Blogeriai svečiuose pas Vilniaus merą rado vietą Žvaigždžių alėjai.

Po platų atgarsį blogosferoje sukėlusios blogerių savireklamos savaitės, Vilniaus meras ponas Remigijus Šimašius paprašė Jo Malonybę Žiurkėną Rokiškį Visvaldą Rabinovičių (Visvaldo vardas kildinamas iš dviejų lietuviškų žodžių "visata" ir "valdovas") suorganizuoti ir jam blogerių. Sakė, kavos išgersime, pyragą suvalgysime.

Šimašius Towers.

Taigi liepos 17 d., penktadienį (populiariausią kelionių agentūrų ir oro linijų griūčių savaitės dieną), tik rinktiniai, blogosferos elitui priklausantys blogeriai rinkosi Vilniaus savivaldybės foje. Ponas Konanas Griovėjas Remigijus Šimašius (čia jį taip ponas Andrius Užkalnis pavadino savo facebook'o paskyroje, bet ponas Užkalnis nėra blogeris, todėl jam blogerių teisės neišmokės autorinio atlyginimo už manęs šito pacitavimą, taip kad matote, kaip blogeriais būti apsimoka) buvo gerai nusiteikęs, o Gedimino pilies kalnas- dar nenukastas.

Ponas Skirmantas Tumelis (kurio vardas kildinamas iš dviejų lietuviškų žodžių "lemti" ir "sumaniai") mus liftu pakildino į dvidešimtą Šimašius Towers aukštą, iš kur atsiveria Vilniaus panorama.

Kūtvėla grožisi Vilniaus panorama.

Gražus tas Vilnius.

Kadangi yra žmonių ant Lietuvos kurie nežino, kas tie blogeriai, tai vyresnio amžiaus tikinčios moterėlės socialiniuose tinkluose žegnojosi šnibždėdamos: "Iliuminatai". Labai taikliai pasakyta- juk blogeriai neša pasauliui pažinimo šviesą! Dar sakė, kad meras blogerius nupirko savo įvaizdžiui gerinti. Aš vis pasitikrinu slaptą tokiems reikalams atsidarytą ofšoruose sąskaitą-kaip nėra mano melejonų, taip nėra. Spėju, čia bus Visvaldas Rabinovičius pasidarbavęs, viską sau susiglemžęs, godi maža pelė.

Va jie, tie baisieji Iliuminatai. Fotografavo ponia Ieva Pakarklytė.

Dabar pagal šitą nuotrauką seksime, kas ilgiau nepasirodys internetuose, tuoj siųsime gelbėjimo komandą, nes gal koks žiurkėnas internetų laidus pergraužė. Kas ten juos žino, tuos graužikus, jiems bile dantis pagaląsti.

Po džiaugsmingų krykštavimų, lydimų šokoladinių saldainių popierėlių šiugždenimo, blogeriai apklausė Vilniaus merą. Pora valandų pralėkė kaip kad nebuvusios, ir jeigu merui nebūtų reikėję dalyvauti kitame renginyje, apklausa būtų tęsusis iki paryčių. Pakalbėjome apie Vilnių, ko jam trūksta, ką reikia tobulinti. Iliuminatai blogeriai kiekvienam klausimui turėjo savo nuomonę, todėl artimiausiu metu Seime blogerių partijos nebus-per daug skirtingos nuomonės.

Garsiai kaip puodo dangtis ant keraminių virtuvės grindų plytelių visuomenėje nuskambėjęs Žvaigždžių alėjos projektas irgi buvo pakutentas. Juokais nejuokais ir sugalvojome- o jeigu prie Planetariumo? Erdvė apleista, reikia gyvinti, o planetos ir žvaigždės kaip ir artimos giminės. Tuo pačiu aptarėme ir Tautų teisuolės Onos Šimaitės gatvės atsiradimą naujoje vietoje.

Dviračių takus kuruoja bent penkios skirtingos institucijos, kurios tarpusavyje nesitaria. Bet to dar per maža, tų institucijų atstovai nepakelia subinių iš kėdžių ir net neaplanko tų vietų, kur bus daromas tviračių takas. Taip, čia rimtai, pats meras sakė. Tik mandagiai, ne taip kaip aš. Taip aklai Vilniuje gimstant dviračių takams ir gaunasi ant jų pastatomos viešojo transporto stotelės ir kiti nesusipratimai, kurie žudo. Tiesiogine prasme. Neseniai mirė dvidešimt ketverių metų jaunuolis, palikęs našlę su spetynių mėnesių kūdikiu ant rankų. Kitas darbo nematomis pavyzdys- Vilniaus prezidentūra. Ją projektavo XIX a. architektas Stasovas ant savo darbo stalo Sankt Peterburge, o kai prasidėjo darbai išiaškėjo, kad pastatas per ilgas. Tam, kad pastatas tilptų, išgriovė Vilniaus universiteto kiemelio sieną. Mūsų dviračių takų korifėjai dirba sekdami geriausiomis carinės deržavos tradicijomis.

Paklausiau mero dėl galimybės turistams pakilti į apžvalgos aikštelę. Sakė, pagalvos.

Visuomeninis transportas bus reformuojamas: grįš naktiniai autobusai, o autobusai į oro uostą bus papildomai ženklinami, kad ir užsieniečiams būtų aišku. Į mano kuklų pageidavimą bet jau svarbiausias stoteles pranešinėti ir anglų kalba buvo pasakyta, kad tai neįmanoma, nes e-bilieto programavimas to neleidžia. Kažkoks ten GPS nesueina. Jau nekalbu apie vis dar pieno riebumą rodančias švieslentes, kurios turėtų rodyti visuomeninio transporto grafikus. Rukažopai dirbo, ne kitaip.

Žaliojo tilto skulptūros bus nukeltos, nes kelia grėsmę žmonių gyvybei. Mano nuomone, tokio išprievartauto meno vieta-sąvartyne. Ir nereikia čia pasakoti, kad tos statulos yra Lietuvos istorijos dalis. Į sąvartyną, ir viskas.

Merui dažnai prikaišioja, kad daug sėdi Facebook'e ir mažai dirba, todėl jam skiriu šiuos žodžius nuo Kaune, Vienybės aikštėje, esančio paminklo. Taip jis galėtų atsakinėti į daugiau plušėti raginančius komentarus.

Dar labai norėjau iš viršaus pažvelgti į Vilniaus Šanchajumui vadinamą Šnipiškių rajoną, bet jį užstojo dangoraižiai. Mano svajonė yra čia įkurti vietinės reikšmės Rumšiškes su amatų centru, kavine ir turizmo informacijos centru.

Šanchajaus nesimato per dangoraižius.

O dabar papasakosiu Jums trumpą istoriją, tikrą atsitikimą iš Kūtvėlos gyvenimo. Tada dar lankiau mokyklą (baigiau 2000-siais m.) ir tikrai ne aukštesniąsias klases. Vieną vakarą nusirenginėjau miegoti ir pastebėjau ant kojų burokinės spalvos taškelius. Jų buvo tiek, kad pagalvojau apie išbėrimą. Kadangi mano mama yra med sistra vojenoj podgotovki, tai ji vaikystėje mane su sese yra kvalifikuotai slaugiusi. Parodžiau įtariamą bėrimą mamai. Kitas epizodas, kurį prisimenu- nes labai daug vandens nuo to laiko nutekėjo- yra greitoji pagalba ir Santariškės. Guldoma į ligoninę, įtariamas kraujo vėžys.

Aš neapsimesiu, kad žinau, ką teko išgyventi mano tėvams, nes tai gali tik tas, kuris pats patyrė tokį siaubą. Po medikų apžiūros- gera naujiena: tai ne kraujo vėžys, o trombocitopenija. Palata dalinausi su  kitais, vėžiu sergančiais vaikais. Buvo atvejų, kai vėžys pasirodydavo stipresnis. Gydė mane tuo metu kaip galėjo (prisimenu, kad be vaistų dar reikėjo gerti morkų ir burokų sultis, kurių nemėgau, ir kurias mama spaudė namie savo rankomis), liga nuo to karto neatsikartojo. Vaiko atmintis neišsaugojo vyriausiojo gydytojo veido, bet pavardę ir iš miego pažadinta pasakyčiau: A. Savinas.

Man iki šiol pasisekė, bet nuo vėžio nei vienas nesame apsaugotas. Lietuvoje yra daug sergančių vaikų, o nekompensuojami vaistai- brangūs. Į susitikimą su meru atėjusi "Mamų unijos" savanorė, "Lietuvos garbės" laureatė Ieva Krivickaitė norėjo nusifotografuoti su meru savo lėšų rinkimo kampanijai: iki šių metų rugpjūčio 15 d., t.y. per mėnesį surinkti 30, 000 EUR paremti vėžiu sergančių vaikų gydymą.

"Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų" yra šios kampanijos šūkis.

Čia noriu gerbiamo Skaitytojo paprašyti: jeigu Jūs skaitote mano blogą ir mano tekstai Jums patinka ar yra naudingi, paaukokite šiai kilniai akcijai. Paaukokite, net jeigu Jūs į mano blogą užsukote pirmą kartą. Rekvizitus, reikalingus padaryti pavedimą, rasite "Mamų unijos" tinklalapyje.  Žvaigždės- tai ne tik ranka ant grindinio, žvaigždės- tai vaikai ant mamų rankų, todėl neleiskime joms užgesti. Net ir 1 EUR gali padėti. Frazė "Mes kartu galime padaryti pasaulį geresnį" dar niekada neskambėjo taip vietoje, kaip čia ir dabar.

Ačiū už Jūsų gerumą. Ir ačiū, kad mane skaitote.

Kūtvėla

Pas merą lankėsi ir savo įspūdžius aprašė: 

Nerius iš Common Sense
Žiurkėnas Rokiškis
Justė Enorca
Giedrė iš Giedrės blogas
Adomas iš Riedančios uolos
Mantas Malcius ir Kaimo lenciūgas
Raidė, kurios niekas nemoka parašyti ksi


(bus daugiau)