Viena: imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė. Antroji diena.

Antras rytas hostelyje jau kiek geresnis, nors pirmą naktį naujoje vietoje visada miegu blogai. Padeda tai, kad artimiausia aplinka kažkiek pažįstama, nėra tokio pirmos dienos streso. Su kambariokėmis irgi pasisekė, visos iki vidurnakčio savo gulte, netriukšmingos ir nekonfliktiškos, nors kažkuri knarkia. Pusryčiai gausūs ir sotūs, oras šviečiasi puikus.

Kūtvėla lankosi Vienoje.

Dieną pradedu nuo pažinties su Vienos istorinėmis kapinėmis. Labai savotiška vieta! Kapinės veikia nuo 1874 m. Čia amžino poilsio atgulė tokie grandai kaip Bramsas, Šubertas, Štrausas, Bethovenas… Mozartas palaidotas nežinomame kape kitose kapinėse, bet šiose jam skirtas atminimo ženklas. Arkados, mauzoliejai, kraupoko dizaino paminklai kuria labai savotišką atmosferą. Man kažkiek priminė Bolonijos istorines kapines. O Vienos kapinėse žmonės mėgsta ir pasivaikščioti, ir pabėgioti, netgi- o, Šventoji Agota!- dviračiu važinėtis galima. O jeigu krūmuose kažkas krebžda, tai ten ne seksualus barzdotas veikėjas iš Walking Dead, o kokia nors voverė, ežys, barsukas ar net elnias; BBC žurnalistai čia vienu metu filmavo žiurkėnus. Žiurkėnų, deja, neteko pamatyti, bet kažkoks vyrukas man švilptelėjo iš paskos, tai diena, galima sakyti nusisekė. Nu ne kasdien tave kapinėse kibina!

Vienos centrinių kapinių žemėlapis.

Įėjimas į Vienos kapines.

Nu kokia kelionė be ežiuko?

Iš tiesų, puikiausia promenada.

Labai panašiai mačiau Bolonijoje.

Vienos centrinės kapinės.

Vienos centrinės kapinės.

Vienos centrinės kapinės.

Čia net visuomeninis transportas kursuoja.

Vienos centrinės kapinės.

Norintys patirti "dark tourism" gali apsilankyti Vienos kapinių muziejuje, bet aš šį kartą susilaikiau. Esu buvusi tokio tipo muziejuje Airijoje, visur europinė praktika bus panaši. Tiesa, vienas iš vertų dėmesio eksponatų Vienojs kapinių muziejuje istorijos mylėtojams gali pasirodyti įdomus – sąskaita už erchercogo Pranciškaus Ferdinando ir jo žmonos palaikų pergabenimą ir laidotuves po jų nužudymo Sarajeve 1914 m. Tačiau šie Habsburgai palaidoti ne Vienos kapucinų kriptoje, nes santuoka buvo morganatinė,- valdovas vedė moterį, neturinčią pakankamai karališko kraujo ir ji negalėjo būti palaidota Vienos Habsburgų kriptoje, jų vaikai nebeturėjo sosto paveldėjimo teisės. Suvenyrų skyriuje galima įsigyti medaus, sunešto kapinėse plušančių bičių. Virš galvos vis praskrenda lėktuvai- esame netoli Vienos oro uosto, taip kad ilsėtis ramybėje čia nelabai gaunasi. 

Šv. Stepono katedra yra Vienos simbolis. Ji yra 136 m.aukščio ir yra laikoma aukščiausia Austrijos bažnyčia. Manoma, kad bažnyčia pradėta statyti 1137 m. Statybos vyko labai ilgai, darbai tai pradedami, tai sustabdomi, todėl centrinis altorius konsekruotas tik 1647 m. Kapinės prie bažnyčios XVIII a.buvo uždarytos, todėl po bažnyčia įrengta kripta. Tačiau netrukus įsigalėjo ir draudimas laidoti kriptose miesto teritorijoje. Bažnyčia stipriai nukentėjo gaisro metu 1945 m.ir atstatymo darbai užtruko septynerius metus.

Šv. Stepono katedra.

Nemokamas žvilgsnis į Dievo namus.

Šv. Stepono katedra.

Labai gražūs skliautai. 

Šv. Stepono katedra.

Šv. Stepono katedra.

Vienos panorama.

Austrijos heraldika ant katedros stogo.

Turistams galima landyti šioje bažnyčioje kaip kurmiams golfo lauke. Šį kartą nepanorau apžiūrėti katakombų kriptoje, nes po kelionėsČekijoje į Kutną Horą man katakombų užteks visam gyvenimui. Norintys iš arčiau apžiūrėti centrinį altorių turi pirkti bilietą, bet man užteko ir pro groteles pasižiūrėti. Turistams atverti du bokštai, vienas įveikiamas tik siaurais laiptais ir jame labai apribota panorama, o kitas turi įrengtą liftą ir apžvalgos aikštelę. Turiu įspėti, gal gali susiformuoti eilės, nes į liftą telpa tik septyni žmonės, ir tai- kūtvėliško kūdumo.

Truputį paklystu ir netikėtai randu savo Achilo kulną- Kalėdų žaisliukų parduotuvėlę. Aš mėgstu iš kelionių parsivežti Kalėdų žaisliukų ir man būna malonūs prisiminimai kasmet puošiant žaliaskarę. Labai maloni šeimininkė saugiai supakuoja mano pirkinį. O pasirinkimas iš tiesų didelis, norisi visko! Rekomenduoju: Glas Manufaktur Edelglas, Dorotheegasse 6-8, pasiekiama U3 metro linija su išėjimu Graben, stotelė Šv. Stepono.

Hofburgo rūmuose yra Nacionalinė biblioteka, kurios salę rekomenduoju aplankyti. Nuostabaus grožio freskos ir drožinėto medžio dekoras tiesiog gniaužia kvapą. Vienoje man išvis darė įspūdį ne tiek patys pastatai, kiek jų dydis ir apimtis. Ko norėti, mieste gyvena beveik du milijonai žmonių, o čia buvo centras imperijos, „kurioje niekada nesileidžia saulė“. Ši salė buvo pastatyta XVIIII a.kaip rūmų bibliotekos komplekso dalis. Labai pasisekė, kad pavyko aplankyti, nes beveik pusę metų salė buvo uždaryta tvarkybos darbams. Taigi nenuostabu, kad visi tik aikčioja, nes nupūtus dulkes ėmė ir sublizgėjo visas grožis. Centrinė freska vaizduota imperatoriaus Karolio VI apostazę. Šis imperatorius pavaizduotas kaip Heraklis centrinėje skulptūroje, kuri kažkodėl buvo apšviesta žaliai.

Nacionalinė biblioteka Vienoje.

Nacionalinė biblioteka Vienoje.

Nacionalinė biblioteka Vienoje.

Aš nuotykių neieškau, jie patys mane susiranda. Taip atsitiko ir šį kartą. Trepsiu sau, niekam netrukdau, skleidžiu dvasingumą, taiką ir ramybę ir matykis tu man taip,- pavyksta užmesti akį į garsiuosius austriškus Lipico žirgus! Pavarvinu seilę ir tiek, dėl laiko stokos neplanavau aplankyti jų rytinės treniruotės. Tačiau kažkaip įtartinai daug žmonių šmirinėja po bilietų kasą…Užeinu ir aš. Na, žinote, „man tik paklausti“. Ir ką jūs sau manote? Yra tų bilietų į pasirodymą už pusvalandžio. Aš tokiame gerame šoke, nes internete skelbiamas tik vienas rytinis laikas ir niekaip kitaip tu ten neprasiskverbsi. Griebiu aš tą bilietą, su Vienna City Card man dar du eurus numeta, tai laimės išvis pilnos kelnės. Kiek pablūdinu ieškodama reikiamo įėjimo, nes į salę leidžiama pagal kažkokią neteisybę, ir mūsų jau eina tiek, kad bilietų net nebeskanuoja. Vietą gavau puikiausią, viską mačiau ir girdėjau, tik pačiupinėt negalėjau. Renginio metu fotografuoti negalima.

Šią salę suprojektavo baroko epochos architektas Juozapas Emanuelis Fišeris fon Erlachas tarp 1729 ir 1735 m. Čia iš pat pradžių ir buvo projektuojama erdvė aristokratams mokytis jodinėti. Ispaniškos jodinėjimo mokyklos menas nuo 2015 m. yra laikomas nematerialiu UNESCO paveldu.

Neplanuotas susitikimas.

Lipico žirgų treniruočių salė.

Hofburgas.

Lipico veislės žirgai dabartinėje Ispanijos teritorijoje žinomi nuo senovės maurų laikų. Kai XVI a. Habsburgams valdant Ispaniją ir Austriją reikėjo tinkamų žirgų kavalerijai ir aukštojo išjodinėjimo mokykloms, imperatorius Maksimilijanas II įkūrė Ispaniškų žirgų žirgyną, o jo brolis Karolis II įkūrė panašų žirgyną dabartinės Slovėnijos teritorijoje Lipicoje. Šių žirgų veisimas labai akylai prižiūrimas. Žirgai dažniausiai šyvi arba pilki, bet su laiku tampa baltais. Grožimės treniruote grojant klasikinei muzikai, o aš kuom natūraliausiai žliumbiu.

Paminklas Marijai Teresei.

Kitoje gatvės pusėje, abipus Marijos Teresės paminklą, stūkso Meno istorijos ir Gamtos mokslų muziejai. Mano simpatijas be konkurencijos pelnė Meno istorijos muziejus, kuriame vos antra savaitė rodoma Rafaelio gobelenų paroda. Žinoma, ne pats dailininkas juos audė, jis tik sukūrė kartonus, pagal kuriuos gobelenus audė talentingi meistrai. O Gamtos mokslų muziejų atidėjau kitam kartui, nes po Londono visi kiti gamtos mokslo muziejai man net nebeįdomūs. Meno istorijos muziejaus interjeras pribloškiantis, aš porą kartų vos nesiplojau ant penktojo taško. Įdomu tai, kad ant kiekvieno kampo yra po suvenyrų kampelį, o didelę dalį muziejaus užima kavinė. Žmonių srautas didelis, visas pasaulis suplaukęs į Vieną, ypač daug australų. Meno istorijos muziejus buvo pastatytas 1891 m. netoli valdovų rezidencijos saugoti meno vertybėms. Aš apžiūrau gobelenus ir tada tiesiog einu kur akys veda. Jeigu domitės menu rimtai, tai šiam muziejui verta skirti daugiau laiko. Aš prisėdu muziejau kavinėje, išdidžiai ignoruoju šnicelį už trisdešimt eurų ir skanauju garsųjį Vienos študelį. Visas maistas, kurį valgiau Vienoje, buvo labai skanus. Man atrodo, aš priaugau kilogramą ar du. Pavarčiau brangų Rafaelio gobelenų parodos katalogą, bet jo dizainas man pasirodė nelabai kokybiškas. Lietuvoje tokio lygio leidiniams skiriama nepalyginamai daugiau dėmesio.

Meno istorijos muziejus Vienoje.

Meno istorijos muziejus Vienoje.

Meno istorijos muziejus Vienoje.

Meno istorijos muziejus Vienoje.

Rafaelio gobelenai.

Rafaelio gobelenai.

Rafaelio gobelenai.

Gobeleno fragmentas.

Gobelenai pagal Siksto koplyčios freskas.

Briūgelio kolekcija.

Adomas ir Ieva.

Šeimos portretas.

Nuėmimas nuo kryžiaus.

Rubenso kolekcija.

Marija Antuanetė. 

Madona.

Meno istorijos muziejus Vienoje.

Meno istorijos muziejus Vienoje.

Meno istorijos muziejus Vienoje.

Benvenuto Čelinio druskinė.

Heraldinis gobelenas.

Meno istorijos muziejus Vienoje.

Meno istorijos muziejus Vienoje.

Meno istorijos muziejus Vienoje.

Garsusis austriškas štrudelis.

Kavinė Meno istorijos muziejuje.

Kavinė Meno istorijos muziejuje.

Dar turiu geras porą valandų Vienoje, kurias noriu išnaudoti kol šviesu, nes grįžus reikia pakuotis daiktus ir strateguotis Didįjį Kūtvėlos Išvykimą. Netoli įspūdingojo Vienos parlamento yra ne ką mažiau įspūdinga Vienos rotušė. Čia yra ir foto stotelė, tai kaip čia nepasinaudosi? Gaila, kad Vilniuje tokią turime tik per Kalėdas. Užkandu netoliese esančioje užkandinėje ir dar pasivaikštau po Vienos senamiestį (centrą). Užsuku į Šv. Petro bažnyčią, tradiciškai uždegu žvakutę.

Kūtvėla lankosi Vienoje.

Rotušė.

Nedidelis užkandis.

Šv. Petro bažnyčia.

Šv. Petro bažnyčia.

Šv. Petro bažnyčia.

Žinoma, Vienos į dvi dienas nesupakuosi. Pamačiau tik labiausiai turistines vietas, o tikroji Viena liko kažkur nuošaly. Labai suprantu tuos keliautojus, kurie Vienai skiria savaitę. Ar grįžčiau čia dar kartą? Manau, kad taip. Čia lengva keliauti, nes visuomeninis transportas puikiai išvystytas, visi kalba angliškai, kainos svyruoja pagal įvairų biudžetą, lankytinos vietos dažniausiai maloniai nustebina.

Žiaumoju marcipaną su Mocarto abrozdėliu ir pakuojuosi savo kuklų žemiškąjį turtą. Kaip sakė Šv. Teresė iš Avilos, be naštos keliauti lengva. Supermarkete nusiperku salotų, nes jau niekas rimtesnio iš maisto į skrandį nebelenda, ir virstu ant šono. Mano skrydis apie septintą valandą ryto, planuoju iš hostelio išvykti apie penktą valandą ryte. Bet nesimiega, graužia kažkoks kirminas, todėl keliuosi gerokai prieš tris, pustamsyje greitai susirankioju mantą ir išsiregistruoju. Bet kokia aš protinga Kūtvėla vis dėlto! Naktinis autobusas, kuriuo turėjau važiuoti iki oro uosto autobuso stotelės, nukreiptas. GoogleMaps rodo maršrutą, kuris neegzistuoja! Stotelėje laukia tokia apsirūkiusi porelė, bet pasirinkti nėra iš ko- klausiu, ar tikrai čia nestoja šiąnakt naktinis autobusas. Jie tokie biškį šoke patys. Sako, kad man iki reikiamos vietos eiti penkiolika minučių, jie gali mane palydėti, tik kad jie biškį ne tą kryptį bando paimti. Gal ir gero žmonės norėjo, bet aš iš prigimties paranojikė, tai greitai atsilabinu ir skutu šalin. Užtrunku teisingai, kiek pažadėta, apie penkiolika minučių ir įsėdu į oro uosto autobusą likus septynioms minutėms iki išvykimo. Neįsivaizduoju, ką daryčiau išėjusi suplanuotu vėlesniu laiku ir taip susimovus su transportu.

Autobusas atstumą iki Vienos oro uosto įveikia per 40 minučių. Iš anksto buvau susižinojusi, kad Ryanair skrenda iš terminalo C, todėl seku nuorodomis. Oro uostas didelis, tenka patrepsėti, bet saugumo patikrą praeinu greitai. Žinoma, sucypiu ant rentgeno, tai apčiupinėja. Įtariu tuos marcipanus. O paskui valandikę panuobodžiauju, pusryčius tenka pirktis užkeltomis kainomis, bet vandens buteliuką galima pasipildyti nemokamai. Įlaipinimas vyksta greitai, o parskrendame Lauda lėktuvu. Šias linijas Ryanair įsigijo iš Maltos. Lėktuvas, lyginant su skrydžiu iš Vilniaus, prašmatnus. Laikas prabėga nepastebimai ir štai jau leidžiamės vėjuotame ir apsiniaukusiame Vilniuje.

Žinau, kad daugelis mano gerbiamų Skaitytojų laukia kainų analizės. Prašom (suapvalinta į didėjimo pusę, eurais):

*Ryanair skrydis į abi puses: 54,00 EUR

*Vienna City Pass 72 val.+oro uosto pervežimas: 51,00 EUR

** Kaip minėjau, oro uosto pervežimas man perkant Vienna City Pass kainavo 22,00 eur. Pirmyn važiavau CAT oro uosto ekspreso traukiniu už 14,90 eur, atgal važiavau VAL autobusu už 9,50 eur, tai gaunasi 24,40 eur perkant atskirai. Dar yra ir pigesnių alternatyvų, bet man teko žiūrėtis pagal tai, kur man artimiausias sustojimas.

*Lankytinos vietos: 99, 00 EUR (neįskaitant to keisto 11,90 eur mokesčio, kurį palieku prie Vienna City Pass kainos). Atskirai mokant už mano aplankytus objektus pilną kainą susidarytų 97, 00 eur, bet papildomai būtų visuomeninio transporto išlaidos.

*Vienos operos teatras: 25,00 EUR

*Maistas, gėrimas, ledai, saldumynai, etc.: 140, 00 EUR

*Hostelis: 96,00 EUR ( nakvynė 84,00 EUR plius rankšluosčiai ir spynelė)

*Suvenyrai: 23, 00 EUR

Viso: 488,00 EUR

Manau, kad man pavyko visai taupiai susiorganizuoti šią kelionę. O Jūs jau lankėtės Vienoje?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Austrijokė