Vilnius- gražiausias miestas pasaulyje. Rimtai.

Vilnius keičiasi. Vis dažniau sutinku žmonių, kurie kalba man nesuprantama kalba. Ir jie ne turistai, turistus lengva atskirti: žemėlapis, foto aparatas, kepurė nuo saulės, kuprinė, tvirti sandalai. O šitie drožia sau nosies tiesumu kur jiems reikia, balbatuodami kažką savo kalba į išmaniuosius telefonus, nešdamiesi kavą, moterys kaukšėdamos kulniukais į šaligatvius. Kas jie? Koks jų santykis su mūsų Vilniumi, mūsų istorija? Akimis palydžiu dešimties japonų turistų vorelę, einančia siaura senamiesčio gatvele. Įdomu būtų kada sustabdyti ir juos, pakalbinti kas juos čia atviliojo iš Tekančios Saulės šalies, į mūsų rūku dengtą miestą, kur dažnai lyja. Pasakoju ir čia, ir gyvai savo turistams apie Vilnių, miestą, kurį be galo myliu, ir tikiu kaip Evangelija, kad jis yra gražiausias miestas pasaulyje; bet šitam miestui gido nereikia,- jis pats savaime yra ir grožis, ir istorija. Šiandien pabadžiau pažiūrėti į Vilnių kitu kampu- tiesiog fiksavau gražias jo mozaikos detales, kurios galbūt neturi to istorinio krūvio kaip, pavyzdžiui, Katedra, ir turistų grupės ten nedažnai užsuka. Kiek bandžiau suskaičiuoti, per standartinę trijų valandų ekskursiją sugebu parodyti tik penktadalį Vilniaus-tą grietinėlę, pažymėtą istoriškai svarbiu, tik gidams matomu, ženklu.

Naujausias Vilniaus "kūdikis" yra vos prieš porą dienų yra paminklas lietuvių skalikui, vieninteliam Lietuvos medžiotojų išvestam medžiokliniam šuniui. Paminklas pastatytas netoli įėjimo į Gedimino kalną, už tos baisios rotondos. Vieta paminklui netoli atkuriamų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų parinkta, matyt, neatsitiktinai- medžioklė buvo valdovų mėgstama laisvalaikio praleidimo (ir politikos) forma. Bonos Sforcos giminės dvaruose Italijoje auginami šunys buvo laikomi itin vertinga dovana. Žygimanto Augusto šunimis rūpinosi dvidešimt šunininkų. Šunų skaičius didikų dvaruose buvo įspūdingas, nes vien kiškių medžioklei reikėdavo iki 40 skalikų. Yra žinomas ir istorinis XVI a. anekdotas apie ispanų kilmės teisininką Petrą Rozijų. Trakų vaivados Mikalojaus Radvilo Rudojo šis ispanas paparašė šuns kiškiams medžioti. Radvila pasiteiravo, ar garbusis ispanas nori vižlo, ar skaliko. Rozijus paprašė paaiškinti, nes nesuprato veislių pavadinimų. Radvila paklausė, ar ponas Rozijus nori "tokio, kuris suranda, ar tokio, kuris vejasi". Ispanas atsakė, kad nori tokio, kuris ir vejasi, ir suranda, nes "būčiau tikras nevisprotis, jeigu laikyčiau du šunis dėl vieno niekingo kiškio". Valdovų ir didikų medžiokliniai šunys būdavo maudomi, šukuojami, kerpami, turėjo prabangius aksesuarus ir naudojosi geriausių veterinarų paslaugomis, o jų maisto racionas buvo prabangesnis už valstiečio stalą. Išsamus straipsnis apie šunis mūsų valdovų ir didikų aplinkoje XIII a. vid.- XVII a. pr: R. Ragauskienė. Mokslinis straipsnis.

Lietuviškas skalikas. Autoriai: R. Keturka ir F. Volčiak, 2015 m. 

Bernardinų sodas puikiai įsilieja į miestiečių ir turistų poreikius. Kruopščiai tvarkomas ir naujais želdiniais sezoniškai atnaujinamas parkas jau švirkščia fontanais. Į vieną jų jau metamos monetos ir galvojami norai. Mūsų atsakymas Romos Trevi fontanui :-) Nors parkas buvo visuomenei pristatytas paskubomis ir ne iki galo sutvarkytas, dabartinis vaizdas yra stipri pažanga.

Tulpės- sezono gėlės.

Šachmatų staliukai užmti 100 %. 

Rusų turistai Lietuvoje: Kūtvėlos pasamprotavimai.

Neseniai informacinėje erdvėje pasirodė žinia, kad rusų turistai, atsižvelgiant į įvykius Kryme ir Lietuvos poziciją Krymo bei visos Ukrainos atžvilgiu, atšaukia keliones į Lietuvą ( vienas iš šaltinių būtų šis: Rusų turistų galime ir nebesulaukti: atšaukia keliones į Lietuvą ). Pagrindinė mintis yra tokia, kad Lietuva vieniems rusams nebeatrodo saugi šalis (daug turistų bijo būti persekiojami dėl savo tautybės), kitiems rusams nepatinka politinė Lietuvos pozicija ir jie tai priima kaip nepagarbą savo šaliai, todėl natūralu, kad nenori čia lankytis. Šiandien BTV žiniose buvo pateikti skaičiai, kad rusų turistai (turima omenyje Rusija ir Baltarusija) sudaro beveik 34% visų mūsų sulaukiamų turistų- skaičius išties įspūdingas. Ne be reikalo Vilnius-Minskas sujungtas tiesioginiu skrydžiu.

Labai nesinori politikuoti, bet turizmo nuo politikos niekaip neatskirsi. Kaip pavyzdį paimkime bevizį režimą (su Rusija jo svarstymas šio įrašo publikavimo metu sustabdytas)- štai naujausiais duomenimis lietuviams norint nuskristi porai dienų į Jungtinius Arabų Emyratus nepigios vizos nebereikės, o be politikų susitarimo tokie dalykai neegistuotų. Kitas pavyzdys- pernai metais Valdovų Rūmuose eksponuota istoriškai vertinga Žygimanto Senojo skrynutė, užsakyta Jadvygos Jogailaitės kraičiui pas Niurnbergo auksakalius. Šiuo metu ši skrynutė yra Sankt Peterburgo Ermitažo fonduose ir be tam tikrų politinių susitarimų tikrai nebūtų mūsų pasiekusi.

Žygimanto Senojo skrynutė iš Ermitažo rinkinių. Adomo Rutkausko nuotrauka. 

Rusų turistai, su kuriais man teko bendrauti, paliko labai gerą įspūdį. Labai mandagūs, inteligentiški, žingeidūs, nuoširdžiai grožisi Vilniumi. Vidutiniškai rusų turistas per dieną Lietuvoje palieka 333 LTL (šaltinis: Kodėl Lietuva patenka į rusų turistų TOP 10 ), jau nekalbant apie sumas, paliekamas didžiuosiuose prekybos centruose. Bet prašysiu nesuprasti manęs neteisingai, nes galimai mažėjantis rusų turistų srautas mane džiugina,- tai neabejotinai gali suteikti naudos mums patiems. Galima panagrinėti du scenarijus. 

Scenarijus Nr. 1. Kai tik pasirodė pirma informacija dėl galimai besitraukiančio rusų turistų srauto į Lietuvą, nemažai komentatorių rašė, kad Druskininkai priėjo liepto galą (čia vaizdingai pasakius, nes komentatoriai žodžių į vatą nevyniojo). Čia noriu pastebėti, kad, bendrai paėmus, mūsų krašte užkurta nebloga pinigų iš rusų turistų darymo mašina: dar vidurvasarį išperkami Naujametiniai žiburėliai, miesto renginiai rusų kalba, ekskursijos rusų kalba, rusakalbis personalas viešbučiuose ir parduotuvėse, meniu rusų kalba, ta erzinanti rusiška muzika...Rusų turistai reiklūs paslaugų kokybei, bet kainos ir kokybės santykis Lietuvoje tenkina juos taip, kad Druskininkai, jeigu tikėti, žiniasklaida, net tiesioginių skrydžių pasigedo. Ir štai rezultatas: mūsų turizmo ištekliai pasidarė nebeprieinami (finansiškai ir turistiškai) mums, lietuviams. Vieno Druskininkų viešbučio (kad nebūčiau apkaltinta antireklama, neminėsiu kurio) kainos internetiniame tinklalapyje siūlo nakvynę nuo 133 LTL/1 naktis, poilsio programą nuo 179 LTL /1 naktis+ sveikatinimosi paslaugos = dviejų nakčių su sveikatinimosi programa kaina prilygsta akcijinio skrydžio į Paryžių kainai. Nežinau kaip Jūs, bet aš asmeniškai rinkčiausi Paryžių-nepatriotiška, pripažįstu. Taigi, sumažėjus rusų turistų srautui, mūsų kurortai ir viešbučiai su europinėmis kainomis turėtų susigriebti ir persiorientuoti į vietinę rinką bei konkurencingomis kainomis atmušinėti Kūtvėlą nuo Paryžiaus. Aš ne prieš atostogas Tėvynėje, bet Jūs pabandykite paskaičiuoti savaitės apgyvendinimo kainas turui po Žemaitiją ir suprasite, kodėl tas Paryžius toks patrauklus ( kaip ir Roma, Milanas, Sardinija, ar Kosas). 

Scenarijus Nr. 2. Jis kur kas realesnis, nes nuleisti kainą yra labai nelietuviška, jau geriau viešbutis stovės pustuštis, ir to pasekoje mūsų turizmo sektoriaus dalyviai turės į susidariusią situaciją reaguoti kūrybingai, atsakingai, ir- svarbiausia- greitai. Daugeliui  tektų paplušėti pramokstant anglų kalbos (vokiečių, ispanų kalbų mokėjimas būtų privalumas, o rusų kalba buvo netgi palengvinimas dirbant turizmo srityje, nes daugelis mūsų jos dar nepamiršo) ir nukreipti reklamos srautus į Vakarų ir Šiaurės Europą. Jeigu rusų turistus į Lietuvą dar traukia bendra šalių istorija, tai mano paminėtų krypčių turistams pritraukti reiktų pakeisti bene visą turizmo koncepciją ir palaužyti galvą, kaip jiems konkurencingai ir įdomiai pristatyti mūsų kraštą. Vienas vargas, tiesiog nearti dirvonai, bet nieko nepadarysi- legenda apie tai, kaip caras Petras Vilniuje krikštijo savo tarną Hanibalą, Puškino protėvį, toliau Lenkijos nedaug ką reiškia. Kita vertus, reikia gi kažkaip pagaliau įkelti Lietuvą į Europos žemėlapį, kad nebebūtų tokių nesusipratimų, kaip tas nesenas atvejis Švedijoje:  Populiariausiame Stokholmo muziejuje Abiejų Tautų Respublika vadinama Lenkija. 

Tačiau vis dėlto panašu į tai, kad pildosi mūsų žiniasklaidos nenumatytas, rusų turistų pasaulio pabaigos Lietuvoje toli gražu nepriartinantis Scenarijus Nr. 3. -rusų turistai ir toliau lygiai taip pat gausiai atvyks į Lietuvą. Nuvertėjantis rublis lemia tai, kad -pasak šios dienos BTV žinių- rusų turistai jau dabar skuba užsimokėti užsakytas paslaugas 100 %. Ironiška, bet politiniai nesutarimai nestabdo rusakalbių turizmo srauto Lietuvoje, bet jį skatina.

Tai tokie mano pasamprotavimai. Pabaigai noriu padėti paskutinį akcentą: bet kurios tautybės turistai Kūtvėlos yra mielai laukiami Lietuvoje. Linkiu jiems čia kuo geriausiai praleisti laiką ir išsivežti tik pačius šilčiausius įspūdžius, tegul mūsų istorinis, kultūrinis ir gastronominis paveldas palieka jiems stiprų įspūdį. Tuo pačiu prisijungiu prie Buržujaus rašinėlių -užkalbinkite užsienietį, jeigu jis pasimetęs žiūri į žemėlapį, ir bala nematė, kad nemokate tos svetimos kalbos, blogiausiu atveju tiesiog nuveskite ir atiduokite tiesiai į rankas artimiausio turizmo informacijos centro darbuotojams. Vieną dieną tai duos vaisių, nes juk ne veltui sakoma-kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Už įraše panaudotą nuotrauką dėkoju Adomui Rutkauskui, kuris mane įamžino vedant ekskursiją Valdovų Rūmuose; nuoroda į jo asmeninį tinklalapį http://helkathon.deviantart.com/. 

Su meile,

Kūtvėla

Vilniaus muziejų paslaptys: A. Puškino literatūrinis muziejus

Kažkaip gudriai yra išnaudojamas lietuviškas pomėgis grybauti.  Žinote, tas azartas, kai eini su kašele po mišką ir dairaisi, kur koks kepurėtasis tupi. Prisirenki tiek, kad nesuvalgysi nei pats, nei giminės nepadės, bet negali palikti grybo, jeigu jau radai. Su laiku šis veiksmas persikėlė į spaudos kioskus ir parduotuves, kur už pirkinius gaunami „grybai“ lipdukai. Dabar prie to prisidėjo ir Vilniaus muziejai.  Prieš kurį laiką gimęs projektas aplankyti Baltijos šalis ir nusifotografuoti prie sąraše esančių ojektų dabar turi ir sumažintą variantą Vilniaus mieste.  Vadinasi jis „Vilniaus muziejų paslaptys“. 

 Turizmo informacijos centre galima pasiimti brošiūrėlę su šio žaidimo muziejais, jų darbo laikais, kainomis ir vieta antspaudui.  Labai gerai, kad kai kurie muziejai žaidimo metu taikys nemokamą lankymą. Tai, ir graži saulėta diena, buvo pagaliau paskutinis spyris man į uodegą įgyvendinti ką seniai norėjau, tik vis dėl tinginystės ir apsileidimo atidėjau, ir apsilankyti Aleksandro Puškino literatūriniame muziejuje Markučiuose. [http://www.vilniausmuziejai.lt/a_puskinas/index.php.htm] 

Bet apie viską nuo priešistorės. Ne kiekvienas žino (o užvakar pašiurpinau amerikoną), kad garsaus poeto Puškino gyslomis teka, kad ir jau nebe grynas, bet negrų kraujas. Atsiprašau, jeigu žodis „negras“ ką nors įžeidė. Dabar lygtais privaloma sakyti  amerikonams „Afroamerikietis“, bet jeigu tamsus žmogus gimė, pvz, Ispanijoje ar Kandoje, tai koks jis Afro ir koks jis Amerikietis? Bet nenukrypkime nuo temos:  Puškino motinos Nadeždos kilmės šaknys-Etiopijoje.  Etiopijos kunigaikščio sūnui Ibrahimui buvo 7 metai, kai jis buvo pagrobtas ir nuvežtas įkaitu į Konstantinopolį, iš kur jį padovanojo rusų carui Petrui Pirmajam.  Caras savo naujajį tarną pavadino karvedžio Hanibalo garbei ir tapo jo krikštatėviu. Šis veiksmas įvyko ne kur kitur, o Vilniaus Šv. Paraskevijos (Piatnicos) cerkvėje. Iš Ibrahimo tapęs Abraomu Hanibalu, jis padarė karinę karjerą ir išėjo į atsargą jau kaip generolas. Vienas iš jo šešerių vaikų vedė ir susilaukė dukters Nadeždos. Nadežda gavo puikų išsilavinimą ir ištekėjo už karininko. Šioje santuokoje ir gimė garsusis rusų poetas Aleksandras Puškinas.  P.S. tokiam poeto ryšiui su Lietuva pažymėti prie minėtosios cerkvės yra atidengtas paminklas. Yra ir memorialinė lenta ant cerkvės sienos, bet kažin ar kas beįskaitys jos išdilusį raštą.  Be to, poetas apie Vilnių daug girdėjo iš Adomo Mickevičiaus, kai tas tremtyje Rusijoje susibičiuliavo su juo.

Markučiai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XIV a., kai jie priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikščiams ir įvairioms didikų giminėms. 1867 m. Markučius nupirko generolas inžinierius Aleksejus Melnikovas ir čia pastatydino medinį dviejų aukštų vasarnamį. Jo dukrai ištekant, dvarą su jam priklausiusiais 270 ha žemės  Melnikovas atidavė dukteriai kaip kraitį. Greitai pora išsiskyrė. 1880 m. Sankt Peterburge Varvara susipažino su poeto A. Puškino jaunesniuoju sūnumi Grigorijumi Puškinu. 1899 m. jie persikėlė gyventi į Markučius, kur  atsivežė ir kai kuriuos asmeninius poeto A. Puškino daiktus. Namą, kuris iki to laiko buvo vasarnamis, Puškinai pritaikė gyventi ir žiemą. Grigorijus Puškinas mirė 1905 m., Varvara Puškina – 1935 m. Prieš mirtį ji paliko testamentą, kuriame rašė, kad Markučių sodybos gyvenamasis namas negali būti parduotas ar išnuomotas, kad čia turi būti saugomas didžiojo poeto A. Puškino atminimas ir kad Markučių sodyba visuomet turi tarnauti kultūros ir švietimo tikslams.

Taigi, nuo Žaliojo tilto aš sėdu į 10 maršruto autobusą ir neilgai trukus jis priveža prie muziejaus. Sutaupau žaidimo metu 4 LT už įėjimą. Antspaudą gavau tik pabaigoje, jau apžiūrėjus parodą (lengva nepastebėti laiptų į antrą aukštą). Šiaip ne karvę kainuoja, galima nedejuoti, bet pusė transporto iki muziejaus atsipirko. Viduje filmuoti ir fotografuoti neleidžiama. Žaidimas startavo prieš porą dienų, ir aš esu pirmoji kregždė. Valio! Iš išorės muziejaus pastatas atrodo gana apšepęs ir mažuliukas, bet viduje-stebėtinai daug vietos, daug kambarių, įdomios ekspozicijos. Labiausiai paliko įspūdį keraminės krosnių viršūnės ir medinių baldų drožiniai su šeimos herbu ir inicialais. Liūdnai nuteikė poetui skirto kambario sienų apmušalai- jie atvežti iš Rusijos, iš gimtojo poeto namo, tai baudžiauninkių moterų kruopščiai siuvinėti kryželiu sienų apmušalai; jų rankų sukurtos durų užuolaidos neišliko.

Šalia pastatytos koplyčios yra kapinaitės, kuriose atgulė ne tik žmonės, bet ir jų laikyti gyvūnėliai. 1903-1904 m. pastatyta koplyčia buvo papuošta Varvaros rankdarbiais. Koplyčia taipogi pavadinta Šv. Varvaros vardu. 

Parkas prie muziejaus sutvarkytas, yra suoliukai prisėsti. Sutikau kelias šeimas su mažais vaikais jau bevaikščiojant po parką. Kiek blogiau yra nutolus nuo pagrindinių takų- ten jau matosi pašiukšlinta. Reiktų griežtesnės priežiūros šiukšlintojams ir geriau sutvarkyti mažesnius takiukus. Galbūt dar ne sezonas. 

Kiek didesnis minusas yra suvenyrų nebuvimas. Aišku, tai įtakoja ir muziejaus geografinė padėtis, nedaug lankytojų ir panašiai, bet pastanga turėtų būti. Turiu omenyje ne kokius ten gintarinius pakabukus, bet reprodukcijas, knygas, informacinę medžiagą apie muziejaus rinkinius, atvirutes su to laikotarpio atvaizdais.

Atgal nusprendžiau eiti pėsčia iki centro, nes saulė jau kaitino neblogai ir buvo sausa. Gyventojų kontingentas toks treninginis, namukai mediniais, kai kur net ūkiškai gyvenama-daržas, šiltnamis...Subačiaus apžvalgos aikštelėje sustojau pasižiūrėti miesto panoramos. Netoli Užupio esančiame Tymo turguje kažkada buvo „raudonųjų žibintų“ kvartalas, o dabar klesti ūkininkų turgelis. Nebrangiai nusipirkau dražovių pietums :-)

Tai tiek. Kai aplankysiu kitą muziejų iš žaidimo, pranešiu. Jaučiu, kad greit :-)

Su meile,

Kūtvėla

P.S.S. SU PAVASARIU!!!!