Rodomi pranešimai su žymėmis Tinklaraštis. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Tinklaraštis. Rodyti visus pranešimus

2018 m. gegužės 14 d., pirmadienis

Naujas Kūtvėlos žaisliukas: Seat Guru ir sėdimos skrydžio vietos rekomendacijos.

Pradėjau ruoštis į kelionei Violetinį Miestą (taip vadinami Atėnai, senoji Jonija, nes graikiškai "ion" reiškia violetinę spalvą) ir susizgrimbau, kad jau pats laikas užsiregistruoti į skrydį. Skrendu, žinoma, su Ryanair (dėl savo aptarnavimo lygio dar žinomu kaip "Ryanair the Cattle Air" arba "skraidantis gyvulinis vagonas"), renkuosi, vėlgi žinoma, nemokamą sėdėjimo vietą (už skrydį jau ir taip 109 eurai suploti, tai kaip sąžinės reikia neturėti dar ir už sėdimą vietą pinigus lupti?) ir gaunu 33 eilę. Ir man tai kažkodėl nepatinka...Ne, ne todėl, kad mūsų tautosakoje skaičius trisdešimt trys reiškia trydą, tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo, bet todėl, kad man atrodo šią vietą būsiant visiškoje lėktuvo uodegoje. Puiki proga išbandyti naują žaisliuką: Seat Guru. Ši gudri priemonė man visą teisybę apie lėktuvą ne blogiau už Delfų orakulą pasakys.

Taigi, pirmas žingsnis: reikia susirasti skrydžio numerį ant įlaipinimo kortelės (arba, kas jau lietuviškai nebemoka, "bordingpaso"), jame esančią skrydžio informaciją suvesti į reikiamus langelius taip, kaip parodyta, ir spausti "Find Seat Map".

SeatFindOne
Skrydžio informacijos suvedimas.
Toliau, dėl kažkokių man nežinomų priežasčių, ta patį reikės pakartoti kitame puslapyje: galbūt sistema norsi įsitikinti, kad du kartus informaciją pasitikrinęs keleivis suves teisingus skaičius? Jeigu nežinote savo skrydžio numerio arba tingite kuistis ir ieškoti savo skrydžio bilietų, reikia spausti "I don't know my flight number" ir ten pagal iš kur skrendama, į kur skrendama bei datą kada skrendama sistema pati suras tinkamus variantus, tada reikės tik pasirinkti tą skrydį, kuris vyks nusipirktu laiku. Na, bet čia jeigu atmintis gera, man atrodo paparasčiau tą skrydžio bilietą ar įlaipinimo kortelę apžiūrėti iš visų pusių. Taigi, pakartotinai suvedame duomenis ir spaudžiame "Go". Štai dabar turi atsirasti skrydžio informacija, o norint sužinoti sėdynių išdėstymą reikia spausti "View Map". Nudžiugau, kad mane į Graikiją skraidins Boeing firmos lėktuvas, juose aš visada labai patogiai jaučiuosi, nes skrenda jie kaip per sviestą ir leidžiasi kaip ant pūkų.
SeatFind
Pakartotinas skrydžio informacijos suvedimas.
Atsidariusiame lėktuvo plane aiškiai išskiriamos dvi erdvės: 51 pagerinta vieta ir 138 ekonominės klasės vietos. Dabar reikia ieškoti mano 33 eilės: o gal ji visgi ne paskutinė?

SeatFindTwo
Savo eilės paieška.
Deja, 33 eilė yra paskutinė šiame lėktuve, o už jos-tualetai. Man paskirta vieta prie praėjimo ("aisle seat"), ją pažymėjau žvaigždute. Šone matomi keleivių komentarai, kurie gali padėti išsirinkti gerą sėdimą vietą, jeigu esate išrankus keleivis.

SeatMe
Savo sėdimos vietos nustatymas.
Jeigu mėgstate pats pasirinkti (turbūt, mokamą?) sėdimą vietą lėktuve, tai pelės rodykle pakibus virš sėdimos vietos pasirodo toks langelis su detalesne informacija. Man buvo dvi naujienos: gera ir bloga. Gera naujiena buvo ta, kad tualetas labai netoli, o bloga naujiena buvo ta, kad juo naudosis visi kas netingės, yra netgi tokia kategorija žmonių, kuriems būtinai ten prireikia vos pilotas išjungia saugos diržų ženklą. Bet aktualu buvo sužinoti, kad virš šios eilės nėra lentynos bagažui pasidėti. Kadangi skrendu ekonomine klase ir be pirmenybinio įlaipinimo (my Mom didn't raise a fool!), tai vienas mano bagažo vienetas iš dviejų leistinų (t.y. viena nedidelė kuprinė) bus nemokamai paimtas prie įlaipinimo vartų ir man reikės jį atsiimti nuo bagažo karuselės jau nusileidus Atėnuose. Antrasis leistinas bagažo vienetas bus maža rankinė, kuri tilps po sėdyne. Tiesą sakant, neprisimenu, kad man kada nors būtų ko nors prireikę iš tos prikimštos kuprinės ant lentynos, o mažasis rankinukas visada keliauja prie manęs, nes ten būna piniginė ir Ursulijus Lepečkojauskas (apie Atėnų kišenvagius žinome, todėl rankinuke vešimės užtaisytus pelėkautus).

SeatMeBad
Papildoma detali informacija.
Lėktuvo salono plane kai kurios vietos pažymėtos specialiais ženklais. Mano atveju visa 33 eilė yra rožinė. Greta plano yra spalvų šifro raktas, o jame rožinė spalva įvardinta kaip "bloga vieta".
SeatStatus
Spalvų kaleidoskopas.
Mano nuomone, ši sėdėjimo vieta tikrai yra prasta dėl kelių priežasčių. Visų pirma, nėra bagažo lentynos. Šiuo atveju neturiu antro bagažo vieneto lėktuvo salone, todėl gal ir nelabai aktualu, bet žiemos metu skrendant nebūtų kur paltuko pasidėti, tektų prašytis pas kaimynus į jų lentynas, o to aš labai nemėgstu. Kita priežastis- beprotiškas šaltis. Esu ne kartą skridusi lėktuvo uodegoje ir ten arba siaubingai kondicionuoja, arba vyksta kažkoks globalinis atšalimas, nes būtinai reikia megztinio ilgomis rankovėmis,- turėkite tai omenyje, jeigu skrisite lėktuvo uodegoje. Turiu įtarimą, kad šio skrydžio registracija tik prasidėjusi (nemokamas vietas dalina gana ribotą laiką) ir man išmetė tokią prastą vietą dėl to, kad galėtų pasiūlyti ją pakeisti primokant papildomai, o kainos, priklausomai nuo skrydžio, Ryanair lėktuvuose vienam žmogui svyruoja apie 5 eurus, 7 eurus, 13 eurų...Aš truputį įsižeidžiau dėl tos 33 eilės, todėl išdidžiai joje atsėdėsiu. Tiesą sakant, už tokią kainą, kaip Ryanair skraidina Europoje, aš ir atstovėti visą skrydį galiu.

Yra ir pliusų. Sakoma, kad aviakatastrofos metu daugiausia šansų išgyventi (69-78 proc. tikimybė) turi būtent sėdintys lėktuvo uodegoje, tiesa, tai būtų vidurinės sėdėjimo vietos. Bye bye, first class passengers, taip sakant. Tačiau esu tikra, kad drebinti kinkomis Ryanair lėktuvuose nėra prasmės, nes ar kada esate girdėję apie sudužusį Ryanair lėktuvą? Taip, jų skrydžiai nukreipiami, atidedami, atšaukiami (žiūrau į jus, Prancūzijos streikų niekadėjai), bet jie nekrenta. Štai š.m. balandį Telegraph publikavo reportažą The airlines that have never had a single plane crash: nuo 1985 m. skrendantys Ryanair lėktuvai yra tame saugiame sąraše.Yra žinomas tik vienas sunkus nusileidimas Romoje 2008 m., kai į lėktuvą trenkėsi būrys paukščių. Kitas pliusas- nereikės laukti, kol pajudės prieš mane sėdintys keleiviai atidarius duris Atėnuose, nes išlipsiu pirma! Tai yra neabejotinas privalumas, jeigu reiktų pereiti pasų patikrą, kur nutįsta beprotiškos eilės.

Dar pasidomėjau Boeing lėktuvais (aš sakau "Bojingas" ir "Rajanėras", ir ką jūs man?): 1916 m. šią įmonę JAV įkūrė William Boeing (1881-1956). Deja, jis mirė nuo širdies smūgio metai prieš pirmąjį sėkmingą komercinį Boeing 707 skrydį. Beje, Boeing įmonė kūrė raketas devynioms JAV "Apollo" programoms į Mėnulį, viena iš jų pakėlė Neil Armstrong į jo istorinę kelionę. Trumpas filmukas apie Boeing 737 Next Generation sukonstravimą. Kai pasižiūrai, tai kaip ir nieko sunkaus nėra, galima tą Boeing lėktuvą ir namų sąlygomis susidėti.

 

Na, o kur Jūsų kitas skrydis ir ką gero/blogo apie Jūsų sėdimą vietą pasakė Seat Guru? O gal šiaip turite kokios įdomios informacijos apie sėdimas vietas lėktuve?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla Bojingaitė


2017 m. vasario 5 d., sekmadienis

Kūtvėla priima piliakalnių iššūkį, o tu?

2017-tieji paskelbti piliakalnių metais. Tikslus piliakalnių skaičius Lietuvoje nežinomas, įvairūs šaltiniai priskaičiuoja nuo 700 iki 1,000 piliakalnių. "Piliakalniai, prie jų esančios gyvenvietės, šventvietės, kapinynai, pilkapiai, senieji keliai yra lietuvių tautos tapatumą stiprinančios vertybės. Tai baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis, tačiau daugelio piliakalnių reikšmė iki šiol neįsisąmoninta. [...] Piliakalnių tankumas Lietuvoje yra vienas didžiausių pasaulyje. "- šaltinis Kauno marių regioninis parkas. Pietinis purplelis Kęstas kviečia padaryti tai, kas nepavyko nei vienam kryžiuočiui, net pačiam aršiausiam Teutonų ordino (Ordo fratrum domus Sanctae Mariae Theutonicorum Ierosolimitanorum) didžiajam magistrui Ulrichui von Jungingenui, kurio Žalgiryje net Kristaus Nukryžiavimo Kryžiaus relikvija ant šarvų neapsaugojo nuo -pikti liežuviai plaka, nežinau, ar teisybė- kieto žemaitiško spragilo. 

"Pirmieji piliakalniai baltų teritorijoje atsirado II-I a. pr.m.e. sandūroje. Seniausi piliakalniai buvo Rytų Lietuvoje. Piliakalniai tapo įtvirtintomis gyvenvietėmis su kelių hektarų dydžio gyvenamąja papile. XII-XV a. piliakalniai buvo svarbūs gynybos nuo Kryžiuočių ordino taškai. Po Žalgirio ir Pabaisko mūšių piliakalniai nebeteko savo gynybinės reikšmės ir jų medinės pilys buvo apleistos. Šiandien piliakalniai yra neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalis, o juose randami archeologiniai radiniai pasakoja 2,500 metų istoriją."- Seredžiaus/Palemono piliakalnio informacinio stendo informacija.

Kauno marių regionino parko medžiaga. Dėkoju už leidimą pasidalinti.
Kai pasakiau savo gyvenimo Vairuojančioms Moterims (Aistei ir Gintarei), kad yra toks reikalas, kaip tik tūkstantukas piliakalnių, tai jos ne juokais susirūpino ir draugiškai pasiūlė man smegenis persišviesti. Bet čia pas mane atsirado nenuilstantis sąjungininkas ir motyvatorius- pietinis pirplelis Kęstas, todėl Moterims teks apsirūpinti pleistrais nuo pūslių ant delnų ir uoliai sukti vairą link piliakalniais turtingų vietų Lietuvoje. Juo labiau, kad ir aprangą tokiai progai jau turiu!

P1560591
Kūtvėla ruošiasi šturmuoti piliakalnius.
Ta proga nusprendžiau inventorizuoti savo aplankytus piliakalnius. 

2016 m. gruodžio 21 d., trečiadienis

Kiek kainuoja nusipirkti reklamą Kūtvėlos bloge?

Tinklaraščio "Kūtvėlos kelionės ir klajonės" memorandumas dėl teikiamų reklaminio pobūdžio paslaugų, skirtas komerciniams subjektams, privatiems asmenims ir paslaugėlių kaulytojams.

Pastaruoju metu padaugėjo užklausų dėl reklamos mano tinklaraštyje. Tai labai džiugina, nes rodo, kad "Kūtvėlos kelionės ir klajonės" pasiekė brandą ir tapo brendu :-) Čia iš karto noriu pasakyti-jeigu skaitote šį įrašą, vadinasi reklama mano tinklaraštyje Jus domina. O manęs mano nuosava reklama-nedomina. Taip, žinau, baisu, bet tikrai nedomina. Nerašykite man, prašydami skirti savo laiką, kurio šioje žemėje mums taip nedaug atseikėta, atlikti kažkokį darbą Jums, nes man nuo to bus "gera reklama". Reklama neapmoka sąskaitų ir nenuperka žiurkėnui saulėgrąžų. O gera reklama turėtų tai padaryti. Pagalvokite apie badaujantį žiurkėną ir susigėskite.

Todėl šituom pažymima, kad tinklaraščio "Kūtvėlos kelionės ir kelionės" autorė Kūtvėla teikia nemokamas ir mokamas reklamos paslaugas.


NEMOKAMOS REKLAMOS PASLAUGOS, tokios kaip reklaminės nuorodos, reklaminis baneris, pasidalinimas socialiniuos tinkluose ir pan. teikiamos neatlygintinai kitiems tinklaraščių autoriams, jeigu tie tinklaraščiai nėra reklaminių banerių fermos. Jeigu norite pasikeisti reklaminėmis nuorodomis su mano tinklaraščiu, susisiekite. Jūsų nuoroda bus patalpinta skiltyje "Mano skaitomi dienoraščiai". Ten įtraukiu savo skaitomus dienoraščius, kurie man kažkuom patinka, yra svarbūs ar naudingi. Jeigu Jūsų tinklaraščio ten nėra, tai dar nereiškia, kad jo neskaitau

MOKAMOS REKLAMOS PASLAUGOS teikiamos komercinę veiklą vykdantiems subjektams (kelionių agentūroms, transporto firmoms, oro linijoms, ir pan.). Paslaugai apskaičiuotus mokesčius pagal Lietuvos respublikos įstatymus sumoka reklamos Užsakovas. 

Siūlomos paslaugos:

1) Reklaminio banerio talpinimas.
Talpinimo trukmė: 1 metai po patalpinimo dienos. 
Paslaugos kaina: 200 EUR po mokesčių.
Papildomos  sąlygos: pasilieku sau teisę pašalinti reklaminį banerį bet kuriuo metu iki sutarto termino pabaigos, jeigu atsiras nenumatytų aplinkybių (tarkime, Jūsų įmonė bus paduota į teismą už įsipareigojimų turistams nevykdymą ir pan.). Pinigai už nesuteiktas reklaminės paslaugos dienas negrąžinami. 

2) Reklaminės nuorodos talpinimas.
Talpinimo trukmė: 1 metai po patalpinimo dienos.
Paslaugos kaina: 200 EUR po mokesčių.
Papildomos sąlygos: sąlygos: pasilieku sau teisę pašalinti reklaminę nuorodą bet kuriuo metu iki sutarto termino pabaigos, jeigu atsiras nenumatytų aplinkybių (tarkime, Jūsų įmonė bus paduota į teismą už įsipareigojimų turistams nevykdymą ir pan.). Pinigai už nesuteiktas reklaminės paslaugos dienas negrąžinami. Jeigu nerašote dienoraščio, tai nuoroda galės būti patalpinta specialiai sukurtame skyrelyje "Tai naudinga" ar panašiu pavadinimu. Visos reklaminės nuorodos mano skaitomų dienoraščių ar specialiai sukurtame skyrelyje išdėstomos automatiškai abėcėlės tvarka, todėl jeigu Jūsų tinklaraštis/tinklalapis vadinasi "Žiūrėk, kaip čia faina", tai ir būsite paskutinis. 

3) Paslaugos/prekės testavimas. 
Paslaugos trukmė: sutartinė.
Paslaugos kaina: 100 EUR po mokesčių už vieną testuotą prekę/paslaugą. 
Papildomos salygos: testavimo aprašymas ir išvados/rekomendacijos gali būti pateikiamos tik užsakovui naudoti savo nuožiūra, arba papildomai gali būti sukurtas specialus įrašas mano tinklaraštyje. Jeigu toks įrašas užsakomas iš prekės/paslaugos testavimo užsakovo, vieno tokio įrašo patalpinimas mano tinklaraštyje (su pasidalinimais socialiniuos tinkluose mano nuožiūra) iki 1 metų po patalpinimo datos apmokęstinamas 100 EUR po mokesčių. Savo ruožtu, tokio įrašo publikuoti nepažadu, jeigu manęs tai nesudomins arba jeigu testavimo rezultatas neatitiks mano lūkesčių. 

4) Užsakomasis straipsnis.
Paslaugos trukmė: 1 metai po patalpinimo dienos.
Paslaugos kaina: 250 EUR po mokesčių.
Papildomos sąlygos:  pasilieku sau teisę pašalinti reklaminį straipsnį bet kuriuo metu iki sutarto termino pabaigos, jeigu atsiras nenumatytų aplinkybių (tarkime, Jūsų įmonė bus paduota į teismą už įsipareigojimų turistams nevykdymą ir pan.)  Pinigai už nesuteiktas reklaminės paslaugos dienas negrąžinami. Užsakomąjį straipsnį paruošia ir reikiamas iliustracijas pateikia reklamos užsakovas. 

Ir ne, nesiderėsime. Kainos nurodytos sąžiningos. 

Jeigu esate komercinis subjektas (kelionių agentūra, transporto firma, oro linijos, ir pan.) ir norite NEMOKAMOS reklamos mano bloge, tai padaryti labai paprasta- susisiekite ir pasiūlykite savo paslaugą. Tai gali būti nakvynė viešbutyje, autobuso bilietas į Rygą, vakarienė restorane, kelionių knyga, ryšių ir fotografijos priemonės, kelionėms skirti aksesuarai ir viskas, kas susiję su plačia kelionių tema. Jeigu man Jūsų prekė/paslauga patiks, aš ją pareklamuosiu savo skaitytojams ir tai Jums nieko nekainuos. Ir patikėkte manimi, tos darbo valandos, kurias sudedu į šio tinklaraščio turinį, tikrai prilygsta Jūsų suteiktos prekės/paslaugos kainai. Yra viena sąlyga: Jūs man nestatote jokių salygų. Nes, Dievas mato, jeigu man pradėsite sakyti kažką panašaus į "Bet be abejo norisi, kad nušviestumėte teigiamai [prekės/paslaugos pavadinimas]. Nereikia panegirikos, bet daugiau teigiamų pastebėjimų."-tai mūsų glaudus bendradarbiavimas pasibaigs net neprasidėjęs. Jeigu norite man aiškinti, kaip reikia rašyti, žiūrėkite užsakomojo straipsnio kainas ir sąlygas. 

sadhamster
Kai baigiasi saulėgrąžos, o tau siūlo "gerą reklamą". 

Šio tinklalapio turinys kuriamas su meile ir visuomenei prieinamas nemokamai. Jeigu visgi norite atsidėkoti finansiškai-tam yra Paypal paramos mygtukas.
Dėkoju, kad mane skaitote.

Kūtvėla 

2016 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

Tolerancijos link: Atminties maršas Molėtuose.


Papasakosiu Jums tikrą atsitikimą. Ne paslaptis, kad R. Vanagaitės knygą "Mūsiškiai" kritikavo dėl jos asmeninės pozicijos, dėl detalių neatitikimo, dėl temos, dėl to, kad reikia kažką kritikuoti...Mano tėtė nupirko šią knygą savo draugui, pavadinkime jį Tadu. Tadas yra inžinierius ir daug metų gyvena emigracijoje Kanadoje, kartais parskrenda aplankyti Lietuvos. Tadas paprašė nupirkti šią knygą ir atsiųsti jam paštu, mat taip prašo jo žmona, pavadinkime ją Rebeka.

Knygoje pasakojama apie masines žydų žudynes Lietuvoje. Vieną tokią dieną prie pasmerktųjų duobės sušaudymui atėjo ir žydas daktaras, pavadinkime jį Maksu. Nusirengė, kaip buvo liepta, įlipo į duobę ir atsigulė sušaudymui. Ir čia, kaip būna aštraus siužeto filmuose Holivude, tik skirtumas tas, kad veiksmas vyksta mažame miestelyje Lietuvoje, šaudymui vadovaujančiam pareigūnui įteikiamas raštelis. Kažkas iš anonimu likusių Pasaulio Teisuolio vardo verto žmonių per pažintis sukombinavo Makso išgelbėjimą. Mat- daktaras, dar gali praversti, o vokiečiai, kaip žinoma, praktiški žmonės buvo. todėl Maksui buvo liepta keltis, apsirengti ir eiti į naujos paskirties vietą.

Maksas išgyveno karą. Vėliau sukūrė šeimą ir su antrąją puse susilaukė mergaitės, kurią pavadino Rebeka. Dabar Rebeka yra Tado žmona ir jiedu gyvena Kanadoje.

Šiame pasakojime daug baltų dėmių. Koks to miestelio pavadinimas? Kaip Maksas susipažino su savo žmona? Kur jis gyveno po karo? Kur gimė Rebeka? Nepaklausiau. Kas geriau: paklausti nepatogų klausimą ir gauti atsakymą, kuris tau gali nepatikti, ar nepaklausti iš viso? Ar tyla- vis dar geriausia byla?

Tokių istorijų, kaip kad mano papasakota- šimtai. Mūsų žiniasklaidos sukuriamame siaubo burbule (apiplėšė/nužudė/sudegino/išprievartavo) nuskęsta bet kokia gera naujiena, todėl noriu priminti, kad Pasaulio Teisuolių duomenų bazėje užfiksuoti 889 vardai- tiek žinomų Lietuvos piliečių žydus gelbėjo. Manau, skaičius negalutinis, bet baigtinio jo taip ir nesužinosime. Nes štai ima ir pasirodo informacija, kad Henriko Daktaro (taip, to paties Henriko Daktaro) seneliai slėpė žydus nuo mirties.

Rugpjūčio 29 d., pirmadienį, Molėtuose (kaip ir daug kur Lietuvoje) renginiai, skirti atminti čia gyvenusiems žydams ir nueiti iki jų amžino poilsio vietos tuo keliu, kuriuo jie ėjo savo paskutinę dieną šioje ašarų pakalnėje. Aš irgi būsiu Atminties marše Molėtuose. Kodėl?

Kai prasidėjo Rusijos agresija Ukrainoje, buvo kviečiama ateiti prie Rusijos ambasados Vilniuje ir pareikšti protestą. Buvo žiema, šalta ir daug sniego, todėl labai nesinorėjo eiti iš šiltų namų į tamsią naktį. Bet aš buvau kartu su tais keliasdešimt neabejingų žmonių protesto akcijoje. Nes jeigu aš - jauna, sveika, susipratusi- neisiu, tai kas eis? Kas būtų buvę, jeigu Sausio 13-ją žmonės irgi būtų pasakę: "Ai, šalta gi, sninga, gal už Laisvę pakovosime liepą, kai atšils?" Reikia eiti. Nes dar kada nors kas nors ims ir nuspręs, kad dabar reikia naikinti nebe žydus, o lietuvius, rusus, lenkus, krikščionis, stačiatikius, sentikius, gėjus, nevaisingas moteris, invalidus, anoreksikus, pilnapadžius... Šitas maršas- žingsnis tolerancijos pamokų link; mažas žingsnis, bet labai reikalingas.


moletai
Organizatorių plakatas.
Daugiau:
Projektas Molėtai/ Project Malat
M. Ivaškevičius. Aš – ne žydas

Su meile ir visada Jūsų,

Kūtvėla

2016 m. liepos 21 d., ketvirtadienis

Pirmas kartas Minske: bėk, Kūtvėla, bėk!

Įdomus dalykas tas Facebook'as, jame netikėčiausi dalykai atsitinka. Naršau štai internetuose penktadienio vakare po darbo atėjusi pas sesę, kur tą savaitę buvau atėjusi jų katino priežiūros atostogų, ir Vilniaus universiteto žygeivių klubo paskyroje atsiranda žinutė: šį rudenį organizuojamas bėgimo renginys (pusmaratonis) Minske, o bėgimo dalyviams išduodama nemokama viza. Žinoma, bėgti tada niekur nesiruošiau (nebent reiktų eilinį nuvažiuojantį autobusą pasivyti), o kadangi sportinis renginys vyks tik vieną dieną, bet viza išduodama savaitei, tai- kaip dabar sakoma- yra Profit! Nemokamomis vizomis Baltarusijoje skatinamas sportinis judėjimas ir turizmas.

spurgadu
Katuko Spurgos reakcija į bet kokias su ne maistu susijusias naujienas. Katukas Spurga dar nėra tikras, kad aš-ne maistas.
Žinoma, nemokama viza (darantis asmeniškai ambasadoje kainuoja 25 EUR) galutiniame rezultate nėra nemokama: reikės specialių nuotraukų, draudimo, autobuso bilietų, nakvynės, bus išlaidų maistui, transportui, lankytinoms vietoms...Tačiau mane veža pats mano gyvenimo būdas: vos prieš porą dienų rugsėjui planavau aplankyti Lvovą, o dabar štai vietoj Lvovo bus Minskas. Žmogui, kuris bėga tik paskui nuvažiuojantį autobusą, tai- didelis iššūkis. Taip, buvo minčių pasinaudoti nemokama viza ir visiškai nedalyvauti bėgime, bet po poros dienų prasikalė kaip voveruška samanose mano pasąmonėje nacionalinis pasididžiavimas. Be to, dar gausiu medalį! Medalį!

Minsko pusmaratonyje bus trys atkarpos: 21,1 km, 10,5 km ir 5,5 km. Aš užsiregistravau ir apsimokėjau (VISA kreditine kortele) 5 EUR startinį mokestį už 5 km distanciją ir užpildžiau anketą, skirtą renginio organizatoriams dėl nemokamai vizai reikalingo iškvietimo. Rugpjūčio viduryje turėtų ateiti patvirtinimas, kad vietinės Baltarusijos ambasados žino apie šio renginio dalyvių įtraukimą į nemokamų vizų gavėjų sąrašus. Tuomet reikės užpildyti dar vieną anketą ir ją kartu su kitais reikalaujamais dokumentais pateikti Vilniuje esančiai Baltarusijos ambasadai.

Dėkoju internautams iš G+ socialinio tinklo už nuorodą į Darebee tinklalapį, kur radau programą pasiruošti 5 km bėgimo distancijai. Perkračiau rūbų spintą ir iš dugno ištraukiau kandims gąsdinti laikytus treningus, kuriais dabar gąsdinu pokemonus mokyklos stadione. Tačiau prieš pradedant sukti mokyklos stadione ratus su Endomondo programėle mobiliajame telefone dėkle ant pilvo, man dar teko investuoti į bėgimo batelius. Remontui uždaromame prekybos centre Parkas Outlet Šiaurės miestelyje buvo gerų išpardavimų. Kaip pradedančiam bėgikui, man buvo svarbus kokybės ir kainos santykis, nes nesinorėjo sumokėti krūvą pinigų už bėgimo batelius, kuriuos tuoj kur nors numesiu, kai entuziazmas išblės. Man pavyko rasti tinkamo dydžio ir nebaisaus dizaino Adidas firmos bėgimo batelius už 30 EUR (akcijinė kaina). Šiuo metu esu su jais prabėgusi virš dešimt mokyklinio stadiono ratų ir esu labai patenkinta- kojos kaip ant pūkinių pagalvių jaučiasi. Svarbu- laisvalaikio, treniruočių ir bėgimo sportiniai bateliai skiriasi, todėl pasitarkite su parduotuvėje dirbančiais profesionalais. Nusižiūrėjau ir marškinėlius su Lietuvos simbolika, bet dar nepirkau. Mieliau vilkėčiau "Astravo atominei elektrinei- ne!" užrašu pažymėtus marškinėlius, bet bijau, kad suims kaip NATO šnipę ir provokatorę. Galutinės Minsko bėgimo rungties starto aprangos klausimas kol kas neišspręstas iki galo-reiks pasekti ir orų prognozes.

Bėgioti pagal programą reikia ne kiekvieną dieną, nes pakaitomis įdėti pritūpimai ir tempimo pratimai, todėl kūnas apkrovai paruošiamas palaipsniui. Nepaisant to, kad bėgioju (tiksliau- tursenu kaip koks ežiukas) vos kelios dienos, kojose pastebėjau atsiradusius raumenukus, o šlaunyse- o, varge!- atsirado šiek tiek nukritusių lašinukų maišelių (iš kur????). Jaučiu, kad vietoje elegantiškų sportinių timpų bėgsiu bulvių maišu apsirengusi. Taip mano gyvenime atsirado bėgimas. Planuojamas derinant su darbo grafiku, sistemingas, metodiškas bėgimas, nes yra išsikeltas tikslas, kuris neatrodo nepasiekiamas.

Minsko pusmaratonis vyks š.m. rugsėjo 4 d. Viza galioja rugsėjo 1-7 d., todėl yra laiko pakeliauti po Baltarusiją. Šiuo metu neturiu tvirtų planų, ką galėčiau ir norėčiau nuveikti, nes labai planavimą riboja informacinis vakuumas. Sumaišties įnešė ir pasikeitusi Baltarusijos valiuta. Tai bus mano antras apsilankymas Minske, bet manau, kad tikrai rasiu ką pamatyti.

P1210001
Iš kelionės archyvo. Minskas 2013 m.

Daugiau informacijos apie Minsko pusmaratonį rasite čia: http://en.minskhalfmarathon.by/ RU, ENG

Kitas dalykas, dėl kurio džiaugiuosi, tai naujų blogų/tinklaraščių atradimas, iš kurių semiuosi įkvėpimo ir naudingų patarimų. Savo patogumo dėlei ir Jūsų informavimui čia išvardinsiu man labiausiai patikusius:

Jeigu manote, kad praleidau ką nors svarbaus ar kad man reikėtų paskaityti dar ką - duokite žinoti.

P1200863
Motyvacija.
Šiaip dabar kyla visokių organizacinių klausimų. Ar į renginį reikia atvykti jau apsirengus startine uniforma, ar ten bus kur persirengti ir nusiprausti? Kaip ant marškinėlių (marškinėliai gali būti savo?) tvirtinamas startinis numeris (siūti, segti žiogeliais, klijuoti lipnia juosta)? Kokiu principu saugomi daiktai (kuprinė, pinigai, raktai)? Kaip žinoti, kad reikia sukti į finišą, kai visi bėga tą pačią 5 km distanciją?

Kitas dalykas- nuo rugpjūčio 1 d. iki rugsėjo 1 d. (kai išvyksiu į Minską atstovauti Lietuvai šiame renginyje) skelbsiu paramos lėšų gyvūnų globos organizacijai kampaniją. Apie tai netrukus pranešiu detaliau. Jeigu Jums patinka tai, ką aš darau, jeigu įkvepiu Jus nuotykiams, jeigu mano rašinėliuose randate naudingų patarimų savo kelionėms- geriausia padėka bus auka kilniam tikslui.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Filipidaitė    #followminsk

2016 m. balandžio 22 d., penktadienis

Miegok ramiai, kunigaikščio Gedimino mieste- tave saugo Kūtvėla!

Benaršydama po internetus radau kolegos blogerio Adomo Rutkausko įspūdžius apie išplėstosios realybės (augmented reality) žaidimą Ingress jo paties straipsnyje „Ingress“: dėl žaidimo — ir į kitą šalį. Perskaičiau ir jo įspūdžius iš Milano. Kadangi sukaliau savo senąjį telefoną beyond repairs, tai pasiėmiau naują išmoningą Samsung Galaxy modelį, į kurį ir atsisiunčiau Ingress žaidimo programėlę. Telefoną dar ne iki galo prisijaukinau, nes jis toks protingas, kad daro ką nori.

CERN
Winter scene of the Globe of Science and Innovation. Image credited to CERN and Patrice Loiez (http://home.cern/). Image from CERN Media Bank.  
Jūs turbūt žinote, kad CERN dirbantys mokslininkai ieško dieviškosios dalelės. Ieškojo ieškojo ir surado, tik ne dieviškąją dalelę, o nežinomos kilmės energiją, kuri skverbiasi į Žemę per įvairius portalus. Primena amerikietišką mokslinės fantastikos serialą? Žinoma, primena. Čia žmonija irgi pasidalino į dvi dalis: Englightened (apsišvietę pažangieji) ir Resistance (besipriešinantys pogrindininkai). Žaidimo pradžioje reikia pasirinkti komandą. Pagal savo charakterį buvau linkusi papildyti Resistance judėjimo gretas, bet mane greitai užverbavo pažįstami iš Englightened ir taip neplanuotai papildžiau varlinyko genofondą.

Per porą dienų pasiekiau bauginamų rezultatų, kaip ir dera naujokei su entuziazmu. Manau, dar truputį pasitreniravus (žaidime tai vadinama levelintis, maždaug kaip Mama, mes su Adomu einame pasilevelinti, vėlai grįšiu), mane būtų galima kaip dvigubą agentę infiltruoti į Resistance frakciją- žala priešininko komandai yra garantuota. Englightened spalva yra žalia, o Resistance- mėlyna, todėl šiuos meiliai vadiname smurfais (o anie mus -frogs ). Dabar viską, kuom naudotis nemoku, sudėjau į skrynutes-kapsules ir kaupiu. Sakau, blogiausiu atveju priešą mušti aš ir su skrynute galiu, o jeigu ji pilna, tai gal net ir žymė liks.

Iš pirmo žvilgsnio, žaidimo esmė yra paprasta: yra portalai, kuriuos reikia užimti (hack). Savos frakcijos portalas duoda gėrio ir jame derlių nuimti galima kelis kartus per valandą. Priešininkų portalas irgi duoda gėrio, bet kartais atsišaudo (kai kurie taip kala atgal, kad baisu! Mat daug kas priklauso nuo to, kokios apsaugos (mod) sudėtos.). Kitas svarbus dalykas yra jungčių tarp savos frakcijos portalų kūrimas ir kontroliuojamos teritorijos padengimas savo frakcijos spalvos lauku, o tai būna jeigu pavyksta sujungti tris savo aplankytus portalus į trikampį, o tam reikia turėti jų raktus, kurie iškrenta imant tuos pačius portalus. Papildomai karmos taškų galima gauti kraunant portalus saugančias baterijas (resonators). Jeigu baterijos nusėda, portalas tampa pilkas, ir jį vėl galima užimti. Portalas trumpai pilkuoja ir jeigu priešininkų komanda jį užkariauja. Bet giliau pakapsčius, tai yra tikras komandinis žaidimas. Vienam žaidėjui ginti portalus, juos jungti viso miesto ribose, užiminėti priešo portalus yra tiesiog fiziškai neįmanoma, kartais trūksta amunicijos ar patirties. Taigi, tenka bendradarbiauti. Bet labiausiai patinka gauti gėrio iš žaliojo namų portalo, kai galiu su pižama tiesiai iš lovos hackinti, ir iš mėlyno darbinio portalo, kuriame derlių nuimu su rytine kava (tik jis, piktas daiktas, atsišaudo).

Ingress žaidimo esmė- žaidimo metu privalai judėti mieste. Portalai dažnai būna vietose, kurios traukia žmones (muziejai, viešbučiai, skulptūros...) arba atvirkščiai- ten, kur sunku patekti ar reikia ilgai eiti. Atskiras iššūkis yra nenumatytomis kliūtimis aptverti portalai, patenkantys į statybų ar remonto darbų zonas. Judant taipogi renkami jėgos balai (xm), kurie yra gyvybinė energija. O kadangi apdovanojimas skatina, tai norintys gauti medalių gali eiti į misijas- štai aš šiandien įvykdžiau savo pirmą misiją ir gavau savo pirmą medalį! Tiesa, kurį laiką mano misijos bus kuklios, nes kai kur reikia atlikti veiksmus, iki kurių dar nepriaugau.

P1510431
Bonifratrų bažnyčia Vilniuje- vienas iš Prezidentūros misijos taškų.
Ši bažnyčia pastatyta dar XIV a. nukankintų pranciškonų vienuolių vietoje (sakoma, kad pirmieji Trys Kryžiai buvo pastatyti pagerbti jų atminimą) ir garsėja Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslu. Kadangi mano kova už dorą gyvenimo būdą plačiai žinoma (aš uždraudžiau Playboy spausdinti plikas mergas), tai papasakosiu apie tai, kodėl šis paveikslas taip vadinasi. Seniai seniai gyveno Romoje vienas patricijus su žmona. Ir, kaip dažnai būna turtingiems žmonėms, jie neturėjo vaikų. Jie nusprendė visą savo turtą palikti Mergelei Marijai. Jie pasimeldė, kad Marija jiems nurodytų, kaip geriau panaudoti šiuos turtus. Sapne pasirodžiusi Mergelė Marija liepė jiems pastatyti bažnyčią tokioje ir tokioje vietoje, kur bus sniego. Kadangi veiksmas vyko rugpjūtį, žmonės skeptiškai pasižiūrėjo į šį sapną, bet nuvykę į nurodytą sapne vietą nustebo pamatę, kad ten iš tiesų pasnigta. Taip Romoje ir atsirado garsioji Basilica di Santa Maria Maggiore. Kasmet rugpjūčio 5d. ten pamaldų metu byra balti rožių žiedlapiai, kurie simbolizuoja sniegą.

Šaudyti man patinka dar nuo Turok Dinosaur Hunter laikų, kada pasibaigus šoviniams tekdavo griebtis peilio. Norėdama, kad mano naujas hobis nevirstų cyaneusphobiškos neapykantos kitaip mąstantiems ir kita spalva besidengiantiems skatinimu, skelbiu atsišaukimą į Vilniaus smurfus. Vilnius-nuo seno žalias miestas. Kai Gediminas čia atvyko, jis rado žalius miškus, kur galėjo medžioti stumbrus. Upelė Vilnia ir ta kasmet nusidažo smaragdine spalva. Kai Gediminas rašė savo garsiuosius laiškus į Europos miestus, virš jo pilies buvo žalsvai pilki žiemos debesys. Vilniuje netgi laisvos automobilių statymo vietos yra nurodomos žalia spalva. Todėl kviečiu jungtis prie Enlightened frakcijos ir kartu kurti žalią ateitį. Kartą per savaitę visi kartu aplankysime draugišką, demokratiniais pagrindais tvarkomą, kaimyninį Kauną, kuris yra tikra dangaus žydrynė, kur ir pasikrausime naujų resursų.

P1510421
May the Frog Force be with you.

Dėkoju kolegoms žaidėjams, kurie parėmė Kūtvėlos levelinimą resursais, kuriuos ji netaupydama su Mokytoju Adomu ištaškė į visas keturias puses taip, kad net purslai tiško. Atskiras ačiū Adomui už man skirtą laiką ir tikiuosi, tai nebuvo paskutinis kartu suvalgytas sushi.

Adomo Rutkausko tinklaraštis: "Riedančios uolos".
Ingress žaidimą atsisiųskite iš Google Play: oficiali žaidimo svetainė. Aktyvuoti paskyrą Jums reikės pakvietimo- galite rašyti man.
Video apie Ingress: Playing Ingress (apie 7 min.)
Gyk: Kodėl parsisiųsi Ingress, jo nekęsi, bet kasdien žaisi.
Resistance frakcijos tinklaraštis: Ingress Resistance.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Eikantsmurfosugraibštukė

2015 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Plonytė Kalėdinė girlianda tarp miesto papuošimo ir pajamų iš turizmo. Mintys metams baigiantis.

Tam, kas sugalvojo "Greetings from Vilnius" apšvietimą prie Vilniaus eglės reikia dabar pat duoti Nacionalinę kultūros ir meno premiją (o ne Vambzdžiams visokiems) ir jo/jos vardu pavadinti gatvę Vilniaus senamiestyje. Galime, kai norime, padaryti kai ką labai prasmingo, bet bėda ta, kad nenorime, tik garsiai orą be reikalo virpiname.

greet
Geriausia Vilniaus reklama nuo to laiko, kai Gediminas susapnavo Geležinį Vilką. 
Laimei, vilniečiuose dar liko rusenimas tos politinės tautos, kuri savo valdovui drįsdavo sušukti "Veto!", todėl Kalėdinį traukinuką atsikovojome. Kalėdų traukinuko buvo nuspręsta atsisakyti, nes išlaidos jam siekė 50,000 EUR, o pajamos už bilietus sudarė tik 26,000 EUR, skaičiuoja Nebėra traukinuko – nebeliko ir meilės Vilniui. Naudojantis tokia logika, reiktų Vilniuje panaikinti ir viešąjį transportą, nes jo išlaidos ir pajamos metų metais, ką ten metais-šimtmečiais, nesusiveda. Betgi viešasis transportas yra socialinė paslauga, todėl dotuojama iš biudžeto. O Kalėdinis traukinukas, vadinasi, verslas? Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna, kai nematoma toliau savo nosies ir iš tokio dalyko bandoma daryti verslą. Tačiau ore pakvipo svilėsiais ir iškilo grėsmė einant į darbą susiremti su supermamų piketais prie Prezidentūros, Vilniaus savivaldybės ar Seimo, todėl vienas gerai žinomas internetinis portalas ir kitas pakankamai gerai žinomas bankas surėmė pečius ir padarė tai, dėl ko sutaupius nebūtų nei gatvės užlopytos, nei benamės katės pašertos, - grąžino vilniečiams Kalėdų traukinuką.

Bet trumparegiška politika be galo gaji. Ar pastebėjote, kaip prastai šiemet pasipuošęs Vilniaus senamiestis? Mūsų rykštė yra sezoniškumas, su kuriuo kovoti niekaip neišrandame priešnuodžio, nors jis Captain Obvious- šviesa. Kuom daugiau šviesos, instaliacijų, projekcijų, žibintų, žvakių, muzikos garsų...Ar žinote, kur turistai dabar Vilniuje eina fotografuotis? Ogi prie "Du broliai" parduotuvės Didžiojoje gatvėje. Sutemus nueikite iki jos ir suprasite, kodėl. Nejaukus šiemet Vilnius. Kol Vilnius taupo, kaimyninė Ryga smaginasi straipsnis išsiaiškino, kad galimai dėl to kaltas šiemet uždarytas Miesto estetikos skyrius Vilniaus savivaldybėje. Pajutęs kraujo skonį verslo nišą, agresyvios reklaminės kampanijos Vilniuje ėmėsi Kaunas, pasak to paties šaltinio "okupuodama sostinę ir Kalėdas", ir tuom rizikuodamas būti grynakraujų vilniečių ekskomunikuotas iš šalies geografinio žemėlapio. O Latvijos sostinė dėjo iš peties- surengė, kaip ir kasmet, Kalėdinių eglių taką, kuriame šiemet 43 Kalėdinės eglės vilioja turistus į Rygą. Grinčo niūresiu užsikrėtusių vilniečių nuotaika persidavė ir žurnalistams, kuriems net jokio kompromato toli ieškoti nereikia, tereikia parašyti teisybę- Vilnius pilkas, o karalius nuogas. Tokio pilko Vilniaus neprisimename – kas iš mūsų pavogė Kalėdas?- klausimas, į kurį norėtųsi išgirsti atsakymą.

Tačiau viena bėda nevaikšto. Turizmo problemos pas mus genetiškai užkoduotos sisteminiame lygmenyje. Prieš metų pabaigą pažiro reportažai apie turizmo skatinimą Lietuvoje (kai vietoje to pinigus ryjančio beprasmio skatinimo reikia daryti gerą Cezario pjūvį). Turizmo ekspertai ieško būdų į Lietuvą pritraukti turistų straipsnio duomenimis, į Lietuvą kasmet atvažiuoja 2 mln (du milijonai) turistų. "Mes esame nematomi ir kažkur šlubuoja mūsų rinkodaros priemonė,"- pagaliau Lietuvos turizmo diagnozę teisingai suformulavo turizmo ekspertas L. Pučinskas, kurį cituoja minėtasis straipsnis. Tačiau tuo pačiu neįvardinti ekspertai šauna sau į koją siūlydami turistus į Lietuvą vilioti...žolelių rinkimu. Aš jums dabar kaip turistė, gidė, ir lietuvė pasakysiu- žolelių rinkimas gali būti įdomus lygiai dvi valandas, ir tai kur nors Slovakijoje. Iš žolelių reiktų pasidaryti gerą kompresą ant Lietuvos turizmą stagnuojančios šunvotės ir melstis Šv. Agotai, ir tai pritrauks lygiai tiek pat turistų, kaip siūloma žolelių skynimo edukacija Lietuvos pievose, kur erkės tik ir laukia šveicarų, italų, ar portugalų kulnų. Tačiau tie patys ekspertai nėra visiškai beviltiški, nes siūlo tai, į ką aš jau metai iš metų baksnoju pirštu- bendradarbiauti regionams. Turiu netgi pasiūlymą kaip- sutvarkykite viešąjį transportą Klaipėdos regione taip, kad iš Klaipėdos būtų galima sezono metu atvažiuoti prie unikalaus japoniško sodo Mažučių kaime.

Ambasadorių klubas surengė pasitarimą, kaip skatinti turizmą Lietuvos pajūryje. Ko trokšta Lietuvos svečiai – grybauti ar nardyti baseinuose ?- klausė susirinkę garbūs svečiai. Naujaisiais Druskininkais save tituluojantis Žibininkų kaimas turi 5,5 mln ES paramos pritraukusį 400 svečių talpinantį poilsio ir pramogų kompleksą, tikisi sulaukti svečių iš aplinkinių Baltijos šalių, bet kažkodėl nepasirūpino prisijungimu prie viešojo transporto infrastruktūros, todėl minėtieji svečiai turės keliauti nuosavais automobiliais (tvarus turizmas tyliai rūko kamputyje) arba su kelionių agentūromis, visiškai palikdami likimo valiai pavienius turistus tiek iš užsienio, tiek iš Lietuvos-šitieji galės kokiu nors skraidančiu kilimu naudotis, norėdami savo eurus palikti Žibininkų kaime, Kretingos rajone. Laimei, iš Vilniaus kursuoja autobusai į Senuosius Druskininkus, be persėdimo.

Minėtame pasitarime pranciškonas brolis Benediktas stebėjosi piligrimų nenoru lankytis Kretingoje. Jis labai teisingai pastebėjo, kad lietuviai keliauja į gerai žinomas piligrimines keliones Europoje, nes dvasinio lobyno, esančio Lietuvoje, nėra kaip atverti dėl informacijos stokos. Šią spragą užpildo neseniai išleista knygelė "Piligrimų keliai Lietuvoje" (aut. D. Liutikas, Lietuvos piligrimų bendrija, 2015 m.), bet kodėl Šiluvos garsinimu ir turistų atvežimu į pirmą Romos katalikų bažnyčios pripažintą Mergelės Marijos pasirodymo vietą Europoje niekas dorai neužsiima? Taikliausiai Lietuvos turizmo problemas susumavo Lietuvos ambasadorė Italijoje J. Balčiūnienė: "Kuo mūsų pajūris skiriasi nuo kitų, kad užsieniečiai norėtų čia atostogauti ? Gal itin patraukliomis paslaugų kainomis, patikima ir veiksminga reklama, išskirtiniais kraštovaizdžiais, kokiais negali pasigirti  lenkai, kaliningradiečiai, latviai ir estai ? Laisvalaikio programomis, maloniu aptarnavimu, svetingais viešbučiais, pigiu ir šviežiu maistu, puikiais ir nebrangiais sporto kompleksais, vandens parkais, dviračių takais visoje pakrantėje?" Maloniu aptarnavimu, Karlai! Vakar palikau eurų vienoje gana brangioje Vilniaus šokoladinėje- personalo bendravimas su klientais aptarnavimo lygmenyje buvo šaltas, kaip tas pabuvęs žolelių kompresas, kuriuo ketiname sužavėti europiečius.

Nemaniau, kad laisva Lietuva kada nors galės ko nors pasimokyti iš Rusijos, bet jeigu ten yra vienas geras pavyzdys, tai kaip reikia apšviesti miestą per didžiąsias metų šventes. Jūsų dėmesiui Ilja Varlamovo reportažas ir fotogalerija: Москву зажгли. Mokykimės iš gerosios kaimynų praktikos!

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Kalėdaitė-Medaunikytė

2015 m. spalio 25 d., sekmadienis

Šv. Mato evangelija praktiškai: Kūtvėla lankosi LR muitinės laboratorijoje.

"Eik paskui mane," -tarė Jėzus Matui, kuris buvo mokesčių rinkėjas ir dėl to nešė tam tikrą socialinę stigmą. Kai Jėzui prikišo, kad šis bendrauja su mokesčių rinkėjais ir prostitutėmis, jis atsakė: "Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau ne teisiųjų, o nusidėjėlių šaukti". Ir taip Matas tapo Jėzaus mokintiniu, apaštalu, evangelistu ir muitininkų dangiškuoju globėju. O 2014 m. LR muitinėje buvo patikrinta 21,370 prekių ir papildomai priskaičiuota 55,621 tuometinių litų mokesčių*.

Calling Matthäus 1641.jpg
"Calling Matthäus 1641" by Jacob van Oost I - Photograph from the original painting. Licensed under Public Domain via Wikimedia Commons.

2015 m. spalio 5 d. vakare viename kaime Alytaus rajone muitinės kriminalistai aptiko gamybos cechą su 620 litrų taip vadinamo "namų gamybos brendžio"- su kokakola maišyto spirito. Įtariama, kad šiems svaigalams gaminti buvo panaudotas nelegaliai įvežtas mašinų langų ploviklis. Nors šio "brendžio" pavartoję žmonės gal ir nebūtų numirę, bet žala sveikatai  būtų neabejotinai sukelta, nes šių svaigalų sudėtyje yra įtariamas didelis kiekis labai nuodingo metilo alkoholio. Šiuo metu konfiskuotas "brendis" yra tiriamas specialistų.

2015 m. liepos 19 d., sekmadienis

Blogeriai svečiuose pas Vilniaus merą rado vietą Žvaigždžių alėjai.

Po platų atgarsį blogosferoje sukėlusios blogerių savireklamos savaitės, Vilniaus meras ponas Remigijus Šimašius paprašė Jo Malonybę Žiurkėną Rokiškį Visvaldą Rabinovičių (Visvaldo vardas kildinamas iš dviejų lietuviškų žodžių "visata" ir "valdovas") suorganizuoti ir jam blogerių. Sakė, kavos išgersime, pyragą suvalgysime.

P1440947
Šimašius Towers.
Taigi liepos 17 d., penktadienį (populiariausią kelionių agentūrų ir oro linijų griūčių savaitės dieną), tik rinktiniai, blogosferos elitui priklausantys blogeriai rinkosi Vilniaus savivaldybės foje. Ponas Konanas Griovėjas Remigijus Šimašius (čia jį taip ponas Andrius Užkalnis pavadino savo facebook'o paskyroje, bet ponas Užkalnis nėra blogeris, todėl jam blogerių teisės neišmokės autorinio atlyginimo už manęs šito pacitavimą, taip kad matote, kaip blogeriais būti apsimoka) buvo gerai nusiteikęs, o Gedimino pilies kalnas- dar nenukastas.

Ponas Skirmantas Tumelis (kurio vardas kildinamas iš dviejų lietuviškų žodžių "lemti" ir "sumaniai") mus liftu pakildino į dvidešimtą Šimašius Towers aukštą, iš kur atsiveria Vilniaus panorama.

panorama
Kūtvėla grožisi Vilniaus panorama.
P1440948
Gražus tas Vilnius.
Kadangi yra žmonių ant Lietuvos kurie nežino, kas tie blogeriai, tai vyresnio amžiaus tikinčios moterėlės socialiniuose tinkluose žegnojosi šnibždėdamos: "Iliuminatai". Labai taikliai pasakyta- juk blogeriai neša pasauliui pažinimo šviesą! Dar sakė, kad meras blogerius nupirko savo įvaizdžiui gerinti. Aš vis pasitikrinu slaptą tokiems reikalams atsidarytą ofšoruose sąskaitą-kaip nėra mano melejonų, taip nėra. Spėju, čia bus Visvaldas Rabinovičius pasidarbavęs, viską sau susiglemžęs, godi maža pelė.

blogeriai
Va jie, tie baisieji Iliuminatai. Fotografavo ponia Ieva Pakarklytė.
Dabar pagal šitą nuotrauką seksime, kas ilgiau nepasirodys internetuose, tuoj siųsime gelbėjimo komandą, nes gal koks žiurkėnas internetų laidus pergraužė. Kas ten juos žino, tuos graužikus, jiems bile dantis pagaląsti.

Po džiaugsmingų krykštavimų, lydimų šokoladinių saldainių popierėlių šiugždenimo, blogeriai apklausė Vilniaus merą. Pora valandų pralėkė kaip kad nebuvusios, ir jeigu merui nebūtų reikėję dalyvauti kitame renginyje, apklausa būtų tęsusis iki paryčių. Pakalbėjome apie Vilnių, ko jam trūksta, ką reikia tobulinti. Iliuminatai blogeriai kiekvienam klausimui turėjo savo nuomonę, todėl artimiausiu metu Seime blogerių partijos nebus-per daug skirtingos nuomonės.

Garsiai kaip puodo dangtis ant keraminių virtuvės grindų plytelių visuomenėje nuskambėjęs Žvaigždžių alėjos projektas irgi buvo pakutentas. Juokais nejuokais ir sugalvojome- o jeigu prie Planetariumo? Erdvė apleista, reikia gyvinti, o planetos ir žvaigždės kaip ir artimos giminės. Tuo pačiu aptarėme ir Tautų teisuolės Onos Šimaitės gatvės atsiradimą naujoje vietoje.

Dviračių takus kuruoja bent penkios skirtingos institucijos, kurios tarpusavyje nesitaria. Bet to dar per maža, tų institucijų atstovai nepakelia subinių iš kėdžių ir net neaplanko tų vietų, kur bus daromas tviračių takas. Taip, čia rimtai, pats meras sakė. Tik mandagiai, ne taip kaip aš. Taip aklai Vilniuje gimstant dviračių takams ir gaunasi ant jų pastatomos viešojo transporto stotelės ir kiti nesusipratimai, kurie žudo. Tiesiogine prasme. Neseniai mirė dvidešimt ketverių metų jaunuolis, palikęs našlę su spetynių mėnesių kūdikiu ant rankų. Kitas darbo nematomis pavyzdys- Vilniaus prezidentūra. Ją projektavo XIX a. architektas Stasovas ant savo darbo stalo Sankt Peterburge, o kai prasidėjo darbai išiaškėjo, kad pastatas per ilgas. Tam, kad pastatas tilptų, išgriovė Vilniaus universiteto kiemelio sieną. Mūsų dviračių takų korifėjai dirba sekdami geriausiomis carinės deržavos tradicijomis.

Paklausiau mero dėl galimybės turistams pakilti į apžvalgos aikštelę. Sakė, pagalvos.

Visuomeninis transportas bus reformuojamas: grįš naktiniai autobusai, o autobusai į oro uostą bus papildomai ženklinami, kad ir užsieniečiams būtų aišku. Į mano kuklų pageidavimą bet jau svarbiausias stoteles pranešinėti ir anglų kalba buvo pasakyta, kad tai neįmanoma, nes e-bilieto programavimas to neleidžia. Kažkoks ten GPS nesueina. Jau nekalbu apie vis dar pieno riebumą rodančias švieslentes, kurios turėtų rodyti visuomeninio transporto grafikus. Rukažopai dirbo, ne kitaip.

Žaliojo tilto skulptūros bus nukeltos, nes kelia grėsmę žmonių gyvybei. Mano nuomone, tokio išprievartauto meno vieta-sąvartyne. Ir nereikia čia pasakoti, kad tos statulos yra Lietuvos istorijos dalis. Į sąvartyną, ir viskas.

Merui dažnai prikaišioja, kad daug sėdi Facebook'e ir mažai dirba, todėl jam skiriu šiuos žodžius nuo Kaune, Vienybės aikštėje, esančio paminklo. Taip jis galėtų atsakinėti į daugiau plušėti raginančius komentarus.
Dar labai norėjau iš viršaus pažvelgti į Vilniaus Šanchajumui vadinamą Šnipiškių rajoną, bet jį užstojo dangoraižiai. Mano svajonė yra čia įkurti vietinės reikšmės Rumšiškes su amatų centru, kavine ir turizmo informacijos centru.

P1440959
Šanchajaus nesimato per dangoraižius.
O dabar papasakosiu Jums trumpą istoriją, tikrą atsitikimą iš Kūtvėlos gyvenimo. Tada dar lankiau mokyklą (baigiau 2000-siais m.) ir tikrai ne aukštesniąsias klases. Vieną vakarą nusirenginėjau miegoti ir pastebėjau ant kojų burokinės spalvos taškelius. Jų buvo tiek, kad pagalvojau apie išbėrimą. Kadangi mano mama yra med sistra vojenoj podgotovki, tai ji vaikystėje mane su sese yra kvalifikuotai slaugiusi. Parodžiau įtariamą bėrimą mamai. Kitas epizodas, kurį prisimenu- nes labai daug vandens nuo to laiko nutekėjo- yra greitoji pagalba ir Santariškės. Guldoma į ligoninę, įtariamas kraujo vėžys.

Aš neapsimesiu, kad žinau, ką teko išgyventi mano tėvams, nes tai gali tik tas, kuris pats patyrė tokį siaubą. Po medikų apžiūros- gera naujiena: tai ne kraujo vėžys, o trombocitopenija. Palata dalinausi su  kitais, vėžiu sergančiais vaikais. Buvo atvejų, kai vėžys pasirodydavo stipresnis. Gydė mane tuo metu kaip galėjo (prisimenu, kad be vaistų dar reikėjo gerti morkų ir burokų sultis, kurių nemėgau, ir kurias mama spaudė namie savo rankomis), liga nuo to karto neatsikartojo. Vaiko atmintis neišsaugojo vyriausiojo gydytojo veido, bet pavardę ir iš miego pažadinta pasakyčiau: A. Savinas.

Man iki šiol pasisekė, bet nuo vėžio nei vienas nesame apsaugotas. Lietuvoje yra daug sergančių vaikų, o nekompensuojami vaistai- brangūs. Į susitikimą su meru atėjusi "Mamų unijos" savanorė, "Lietuvos garbės" laureatė Ieva Krivickaitė norėjo nusifotografuoti su meru savo lėšų rinkimo kampanijai: iki šių metų rugpjūčio 15 d., t.y. per mėnesį surinkti 30, 000 EUR paremti vėžiu sergančių vaikų gydymą.

ieva
"Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų" yra šios kampanijos šūkis.
Čia noriu gerbiamo Skaitytojo paprašyti: jeigu Jūs skaitote mano blogą ir mano tekstai Jums patinka ar yra naudingi, paaukokite šiai kilniai akcijai. Paaukokite, net jeigu Jūs į mano blogą užsukote pirmą kartą. Rekvizitus, reikalingus padaryti pavedimą, rasite "Mamų unijos" tinklalapyje Žvaigždės- tai ne tik ranka ant grindinio, žvaigždės- tai vaikai ant mamų rankų, todėl neleiskime joms užgesti. Net ir 1 EUR gali padėti. Frazė "Mes kartu galime padaryti pasaulį geresnį" dar niekada neskambėjo taip vietoje, kaip čia ir dabar.

Ačiū už Jūsų gerumą. Ir ačiū, kad mane skaitote.

Kūtvėla

Pas merą lankėsi ir savo įspūdžius aprašė: 

Nerius iš Common Sense
Žiurkėnas Rokiškis
Justė Enorca
Giedrė iš Giedrės blogas
Adomas iš Riedančios uolos
Mantas Malcius ir Kaimo lenciūgas
Raidė, kurios niekas nemoka parašyti ksi


(bus daugiau)

2015 m. liepos 10 d., penktadienis

Blogų savireklamos savaitė: Kūtvėlos skaitomi blogai.


Aš esu Jūsų mylimiausia kelionių tinklaraštininkė ir šitame tinklaraštyje, irba bloge, aš Jums skelbiu kelionių tiesas, kuriomis Jūs turite tikėti kaip Evangelija. Mano misija šioje Ašarų Pakalnėje yra motyvuoti žmones tyrinėti Platųjį Pasaulį (dėka Ryanair po truputį tampančiu Susitraukusiu Pasauliu), išvėdinti iš savo pasaulėžiūros palėpės per klaidą užsilikusį sovietinį tvaiką, nusimesti lietuviško drovumo kokoną ir pagaliau tapti Žemės piliečiais. Todėl skaitykite mano blogą, dalinkitės nuoroda į jį, ir sekite mano mokymu, nes internetuose visi esame broliais ir seserys. Šio penktadienio pamoksle Jums atskleisiu dvylika savo skaitomų blogų, nes tokį skaičių nurodė dievobaimingasis mūsų Žiurkėnas internetuose, Rokiškis, tebūnie pašlovinti jo žavingi ūsai.

1) Žiurkėnas Rokiškis Rabinovičius. Nors godumas pinigams ir užvaldė jo sielą taip, kad iki šiol neišpildė savo pažado padaryti Vilniaus viešąjį transportą nemokamu, jo keršto klaviatūra nusileidžia pelnytai bausdama nusidėjėlius, ir jo bausmė yra sąžininga, nes jis neskirsto nusikaltėlių į poetus ir bankininkus, ir bausdama aukščiau paminėtoji jo klaviatūra nusileidžia ant visų vienodai. Retai, kaip auksas pelenuose, jo bloge sužiba ir pelnytas pagyrimas. Ir tai čia Jums sakau ne todėl, kad mano teta Jurbarke gyvena.

2) Menkė po lova. Blogas apie buriavimą, gyvenimą ant vandens, ir kitokius siaubus sausumos žiurkėms, nuo kurių padorūs žmonės naktimis košmarus sapnuoja apie tai, kaip juos viršininkas iš atostogų paskutinę minutę atšaukė tuo metu, kai jie viena koja jau jachtoje buvo, o kita koja beviltiškai kadaravo ore. Šito blogo autorius propaguoja baisiai užkrečiamą gyvenimo būdą ir neseniai užkrėtė jauną porą: "Dievas mato, aš to nenorėjau. Tačiau atsitiko tai, kas atsitiko, bet jie iš manęs to tikrai kad nelaukė. Jie - tai Dovydas ir Regina, o aš - tai aš. Panašu, kad šiai jaunai šeimai būsiu sugadinęs jų likusį gyvenimą."-išpažintį atlikdamas rašė blogo autorius.

3) Aušra Maldeikienė. Ponia Maldeikienė rašo iš pirmo žvilgsnio visiškas erezijas, bet kai įsiskaitai giliau, supranti, kad didžiojoje politikos scenoje vyksta cirkas, sukryžmintas su absurdo teatru, o visokius kryžminimus Biblija griežtai draudžia, bet Lietuvoje valstybė ir religija yra atskirtos, todėl svarstydami gėjų santuokos klausimus mūsų politikai ir tariasi su kunigais, ir todėl viskas kryžminasi. Vat apie visokius sveiko proto nesuvokiamus procesus ponia Maldeikienė ir bando papasakoti LR piliečiams, už ką aš ją labai gerbiu.

4) Archata: tinklaraštis apie architektūrą. Mane architektūra domina tiek, kiek ji privalo dominti inteligentišką žmogų. Orientuojuosi istoriniuose laikotarpiuose, žinau bent kelias garsių architektų pavardes, skiriu arkbutaną nuo kontraforso. Tačiau šitame bloge kalbama ir apie šiandienos aktualijas, kai Šėtono legatai daro su kultūros paveldu visokias nesąmones, negrįžtamai sužaloja architektūros vertybes, o paskui tik papeikimais atsiperka. Archatos reportažas apie šių metų Open House renginį pateikia skaičius, kurie byloja apie internetų galią. Baisu ir pagalvoti, jeigu Briuselis ims ir uždraus fotografuoti žymius pastatus, čia bus blogiau nei išvarymas iš Rojaus.

5) Gyvenu gerai. Jau pats blogo pavadinimas yra savaime erezija ir puikybės nuodėmė, nes tikras lietuvis gyvena blogai, jo alga maža, o viršininkas geria jo kraują. Bet blogo autorė metė viską per tvorą ir išvažiavo į Šveicariją, nes susirado ten darbą be protekcijų visokių ir ne bet kokį, o tokį, kokį norėjo jinai tą darbą susirado, o paskui jį metė, nes tas darbas visgi neatitiko jos lūkesčių, ir susirado kitą. Ir gyvena gerai sau, o karvutė Milka fone vaikšto. Reiks kada į svečius nubildėt.

6) Apie keliones Lietuvoje. Aš šitą blogą endorsinu, nes žmonės pasirinko nešti kryžių- keliauti Lietuvoje. Marijos Žemėje turizmas išvystytas tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, kažką kibinais ir dumblo procedūromis pritraukti sugeba Trakai, Druskininkai ir Birštonas, ir čia mūsų turizmas užsidengia moliniu juodosios keramikos dubeniu. Lietuvoje nėra vieningos turizmo politikos, visos savivaldybės daro kas ką nori, o nori nedaug kas, nes turizmą vystyti tai čia kaip katiną pešti- daug triukšmo ir mažai vilnos. Todėl Lietuvos turizmas ir laikosi praktiškai tik ant patriotizmo ir keleto čia per klaidą patekusių, oro uostus supainiojusių, užsieniečių.

7) Kažkas naujo ir dar neragauto. Šitą blogą pradėjau skaityti ir sekti nuo jo įrašų apie Santjago kelią. Žmonės eina pėsti ilgiausiu piligirminiu maršrutu ir kai nuo nuovargio atsijungia smegenys, ir įsijungia kojos, kurios tave pūslėtos neša iki artimiausio albergo, kur gal gausi nakvynę, o gal ir ne, tai tada labai greitai žmogus prioritetus gyvenime susidėlioji. Ir katalikai, ir ateistai, ir turistai eina tuo keliu, kur visokių nuotykių patiria. O dabar autorė Dubajuje per Ramadaną, tai čia Jums ne juokas, kai valgyti nori, o negalima, nors tu čia kaip ir ne prie ko, bet solidarizuotis taigi reikia. Užpirkau džiūvėsių, žadu humanitarinę pagalbą pasiųsti, jeigu parašys, kad iš bado jau klaviatūros nenuvaldo.

8) Šilti kraštai. Šilti kraštai yra visada gerai, nes ten nėra sąskaitų už šildymą, šviečia saulė, ir- elementaru, mano mielas Vatsonai- ten visada šilta. Dabar blogo autorė gandrų susilaukė (matyt, koks migruojantis paukštis nuo Bitėnų pasitaikė), tai grįžo į Tėvynę, kur ne taip šilta ir taip dosniai lyja, bet blogo Žydrosios Pakrantės archyvai lieka atviri ieškantiems, nes tiems kas beldžia būna atidaryta. O kadangi brangiausias blogo autorės turtas yra kilnojamas, tai tikiuosi netrukus sulauksime kelionių reportažų iš Lietuvos.

9) Vilnius-Berlynas (Berlyno dienoraštis). Labai solidūs, informatyvūs tekstai apie Berlyną tiems, kam šis miestas įdomus arba tiems, kurie domisi vokišku gyvenimo būdu. Man Berlynas niekada nebus mano miestas. Jis man tinka tik kaip logistikos centras- skrydžiai, traukiniai, susisiekimas su visa Europa ir dar toliau. Kaip šalis, Vokietija man patinka tuom, kad čia euras yra skalsus pinigas, o tokioje Prancūzijoje tai eurai byra kaip smėlis tarp pirštų. O blogo autorė dar neseniai ir knygą parašė. Tai čia puikus pavyzdys, kaip internetinis Žodis tampa spausdintu Kūnu.

10) Dolce Vita by Laura. Man patinka paskaityti įrašus apie keliones, o jie yra kaitaliojami su įrašais ne apie keliones. Visokie ten pafilosofavimai nelabai man prie širdies, man labiau patinka apie kokius Maldyvus pasiskaityti, ir dar blogo autorė vaikšto labai plonu ledu- kaip jai pavyksta visada taip elegantiškai rengtis ir puikiai nuotraukose atsivaizduoti? Tokie vaizdai ypatingia kenkia mano narcistinei asmenybei, todėl manyje sukyla visokie negerumai ir pavydai. Reiks imtis priemonių ir surengti referendumą, kad blogo autorei nebūtų galima nuotraukose rodytis, nes minėti negerumai man trukdo sukaupti maldingas mintis.

11) Gyvenimas palapinėje. Šito blogo pavadinimas verčia mane susigūžti, palįsti po antklode, ir apsimesti nematoma. Aš palapinėje gyvenime gal tris kartus esu nakvojusi ir pasakysiu, kad malonumas čia menkas. Uodai augina mėlynes, bruknes ir voveruškas tam, kad mane prisiviliotų ir suėstų. Kai palapinė pusiau pastatyta, būtinai pradės lyti. Kitapus ežero naktį bus toks triukšmingas vakarėlis, kad visi buožgalviai pėsti išeis ieškotis naujų namų. O plaunant indus po vakarienės būtinai užpuls piktas gulbinas. Aš labai, labai bijau palapinės. O čia blogo autoriai su vaikais keliauja ir manyje kelia baisų pavydą, nes aplankė tokias vietas, apie kurias aš tik seilę varvinu. Tai čia vat turinčiam palapinę duodama, o iš neturinčio atimama.

12) Kelionė su knyga. Dar vienas nišinis blogas. Jį rašo Panevėžio savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos. Šitame bloge autorės suderino keliones ir knygas (o gal knygas ir keliones), ir išėjo toks nuodėmingai įtraukiantis mišinys, užkrečiantis skaitymu ir plečiantis akiratį. Mūsų laikų terminais kalbant, susprogdinta literatūrinė seksualumo bomba. O kad maža nepasirodytų, įrašai dar ir atitinkamais paveikslėliais ir nuotraukomis iliustruojami.

Žiurkėnas pasakė dvylika blogų, bet nepasakė, kad negalima daugiau, o kadangi galima viskas, kas neuždrausta, tai tęsiu savo skaitomų blogų sąrašą; Žiurkėnas netgi pasakė ten pas save bloge, kad net ir šimtuką blogų galima paminėti. Tai aš Jums įrašo pradžioje nepamelavau, kai sakiau, kad atskleisiu dvylika blogų, galite suskaičiuoti-tiek tikrai yra paminėta.

Žiurkėnas Rokiškis po 100 blogų peržiūros.
13) Geras skaičius geram blogui, kuris vadinasi Buvau Ten. Šito blogo formatas labai panašus į mano: kelionių aprašymai, naudingi patarimai. Retas atvejis, kai nieko nuodėmingo ir nusikalstamo nerasta, todėl iš pradžių net minėti čia nenorėjau, bet paskui pagalvojau, kad čia labai faina bus viename įraše visus gerus blogus turėti, todėl savanaudiškų paskatų vedama jį čia ir įtraukiau.

14) Žygeivis. Šitą blogą aš asmeniškai rekomendavau sekti Poko.lt, nors gal nereikėtų taip viešai girtis, tik va nesusilaikiau. Blogo autorius rašo apie žygius, kas yra savaime siaura niša iš vienos pusės, ir didelė rinka iš kitos pusės, nes dabar į žygius eiti madinga pasidarė. Tik informacijos apie žygiavimą, reikalingą pasiruošimą, visokius žygeiviškus išmislus nėra, todėl šitas blogas šiek tiek užpildo šitą spragą. Blogo autorius turi tikslą: apipėdinti visus Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus. Šitas blogas ateityje virs uola, ant kurios bus parašyta visokių žygeiviškų atsitikimų, o Jūs išeisite į pensiją ir, kai jau nebegalėsite į žygius eiti, jį nuolatos skaitysite ir sakysite "Taip, taip, geri laikai buvo".

15) Juozapas Žygas. Blogo autorius stipriai vėluoja su pasakojimais, nes šiuo metu vėl nežinia kur trankosi. Tačiau jam sekasi surasti gėrį šiame pasaulyje, nes nuolatos susiduria su doriems katalikams privalomu mielaširdingumu, nes keliauti mėgsta tranzuodamas, o iš tokių pakeleivių taisyklės vairuotojams neleidžia pinigų imti (nes čia labai bloga karma būtų tada), ir jam pavyksta to mielaširdingumo gauti. Ir, kaip praktika parodo, katalikiškas mielaširdingumas net ir ne katalikiškose šalyse pakeleivingoje transporto priemonėje pasireiškia.

13) Giedrės blogas. Blogo autorė yra žurnalistė, tikra tikra žurnalistė, o ne tik blogerė, nors aš manau, kad kiekvienas blogeris yra žurnalistas (nors ne kiekvienas žurnalistas yra blogeris), ir jos blogas yra apie pilietinę žurnalistiką. Ji rašo apie reklamines skrajutes pašto dėžutėse, įžūlius dviratininkus, mokslo metų pradžią, psichiatrinę ligoninę ir tuberkuliozę, o paskui ginasi nuo piktų geografijos nacių, kuriems nepatinka, kad Lietuva yra Rytų Europoje.

14) Kapitono Granato vaikai. Tomas ir Rimvydas nusprendė, kad nori plaukti per Atlantą. Ne, ne patys, o laivu. O tinkamą Atlanto kirtimui priemonę susiras taip, kaip senais laikais žmonės duoną užsidirbdavo-eis, sakė, nuo laivo iki laivo ir prašysis priimami, kaip duoneliautojai kokie. Bet tam, kad galėtų spausti kapitono kajutės durų rankeną, dar jiems reikėjo pasimokyti buriuoti. Kaip jiems sekėsi šitą planą chuliganą įgyvendinti skaitykite blogo įrašuose. Kadangi kelionės tikslas pasiektas, manau, blogas dabar yra tiesiog paliktas numirti.

15) Mariukas M. Gana retai atnaujinama foto blogas ir tas retumas yra mano priežasties dėl blogo atnaujinimo retumo paburbėjimo priežastis. Bet aš esu žinoma bumbeklė, tai blogo autorius, tikiuosi, numoja Canono linze į mane ir užsiima kuom nors vertingesniu, nei "Paverkavimai su Kūtvėla" seansai.

16) 100 dienų avantiūra Azijoje. Blogo autorius, kaip nurodo ir blogo pavadinimas, yra tikras avantiūristas, išgarsėjęs tuom, kad apgavo pačius sukčiausius Nigerijos sukčius net du kartus. Ir dar sukūrė Borjomi aplikaciją kelionei į Gruziją susiplanuoti, bet asmeniškai jos dar nesu išbandžiusi, o ir buvusių Gruzijoje atsiliepimai apie kelionę kol kas kontraversiški (pačią kelionę, ne Borjomi aplikaciją). Šitas blogas yra gerai žinomas lietuviškoje blogosferoje.

17) Istorijos įdomybės ir Vitalijaus Michalovskio tinklaraštis. Senas arklys vagos negadina (čia komplimentas), todėl šitie vertingi blogosferos banginiai, ant kurių laikosi rimtos temos, čia įtraukiami tiesiog privaloma tvarka kaip blogosferos chrestomatijos aukso fondas.

18) Mes keliaujam. Šitas blogas po truputį tampa vlogu, t.y. video blogu. Tai yra malonus paįvairinimas didžiąja dalimi nuotraukomis iliustruojamiems blogams, nors video nėra mano mylimiausias medijos kanalas. Visa laimė, kad kvapai nepersiduoda, nes koks nors ten duriano vaisius čia pasklistų, Viešpatie susimilk ir apsaugok.

19) Dvi tos pačios pupų ankšties pupos Enorca ir Emilija rašo tai, ką skaityti jautrioms moterims nerekomenduojama: apie mediciną. Ligos, bakterijos, analizai, visokios baisybės, Viešpatie aukštybėse, bet kaip įdomu, tai apsakyti negaliu. Čia turbūt pas mane kokia literatūrinė perversija, reiktų diagnozę susižinoti. 

20) Kristina Sabaliauskaitė rašo blogą "Rafinerija", bet nuo 2015-08-01 blogų talpinimas blog.lrytas.lt nutraukiamas ir autorių prašoma iki to laiko susirasti naujus namus. Manau, šis iškraustymas ir kylanti literatūrinė karjera kol kas neleidžia šiai autorei atnaujinti blogo turinį, bet tikiuosi, kad tai tik trumpos atostogos nuo internetų. Aš lieku asmeniškai dėkinga už įrašą apie Shunga. Netgi Žiurkėnas nežinojo, kodėl jo bloge žmonės ieško aštuonkojo ir moters anatomijos.

21) Vilniaus universiteto gidas paskutinį kartą buvo atnaujintas taip seniai, kad jį galima laikyti mirusiu blogu. Čia jis įtraukiamas dėl vertingo įrašų archyvo ir tikėjimo, kad Lozoriaus istorija gali pasikartoti ir blogosferoje.

Ko nepaminėjau- akmens užantyje nelaikykite, pykčių ant manęs neturėkite, o verčiau artimo meile ir savo blogo nuoroda čia pas mane žemiau komentaruose pasidalinkite, idant žinia apie Jūsų blogą sklistų po visus internetus kaip to Geležinio Vilko kaukimas, nes tas žavingasis pūkuotukas Žiurkėnas Rabinovičius čia galingą mašiną užsuko. Ir skundus visokius jeigu kas nepatiko tai irgi jam rašykite.

Ir dėkoju visiems, kas mane skaito, ir tenedingsta Jūsų namuose per škvalus internetai. Mano skaitomų blogų sąrašas baigtas, imkite juos ir skaitykite.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų,

Kūtvėla Tinklaraštininkaitė

2014 m. liepos 23 d., trečiadienis

Kūtvėlos kelionių tinklaraščio logotipas

Tada-dadam-dadam! Pristatau "Kūtvėlos kelionės ir klajonės" tinklaraščio logotipą. Pamaniau, kad laikas žengti tvirčiau ir pradėti blog name branding procedūras. Logotipą nupiešė Enorca- ačiū jai.

elei
Kūtvėla pagaliau turi logotipą!

Su meile,

Kūtvėla



2014 m. kovo 20 d., ketvirtadienis

5 priežastys, kodėl verta pamatyti filmą „Semme“.

Kūrybinės grupės „Semme” pranešimas spaudai.

Žygiai po Lietuvą su Tadu, linksmos Algirdo dirbtuvės ir įtraukiančios Jono vedamos apeigos. Dažnai manoma, jog kalbantieji apie tradicijas, papročius, etnokultūrą, senąją religiją yra pernelyg rimti, nuolat pasinėrę į savo darbus, rašantys, moksliškai aiškinantys, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar. Prieš dvejus metus susibūrusi jauna ir mažai patirties turinti meninės dokumentikos filmo „Semme” kūrybinė komanda teigia, kad taip nėra. Jaunuoliai per dvejus metus sukūrė filmą apie tris visą savo gyvenimą tradicijas puoselėjančias asmenybes: kartografą-geografą Tadą Šidiškį, krivį Joną Trinkūną bei tautodailininką Algirdą Versecką. Pateikiame jums 5 priežastis, kodėl filmas „Semme” – smagus, įtraukiantis ir vertas dėmesio.

1. Charizmatiškieji herojai. Trys pagrindiniai filmo herojai – vyresnės kartos atstovai, tačiau nei filme, nei jų veikloje nėra rutinos ar sąstingio, atvirkščiai – šie žmonės sugeba uždegti ne vieną už save keliasdešimt metų jaunesnį žmogų. Kartografas ir žygeivis Tadas Šidiškis, vedantis jaunimą po Lietuvos miškus, pelkes ir lygumas ir apie Lietuvos miestelius bei kaimelius žinantis kone viską, visada traukia linksmas lietuviškas dainas, o trumpam stabtelėjęs, kviečia šokti „Meškutę“. Apie „Romuvos“ krivį Joną Trinkūną, deja, turime kalbėti būtuoju laiku – šių metų sausio 20 dieną, kai visi filmavimai buvo baigti, jis iškeliavo Anapilin. Lieka džiaugtis, kad filmo komandai pavyko įamžinti jo gyvenimo darbą, užfiksuoti pasakojimus apie „Romuvos“ bendruomenės susibūrimą, kartu su jaunimu švęstas senąsias Lietuvos šventes, dalyvavimą apeigose, vasaros stovyklas Dvarciškėse, kraštotyrinę veiklą. Trečiasis filmo herojus Algirdas Verseckas – tautodailinkas, dirbantis Vilniuje „Amatų gildijoje“. Jo veiklą lydi mažiau žmonių, tačiau, kiek žiūrovų susirenka Algirdui dalyvaujant mugėse ir įvairiuose renginiuose! Žmonėms įdomu ne tik pamatyti pačio pasigamintas stakles, su kuriomis Algirdas drožia dubenėlius, bet ir pasikalbėti su šmaikščiu ir nepaprastai savo pasakojimais užburiančiu amatininku.

Gintaro aukojimas. Šviesios atminties Jonas Trinkūnas Medininkų pilies atidarymo šventėje 2012 m.  Nuotrauka iš mano kelionių archyvo. 
2. Entuziastinga ir jauna kūrybinė komanda. Filmo komandos, pradėtos burti prieš dvejus metus, gretose – skirtingi, įvairių sričių specialistai, kurių daugelis – studentai. Nei vienas iš jų anksčiau nebuvo giliau susidūręs su filme nagrinėjamomis temomis, tuo labiau neturėjo kino kūrimo patirties, tačiau kiekvieno noras pažinti savo šalį, sužinoti apie tradicijas, jų tąsą ir svarbiausia – galėjimas įsitraukti į tradicijų puoselėjimą buvo stipresni už dvejones ir baimę, kad lengva nebus. Ilgai diskutavę apie filmo kūrybinį procesą, svarbiausius darbus jie nusprendė patikėti jauniesiems savo srities profesionalams, todėl filmo operatoriai, garso režisierius, vertėjai, dizaineriai – jauni šių sričių studentai. Nors filmas apie Lietuvą, komandoje netrūksta ir užsienio draugų. Filmo kompozitorius Kyle, kilęs iš Šiaurės Karolinos (JAV), prieš keletą metų buvo vienos kūrybinės komandos narės Erasmus studijų kurso draugas, filmo dizainą kurianti Olga gyvena kaimyninėje Baltarusijoje, su filmo idėjos autoriumi susipažino per „Couchsurfing“ bendruomenę, o filmo montažo režisierė Audinga – lietuvė, šiuo metu gyvenanti Londone. Būtent šiai spalvingai ir užsidegusiai filmo komandai per dvejus metus pavyko sukurti filmą apie tris vyresniosios kartos asmenybes. Komanda pripažįsta, kad patirties jie turi mažai ir klaidų pasitaiko, tačiau jie viską daro nuoširdžiai ir entuziastingai.

3. Patirties dalijimasis su jaunimu. Tiek filmo herojai, tiek kūrybinė komanda savo žiniomis noriai dalinasi su kitais jaunais žmonėmis. Visų herojų veiklose dalyvauja jaunimas ir, svarbiausia, – jie būna ne pasyvūs stebėtojai, bet aktyvūs dalyviai: žygiuoja, šoka, dainuoja, gieda sutartines, turi galimybę bendrauti su tradicijų puoselėtojais, iš arčiau susipažinti su jų veikla, dirbiniais ir kūriniais. Kūrybinė filmo komanda taip pat nesnaudžia: pabaigę filmavimo darbus keliauja į Vilniaus mokyklas, kuriose dalinasi savo patirtimi, entuziazmu ir užsidegimu su moksleiviais, tikėdamiesi, kad jų pasakojimai ir pavyzdys įkvėps juos imtis savo įdėjų įgyvendinimo.

4. Dveji metai su filmu: be nuotykių neįmanoma. Nors filmas dokumentinis, o temos rimtos, nei vienas filmavimas nepraeina be nuotykių, filmo komanda nuolat patiria linksmų atsitikimų. Vienas linksmiausių filmavimų vyko pernai metais per žygeivių žiemos sąskrydį. Dažniausiai filmavimo komanda iš akių žygeivių niekada nepameta, tačiau šį kartą buvo nuspręsta kartu su žygeiviais neiti, bet „pagauti“ juos pietaujančius. Miškai nepažįstami, sniego iki kelių, turimos technologijos mažai padeda, o geriausias „kompasas“ bei kelrodis žygio vadas Tadas – ne su komanda, būtent jo komanda ir ieško. Iki tol komandos nariai nemanė, kad Lietuvos žiemos tokios gūdžios ir kad net aukšta ir didelė mašina nesugebės jos įveikti. Nebuvo pasirūpinta ir tinkamais drabužiais, todėl viena komandos narė per pusnis klampojo su kerzais ir trumpučiu sijonu. Nepaisant to, žygeiviai buvo rasti, iki jų teko bristi pusnimis, aukštai kaip vėliavą iškėlus kamerą ir bumą (komandos linksmai vadinamą kačiuku). Žygeiviai tokius svečius pasitiko šypsodamiesi ir juokdamiesi, o Tadas negalėjo atsistebėti filmuotojų atkaklumu.

Žiema Taurijos girioje. Nuotrauka iš mano žygių archyvo-va kokios žiemos Lietuvoje. 
5. Svarbiausia idėja, kuriai įgyventinti netrukdo net ir minimalus biudžetas. Visa kūrybinė filmo komanda dirba savanoriškai. 2009 m. susikūrusios viešosios įstaigos „KAKAVA“ nariai filmui skiria labai didelę dalį savo laisvalaikio. Visi dirba savanoriškai, dažnai ieškodami rėmėjų tik patiems būtiniausiams filmo darbams. Vienintelis pastovus projekto finansavimo šaltinis – programa „Veiklus jaunimas“, kuri patikėjo filmo komandos idėja ir finansavo komandos narių keliones į filmavimus, maitinimą bei leidybos išlaidas. Be gauto finansavimo dirbti būtų tikrai sudėtinga. Geriausios idėjos gimsta, teisingiausi sprendimai bei didžiausi darbai padaromi turint daug šokolado, arbatos ir dešros. Su tokiais skanumynais visi susirinkimai, peržiūros, planavimai ir filmavimai pralekia nepastebimai.

Visus susidomėjusius filmu kūrybinė komanda – Simonas, Ernestas, Danguolė, Viktorija ir Ieva – kviečia į filmo seansus, kurie numatomi kovo 26 d. kino teatre „Pasaka” bei kovo 31 d. „Forum Cinemas Vingis“. Tiems, kuriems šios datos netinkamos, kūrybinė komanda siūlo nenusiminti ir pažada, kad filmas bus rodomas kituose kino teatruose ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose.

Mūsų šalis-mūsų turtas. Tinkamai tai vertinkime. Spanguolės iš metų žygiu išrinkto žygio į Alionių pelkę.
Iki susimatymo :)


2014 m. vasario 22 d., šeštadienis

Socialinių tinklų reikšmė Ukrainos įvykiuose: pralaimėta, ir stipriai.

Politikuoti nemėgstu ir nemoku, bet, kaip sakoma, tam, kad blogis gyvuotų reikia, kad geri žmonės nedarytų nieko. Šiai dienai esu tikra dėl dviejų dalykų. Pirmas- daugiau pirmininkauti Europos Tarybai mūsų neprašys, net jeigu ir rotacijos tvarka. Maža, bebaigianti išsivaikščioti valstybė, kadaise sugriovusi Sovietų Sąjungą, dar ims ir vėl sukels kokią revoliuciją, kaip kad Ukrainoje. Sutarties Vilniuje nepasirašymas buvo katalizatorius, kurį sustiprino atsakingų Ukrainos pareigūnų veiksmai prieš tuo metu dar taikiuos protestuotojus. Čia reikia pastebėti, kad revoliucija kilo ne dėlto, kad Ukraina nebuvo priimta į draugiškų eurosąjunginių tautų glėbį, bet todėl, kad žmonių kantrybės taurę perpildė savos valdžios veiksmai. Skatinusiems nesikišti į Ukrainos vidaus reikalus, nes demokratiškai išrinkta valdžia pati susitvarkys, reikia prisiminti, kad Hitleris irgi buvo demokratiškai išrinktas. Antras- didesnė dalis Lietuvos gyventojų pramoko sklandžios ukrainiečių kalbos. Mūsų kompiuterinė karta stebėjo karą tiesiogiai Internetu. O dvylikos mėnesių sąraše atsiras naujas mėnuo- Leninkritys.

leninakritis_ukraina-550x435
Leninkritys taip pavaizduotas pas Žiurkėną adresu http://rokiskis.popo.lt/

Kijevo Leninas, kurio nebėra. 
Žodis "maidan" nebereikš aikštės. Maidanu vadinsime tokius reiškinius, kaip įvykiai Kijeve, tiesiogine ir perkeltine prasme. Maidanas nebėra aikštė, kurią galima sudeginti, maidanas yra idėja. Mūsų maidanas buvo Sausio 13-ji. Mes neturėjome galimybės šauktis užsienio pagalbos, nes informacijos transliavimo priemonės buvo ribotos, o ir pirmoji mūsų nepriklausomybę pripažino Islandija, kurios geografinė padėtis jai leido taip padaryti. Šiandien Ukrainos įvykius galėjo sekti visi, kad turi priėjimą prie Interneto. Kaip socialiniame tinkle G+ sakė kolega internautas Redas, "...Maidanas nebūtų laimėjęs, to, ką turime šiandien be interneto, be youtube, kur tieisogiai stebėjome Hromadskie TV ir Espreso TV,  be twitter, iš kurio gaudavome šviežiausias naujienas, be Ustream.TV, kurio pagalba žmonės perdavinėjo AutoMaidano įvykius, internete onlaine stebėjome protestuotojų užimamus Ukrainos rajonus ir pastatus." Daugybė dorų žmonių kiekvieną dieną žiūrėjo informacijos srautus Internete, dalinosi jais, būrėsi į Ukrainos palaikymo akcijas. Galime sakyti, kad kiekvienas iš mūsų, atėjęs į palaikymo akcijas, paaukojęs pinigų, sukūręs paveikliuką ar tik  nors kartą paspaudęs "Like" arba "Share" yra maidanietis.

calm
"Naudokitės kaip tinkami,"- sakė Karolis, sukūręs šį paveikslėlį. 
Tačiau ar socialiniai tinklai pasiekė reikšmingą tikslą? Ne, nemanau. Europos Sąjunga ilgai prokrastinavo lyg turėdama skausmingą hemorojų ir nežinodama, kurias priemones nuo jo vartoti, o gal tiesiog laukti, kol pats praeis. Pagaliau šį bei tą išstenėjo- trys užsienio reikalų ministrai teikėsi pribūti į Kijevą jau po kruvinų skerdynių. Kodėl taip ilgai delsta buvo, gal pigių skrydžių ieškota? JAV paskelbė neišduosianti vizų tam tikriems Ukrainos valdžios pareigūnams, bet ar tai svarbu? Lyg niekšams be JAV nebūtų kas svetingai atveria duris. Bet nors ir už tiek ačiū.

Toliau cituoju kolegą: "Technologijų dėka nebuvo nuslėptas nė vienas Janukovičiaus rėžimo kruvinas epizodas, visas pasaulis tiesiog kartu kvėpavo su Ukraina ir visais kritiniais momentais palaikė protestuotojus visokiomis akcijomis ir kitokia tiesiogine pagalba. Pergalė dar nepasiekta, bet ji jau arti. Technologijos yra super!" Iš dalies sutinku su šituo teiginiu. Pasirausus socialinių tinklų srautuose galima susirinkti įvairios medžiagos istorikams ir politologams metų metams diskutuoti. Daug vaizdų drąsiai galės būtį naudojamos teismuose. Tačiau jeigu nekurie individai drįso viešai abejoti ar Sausio 13-sios nuotraukos nėra sufabrikuotos, kai 1991 m. technologijos dar nebuvo pasiekusios tokio lygio kaip dabar, tai turint reikiamas programas galima fabrikuoti vaizdus, todėl, jeigu/kai atsiras atsiras suinteresuoti asmenys, ilgai nebus sutarimo kuriais vaizdais galima tikėti. Tai galima suprasti- mėtantys Molotovo kokteilius asmenys nė iš tolo neprimena taikių protestuotojų. O tai gal jiems reikėjo laukti, kol automatais ginkluotieji visus ištaškys arba ausis nupjaustys?

Socialinai tinklai šį karą pralaimėjo, nes be informacijos teikimo, raginimų veikti ir veiksmų koordinavimo jie nieko daugiau nepadarė. Prireikė kruvinų skerdynių ir net po jų demokratijos gynėjai Vakaruose tupėjo kaip pelės po šluota ir išreiškinėjo susirūpinimą bei priiminėjo sankcijas, kai visi, kas gudresni, seniai susitvarkė taip, kad tų sankcijų priėmimas buvo tik bereikalingas oro virpinimas.

ukraine
Rasta Facebook'e pas Eurolution.doc Ukraine on Maidan
Visa laimė, kad yra drąsių žmonių, kurie supranta, kad Ukrainos maidanas yra ir mūsų maidanas. Šiomis dienomis į Ukrainą išvyksta mūsų medikų misija, kurią lydės ir gins, jeigu informacija nepasikeitė, karate federacijos atstovai. Tai signalas ir mūsų valdžiai, ne veltui vadinamai valdžiažmogiais, kad laikas susiimti- mūsų žmonės dar nepamiršo Sausio 13-sios ir dabar įgijo daug vertingos tiesioginės ir netiesioginės patirties Ukrainos įvykiuose.

Šis įrašas turėjo atsirasti tą dieną, kai maidanas pasieks pergalę t.y. galutinai išsiskirtys sugiedoję nacionalinį himną, bet tada reiktų laukti neprognozuojamai ilgai, nes šiandein, net ir pavykus pasiekti susitarimą, maidanas tebestovi.

Keletas nuotraukų, kurios taps istorija.

11385210015_899ab1f1e1
Foter.com: Euromaidan-Photos & Images. Photo credit: Rutenien/Foter/ CC BY

Rasta Feisbook'e.  Ieškokite Содель Влад.

tumblr_n15qxnoPRc1qahkqdo1_1280[1]
Rasta G+ socialiniame tinkle. Šaltinį kol kas sunku nustatyti.

ZOE1AiiOBzM
Rasta G+ socialiniame tinkle. Mergina išgyveno. Šaltinį kol kas sunku nustatyti. 

40
Rasta pas http://zyalt.livejournal.com/1006607.html Maidano patruliai gatvėse.

BgtJI_LCUAAKo4j
Rasta G+ socialiniame tinkle. Atkeliavo iš http://afp-photo.tumblr.com/ 
Visa laimė, kad už socialinių tinklų stovi Žmonės. Juos matote šiame įraše esančiose nuotraukose.

Su meile,

Kūtvėla