Rubrika "Matau atsiveriantį dangų": penki Dievo Motinos atvaizdai.

Dievo Motinos ikonografijoje aiškiai išskiriami penki pagrindiniai Dievo Motinos (Theotokos) vaizdavimo būdai. Pirmasis ir turbūt dažniausiai paplitęs būdas yra Hodegetrija (Odigitrija), t.y. "rodanti kelią". Šioje ikonoje Dievo Motina viena ranka laiko Vaikelį, o kita rodo į jį. Tai gali būti siejama su Jėzaus žodžiais: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane". Kita vertus, tradicija sako, kad Mergelės Marijos Hodegetrijos protovaizdą nutapė pats Šv. Lukas, o šis atvaizdas V a. buvo atvežtas iš Šventosios Žemės į Konstantinopolį ir patalpintas Hodegono vienuolyne, pats Hodegetrijos vardas atsirado IX a., greičiausiai nurodant šio atvaizdo buvimo vietą. 

Lukiškių Dievo Motina Hodegetrija.

Manoma, kad Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas yra vienas seniausių, pasiekusių mūsų laikus, tik dar mažai tyrinėtas. Pasakojama, kad šį atvaizdą Maskvos karo metais apie 1649 m. į savo dvarą atsivežė Lazdijų seniūnas ir Lietuvos artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis. Jo sūnus po tėvo mirties padovanojo šį atvaizdą Seinų dominikonams, kurie savo ruožtu 1684 m. jį atidavė Vilniaus Lukiškių dominikonų Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčiai-taip stačiatikiška ikona tapo katalikišku paveikslu. Reikia paminėti, kad lenkai ir lietuviai neretai kaip karo grobį iš kitatikiškų kraštų parsiveždavo bažnytinių vertybių, įskaitant ir šventuosius paveikslus, kuriuos dovanodavo katalikų bažnyčioms kaip votus už Dievo pagalbą. Tais pat metais Lukiškių dominikonai jau ėmė užrašinėti stebuklus, patirtus šio atvaizdo dėka. Vilniaus akademijos spaustuvė 1737 m. išleido Remigijaus Smiarovskio parengtą knygą "Mistinis fontanas" apie šį atvaizdą ir jo dėka patirtus stebuklus.

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas buvo ne kartą restauruotas, todėl šiuo metu nėra galimybės nustatyti tikslią paveikslo sukūrimo datą. Lietuvos dailės muziejaus Petro Gudyno restauracijos centre šis paveikslas paskutinį kartą restauruotas 2008-2012 m. Tuo metu ir buvo nustatyta, kad ši ikona buvo nutapyta pagal XV a. pab. labai populiarų Smolensko Hodegetrijos atvaizdą. Lukiškių Hodegetrija datuojama XV a. pab.-XVI a. pr. ir priskiriama Vidurio ir Šiaurės Rusijos žymiausia Dionisijaus (kitaip-Maskvos) dailės mokykla. Pačios Smolensko Hodegetrijos originalas neišlikęs.

Besikuisdama po Dievo Motinos atvaizdus radau vieną įdomų- Hodegetrijos tipui priskiriamą Nenugriaunama Siena (Blachernae).  Ši VII a. ikona buvo Blachernae rajone Konstantinoplyje, todėl ir gavo tokį vardą. Ji laikyta ne tik šio miesto, bet ir visos Bizantijos globėja. Viena istorija pasakoja, kad ikona dingo 1434-1453 m. nežinomomis aplinkybėmis, bet XVII a. ji pati, o gal tik jos kopija atsirado Ato kalno vienuolyne, tada šią ikoną 1653 m. Ato kalno vienuoliai pasiuntė dovanų carui į Maskvą, o caras liepė ją pakabinti Uspenje sobore priešais Vladimiro Dievo Motinos atvaizdą. Karo su Abiejų Tautų Respublika dėl Smolensko metu ši ikona buvo pritaisyta ant caro rogių kaip apsauga jam keliaujant. Visgi, ši ikona taip ir netapo labai plačiai gerbiama, ją netgi paliko Kremliuje evakuojant Maskvą Napoleono karo metu, laimei, ji nesudegė. Ji buvo mėgiama didikų šeimų, kurie užsakė jos kopijas skirtingoms bažnyčioms. Ikona ne kartą buvo restauruota, išgyveno revoliuciją ir karus, šiuo metu saugoma Tretjakovo galerijoje.

Antrasis Dievo Motinos vaizdvimo būdas yra Meilingoji (Umilenije, Eleusa). Šioje ikonoje Mergelė su Vaikeliu meiliai susiglaudžia skruostais, Vaikelis viena ranka ją apkabina. Tai nėra tik meilus šeimos ryšys, bet ir savotiškas meilės ryšio tarp Dievo ir žmonijos simbolis. Tokie paveikslai žinomi ir katalikų tradicijoje.

Jaroslavlio stiliaus Umilenije ikona. Ne originalas.

Dar 1213-1215 m. Jaroslavlio kunigaikštystėje buvo pastatytas Uspenjės soboras, o jame ir dabar yra saugoma Jarosalvlio Dievo Motinos ikona. Originalioji ikona žinoma nuo XIII a. ir garsėja stebuklais. Sakoma, kad XIII a. į miestą šią ikoną atvežė kunigaikščiai Vasilijus ir Konstantinas Vsevolodičiai. Tai įvyko sunkiais kraštui metais, nes juos siaubė mongolai totoriai, o šis atvaizdas turėjo įkvėpti Jaroslavlio gyventojams tikėjimo ir vilties kovoti su žiauriu priešu. Tiesa, iš kur kunigaikščiai ikoną gavo, istorija nutyli, žinoma, kad šis atvaizdas gerbtas dar prieš jo atsiradimą Jaroslavlyje, o nutapė jį galbūt Vladimiro ar Kijevo mieste.

1501 m. Jaroslavlyje kilo gaisras, nusiaubęs miestą, sudegė ir Uspenjės soboras. Ruošiant vietą naujam soborui, buvo rasti kunigaikščių Vasilijaus ir Konstantino sarkofagai. Po pamaldų juos palaidojo ten, kur rado, bet čia prapliupo dangus-kilo baisi audra ir dvi savaites be pertraukos lijo. Miestiečiai suprato tai kaip ženklą, kad nepakankamai pagarbos parodyta kunigaikščiams. Jie kreipėsi į Rostovo vyskupą prašydami leidimo gerbti kunigaikščius kaip šventuosius. Palaikai buvo pernešti į Šv. Boriso ir Glebo cerkvę, ir tuoj pat liūtis liovėsi. Žinia apie šį įvykį pasiekė Maskvos didįjį kunigaikštį Ivaną III, kuris iš Maskvos atsiuntė patyrusių meistrų naujojo soboro statyboms. Taip 1501-1504 m. Jaroslavlyje iškilo penkių kupolų dengtas, didžiausias Jaroslavlio krašte soboras. Štai tuomet išgarsėjo ir Jaroslavlio Umilenije ikona, kurią imta kopijuoti. Į naują soborą pernešti ir kunigaikščių palaikai su Jaroslavlio Umilenije ikona. 1789 m. Rostovo arkivyskupas persikėlė į Jaroslavlį ir taip Uspenje sobore saugoma ikona įgavo dar daugiau pagarbos. Ši ikona matė daug: jai lenkėsi Ivanas III, čia buvo Rusijos sostinė, kai Abiejų Tautų Respublikos pulkai užėmė Maskvą, jai lenkėsi pirmasis Romanovų dinastijos atstovas, jai lenkėsi ir paskutinysis Romanovas 1913 m.

1937 m. Uspenjės soboras buvo išsprogdintas, nes reikėjo atlaisvinti vietą parkui. Ikona dingo. Ir štai, 1998 m. vienas ikonų tapytojas ir restauratorius iš Murmansko atvyko į svečius pas pažįstamus Rostovo apylinkėse. Čia daržinėje jis ir rado šią ikoną, jos būklę galima įsivaizduoti. Dailininkui ikoną pavyko pasiimti pas save į Murmanską ir restauruoti. Darbą užbaigė 2000 m., o 2003 m. ikona grįžo į Jaroslavlį, šalia kunigaikščių palaikų, kuriuos irgi pavyko išsaugoti. Uspenjės soboras atstatytas 2004-2010 m. minint miesto 1,000 metų jubiliejų.

Jeigu Mergelė liečiasi su Vaikeliu skruostais, ikona priskiriama Eleusa tipui, o jeigu Mergelė prie Vaikelio glaudžiasi smarku-tai Glykophilousa tipas. Jeigu Mergelė su Vaikeliu glaudžiasi skruostais, o Vaikelis abiem rankom ją apkabina- tai Kardiotissa tipas. Jeigu Mergelė glaudžia Vaikelio ranką prie savo lūpų- tai Paramythia tipas.

Trečias Dievo Motinos vaizdavimo tipas yra Maloningoji (Enthroned, Kyriotissa, Panakranta). Mergelė Marija vaizduojama sėdinti soste su Vaikeliu ant kelių, abudu žiūri tiesiai prieš save. Sostas pabrėžia jos tobulumą prieš nusidėjėlius, ji kartu su Sūnumi valdo pasaulio likimą.

Andreas Ritzos, apie 1460-1480 m.

Apie A. Ritzos mažai žinau, tik tiek, kad jis gyveno 1421-1492 m. ir buvo ikonų tapytojas Kretoje. Šiuo metu apie šios ikonos tapybos aplinkybes ir įdomybes daugiau nieko pasakyti negaliu, reikės pasidomėti pas dailėtyrininkus.

Ketvirtasis Dievo Motinos vazidavimo būdas yra Tarpininkaujanti (Panayia Agiosortissa, Zastupnitsa). Mergelė Marija vaizduojama viena, iš profilio, sulenktomis rankomis, žiūri nuo savęs į kairę pusę. Dažnai tokia ikona buvo diptikas su Jėzaus ikona, į kurią ir yra pasisukusi ir meldžianti mums užtarimo Marija. Tai gana retas atvaizdas, sunkiai radau iliustraciją, bet ir apie ją nėra informacijos, tai nežinia, ar tai-tikra ikona ar tik piešinėlis. Bet kuriuo atveju, panašumas yra.

Marija Agiossortissa. Pinterest/Ethan Hunt. 

Penktasis Dievo Motinos vaizdvimo būdas yra Besimeldžiančioji (Oranta, Panadia, Our Lady of the Sign, Znamenskaja). Šio tipo ikonoje Mergelė Marija laiko Vaikelį įsčiose, kurios pavaizduotos kaip rutulys. Tai turi priminti žodžius Izaokui: "Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu." Šio tipo ikonos labai paplitusios.

Dievo Motinos ikona Znamenskaja. 

Rusios žemėse šio tipo ikonos žinomos jau XI-XII a. Jos taip pavadintos Didžiojo Naugardo ikonos garbei, su kuria siejamas 1170 m. įvykis. Tuo metu Didysis Naugardas buvo priešų apsuptyje ir žmonės ėmė melstis Viešpaties užtarimo. Į trečią parą Didžiojo Naugardo arkivyskupas išgirdo balsą, liepantį paimti iš cerkvės Dievo Motinos atvaizdą ir nunešti ant miesto sienos. Kai ikona buvo nešama, ją priešai apšaudė strėlėmis, viena jų perdūrė Marijai veidą. Iš ikonos akių pasipylė ašaros ir ji atsisuko veidu į miestą. Tokį stebuklą pamatę priešai kone išprotėjo, ėmė mušti savus, o drąsos įgavę naugardiečiai juos užpuolė ir nugalėjo. Šio tipo ikonos labai populiarios ir garsėja stebuklais.

Yra keletas kitų kanoninių Dievo Motinos atvaizdų. Įdomūs yra Dievo Motinos Užtarėjos (Pokrova) paveikslai. Juose Mergelė Marija apsiaustu dengia jos užtarimo meldžiančius asmenis. Yra ir šiam tipui priskiriamas stačiatikių gerbiamas atvaizdas- Икона Святой Пояс.

Dievo Motina užtaria Bogdaną Chmelnickį. XVII-XVIII a.
Ukrainos nacionalinis meno muziejus.

Dievo Motina su Šv. Juosta/Diržu. Pinterest/Nata K.

Pasakojimą apie Mergelės Marijos numestą iš dangaus diržą Šv. Tomui turi ir katalikai. Stačiatikiai teigia, kad diržą iš kupranugario karčių Marija pasidarė pati ir nešiojo iki gyvenimo pabaigos. Melstis prieš šią ikoną reiškia melstis už pasaulio išgelbėjimą. Yra daug įvairių pasakojimų, kaip jau po mirties Marija vienam ar kitam asmeniui perdavė šį diržą, kuris ėjo iš rankų į rankas, paskui pateko į relikvijas ir gelbėjo nuo epidemijų. Šioje reikšmingoje ikonoje ir yra vaizduojama relikvija-Marijos drabužis.

O štai kuriam tipui priskirti Aušros Vartų paveikslą? Jis nutapytas 1620-1630 m. Jo autorius nežinomas, bet jis rėmėsi Tomo de Leu graviūra, kuri savo ruožtu buvo Marten de Vos graviūros kopija. Tai-Nyderlandų menininkai. Yra legenda, kad Algirdas šią ikoną parvežė iš Chersono savo karo žygio metu (apie 1363 m.), o jo žmona Julijona ją padovanojo Švč. Trejybės cerkvei, ir tik vėliau ji tapo katalikų paveikslu (ir taip patogiai dėl maldininkų dėmesio nebekonkuravo su Ivano III dukters Elenos atsivežta ir Skaisčiausiosios Dievo Motinos sobore Vilniuje saugota ikona iš Maskvos). Žinoma, Aušros Vartų paveikslas turėtų būti tikrai stebuklingas, kad galėtų keliauti laiku!

Aušros Vartų Marija.

Visgi, Aušros Vartų Marija yra vaizduojama stačiatikių ikonose kaip "от ворот поворот" ikona.

Marija Ostrobramska.

Šis Marijos atvaizdas bet kuriuo atvejus unikalus- jame Mergelė be Vaikelio ant rankų. Yra nemažai versijų, kodėl taip yra. Vienas aiškinimas yra toks, kad paveiksle pavaizduotas Apreiškimo momentas, kai Vaikelio dar nebuvo: "Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį". Dar aiškinama, kad Nyderlandų dailėje tai buvo būdinga diptikams poroje su Jėzaus portretu, į kurį žiūri Marija. Labai panašu į stačiatikių Agiossortissa. Dar kalbama, kad dangaus simboliai apkaustuose leidžia manyti šį paveikslą esant Apokalipsės Mergele: "Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiaustusi saule, po kojomis mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas". Bijantys Apokalipsės sako, kad dangaus ženklai rodo šį paveikslą esant Dangun Ėmimo momentą.

Kitas unikalus Marijos paveikslas yra Pažaislyje ir vadinamas Gražiosios Meilės Motina. Čia matome Mergelę su Vaikeliu apsuptus gėlėmis. Galima būtų galvoti apie hortus conclusus, Aptvertą Sodą- ši simbolika buvo populiari Viduramžiais ir Renesanso laikais. Aptvertas Sodas žinomas iš Giesmių giesmės ir sakoma, kad jis simbolizuoja nuo nuodėmės apsaugotas Mergelės įsčias. O štai XVII a. tapo madinga paveiksluose komponuoti gėlių vainikus- retas, egzotiškas gėles piešdavo iš natūros, o tai užsakovui nemenkai kainavo, vien tulpės tuštino kišenes kaip pasiutusios.

Kamaldulių Dievo Motinos paveikslas. Kauno arkivyskupija.

Šį paveikslą kamalduliams padovanojo Kristupas Pacas, 1661 m. gavęs jį dovanų iš popiežius Aleksandras VII. Paveikslą gerbė ne tik kamalduliai, bet ir vėliau vienuolyną perėmę stačiatikiai. Pirmojo pasaulinio karo metais stačiatikių vienuoliai pasitraukė į Rusiją, išsiveždami ir šį atvaizdą. Jį atgauti pavyko 1926-1928 m. Sovietmečiu paveikslas iškeltas į Kauno arkikatedrą baziliką, iš kur 1978 m. buvo pavogtas. Laimei, netrukus paveikslas atsirado ir buvo restauruotas, o 2000 m. grįžo į Pažaislį. Tas 1978 m. įvykis sudrebino ne tik Kauną, bet ir Maskvą bei Vatikaną. Pasakojama, kad jaunas geležinkelio darbuotojas pasislėpti nuo lietaus užėjo į bažnyčią ir išgirdo gidės pasakojimą apie šį vertingą paveikslą. Jį patraukė gidės paminėta didelė suma, kurią galima gauti už šį meno kūrinį. Jaunuolis vėliau kažkaip sugebėjo įeiti nepastebėtas sargo, išdaužti stiklą ir pavogti paveikslą, jį pakeliui netgi sustabdė milicija, bet kadangi jis buvo blaivus ir neagresyvus-paleido su visu paveikslu po pažasčia. Paveikslą, beje, šis šaunuolis iš rėmo išsikirpo žirklėmis.

Visas Kaunas pakilo ant kojų. Policija (tuomet-milicija) sulaukė netikėtos paramos: pas juos atėjo įtakingas romas, turėjęs pažinčių su nusikalstamo pasaulio veikėjais, ir pasakė, kad padės atgauti paveikslą. Neleis kažkokiam žulikui tokio meno kūrinio į užsienį išvežti! Šiam romui pavyko susekti paveikslo vagį ir susitarti dėl pirkimo. Pirkti, žinoma, atvyko ir milicija. Labai greitai, skubiai ir pigiai norėjęs paveikslą parduoti jaunuolis gavo dešimt metų kalėti Irkutske. Jis tvirtino, kad pinigų jam reikėjo nupirkti merginai dovanų, automobilį "Volga", nusivežti į kurortą...Po "kurorto" Irkutske jis grįžo, nuvyko į Pažaislį prie paveikslo, kur išgyveno sunkias akimirkas-jam norėjosi sunaikinti jam tiek nelaimių sukėlusį atvaizdą. Galbūt pas vagį buvo bendrininkas... Galbūt ši vagystė buvo siekis sukiršinti Vilnių su Vatikanu... Daug "galbūt". Tačiau viena tikria žinome- dabar paveikslas saugus.

Reikia manyti, kad vertingi paveikslai saugomi ne tik Dievo, bet ir žmonių. Štai Aušros Vartų paveikslas 1928 m. įdėtas į specialų konteinerį, saugantį nuo vagių ir gaisrų, o vos pajudinus paveikslą nusileidžia metalo uždanga. Be to, kiaurą parą Mergelę saugo besimeldžiantys žmonės.

Kuris Dievo Motinos atvaizdas Jums pats mieliausias?

Jūsų Kūtvėla