Kitame Vltavos krante: Mažasis miestas su Šv. Mikalojaus bažnyčia ir Prahos pilis su Loreta.

Kitapus Vltavos plyti visai kitoks pasaulis. Nutrepsėjus per tiltą ir įžengus pro Mažojo kvartalo (Mala Strana) vartus, pirma mintis, pamačius mažas senovines gatveles, buvo tokia: mes dvi dienas praleidome ne toje miesto dalyje.

Vartai į Rojų. Na, beveik.

1257 m. atsiradęs Mažasis kvartalas buvo Otakaro II skirtas vokiečių kolonistams. Šio valdovo valdymo metais jo imperija nusidriekė net iki Adrijos jūros, šiandien žiūrint į žemėlapį tai atrodo labai keistai. XV-XVI a. čia dažnas svečias buvo gaisras, todėl statybos buvo intensyvios. Šį rajoną netrukus pamėgo aristokratija ir turtingieji, todėl čia kūrėsi jų nuolatinės rezidencijos, kilo puikūs rūmai ir didingos bažnyčios. Svarbos ir iškilmingumo šiam kvartalui netrūko -Mažojo kvartalo gatvėmis ėjo valdovo karūnavimo procesijos.

Mostecka gatvės namai.

Pakėlę žandikaulius nuo asfalto, nubindzenome ieškoti Dievo Motinos Nugalėtojos bažnyčios, kur yra garsusi sPrahos Jėzusėlis. Tuo metu buvo pamaldosi ir trintis po bažnyčią negalėjome, tai pavėpsojome į jo figūrėles suvenyrų parduotuvėje kitapus bažnyčios. Legenda pasakoja, kad medinė vašku dengta Kūdikėlio statulėlė galėjo priklausyti Teresei Avilietei ir turi stebuklingų galių, ypač padeda besilaukiančioms moterims. Kitos žinomos kūdikėlio statulos yra Ispanijoje, Filipinuose, Meksikoje ir Kolumbijoje. Benediktas XVI šiai statulai padovanojo karūną savo vizito 2009 m. metu. Seniausias Kūdikėlio paminėjimas Prahoje siekia 1628 m., kai Basakojų Karmelitų ordinui jį padovanojo aristokratė Poliksena von Lobkovicz. Pati Poliksena Kūdikėlį gavo iš savo motinos, Ispanijos didikės, vedybų proga, o jos motina Kūdikėlį irgi buvo gavusi savo pačios vedybų proga. Legenda tvirtina, kad didikei motinai Kūdikėlį padovanojusi pati Teresa Avilietė. Kūdikėlis ilgus metus yra rėdomas dailiais drabužėliais, tarp jų yra net ir imperatorės Marijos Teresės dovanotieji.

Šaltinis: http://commons.wikimedia.org/wiki/Category:Infant_Jesus_of_Prague (c) Jorge Royan,  http://www.royan.com.ar / CC-BY-SA-3.0

Toliau apsukome porą ratų -Prahos bažnyčiose įėjimas klastingai slepiamas- ir, patikrinę vietinį Starbucks, aplankėme Šv. Mikalojaus bažnyčią.

Šv. Mikalojaus bažnyčia iš tolo.

Čia nusprendėme, kad į Prahos pilį važiuosime tramvajumi. Aukštai gi.

70 Čekijos kronų (apie 9 LTL) kainavo bilietas į bažnyčią, į jį įtrauktas leidimas fotografuoti. Šitoje vietoje vis pagromuliuoju mintį, kad nors keliais litais apmokestinus turistus mūsų bažnyčiose būtų visai protinga mintis. Trumpoje informacijoje ant bilieto ši bažnyčia pristatoma kaip one of the most leading baroque construction in Europe and is usually defined as the most beautiful building of the Czech baroque. Jos pagrindiniu architektu įvardinamas K.I. Dientzenhoferis. Šiandien ši bažnyčia vadinama vienu vertingiausių baroko pastatų į šiaurę nuo Alpių, o jos statyba truko apie šimtmetį. 1673 m. padėtas fundacinis akmuo Šv. Barboros koplyčioje, kurią pirmą ir užbaigė statyti-kad jau galėtų vykti pamaldos. 1702 m. prasidėjo dideji darbai, o pirmapradis planas buvo pakoreguotas į prašmatnesnį. Nors 1752 m. bažnyčia buvo baigta statyti ir konsekruota, puošybos darbai tęsėsi dar dvidešimt metų. Bažnyčios kupolas yra 20 metrų skersmens, o aukštis net 49 m.-tai yra aukščiausias vidaus interjeras Prahoje. Interjero puošybos klausimu Prahoje ši bažnyčia nusileidžia tik Šv. Vito katedrai. Vargonais, esančiais šioje bažnyčioje, yra grojęs Mocartas. Išties, šį bažnyčia man padarė didelį įspūdį. Jeigu būsite Prahoje trumpai ir turėsite laiko tik vienai bažnyčiai-tai turėtų būti ši. Turistų goglinėjo vos vienas kitas. Neaplenkite kairėje bažnyčios pusėje esančių laiptų į galeriją, iš kur galima pamatyti bažnyčios vidų iš aukštai; šioje galerijoje kabo ypatingai vertingi 1673-1674 m. paveikslai Passion cycle (t.y. paskutiniai Jėzaus gyvenimo momentai). Čia sudedu kelias nuotraukas, kurios, deja, nė iš tolo neatspindi to puikaus interjero (turbūt teks naują žvėriuką fotografavimui įsigyti).

Keltas skolintų geros kokybės nuotraukų iš http://www.all-free-photos.com:

Šv. Mykolo bažnyčios interjeras. (c) Photographic walks by Alain Janssoone. 

Šv. Mykolo bažnyčios interjeras. (c) Photographic walks by Alain Janssoone. 

Labai norėjosi atsigulti ant grindų ir išsitraukti binoklius.

Tame name yra Starbucks. 

Čia pat sulaukę tramvajaus zigzagais uždardėjome prie Prahos pilies. Patogiai išvengėme ilgo trepsėjimo aukštyn stačiais laiptais, bet praradome galimybę grožėtis puikiais Prahos vaizdais. Na, you can't have your cake and eat it.

Prahos pilis atsirado kaip ir turbūt visos pilys pasaulyje-dėl gynybinių sumetimų. Bohemijos kunigaikščių rezidencija čia buvo įkurta 980-siais metais. Netruko čia išdygti ir įvairūs maldos namai. Dažnai imama, naikinama ir atstatoma buvo Prahos pilis, o šiandien čia įsikūrusi prezidentūra. Knygyne nusipirkau iliustruotą knygą apie Prahą ir keletą muzikinių CD.

Šv. Vito katedros bokštai.

Garbės sargyba. Turistai pliauškinasi fotoaparatais iš visų pusių.

Šv. Vito katedros fasadas.

Šv. Vito katedros rozetė. 

Skulptūrinė scena virš durų. 

Vitražai katedros viduje.

Katedros išorė.

Katedros išorės fragmentas.

Katedros išorė.

Prie katedros.

Skulptūrinė grupė prie katedros.

Šv. Vito katedra yra laikoma visos šalies dvasiniu centru. Dar kažkur 925 m. būsimasis Šv. Vaclovas pastatė šioje vietoje mažą apvalią romaniškų bruožų struktūrą, kur ir sau nusimatė amžino atilsio vietą. 1060 m. viskas buvo perstatyta į į trinavę baziliką su dviem chorais ir taip liko iki 1344 m., kai Karolis IV užsakė prancūzų architektui pastatyti naują gotikinę bažnyčią. Dabar tai jau buvo katedra, priglaudusi šalies globėjo, Šv. Vaclovo, palaikus. Įkvėpimo architektui teikė didingosios prancūziškos katedros. Pusiau baigtos katedros statybos darbus sutrukdė 1420 m. vykę husitų karai. Šį tą pavyko pristatyti XVI a., bet katedra ilgai stovėjo nepabaigta, su paskubomis apkarpytu dizainu. Karai, nelaimės ir gaisrai ne kartą krito ant šios katedros. 1872 m., 1899 m., 1929 m. statybos darbai pasistūmėdavo iš mirties taško ir štai, praėjus tūkstančiui metų po Šv. Vaclovo mirties, Šv. Vito katedrą galima laikyti užbaigta.

Rimtai siūlau nepasišykštėti bilietui ir apžiūrėti visą katedrą. Yra nedidelis aptvarėlis, padarytas suteikiant galimybę lankytojams pavėpsoti nemokamai, bet visas grožis uoliai ir akylai slepiamas už nedidelių metalinių vartelių su bilietų skanavimo įtaisu. Ypač įspūdingas yra Šv. Jono Nepomuko sakrofagas. Trumposios ekskursijos bilietas su leidimu fotografuoti atsieis 300 Čekijos kronų (apie 38 LTL), bet galios dvi dienas.

Šv. Jurgio vienuolynas ir bazilika.

920 m. pastatyta ir 925 m. konsekruota bažnyčia turėjo saugoti pirmosios čekų kankinės, Šv. Liudmilos, palaikus. 973 m. buvo pastatytas ir vienuolynas. Ilgą laiką šioje bazilikoje buvo laidojami valdovai, o vienuolynas buvo Bohemijos aristokratų dukterų auklėjimo vieta. Vienuolyną siaubę gaisrai ir miesto apgultys nebuvo labai baisūs finansine prasme, nes abatės dažnai priklausė didikų šeimoms, kartais net turėjo karališkojo kraujo, todėl vienuolynas augo, kaip augo ir jo įtaka, o abatės išsireikalavo teisę dalyvauti karūnuojant Bohemijos karalienes. 1782 m. imperatoriaus Juozapo II įsakymu visuomenei naudos neteikiantys vienuolynai buvo uždaromi, šis įsakymas neaplenkė nei Šv. Jurgio vienuolyno-jis tapo kareivinėmis. Nuo 1975 m. buvusio vienuolyno pirmajame aukšte veikia Nacionalinės galerijos paveikslų parodos.

Dar pora vaizdelių bevaikštant po Prahos pilies teritoriją:

Vaizdas nuo terasų.

Sodai buvo uždaryti ne sezono metui. Kažkiek gaila, nes oras buvo visai geras, šiokios tokios floros dar buvo galima tikėtis. Vasaros metu šitame mieste turbūt nėra nieko, kas nežydėtų.

O va čia ne bet kur, o prie žaislų muziejaus, kur vaikai ateina, stovi va toks bronzinis berniuko paminklas. Sugalvoji norą, patrini-išsipildo.

Oi :-)

1960 m. Prahos pilies rajonas matė daug perstatymų. Kadangi vietovė buvo paskirta vaikų poreikiams, tai buvo pastatyta nuogo paauglio berniuko statula, bet be skiriamojo lytinio požymio-juk kitaip taigi nepadoru būtų, bet publika nedelsiant pasiuto. Tai negi dabar vaikams jau teks gėdytis savo natūralaus kūno, rėkavo jie. Valdžiai teko nusileisti ir skulptūrą liepė patobulinti. Kadangi veiksmas vyko komunistų valdymo laikais, visas menas turėjo pereiti specialias komisijas ir gauti oficialų palaiminimą. Taigi, mažasis patobulinimas, kurį reikėjo prilipinti statulos berniukui patys žinot kur, irgi turėjo pereiti tokią komisiją. Ir štai, skulptorius ištraukė bronzinį...erm...pimpaliuką-pardon!- iš dėžės ir padėjo ant stalo, visa komisija pakilo nuo kėdžių ir pasilenkė, kad geriau įsižiūrėtų. Juokis ir voliokis.

Toliau pagal mano sukurptą genialų planą turėjome apsilankyti Sternbergo rūmuose ir pasigrožėti ten saugoma įspūdinga dailės kolekcija. Genialusis planas buvo šiek tiek pakrypęs, todėl teko kiek pazylioti ne ten, kur reikia, pamatyti garbės sargybos keitimąsi ir kelią pasitikslinti pas policininką.

Milžinų vartai saugo paradinį įėjimą į Prahos pilį. 

Netoliese atsiveria puikus vaizdas į miestą. Buvo ir terasos kavinė, bet jai -deja- neužtekome laiko. Kitasyk :-)

Labai gražūs žibintai. 

Pagaliau, kiek pasibraižius aplink aukštas sienas, aptikome Sternbergo rūmus. Labiausiai knietėjo pamatyti kiniškąjį kabinetą. Bilieto kaina buvo 150 Čekijos kronų (apie 19 LTL), bet man pavyko pasinaudoti tarptautiniu mokytojo pažymėjimu, ir man įėjimas kainavo 80 Čekijos kronų (apie 10 LTL). Žinote, primityviai įrengti muziejai Kijeve su dviem aukštais ir keliolika kambarių man paliko žymiai didesnį įspūdį, negu išgarbintosios dailės kolekcijos Prahoje, o mano sovietinės statybos dviejų kabarių buto Baltupiuose virtuvė didesnė už garsųjį kiniškąjį kabinetą, kuriame dar reikėjo perskaityti kambario aprašymą tam, kad suprastumėme, kodėl jis kiniškas. Geriau jau būtume toje terasos kavinėje pasėdėję, vaizdu pasigrožėję. Negali sakyti, kad visiškai neįdomu, štai sužinojau, kokias sukneles dėvėdavo netekėjusios ir ištekėjusios moterys ir pirštinės moters rankoje portrete reiškė sutuoktinio dovaną. Paskui kavinėje užsisakiau guliašo- gavau tris samčius sriubos, kurios spalva buvo tokia, kad gal geriau čia jūsų nešiurpinsiu, ir dar ten plaukiojo svogūnų laiškai, papildomai gavau porą riekelių batono. Paskui dvi dienas negalėjau išguiti to baisaus svogūno kvapo iš burnos. Akivaizdžiai guliašas pas juos kažkoks ne toks, kaip mano mama kad verda.

Pagaliau ir paskutinis šios dienos lankytinas objektas (jeigu neskaitysim Starbucks prie Šv. Mykolo bažnyčios, kur gavom kavos, nelabai prinokusių vaisių salotų ir nemokamo Interneto, ir dar nuolaidą kapučinams pritaikė su ITIC, nors ji tik ISIC priklauso, tai Kūtvėlai labai patiko) buvo Loreta. Bilietas kainavo 130 Čekijos ir papildomai pirkomės leidimą fotografuoti už 100 Čekijos kronų (viso 230 Čekijos kronų, apie 30 LTL). Leidimus fotografuoti gavome pakabintus ant tokios dailios virvelės, kad net nusiimti nesinorėjo. Užsikabinome ant kaklo ir trepsėjome po barokinį paveldą.

Loreta yra laikoma viena iš labiausiai lankomų šventų vietų Bohemijoje ir mena savo ištakas XVIII a. Po kontrreformacijos, Loretos kopijos dygo anksčiau buvusiuose protestantiškuose rajonuose, siekant platinti katalikybę. Dientzenhoferiai, tėvas ir sūnus, dirbo prie šios Prahos šventovės statybų. Varpinėje esantys 27 varpais kamba kas valandą Mergelės Marijos garbei (o kaip ten kaimynai miega naktį?). Bet pats svarbiausias Loretos lobis yra Dangun Ėmimo ir Prisikėlimo fontanais įrėmintas Santa Casa namelis. Tai namelis, kuriame Arkangelas Gabrielis apsireiškė Mergelei Marijai. Maždaug taip:

Benvenuti Tisi "The Annunciation",  1528 m. Šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Benvenuto_Tisi

Mažame Loretos miestelyje Italijoje. Įtaresnis skaitytojas turbūt iškels pirštą viršun, atsivers Bibliją ir suras tą vietą, kur Apreiškimas minimas tokiame Nazarete, kitapus Viduržemio jūros. Bet, matote, angelai pernešė namelį iš Nazareto į Loretą  dar gūdžiais 1278 m., o kontrreformacijos laikais šio namelio replikos ir paplito Bohemijoje, kaip jau anksčiau minėjau. Nesu tikra, ar Nazarete namelio pasigedo-kol kas negirdėti prašymų grąžinti.

Vienas iš angelų prie įėjimo. 

Arkadų kiemelis.

Santa Casa fasado puošmenos. 

Vėl arkadų kiemelis.

Daug stiklu apsaugotų įvairių šventųjų paveikslų puošia arkadų kiemelio sienas. Niekas kitas nevilioja Kūtvėlos taip, kaip ilgas ir detalus šventų moterų gyvenimo aprašymas, Kūtvėla galėtų ten egzistuoti vien tik kava ir džiūvėsėliais ir vis skaityti, skaityti...Vat kad ir apie tai, kaip kokią šventąją jos pačios šydų pasmaugia. Na, viduramžiais gi, čia netgi humaniška. Tai čia jums truputis apie tokias stiprias moteris, nepakenks:

• Šv. Dorotėja. Užaugusi krikščione, jinai atsisakė tekėti, ir už tai buvo kankinta. Paskyrus jai mirties bausmę nukirsdinant, jinai be galo džiaugėsi tuoj suartėsianti su savo Kūrėju. Išgirdęs jos, iš pirmo paklausymo, neprotingas kalbas, vienas vietinis advokatas paerzino ją, kad ta atsiųstų jam obuolių ir gėlių. Na, žinote, Rojaus sodas ir visa kita. Neilgai trukus prieš egzekuciją angelas jai perdavė tris obuolius ir tris rožes, o buvo tai vasario mėnuo. Jinai perdavė šias įstabias dovanas advokatui, kuris įtikėjo ir atsivertė į krikščionybę, ir tą pačią dieną buvo nukirsdintas. 
• Šv. Odilė. Jos tėvas labai troško sūnaus, bet gimė akla duktė. Jis norėjo nužudyti mergaitę, bet jos motina suskubo atiduoti dukrą vienuolyno globai. Dvylikametė mergaitė buvo pakrikštyta ir atgavo regėjimą. Jos brolis parsigabeno ją namo, bet tėvas supyko taip, kad smogė sūnui. Krisdamas, Šv. Odilės brolis užsimušė. Susigraužęs tėvas labai gailėjosi ir atidavė savo pilį dukrai, kur ji įkūrė vienuolyną.
• Šv. Kotryna Aleksandrietė.Gimusi kilmingoje šeimoje ir pagarsėjusi grožiu bei išmintimi, ji tapo krikščione susipažinusi su atsiskyrėliu, o vienoje vizijoje jinai susižadėjo su Kristumi. Šv. Kotryna bandė įkalbėti imperatorių nepersekioti krikščionių. Sužavėtas jos grožio ir iškalbos, šis sukvietė 50 pagonių mokslininkų ir filosofų, kad ginče ją perkalbėtų. Įvyko atvirkščiai, net keli iš pagonių išminčių atsivertė į krikščionybę. Imperatoriaus liepta būti sulaužyta ant rato, jai tereikėjo tik paliestį tą baisų daiktą ir tas subyrėjo. Galiausiai visgi ji buvo nukirsdinta.
• Šv. Liudmila. Gimusi kilmingoje Bohemijos šeimoje, ištekėjo, apsikrikštijo, užaugino du sūnus ir anūką, būsimąjį Šv. Vaclovą, tikėjimo dvasioje. Tradicija sako, kad atsiklaupusi melstis ji buvo pasmaugta savo šydu. Manoma, kad ši piktadarystė įvykdyta užsakius jos anūko pagonei žmonai. Jos palaikai ilsisi Šv. Jurgio bazilikoje Prahoje. 

Be gražaus interjero, Loretoje saugomas nedidelis lobynas, bet vien dėl jo čia verta apsilankyti. Jeigu esate Facebook'e, tai čia galite pamatyti detalias ir geros kokybės lobyno dirbinių nuotraukas. Aš ten seilę varvinau prie deimantais inkrustuotos monstrancijos.

Deimantais puošta monstrancija. 

Ši monstrancija dar vadinama "Prahos saule". Grafienė Liudmila Kolowrat gavo daugiau kaip šešis tūkstančius deimantų kaip vedybų dovaną iš savo trečiojo sutuoktinio. Testamentu grafienė paprašė, kad iš tų deimantų būtų padaryta monstrancija. 1699 m. šis meno kūrinys ir buvo sukurtas.

Dailios arkados netoli Loretos. 

Pasibarokinusios iki soties, tramvajumi grįžome iki Starbucks prie Šv. Mykolo bažnyčios gauti peno ne tik sielai, bet ir kūnui. Paskui dar kažką veikėm, bet nelabai prisimenu ką, nes reikėjo grįžti į viešbutį anksčiau ir išsimiegoti,- toks aktyvus trankymasis po miestą visgi vargino, be to, kitai dienai buvo suplanuota dienos kelionė į Kutną Horą, garsiąją savo Kaulų koplyčia.

Išvada peršasi tokia- Mala Strana reikalauja minimum dviejų gerų dienų, norint neskubant visur patrepsėti.

Su meile ir kaip visada susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Barokinėskliautaitė