Dienos kelionė į Kutną Horą: Kūtvėla Kaulų koplyčioje- wuahahahahhahrrr!!!

Šiai dienos kelionei turėjau didelių lūkesčių. Nemažai apie garsiąją Kaulų koplyčią yra rašę kiti kelionių tinklaraštininkai:

"The Sedlec bone church really is one of the most amazing sites upon which I’ve had the pleasure of laying my eyes!"- Wonder Tooth
"Although the site is smaller than we imagined, the intrigue of the unusual, artistic arrangements gives you something to ponder everywhere you look."- Travel Addicts
"When someone invites you to a Bone Chapel you know you are either life long friends or vindictive enemies."-Travel with Bender
" "It is not a celebration of death," the church says, "but it symbolizes the equality of people before the throne of God." "- Dangerous Business

Ir čia tik keletas  įrašų paminėjimų.

Kutna Hora suklestėjo dėl savo sidabro kasyklų, kur XIII a. buvo išgaunamas trečdalis Europos sidabro. Mieste kaldino Prahos grašius, vieną stabiliausių valiutų to meto Europoje. XIV-XV a. sandūroje Osel kasykla pasiekė 500 metrų ir buvo giliausia kasykla pasaulyje. Dėl savo turto Kutna Hora tapo antru pagal svarbumą Bohemijos karalystės miestu po Prahos. Šiandien Kutna Hora yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše.

Kutna Horos priemiestyje Sedlec ir yra garsioji Kaulų koplyčia. 1142 m. šioje vietovėje buvo įkurtas pirmasis cistersų vienuolynas Bohemijoje. Kadangi turtingosios sidabro kasyklos labai dažnai buvo vienuolynui priklaususiose žemėse, vienuolynas netruko praturtėti. Ilgai netrukus Sedlec vienuolynas tapo turtingiausiu visoje šalyje, tačiau po keleto dešimtmečių jiems atėjo nelengvi laikai, daugiausia dėl aristokratams suteiktų paskolų, kurių, kaip žinia, aristokratai niekada neskubėjo grąžinti. Po Husitų karų vienuolyno griuvėsiai trūnijo iki pat XVII a. pabaigos, kol vienuolynas buvo atstatytas, tačiau 1784 m. imperatoriaus Juozapo II reformos baigė vienuolyno gyvavimo dienas. XIX a. pr. dalyje buvusio vienuolyno pastatų įsikūrė tabako fabrikas. Šiai dienai iš originaliojo vienuolyno komplekso statinių liko tik du: Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir Jono Krikštytojo bažnyčia (kitais šaltiniais remiantis-katedrą) ir Visų Šventųjų kapinių bažnyčia su kaulyčia...oi, tai yra, koplyčia.

XIII a.pab. Sedlec vienuolyno abatas parsivežė saują žemės nuo Viešpaties kapo Jeruzalėje ir išbarstė kapinėse. Taip šių kapinių žemė tapo Šventosios Žemės dalimi ir laidoti čia atvešdavo ne tik iš visos Bohemijos, bet ir Lenkijos, Bavarijos, Belgijos. Daugelis rado čia sau kapą per maro epidemiją. Kapinių koplyčios interjeras sukurtas naudojant žmonių kaulus. 1511 m. pirmąsias kaulų piramides čia supylė pusiau akli vienuoliai. Švarcenbergų šeimai įsigijus Sedlic vienuolyno nuosavybę po mano jau paimėtų reformų, palaipsniui buvo sukurtas dabartinis koplyčios interjeras. Meistras F. Rintas yra šių makabriškų kūrinių autorius. Yra paskaičiuota, kad koplyčios interjero puošybai, jeigu tai galima pavadinti puošyba, panaudota 40,000 žmonių palaikai. Sakoma, kad tai turi priminti mums nepaneigiamą mirties faktą.

Nebekankinsiu daugiau smalsių padarų ir pasakysiu, kad ta garsioji kaulų koplyčia buvo mažytis lietutis iš didelio debesies.

Tai, sakote, koplyčia? Ir dar iš žmonių kaulų? Meh. 

Į Kutną Horą geriausia vykti traukiniu. Yra du traukiniai, tiesioginis ir su persėdimu, todėl perkant bilietą geriausia iš karto prašyti tiesioginio traukinio. Mes važiavome iš Praha hlavni nadraži, t.y. Prahos pagrindinės stoties iki Kutna Hora hlavni nadraži, t.y. iki Kutna Horos pagrindinės stoties. Dėmesio: perkant bilietą jums pasakys, koks traukinio išvykimo laikas, bet platformą teks susižiūrėti patiems pagal kryptį elektroniniuose tablo. Stotyje esantys elektroniniai tablo skelbia išvykstančius traukinius, mūsiškis, kaip jau buvau skaičiusi kitų kelionių tinklaraštininkų pasakojimuose, vyko Brno kryptimi per Kutną Horą. Pagal laiką ir išvardintus jo sustojimus, kaip koks Šerlokas Holmsas nusistatėme išvykimo platformą. Kitas įdomumas, netgi gėris, yra tas, kad du žmonės jau skaitosi kaip grupė, todėl kelionės bilietas pigesnis. Norint pasinaudoti grupine nuolaida, reikia perkant bilietą pasakyti, kiek žmonių keliaus kartu, o ne kiekvienam pirktis atskirus bilietus. Mūsų bilietas dar buvo ir atgalinis, be traukinio laiko. Tai labai keista, nes Vilniuje perkant atgalinį bilietą būtina pasakyti, kokiu laiku norite keliauti, o Prahoje-ne. Taigi, už 2 valandų kelionę į abi puses dviese sumokėjome 337 Čekijos kronas (42 LTL ). Vienintelis nepatogumas yra tas, kad bilietas yra vienas ir tenka laikytis kartu. Ir dar-traukinio duris teks atsidaryti patiems, už rankenos.

Kutna Horos stotyje nelipkite į traukinuką, vežantį link Kutna Hora Mesto stoties, ir nesusigundykite užsukti į vietinį standartinio buto Justiniškėse tamsiojo kambario dydžio turizmo informacijos centrą, kur jums pabandys parduoti miestelio žemėlapį ( geroji praktika juos gauti nemokamai Čekijoje nykte nyksta tiesiog akyse ). Miestelio žemėlapį galite nusifotografuoti traukinių stotyje, o nuorodomis į Kaulų koplyčią arba Kostnice bus nusėtas visas miestelis. O va užsukti į turizmo informacijos centrą Zamecka gatvėje-tiesiog būtina. Už simbolinį mokestį įsigysite miestelio žemėlapį, kuriame paslaugi darbuotoja jums pažymės visas reikalingas vietas. Atkreipkite dėmesį, kad jums nebūtina naudotis turistinio autobusiuko paslaugomis už 35 Čekijos kronas nugabenančio į miestelio centrą, nes yra viešasis transportas, autobusas F01, vežantis iki stotelės Centrum už 12 Čekijos kronų. Taigi, pasikrovę naudingos būsimos makulatūros ir visokeriopai paprotingėję, dar įsigijome jungtinį bilietą į tris pačius pačiausius miestelio lankytinus objektus: Šv. Barboros bažnyčią, Kaulų koplyčią ir Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir Jono Krikštytojo katedrą. Tas malonumas su fotografavimu (be blykstės) kainavo 160 Čekijos kronų (apie 20 LTL).

Ir štai, ilgai lauktas žengimas į Kaulų koplyčią. Turbūt jau tiek per tris dešimtis savo gyvenimo metų prisižiūrėjau, kad jau niekas nebedaro įspūdžio.

Kaulų koplyčia. 

Na, ir ką gi mes ten pamatėme? Ogi daug kaulų.

Orui būnant apniukus, o man apatines šiltas baisiakelnes palikus viešbutyje Prahoje (vat ir pasitikėk orų prognoze), ūbaujant rusų turistams suvenyrų parduotuvėlėse, mes žengėme toliau ir aplankėme Mergelės Marijos Ėmimo Dangun ir Jono Krikštytojo katedrą. Kadangi bilietą jau buvome nusipirkusios, tai apsilankėme, bet katedros vidus įrengtas pakankamai naujoviškai, yra du sarkofagai su šventųjų relikvijomis, ir dailūs laiptai iki stogo, o šiaip- nothing to write home about. Lobyne yra saugoma viena iš dešimties Europje saugomų gotikinių monstrancijų, bet apie tai sužinojau tik dardėdama traukiniu atgal, vartydama įvairius tą dieną sugraibytus lankstinukus.

Mergelės Marijos Ėmimo Dangun ir Jono Krikštytojo katedra. 

Prisipažinsiu, buvau jau rimtai nosį nukabinusi. Vietoj to, kad galėtume dar vieną dieną vaikščioti po gražiąją Prahą, cimpinome kažkur toli nuo jos. Bet Šv. Barboros bažnyčia viską atpirko. Tai ji, o ne kaulyčia, yra tikroji šio miestelio puošmena.

Kutnos Huros kasyklų savivinkų ir cistersų vienuolių kova dėl religinės autonomijos truko kelis šimtmečius. Kova pasiekė kulminacijos tašką 1388 m., kai už vienuolyno įtakos ribų buvo pastatyta Šv. Barboros bažnyčia. Kadangi už statybą daugiausia protegavo kasyklų darbuotojai, todėl bažnyčia ir buvo pavadinta jų globėjos garbei. Istoriniai šaltiniai mini buvus dideles ambicijas: originalusis planas apėmė dvigubai didesnę bažnyčią nei dabartinė, kuri savo didingumu turėjo rungtis su Šv. Vito katedra Prahoje. Kaip jau įprasta šiame krašte, bažnyčios statyba truko apie 500 metų, iki 1905 m. Kadangi Kutna Hora bandė lygiuotis į Prahą, nestebina ir tai, kad sostinės meistrai dirbo prie šios bažnyčios statybos: Šv. Barboros statyboms vadovavo Šv. Vito katedros vyriausiojo meistro sūnus, todėl šios bažnyčios panašios neatsitiktinai. Vidaus interjeras-tiesiog pribloškiantis.

Kūtvėla pozuoja grožio apsuptyje. 

Šv. Barboros bažnyčia man paliko didelį įspūdį. Jau buvo gerokai įdienoję, todėl ėjome ieškoti mums turizmo informacijos centre nurodyto restorano "Dačiskeho". Užsisakiau kalakutienos krūtinėlės gabaliukų su saldžiarūgščiais kopūstais ir bulvių kroketais, įdarytais slyvomis. Po kelionės praėjo kelios savaitės, bet vis atsibundu įsikandusi apseiliotą pagalvę-tai buvo gurmaniška puota mano skonio receptoriams, kiekvienas kąsnis buvo grynas malonumas. Ir už tai sumokėjau tik 169 Čekijos kronas ( 21 LTL)- nė nesulyginti su Prahos brangininkais.

Paskui dar pasivaikščiojome po patį miestelį. Jeigu tik pavyks sugrįžti į Prahą, vėl būtinai čia atvažiuosiu, galbūt netgi pagyventi čia būtų gera porą dienų.

Vaizdas nuo terasų. 

Bohemijos liūtas. 

Kutna Hora. 

Akmeninis fontanas.

Dėl sidabro kasimo veiklos mieste buvo sunku gauti geriamo vandens. 1493-1495 m. aplink vieną rezervuarą, į kurį vanduo buvo tiekiamas mediniu, paskui moliniu vandentiekiu, buvo pastatytas akmeninis fontanas.

Monetų kalykla ir valdovo rezidencija.

Miestelyje jau temo, todėl fotografuoti nebesisekė, artėjo ir traukinio išvykimo laikas. Susiradome autobuso stotelę kitapus tos, kur išlipome, bet mums reikalingo autobuso tvarkaraštyje ten nebuvo. Šiek tiek susikrimtome, bet neilgam-jis tuoj pat atvažiavo ir sustojo, nors ir nebuvo tvarkaraštyje pažymėtas, kažkokia mistika. Neilgai trukus jau buvome traukinių stotyje, kur po truputį rinkosi visas miestelio internacionalinis turistinis asortimentas. Stoties pastate laukti nedrįsome, nes jis buvo pilnas vulgariai išsidažiusių ir iššaukiančiai apsirengusių jaunų merginų, kurios kažin ar pasus jau turi. Jų profesija buvo kaip ant delno, todėl rodytis turistais su fotokameromis ant krūtinės, kurie nesupranta kalbos, nesinorėjo, todėl iki traukinio atėjimo šalome uodegas ant platformos. Jeigu pirmyn važiavome patogiai, šešiaviečiame kupe dviese, tai šį kartą vos neteko stovėti.

Na, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Labai noriu sugrįžti dar kartą į Kutną Horą bei aplankyti kitus mažus senovinius miestelius Čekijoje.

Su meile,

Kūtvėla Sidabrokasyklaitė