Ars longa, vita brevis. Apsilankymas ramiausioje Vilniaus bažnyčioje.

Kokia kantri, pagalvoju, kiek ištvėrei! Ir: ar išmuš tavoji valanda? Juk nesi nei computerlandas, nei seimūnų bendrabutis. Sulauksi. Tik kada?-Jurgis Kunčinas. O sulauksime, jeigu duos Dievas ir netrukdys žmonės, greitai.

Šiandien sudalyvavau ekskursijoje po Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Marijos Paguodos, Paguodėjos) bažnyčią Vilniaus senamiestyje, Savičiaus gatvėje. Apie tokią negirdėjote? Nenuostabu. Ji nukišta į tranzitinį Vilniaus senamiesčio kampą, kuris, jeigu jau taip nuoširdžiai, niekada nebuvo labai jau kažkoks prestižinis. Tik šių metų birželio mėnesį ji buvo atšventinta kaip bažnyčia ir dėl savo sudėtingos istorijos yra praktiškai netyrinėta specialistų, todėl viešojoje erdvėje yra daug netikslios informacijos. Iš anksto atsiprašau, jeigu bus netikslumų ir mano pasakojime.

Marijos Ramintojos bažnyčia Vilniaus senamiestyje.

Savičiaus gatvė mane pasitiko į gatvę "išsprogusiais" barų staliukais. Taip sakau ne todėl, kad kartas nuo karto Vilniaus senamiestyje randama nesprogusių karo reliktų, bet todėl, kad nežinojau apie tokią koncentraciją barų ir restoranų šioje gatvėje, nes paprastai ji būna tyli ir nejauki. Bet gyventi šioje gatvėje nenorėčiau-labai daug triukšmo, cigarečių dūmų ir tranzitinio automobilių eismo. O dabar dar ir turistų minios pradėjo voromis traukti.

Trumpas dangun ėmimo momentas: skrydis oro balionu virš Vilniaus.

Prieš kurį laiką su manimi susisiekė labai maloni ponia iš portalo Laisvalaikio Dovanos ir pasiūlė man...dovaną! Tai buvo kvietimas išbandyti kurią nors paslaugą/pramogą ir pasidalinti įspūdžiais su Kūtvėlos tinklaraščio skaitytojais. O kadangi Kūtvėla labai mėgsta dovanas, tai dabar ir skaitote reportažą apie skrydį oro balionu! Lietuva, sakoma, pirmauja pasaulyje pagal oro balionų skaičių, tenkantį vienam šalies gyventojui.

Ursulijus Lepečkojauskas skrenda oro balionu.

Portale dovanas patogu filtruoti pagal gyvenamąją vietą, todėl pasirinkau Vilnių, o jame galima pasinaudoti net 591 šio dovanų portalo pasiūlymu! Kiek pasvarsčiusi, dėl etikos priežasčių atmečiau pasiūlymus su gyvūnais (pvz. fotosesija su žirgu), nes manau, kad gyvūnai neturėtų būti naudojami žmonių pramogoms. Šituom aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad šiame dovanų portale siūlomos paslaugos/pramogos su gyvūnais yra kokios nors neetiškos, tai yra mano asmeninis apsisprendimas. Netrukus dėl logistikos sunkumų teko atmesti ir intriguojantį pasiūlymą romantiškai vakarienei ir ekskursijai Norviliškių pilyje, nes iki jos nekursuoja tarpmiestinis susisiekimas autobusais, o aš nevairuoju. Ilgai svarsčiau SPA ritualo "Alyvų žiedai" pasiūlymą, į kurį įeina masažuojamasis kūno šveitimasi-įvyniojimas, veido masažas ir kaukė. Už lango dar buvo nenutirpęs sniegas ir todėl tos alyvos labai viliojo. Galiausiai, pasekiau Cezario pavyzdžiu, treptelėjau koja ir pasakiau sau alea iacta est-renkuosi tai, ką visada svajojau padaryti, bet iš baimės drebinau kinkas: noriu skristi oro balionu! Pasiūlymas skamba taip: "Siūlome išvysti Vilniaus panoramą kitu kampu! Skrydžio metu lėtai sklęsite virš senamiesčio bokštų ir grožėsitės nuostabiaisiais Lietuvos sostinės vaizdais. O galbūt norite ištrūkti iš miesto? Tuomet rinkitės skrydį oro balionu virš Trakų pilies ir žadą atimančio Trakų ežeryno. Ore Jus lydės jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvos padanges skrodžianti „Hot Air Lines“ oreivių komanda, kuri garantuos puikius įspūdžius! Po skrydžio Jūsų lauks smagios oreivių krikštynos bei skrydžio diplomai, kurie primins šį nuostabų nuotykį! Pasiūlymą sudaro: pasiruošimas skrydžiui; skrydis oro balionu virš Vilniaus arba Trakų; oreivių krikštynos ir skrydžio diplomai; specialus aviacinis draudimas."

Dovanų kuponas netrukus atsirado mano elektroniniame pašte. Skrydžiui oro balionu reikėjo registruotis paslaugos teikėjo Hot Air Lines tinklalapyje užpildant nesudėtingą formą, pasirenkant skrydžio miestą ir laiką (rinkausi Vilnių ir savaitgalius). Kiek dvejojau tarp bilieto tipo "Pavienis" ar "VIP", nes ant mano kupono to nebuvo parašyta (arba nelabai raštinga esu ir nepamačiau), o paslaugos teikėjo tinklalapyje neparašyta, kuo šitie du bilietų tipai skiriasi. Pasirinkau "Pavienis", čia kaip skrendant su Ryanair yra "Priority" ir "Economy" klasės, bet nuo to, kad "Priority" klasės keleiviai įlipa pirmiau, juk lėktuvas anksčiau nepakyla, ar ne? Gavau patvirtinimą į elektroninį paštą, kad registracija atlikta sėkmingai ir dabar reikia laukti skambučio. Trauktis nebėra kur! Mamai nesakiau.

Skambučio sulaukiau greitai, vos po trijų savaičių. Planuojamas skrydis buvo...poryt! Reikėjo skubiai atsiversti kalendorių ir keisti planus. Tiesa, tai skamba baisiau negu buvo iš tikrųjų, nes rytinis skrydis buvo vykdomas intervale 6.30-10.00 val. ryto, todėl visa diena lieka prieš akis. Patvirtinau skrydžio datą, o galutinį patvirtinimą ir piloto kontaktus gavau dieną prieš skrydį: visada yra tikimybė, kad skrydis neįvyks dėl pasikeitusių oro sąlygų. Man buvo labai patogu atvykti iki pakilimo vietos prie Baltojo tilto pirmuoju rytiniu autobusu iš Baltupių. Susirinkimo laikas buvo 6.30 val. ryto, todėl žaisminga kaip žebenkštis nuliuoksėjau prie į Baltojo tilto pievutę įvažiavusio automobilio su priekaba, iš kurios netrukus tvirti vyrukai išstūmė oro baliono krepšį. Tada pamačiau, kad aplink šešiavietį oro baliono krepšį mūsų žaismingų kaip žebenkštys stovi kokie dvylika. Na, pamaniau, muštis-tai muštis.

Rubrika "Matau atsiveriantį dangų": penki Dievo Motinos atvaizdai.

Dievo Motinos ikonografijoje aiškiai išskiriami penki pagrindiniai Dievo Motinos (Theotokos) vaizdavimo būdai. Pirmasis ir turbūt dažniausiai paplitęs būdas yra Hodegetrija (Odigitrija), t.y. "rodanti kelią". Šioje ikonoje Dievo Motina viena ranka laiko Vaikelį, o kita rodo į jį. Tai gali būti siejama su Jėzaus žodžiais: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane". Kita vertus, tradicija sako, kad Mergelės Marijos Hodegetrijos protovaizdą nutapė pats Šv. Lukas, o šis atvaizdas V a. buvo atvežtas iš Šventosios Žemės į Konstantinopolį ir patalpintas Hodegono vienuolyne, pats Hodegetrijos vardas atsirado IX a., greičiausiai nurodant šio atvaizdo buvimo vietą. 

Lukiškių Dievo Motina Hodegetrija.

Manoma, kad Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas yra vienas seniausių, pasiekusių mūsų laikus, tik dar mažai tyrinėtas. Pasakojama, kad šį atvaizdą Maskvos karo metais apie 1649 m. į savo dvarą atsivežė Lazdijų seniūnas ir Lietuvos artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis. Jo sūnus po tėvo mirties padovanojo šį atvaizdą Seinų dominikonams, kurie savo ruožtu 1684 m. jį atidavė Vilniaus Lukiškių dominikonų Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčiai-taip stačiatikiška ikona tapo katalikišku paveikslu. Reikia paminėti, kad lenkai ir lietuviai neretai kaip karo grobį iš kitatikiškų kraštų parsiveždavo bažnytinių vertybių, įskaitant ir šventuosius paveikslus, kuriuos dovanodavo katalikų bažnyčioms kaip votus už Dievo pagalbą. Tais pat metais Lukiškių dominikonai jau ėmė užrašinėti stebuklus, patirtus šio atvaizdo dėka. Vilniaus akademijos spaustuvė 1737 m. išleido Remigijaus Smiarovskio parengtą knygą "Mistinis fontanas" apie šį atvaizdą ir jo dėka patirtus stebuklus.

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas buvo ne kartą restauruotas, todėl šiuo metu nėra galimybės nustatyti tikslią paveikslo sukūrimo datą. Lietuvos dailės muziejaus Petro Gudyno restauracijos centre šis paveikslas paskutinį kartą restauruotas 2008-2012 m. Tuo metu ir buvo nustatyta, kad ši ikona buvo nutapyta pagal XV a. pab. labai populiarų Smolensko Hodegetrijos atvaizdą. Lukiškių Hodegetrija datuojama XV a. pab.-XVI a. pr. ir priskiriama Vidurio ir Šiaurės Rusijos žymiausia Dionisijaus (kitaip-Maskvos) dailės mokykla. Pačios Smolensko Hodegetrijos originalas neišlikęs.

Besikuisdama po Dievo Motinos atvaizdus radau vieną įdomų- Hodegetrijos tipui priskiriamą Nenugriaunama Siena (Blachernae).  Ši VII a. ikona buvo Blachernae rajone Konstantinoplyje, todėl ir gavo tokį vardą. Ji laikyta ne tik šio miesto, bet ir visos Bizantijos globėja. Viena istorija pasakoja, kad ikona dingo 1434-1453 m. nežinomomis aplinkybėmis, bet XVII a. ji pati, o gal tik jos kopija atsirado Ato kalno vienuolyne, tada šią ikoną 1653 m. Ato kalno vienuoliai pasiuntė dovanų carui į Maskvą, o caras liepė ją pakabinti Uspenje sobore priešais Vladimiro Dievo Motinos atvaizdą. Karo su Abiejų Tautų Respublika dėl Smolensko metu ši ikona buvo pritaisyta ant caro rogių kaip apsauga jam keliaujant. Visgi, ši ikona taip ir netapo labai plačiai gerbiama, ją netgi paliko Kremliuje evakuojant Maskvą Napoleono karo metu, laimei, ji nesudegė. Ji buvo mėgiama didikų šeimų, kurie užsakė jos kopijas skirtingoms bažnyčioms. Ikona ne kartą buvo restauruota, išgyveno revoliuciją ir karus, šiuo metu saugoma Tretjakovo galerijoje.

Antrasis Dievo Motinos vaizdvimo būdas yra Meilingoji (Umilenije, Eleusa). Šioje ikonoje Mergelė su Vaikeliu meiliai susiglaudžia skruostais, Vaikelis viena ranka ją apkabina. Tai nėra tik meilus šeimos ryšys, bet ir savotiškas meilės ryšio tarp Dievo ir žmonijos simbolis. Tokie paveikslai žinomi ir katalikų tradicijoje.

Jaroslavlio stiliaus Umilenije ikona. Ne originalas.

Dar 1213-1215 m. Jaroslavlio kunigaikštystėje buvo pastatytas Uspenjės soboras, o jame ir dabar yra saugoma Jarosalvlio Dievo Motinos ikona. Originalioji ikona žinoma nuo XIII a. ir garsėja stebuklais. Sakoma, kad XIII a. į miestą šią ikoną atvežė kunigaikščiai Vasilijus ir Konstantinas Vsevolodičiai. Tai įvyko sunkiais kraštui metais, nes juos siaubė mongolai totoriai, o šis atvaizdas turėjo įkvėpti Jaroslavlio gyventojams tikėjimo ir vilties kovoti su žiauriu priešu. Tiesa, iš kur kunigaikščiai ikoną gavo, istorija nutyli, žinoma, kad šis atvaizdas gerbtas dar prieš jo atsiradimą Jaroslavlyje, o nutapė jį galbūt Vladimiro ar Kijevo mieste.

1501 m. Jaroslavlyje kilo gaisras, nusiaubęs miestą, sudegė ir Uspenjės soboras. Ruošiant vietą naujam soborui, buvo rasti kunigaikščių Vasilijaus ir Konstantino sarkofagai. Po pamaldų juos palaidojo ten, kur rado, bet čia prapliupo dangus-kilo baisi audra ir dvi savaites be pertraukos lijo. Miestiečiai suprato tai kaip ženklą, kad nepakankamai pagarbos parodyta kunigaikščiams. Jie kreipėsi į Rostovo vyskupą prašydami leidimo gerbti kunigaikščius kaip šventuosius. Palaikai buvo pernešti į Šv. Boriso ir Glebo cerkvę, ir tuoj pat liūtis liovėsi. Žinia apie šį įvykį pasiekė Maskvos didįjį kunigaikštį Ivaną III, kuris iš Maskvos atsiuntė patyrusių meistrų naujojo soboro statyboms. Taip 1501-1504 m. Jaroslavlyje iškilo penkių kupolų dengtas, didžiausias Jaroslavlio krašte soboras. Štai tuomet išgarsėjo ir Jaroslavlio Umilenije ikona, kurią imta kopijuoti. Į naują soborą pernešti ir kunigaikščių palaikai su Jaroslavlio Umilenije ikona. 1789 m. Rostovo arkivyskupas persikėlė į Jaroslavlį ir taip Uspenje sobore saugoma ikona įgavo dar daugiau pagarbos. Ši ikona matė daug: jai lenkėsi Ivanas III, čia buvo Rusijos sostinė, kai Abiejų Tautų Respublikos pulkai užėmė Maskvą, jai lenkėsi pirmasis Romanovų dinastijos atstovas, jai lenkėsi ir paskutinysis Romanovas 1913 m.

1937 m. Uspenjės soboras buvo išsprogdintas, nes reikėjo atlaisvinti vietą parkui. Ikona dingo. Ir štai, 1998 m. vienas ikonų tapytojas ir restauratorius iš Murmansko atvyko į svečius pas pažįstamus Rostovo apylinkėse. Čia daržinėje jis ir rado šią ikoną, jos būklę galima įsivaizduoti. Dailininkui ikoną pavyko pasiimti pas save į Murmanską ir restauruoti. Darbą užbaigė 2000 m., o 2003 m. ikona grįžo į Jaroslavlį, šalia kunigaikščių palaikų, kuriuos irgi pavyko išsaugoti. Uspenjės soboras atstatytas 2004-2010 m. minint miesto 1,000 metų jubiliejų.

Jeigu Mergelė liečiasi su Vaikeliu skruostais, ikona priskiriama Eleusa tipui, o jeigu Mergelė prie Vaikelio glaudžiasi smarku-tai Glykophilousa tipas. Jeigu Mergelė su Vaikeliu glaudžiasi skruostais, o Vaikelis abiem rankom ją apkabina- tai Kardiotissa tipas. Jeigu Mergelė glaudžia Vaikelio ranką prie savo lūpų- tai Paramythia tipas.

Trečias Dievo Motinos vaizdavimo tipas yra Maloningoji (Enthroned, Kyriotissa, Panakranta). Mergelė Marija vaizduojama sėdinti soste su Vaikeliu ant kelių, abudu žiūri tiesiai prieš save. Sostas pabrėžia jos tobulumą prieš nusidėjėlius, ji kartu su Sūnumi valdo pasaulio likimą.

Andreas Ritzos, apie 1460-1480 m.

Apie A. Ritzos mažai žinau, tik tiek, kad jis gyveno 1421-1492 m. ir buvo ikonų tapytojas Kretoje. Šiuo metu apie šios ikonos tapybos aplinkybes ir įdomybes daugiau nieko pasakyti negaliu, reikės pasidomėti pas dailėtyrininkus.

Ketvirtasis Dievo Motinos vazidavimo būdas yra Tarpininkaujanti (Panayia Agiosortissa, Zastupnitsa). Mergelė Marija vaizduojama viena, iš profilio, sulenktomis rankomis, žiūri nuo savęs į kairę pusę. Dažnai tokia ikona buvo diptikas su Jėzaus ikona, į kurią ir yra pasisukusi ir meldžianti mums užtarimo Marija. Tai gana retas atvaizdas, sunkiai radau iliustraciją, bet ir apie ją nėra informacijos, tai nežinia, ar tai-tikra ikona ar tik piešinėlis. Bet kuriuo atveju, panašumas yra.

Marija Agiossortissa. Pinterest/Ethan Hunt. 

Penktasis Dievo Motinos vaizdvimo būdas yra Besimeldžiančioji (Oranta, Panadia, Our Lady of the Sign, Znamenskaja). Šio tipo ikonoje Mergelė Marija laiko Vaikelį įsčiose, kurios pavaizduotos kaip rutulys. Tai turi priminti žodžius Izaokui: "Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu." Šio tipo ikonos labai paplitusios.

Dievo Motinos ikona Znamenskaja. 

Rusios žemėse šio tipo ikonos žinomos jau XI-XII a. Jos taip pavadintos Didžiojo Naugardo ikonos garbei, su kuria siejamas 1170 m. įvykis. Tuo metu Didysis Naugardas buvo priešų apsuptyje ir žmonės ėmė melstis Viešpaties užtarimo. Į trečią parą Didžiojo Naugardo arkivyskupas išgirdo balsą, liepantį paimti iš cerkvės Dievo Motinos atvaizdą ir nunešti ant miesto sienos. Kai ikona buvo nešama, ją priešai apšaudė strėlėmis, viena jų perdūrė Marijai veidą. Iš ikonos akių pasipylė ašaros ir ji atsisuko veidu į miestą. Tokį stebuklą pamatę priešai kone išprotėjo, ėmė mušti savus, o drąsos įgavę naugardiečiai juos užpuolė ir nugalėjo. Šio tipo ikonos labai populiarios ir garsėja stebuklais.

Yra keletas kitų kanoninių Dievo Motinos atvaizdų. Įdomūs yra Dievo Motinos Užtarėjos (Pokrova) paveikslai. Juose Mergelė Marija apsiaustu dengia jos užtarimo meldžiančius asmenis. Yra ir šiam tipui priskiriamas stačiatikių gerbiamas atvaizdas- Икона Святой Пояс.

Dievo Motina užtaria Bogdaną Chmelnickį. XVII-XVIII a.
Ukrainos nacionalinis meno muziejus.

Dievo Motina su Šv. Juosta/Diržu. Pinterest/Nata K.

Pasakojimą apie Mergelės Marijos numestą iš dangaus diržą Šv. Tomui turi ir katalikai. Stačiatikiai teigia, kad diržą iš kupranugario karčių Marija pasidarė pati ir nešiojo iki gyvenimo pabaigos. Melstis prieš šią ikoną reiškia melstis už pasaulio išgelbėjimą. Yra daug įvairių pasakojimų, kaip jau po mirties Marija vienam ar kitam asmeniui perdavė šį diržą, kuris ėjo iš rankų į rankas, paskui pateko į relikvijas ir gelbėjo nuo epidemijų. Šioje reikšmingoje ikonoje ir yra vaizduojama relikvija-Marijos drabužis.

O štai kuriam tipui priskirti Aušros Vartų paveikslą? Jis nutapytas 1620-1630 m. Jo autorius nežinomas, bet jis rėmėsi Tomo de Leu graviūra, kuri savo ruožtu buvo Marten de Vos graviūros kopija. Tai-Nyderlandų menininkai. Yra legenda, kad Algirdas šią ikoną parvežė iš Chersono savo karo žygio metu (apie 1363 m.), o jo žmona Julijona ją padovanojo Švč. Trejybės cerkvei, ir tik vėliau ji tapo katalikų paveikslu (ir taip patogiai dėl maldininkų dėmesio nebekonkuravo su Ivano III dukters Elenos atsivežta ir Skaisčiausiosios Dievo Motinos sobore Vilniuje saugota ikona iš Maskvos). Žinoma, Aušros Vartų paveikslas turėtų būti tikrai stebuklingas, kad galėtų keliauti laiku!

Aušros Vartų Marija.

Visgi, Aušros Vartų Marija yra vaizduojama stačiatikių ikonose kaip "от ворот поворот" ikona.

Marija Ostrobramska.

Šis Marijos atvaizdas bet kuriuo atvejus unikalus- jame Mergelė be Vaikelio ant rankų. Yra nemažai versijų, kodėl taip yra. Vienas aiškinimas yra toks, kad paveiksle pavaizduotas Apreiškimo momentas, kai Vaikelio dar nebuvo: "Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį". Dar aiškinama, kad Nyderlandų dailėje tai buvo būdinga diptikams poroje su Jėzaus portretu, į kurį žiūri Marija. Labai panašu į stačiatikių Agiossortissa. Dar kalbama, kad dangaus simboliai apkaustuose leidžia manyti šį paveikslą esant Apokalipsės Mergele: "Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiaustusi saule, po kojomis mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas". Bijantys Apokalipsės sako, kad dangaus ženklai rodo šį paveikslą esant Dangun Ėmimo momentą.

Kitas unikalus Marijos paveikslas yra Pažaislyje ir vadinamas Gražiosios Meilės Motina. Čia matome Mergelę su Vaikeliu apsuptus gėlėmis. Galima būtų galvoti apie hortus conclusus, Aptvertą Sodą- ši simbolika buvo populiari Viduramžiais ir Renesanso laikais. Aptvertas Sodas žinomas iš Giesmių giesmės ir sakoma, kad jis simbolizuoja nuo nuodėmės apsaugotas Mergelės įsčias. O štai XVII a. tapo madinga paveiksluose komponuoti gėlių vainikus- retas, egzotiškas gėles piešdavo iš natūros, o tai užsakovui nemenkai kainavo, vien tulpės tuštino kišenes kaip pasiutusios.

Kamaldulių Dievo Motinos paveikslas. Kauno arkivyskupija.

Šį paveikslą kamalduliams padovanojo Kristupas Pacas, 1661 m. gavęs jį dovanų iš popiežius Aleksandras VII. Paveikslą gerbė ne tik kamalduliai, bet ir vėliau vienuolyną perėmę stačiatikiai. Pirmojo pasaulinio karo metais stačiatikių vienuoliai pasitraukė į Rusiją, išsiveždami ir šį atvaizdą. Jį atgauti pavyko 1926-1928 m. Sovietmečiu paveikslas iškeltas į Kauno arkikatedrą baziliką, iš kur 1978 m. buvo pavogtas. Laimei, netrukus paveikslas atsirado ir buvo restauruotas, o 2000 m. grįžo į Pažaislį. Tas 1978 m. įvykis sudrebino ne tik Kauną, bet ir Maskvą bei Vatikaną. Pasakojama, kad jaunas geležinkelio darbuotojas pasislėpti nuo lietaus užėjo į bažnyčią ir išgirdo gidės pasakojimą apie šį vertingą paveikslą. Jį patraukė gidės paminėta didelė suma, kurią galima gauti už šį meno kūrinį. Jaunuolis vėliau kažkaip sugebėjo įeiti nepastebėtas sargo, išdaužti stiklą ir pavogti paveikslą, jį pakeliui netgi sustabdė milicija, bet kadangi jis buvo blaivus ir neagresyvus-paleido su visu paveikslu po pažasčia. Paveikslą, beje, šis šaunuolis iš rėmo išsikirpo žirklėmis.

Visas Kaunas pakilo ant kojų. Policija (tuomet-milicija) sulaukė netikėtos paramos: pas juos atėjo įtakingas romas, turėjęs pažinčių su nusikalstamo pasaulio veikėjais, ir pasakė, kad padės atgauti paveikslą. Neleis kažkokiam žulikui tokio meno kūrinio į užsienį išvežti! Šiam romui pavyko susekti paveikslo vagį ir susitarti dėl pirkimo. Pirkti, žinoma, atvyko ir milicija. Labai greitai, skubiai ir pigiai norėjęs paveikslą parduoti jaunuolis gavo dešimt metų kalėti Irkutske. Jis tvirtino, kad pinigų jam reikėjo nupirkti merginai dovanų, automobilį "Volga", nusivežti į kurortą...Po "kurorto" Irkutske jis grįžo, nuvyko į Pažaislį prie paveikslo, kur išgyveno sunkias akimirkas-jam norėjosi sunaikinti jam tiek nelaimių sukėlusį atvaizdą. Galbūt pas vagį buvo bendrininkas... Galbūt ši vagystė buvo siekis sukiršinti Vilnių su Vatikanu... Daug "galbūt". Tačiau viena tikria žinome- dabar paveikslas saugus.

Reikia manyti, kad vertingi paveikslai saugomi ne tik Dievo, bet ir žmonių. Štai Aušros Vartų paveikslas 1928 m. įdėtas į specialų konteinerį, saugantį nuo vagių ir gaisrų, o vos pajudinus paveikslą nusileidžia metalo uždanga. Be to, kiaurą parą Mergelę saugo besimeldžiantys žmonės.

Kuris Dievo Motinos atvaizdas Jums pats mieliausias?

Jūsų Kūtvėla

Du lemtingi Tomo pavėlavimai: apie buvimo reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku svarbą.

Apaštalas Tomas nebuvo tas žmogus, kuris verčia draugus prie bažnyčios jo laukti ir vėluoti į Mišias, bet punktualumu jis irgi nepasižymėjo. Pirmą kartą jis sugebėjo pavėluoti į prisikėlusio Kristaus pasirodymą mokiniams ir nepatikėjo, kai kiti mokiniai tvirtino matę Kristų gyvą. „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ - tvirtai pasakė Tomas, o šituos jo žodžius užrašė Jonas (Evangelija pagal Joną 20, 25). Tokia galimybė atsirado maždaug po savaitės, kai Kristus vėl aplankė savo mokinius.  Tomui Jėzus tarė taip: "Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis". Tai girdėjo ir vėl į savo Evangeliją (20,27) užrašė Jonas, štai žmogus, kuris tikrai visada buvo laiku ir vietoje. Ši Biblijos scena įkvėpė ne vieną dailininką. Tomo provokacijos dėka Jėzus ištarė vieną garsiausių savo frazių: "Palaiminti tie, kurie tiki nematę".

Caravaggio [Public domain], via Wikimedia Commons, 1601-1602. 

Bet tos palaimos, matyt, buvo mažai, nes antras Tomo pavėlavimas buvo ne mažiau apmaudus- jis pražiopsojo Mergelės Marijos ėmimą dangun. Žina apie Dievo Motinos mirtį sukvietė Kristaus mokinius prie jos kūno, bet Tomas tuo metu misionieriavo Indijoje ir kelias buvo toks tolimas, kad jis tiesiog nesuspėjo laiku atvykti. Kai jis labai sielvartaudamas dėl velavimo atvyko trys dienos po Marijos laidotuvių, kiti apaštlai jo pasigailėjo ir atidarė Marijos karstą, kad Tomas galėtų pagerbti jos relikvijas- Dievo Motinos karste jie vietoje kūno rado tik jos šarvojimo drabužius (kitur- gėlių) ir labai nustebo. Apokrifiniai raštai mini, kad pats Jėzus nužengęs iš dangaus ir pasivadinęs motiną pas save tardamas: "Eikš, gražiausiasis perle". Kad ir kaip ten buvo, kadangiTomas nesuskubo laiku išlydėti Mergelės Marijos į paskutiniąją kelionę, tai jis ir atsisakė tikėti jos nužengimu dangun. Netekusi kantrybės, Marija numetė jam savo diržą iš dangaus kaip ženklą, kad ji tikrai ten. Ši Biblijos scena populiaresnė Rytų krikščionybėje nei pas mus ir negali pasigirti tokia dailės darbų gausa, kokia girtis gali pats Marijos dangun ėmimo siužetas.

Bastiano Mainardi [Public domain], via Wikimedia Commons, XVI a. 

Mergelės Marijos diržas yra vertinga relikvija ir šiuo metu saugoma Vatopaidi vienuolyno bažnyčioje ant Ato kalno Graikijoje. Deja, moterims lankytis šiame vienuolyne draudžiama (nors yra žinomi keli atvejai, kai vyrais persirengusioms moterims pavyko ten prasmukti).

Manoma, kad Tomas buvo vienas iš dvynių šeimoje, nes jo tikrasis vardas yra "Tomas Dvynys", bet šiandien mes jį geriau žinome kaip Tomą Netikintįjį (arba Nevierną Tamošių). Jis minimas visose keturiose Evangelijose, o jo uždavinys yra užduoti, iš pirmo žvilgsnio, kvailus ir nepatogius klausimus, nes kiti apaštlai nedrįsta to padaryti bijodami apsikvailinti- bet Kristus atsako į tuos klausimus šiandien jau legenda tapusiomis frazėmis. Tomas apaštalavo toli už Romos imperijos ribų (minėtoje Indijoje) ir dėl to beveik nieko nežinoma apie jo kankinystę; manoma, kad jis buvo perdurtas ietimi ir mirė nuo kraujo netekimo.

Peter Paul Rubens [Public domain or Public domain], via Wikimedia Commons, 1636-1638.

Iki 1969 m. Šv. Tomas buvo minimas gruodžio 21 d., bet tada data buvo pakeista, kad nesutaptų su Adventu, į liepos 3 d. Šv. Tomas yra architektų globėjas.

Geros Jums Žolinės.

Jūsų Kūtvėla

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": kaip baras ir vienuolynas vietos po Saule nepasidalino.

Netyla skandalas dėl baro senamiestyje ir pranciškonų vienuolių konflikto. Šiaip būčiau nekreipusi į tai dėmesio ir leidusi jiems patiems tarpusavyje išsiaiškinti, bet paskutinė "15min" portalo publikacija "Vienuolių uždaryto sostinės baro „7 Fridays“ savininkas: tai tipinis reiderizmo atvejis" privertė mane reaguoti ir parašyti šį įrašą. Pateikiu screenshots iš straipsnio tam atvejui, jeigu šie teiginiai vėliau dingtų. Pirmiausia noriu panagrinėti du straipsnyje išsakytus pastebėjimus dėl nuosavybės teisių ir pasikeitusių savininkų skaičiaus.

Ištrauka nr.1.

Noriu pastebėti, kad nuosavybės dokumentų reikalavimas šiam pastatui yra absurdiškas. Jis ne vakar čia iš Mėnulio nusileido, ar ne? Tereikia šiek tiek pagūglinti ir nuosavybės klausimas išspręstas: "
Žinokite; kad viena dominikonams buvo mūsų naujai pastatyta prieš porą metų mūsų mieste Vilniuje. Dėl tų, kurias [pastatėme] pranciškonams - vieną aukščiau minėtame mūsų mieste Vilniuje, kitą Naugarduke, - tai šią pastarąją sudegino Prūsijos kryžiuočiai, [stengdamiesi] mūsų krašte sugriauti krikščionybę ir išnaikinti pranciškonus. Ją šiais metais visagalio dievo, jo gimdytojos mergelės Marijos ir šventojo Pranciškaus garbei liepėme atstatyti, kad tie broliai be paliovos galėtų tęsti Kristaus garbinimą mūsų naudai, mūsų vaikų ir žmonų, o taip pat visų dievą Jėzų Kristų garbinančiųjų palaimingam išganymui." - Gedimino laiškas, datuotas 1323 sausio 25 d. 

Tiesa, pirmąją pranciškonų bažnyčią Vilniuje sunku lokalizuoti dėl istorinių šaltinių trūkumo, bet 1387 m. Jogailos dovanojimo akte minimi šioje meisto vietoje buvę "pranciškonų namai". Bažnyčia sudegė XV, XVII, XVIII a. Po vieno iš XVIII a. gaisrų bažnyčia atstatyta vėlyvojo baroko stiliumi, tuo metu buvo atstatomas ir vienuolyno kompleksas. Napoleono karo metais čia buvo karo ligoninė ir garsėjo tuo, kad čia neišgyveno nei vienas pacientas. Po trečiojo sukilimo (1863-1864 m.) buvo imtąsi represijų prieš Katalikų bažnyčią, todėl pranciškonų maldos namai buvo atimti ir uždaryti, turtas išdalintas kitoms bažnyčioms ir šiandien negailestingai prarastas. Nors vienuoliams pavyko nuosavybę atsiteisti, sovietmečiu pranciškonų turtas vėl buvo nacionalizuotas. Pranciškonams bažnyčia sugrąžinta 1998 m., bet per ilgus nepriežiūros metus labai nukentėjo interjeras (bažnyčia yra žinoma dėl Baltosios Mergelės skuptūros-tai retas besilaukiančios vaikelio Marijos atvaizdas, bet nėra žinomas jos autorius, sukūrimo datos svyruoja tarp 1676 ir 1750 m). Galiausiai, 2017 m. kovo 13 d. buvo priimtas sprendimas sugrąžinti pranciškonams ir vienuolyno pastatą. 

Krištoliniai gotikiniai skliautai. Ne, ne vakar padaryti.

Taigi, kažkokie reikalavimai dokumentiškai pagrįsti nuosavybę, kuri yra pranciškonų valdoma nuo 1387 m., man atrodo absurdiški. Be to, šis kompleksas matė bent tris gaisrus, kurių metu galėjo supleškėti archyvai su visais dokumentais. Be to, sovietinė nacionalizacija buvo to meto represinio režimo įteisinta vagystė, tik nuo kada vagiui priklauso vogtas daiktas? Jeigu kam kyla klausimų ar tikrai pranciškonai valdė šį kompleksą, siūlau paskaityti straipsnį
VILNIAUS PRACIŠKONŲ (MAŽESNIŲJŲ BROLIŲ KONVENTUALŲ) VIENUOLYNAS ir Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčia, pavartyti Mortos Baužienės knygą "Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus" (psl. 297) ar Irenos Vaišvilaitės knygą "Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių" (psl. 160).

Kas dėl to, kad milžiniškas kompleksas atiteko tik penkiems vienuoliams, tai- mano paskutine žinoma informacija remiantis- Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno komplekse dirba septyni broliai ir nieko, kažkodėl niekam nekliūva. Manau, statistika kitose vienuolijose panaši: 2014 m. duomenimis, Lietuvoje veikė 13 vyrų ir 40 moterų vienuolinių bendruomenių, kurioms priklausė 145 broliai ir 620 seserų. Paprasta matematika: vidutiniškai vienoje vyrų vienuolijoje gali būti 11 brolių, o vienoje moteriškoje vienuolijoje-15 seserų. Iš kur jų bus daugiau, kaip bene 60 metų Dievu buvo Kremlius?

Ištrauka Nr.2.

Kas dėl įstatymo, kuris draudžia grąžinti pakeistas patalpas, tai norėčiau paklausti, kaip dėl įstatymo, draudžiančio vogti? Juk nepradėsite aiškinti, kad Rusijos caras ir sovietų Kremlius buvo teisėta valdžia ir jų nurodymu vienuolynų turtas Lietuvoje nusavintas legaliai? Tai, žinote, Hitleris irgi buvo teisėtai išrinkta valdžia, tik šiandien dėl to džiaugsmo mažai, ar ne? Jeigu nusavintas turtas pakeitė paskirtį ir buvo išparceliuotas, tai įvyko ne dėl vienuolių kaltės, nebent sakysite, kad okupuotiems broliams ir seserims reikėjo sėdėti kaip pelėms po šluota, neremti sukilimų prieš carą ir laiminti kruvinus sovietų darbelius? Baikit, nemanau. Aš suprantu, kad privatus kapitalas tvarkosi geriau ir žmonėms gali kilti klausimų, ką veiks vienuoliai susigrąžinę turtą-nors, geriau pagalvojus, tai pačių vienuolių reikalas-bet reikia turėti sąžinę ir pripažinti, kad dabartinis teismų slenksčio mindymas garbės nedaro ir baro savininkas rizikuoja prie baro pavadinimo prisegti skandalo šleifą.

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“- Evangelija pagal Joną 2, 13–22.

O ką Jūs manote apie šią situaciją? Pasidalinkite nuomone komentaruose.

Jūsų Kūtvėla

Dangiškoji fotografų globėja, bet fotografuoti negalima: Šv. Veronika ir Tikrasis Atvaizdas.

Šv. Veronika neminima Biblijoje, ji figūruoja tik šeštoje Kryžiaus Kelio stotyje. Pasakojama, kad Kristaus veidu sruvo kraujas ir prakaitas jam einant į Golgotą, o tarpe žioplių buvo moteris, kuriai jo pasidarė gaila ir ji jam pasiūlė savo šydą veidui nusivalyti. Šis šydas, dabar saugomas  Šv. Petro bazilikoje Vatikane tarp vertingiausių relikvijų, turi jame atsispaudusį Kristaus veido atvaizdą. Ši relikvija ypač išgarsėjo XIII- XV a., kai jis buvo viešai rodomas ir nuodėmės buvo atleidžiamos prieš jį meldžiantis. Tačiau nėra žinoma, ar šiandien Vatikane saugomas Šv. Veronikos šydas yra tikrasis, nes 1527 m. Roma buvo užpulta ir nusiaubta, daug vertybių sunaikinta. Jo reprodukcijos buvo tokios gausios, kad 1616 m. buvo Popiežiaus valia uždrausta jas daryti, o 1629 m. esančios kopijos turėjo būti sunaikintos arba pristatytos į Vatikaną-nepaklusus grėsė ekskomunikacija. Šiuo metu yra žinomos šešios išlikusios Šv. Veronikos šydo relikvijos (viena žinoma Hofburgo rūmuose Vienoje, kitos minimos Ispanijoje ir Italijoje) visgi kažkaip padarytos specialiai 1617 m. (tai rodo, kad originalusis šydas visgi greičiausiai išgyveno Romos antpuolį 1527 m.), viena jų ir yra saugoma Vatikane, bet nei viena nebuvo moksliškai tirta. Tokie stebuklingai atsiradę vaizdai yra vadinami acheiropoieta- "ne rankų darbo", šiam tipui priskiriama ir Turino drobulė.

Mattia Preti, "Šv. Veronika su šydu", 1655-1660. Wikipedia, Public Domain.

Vatikane saugomas šydas yra saugomas specialiame rėme ir išstatomas viešam garbinimui kartą per metus, bet tokiu atsumu, kad tik meltis ir lieka, nes atidžiau apžiūrėti nėra kaip. Todėl, nepaisant visokių ekskomunikų iš anksčiau, XIX a. buvo padarytos šio šydo trečiojo tipo relikvijos- nauji šydai buvo priliesti prie ikonos.

[Intarpas: Trys relikvijų tipai: 1) autentiška relikvija (šventojo asmens kūno dalis) 2) dalinai autentiška relikvija (daiktas, prie kurio lietėsi šventasis asmuo: šydas, kryžius, rožinis, etc.) 3) neautentiška relikvija (nauju daiktu liečiamasi prie kuom autentiškesnės relikvijos, kaip jau aprašytu Šv. Veronikos šydo atveju. Beje, manau Jums yra tekę matyti, kaip cerkvėse tikintieji sarkofagus nosinaitėmis patrina? Garantuota trečiojo tipo relikvija!]

Tiesa, originalusis šydas gali būti įvairių peripetijų dėka iškeliavęs iš Romos ir dabar saugomas kapucinų Šv. Veido vienuolyne Monopele (Italijoje), o tam pagrįsti randama įvairių argumentų, pvz.: Šv. Veronikos šydas Vatikane neberodo jokio veido, jo neįžiūrėjo net vienas iš paskutiniųjų asmenų matęs šią relikviją a.a. Jonas Paulius II; be to, originaliajame šyde Jėzaus akys atmerktos, o reprodukcijose jis užsimerkęs; dar įtarimų kelia jau minėtasis Popiežiaus reikalavimas reprodukcijas naikinti-ar ne todėl, kad niekas nepalygintų jų su originalu, kurio-čia ir paaiškėtų baisus skandalas!- Vatikane nebėra, nes jis apie 1608 m. iš ten pavogtas? O kur dar tas viešas šydo rodymas Vatikane tik kartą per metus ir per didelį atstumą- kam taip daroma? Ne tik kad Vatikano saugomas Šv. Veronikos šydas moksliškai netirtas- jo negalima net fotografuoti. Minčių, kaip sakoma, kyla įvairių.

Tikras šios paslaptingos moters vardas mums liko nežinomas (yra minimas variantas- graikiška Berenicė, pergalę nešanti). Manoma, kad  jos vardas kilo nuo lotyniškos frazės vera icon- tikrasis atvaizdas- ir laiko eigoje, kalbai rutuliojantis, tapo Veronika. Šv. Veronika yra minima liepos 12 d., ji globoja skalbėjus ir fotografus (excuse the pun). Kadangi patikimų žinių iš šios moters biografijos nėra, yra įvairių legendų apie jos šydo gydomąją galią- sakoma, jis padėjo pasveikti imperatoriui Tiberijui.

Vera Icon galima pamatyti ant renesansinio koklio Valdovų rūmų ekspozicijoje ir ant Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios įėjimo fasado. Gal Jūs žinote ir kitų vietų? Pasidalinkite.

Jūsų pamaldžiai nusiteikusi,

Kūtvėla

Rubrika "Matau atsiveriantį dangų": Quattor Virgines Capitales.

Quattor Virgines Capitales, arba -galima sakyti-"keturios bazinės šventosios" yra tradiciškai Romos katalikų bažnyčios raštuose minimos Šv. Dorotėja iš Cezarėjos, Šv. Kotryna iš Aleksandrijos, Šv. Barbora ir Šv. Margarita iš Antiochijos. Antrasis Vatikano susirinkimas (1962-1965) nusprendė, kad šventųjų asmenų gyvenimo ir kankinystės aprašymai privalo atitikti istorinius faktus. Šiam tikslui prireikė ilgų studijų metų ir buvo peržiūrėtas Romėnų kankinystės sąrašas (Martyrologium Romanum), kuris po naujos redakcijos buvo išleistas lotynų kalba 2001 m. Pataisytas leidimas išėjo pakartotinai 2004 m., pasipildęs 117 asmenų, paskelbtų palaimintaisiais ar šventaisiais 2001-2004 m., ir šventų vyrų ir moterų vardais iš seniausių laikų, neįtrauktų į ankstesnį leidimą. Šiai dienai Romos katalikų bažnyčia turi 7,000 šventųjų ir palaimintųjų, kurių kultai yra oficialiai pripažinti.

Šv. Dorotėja iš Cezarėjos mirė apie 311 m. (IV a.). Sunku pasakyti, ar tokia mergelė-kankinė yra realiai gyvenusi, informacija labai fragmentiška. Ji tradiciškai laikoma Diokletiano persekiojimo laikų auka, nors sutariamas jos gyvenimo laikotarpis yra jau po Diokletiano valdymo. Tai tik vienas pavyzdys, kad religininė tradicija ir realios datos ne visada sutampa, todėl tenka tiesiog tikėti. Ankstyviausias Dorotėjos paminėjimas yra veikale Martyrologium Hieronymianum, datuojamame V a. Ten minimi tik trys faktai apie Šv. Dorotėją: kankinystės diena, kankinystės vieta, ir jos bei Teofilijaus vardai.

Legenda tvirtina, kad mergelė-kankinė Dorotėja mirė 311 m. vasario 6 d., Diokletiano persekiojimo laikotarpiu, Cezarėjoje Kapadokijoje. Ją suėmė, teisė, kankino ir nuteisė mirti už krikščionių tikėjimą. Vedant Dorotėją į ešafotą, pagonis teisininkas Teofilijus iš jos pasityčiojo, pavadinęs ją Kristaus nuotaka ir paprašęs ją atsiųsti vaisių iš Rojaus sodo. Legenda turi keletą versijų, vienoje iš jų prieš egzekuciją Šv. Dorotėja  per šešių metų berniuką (greičausiai-angelą) perdavė Teofilijui savo galvos apdangalą, o jame po Dorotėjos egzekucijos Teofilijus rado egzotiškų vaisių ir gėlių. Teofilijus atsivertė į krikščionybę, buvo sulaužytas ant rato ir mirė. Ši bazinė legenda vėlesniais laikais buvo išplėtota ir papildyta. Yra nuomonių, kad legenda atsirado V-VI a., nes tiesiog reikėjo pasakojimo prie jos vardo liturginiame kalendoriuje. Vakarų Europoje Šv. Dorotėja garbinama nuo VI a. Jos kultas ypač paplito viduramžiais. Šv. Dorotėja yra laikoma sodininkų globėja, ji taipogi rūpinasi aludariais, nuotakomis, floristais, pribuvėjomis ir jaunavedžiais.

Dailėje Šv. Dorotėją priimta vaizduoti kartu su angelu, pasipuošusią gėlių vainiku, dažnai nešančią pintinę su rožėmis, kartais žvaigždžių fone.

Šv. Dorotėja. Lukas Kranachas Vyresnysis, apie 1530. Wikipedia Commons.

Šv. Kotryna iš Aleksandrijos mirė apie 305 m. (IV a.) Manoma, kad jos tėvas buvo Aleksandrijos Egipte gubernatorius valdant imperatoriui Maksimijanui (Maksimui). Šv. Kotryna labai anksti susidomėjo mokslu. Sakoma, kad Mergelės Marijos su Kūdikėliu apsireiškimas ją paskatino atsiversti į krikščionybę. Prasidėjus persekiojimams, Šv. Kotryna nuėjo pas imperatorių priekaištauti dėl jo žiaurumo. Imperatorius sukvietė penkiasdešimt pagonių filosofų ir oratorių į debatus prieš ją ir jos argumentus už krikščionybę, bet debatus laimėjo Šv. Kotryna. Keletas to fakto paveiktų oponentų atsivertė į krikščionybę ir buvo tuoj pat nužudyti, o Šv. Kotryną suėmė. Jos aplankyti atėjo keli šimtai žmonių, jų tarpe buvo ir imperatoriaus žmona Valerija Maksimila, kuri atsivertė į krikščionybę ir buvo už tai nužudyta- taip bandoma paaiškinti, kur imperatoriaus žmona tiesiog dingo 312 m. Šv. Kotrynos  nei kankinimai, nei siūloma santuoka neprivertė pakeisti įsitikinimų. Imperatorius įsakė sulaužyti Kotryną ant rato, bet šis nuo jos prisilietimo tiesiog subyrėjo. Šv. Kotryną teko nukirsdinti.

Legenda sako, kad angelai nunešė jos kūną ant Sinajaus kalno, kur jis buvo rastas IX a. Kiek anksčiau, dar VI a., imperatorius Justinianas ten įkūrė jos vardo vienuolyną. Šv. Kotrynos iš Aleksandrijos realus egzistavimas irgi yra mokslo žmonių ginčijamas, jam paremti maža duomenų. Ankstyviausias šios šventosios paminėjimas aptinkamas 976 m. imperatoriaus Bazilijaus II dokumente. Jos kultas išpopuliarėjo viduramžiais, ypač dėl jai priskiriamo gebėjimo tarpininkauti tarp mirštančio ir jos pagalbos besišaukiančio asmens bei Kristaus. Jos populiarumas ėmė blėsti XVIII a. Ji buvo pašalinta iš oficialių gerbimų 1969 m. (nes jos realiu egzistavimu abejojama ir šiandien), tačiau 2002 m. ją grąžino tikintiesiems garbinti dėl tikinčiųjų spaudimo šiuo klausimu.

Šv. Kotrynos iš Aleksandrijos kankinystės diena yra laikoma lapkričio 25 d. Vakarų bažnyčioje ir lapkričio 24 d. Rytų bažnyčioje, nors tiksli šios atskirties kilmė nežinoma. Šv. Kotryna iš Aleksandrijos globoja jaunas merginas, studentes, račius (šiek tiek ironiška), mechanikus, teologus, oratorius, filosofus. Sakoma, ji buvo viena iš šventųjų, kuriuos matė savo regėjimuose Žana d'Ark. Pirotechnika praturtintas "Šv. Kotrynos ratas" yra jos kulto palikimas.

Dailėje Šv. Kotryna iš Aleksandrijos tradiciškai vaizduojama su ratu, kurį sulaužė tik prisilietusi, arba tokio rato fragmentu. Jos plaukai būna palaidi, kaip priimta pas netekėjusias mergeles. Dar vienas dažnas šios šventosios vaizdinys- jos sužadėtuvės su Kūdikėliu.

Šv. Kotryna iš  Aleksandrijos. Carvaggio, apie 1598. Wikipedia Commons.

Šv. Barbora mirė 267 m. (III a.), nukirsdinta savo pačios tėvo. Legenda pasakoja, kad jos pagonis tėvas saugojo ją nuo išorinio pasaulio užrakinęs bokšte. Yra kelios legendos versijos, vienoje jų mergelė-kankinė Šv. Barbora atsivertė į krikščionybę, o kai jos tėvas išvyko į kelionę, liepė bokšte iškirsti tris langus- po vieną Dievui Tėvui. Dievui Sūnui ir Šv. Dvasiai. Kai ji grįžusiam tėvui prisipažino pakeitusi tikėjimą ir paaiškino apie langų prasmę, šis išsitraukė kardą jai nužudyti, bet stebuklingai bokšte atsirado plyšys ir Šv. Barbora transportavosi į kalnus, kur du aviganiai ganė savo bandas. Kai tėvas ėmė jos ieškoti, vienas aviganis atsisakė padėti, o kitas išdavė ją, bet tuomet pavirto akmeniu, o jo banda- skėriais. Net ir kankinama prefekto įsakymu, Šv. Barbora neatsisakė savo įsitikinimų, o jos žaizdos stebuklingai užgydavo. Galiausiai, ji buvo nuteista mirties bausme nukirsdinant, o bausmę įvykdyė jos tėvas. Tiesa, grįštantį namo jį nutenkė žaibas.

Šv. Barboros kankinystės diena laikoma gruodžio 4 d.,-taip tvirtina Aukso Legenda (Legenda Aurea), 1260 m. surinktas šventųjų gyvenimų leidinys, tapęs bestseleriu viduramžiais. Jos kultas Rytuose žinomas nuo IX a. Ankstesnėse nei VII-IX a. kankinysčių aprašymuose jos vardas neminimas, abejojama ir ar tokia moteris yra realiai gyvenusi. Šv. Barbora tradiciškai saugo nuo žaibo ir gaisro (manoma, dėl jos tėvo mirties aplinkybių), taipogi saugo nuo staigios ir žiaurios mirties darbe, ji dar globoja gaisrininkus, artileristus, kalnakasius ir kitus asmenis, dirbančius su ginklais ir sprogmenimis. Jos statula buvo laikoma laivuose buvusiose parako saugyklose. Tačiau dėl to, kad negalima įrodyti Šv. Barboros realaus egistavimo ir jos kankinystė greičiausiai išgalvota, jos reikšmė kanoninės bažnyčios akyse menko ir jos minėjimas liturginiuose kalendoriuose nyko. Tiesa, ji tebeminima Romėnų kankinystės sąraše (Martyrologium Romanum), pirmą kartą sudarytame 1583 m.

Dailėje Šv. Barborą įprasta vaizduoti arba su trilangiu bokštu, arba su taure; dažnai ji laiko kardą-savo kankinystės instrumentą.

Šv. Barbora, triuškinanti savo netikintį tėvą priešais klūpantį paveikslo užsakovą.
 Domenico Ghirlandaio, apie 1473 m. Wikipedia Commons.

Šv. Margarita iš Antiochijos mirė 304 m. (IV a.). Jos kankinystės diena tradiciškai Rytų bažnyčioje minima liepos 17d., o Vakarų bažnyčioje ji minima liepos 20 d., jos realus egzistavimas abejojamas ir popiežius Gelazijus I paskelbė ją apokrifine šventąja dar 494 m. Šios šventosios kultas suklestėjo Vakaruose kryžiaus žygių metu.

Jau minėta Aukso Legenda pasakoja, kad Šv. Margarita gimė Antiochijoje, o jos tėvas buvo pagonių šventikas. Mergaitė anksti neteko motinos ir ją augino krikščionė moteris iš apylinkių, Kai Šv. Margarita atsivertė į krikščionybę ir pasižadėjo gyventi skaistybėje, tėvas jos atsižadėjo, o auklė įvaikino. Jos abi gyveno ūkyje ir augino avis. Šv. Margaritai piršosi gubernatorius Olybrijus, tik reikalavo atsisakyti tikėjimo. Ji nesutiko, todėl ją suėmė ir kankino. Kankinimų metu įvyko keletas stebuklų,-vieno jų metu Šv. Margaritą prarijo Šetonas slibino pavidalu. Jai pavyko ištrūkti gyvai dėka kryžiaus, kuris sudirgino slibiną (drįstu spėti-slibiną supykino?). Pastarasis stebuklas laikomas apokrifiniu.

Rytų bažnyčioje Šv. Margarita iš Antiochijos tapatinama su Šv. Marina ar Šv. Pelagėja. Jos kultas paplito Anglijoje, kur priskaičiuojama daugiau kaip 250 jos vardo bažnyčių. Šv. Margarita laikoma nėštumo globėja. Ji buvo plačiai žinoma nuo XII a.iki XX a., bet tada dėl realių įrodymų apie jos egzistavimą stokos tapo nebe tokia gerbiama. Ji buvo viena iš šventųjų, pasirodžiusi Žanos d'Ark regėjimuose.

Dailėje Šv. Margarita iš Antiochijos vaizduojama įvairiose kompozicijose su slibinu.

Šv. Margarita ir slibinas. Rafaelis, apie 1518 m. Wikipedia Commons. 

Ar šiuolaikinei moteriai,- feministei, karjeristei, leidžiančiai palydovus į kosmosą- reikia religijos? Pasakojimą pabaigti noriu pacituodama kultūros istorikę, Lietuvos ambasadorę prie Šventojo Sosto Ireną Vaišvilaitę: "[...] bažnyčios nėra muziejai, stiliaus pavyzdžiai ar koncertų salės-jose ir šiandien tebegyvuoja tai, vardan ko jos buvo statytos. Ir tai didžiulis turtas, nes daug kartų suplėšytas Lietuvos istorijos ir kultūros audinys išsaugojo nenutrauktas gijas, kurios kaip mitinės Ariadnės siūlas gali padėti rasti taką prie gyvojo vandens versmių, be kurių Vilnius nebūtų tuo, kas jis yra-vienas iš didžiausių Europos miestų, kurio nepažįstant ir nežinant apie čia besiskleidusią įvairialypę krikščioniškąją tradiciją neįmanoma kaip reikiant suprasti ne tik Lietuvos, bet ir Europos."

Su švente, mielos moterys!

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Nulinkusitulpaitė