Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Trečioji diena.

 

Ryte išsikrapštau iš migio labai anksti, nes noriu pagaliau nuvažiuoti iki Parlamento ir Big Beno privalomai nuotraukai iš Londono. Kitaip gi nesiskaito, kad buvai Londone. Tada važiuoji iki vieno nuostabiausių muziejų, kokiame tik teko lankytis- Wallace Collection. Tai yra nacionalinis muziejus, kurio kolekciją sudaro pirmų keturių Hertfordo markizų ir Sir Richard Wallace (spėjama, ketvirtojo markizo nesantuokinio sūnaus) sukauptos meno vertybės.

Ikoniškasis Londonas.

Kitos kelionės planuose- Londono apžvalgos ratas. 

Vestminsterio abatija.

Wallace Collection.

Pirmasis Hertfordo markizas buvo Edward Seymour, Lordo Protektoriaus, palikuonis. Jis, to net nežinodamas, pradėjo šią nuostabią kolekciją įsigydamas šešis Canaletto darbus iš dailininko dirbtuvių. Antrasis Hertfordo markizas išsinuomojo dabartinį pastatą savo rezidencijai ir kartu su žmona buvo geri Princo Regento draugai. Trečiasis Hertfordo markizas mėgo ekstravaganciją ir buvo neabejingas olandų tapybos darbams ir Sevro porcelianui. Ketvirtasis Hertfordo markizas užaugo kaip anglas ir prancūzas, nes keli metai po jo gimimo tėvai pasuko skirtingais keliais ir motina mažametį sūnų išsivežė į Paryžių. Anglijoje šis didikas lankėsi retai, daugiausia laiko praleido Prancūzijoje, kur pagarsėjo kaip žymiausias šalies kolekcionierius. Jis teikė pirmenybę jau pripažintų menininkų kūriniams ir pirko aukcionuose, o ne per salonus ar antikvariatus. Markizas pinigų neskaičiavo ir vienas žymiausių kūrinių jo kolekcijoje, „Besijuokiantis kavalierius“, jam atsiėjo šešis kartus nuo spėjamos aukciono kainos, nes didikas aršiai varžėsi su vienu iš savo konkurentų kolekcionierių. Būtent šis didikas yra atsakingas už tai, kokią formą kolekcija įgavo, nes iš 770 kolekcijoje saugomų paveikslų, 600 buvo nupirkti jo užsakymu. Pats to nežinodamas, jis įsigijo baldų, kurie vėliau tyrimų metų buvo nustatyti kaip padirbinti Marijos Antuanetės kambariams Petit Trianone.

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Antroji diena.

 

Ryte keliuosi anksti, kad galėčiau papusryčiauti be eilės. Tada važiuoju į Kenwood House.

Dido Belle ir Elizabeth Murray. 

Dido Elizabeth Belle (1761-1804) gimė Britanijos kolonijose egzotiškose salose. Jos tėvas buvo britų laivyno karininkas, o jos mama buvo vergė. Spėjama, kad gražią vergę karininkas pasiliko sau po sėkmingo ispanų laivo šturmo, suartėjimas greičiausiai nebuvo su abipusiu sutarimu. Tokie vaikai- ne retenybė kolonijose.

Karjeros siekęs karininkas penkiametę mergaitę parsivežė į Angliją (vergės motinos niekas nesiklausė) ir patikėjo auklėti aristokratams giminaičiams Kenwood dvare. Aristokratai giminaičiai jau globojo kitą nepilnametę našlaitę giminaitę, todėl mergaitės augo kaip seserys. Nepaisant spėjamos tėvystės, tėvas Dido taip ir nesuteikė savo pavardės. Dido motinai galiausiai buvo suteikta laisvė ir ji apsigyveno Amerikoje. Laivyno karininkas laiko gyvenime nešvaistė veltui – jis tapo admirolu ir laimingu penkių vaikų tėvu nuo penkių skirtingų moterų, tik nei vienos taip ir nevedė. Savo testamente paminėjo tik du iš savo vaikų.

Kenwood dvaras Londone. 

Dido (toks buvo populiarus vergių vardas) Kenwood dvare pragyveno trisdešimt vienerius metus. Jos socialinė padėtis buvo labai neapibrėžta, nes visgi buvo gimusi teisėtoje vergijoje. Nepaisant šio fakto, globėjai suteikė jai deramą to meto kilmingos mergaitės išsilavinimą. Jos globėju buvo vyriausiasis teisėjas ir jam teko nagrinėti labai delikačią bylą, kurios sprendimu vėliau pasinaudos aboliucionistai. Sprendimas nebuvo idealus- vergija kolonijose buvo legali, bet vergas, pasiekęs Britanijos žemę, techniškai tapdavo laisvas, nes Britanijos salose vergija nebuvo įteisinta. Po savo globėjo mirties Dido paveldėjo nedidelį turtą, ištekėjo, susilaukė vaikų ir gyveno nedideliame name Londone. Ji mirė sulaukusi 43-ejų metų. Jos kapas neišlikęs.

Apžvalginės ekskursijos po miestą autobusu: TAIP ar NE?

"Apžvalginės ekskursijos po miestą autobusu- taip ar ne?"- šį klausimą uždaviau savo tinklaraščio Facebook paskyroje ir vienbalsiai atsakėte- TAIP.

Kūtvėla išbando Big Bus autobusą Londone.

Kokie tokios turistinės pramogos privalumai?

1) Patogumas: Autobusas priveža prie toliau nuo centro esančių miesto vietų. Tai patogu tiems, kurie nenori vaikščioti ilgus atstumus arba negali vaikščioti dėl sveikatos būklės. Tai yra aktualu keliaujantiems su vaikais ar vyresnio amžiaus asmenimis.

Big Bus autobusas Londone.

2) Greita miesto apžvalga: ekskursija autobusu leidžia per trumpą laiką pamatyti daugelį miesto lankytinų vietų ir svarbių objektų. Dažnai gidas (arba audiogidas) pateikia įdomią informaciją apie kiekvieną sustojimą, o tai padeda geriau suprasti miesto istoriją ir kultūrą. Tokios ekskursijos aktualios kruiziniais laivais atvykstantiems turistams, turintiems tik keletą valandų iki laivo išplaukimo, ar keliautojams, kuriuos labai spaudžia laikas. Taipogi, tokios ekskursijos padeda sunkiau erdvėje besiorientuojantiems asmenims suvokti miesto mastelį ir atstumus tarp lankytinų objektų.

Informacija autobuso stotelėje.

3) Įperkama: Palyginti su privačiomis ekskursijomis, autobusu vykdomos apžvalginės ekskursijos dažnai būna pigesnės ir todėl prieinamesnės plačiam turistų ratui. Dažnai perkant tokias ekskursijas iš anksto arba internetu būna gerų kainos pasiūlymų, įvairių akcijų.

Kūtvėla keliauja nesezono metu. 

4) Puikus pasirinkimas įvairių grupių poreikiams: Tokios apžvalginės ekskursijos tinka tiek vienišiems keliautojams, tiek šeimoms ar draugų grupėms, nes autobusas sutalpina visus norinčius ir leidžia pasimėgauti kelione kartu. Dažnai tokie autobusai turi specialią vietą, pritaikytą neįgaliojo asmens vežimėliui.

Vieta neįgaliojo keliautojo vežimėliui Big Bus autobuse.

5) Klimato sąlygos: Apžvalginės ekskursijos autobusu gali būti patogios tiek žiemą, tiek vasarą, nes jos suteikia galimybę išvengti prastų oro sąlygų, tokių, kaip lietus ir sniegas ar alinantis karštis.

Atviras denis Big Bus autobuse.

6) Lankstumas: Kai kurios ekskursijos autobusu siūlo galimybę pasirinkti įvairius maršrutus arba išlipti norimose vietose ir taip susikurti individualų ekskursijos planą. Nusipirkus vieną bilietą, galima persėsti į 2-3 skirtingų maršrutų autobusus per visą bilieto galiojimo laiką. Kartais taip galima pakeisti visuomeninio transporto poreikį.

7) Gido paslaugos: Daugelis tokias ekskursijas organizuojančių įmonių turi patyrusius gidus, kurie suteikia papildomos informacijos, duoda naudingų patarimų.

Nors dauguma apklaustųjų pasisakė už apžvalgines ekskursijas autobusu, negalima, objektyvumo dėlei, nepaminėti ir tokios pramogos trūkumų.

Londono vaizdai nuo Big Bus autobuso denio. 

1) Apribotas lankytinų vietų pasirinkimas: Nors tokia ekskursija leidžia pamatyti daugelį miesto vietų, ne visos jos bus pasiekiamos tiesiai iš autobuso, nes autobusas tiesiog neturės galimybės sustoti “prie durų”.

Žiema Londone. Kaip jums tai patinka?

2) Mažiau asmeniškumo: Jeigu autobusu keliauja didelė grupė, gidas negali skirti laiko kiekvienam dalyviui.

Londonas ruošiasi Valentino dienai. 

3) Laiko apribojimai: Ekskursijose paprastai yra nustatyti laikai kiekvienam sustojimui, todėl gali būti sunku pabūti tam tikrose vietose tiek, kiek norėtumėte. Tokiu atveju reiktų išlipti iš autobuso, aplankyti tą įdomią vietą, ir tada laukti sekančio autobuso. Tokie autobusai kursuoja intervalais 15-30 min., bet kartais intervalas būna ir 60 min.

Londonas nuo Bib Bus autobuso denio.

4)  Patogumo trūkumas dėl kitų keleivių: Daug žmonių vienu metu gali sumažinti komfortą autobuse, ypač jei jis pilnas. Tai gali būti nepatogu, jeigu jums nepatinka keliauti su didelėmis grupėmis ar jei norite ramybės, nes žmonės mėgsta garsiai dalintis įspūdžiais. Dar gali būti, kad į pilnai užsėstą autobusą tiesiog nebus galimybės įlipti. Ši rizika ypač didelė prie labai populiarių lankytinų objektų.

5) Priklausomybė nuo oro sąlygų: Esant nesezonui arba blogoms oro sąlygoms, autobusai gali tiesiog nekursuoti.

6) Palyginti su ekskursija pėsčiomis, mažiau unikalių detalių: Autobusas negali sustoti mažose gatvelėse ar vietose, kuriose būtų galima atrasti kažką naujo. Tai gali būti nuobodu tiems, kurie nori išsamiau tyrinėti miestą aplenkiant turistų apgultus lankytinus objektus.

7) Triukšmas ir kamščiai: Miestuose, kuriuose yra daug eismo, autobusu gali būti sunku judėti greitai ir patogiai. Eismo kamščiai gali užlaikyti autobusą, o jame nebus tualeto.

8) Kaina: Nors turai autobusu gali būti pigesni už privačias ekskursijas ar savarankiškai susidėliotą kelionės maršrutą, jie nėra “pigiau grybo”. Rekomenduotina skaityti atsiliepimus prieš perkant apžvalginę ekskursiją autobusu.

9) Nenumatytos aplinkybės: Aplinkybės, kurių nebuvo kelionės planavimo metu, gali rimtai atsiliepti patyrimui. Autobuso sustojimas gali būti perkeltas, maršrutas gali būti pakeistas dėl streiko, ir pan.

Londone suskaičiavau bene penkias skirtingas įmones, kurios vežioja turistus apžvalginiais autobusais, o kur dar visokie specializuoti turai- Hario Poterio filmavimo vietos, naktinis turas po iliuminuotą Londoną, ir pan. Gali susisukti galva kaip tam žvirbliui, kuris nuo tvoros įkrito į kibirą su vandeniu.

Garsioji Trafalgaro aikštė Londone. 

Mano skrydis iš Vilniaus į Londoną (per Lutono oro uostą) buvo labai ankstyvas ir įregistravimas į nakvynės vietą dar nebuvo galimas. Turėjau langą tarp 9.30 ir 15.00 val. Be to, oras buvo žvarbokas ir vietomis lynojo. Buvau nemigusi dar iš vakaro, todėl tik išlipus iš trijų valandų skrydžio visiškai nesinorėjo pakartoti Heraklio žygdarbių, o tiesiog norėjosi pasilepinti, taip kad toks turas autobusu pasirodė pati geriausia mintis. Dėkoju Big Bus įmonei už galimybę pasivažinėti po Londoną jų apžvalginiu autobusu.

Londono akimirka. 

Man patiko:

• Dažnai išdėstytos autobuso stotelės. Viena stotelė, man artimiausia, buvo nukelta, bet kita stotelė buvo už kelių minučių pėsčiomis.

• Detalus maršruto žemėlapis ir nemokamos ausinės klausytis audiogido.

• Galimybė nulipti pasišildyti į dengtą autobuso vidų ir vėl užlipti pasidairyti po miestą iš aukšto.

• Paslaugos populiarumas. Nors oras, kaip ir minėjau, buvo prastas, turistų buvo nemažai.

PRO TIP: rekomenduoju atsisiųsti mobiliąją aplikaciją, kurioje nurodytos visos stotelės, yra žemėlapiai, kelionę galima sekti realiu laiku ir kurioje pateikiama visa aktuali informacija. Mobiliąją aplikaciją rasite App Store ir Google Play. 

Londonas nuo Big Bus autobuso denio.

Man nepatiko:

• Nemažai laiko skiriama važiuoti tiesiog konkrečiu rajonu, o ne sustoti prie konkretaus lankytino objekto. Kita vertus, taip galima pamatyti nemažai skirtingos miesto architektūros.

• Dėl uždaryto eismo prie Parlamento, tą dieną turistinio autobuso maršrutas buvo nukreiptas.

• Audiogido pasakojimas vietomis įtraukė, neva, istorinių herojų įrašytus komentarus ar vieną kitą keistą britišką anekdotą. Man labiau patinka rimtesni, labiau istoriniai pasakojimai. Bet čia jau ieškau musių ant asfalto.

Daugiau informacijos ir bilietai: Big Bus Tours

Jūsų Kūtvėla

Karolio Didžiojo miestas Achenas: nuo imperijos centro iki provincijos tylos.

 

“Tai kur šį kartą buvai?”

“Achene.”

“Nu nenori, tai ir nesakyk. Tik ar būtina čia keiktis?”

Kūtvėla lankosi Achene.

Karolio Didžiojo kaukolės relikvija vartosi savo gražiajame relikvijoriuje iš sielvarto, kad jo istorinė sostinė dabar susitraukė iki nedidelio miesto Belgijos ir Prancūzijos pasienyje apie kurį nedaug kas tebežino. Acheno vardas kildinamas iš senosios vokiečių kalbos žodžio “aach”, reiškiančio upę, šaltinį ar vandenį. Žmonės čia kūrėsi jau Neolito laikotarpyje, pavilioti natūralių šiltųjų mineralinių šaltinių. Keltų kilmės gyventojai prie šitų vandenų garbino medicinos dievą. Architektūros meną išpuoselėję romėnai šią vietovę vadino iš keltų pasiskolintu vardu “Aquisgrannum”- dievo Grano vanduo. Acheno svarba labai išaugo VIII a., valdant Karoliui Didžiajam. Nuo 936 m. iki XVI a. čia buvo karūnuojami to meto Vokietijos valdovai. Miestas ėmė smukti XVI a. , nes išaugus Vokietijos teritorijai, šis miestas-sostinė buvo nepatogioje geografinėje padėtyje ir 1560 m. karūnacijos buvo perkeltos į Frankfurtą prie Maino. Miesto nepapuošė nei konfliktai su Reformacijos judėjimu, nei miesto gaisrai. Ne ką geresnio į Acheno istoriją įrašė Napoleonas, 1801 m. ankesavęs miestą Prancūzijos naudai, nei jo perleidimas Prūsijai po Vienos kongreso. Antrojo Pasaulinio karo metais Achenas labai nukentėjo nuo bombardavimo .

Mano kelionės tikslas buvo tai, kas -laimei- Achene išliko arba buvo po karo atkurta. Labai norėjau pamatyti Acheno katedrą, kurioje buvo karūnuojami karaliai ir imperatoriai, ir katedros lobyną su įspūdingu Karolio Didžiojo relikvijoriumi. Tokią kelionę aš jau buvau numačiusi savo ankstesnės kelionės į Kelną metu, bet tuo kartu jos įgyvendinti nepavyko. Todėl po kelių metų pertraukos vėl skrendu į Kelną.

Paryžius- šventė, kuri visada su tavimi. I dalis.

Man katastrofiškai negalima leisti naudotis internetais vėlyvais vakarais, nes lengvai pasiduodu pigių skrydžių reklamoms ir tampu jų siūlomų kelionių auka. Pirmą kartą lankiausi Paryžiuje kai buvau studentė ir man kelionę į Paryžių autobusu su „Novaturu“ padovanojo seneliai už gerai išlaikytus egzaminus. Tada dar gyvenome prie lito ir keliauti savarankiškai nebuvo įprasta. Visi keliaudavo su agentūromis, o į savarankiškus keliautojus būdavo žiūrima atsargiai, kaip į laukinius avantiūristus ir neaiškios reputacijos nuotykių ieškotojus, nuo kurių reikia laikytis kuo toliau. Prisimenu, tos pirmos kelionės metu gyvenome viešbutyje Montmartre ir rajonas jau tada garsėjo savo palaidumu, vakarais į gatves išeidavo įdomiai apsirėdžiusios nesunkaus elgesio damos. Litus ir į juos iškeistus eurus, kad nepavogtų, tada moterys nešiojomės pačioje saugiausioje vietoje -triusikėliuose. Antrą kartą Paryžiuje buvau jau prie euro, kai su tuo pačiu „Novaturu“ (čia galėtų būti jų apmokėta reklama) keliavau po Luaros slėnio pilis. Tada mūsų viešbutis buvo tokiame rajone, kad net nesiekė turistinis žemėlapis ir aš pasiklydau. Tą dieną aš atsiskyriau nuo grupės ir vykdžiau savo asmeninę turistinę programą, už ką mane aprėkė mūsų gidė, nors jai buvau iš anksto pasisakiusi, kad kartu su grupe niekur neisiu, nes esu buvusi visose vietose kur jie eis. Teisybės dėlei, kelionės pabaigoje vertinant gidės darbą anketose visas autobusas skyrė jai žemus balus, už ką ji labai pyko. Bet Dievas trejybę myli, todėl aš ir vėl Paryžiuje.

Kūtvėla ir vėl Paryžiuje.

Mūsų greičiausiai Baltijos šalyje auganti ekonomika nepajėgi paleisti naktinius autobusus sostinėje, todėl į oro uostą važiuoju taksi. Skrydį vykdė Wizzair oro linijos. Jų klientų aptarnavimas man labiau patinka už Ryanair, bet Ryanair niekada neprašo matuoti mažo rankinio bagažo, o Wizzair labai dažnai tai daro. Vilniaus oro uoste daliai mūsų keleivių teko grūsti kuprines į nemokamo rankinio bagažo išmatavimus atitinkantį gardelį. Aš praslinkau nepaliesta, nors širdelė drebėjo. Dar vakare išmatavau savo kuprinę su siuvimo „centimetru“ ir ji tikrai leistino dydžio, bet argi su tais biurokratais pakariausi? Niekas nebuvo išsipirkę prioritetinio įlaipinimo, o laukimo eilėje laikas žymiai trumpesnis nei Ryanair. Skrydis buvo labai ankstyvas, bet sėdžiu viena eilėje netoli pustuščio lėktuvo uodegos tualeto, todėl susirangau ir nusnaudžiu, kaip ir draugiškai pasiknarkdamas visas lėktuvas. Leidžiamės liūdnos reputacijos Paryžiaus Beauvois oro uoste, kuris net nėra Paryžiuje. Liūdną reputaciją šiai vietai suteikia šūsnys neigiamų atsiliepimų iš keleivių, kurie nėra matę blogo gyvenimo ir reikalauja aptarnavimo su šampanu, kai turi biudžetą tik limonadui.

Gimtadienio kelionė į Edinburgą. Pirmoji diena.

 [ Po pranešimo, kad tinklaraštis nebus atnaujinamas, gavau daug palaikymo žinučių. Net nesitikėjau, kad yra tiek daug skaitančių šį tinklaraštį. Palyginimui, jeigu vienas kelionių įrašas čia sulaukdavo 300 peržiūrų, tai jo publikavimas Facebook, su pasidalinimais ir komentarais, perkopė 10,000 skaitytojų auditoriją. Tačiau neseniai teko įsitikinti, kad Facebook platforma labai pažeidžiama, todėl kelionių pasakojimai bus dubliuojami čia, kad išliktų kaip archyvas.]

Aš jau daug metų puoselėju gražią tradiciją- kasmet savo gimtadienio proga pasidovanoti kelionę. Šį kartą garbė mane pasveikinti išpuolė Škotijos sostinei Edinburgui. Norėjau pakeliauti būtent savo gimtadienio mėnesį spalį, bet dėl įtempto darbo tvarkaraščio nebuvo galimybių rinktis patogaus skrydžio laiko, todėl tas mano gimtadieninis skrydis gavosi jau toks, koks gavosi, ir dar iš Kauno. Iš pliusų buvo laiko skirtumas, nes Škotija yra dvi valandos atgal nuo Lietuvos, tai realiai skrendi, bet neskrendi. Paprasta, bet genialu!

Kūtvėla lankosi Edinburge.

Sužinoję, kad spalį keliausiu į Edinburgą, draugai, su kuriais ir priešaik nereikalingi, žadėjo, kad ten bus daug vėjo ir dar daugiau lietaus. Aš, kaip gyvenanti šalyje, kurios pavadinimas kildinamas iš lietaus, tik stebėjausi tokiais nerimtais jų pašnekesiais. Bet mažą lietsargį pasiėmiau (visada jį vežuosi) ir storapadžius sportbačius išpurškiau apsauginiu purškalu. Miesto turizmui ir pasivaikščiojimams senamiesčio grindinio danga rekomenduoju Highland Creek liniją iš Deichmann. Taip apsiginklavus joks Edinburgas nebaisus.

Slovakijos sostinė Bratislava: nuo romėnų Gerulatos iki Vengrijos karalių karūnavimo vietos. Trečioji diena.

Ši diena buvo rezervuota kaip laisva. Planuose buvo arba išvyka į Vieną, arba kokia nors ekskursija po vyno regioną. Mano draugai internetuose patarė aplankyti Devin pilį. Jos lankymas įskaičiuotas į Bratislava Card, bet ten realiai vieni griuvėsiai, todėl šios išvykos neplanavau. Tačiau esu stipriai nuvarginusi kojas ir oras atvėso, lynoja, todėl išvyka į Devin pilį atrodo šiandien pats optimaliausias variantas. 

Dunojus prie Devin pilies.

Laukiu autobuso.

Slovakijos sostinė Bratislava: nuo romėnų Gerulatos iki Vengrijos karalių karūnavimo vietos. Pirmoji diena.

Apsilankyti Bratislavoje niekada nebuvo mano svajonė, bet nėra geresnio motyvatoriaus už lietuvišką pavydą. Iš socialinių tinklų paskyrų iš Bratislavos į mane žvelgė tai vienas, tai kitas pažįstamas, o aš vis stebėjausi kokiu medum toje Bratislavoje ten visiems patepta. Patyriau nedidelę reputacinę krizę kai sužinojau, kad skrydžiai iš Lietuvos į Bratislavą vyksta jau du metai. Tiesa, iš Kauno, bet negali gi Vilnius susigrobti viską sau.

Bratislavos pilis. 

Ryanair skrydžiai nebrangūs, nes ši aviakompanija tiesiog lyderiauja durniausių skrydžių laikų srityje. Atrodo, kad išvykimas 8.45 val. nėra pasaulinis blogis, bet rekomenduojamam laikui iki skrydžio iš Vilniaus atvykti nėra normalių galimybių. Teko ieškotis nakvynės Kaune. Laimei, viešbučių pasiūla pakankama, kainos kiek didokos, bet juk Kaunas. Po ilgo krapštymosi visgi apsistoju ties Kaunas City viešbučiu Laivės alėjoje. Trys žvaigždutės, bet kiek pervertinta, nes vėlyvam atvykimui ir ankstyvam išvykimui viešbutis neprisitaikęs: kambaryje nėra virdulio, tai vėlai vakare net arbatos neišgersi, o pusryčiai, kurie įskaičiuoti į kainą, tiekiami nuo tam tikros valandos, todėl jų negavau, nebuvo ir pusryčių paketo išsinešimui. Kaip už 52, 00 EUR nakčiai, nerekomenduoju.

Šviečia naktį, šviečia dieną: Your Great Escape Elektrėnuose.

Pastaruoju metu man teko rimtai savimi susirūpinti, nes žmonės ėmė mane stabdyti tiesiog gatvėje ir klausinėti, kodėl nebekliauju. Kokia trumpa ta žmogiškoji atmintis! Pandemija nuėjo į antrąjį planą ir žmonės pamiršo, kad dar ne taip seniai ne tai kad į užsienį, bet į gretimą savivaldybę išvažiuoti nebuvo galima. Bet Redakcija visada atsižvelgia į konstruktyvią kritiką ir štai Kūtvėla kyla į pirmąją 2024-ųjų metų komandiruotę ir ne vieną, o su Ursulijumi Lepečkojausku! 

Pontoninis tiltas ant Elektrėnų marių.

Jeigu pakelti užpakalį nuo sofos pasirodė visiškai misija įmanoma net ir spaudžiant sausio minusui, tai atgal užpakalį ant sofos padėti liepė piniginė. Net ir mažiausias pirstelėjimas -tai jau atsiprašau Gerbiamo Skaitytojo- yra dviženklė eurų sumą. Su Vilniaus atlyginimu aš Vienoje jaučiausi visai komfortabiliai, bet žiūrint viešbučių kainas Kaune ar Jonavoje man ten norisi nuvažiuoti ir turizmo korifėjams pamatuoti temperatūrą. Mano informatoriai pranešė (Kūtvėla visur turi savo agentų), kad šiemet Adventuro turizmo parodoje nedalyvaus kaip minimum viena, o gal ir dvi savivaldybės. Sakė- brangu, o naudos mažai. Kur jums bus naudos, jeigu turizmo informacijos centrai ar ne pusę metų savaitgaliais nedirba.  

Ir čia į pasaulinę turizmo sceną įžengia Elektrėnai su savo Your Great Escape. Šiaip jie visada buvo mano kelionių radare, bet pasipylė traukiniai į Rygą, ledo festivaliai Lietuvos dvaruose ir kitos žemiškosios pagundos, atitolinančios mus nuo dvasingo kelio pas savo Kūrėją. Bet beneršiant po Elektrėnų turizmo informacijos centro puslapį akis ėmė ir užkliuvo už „Your Great Escape“, tai kur jau čia paleisi tokią lydeką.

Your Great Escape.

Vienas iš akivaizdžių privalumų yra nebrangus tarpmiestinis susisiekimas autobusu su Elektrėnais. Atsižvelgiant į šviesųjį/tamsųjį paros metą ir Elektrėnų turizmo informacijos centro darbo laiką, renkuosi TOKS Neo liniją. Esu jau anksčiau važiavusi šios markės autobusais, man patiko. Juose yra elektros lizdai, nemokams wi-fi, sėdimos vietos suprojektuotos su didesniais tarpais ir išdėstytos šachmatine tvarka, galima už bilietą atsiskaityti banko kortele. Vilnius-Kryžkalnis-Klaipėda, iki Elektrėnų 40 minučių ir bilietas kainuoja 4,50 EUR.

Viena: imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė. Antroji diena.

Antras rytas hostelyje jau kiek geresnis, nors pirmą naktį naujoje vietoje visada miegu blogai. Padeda tai, kad artimiausia aplinka kažkiek pažįstama, nėra tokio pirmos dienos streso. Su kambariokėmis irgi pasisekė, visos iki vidurnakčio savo gulte, netriukšmingos ir nekonfliktiškos, nors kažkuri knarkia. Pusryčiai gausūs ir sotūs, oras šviečiasi puikus.

Kūtvėla lankosi Vienoje.

Viena: imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė. Pirmoji diena.

Kūtvėla yra rekordininkė- buvau viena iš 8381 keleivių spalio 1 dieną skrendančių iš Vilniaus oro uosto. Sugriežtinus keleivių patikrą nusidriekė ne vieną papiktinusios eilės, todėl aš šaknis prie įlaiptinimo vartų įleidau gerokai iki laipinimo pradžios. Mano skrydis į Vieną visgi buvo pusvalandžiui atidėtas, bet tai dar nieko palyginus su Stambulu, kuris praėjo pasų patikrą ir sėdėjo mažame ne Šengeno zonos gardelyje papildomas dvi valandas, nes jų pasiimti turėjęs atskristi lėktuvas Stambule nekilo dėl oro sąlygų. 

Vienos opera.

Mano rankinis bagažas (minkšta kuprinė) tilpo po sėdyne priešais, tik arba ta eilė siauresnė, arba lėktuvas pasitaikė mažesnis, nes jaučiausi truputį klaustrofobiškai. Kadangi Kūtvėla yra taupi pelė ir biudžetas jai ne tuščias žodis, tai ir skridau atsitiktine tvarka parinktoje vietoje per eilės vidurį prispaudusi kelius prie krūtinės. Bet už 54 eurus skrendant į abi puses tai iš mano pusės jau gėda būtų skųstis! 

Dvi svarbiausios pasaulinės aviacijos kalbos.

Skrydis truko vos pusantros valandos, tai čia kaip autobusu iš Vilniaus iki Kauno nuvažiuoti, tik dar kavos pasiūlo. Vienos oro uostas man padarė didelį įspūdį. Bagažo atsiėmimo salėje elektriniuose tablo matėsi magiški žodžiai: Chichinau, Yerevan, Taipei… Atvykimo salėje kiek paklaidžiojau, kol radau mažutytį Vienos turizmo informacijos stendą ir įsigijau Vienna City Card.

Vienoje yra dvi turistams skirtos miesto kortelės labai panašiu ir dėl to painiu pavadinimu: Vienna City Pass ir Vienna City Card. Apie jų panašumus ir skirtumus dabar jau galiu apsiginti kelionės daktaro disertaciją. Iš esmės, apčiuopiamo sutaupymo perkant kurią nors iš jų, negu mokant už lankytinus objektus atskirai, nėra. Aš pasirinkau Vienna City Card, nes su ja yra galimybė įsigyti ir pervežimą iš oro uosto, o Vienna City Pass kortelės privalumas būtų nebent tik pirmenybinė eilė lankytinose vietose. Nei vienos iš šių kortelių man nepavyko gauti kaip kelionių blogerei nemokamai; deja, bet po C-19 daug kur buvo apkarpyti turizmo reklamos biudžetai ir žurnalistams dabar sunkiau gauti nuolaidų.

Kokie yra Vienna City Pass 72 valandoms privalumai? Visų pirma, neribotas naudojimasis visuomeniniu transportu visoje Vienoje. Labai patogu keliaujantiems su daug persėdimų ar judant po miestą spontaniškai. Taipogi, yra galimybė papildyti šią kortelę pervežimu iš oro uosto, 24 valandų miesto turistiniu hop on/ hop off autobusu arba netgi abiem šiais variantais. Be to, šios kortelės turėtojai gauna nedidelių nuolaidų lankytiniems bilietams daugelyje Vienos muziejų. Tokios kortelės kaina 72 valandoms vien tik naudojant visuomeninį transportą ir nuolaidas muziejams yra 29 eurai, o papildant oro uosto pervežimu bus 51 euras.

O dabar - įdomioji dalis. Ant čekio gražiai išmušta tai, ko nesako oficialūs Vienna City Pass atstovai. Čekis pateikia išklotinę taip: 72 valandų visuomeninio transporto bilietas 17,10 eurų (jis tiek ir kainuoja Vienoje perkant vien tik jį), oro uosto pervežimas į abi puses 22,00 eur (perkant oro uosto pervežimus atskirai, galima sutaupyti daugiau, bet su šia kortele įskaičiuotas bet koks pervežimas iš oro uosto, tai labai suteikia lankstumo keliaujant), ir -dėmesio!- 7 dienų nuolaidų muziejams paketas už 11,90 eurų. Tai reiškia, kad įsigijusi šią kortelę aš iš esmės susimokėjau 11,90 eurų už tai, kad lankytinose vietose mokėčiau 1-3 eurais mažiau, neva turistinė miesto kortelė duoda nuolaidų. Tai puoliau skaičiuoti, ar nepermokėjau. Skubu nuraminti- esu sutaupiusi visus tris eurus už muziejų bilietus su šiuo „nuostabiu“ pasiūlymu!

Varėna: gamtos ir lietaus ritmu.

"Niekis.

Dar suskambės. Matysi – suskambės!

Kada užbaigsiu ją, kada išdegsiu –

Oho, kaip suskambės!

Visam pasauly

Išgirs tą skambesį!

Bet kaip užbaigti?

Lipdau lipdau, o galo vis nėra.

O gal Tėvynę reikia visą laiką

Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?

Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta.

Taip, kurti visą laiką.

Visą laiką!

Lipdyt ir kurti... "

Eilės skirtos šios kelionės tikslui- įsigyti Varėnos „Surink Lietuvą“ magnetuką. Daug kur Lietuvoje esu buvusi, bet dar prieš magnetukų projektą, todėl tenka arba prašyti draugų atsiųsti tų magnetukų, arba keliauti pačiai dar kartą. Labai nusiviliu Varėnos turizmo informacijos tinklalapiu. Tokio vartotojui nedraugiško dizaino dar reikia paieškoti. Nerandu informacijos apie pačią Varėną, tik apie Varėnos rajoną su jam priskirtomis Merkine ir Liškiava. Palyginu kelionės autobusu ir traukiniu kainas ir matau pasikartojančią tendenciją: šiai dienai keliauti traukiniu Lietuvoje yra 3-4 eurais pigiau nei autobusu. Kelionė į abi puses, tai susidaro nemenkas skirtumas.

Ar mes galim pakalbėt apie tai, kaip LG perspėja ant bėgių naudotis galva?

Diena prasidėjo tikrai geromis naujienomis: Tado Ivanausko zoologijos muziejus pranešė, kad yra nauja didžiosios miegapelės radimvietė Lietuvoje. Aš pagalvojau, kad jeigu nesu smulki ir mėgstu pamiegoti, tai gal ir apie mane reikia ten kam nors pranešti? Būsiu kokia nors Glis Kootvaellus Magnus Lituanica. Aistė klausia, ar noriu tapti muziejaus eksponatu iškamša. Jau tie kauniečiai žmonės tiesūs, kas galvoj-tas ir ant liežuvio. Jau neišeitų iš Aistės politikė.

Vilniuje man išeinant iš namų lyja. Lietus Lietuvoj, va čia tai naujiena. Gerai, kad pasiėmiau lietsargį, nes pila visai nevaikiškai. Nemėgstu tų celofaninių apsiaustų, su kuriais atrodau kaip vaikščiojantis prezervatyvas. Skėtis jau daug lietų matęs, reiktų naujo pasidairyti, o šitą gal pavyks kur sėkmingai „pamiršti“.

Išbandau naują „Lietuvos geležinkelių“ mobiliąją aplikaciją. Nesiseka susikurti slaptažodžio. Pirma prašo naudoti skaičių, tada meta klaidą, nes skaičių naudoti negalima. Mūsų šaunieji developeriai tiek mobiliųjų aplikacijų pridevelopina, kad tik žegnokis, bet naujo vartotojo registracijai turi vis tiek pereiti ugnį, vandenį ir varines triūbas. Pagaliau pavyksta susikurti paskyrą. O kankinausi skaitmeniškai taigi iš to suvalkietiško taupumo, nes naujiems vartotojams perkant antrą bilietą taikoma 20 proc.nuolaida., žinoma, jeigu traukinys išvis atvažiuoja. Ši puiki schema neveikia perkant bilietą pirmyn-atgal, nes atgaliniam bilietui jau automatiškai taikoma 5 proc.nuolaida. Perku bilietą Vilnius-Varėna ir tada e-paštu gaunu nuolaidos kodą tam kitam bilietui. Nuolaidos kodas galioja 14 dienų.

Savaitgaliais Varėnos turizmo informacijos centras šaltuoju metų laiku nedirba. Čia taip oficialiai teigiama. Man kartais atrodo, kad ledynmetis Lietuvos neapleido ir šaltasis metų laikas pas mus tęsiasi ne mažiau kaip devynis mėnesius per metus, jeigu orientuotis pagal turizmo informacijos centrų darbo laikus. Jau ne kartą tiek aš, tiek įvairūs žurnalistai kėlėme šį Lietuvos turizmo skaudulį į paviršių ir visaip baksnojome, bet, kaip pasakytų vienas klasikas, „iš bezdalų virvės nenuvysi“. 

Traukinys senesnio modelio, kurio pirmoji vagono laiptų pakopa kurviškai aukštai, tai jau persiprašau gerbiamo Skaitytojo, bet jeigu kokia keleivė ar keleivis su sijonu, tai matosi visas Rojaus sodas. Bilietas trečios klasės, bet suolai minkšti -aš dar atsimenu vagonus su mediniais suolais. Žmonių nedaug, ryškiai išsisikiria du entuziastingi dviratininkai. Tikram dviratininkui, grybautojui ir Kūtvėlai nėra blogo oro.

Švenčionys. In rubežiaus: gyvenimas ant demarkacinės linijos.

Švinta.

Švintelė. 

Švenčionys. 

Likučiai šventų ąžuolynų, – 

Šventoji pagoniška žemė. 

Šventieji žalčiai, 

Jau sulindę

Kol kas dar uksmingų eglynų tankmėn. 

Ignalinos šventus ežerynus

Rieškučiomis semia ir semia -

Visai nešventi kartais- 

Amžiai 

Ir perpila laiko tėkmėn. - 

Galbūt nešventa buvo Daumanto teisė valdyti

Ir priesaika keršyt klastingam karaliui,

Bet šventas Ginučių piliakalny kraujas.

Ir žalvario sagė šventa.

[„Šventoji Nalšia“, Petras Panavas]

Švenčionys.

Dabar aš Jums papasakosiu, kaip buvo režisuojamas aštraus siužeto blokbasteris „Pabėk iš Švenčionių saulei dar nenusileidus“ pagal geriausias Stiveno Kingo tradicijas. O viskas prasidėjo taip nekaltai, su Gintare Verkių dvaro parko regykloje sniaukrojant karštas spurgytes . „Tai ką rytoj, moterie?“- teiraujuosi purtydama cukraus pudrą nuo paltuko. „Šaudyt į Švenčionis važiuoju,“- sako Gintarė. Šaudyt? O toks taikus padarėlis ji iš pirmo žvilgsnio! Na, manęs dėl, nors ir baletą su kūjokais ant užšąlusio ežero šokt, bet dabar jau ir man į tuos Švenčionis reikia, nes nebuvusi nei karto, o ir magnetuko „Surink Lietuvą“ iš ten neturiu. Tai taip ir prilipau prie Gintarės kaip blogas kvapas (sorry, by the way!), susitarėm kartu važiuoti. Ryte kraujotaką pasipildome kofeinu iš Baltupių Circle K, kuriems linkiu gauti pajamas taip puikiai, kaip jie pildo plaktos grietinėlės indą, ir už pusantros valandos jau vietoje. Gintarė išleidžia mane centre, o pati išvairuoja pramogauti užmiestin.

Žasliai: tarp geležinkelio, Rožinio slėpinių parko ir trijų ežerų.

Norėčiau būti:

...žemės grumstu,

rasos lašu,

trupučiu džiaugsmo,

tavo šypsniu 

"Padaryk mane gerumo ženklu..."

Mes, lietuviai, esame kantri tauta, bet ir mūsų kantrybė turi ribas. Kainoms Lietuvos kurortuose šokant pasiutpolkę, o kelionių agentūroms atšaukinėjant vieną kelionę po kitos, volens nolens, kaip sakydavo  sena žiežula mano lotynų kalbos dėstytoja, žmogus imi ieškoti variantų kaip iškišti nosį iš namų ir tuo pačiu išlaikyti sveiką protą ir išsaugoti protingą biudžetą. Kelionės po Lietuvą kondicionuojamu moderniškuoju traukiniu su daug erdvės kojoms ir nemokamu wi-fi yra mano šios vasaros atradimas. Šito atradimo dėka dabar nuo kojų pirštų iki ausų esu apsidėliojusi tarkuotu agurku ir geriu vandenį lyg "Vilniaus vandenys" man už tai didesnę nei vidutinė algą mokėtų. Bet apie viską iš pradžių.

Daugiabriaunis kristalas: Panevėžio rajonas. Ramygala-Krekenava-Radviliškių kaimas-Bistrampolio dvaras-Upytės dvaras.

Kelionės partneris: Panevėžio plėtros agentūra.

"Nevėžio senvagėmis pasipuošusi gamta, vis dar gyvi tradiciniai amatai, unikalios ir savitos vietos bei čia kuriantys ir dirbantys nuoširdūs žmonės- rajone slypi tiek daug, kad sunku nupasakoti. Todėl kviečiame atvykti ir leistis į atradimų kelionę, pasisemti unikalių patirčių bei geriau pažinti šį kraštą."- štai tokiais žodžiais prasidėjo kvietimas kelionių ekspertams ir žurnalistams į infoturą po Panevėžio rajoną. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau!

Programa labai intrigavo. Dėl visiems žinomų pasaulinių įvykių, mano kelionių geografija buvo susitraukusi nuo Las Balkonas iki Grand Kitchen, todėl šiai dviejų dienų išvykai su nakvyne daiktus dėjausi nuo tokio darbo visiškai atpratusiomis rankomis, o Ursulijų Lepečkojauską išvis buvo vorai savo tinklais apraizgę, vos atradau. Ankstyvų ketvirtadienio rytą "boardinamės" į patogų mikroautobusą ir zvimbiame su vėjeliu į pirmą mūsų šios dienos lankytiną objektą- Ramygalą. 

Kūtvėla irgi susimąsčiusi...

Ramygala-miestas po gandro sparnu. Tai yra vienintelis miestas Panevėžio rajone, istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XIII a., o nuo XVI a. minimas ir dvaras. Ramygaloje būta parduotuvių, bažnyčia, kalėjimas, o keliai jungė su Kėdainiais, Šeduva, Panevėžiu, Ukmerge, pro čia veda judrus kelias į Kauną. Prie paskutinio fakto prisidėjo patys ramygaliečiai. Sakoma, kad kai buvo nutarta tiesti naują kelią Kaunas-Ryga, ilgai buvo svarstyta, pro kur jis turėtų vesti: Ramygalą ar Krekenavą?Valdininkai iš Kauno atvyko inspektuoti abiejų vietų ir pasirinkti tą, kur judėjimas intensyvesnis. Ramygaliečiai šitą "insaiderską" informaciją iš kažkur gavo, susikooperavo ir visi kas galėjo traukė vežimus, kinkė arklius ir kelias dienas, kol inspektoriai vizitavo, suko ratus aplink Ramygalą. Tokio intensyvaus judėjimo įtikinti inspektoriai ir pasirinko Ramygalą. Ramygala pergyveno net septynis didelius gaisrus. Dabartinė Ramygala yra seniūnijos centras, jos puošmena- neogotikos stiliaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Legenda byloja, kad jai buvo nulieti trys varpai: Jonas, Petras ir Kondrotas, bet juos vežant tiltas įlūžo ir Kondrotas paskendo. Likę du varpai jau atsidurę savo vietoje vis sunkiai dūsauja ir prisimena nelaiku žuvusį savo brolį, dėl to jų skambesys iš toli girdimas. Buvo girdimas, kol varpai nebuvo priversti nutilti...Bet čia jau kita legenda. 

Naujoji Vilnia. Šiurpą keliantis, mitais apipintas, Dievo ir žmonių pamirštas rajonas.

Naujoji Vilnia, Nowa Wilejka, Novovileiskas, "negyvenčiau čia, net jeigu ir primokėtų"... Apie šį Vilniaus rajoną turbūt visi esame girdėję, bet ne visi esame čia lankęsi, nebent tranzitu kirtę patys to nesuprasdami. Štai aš apsiginklavau pažintinio maršruto žemėlapiu, pasikviečiau į kompaniją savo kolegą Vakarį ir apsiniaukusį šeštadienį išvykome Naujosios Vilnios tyrinėti. O kadangi baisiau už Naująją Vilnią gali būti tik mirtis iš bado vidury miesto, todėl net ir po maisto krepšelį susidėjome. Kaip praktika parodė, tai buvo puiki mintis. 

Kūtvėla lankosi Naujojoje Vilnioje.

Derinomės derinomės prie to lietuviško oro, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada nieko nenuveiksi. Į dienos išvykoms skirtą kuprinę įsidėjau mažą lietsargį, ant galvos užsivožiau skrybėlę nuo saulės. Šalis ta Lietuva vadinas! 

Palei Vilnios (Vilnelės) upę seniau buvo malūnų rajonas Rokantiškės, o Naujosios Vilnios gyvenvietė išaugo iš čia pradėtų statyti gamyklų ir fabrikų. Didelė paskata vietovės augimui buvo XIX a. nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva ir Liepoja-Romnai. Pats geležinkelis nėra dalykas blogas, bet žymiai geriau už patį geležinkelį yra geležinkelio stotis, nes iš traukinio mažai naudos, jeigu jis nesustoja. Kai yra geležinkelio stotis, gyvenvietė turi paskatą augti ir vystytis, nes yra susisiekimas su didesniais centrais. Sakoma, kad caro inžinieriams buvo siūlomi kyšiai, kad viena ar kita gyvenvietė būtų suplanuota kaip stotis. Patogi strateginė padėtis savaime skatino ir pramonės plėtrą ir 1903 m. Naujoji Vilnia gavo miesto teises. Tarpukariu pramonės vystymasis sustojo, čia buvo įkurtos kareivinės. Sovietmečiu senosios pramonės tradicijos buvo pratęstos jau su nauja administracija, miesto teisės panaikintos ir Naujoji Vilnia prijungta prie Vilniaus. Įdomu tai, kad sovietmečiu Vilnius buvo suskirstytas į keturis rajonus: Tarybų, Lenino, Spalio ir Naujosios Vilnios. Po Nepriklausomybės planine ekonomika paremta pramonė žlugo ir vietos gyventojams iškilo socialinių problemų, daug žmonių liko bedarbiais. Šiuo metu padėtis, atrodo, stabilizavosi, atsirado naujų  įmonių, statomi nauji individualių namų kvartalai. Manoma, kad Naujojoje Vilnioje gyvena apie 32,000 gyventojų. Rajonas išsaugojo savitumą dėl natūralaus gamtinio barjero. Kiekvienas Vilniaus rajonas turi savų problemų, bet man Naujojoje Vilnioje labai į akis krito asfaltuotų gatvių trūkumas, bloga šaligatvių būklė, centralizuoto vandentiekio nebuvimas.

Nors daug kur akcentuojama, kad "čia turistų neaptiksite", šį faktą sunku patvirtinti ar paneigti, nes nėra objektyvių galimybių tiems turistams Naujojoje Vilnioje suskaičiuoti. Tačiau čia yra ką pamatyti, tuom netrukus patys įsitikinsite. 

Dienos kelionė į Joniškėlį su vaisvynių degustacija ir Pakruojo gėlių festivalis.

Iš dyko buvimo susigalvojau, kad reiktų apžiūrėti tą išgarsintą Pakruojo gėlių festivalį. Panaršiau internete kokias programas siūlo kelionių agentūros. Pakruojo dvare esu lankiusis anksčiau, todėl dabar ieškojau kelionių programos, kuri papildomai siūlytų ką nors naujo ir nematyto. Kaina visose agentūrose buvo panaši, skyrėsi gal apie penkis eurus. Išsirinkau variantą su ekskursija Joniškėlyje ir vaisvynių degustacija. Kelias dienas prieš kelionę gavau informaciją apie man paskirtą vietą autobuse. Išvykimas buvo numatytas labai normaliu laiku 08.00 val. ryto nuo Gerosios Vilties žiedo. Išvykai susikroviau nedidelę kurpinę, pasiėmiau šiek tiek užkandos ir termosą arbatos. Autobusas buvo labai patogus ir iki Kauno atskridome kaip ant sparnų. Kaune įlipo didžioji dalis mūsų grupės keleivių ir gidė. Tada ir išaiškėjo, kad autobuse buvo tik dvi laisvos vietos, o kelios vietos buvo sudubliuotos. Laimei, niekam sėdimos vietos nepritrūko, bet pora porų buvo išskirtos, tai turbūt bus pretezijų agentūrai. O mes riedame į Joniškėlį-nepainioti su Joniškiu!

Pakruojo dvaro parkas. 

Savaitgalis Anyščiuose. Istorija ir gamta legendomis apipintame krašte.

"Anykščiai-tai kalvos ir ežerai, pelkės ir seniausi medžiai, įspūdingiausi Šventosios upės slėniai ir atodangos. Šiame legendomis apipintame krašte patirsite tiek įkvepiančius nuotykius, tiek užburiančią ramybę. Čia susipažinsite su pirmuoju memorialiniu muziejumi Lietuvoje, kur vasarodamas A. Baranauskas sukūrė odę gamtai-"Anykščių šilelį". Užlipsite į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštą. Pamatysite akmenį, kurio vardą žino kiekvienas lietuvis. Pasivaikščiosite 300 metrų vingiuojančiu Medžių lajų taku, kur įkvėpsite miško ramybės ir tylos. O gal romantiškai pasivažinėsite traukiniu, visų meiliai vadinamu Siauruku. Anykščiai užburia savo istoriniu ir gamtiniu grožiu, kurį kviečiame pamatyti, išgirsti ir pajausti!"- kviečia Anykščiams skirtos turistinės knygelės įžanga.

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Anykščių šileliu. 

Anykščius kuom geriausiai man rekomendavo Jos Mylista Raudondvario grafienė ponia Rozalija Tiškevičienė iš Branickių giminės per mano paskutinį apsilankymą Raudondvaryje, o tai jau labai didelė rekomendacija! Tiesą sakant, šį kartą iškeičiau Klaipėdą į Anykščius dėl grynai ekonominių priežasčių: paskaičiavau, kad už vienos išvykos į Klaipėdą kainą galima susiorganizuoti dvi išvykas arčiau namų, jeigu gerai biudžetą susidėlioti. Mano abejones dėl Anykščių galutinai netruko išsklaidyti netikėtai surastas nebrangios nakvynės variantas hostelio tipo kambaryje-aš net nesitikėjau, kad kurortiniame miestelyje galima taip ekonomiškai nakvoti! Teisybės dėlei noriu paminėti, kad kurortai Lietuvoje yra keturi: Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o Anykščiai turi kurortinės teritorijos statusą, t.y. tokio statuso vietovėje gali nebūti infrastruktūros gydymo reikmėms. Anykščių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1440 m., 1516 m. jie gavo turgaus teises, 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas,1899 m. nutiesta siauruko linija, 1926 m.įsteigtos vaisvynių dirbtuvės, 2007 m. patvirtintas kurortinės vietovės statusas, o 2012 m. Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostine. Tai liepiau Ursulijui Lepečkojauskui susidėti krepšį porai dienų ir griežtai prisakiau, kad čia savaitgalio išvyka, o ne evakuacija, todėl tegul pusės savo laužo nesusikrauna, bet argi tas meškius klausys. Taip ir išbildėjome į Anykščius su pilnu čemodanu.

Žiežmariai-Napoleono lobio beieškant. Mažo miestelio didelės galimybės.

Žiežmarius turbūt žino kiekvienas, nes juos kerta judriausias Vilnius-Kaunas kelias Lietuvoje. Čia per valandą sustoja 3-4 tarpmiestiniai autobusai, kurių galutinis kelionės tikslas būna ir tolimiausi šalies kampeliai. Žiežmarius labai patogu aplankyti būtent atvažiavus autobusu, nes paskutiniai reisai išvyksta apie 22.00 val. Aš Žiežmarius esu daugybę kartų pravažiavusi, tai šį kartą nusprendžiau čia išlipti pasivaikščioti. Verta žinoti, kad autobusai į pačius Žiežmarius neužsuka, jie sustoja sustojime prie viaduko, palikdami Žiežmarių centrą 1-2 km šone.

Vilnius-Kaunas kelias, sustojimas Žiežmariuose. Stotelė kažkodėl be pavadinimo, "kam reikia-tas žino". 

Tik išlipau, o Žiežmariai jau renka turistinius taškus- netoli stotelės yra informacinė lenta apie Žiežmarius. Informacija pateikta lietuvių ir anglų kalbomis. Vilniuje, deja, jau būtų apdergta vandalų, o čia, prašom, net tviska. Atskiras ačiū už anglų kalbą-iškart aišku, kad orientuota į užsienio turistus.

Žiežmarių istorija.

Miestelio pavadinimas kildinamas iš kairiojo Strėvos intako Žiežmaros, nors šis intakas miestelio nesieka. Gali būti, kad miestelis dėl kažkokių priežasčių persikėlė toliau nuo vandens. O galbūt jis taip pavadintas dėl gausios kažkada klestėjusios žiežulų ir raganų "žiežmarų" bendruomenės? Sunku pasakyti. Žiežmariai pirmą kartą Kryžiuočių kelių aprašymuose paminėti 1387 m. Kalbama, kad prie Strėvos upelio įvyko Strėvos mūšis 1348 m., nes tai metais Prūsijos magistras apgulė Trakus ir Strėvos pilį (Strawilissen). Aštuonias dienas truko mūsų krašto niokojimas. Algirdas su Kęstučiu pasivijo atsitraukiančius Kryžiuočius ir užvirė mūšis, abi pusės patyrė didelių netekimų. Galiausiai lietuviai buvo privesrti trauktis per užšąlusią upę, ten ledas neatlaikė ir daug karių paskendo. Upė pasiglemžė Algirdo ir Kęstučio brolį, Naugardo ir Pinkso kunigaikštį, Narimantą. Tai buvo skaudi netektis. Manoma, kad Strėvos mūšio metu gyvybės neteko ir dar vienas Gedimino sūnus-Manvydas. Tais pačiais metais Kryžiuočiai sėkmingai puolė Žemaitiją, o netrukus nuo LDK žemių atsiskyrė Smolenksas ir Pskovas; Švedijos karalius nuniokojo be valdovo likusias Narimanto žemes Naugarde., o Lenkijos karalius pasinaudojo proga ir puolė Volynę-vienu žodžiu, kaimynus turėjome tai neduok pone Dieve niekam. Pašlijo Gediminaičių brolių santykiai-be Algirdo žinios Kęstutis derėjosi dėl krikšto. Padėtį pavyko stabilizuoti, bet ši vidaus krizė neliko be pasekmių.

Baltijos kelionių burbulas. Silene poilsio kompleksas ir Daugpilio šmakovka.

Šiandien lankomės Daugpilio rajone esančiame "Silene Resort and Spa" poilsio komplekse ir moksliniais-edukaciniais pagrindais lankomės Daugpilio šmakovkos muziejuje. Visam tam turime tik gerą pusdienį, nes manęs laukia kelionė į Vilnių, o mano kolegių-kelionė į Rygą.

Kūtvėla pasineria į malonias svajones.

"Silene Resort and Spa" poilsinė yra įsikūrusi pušyne. Iš pradžių nerimavau dėl uodų, bet su jais ten griežtai susidorojama. Papasakojau savo kolegėms, kad Lietuvoje uodai augina mėlynes ir voveruškas, kad žmones į mišką atviliotų, tai jos labai juokėsi. Netiki, o be reikalo! Šiame poilsio komplekse galima mėgautis įvairiomis spa procedūromis, vandens pramogomis, aktyvaus laisvalaikio pramogomis, restoranas garsėja gera virtuve. Yra šmakovkos laboratorija-edukacinė erdvė su šmakovkos degustacijomis. Kas ta šmakovka? Tai yra latviškas samagonas, kuris turi keturiasdešimt laipsnių stiprumo. Šeimininkai džiaugiasi, kad šiemet latviai atranda Latviją-dėl suprantamų priežasčių, visi dabar keliauja savo šalyse.