Viena: imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė. Pirmoji diena.

Kūtvėla yra rekordininkė- buvau viena iš 8381 keleivių spalio 1 dieną skrendančių iš Vilniaus oro uosto. Sugriežtinus keleivių patikrą nusidriekė ne vieną papiktinusios eilės, todėl aš šaknis prie įlaiptinimo vartų įleidau gerokai iki laipinimo pradžios. Mano skrydis į Vieną visgi buvo pusvalandžiui atidėtas, bet tai dar nieko palyginus su Stambulu, kuris praėjo pasų patikrą ir sėdėjo mažame ne Šengeno zonos gardelyje papildomas dvi valandas, nes jų pasiimti turėjęs atskristi lėktuvas Stambule nekilo dėl oro sąlygų. 

Vienos opera.

Mano rankinis bagažas (minkšta kuprinė) tilpo po sėdyne priešais, tik arba ta eilė siauresnė, arba lėktuvas pasitaikė mažesnis, nes jaučiausi truputį klaustrofobiškai. Kadangi Kūtvėla yra taupi pelė ir biudžetas jai ne tuščias žodis, tai ir skridau atsitiktine tvarka parinktoje vietoje per eilės vidurį prispaudusi kelius prie krūtinės. Bet už 54 eurus skrendant į abi puses tai iš mano pusės jau gėda būtų skųstis! 

Dvi svarbiausios pasaulinės aviacijos kalbos.

Skrydis truko vos pusantros valandos, tai čia kaip autobusu iš Vilniaus iki Kauno nuvažiuoti, tik dar kavos pasiūlo. Vienos oro uostas man padarė didelį įspūdį. Bagažo atsiėmimo salėje elektriniuose tablo matėsi magiški žodžiai: Chichinau, Yerevan, Taipei… Atvykimo salėje kiek paklaidžiojau, kol radau mažutytį Vienos turizmo informacijos stendą ir įsigijau Vienna City Card.

Vienoje yra dvi turistams skirtos miesto kortelės labai panašiu ir dėl to painiu pavadinimu: Vienna City Pass ir Vienna City Card. Apie jų panašumus ir skirtumus dabar jau galiu apsiginti kelionės daktaro disertaciją. Iš esmės, apčiuopiamo sutaupymo perkant kurią nors iš jų, negu mokant už lankytinus objektus atskirai, nėra. Aš pasirinkau Vienna City Card, nes su ja yra galimybė įsigyti ir pervežimą iš oro uosto, o Vienna City Pass kortelės privalumas būtų nebent tik pirmenybinė eilė lankytinose vietose. Nei vienos iš šių kortelių man nepavyko gauti kaip kelionių blogerei nemokamai; deja, bet po C-19 daug kur buvo apkarpyti turizmo reklamos biudžetai ir žurnalistams dabar sunkiau gauti nuolaidų.

Kokie yra Vienna City Pass 72 valandoms privalumai? Visų pirma, neribotas naudojimasis visuomeniniu transportu visoje Vienoje. Labai patogu keliaujantiems su daug persėdimų ar judant po miestą spontaniškai. Taipogi, yra galimybė papildyti šią kortelę pervežimu iš oro uosto, 24 valandų miesto turistiniu hop on/ hop off autobusu arba netgi abiem šiais variantais. Be to, šios kortelės turėtojai gauna nedidelių nuolaidų lankytiniems bilietams daugelyje Vienos muziejų. Tokios kortelės kaina 72 valandoms vien tik naudojant visuomeninį transportą ir nuolaidas muziejams yra 29 eurai, o papildant oro uosto pervežimu bus 51 euras.

O dabar - įdomioji dalis. Ant čekio gražiai išmušta tai, ko nesako oficialūs Vienna City Pass atstovai. Čekis pateikia išklotinę taip: 72 valandų visuomeninio transporto bilietas 17,10 eurų (jis tiek ir kainuoja Vienoje perkant vien tik jį), oro uosto pervežimas į abi puses 22,00 eur (perkant oro uosto pervežimus atskirai, galima sutaupyti daugiau, bet su šia kortele įskaičiuotas bet koks pervežimas iš oro uosto, tai labai suteikia lankstumo keliaujant), ir -dėmesio!- 7 dienų nuolaidų muziejams paketas už 11,90 eurų. Tai reiškia, kad įsigijusi šią kortelę aš iš esmės susimokėjau 11,90 eurų už tai, kad lankytinose vietose mokėčiau 1-3 eurais mažiau, neva turistinė miesto kortelė duoda nuolaidų. Tai puoliau skaičiuoti, ar nepermokėjau. Skubu nuraminti- esu sutaupiusi visus tris eurus už muziejų bilietus su šiuo „nuostabiu“ pasiūlymu!

Hostelį radau gana nesudėtingai, nors teko paklaidžioti vakarėjančiame mieste. Dar buvo pakankamai šviesu, bet sutemus čia turbūt nelabai jaukus rajonas. Man visada problemiška orientuotis, kuriuo metro išėjimu naudotis, ir dažniausiai iš po žemių išlendu visai ne ten, kur reikia. Taip atsitiko ir šios kelionės metu, todėl neradau man reikalingo autobuso stotelės. Mano GoogleMaps programėlė Vienoje iš viso dažniausiai rodė pieno riebumą, o ne žemėlapį. Tačiau galiausiai visgi paimu reikiamą kryptį ir jau spaudžiu savo būsimų namų durų rankeną. Hostelis kaip hostelis, šešios moteriškės hareme, bendras dušas ir WC, sotūs pusryčiai, nemokamas wi-fi. Rankšluostis ir spynelė spintelei-už papildomą mokestį, jeigu savo neturi. Kambaryje buvo kliurkų su baldais, bet iš esmės už tokius pinigus miegoti bene Vienos centre ir skųstis jau būtų nepadoru. Jau ir vakaras už lango, niekur miesto žiūrėti eiti nebenoriu, o ir dėl atidėto skrydžio visi planai susijaukė. Registratūroje paklausiu kur čia pavalgyti galima, man parekomenduoja tokį pub’o stiliaus restoranėlį netoliese, tai tikrai likau patenkinta ir soti.

Vienos šnicelis.

Vienos šnicelis ir Kūtvėlos delnas kontrastui.

Su amžiumi ateina išmintis, kad visų pasaulio muziejų neaplankysi, todėl pagrindiniu šios kelionės tikslu buvo Šionbruno rūmai, o visa kita-pagal nuotaiką. Ši Habsburgų rezidencija yra atokiau nuo centro, bet susisiekimas mieste puikus, todėl kelionė užtrunka tik pusvalandį, nė bilietų kasos dar nedirba. Didelis bilietų pasirinkimas, bet mane domina tik taip vadinamas Grand Tour, kurio metu aplankomi valdovų asmeniniai ir valstybiniai  apartamentai. Tokiam bilietui negalioja mano turimos nuolaidos, net kasininkė nepatenkinta, kad nepavyksta man įsūdyti brangesnio komplekto. Svarbu įsidėmėti, kad bilietai su nurodytu įėjimo laiku, todėl geriausia atvykti pirmiems, prieš rūmus užtvindant turistinėms grupėms. O Viena-be galo turistinis miestas!

Populiari pramoga turistams.

Šionbrunas, Viena.

Šionbruno rūmai nuo parko pusės.

Šionbrunas, Viena.

Skulptūra parke Šionbrune.

Turistinės realijos.

Šionbruno istorija mena XIV a. Tuo metu čia buvusi dvarvietė Katerburgas priklausė abatijai. Čia veikė malūnas, buvo užveistas vynuogynas ir pastatyta ferma. Dvarvietę 1569 m.įsigijo Maksimilijanas II Habsburgas su mintimi čia užveisti žvėryną ar medžioklės plotus. Po netikėtos valdovo mirties nuosavybė perėjo Rudolfui II Habsburgui, kuris nieko čia nekūrė, tik mokėjo išlaikymo sąskaitas. Sakoma, kad vietovė garsėjo gražiu šaltiniu, davusiu vardą būsimai rezidencijai -Šionbrunas iš vokiečių kalbos verčiasi kaip „gražus šaltinis“. Valdovas Ferdinandas II ir jo žmona Eleonora Gonzaga abudu buvo aistringi medžiotojai ir čia rengė pramogas. Po vyro mirties našlaujanti Eleonora Gonzaga čia įsikūrė nuolatinei rezidencijai, kuri pirmą kartą paminėta Šionbruno vardu 1642 m. Leopoldas I perstatė rūmus pagal architekto Johano Bernhardto Fišerio fon Erlacho projektą. Niekaip neužbaigiamos statybos keitė šeimininkus ir tik rūmus gavus dovanų Marijai Tersesei čia persikėlė dvaras ir politinis centras. Savo indėlį į rūmų plėtrą įnešė tiek Marija Teresė, tiek naujas architektas Nikolas Pakasi. Marija Teresė su vyru į savo apartamentus įsikėlė 1746 m. Netrukus rūmus imtąsi plėsti, nes vienas po kito į pasaulį beldėsi mažieji Habsburgiukai. Rūmų teatras buvo pastatytas Marijos Teresės užsakymu 1747 m. Po valdovės mirties rūmai pamažu ėmė grimsti į užmarštį ir buvo apleisti, nebemadingai apstatyti. Fasadas buvo dramatiškai pakeistas XIX a., sunaikinant rokoko stiliaus puošmenas. Rūmai atgijo čia gimus Pranciškui Juozapui, kuris po karūnacijos 1848 m. čia pasirinko kurti savo nuolatinę rezidenciją. Čia imperatorius gyveno iki savo mirties 1916 m. 

Deja, su Habsburgų dinastijos Vienoje baigtimi baigėsi ir šių rūmų gyvavimas. Jokiu būdu negaliu rekomenduoti juos aplankyti-čia grynų gryniausi spąstai turistams. Muziejuje negalima fotografuoti, turbūt todėl, kad niekas nežinotų, kad lupami didžiausi pinigai už nieką, kiltų tikra revoliucija! Rūmų interjeras atspindi visą XIX a. skurdą ir nuogybę, salės apstatytos nušiurusiais baldais, pakampės prikaišiotos vaškinių lėlių… Jeigu Marija Teresė tai pamatytų, tai norėtų vėl numirti. Jeigu norite pamatyti puikius rūmus, rekomenduoju Vilniaus Valdovų rūmus, Latvijos Rundalę, Stokholmo Drotningholmą ar Varšuvos pilį. O Vienos Šionbruną ne tai kad šonu apeiti reikia, o bėgte apibėgti. Garsusis parkas nukičintas, gerai, kad bent nemokamas.

Nusivylimas baisus, net pikta. Bėgu laukan, o prie įėjimo jau formuojasi eilės. Man gaila tų žmonių, kurie naiviai tikisi čia kažką gražaus pamatyti. Pyktį malšinu dar viena žinoma Vienos apgavyste- užbrangintu Sachertorte. Paskui matysiu ir eilę turistų prie viešbučio restorano, kurio šefas išrado šį tortą, bet principe tokio torto galima paskanauti daug kur Vienoje. Savo gabaliuko net neįveikiu, nelabai skanus. Nė vandens neatneša palyginus su mūsų „Ponių Laimės“ tortu Madam Pompadour.

Garsusis Sachertorte.

Įdomios architektūros pastatas.

Vienos autobusai.

Tokie yra visuomeninio transporto tvarkaraščiai Vienoje.

Situaciją gelbsti imperatoriškasis lobynas, esantis Hofburgo rūmuose. Įdomu tai, kad būtent lobyną daug kas vadina spąstais turistams ir giria Šionbruną. Aš tikrai rekomenduoju aplankyti būtent Habsburgų Hofburgo lobyną. Pasaulietinis lobynas imtas kaupti dar XIV a.ir saugotas Habsburgų koplyčios rūsiuose. Manoma, kad aistringas kolekcionierius Rudolfas II nurodė pastatyti atskirą rūmų sparną lobynui saugoti. Pirmas detalus inventorius žinomas nuo Leopoldo I laikų. Napoleono karų metu lobynas buvo papildytas išvežtomis vertybėmis iš Niurnbergo ir Acheno, Aukso Vilnos ordino lobiai čia pervežti iš Briuselio. Austrijai tapus imperija 1804 m., asmeninės Habsburgų insignijos tapo valstybinėmis. Šalia pasaulietinio lobyno augo ir bažnytinis. Po Juozapo II bažnytinės reformos dauguma lobyno buvo sunešta saugoti ir visuomenei nebuvo rodoma iki imperijos griūties. Nemažai vertybių saugoti patikėta kapucinų vienuoliams. Lobynas visuomenei atvertas 1986 m. Mane labai suintrigavo galimybė pamatyti Šv. Ieties relikviją- sakoma, kad šia ietimi buvo perdurtas ant kryžiaus Jėzus.

Toks nelabai draugiškas liūtas.

Įėjimas į Habsburgų lobyną.

Freska kupole.

Valdovų regalijos.

Habsburgų lobynas.

Habsburgų lobynas.

Habsburgų lobynas.

Papuošalai su brangiaisiais akmenimis.

Relikvijoriai.

Habsburgų lobynas.

Heraldinis gobelenas.

Kapa.

Liturginė teksktilė.

Krikštynų komplektas. 

Likimo ietis ir Tikrojo kryžiaus relikvijos.

Yra žinomos trys Šv. Ieties, dar vadinamos Likimo ietimi, relikvijos, nors nei vienos Vatikanas nepripažįsta. Viena tokia relikvija saugoma Romoje nuo 1492 m., kai buvo atvežta dovanų Popiežiui po Konstantinopolio griūties, dar viena saugoma Armėnijoje ir manoma, kad ją ten atvežė Šv. Judas Tadas (ne Iskarijotas), ir trečia relikvija yra saugoma Vienoje. Buvo tokia tradicija, kad nukryžiuotieji būdavo prikalami taip, kad keliai sudarydavo keturiasdešimt penkių laipsnių kampą. Kojų sulaužymas priartindavo mirtį, nes pasmerktasis neišsilaikydavo ir pakibęs uždusdavo. Kitu atveju, kankinimasis trukdavo dienomis. Sakoma, kad kai kareiviai priėjo prie Kristaus patikrinti jo būklės, jis jau buvo miręs, todėl jam kojų nebelaužė, bet tam, kad visgi įsitikinti Jėzaus mirtimi, kareivis Lionginas ietimi pradūrė jam šoną. Lionginas turėjo nesveiką akį ir iš Kristaus žaizdos ištryškęs vanduo ir kraujas aptaškė jam veidą ir išgydė. Kareivis atsivertė į krikščionybę po šio stebuklingo išgijimo, o jo laikyta ietis tapo relikvija. Manoma, kad šios ieties savininkas savo rankose laiko pasaulio likimą.

Kai kam ir iPhone yra relikvija.

Suvenyras iš Vienos.

Kapucinų vienuolynas- Habsburgų dinastijos kripta. Įspūdingo grožio sarkofagai! Kapucinų vienuoliai jau keturis šimtus metų saugo valdovų paskutinio poilsio vietą. Imperatorienė Ana iš Tirolio 1618 m. įsteigė Vienoje kapucinams bažnyčią ir vienuolyną. Ji buvo pirmoji karūnuota Šventosios Romos Imperijos valdovė ir kontrreformatorė, turėjo didelę įtaką savo sutuoktiniui ir jos įtakotas valdovas perkėlė dvarą iš Prahos į Vieną. Ana iš Tirolio mirė praėjus vos mėnesiui po savo būsimos kriptos statybos pradžios, todėl ji, paskui ir metais vėliau ją sekęs jos vyras Matijus, laikinai buvo palaidoti kitur, o 1633 m. perlaidoti jiems skirtoje fundatorių . Tačiau pagal to meto tradicijas, Matijaus Habsburgo kūnas buvo padalintas į tris dalis ir atitinkamai dalinai palaidotas šioje kapucinų kriptoje, jo širdis palaidota augustinų bažnyčioje (čia yra valdovų širdžių kripta!), ir dar vienas jo valdoviškas dalinis palaidojimas yra Šv. Stepono bažnyčios kriptoje.

Kapucinų vienuolynas.

Fundatorių kripta.

Sarkofagas Habsburgų kriptoje.

Sarkofagas Habsburgų kriptoje.

Sarkofagas Habsburgų kriptoje.

Čia ilsisi Marija Teresė su vyru. Amžiną atilsį.

Marijos Teresės sarkofagas.

Pranciškus Juozapas su šeima: imperatoriene Elžbieta (Sisi) ir kronprincu Rudolfu.

Zita, paskutinioji iš Habsburgų. Palaidota privačiomis lėšomis, nes valstybinių laidotuvių nebuvo. Austrija 1919 m. uždraudė Habsburgams atvykti, jeigu jie neatsisakys titulų.

Vienos fontanai.

Tipiškas vienos baras-pabas-šnicelhauzas.

Vienos gyvenamasis rajonas, 10 min.iki mano hostelio.

Mūza kibina savo menininką.

Gatvės menas.

Drąsi šalis.

Įspūdingi pastatai Vienoje.

Vienos parlamentas.

Paminklas respublikos įkūrimui.

 

Dar turiu laiko, todėl pavažiuoju iki garsiųjų Belvederio rūmų, bet jie tokie man striošni, kad nė nefotografuoju. Turistai čia atvyksta pamatyti dailininko Klimto darbų, bet mane jo stilius nedomina, todėl tik pasivaikštau po parką. Saulė spigina nejuokingai, ieškau kur pasislėpti. Už kampo atrandu tokį neblogą restoranėlį, čia suvalgau labai skanų vegetarišką burgerį ir paragauju vietinio alaus. Kažkaip vietinio vyno aptikti šios kelionės metu nepasisekė, o alaus- prašom!

Vegetariškas burgeris.

Pavalgei, atsigėrei, pasisvėrei ir paskambinai dietologui. Apie viską pagalvota! 

Grįžtu į hostelį truputį pasipuošti, nes turiu bilietą į garsųjį Vienos operos teatrą. Deja, laukia dar vienas nusivylimas. Pastato grožis, tiesa, pritrenkiantis, bet baleto pasirodymas buvo nuviliantis. Hostelyje susipažinau su keliais kitais keliautojais, kurie irgi buvo nusivylę savo kultūrine patirtimi. O juk tai-garsioji Vienos opera! Na, ne viskas auksas, kas auksu žiba. Aš rekomenduočiau įsigyti ekskursiją po patį pastatą, negu rizikuoti ir nusivilti spektakliu. Tik štai klausimas: ar mes čia išlepinti, ar austrų standartai kritę?

Vienos operos teatras. 

Vienos operos teatro fasadas. 

Eilė prie stovimų bilietų.

Labai primena Bolonijos portikus.

Operos pastatą puošė ne vienas menininkas, bet nei vienas neišgyveno iki pastato inauguracijos. Teatras 1861-1869 m. buvo pirmas viešos paskirties pastatas dabartinėje Ringštrasės vietoje, todėl į jį buvo dedama daug vilčių. Tačiau kritika tiek iš imperatoriaus, tiek iš visuomenės buvo tokia negailestinga, kad architektą privedė prie savižudybės. Sakoma, po tokios naujienos imperatorius į visus sekančius klausimus apie meną atsakydavo standartiškai: „Labai gražu, man patinka“. Operos pastatas buvo inauguruotas 1869 m. grojant Mozarto „Don Žuaną“. Inauguracijoje dalyvavo valdovų pora Pranciškus Juozapas ir Elžbieta (Sisi). Nacių okupacijos metais operos repertuaras buvo cenzūruotas, daug menininkų persekioti ir nužudyti. Antrojo pasaulinio karo metais pastatas buvo pažeistas bombordavimo metu ir atstatytas tik 1955 m. Pirmąjį renginį atstatytame operos pastate transliavo Austrijos nacionalinė televizija ir daug austrų tai priėmė kaip žinią, kad gyvenimas pagaliau normalizuojasi. 

Austriškas šakotis.

Vienos operos teatras.

Vienos operos teatras.

Vienos operos teatro terasa.

Vienos operos teatras.

Akimirkos prieš spektaklio pradžią.

Vienos operos teatras. 

Kūtvėla lankosi Vienoje.

Žvilgsnis nuo balkono.

Vakarinė Viena.

Vakarinė Viena.

Vakarinė Viena.

Scenos matomumas už dvidešimt penkis eurus.

Centrinė liustra.

Kitoje gatvės pusėje dar dirba restoranas. Jau vakarėja, o rajone, kur aš gyvenu, jau turbūt niekas nedirbs. Reikia pavalgyti normaliai, nes visą dieną buvau ant kojų. Užsisakau pastos patiekalą, jie paprastai būna greitai paruošiami, skanūs ir nebrangūs. Taip ir yra. Net nuostabu, kad Vienos centre restorane pavalgiau pigiau, nei Vilniuje.

Pasta karbonara.

Visuomeninis transportas Vienoje kursuoja intervalais 3-7 minutės, todėl kelionė iki hostelio neprailgsta. 

Pirmos dienos pabaiga.