Kelionė geležinkeliu, kurio nėra: Šiauliai- Lyduvėnai- Tauragė- Pagėgiai.

 

Šiemet tiek mokami, tiek nemokami Geležinkelininkų dienos renginiai buvo iššluoti per pusvalandį. Kūtvėla irgi pasidavė reklamai, nes, anot žinomo klasiko, moteris negali atsispirti triukšmui ir būtinai turi nueiti pasidomėti kas vyksta. Man pavyko pačiupti bilietą į ekskursiją traukiniu iš Šiaulių legendiniu plieno keliu per Lyduvėnų geležinkelio tiltą, papildomai aplankant Tauragę ir Pagėgius. Garsiuoju Lyduvėnų tiltu esu praėjusi pėsčiomis maždaug prieš metus organizuotos ekskursijos metu, o šiemet nusprendžiau šiuo tiltu dar ir pravažiuoti. Kas žino, kitais metais galbūt Lyduvėnų tiltą ir perskrisiu?

Kūtvėla lankosi Šiauliuose. Fone- "Dėgantys šarvai". 

Ekskursijos pradžia buvo Šiaulių geležinkelio stotyje. Pasižiūrėjau traukinių iš Vilniaus grafikus ir nesunkiai priderinau reisus pirmyn ir atgal. Deja, netrukus Lietuvą nusiaubė siaubinga audra, kurios padariniai dar ir šiandien ne visur pašalinti, o traukinių punktualumas stipriai sušlubavo. Kiek pasvarsčiusi, pasiankstinau išvykimą iš Vilniaus. Skirtumas tarp senojo ir naujojo bilieto buvo tik pusvalandis, bet dabar jau važiavau trečiąja klase ir man į sąskaitą grįžo dešimt eurų. Smulkmena, bet vis tiek malonu!  

Mūsų traukinys į Šiaulius.

Oras kelionės dieną buvo toks, kad kolegė tinklaraštininkė Mahila pasakė: „Nu tik pabando po šito grybai nedygt“. Jaučiate įtampą tone? Tai va, aš irgi jaučiu, ir grybams taip pat geriau jaust ir dygt. Aš iš to strioko net pėdkelnes po džinsais užsitempiau, nupūčiau dulkes nuo žygio batų ir nuo antresolių nusitraukiau specialias blauzdines apsaugoti nuo purvo ir drėgmės. Ne apmokėta reklama- viso šio gėrio galima rasti „Armijai ir civiliams“ parduotuvėse. Kad sausos kojos kelionės metu yra opi problema išaiškėjo traukiniui jau pajudėjus, kai kupė kaimynės pasirodė irgi keliaujančios į tą patį renginį, tai aptarėme įdomesnes keliones ir kolektyviai nusprendėme, kad celofano maišeliais papildomai apsiavus ant puskojinių kojos visgi neperšlampa. Į Šiaulius atvykstame vėluodami dešimt minučių- nemalonu, bet ne kritiška. Trečios klasės kupė buvo pilna, sėdynės nelabai patogios, bet keliaujant su kompanija pasiimti tokį privatų kupė būtų labai fainas sprendimas.  

Mūsų traukinys rodomas laiku.

Šiauliuose lyja, todėl subėgame į stotį po stogu. Maisto turėjau iš namų pasiėmusi, tai čia pat sėduosi doroti kietai virtą kiaušinį su batonu, arbata termose dar karšta (vėlgi sėkmingas pirkinys iš „Armijai ir civiliams“, firma „Tatonka“-rekomenduoju). Jeigu valgyti kelionės metu kavinėse, tai jokių antros pensijų pakopų neužtektų. Kol krutinu žandais, lietus nueina į šoną ir galiu įgyvendinti vieną iš šios dienos planų- pabandyti susirasti netoliese turintį būti piešinį ant sienos „Degantys šarvai“. Šiauliams turėjau pasiruoši Planą B, jeigu kartais nespėčiau į ekskursiją, o ruošiantis maloniai nustebau, kad Šiauliuose yra daug dėmesio vertų piešinių viešosiose erdvėse. Tarptautinis viešų erdvių meno pleneras „Saulės pagrobimas“, skirtas Saulės mūšio 780-osioms metinėms, pradėtas rengti 2016 m., o Šiauliai pasipuošė ne viena įdomia freska. Portalas „Pamatyk Lietuvoje“ turi parengęs turistinį žemėlapį su gatvės meno Šiauliuose pavyzdžiais. 

Kūtvėla grožisi Šiaulių gatvės menu.

Trumpam sustoju prie Venclauskių namo, kur dabar yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialas. Šiuo metu aplankyti pačios muziejinės ekspozicijos nėra galimybės dėl laiko stokos, bet Šiaulių miestui jau esu susidariusi lankytinų vietų sąrašą ir dairysiuosi palankesnių traukinio bilietų kainų. Senasis šeimos sodas dar dosnus obuoliais…

Venclauskių namas-muziejus. 

Sodas turbūt prisimena senuosius šeimininkus?

Viena iš skulptūrų Venclauskių namų kieme.

Mūsų ekskursinis traukinys- irgi trečios klasės. Pramoginiu jį daro tik lydintys gidai ir nestandartinė programa, bet susodinti 250 keleivių į trečios klasės vagonus su nepatogiomis sėdynėmis ir vienu tualetu visam traukiniui gal ir nebuvo pati patogiausia mintis. Kita vertus- nuotykis tik prasideda, tai gal nebarkime dienos be vakaro?

Mūsų ekskursinis traukinys.

Kūtvėla nekantrauja pradėti kelionę. 

1871-1874 m. buvo nutiestas Romnų (db. Ukraina, Sumai) -Liepojos (db. Latvija) geležinkelis, nes verslininkams ir caro administracijai reikėjo išėjimo į uostus, o Liepoja- beveik neužšąla. Šiauliai ir Radviliškis buvo šio istorinio maršruto stotys. Didžiausius krovinių sąstatus tuomet sudarė eksportuojami javai. Radviliškyje keičiame judėjimo kryptį ir dardame Lyduvėnų link. Pirmojo Pasaulinio karo metais šia kryptimi geležinkelį tiesė vokiečių kariuomenė, tarpukariu jį atnaujino jau Lietuvos vyriausybė. Viena kitą keičia jau uždarytos geležinkelio stotelės- čia keleiviniai traukiniai nebestoja nuo 1992 m. Gidų pasakojimai irgi keičia vienas kitą kaip tos stotelės, mainos ir jų aptariamos temos kaip rūbai šio svieto… Galiu išskirti pagrindines temas, kurias verta patyrinėti keliaujant po šį kraštą savarankiškai:

• saugomos Lietuvos teritorijos ir jų paukščiai, jūrinių erelių populiacija

• vėjo tuneliai ir vėjo turbinų parkai

• Kęstučio apygardos partizanų istorija ir atminimas

Mane nustebino, kad sovietmečiu šiame regione buvo gaminami pušų spyglių milteliai. Pirmą kartą girdžiu apie tokį produktą! Jis buvo skirtas duoti galvijams žiemos metu dėl avitaminozės. Grįžusi pasidomėjau internete ir nustebau dar labiau koks tai paklausus dalykas. Gal kas naudojate? Pasidalinkite komentaruose.

Važiuojame per Lyduvėnų tiltą. Prieš mūsų akis atsiveria Dubysos slėnio panorama. Mašinistas sulėtina greitį iki minimalaus, mes pripuolame prie langų. Nežinau, kam buvo daugiau džiaugsmo- mūsų vagonui, ar po mumis tiltu ėjusiai turistų grupei, kuriai pagal tvarkaraštį pavyko mūsų traukinį pamatyti. 

Privažiuojame Lyduvėnų tilto check-in punktą turistams.

Ant tilto įrengti balkonėliai pasitraukti nuo artėjančio traukinio. 

"Už Raseinių, ant Dubysos, teka saulė, teka...."

Šiemet Dubysa patvinusi.

Sustok, akimirka žavinga ant Lyduvėnų tilto virš Dubysos!

Panorama nuo Lyduvėnų tilto.

Traukinyje neužlyja, tai sėdim sau sausai.

Trumpam sustojame Tauragėje. Geležinkelio stotis yra miesto pakraštyje, ji nebeveikia, bet naudojama renginiams, tokiems kaip džiazo muzikos koncertai. Mes apžiūrime atnaujintą buvusią laukiamąją salę. Stoties pastatas pastatytas 1927-1928 m. pagal Edmundo Alfonso Fryko (1876-1944) projektą. Šis pastatas laikomas vienu gražiausiu tarpukario statinių Tauragėje. Pagrindinį fasadą puošia Gediminaičių stulpai, kurie buvo užtinkuoti sovietmečiu, o dabar vėl atidengti. Aprašymuose dažnai minima, kad laukiamoji salė sudaro du aukštus, todėl susidaro klaidingas vaizdas, kad kažkur dar bus laiptai į antrą aukštą, nors iš tiesų tai yra viena didelio tūrio patalpa. Tik neaišku, ar taip buvo originaliame plane, ar visgi antrasis aukštas čia realiai buvo? Antrajame aukšte buvo penki geležinkelio tarnautojų butai, juose privatūs žmonės gyvena ir dabar. Iš šios geležinkelio stoties tarpukariu buvo galima nuvykti į Berlyną, Karaliaučių, Maskvą. Sovietinės okupacijos metais iš čia buvo tremiama į Sibirą. 

Mūsų traukinys "parkuojasi" Tauragėje.

Kūtvėla grožisi traukiniu. Šis modelis, galbūt, netrukus jau bus istorija?

Tauragės geležinkelio stotis. Frontone matosi atidengti Gediminaičių stulpai.

Laukiamoji salė.

Čia paradinis ar ne paradinis fasadas?

Gamtos apsuptyje.

Šiek tiek istorijos.

Tauragės geležinkelio stotis.

Šiandien sunykęs Požerūnų malūnas Staiginės kaime mena vieną speiguotą žiemos dieną, kai spaudė net -25’C. Čia 1812 m. gruodžio 30 d. Prūsijos pagalbinio korpuso Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I Didžiosios armijos sudėtyje vadas generolas leitenantas grafas Johanas fon Jorkas (Johann von Yorck Wartenburg) ir Rusijos dalinių vadas generolas majoras Ivanas fon Dybičius (Hans von Diebitsch), abudu vokiečiai, pasirašė septynių straipsnių sutartį, pavadintą Tauragės konvencija. Už tai prūsų generolui grėsė areštas ir tribunolas, nes jo vadovaujamas prūsų korpusas savavališkai atsiskyrė nuo Napoleono armijos. Tačiau šiuo korpusu pasekė kiti daliniai, ir taip prasidėjo Napoleono kariuomenės byrėjimas. Istorikų teigimu, šia sutartimi buvo užkirstas kelias Napoleonui užkariauti Europą. Kas žino, kokias dar paslaptis slepia iš kartais nusenkančio ežero išnyrantys mediniai į žemę įkalti neišlikusio malūno poliai…Šia sutartimi buvo išgelbėtos daugelio lietuvių gyvybės, nes abiejose armijose kovėsi nemažai mūsų krašto žmonių. Kai Napoleonas sužinojo apie Tauragės konvenciją, jis ištarė: „Tai skaudžiausia, kas galėjo įvykti – ne tiek kariniu, kiek politiniu požiūriu.“ Praėjus šimtui metų po šios konvencijos, Prūsijos generolo provaikaitis Heinrichas Jorkas fon Vartenburgas atvyko į Tauragę, ir buvusio malūno vietoje pastatė akmeninį paminklą. Netruko gimti legenda, kad tuščiaviduriame paminkle paslėptas lobis, šiose vietose dislokuoti sovietų kariai jo pasigviešė ir paminklą susprogdino. Žinoma, jokio lobio nerado. Minint 200-sias sutarties metines Tauragės „Rotary“ klubas Staiginės kaime atidengė naują paminklą. Ant vienos plokštės yra užrašas: „Taip, Dievo valia, mūsų išsivadavimas prasidėjo ir pasibaigė,“-šiuos žodžius prieš pasirašydamas Tauragės konvenciją pasakė Prūsijos generolas, o Vokietijoje yra ne viena gatvė, pavadinta Tauragės vardu.

Netoliese buvo vienas iš Molotovo linijos įtvirtinimų, bet šio sustojimo metu neužteko laiko iki jo suvaikščioti. Po kraugeriško Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo rusai nepasitikėjo savo sandėrininku ir 1940 m. buvo nutarta palei sieną su Vokietija pastatyti įtvirtinimus. Ši įtvirtinimų linija tęsėsi per Lietuvą, Baltarusiją, Lenkiją ir Ukrainą. Bendras jos ilgis siekė apie 4500 km, iš jų 328 km buvo Lietuvoje. Šie įtvirtinimai laiku taip ir nebuvo pabaigti ir vokiečių puolimo nesustabdė. Dauguma šių įtvirtinimų šiandien apleisti ir nelankomi, kiti kažkiek pritaikyti pažinimui, kaip Pagramančio regioniniame parke.

Iki Pagėgių liko nedaug kilometrų, bet mano kumpiai jau įgavo kvadrato formas nuo sėdėjimo. Yra įvairios mobiliosios aplikacijos skaičiuoti nueitus žingsnius, štai mano idėja startuoliui- mobilioji aplikacija matuoti išsėdėtus kilometrus. O tas lobis, kurio nerado sovietų kariai, matyt buvo prūsiškoje pusėje, nes, sakoma, visos stotys čia turėjo restoranus- „kad visi matytų, kaip prūsai prabangiai gyvena“.

Pagėgių kaimas pirmą kartą paminėtas 1307 m. Vietai vystytis labai padėjo XIX a. nutiestas Tilžės-Klaipėdos plentas ir geležinkelis, jų dėka ėmė kurtis miestelis, išaugęs į geležinkelių mazgą. Versalio sutartimi 1919 m. Pagėgiai atskirti nuo Vokietijos kartu su Klaipėdos kraštu, 1923 m. prijungti prie Lietuvos, gavo miesto teises ir plėtėsi. Čia kėlėsi gyventojai iš Didžiosios Lietuvos dirbti tarnautojais įvairiose įstaigose. Ne paslaptis, kad šiame pasienio miestelyje klestėjo ir kontrabanda. Pagėgiuose buvo muitinė, policija, net trys bankai, choras, kelios bibliotekos, spaustuvė su knygynu, kelios ugdymo įstaigos vaikams, maldos namai. Deja, 1939 m. Klaipėdos kraštą okupavo nacistinė Vokietija ir repatriacijos į Vokietiją iš sovietų okupuotų Baltijos valstybių metu čia veikė perkėlimo štabas. Kartu su etniniais vokiečiais traukėsi ir nemažai mažalietuvių, nenorėjusių likti sovietinėje okupacijoje.

Pagėgių karo belaisvių stovykla „Oflager 53“ buvo Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas, įkurtas prie pat Pagėgių miesto, miške. Jis užėmė 36 ha teritoriją ir čia dažniausiai kalėjo sovietų kariai, kurie turėjo dirbti įvairius darbus ir gyveno sunkiomis sąlygomis, kukliai maitinami. Pagėgiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, buvo labai nugyventi sovietmečiu- senieji pastatai nebuvo prižiūrimi, miestelio architektūra buvo darkoma sovietiniais pastatais. Dabar čia pasienis su Rusija, reikia stebėti, ar telefonas nepersijungia prie rusiško tinklo. Keleiviniai traukiniai nebevažiuoja, o ir keliauti nelabai yra kam.

Tauragės apylinkėse kraštovaizdis praturtintas vėjo turbinomis.

Mums padalijo Pagėgių žemėlapius.

Bet Pagėgiai visgi gyvi! Mus pasitinka tautiniais drabužiais pasipuošęs kolektyvas „Lumpelė“ su muzika ir dainomis.

Priedainį traukiame kartu su kolektyvu trimis vagonais balsų.

XIX a. pab. pastatyta Pagėgių geležinkelio stotis sovietmečiu matė tragiškus Lietuvos gyventojų trėmimus. Dabar čia įsikūrė Pagėgių geležinkelio postas (Tauragės teritorinė muitinė), kurios funkcija – atvykstančių į Lietuvos Respubliką ir išvykstančiųjų iš jos traukinių muitinis patikrinimas. Ant jos sienos atidengta paminklinė lenta Feliksui Vaitkui (1907-1956).

Atminimo lenta Feliksui Vaitkui. 

Feliksas Vaitkus 1935 m. rugsėjo 21 d. lėktuvu „Lituanica II“ pakilo iš Niujorko „Floyd Bennett Field“ aerodromo ir perskrido Atlantą. Planavęs nuskristi iki Kauno, lakūnas leidosi Airijoje pritrūkęs degalų. Feliksas Vaitkus ryžosi pakartoti ankstesnį lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį iš Niujorko į Kauną. Oro sąlygos nebuvo palankios: audrų ciklonai, nepalankūs priešpriešiniai vėjai, rūkai… Leidimo saugiai kilti Niujorke teko laukti tris mėnesius. Deja, ties Airijos krantais pastebėjęs, kad siurblys leidžia benziną, lakūnas turėjo dairytis kur saugiai nusileisti, galbūt bandyti pašalinti techninius gedimus, pasipildyti degalų atsargas ir, sulaukus geresnių orų, tęsti kelionę į Kauną. Nusileidimo aerodromu tapo ne išsvajotasis Kaunas, o airiška pieva su besiganančiais arkliais. Dar vienas deja,- nusileidimo metu lėktuvas patyrė avariją dėl vėjo gūsio, nors pats lakūnas nenukentėjo. Iš apgadinto lėktuvo jam išlipti padėjo vietos ūkininkai, vienas parsivedė namo ir pamaitino pusryčiais. Feliksas Vaitkus ketino tęsti kelionę oro transportu- iš Dublino per Londoną, nusigauti iki Karaliaučiaus, paskui Lietuvos karo arba civilinės aviacijos lėktuvu atskristi į Laikinąją sostinę, tačiau vokiečiai jam leido skristi tik iki Berlyno. Ten pernakvojęs Lietuvos pasiuntinybėje lakūnas toliau į Lietuvą keliavo geležinkeliu, o kirtus Vokietijos-Lietuvos sieną, pirmoji stotelė buvo Pagėgiai. Čia lakūnas viešėjo vos 25 minutes, bet ir to užteko, kad būtų apibertas gėlėmis. „Lituanica II“ buvo atplukdyta iš Airijos laivu į Klaipėdą, suremontuota, valstybės lėšomis išpirkta, perduota karo aviacijai mokymo reikmėms ir laikyta Zoknių oro uoste. Sovietmečiu šis mums brangus istorinis reliktas buvo sovietų naudotas taktinėms pratyboms kaip taikinys ir greičiausiai buvo visiškai sunaikintas.  Šaltinis: Atlantą įveikęs Feliksas Vaitkus: „Tikiu, kad mano skrydis suartins Amerikos ir Lietuvos krantus“. 

Malonia staigmena tapo turistinis traukinukas. Kūtvėla nespėjo prie jo prasibrauti, nes buvo tvirtesnių vyrų, kai kurie net ir su barzdomis, kurie buvo greitesni. Užtat susipulkavau su kitomis moteriškomis kaip tos žąsys prie Žąsų muziejaus vedėjos Svetlanos Jašinskienės prekystalio, kur mus maloniai pavaišino žąsinės sidabražolės arbata, o norintys galėjo įsigyti suvenyrų. Aš nučiupau Pagėgių magnetuką iš „Surink Lietuvą“ serijos, kurią vis dar kantriai renku. Žąsų muziejus yra toks vienintelis Lietuvoje, čia siūloma teatralizuota ekskursija „Promenada. Tarpukario Pagėgiai“. Žąsų muziejaus lankymas yra sutartiniu laiku, pats muziejus tolokai nuo geležinkelio stoties, todėl šio trumpo sustojimo metu jo neturime galimybės aplankyti, bet labai malonu, kad gerb. Svetlana nepasididžiavo ir pati mus pasitiko.

Turistinis traukinukas Pagėgiuose.

Jau nespėjau pribėgti. Gal kitą kartą?

Pagėgių geležinkelio stotis.

Žąsys Pagėgiuose sudaro nemažą BVP dalį. Nuo 2017 m. čia vyksta „Kalėdinis žąsų turgus MažojojeLietuvoje“. Kasmet kožnas-dikčium didelius, dikčium mažus-iš visų miestelių ir kiemelių, iš visų gaspadų suvažiuoja žmonės į jomarką Pagėgiuose. Šis renginys turi paspirtį iš pirmos valdininkų kategorijos (Lietuvos kultūros tarybos ir Pagėgių savivaldybės administracijos), prievaizdu solidžiai išstoja Pagėgių savivaldybės kultūros centras. Jomarke iš visų gaspadų suvažiavę žmonės gali įsigyti tokių gėrybių kaip riebios žąsys, antys ar vištos, įvairių žuvų, tikrų oranžų, kuriuos tik mokytojai iš savo atlyginimo gali sau leisti pirktis, Mažojoje Lietuvoje rinktų vaistažolių nuo visų ligų, kuriomis Motina Gamta apdovanojo žmoniją, medaus, ir dar kitokių Dievo dovanų. Taip mane tas jomarkas apžavėjo, kad kitais metais, kaip mūsuose sakoma- pizdrik pumpump iš Vilniaus ir aš turbūt atvažiuosiu. 

Mažai mums valandos Pagėgiuose, kai šitiek pagundų iš kiekvieno kampo puola. Architektūra čia žavinga, toks laike sustingęs senosios Prūsijos inkliūzas su šen bei ten šviečiančiais plastikiniais langais, apie kuriuos ciesorius nė girdėti nebuvo girdėjęs. Organizatoriai labai laiku pavaišina kibinais ir kava, nes saulė jau gerokai po pietų persiritusi. Manau nesumeluosiu pasakydama, kad Pagėgių miestelis ne vieną mūsų sužavėjo, ne vienam širdies stygą suvirpino. 

Lašas Pagėgių istorijos jūroje.

Sveikinimai iš Pagėgių.

Istorijos vėjų pūstas namukas.

Įspūdingas raudonų plytų namas.

Mane sužavėjo šis elegancijos nepraradęs pastatas.

Pastatyta 1932 m.

Nedidelis istorijos intarpas.

Katalikų bažnyčia Pagėgiuose.

Čia turbūt gražiai žydi pavasarį...

Mūsų istorijos skaudulys.

Birutės gatvė, Pagėgiai.

Sustabdyta akimirka Pagėgiuose.

Mūsų traukinys Pagėgiuose.

Kelionė atgal neprailgsta, Radviliškyje vėl keičiame judėjimo kryptį ir į Šiaulius atvykstame su dešimties minučių pavėlavimu. Su dideliu malonumu išlipu iš traukinio, nes tas ilgas sėdėjimas sveikatos neprideda. Gal kitą kartą keliauti gulint? Netrukus pasirodo atgalinis traukinys į Vilnių, šį kartą moderniškasis „Vytis“, tai šios kelionės metu būsiu pilnai atsėdėjusi už smulkų chuliganizmą. Vėluojame atvykti į sostinę apie trylika minučių, bet šios kelionės metu apie vėlavimus buvome informuojami SMS žinutėmis ir elektroniniu paštu. Namuose buvau apie 23.00 val., žengiau tris žingsnius per slenkstį ir kritau veidu į patalus.

"Vytis" atvyksta į Vilniaus geležinkelio stotį.

Koks būtų bendras šios kelionės įvertinimas? Jeigu sąžiningai, tai 7.5 balai iš 10 balų. Dalį malonumo nuima ilga kelionė į Šiaulius ir stresas dėl galimo vėlavimo. Kiti turistai likosi Šiauliuose nakvoti, galbūt ateityje apsvarstysiu ir tokią galimybę. Pati ekskursija buvo daugiau pramoginė nei pažintinė ir reikalaujanti pakankamo fizinio mobilumo; traukinys nebuvo pritaikytas asmenims su judėjimo negalia (nebent būtų galima kažkaip perkant bilietus susitarti?). Tauragėje sustojimas buvo nereikalingas, nes be tuščio stoties pastato ten nebuvo ką veikti, o štai Pagėgiuose laisvo laiko stipriai pritrūko. Ekskursijos „vinis“ buvo Lyduvėnų tiltas, juo pravažiavome du kartus. Ateityje programą galima tobulinti: galbūt atsisakyti užsukimo į Radviliškį, kuriame sudeginama daug laiko dėl infrastruktūros netobulumo, organizuoti ekskursiją po Pagėgius su sočiais pietumis-degustacija ir galbūt prijungti Šilutę? Bet kuriuo atveju šitokia ekskursija yra puikus nišinis produktas, jau net išbandytas iš Klaipėdos pusės su puikia pažintine programa „Traukiniu į Pagėgius per laiką, skonius ir istorijas“.

Renginį organizavo „Lietuvos geležinkeliai“ ir „Gatvės gyvos“. Tai buvo vienkartinis renginys-tą noriu pabrėžti, nes sulaukiau daug klausimų, kur galima įsigyti bilietus į šią kelionę. Manau, tokios kelionės galėtų būti organizuojamos ir dažniau, nes susidomėjimas tikrai yra. 

Kelionės „Traukiniu per Lyduvėnų tiltą- ekskursija legendiniu plieno keliu“ išlaidos:

• Kelionė pramoginiu-ekskursiniu traukiniu: 22,00 EUR

• Kelionė traukiniu Vilnius-Šiauliai-Vilnius: apie 30,00 EUR

• Maistas, gėrimai, suvenyrai: apie 10 EUR (maistas iš namų)

• Viso: 62,00 EUR (jeigu neateis kokia sąskaitą už roamingą su Mordoru)

Ar Jūs šiemet turėjote kokių nors įdomių išvykų traukiniais Lietuvoje?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Lyduvėnaitė