Laisvasis Hanzos miestas Brėmenas: ką pamatyti per dvi dienas?

Pigių skrydžių dėka lietuviams atsiveria naujos kelionių kryptys. Gerai žinomų biudžetinių oro linijų lėktuvai skraidina mus ne tik į turistų traukos taškus Londoną, Paryžių ar Romą, bet ir į emigrantams svarbius miestus, kuriems ir priskirčiau Brėmeną. Sekmadienį vakare RyanAir lėktuvas iš Vilniaus į Brėmeną buvo pilnas. Prioritetinių keleivių eilė buvo tris kartus didesnė už neprioritetinių, nors, kaip Kūtvėla mėgsta sakyti, išskrisime vis viena visi kartu. Buvo keletas keleivių, kurie be prioriteto bandė praeiti kartu su prioritetiniais keleiviais, bet buvo kaipmat nukenksminti ir nusiųsti į eilės galą. Vienam šaunuoliui toks žioplumas kainavo 50 EUR, nes jo bagažas neatitiko išmatavimų. Žinoma, jis tuoj sukėlė skandalą, ėmė rėkti, kad jis jau atskrido su tokiu bagažu, ir man jau atrodė, kad viskas baigsis antrankiais ir gumine lazda, bet galiausiai jis į lėktuvą įlipo tuščias ir taikiai nuteiktas. Man Brėmenas nelabai patiko ir specialiai čia keliauti nepatariu (nebent keliauti būtų pigiau, negu nekeliauti, juk ir taip gyvenime būna), bet pakeliui sustoti ir pusdienį kojas pramankštinti šis miestas visai tinka.

Va tokio siaurumo čia gatvelės.

Dvi valandos skrydžio ir leidžiamės Brėmeno oro uoste. Vokietijoje laikas yra viena valanda anksčiau už mus, todėl mano draugė iš Kijevo Irina ir aš džiaugiamės, kad visa valanda pajaunėjome. Brėmeno oro uostas yra labai nedidelis, apimtimi panašus į Vilniaus oro uostą, o RyanAir terminalas primena prastai uždengtą angarą, bet kai skrydis į abi puses siekia 35 EUR, tai skųstis nėra ko. Tamsu ir lynoja-pats blogiausias metas atvykti į nepažįstamą vietą. Ieškome tramvajaus iki miesto centro. Tramvajų rasti nėra labai gudru-randi bėgius ir eini jais iki stotelės. Prie stotelės stovi bilietų automatas. Pasirenkame meniu anglų kalba ir nusiperkame bilietus (2.80 EUR). Angliškai užkalbinu tramvajaus laukiančią merginą, ji kiek išsigąsta, bet man pavyksta laužyta anglų-vokiečių kalba išsiaiškinti, kaip pasižymėti tramvajaus bilietą. Savaitgalio vakarais tramvajus kursuoja retokai, bet stotelė dengta nuo kritulių, yra suoliukas, tai laukiame. Vis įkyriau ima lyti. Tylu, ramu, jokių benamių ar dvokiančių asocialų-čia sakau tiems, kas bijo keliauti savarankiškai.

Tramvajai Brėmene yra moderniški ir patogūs. Juose netgi yra bilietų automatai, priimantys ir bankines korteles. Internete rašoma, kad iš tokio automato nupirktas bilietas jau būna pažymėtas. Centrinę geležinkelio stotį tramvajuje paskelbia ne tik vokiškai, bet ir angliškai-manau, Vilniuje taip irgi reiktų daryti centriniuose turistiniuose taškuose. Sekame navigacija telefone ir už maždaug dešimties minučių prieiname savo hostelį. Nakvynė Brėmene gana brangi, bet dviems asmenims susimetus gaunasi labai geras variantas, nes už lovos bendrabučio tipo kambaryje su keliomis moteriškėmis kainą mes gauname dvivietį kambarį su patogumais, bet be pusryčių ir dar sumokame kelis eurus turisto mokesčių. Mūsų kambarys šeštame aukšte, todėl gyvename tyliai. Viskas tvarkinga ir patogu, tikrai Deutsch gemacht. Rekomenduoju- "A&O Bremen Central Station Hostel", užsakinėjau platformoje Agoda.

Miegojau prastokai, nes pirma naktis naujoje vietoje man visada sunki. Keliamės anksti, nes nekantraujame pradėti dairytis po Brėmeną. Šiandien pirmadienis, todėl nedirba muziejai, bet mūsų laukia garsusis Brėmeno senamiestis. Švediško stalo tipo pusryčiai hostelyje papildomai kainuoja 7 EUR žmogui, todėl mes įjungiame biudžetinį režimą ir einame į centrinę geležinkelio stotį, kur ieškosime pigesnio maisto. Mano draugė Irina spyriojasi, kad ten nieko nerasime, bet jai ši kelionė bus kultūrinis šokas, nes, pasak jos, Kijeve viskas atsidaro tik po aštuntos-devintos valandos ryto. Centrinėje geležinkelio stotyje Brėmene kepyklėlės ir užkandinės atsidaro - o šventoji Agota!- nuo šeštos valandos ryto, tai mano sukeleivė kovoja su kultūriniu šoku, o aš tuo metu kemšu dar šiltus kruasanus. Pradeda švisti, bet miestą gaubia didelis rūkas. Kiek paklystame, bet galiausiai paimame teisingą kryptį senamiesčio link.

Baimė valgyti vienai: faktas ar prasimanymas?

Maistas- neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, tik vieni valgo, kad gyventų, o kiti gyvena, kad valgytų. Ypač svarbus maistas būna kelionėse, kur reikia ne tik "pakrauti baterijas" per skrandį, bet norisi ir susipažinti su vietine kulinarine tradicija. Tačiau daug žmonių, ypač moterų, bijo...valgyti vienos. Ši fobija turi mokslinį pavadinimą: solomangeraphobia, jis minimas nuo 1998 m.

Reikia patarimo? Gūglė visada padės!

"A Beginner's Guide to Eating Out Alone", "Do you go out to eat alone? Is it weird to do this?", "Is it normal to eat out alone? Do restaurant staff think it weird?", "How to eat alone without feeling awkward", "Hate Solo Dining?", "What Makes People Who Eat Alone Stronger"...Tai-tik kelios antraštės iš 269 milijonų (!!!) Google paieškoje apie fobiją, kuri kankina ne vieną dailiosios lyties atstovę, o pavalgymui mieste jos ruošiasi kaip į karinį šturmą. Taigi, kokių žingsnių turi imtis moteris, kad valgydama viena neatrodytų pasigailėjimo vertas padaras? Štai keletas patarimų:

• Restoraną pasirinkite iš anksto. Jus jau ir taip vargina fobija valgyti vienam, todėl nereikia pridėti beprasmio slankiojimo gatvėmis ieškant dailiai atrodančios vietos pavalgyti. Be to, jau žinosite meniu ir nevargsite abejodama-nemažai patiekalų pagal savo dydį ir kainą būna skirti dviems asmenims.
• Pradėkite nuo mažesnio iššūkio. Pirmiausia išbandykite pusryčiauti ar pietauti viena, o tada jau drįskite ir pavakarieniauti. 
• Rinkitės kavines, o ne restoranus. Kavinėse dažniau valgo pavieniai asmenys ir jūs nebūsite akis badanti išimtis.
• Venkite piko valandos. Tuo metu būna sunku gauti mažesnį staliuką, padavėjai noriau aptarnauja du asmenis dėl didesnių arbatpinigių, piko metu aptarnavimas gali būti skubus ir nemandagus.
• Kovokite už gerą staliuką. Jeigu nepatinka siūlomas mažas staliukas prie tualeto, reikalaukite kito, o jeigu jo nėra laisvo-laukite arba eikite valgyti kitur. Prašykite staliuko prie lango, kad galėtumėte stebėti praeivius ir negalvoti apie savo situaciją. 
• Užsirašykite į gurmanišką ekskursiją su degustacija. Taip būsite su grupe ir nebadausite. 
• Neškitės knygą ar planšetę. Kol aptarnaus, galite skaityti ir atsiriboti nuo smerkiančių ar gailesčio kupinų žvilgsnių*, nes visi kiti restorane esantys žmonės ir padavėjai tik ir pletkina apie tai, kad jūs neturite draugų arba kad jūsų pasimatymo antroji pusė ką tik pasiplovė. 

Kūtvėla pietauja viena Palerme, Sicilija. Alyvuogės salotose-su kauliukais, kad juos kur.

Aš dažniausiai keliauju viena, bet man asmeniškai tokia "problema" vienai pavalgyti nekyla, nors pasitaikė atvejų, kai žmonės prie gretimų staliukų kvietė mane prisėsti prie jų. O ką jūs manote apie šį reiškinį?

Jūsų Kūtvėla

* Vietoje knygos skaitymo dar sėkmingai galima iš vytelių pinti krepšį, megzti vilnonę kojinę ar karpyti snaiges iš popieriaus, nes absoliučiai niekam nerūpi, kad jūs valgote viena.

Žurnalistas Christopher Elliot terminą "solomangeraphobia" paminėjo savo 1998 m. straipsnyje.

Kelionė į Kijevą: trečioji diena.

Dar vakar su savo pamaldžiąja drauge grįždama iki skausmo pamuštomis kojomis (judėjau beveik kaip ta klumpelė infuzorija- blakstienų pagalba) buvau pastebėjusi gražiai apšviestus porą labai įdomių pastatų, tai šiandien (išsivirusi du kiaušinius sau ir draugiškai įmetusi dar porą į savo puodą amerikietei savanorei, su kuria dar ir paplepėjome virtuvėje; ana juos į lėktuvą pasiims, tikiuosi gerai suvirė, nes skystį atims per patikrą) maniau pasidarysiu sau pigią  kelionės dieną, nes juk paminklai darbo valandų neturi, o ir bilietų jiems nereikia. Bet Kūtvėla šaudo, Dievas kulkas gaudo.... :-) Šiandien buvo visus miesto žulikus sutraukianti kelionės diena.

Vienas įdomesnių paminklų neypatingai toli mano hostelio yra paminklas Tarasui Ševčenko ir jo vardo universitetas.

Turistai su gidu prie T. Ševčenko paminklo. 

T. Ševčenko vardo universitetas.

Burokinės spalvos pastato fasadas traukia akį. Legenda sako, kad raudonai nudažyti jį liepė Nikolajus I po studentų riaušių kad parodytų, kaip universitetui gėda dėl tokių studentų. Tačiau kur kas realesnis paaiškinimas yra tas, kad raudonos ir juodos spalvų derinys sutampa su Šv. Volodimiro ordino spalvomis- 1834 metais įkurtas Kijevo universitetas ir buvo pavadintas Šv. Volodimiro vardu.

Ginesas, regbis, kutenimas ir kiti įprasti savaitgalio ypatumai

Šiandien ėjau susitikti su nauju pažystamu iš Couchsurfingo. Šiuo metu neturiu galimybės nieko priimti nakvoti, bet mielai susitinku ir parodau Vilnių. Kaip ne kaip, visgi turiu gidės pažymėjimą. Pinigais neimu, geriau neinam kur pasėdėti. Taip sakant, dirbu už pavalgymą, bet tuom geriau nepiktnaudžiauti, nes galiu užsipageidauti kokio nepigaus egzotinio delikateso.

Tai vat, susitikau su Džonu. Pasivaikščiojome, papietavome, tada žiūrim kažkoks man dar nematytas baras iškaba šviečia. Taip įdomiai padarytas, įėjimas per raudoną anglišką telefono būdelę. Siūlosi man Džonas Gineso pastatyti bokalą. Aš šiaip alaus negeriu, kažkada vaikystėje esu ragavusi ir baisiai nepatiko. Bet šykart pasidaviau pagundai.

Vidus toks neblogai apstatytas, nieko labai prašmatnaus, baras gi, gana triukšminga, bet antrame aukšte pavyko rasti patogią minkštą sofutę, ekrane stebėjom regbio rungtynes. Žiaurus sportas. Perkant alų, gavau dovanų bokalą. Tam, kad ryte atsikėlus pasižiūrėti ir prisiminti, kur naktį praleidau. Išsigandau, kad tas alus moterims turbūt nepritaikytas, jeigu jau taip, pH turbūt nesubalansuotas. Bet pasirodo, kad ne, visai gardus. Dar pavalgyti galima sočiai. Degustacijos metu įsidrasinęs Džonas sugebėjo ranką pabučiuoti, komplimentų prižerti ir dar kutenti bandė. Rimtai. Čia aš jau pristabdžiau jo iniciatyvą, nes aš visgi padori mergina. Tikrai. Žodis. Kiek supratau, jis čia neblogai Couchsurfina dar su keliomis panomis. Nu ką dabar, mane nors tiek guodžia, kad iki Šv. Onos bažnyčios aš jį visgi nuvedžiau. Jeigu norės kutentis ir toliau, pirma eisim į civilinę metrikaciją. 

Smagusis kampelis yra Portobello Pub, Aušros Vartų g. 7. 

Vis ūkyje pravers

O ką veikėte Jūs?

Su meile,

Kūtvėla