlyta versija, kad pavadinimas prasidedantis "Ra" susijęs su upėmis, tarkime, griovys dar vadinamas, ravu, lotyniškai "rivus" yra upelis...o štai "gala" yra ąžuolas. Juk negalime neprisiminti ir pagoniškos šio krašto istorijos! 

Iš šio krašto kilę nemažai šviesių žmonių: kazimieriečių vienuolyno įkūrėja Marija Kazimiera Kaupaitė, Melburno sidabro medalininkas olimpietis Antanas Mikėnas, aktorius Saulius Mykolaitis, literatūros kritikas Albertas Zalatorius, astronomas Antanas Juška, knygnešys ir daraktorius  Adomas Ladukas, rašytojas Isaac ben Jacob Benjacob, rezistentas ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signataras Bronius Liesis-Naktis.

[Partizanas Bronius Liesis-Naktis žuvo kartu su keliais patriotais 1949 m. Jo bendražygiai parengė kritusio kovos draugo kūrybos mašinraščio rinkinėlį, jis pasirašinėjo Ėglio slapyvardžiu. Su partizano  B. Liesiaus-Nakties-Ėglio kūryba susipažinti galite čia: Kovos keliu žengiant, PDF failas ]

Na, o visiškiems avantiūristams ir šiaip materialistams štai tokia informacija: esą, 1812 m. pro Ramygalą žygiavo Napoleono kariuomenė ir čia palaidojo savo kritusį pulkininką. Po gerų penkiolikos metų čia atvykusi komisija nesėkmingai ieškojo jo kapo ir išvažiuodama prasitarė, kad čia buvo užkastas lobis. Tai va, galima su gera lopeta prasieiti, bus tikras "kardio" ir šiaip nauda, gal kokiam ūkininkui daržą sukasite.

Na, o mes sveikinamės su Ramygalos centre įsikūrusios amatų rezidencijos "Savos erdvės" šeimininke Laima Kiškiene. Čia daugiau kaip dešimt metų vyksta kūrybiniai simpoziumai ir edukacijos, o amatų "arkliukas" čia yra jos didenybė keramika. Labai maloni šeimininkė mus pasitinka su šypsena ir pasakoja, kuom šiandien gyvena Ramygala. Šeimos įsigyta sodyba išlaikyta kiek įmanoma autentiška, statyta 1940 m. Čia puoselėjamos juodosios ir raugo keramikos tradicijos- šios keramikos turi gilias tradicijas lietuviškoje kultūroje. 

20220526_093405
Autentiška sodyba.

20220526_093041
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi tradicine keramika.

20220526_093247
Gyvenimo pradžia ir pabaiga-šaukštas...

20220526_092740
Autentiška aplinka.

20220526_093757
Meninis akcentas.

20220526_094359
Pasislėpęs angelas.

20220526_100541
Langas į gamtą.

Sodyboje grožimės išsaugotais autentiškais momentais. O jau tas senovinis namo vidaus kvapas! Aš gi tam tikra prasme kaimo dūmo vaikas, vasaromis pas tetą vienkiemyje basomis bėgiojusi, žiemą ant krosnies padus šildžiusis... Žinau, kas yra šieno vežimas ar kolorado rinkimas; mokėčiau ir karvę į kitą vietą perkelti prieš tai į kanalą atsigerti nuvedusi! Jūs čia negalvokite, kad Kūtvėla tik klaviatūra skrebenti moka, kaip kokia baltarankė dykaduonė cacka-pacacka. 

20220526_101258
Sodų gražumas neapsakomas.

20220526_102055
Mūsų laukė ir vaišės.

Miltų ramygalietėms kepėjoms nepritrūks, nes tuom rūpinasi senasis Ramygalos malūnas. Jis vis dar veikiantis, todėl lankytis galima tik iš anksto susitarus. Į 1929 m.pastatytą Ramygalos malūną maltis miltų atvažiuoja iš visos Lietuvos. 

20220526_104512
Šeimininkė vaišina namine šeivamedžių užpiltine. 

20220526_093323
Ursulijus Lepečkojauskas matuojasi šaukštą.

Kadangi mes buvome geri infoturistai (wait a bit, tai tuoj pasikeis!) ir beveik nevėlavome išvažiuoti iš Vilniaus, tai neplanuotai užsukome į Pašilių stumbryną. Iš mūsų grupės vos keletas žmonių buvo ten lankęsi, o aš kad ir kasdien ten važinėčiau, nes iš arti pamatyti legendomis apipintą žvėrį yra kažkas tokio. Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria net 50 ha plotas. Pagal tarptautinį susitarimą, mūsų stumbryne gimę stumbriukai gauna vardus su pradžia "Gi-", todėl čia lankytojų laukia Gitanas ir Gizabota. Europiniai stumbrai buvo kadaise labai paplitę, bet dėl žemdirbystės plėtros ir intensyvios medžioklės išnyko Lietuvoje maždaug XIX a. vid. Į Pašilių stumbryną iš Rusijos rezervato 1969 m.buvo atvežta Belovežo veislės stumbrų pora ir po kelių metų ji susilaukė palikuonio, vėliau atvežti dar aštuoni stumbrai. Dalis stumbrų bandos paleista į laisvę ir nesidrovėdami skanauja ūkininkų rapsus, kviečius ir cukrinius runkelius. Už padarytą iškadą Aplinkos ministerija ūkininkams kompensuoja, planuojamos specialios laukinių stumbrų maitinimo vietos, kad žvėrys nesisukiotų po ūkininkų laukus. 

"Šitas siaubingas žvėris, Lietuvos miškų išaugintas, Tokio kūno stambaus tampa (sunku apsakyt!): Jeigu, netekęs jėgų, jis mirdamas galvą nulenkia, Jo tarpuragėj net gali trys vyrai susėst.  Sprandas jo mums iš tiesų toks didelis dar neatrodys, Jeigu palyginsim jį mes su kitais jo nariais. Styri baisiausia barzda gaurais plačiai išdraikytais, Akys, pasruvę krauju, žėri siaubingu rūsčiu. Karčiai, nuo sprando žemyn nutįsę, vėduojas ant menčių,  Dengia jie kaktą, kelius, driekias visa krūtine . Jei iš mažų dalykų sudėti didelį norim Tai ir medžiotojų mums žodžiai iš tikro pravers: Visas tarsi ožys gaurais iš priekio apaugęs, Nors jo kūno nariai jautį tuoj primena mums."- Husovianas "Giesmė apie stumbrą". 

20220526_113108
Lankomės Pašilių stumbryne.

20220526_112749
Mūsų grupė lankosi Pašilių stumbryne.

20220526_112655
Europinis stumbras.

20220526_112648
Stumbras ir stumbriukas.

Kita mūsų stotelė- Krekenavos regioninis parkas. Čia kopiame į apžvalgos bokštą ir lankomės Krekenavos regioninio parko lankytojų centre. Šis parkas įkurtas 1992 m. išsaugoti Nevėžio vidurpio paslėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes. Parkas išsidėstęs Panevėžio ir Kėdainių rajonuose. Čia sutinkamos 846 gyvūnų rūšys ir 1019 augalų rūšių. Gamta čia pasižymi vešliomis pievomis, molingomis lygumomis, upių slėniais; čia galima grožėtis Nevėžio kilpomis. Kiekvienas ras čia sau kažką įdomaus: nuo kryždirbio Vinco Svirskio kūrybinio palikimo iki stumbrų, nuo legendinio Čičinsko kalno iki knygnešių muziejaus, o vien ko verta Krekenavos mažoji bazilika!

20220526_120852
Langas į gamtą.

20220526_120908
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Nevėžio kilpomis.

20220526_120932
Nevėžio kilpos.

20220526_121246
Krekenavos regioninio parko lankytojų centras.

20220526_123225
Apžvalgos bokštas.

20220526_121509
Kūtvėla grožisi Nevėžio kilpomis.

20220526_121918
Ursulijus Lepečkojauskas rado nišą. Gal įkurs savo verslą?

20220526_122151
Kūtvėla mėgsta keliauti kaip kokia grafienė.

20220526_122623
Potyrių takas.

20220526_122633
Nevėžio kilpos.

Užsukame ir į patį lankytojų centrą. Ten mus sutinka vėsiai, bet pats lankytojų centras įspūdingas, nors ir nėra labai nedidelis. Deja, "Surink Lietuvą" magnetukų neturi. Na, bet dirbam su tuom, ką turim.

20220526_123757
Batų šepečių agregatorius. Gudri mintis, reikia tokį namie įsirengti. 

20220526_123929
Nevėžio kilpos.

20220526_124137
Stumbro uodega. Aptvare esančiam stumbrui uodegos nepakelsi, o čia-prašom.

20220526_124330
Kas nežino šio eilėraščio stulpelio?

20220526_124445
Krekenavos regioninio lankytojų centro ekspozicija.

20220526_124528
Augalų ekspozicija.

20220526_124537
Įstiklinta dilgėlė.

Kitas mūsų sustojimas irgi neplanuotas, bet turime sukaupę laiko rezervą, todėl žvyrkeliu dardame iki Ustronės vienkiemyje ir ten esančio J. Tumo-Vaižganto ir Knygnešių muziejaus. Tas žvyrkelis-tikra rajono piktžaizdė, bet čia gal slypi gili filosofinė prasmė- per sunkumus reikia eiti aukšto tikslo link, kaip tie knygnešiai, nes gal dvasingiau gaunasi. Mus su armonika ir daina pasitinka Audrius Daukša, kuris prisistato esąs "plataus profilio diletantu". Unikalus ir vienintelis Lietuvoje knygnešių muziejus mena tuos laikus, kai buvo knygnešių susibūrimo vieta, čia slėpta ir draudžiama spauda. Pirmoji ekspozicija įkurta 1987 m., "atšilimo" laikotarpiu. Be galo charizmatiškas šeimininkas pakelia nuotaiką ir mes, nepaisant prakiurusio dangaus, sekiojame žąsele jam iš paskos ir klausomės pasakojimo kaip kokio Jono Auksaburnio. Savo gėdai turiu prisipažinti, kad lietus mane visgi įvijo atgal į autobusą, kol didžioji mūsų infoturistų grupės dalis dar nuėjo pasiskinti laukinio česnako. Gegužės mėnuo-pats geriausias laikas jų ieškoti. Moterys taip suklego apie šio augalo gerąsias savybes, kad Ursulijus Lepečkojauskas net nulindo giliau į rankinę slėptis, kad tik jo nepagamintų su naminiu pesto padažu. Esant galimybei, čia tiesiog būtina užsukti!

20220526_132314
Knygnešių muziejus.

20220526_132504
Architektūros paminklas.

20220526_132555
Balkonėlis aplink namą-retas reiškinys.

20220526_134132
Graždanka.

Krekenavos centre esančioje šeimos kavinėje "Laimė kartu" pietaujame.

20220526_150047
Šaltibarščiai su bulvių čipsais.

20220526_151322
Kiaulienos kepsnys.

Netrukus jau stojame prie Radviliškių kaimo kepyklos. Kaimo jau nebėra, o kepykla -patikimose Audronės ir Albinos Kisielių rankose. Čia drąsiai galima vaikščioti ir kartoti "kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien" kaip mantrą. Mus pasitinka pati šeimininkė, papasakoja apie verslo pradžią, pristato savo kepyklos produkciją, užsimena apie lietuviškas duonos tradicijas. Be galo įdomu! Natūraliu raugu kildinta ąžuoliniame duonkubilyje, rankomis minkyta naminė duona įvertinta tautinio paveldo sertifikatu. Taip jau atsitiko, kad, beieškodami kas gali perduoti naminės duonos kepimo patirtį, Kisieliai apsilankė pas 1924 m. gimusią kepėją Petronėlę Kurulienę-Kuncytę. Ji dovanojo duonos raugo, pamokė, pati Radviliškiuose iškepė pirmąjį duonos kepalą ir davė savo palaiminimą. Taip atsirado "Petronėlės duona". Šiuo metu kepykloje kepama labai įvairi produkcija, jos galima įsigyti didesnėse "Maxima" parduotuvėse. 

20220526_164429
Ursulijus Lepečkojauskas net amo neteko nuo tokio pasirinkimo.

20220526_164459
Be duonos sotus nebūsi....

20220526_164647
Gražiai sutvarkyta aplinka.

20220526_165917
Nuo vaišių lūžtantis stalas.

20220526_170929
Rankomis minkoma tešla.

Demonstracijos metu pamatėme, kaip rankomis minkoma tešla. Iki devinto prakaito! Tada šeimininkė stojo talkon ir parodė, kaip glostoma duona kepimui. Visi gavome po tešlos gabalėlį ir išglostėme po kepaliuką. Ar žinojote, kad iškeptą duona iš krosnies galima imti plikomis rankomis?

20220526_171215
Duonos glostymas.

20220526_173019
Mano kepaliukas.

20220526_183629
Nustojo lyti.

20220526_183759
Mano kepta duona.

20220526_185511
Dar ir dovanų gavome!

Kol laukėme mūsų kepaliukus iškepant, išvirė irgi mūsų sulipdyti rauguoliai. Ne raguoliai, o rauguoliai- nuo žodžio "raugas", jie irgi duonskryliai. Tai yra tokie cepelinų kvapo ir duonos skonio skridinėliai su skyle per vidurį-juos iš atlikusios duonos tešlos šeimininkės virdavo šeimai greičiau pamaitinti, nes duonos kepimas užimdavo ar ne visą dieną. Kaip supratote, šeimininkė Audronė mums buvo tikra darbdavė, todėl prie tų rauguolių prisėdome jausdamiesi tikrai nusipelnę. Šeimininkės išmanymas, vaišingumas, charizma žodžiais neperduodami, čia reikia patiems atvažiuoti tokių edukacijų užsisakius ir patiems viską patirti. Dar įsigijome ir dovanų namie pasilikusiems, aš nusipirkau naminių sausainių. Kainos kepyklos parduotuvėlėje labai įkandamos, pardon už kalambūrą. "Į tavo sveikatą-į mano živatą!"

Į Bistrampolio dvarą, kur šianakt nakvosime, atvykome pavėlavę ir labai nebajoriškai. Kol išsidaliname raktus ir dvaro labirintuose susirandame naktigultą, į vakarienę su degustacija vėluojame jau labai net nekunigaikštiškai. 

20220526_200136
Degustacija Bistrampolio dvare.

20220526_200150
Užkandžiai prie degustacijos.

20220526_200204
Bistrampolio dvaro alus.

20220526_202310
Degustuojame vietinį alų.

Aludarystė Lietuvoje turi gilias tradicijas. Laikui bėgant, išsivystė dvi alaus gamybos tradicijos: valstietiška ir dvariška. Dvarininkai aludarius kviesdavosi iš užsienio, kiekviename dvare buvo savas bravoras. Alus buvo ir gėrimas, ir dovana, ir atsiskaitymo priemonė. Ir, be abejo, didiko garbės reikalas, juk aludariai buvo brangiai apmokami specialistai, į mūsų kraštą atvežę naujausias savo amato technologijas. Dažnas didikas keliaudavo, užsienyje paragaudavo naujų alaus rūšių ir norėdavo tokio alaus ir savo dvare turėti. Alumi dvarininkai ir prekiaudavo, tik galbūt ne tiek patys, kiek per vietos žydus, kurie valdė karčiamas. Dabar pats dvaras bravoro neturi, Bistrampolio aludarystės tradicijas puoselėja "Aukštaitijos bravorai". Skanaujame, klausomės edukatorės pasakojimo apie didikų Bistramų giminę, ginčijamės, kuris alus skanesnis. 

Tada atneša karštą patiekalą vakarienei ir mane ištinka asmeninė tragedija- ant stalo garuoja...triušis. Nesu vegetarė, valgau paukštieną, kiaulieną, jautieną, bet negaliu per save perlipti ir valgyti kažką mielą ir pūkuotą, ausytėmis krutinantį. Prašau nunešti mano lėkštę, nes jaučiu instinktyvų pasibjaurėjimą, bet, deja, į mano prašymą nereaguojama ir tenka servetėle prispaudus burną bėgte bėgti iš salės. Redakcija labai atsiprašo už šį nesusipratimą.

20220526_205146
Dvariškas patiekalas iš triušienos. 

Laimei, iki savo kambario salių labirintais nusigaunu be nuotykių, atsigaivelėju mineraliniu vandeniu ir relaksacijai panirstu į vonią. Ne pati geriausia mintis sustreikavus skrandžiui, bet nuovargis daro savo. Nors man teko iš pirmo žvilgsnio labai geras kambarys, netrukus išryškėjo trūkumai. Labai norėčiau, kad šio kambario interjero kūrėjai čia pernakvotų kaip viešbučio svečiai. Vonioje nėra kur pasikabinti rankšluostį, jau nekalbant apie rankšluosčių džiovyklę. Taipogi, nėra kur pasistatyti vieną kelioninę kosmetinę, o jeigu būtume gyvenę dviese? Teko įsinešti kėdę ir ant jos pasidėti rankšluosčius. Informacinis paketas atsirado atliekant kambario kratą, nors tikėčiausi jį rasti matomoje vietoje. Bevielis internetas sieka tik pirmame aukšte. Na, o dušo galvutė buvo tikra repeticija prieš kitos savaitės Pasaulio viktoriną, nes tokio nepatogaus naudojimo dar reikia paieškoti. Iš pliusų- vonioje buvo chalatai ir higienos priemonių rinkinėlis, kambaryje buvo arbatinukas. Bendrą įspūdį gadino neabejotinai brangūs, bet nušepę antikvariniai baldai, kurių dekoratyvinė funkcija viešbutyje yra tiesiog anachronizmas, tačiau atskiras riebus pliusas už švarą. Čia kad nesakytumėte, kad Kūtvėla visada visuom nepatenkinta kūtvėla, galite pasižiūrėti atsiliepimus įvairiuose rezervacijų portaluose. Labai ryškiai matosi, kad labai aukšti įvertinimai viešbučiui ir restoranui buvo prieš C-19, o dabar atsiliepimai labai pasiskirstę. 

20220526_195911
Mudviem su Ursulijumi Lepečkojausku buvo patogu čia ilsėtis, tik tas meškius visą naktį iš manęs kaldrą atiminėjo. 

20220526_213452
Giloka atrodė, tai toli neplaukiau.

20220527_060850
Nu tai labą rytą.

20220527_063747
Do not lift noise!

20220527_064410
Pasijodinėjimas prieš pusryčius.

20220527_064640
Bistrampolio dvaras.

20220527_073443
Pusryčių stalas.

"Bistrampolio dvaras" viešbutis turi tris žvaigždutes, tai pusryčiai atitinkami. Aš mėgstu ateiti pirma, tada pavalgau be eilių ir grūsties, visko užtenka. Man labai patiko blyneliai. Po pusryčių turėjome pažintinę ekskursiją po dvaro rūmus ir parką. Oras žygdarbiams neįkvepia, neramiai dairomės į sparčiai temstantį dangų. 

Bistrampolio dvaras įsikūręs labai palankioje geografinėje padėtyje, vos keturiolika kilometrų nuo Panevėžio, o netoliese veda kelias Via Baltica. Pati dvarvietė žinoma nuo XV a.pab., didikai Bistramai čia valdas turėjo nuo XVII a.pab. iki 1940 m. Čia medžiagą savo trilogijai "Tvanas" rinko didikų Bistramų giminaitis ir Nobelio premijos laureatas Henrikas Senkevičius, todėl sulaukiama nemažai lenkų turistų. Turtas giminės rankose išliko iki 1940 m., vėliau buvo nacionalizuotas, apleistas ėmė nykti, o Bistramus sovietai gyvuliniuose vagonuose ištrėmė į Lenkiją. Deja, tokių sovietų nustekentų dvarų Lietuvoje-nors vežimu vešk. Neišliko ir turtinga dvarininkų sukaupta biblioteka, meno kūrinių kolekcija, archyvas su Lenkijos karalių pasirašytais dokumentais. Iki šių dienų išliko 1850 m. statyti centriniai klasicistinio stiliaus rūmai. Nuo 2003 m. dvarą globoja VŠĮ "Jaunimo integracijos galimybių centras". Jų dėka atlikti įvairūs reikalingi tyrimai, parengtas rekonstrukcijos projektas. Kasmet vyksta Bistrampolio festivalis. 

ES lėšomis dar litais gauta parama padėjo pritaikyti dvarą turizmo reikmėms. Pirmiausia buvo sutvarkyti centrinių dvaro rūmų fasadai, atstatyta ledainė, įkurtas knygnešystės muziejus, sutvarkytas parko paviljonas, sutvarkyta dalis parko. Vėliau savo eilės sulaukė ir likę dvaro ansamblio pastatai, o centriniuose rūmuose įrengtas viešbutis, restoranas, konferencijų ir pobūvių salės. Dvaro žirgynas virto modernia koncertų sale, o dvaro žirgų poreikiams įrengtas šiuolaikiškas žirgynas. 

Yra žinoma, kad vienas iš Bistramų vadovavo Jogailos karališkajai kavalerijai. Lietuviškosios Bistramų atšakos pradininku laikomas Kuršo didiko palikuonis ir karaliaus Vladislovo Vazos dvariškis Jonas Kazimieras Bistramas. Jis turėjo du sūnus, vienas išvyko gyventi į Kuršą, kitas liko Lietuvoje, čia plėtė valdas, vienai jų ir prigijo Bistramų pavardė-taip atsirado Bistrampolis. Tokiu vardu dvaras paminėtas 1795 m. Bistramai dažnai likdavo bevaikiai, todėl Karolis Bistramas konsolidavo savo rankose išmirusių giminaičių nuosavybę, o vedęs valdų įgijo dar daugiau. Būtent Karolis Bistramas ėmė kurti šį dvaro ansamblį, kurį matome šiandien. Jo vienturtis sūnus Vladislovas dalyvavo sukilime prieš carą ir buvo priverstas bėgti iš šalies, Karolis Bistramas buvo suimtas, bet amnestuotas užtarus žymiems Rusijos didikams, iš emigracijos grįžo ir Vladislovas. Vladislovui Bistramui visgi pavyko susilaukti gausaus būrio vaikų, jo pagrindiniu paveldėtoju tapo sūnus Tadeušas. Šiandien Bistramų giminės palikuonių dar yra Europoje, bet atsiimti giminės nuosavybę jiems buvo jau per sunkus įsipareigojimas, todėl jie atvyksta tik pasisvečiuoti.

20220527_082527
Nepamirštame įsigyti. 

20220527_081351
Buvęs dvaro žirgynas.

20220527_091308
Freskomis tapyta, spėjama, dvaro biblioteka. Fragmentas.

20220527_091414
Antikvariato salė.

20220527_093759
Jaunavedžių tiltelis.

20220527_094037
Viešbučio korpusas.

20220527_094215
Bistrampolio žirgai. 

20220527_094643
Vežimų instaliacija.

20220527_095231
Dvaro sargas.

Beveik keturiasdešimt metų truko lietuviškos spaudos draudimas, o draudžiamą spaudą iš Prūsijos gabeno apiedu tūkstančiai knygnešių. Žymiausias jų, dar vadinamas knygnešių patriarchu, buvo Jurgis Bielinis. Jis ne tik platino draudžiamą spaudą, bet ir pats rašė bei savo lėšomis leido knygas, brošiūras. Jo šūkis buvo "Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis." Gabendamas draudžiamas knygas, jis stengdavosi po tuo pačiu stogu dukart nenakvoti, todėl įgavo tokio nematomo ar nepagaunamo žmogaus reputaciją- visi žino, kad toks žmogus yra, bet vos vienas kitas yra sutikęs. Į namus tiesiai neidavo, o prie kokio nors iš anksto sutarto objekto palikdavo ženklą, kad nori susimatyti, taip žmonės ir sako šiandien- Bielinio akmuo, Bielinio ąžuolas...Trisdešimt metų truko šventas knygnešio darbas. Tačiau 1918 m. sausį Jurgis Bielinis kažkur išsiruošė, priimta galvoti, kad jis vyko į Vilnių, į Lietuvių konferenciją dėl Lietuvos nepriklausomybės skelbimo, jį geradariai pavėžėjo iki Pumpėnų, kur netolimame kaime jis turėjo gerą pažįstamą. Pasakojama, kad iki sodybos jis atėjo perbridęs Lėvens upę ir susmuko kieme ties kryžiumi. Taip ir nebeatsikėlė. Iki knygnešio taip trokštamos Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo buvo likęs mėnuo. Dabar šis kryžius saugomas Bistrampolio dvaro koplytėlėje. 


20220527_095737
Koplyčios sienos ištapytos patriotine tema.

20220527_095801
Koplyčios sienos byloja poeto eilėmis.

20220527_095829
Bielinio kryžius.

Toliau judame link vietos, kuri neturi geros reputacijos- Upytės žemės. Ant Upytės piliakalnio yra stovėjęs Vladislovo Sicinskio-Čičinsko dvaras. Šis bajoras, sakoma, pirmasis panaudojo "liberum veto" teisę, nors rimti istorikai šį faktą greitai sukritikuos. Šis reformatų tikybos bajoras ilgainiui tapo atpirkimo ožiu dėl irstančios Abiejų Tautų Respublikos ir įgijo tokią baisią reputaciją, kad net žemė jo palaikų nepriėmė. Mirė jis nutrenktas Perkūno, o jo prakeiktas dvaras prasmego. 

Upytė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1254 m. Istoriškai ši žemė ribojosi su Livonijos ordinu. XIV a.čia jau stovėjo gynybinė pilis. Žiemgalių žemes užėmęs Livonijos ordinas gviešėsi ir Upytės teritorijos. Pilies teritorija saloje buvo sutvirtinta kūlgrindomis, priešui buvo sudėtingos sąlygos ją užimti. Upytės dvaras nuo XVI a. tapo privačia nuosavybe, vieni jo valdytojų buvo didikai Bistramai. Tradicinių amatų centras įkurtas 2014 m. 

20220527_114541
Tradicinių amatų centras. Namas pastatytas iš molio ir šiaudų.

20220527_113240
Vai žydėkit linai, prie šaltinio gilaus, mėlynai mėlynai, kaip akelės brangaus...

20220527_113423
Vienas iš Bistramų čia žuvo nuo bolševikų rankos. 

20220527_114057
Keramikos edukacijoms pasiruošta.

20220527_113745
Kalvio sunkaus triūso vaisius.

20220527_114627
Gražiai tapytos langinės.

20220527_114716
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi tapytomis langinėmis.

Amatų centre audimo subtilybėmis su mumis dalinosi pati Irena Ona Vilienė, tai jau šypsojomės kaip pelės ant žirnių. Jeigu jau kas ir žino apie audimą, tai ši tautodailininkė. Jos darbų yra įsigijęs mūsų Lietuvos nacionalinis muziejus. Charizmatiška edukatorė greitai suorganizavo mūsų grupę ir man išgaravo visos abejonės, kad žmogus-voras yra išgalvotas veikėjas. Poromis suskirstyti mūsų infoturistai vijosi virvutes, tokias, kaip piemenukai vyžoms senovėje, ir visas kambarys prisipildė triūsiančių "arachnoidus lituanicus". Mudu su Ursulijumi Lepečkojausku juos palaikėme moraliai ir visokeriopai skatinome.

20220527_115623
Audimo kambarys.

20220527_120348
Namas pastatytas iš šiaudų ir molio.

20220527_120606
Ursulijus Lepečkojauskas visgi buvo pristatytas prie darbo.

20220527_120642
Ursulijus Lepečkojauskas ne tinginiauti čia atvažiavo.

20220527_120950
Akį traukia ryškios juostų spalvos.

20220527_121647
Audėjos kompiuteris.

Po audimo edukacijos mūsų laukė degustaciniai pietūs. Audimo edukaciją organizavo Upytės tradicinių amatų centras, o degustaciniai pietūs "Lietuviškas skonis su smalsumo pagardais ir emocijos padažu" yra autorinė "Švenčių kalvės" programa, paremta istorine Lietuvos virtuve. Edukaciją vedė Vilija Petkūnienė, o gaspadinavo Gitana Zavižienė. 

20220527_130921
Poetiškai išausta.

20220527_131005
Nagingos tos mūsų moterys.

Sėdamės prie stalo ir čia mūsų laukia kultūrinis šokas: šeimininkė liepia stalo įrankius ir pirštus šluostytis autentiškai į staltiesę! Kitur taip padaręs gautum liniuote per nagus, o čia netgi primygtinai prašoma! Nedrąsiai paklūstame šeimininkės valiai, tik reikia prisiminti, kad negalima šito kartoti namie pas mamą. Edukatorė papasakoja apie viduramžių stalo etiketą, kuom valstiečio stalas skyrėsi nuo didiko stalo, kokie vietiniai produktai vartoti senais laikais...ir taip pamažu keliaujame LDK istorija nuo viduramžių iki renesanso. Programoje mūsų dar laukia kanklių muzika su pasidainavimais, šokiai-pokiai iki ryto ir jau kažkaip į tą Vilnių ir nebesinori. Tikrai šią edukaciją kuom aukščiausiai rekomenduoju. 

20220527_130757
Šušvės midaus degustacija.

20220527_130807
Tikrai bajoriškas priėmimas.

20220527_134443
Duonos sriuba. Ragavau pirmą kartą. Neįprasta.

20220527_135611
Skryliai arba lazankos.

20220527_144158
Riešutais penėtas kalakutas su daržovėmis. Man labai patiko, ypač gardūs burokėliai.

20220527_151814
Atgaivai-vafliai, mus pasiekę iš Osmanų pasaulio.

Tačiau viskas, kas gera, gyvenime baigiasi, pasibaigė ir Kūtvėlos viešnagė Panevėžio rajone. O kiek dar visko nepamatyta! Labai norėtųsi vėl ateityje sugrįžti. 

Ar Jūs lankėtės Panevėžio rajone? Kas patiko/nepatiko? Ką dar patartumėte aplankyti?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Nevėžaitė-Kilpaitė


6 komentarai:

Arūna rašė...

Gerulis maršrutas. Reiks kai ką įtraukt į savo keliones

Ele Pranaityte rašė...

@Arūna: va kaip faina :-) Kas sudomino?

Žyrūnas rašė...

Kaip miela vėl skaityti Kūtvelos tekstus ir nuotykius! Jausmas lyg sutikus seniai matytą draugą :)

Ele Pranaityte rašė...

@Žyrūnas: ačiū, kaip gera skaityti tokius komplimentus :-)

Arūna rašė...

Krekenavos regioninam dar nebuvom ir tos degustacijos. Jetau, jetau -apsiėdimas ))

Ele Pranaityte rašė...

@Arūna: taip, į tokias keliones reikia imti antrą skrandį.