Aukščiausias Lietuvoje apžvalgos bokštas ir mineraliniu vandeniu trykštantis Birštonas.

Kažin, ar būčiau į Birštoną nuvažiavusi savanoriškai, nes šią vasarą, gėda ir prisipažinti, tingisi tiesiog begėdiškai. Praėjo ir entuziazmas lėkti su vėju plaukuose po Lietuvą, nes šeimos biudžeto perskirstymas šiuo metu nėra kelionių naudai. Tačiau vienos skaitomiausių Lietuvos kelionių tinklaraštininkių padėtis visgi įpareigoja volens nolens savaitgalį keltis pusę šešių ryto ir važiuoti inspektuoti Lietuvos. Peržiūrėjau nakvynės kainas Birštone ir pasibaisėjau-padorios moterys tiek neuždirba, teks apsisukti per vieną dieną. Iš Vilniaus į Birštoną kursuoja keletas tiesioginių autobusų, man labai tiko atvykti apie 9.10 val. ir išvykti apie 19.30 val. Pagrindinis kelionės tikslas, žinoma, buvo Nemuno kilpų regioniniame parke pastatytas aukščiausias Lietuvoje apžvalgos bokštas.

Kūtvėla lankosi Birštone.

Piligriminis Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje: Kūtvėla išbando Punia-Alytus atkarpą.

Kai per turizmo naujienų parodą "Adventur 2018" tyrinėjau Alytaus stendą, gavau informacijos apie Camino Lituano, t.y. lietuviškąjį Šv. Jokūbo piligrimų kelią. Šv. Jokūbo piligriminis kelias, kuriuo nuo viduramžių eina piligrimai, 1987 m. paskelbtas pirmuoju Europos kultūros keliu. Tuo metu Lietuva buvo už "geležinės uždangos" ir piligrimai negalėjo viešai išreikšti savo religinių įsitikinimų. Tačiau dėka daugelio darbščių žmonių dabar nepriklausomoje Lietuvoje turime keturis lietuviškus Šv. Jokūbo piligriminius kelius, vedančius į Santjago de Kompostelą Ispanijoje: Žemaitijos/Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus. Jie visi yra pripažinti tarptautiniu lygiu ir sertifikuoti Europos Tarybos kultūros kelių institute. Be to, vidinis žiedas jungia vienuolika Lietuvoje esančių Šv. Jokūbo bažnyčių. Piligriminiai keliai padeda susipažinti su senąja architektūra, bažnyčiose sukauptomis dailės vertybėmis, muzikiniu ir kulinariniu krašto paveldu. Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje globoja Vilniaus arkivyskupas G. Grušas.

Kūtvėla eina Šv. Jokūbo keliu Lietuvoje.

Santjago de Kompostelos katedroje ilsisi Šv. Jokūbo palaikai-prie jų prisiliesti ir keliauja visos Europos piligrimai. Kai kurie nueina dar apie 100 km iki Finisterės, kuri iki Amerikos atradimo buvo laikoma žemės kraštu, ir čia iš jūros pasiima piligrimystės įrodymą-kriauklę. Sakoma, kad tokia kriaukle Šv. Jokūbas pasisemdavo vandens. Jokūbas, dar gerokai prieš tapdamas šventuoju, su broliu Jonu buvo paprasti Galilėjos ežero žvejai, kol vieną gražią dieną juos tapti žmonių sielų žvejais pakvietė Jėzus Kristus. Šventajame Rašte Jokūbas minimas vos kelis kartus, o po Jėzaus mirties išvyko pamokslauti į Iberijos pusiasalį, db. Ispaniją. Pastoracinis darbas ėjosi nekažin kaip, todėl netrukus Jokūbas, vis dar ne šventasis, grįžo į Palestiną. Pakeliui Saragosoje, sakoma, jam apsireiškė Mergelė Marija (šis apsireiškimas laikomas vieninteliu jos apsireiškimu jai dar gyvai esant) ir paprašė pastatyti bažnyčią stulpo, prie kurio buvo nuplaktas Jėzus, garbei. Jokūbas šį prašymą įgyvendino- db. Saragosoje pastatė La Iglesia de la Virgen del Pilar katedrą, o Pilara iki šiol yra labai populiarus moters vardas Ispanijoje. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas (sakoma-nukirsdintas) ir todėl jis laikomas pirmuoju apaštalu kankiniu. Tada Jokūbo mokiniai pavogė jo kūną iš Jeruzalės ir  jūrininkų nevaldomų laivu be burių ir irklų perplaukė Viduržemio jūrą ir atvyko į Iberiją (kodėl Jokūbo kūną reikėjo išvogti, man išsiaiškinti nepavyko). Čia Jokūbas ir buvo palaidotas. Palaidotas ir 750-čiai metų pamirštas. Tiesą sakant, vietiniams gyventojams ir taip buvo ką veikti, nes beveik 800 metų truko Iberijos pusiasalio atkariavimas iš musulmonų. Ir štai apie 813 m. vienuolis atsiskyrėlis rado apaštalo Jokūbo ir-pasisek tu man taip- dviejų jo mokinių palaikus. Nedidukė koplyčia, kurioje palaikai buvo perlaidoti, tapo vyskupystės centru. Popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostelą 1189 m. paskelbė šventu miestu greta Romos ir Jeruzalės, o piligrimams keliaujantys į Santjago de Kompostelą šventaisiais metais (kai Šv. Jokūbo diena, liepos 25, išpuola sekmadienį) užskaitoma skaistykla. Tačiau netruko atitikti taip, kad šiuo keliu teko trepsėti už bausmę nesunkius nusikaltimus padariusiems asmenims ir piligrimystės prestižas smuktelėjo, o piligrimo lazda buvo reikalinga ne tiek ėjimui palengvinti, kiek atsimušti nuo tokių "piligrimų". 1578 m. Santjago de Kompostelą aplankė Jurgis Radvila, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu ir kardinolu. Reformacija sudavė stiprų smūgį piligrimystės tradicijoms, o Apšviestajame XVIII a. kelias pradėtas užmiršti. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų realiai piligrimais išliko tik Ispanijos ir Portugalijos gyventojai. Lyg to būtų maža, per suirutes 1518 m. Šv. Jokūbo palaikai dingo ir buvo atrasti tik 1879 m., tada jų autentiškumą patvirtino Popiežiaus bulė. Po beveik šimto metų Camino de Santiago vėl atgimė, Europos Taryba 1987 m. išleido deklaraciją, kuria pakvietė Europos valstybes atgaivinti šį piligriminį maršrutą. Tai veikia, nes piligrimų skaičius kasmet auga ir Šv. Jokūbo keliu per metus eina apie 200,000 piligrimų. Šv. Jokūbo kelias 1993 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Na, iki Ispanijos man dar toli, bet Lietuvoje dvasingai patrepsėti irgi galima. Taigi, kaip tas daroma?

Naujas Kūtvėlos žaisliukas: Seat Guru ir sėdimos skrydžio vietos rekomendacijos.

Pradėjau ruoštis į kelionei Violetinį Miestą (taip vadinami Atėnai, senoji Jonija, nes graikiškai "ion" reiškia violetinę spalvą) ir susizgrimbau, kad jau pats laikas užsiregistruoti į skrydį. Skrendu, žinoma, su Ryanair (dėl savo aptarnavimo lygio dar žinomu kaip "Ryanair the Cattle Air" arba "skraidantis gyvulinis vagonas"), renkuosi, vėlgi žinoma, nemokamą sėdėjimo vietą (už skrydį jau ir taip 109 eurai suploti, tai kaip sąžinės reikia neturėti dar ir už sėdimą vietą pinigus lupti?) ir gaunu 33 eilę. Ir man tai kažkodėl nepatinka...Ne, ne todėl, kad mūsų tautosakoje skaičius trisdešimt trys reiškia trydą, tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo, bet todėl, kad man atrodo šią vietą būsiant visiškoje lėktuvo uodegoje. Puiki proga išbandyti naują žaisliuką: Seat Guru. Ši gudri priemonė man visą teisybę apie lėktuvą ne blogiau už Delfų orakulą pasakys.

Taigi, pirmas žingsnis: reikia susirasti skrydžio numerį ant įlaipinimo kortelės (arba, kas jau lietuviškai nebemoka, "bordingpaso"), jame esančią skrydžio informaciją suvesti į reikiamus langelius taip, kaip parodyta, ir spausti "Find Seat Map".

Skrydžio informacijos suvedimas.

Toliau, dėl kažkokių man nežinomų priežasčių, ta patį reikės pakartoti kitame puslapyje: galbūt sistema norsi įsitikinti, kad du kartus informaciją pasitikrinęs keleivis suves teisingus skaičius? Jeigu nežinote savo skrydžio numerio arba tingite kuistis ir ieškoti savo skrydžio bilietų, reikia spausti "I don't know my flight number" ir ten pagal iš kur skrendama, į kur skrendama bei datą kada skrendama sistema pati suras tinkamus variantus, tada reikės tik pasirinkti tą skrydį, kuris vyks nusipirktu laiku. Na, bet čia jeigu atmintis gera, man atrodo paparasčiau tą skrydžio bilietą ar įlaipinimo kortelę apžiūrėti iš visų pusių. Taigi, pakartotinai suvedame duomenis ir spaudžiame "Go". Štai dabar turi atsirasti skrydžio informacija, o norint sužinoti sėdynių išdėstymą reikia spausti "View Map". Nudžiugau, kad mane į Graikiją skraidins Boeing firmos lėktuvas, juose aš visada labai patogiai jaučiuosi, nes skrenda jie kaip per sviestą ir leidžiasi kaip ant pūkų.

Pakartotinas skrydžio informacijos suvedimas.

Atsidariusiame lėktuvo plane aiškiai išskiriamos dvi erdvės: 51 pagerinta vieta ir 138 ekonominės klasės vietos. Dabar reikia ieškoti mano 33 eilės: o gal ji visgi ne paskutinė?

Savo eilės paieška.

Deja, 33 eilė yra paskutinė šiame lėktuve, o už jos-tualetai. Man paskirta vieta prie praėjimo ("aisle seat"), ją pažymėjau žvaigždute. Šone matomi keleivių komentarai, kurie gali padėti išsirinkti gerą sėdimą vietą, jeigu esate išrankus keleivis.

Savo sėdimos vietos nustatymas.

Jeigu mėgstate pats pasirinkti (turbūt, mokamą?) sėdimą vietą lėktuve, tai pelės rodykle pakibus virš sėdimos vietos pasirodo toks langelis su detalesne informacija. Man buvo dvi naujienos: gera ir bloga. Gera naujiena buvo ta, kad tualetas labai netoli, o bloga naujiena buvo ta, kad juo naudosis visi kas netingės, yra netgi tokia kategorija žmonių, kuriems būtinai ten prireikia vos pilotas išjungia saugos diržų ženklą. Bet aktualu buvo sužinoti, kad virš šios eilės nėra lentynos bagažui pasidėti. Kadangi skrendu ekonomine klase ir be pirmenybinio įlaipinimo (my Mom didn't raise a fool!), tai vienas mano bagažo vienetas iš dviejų leistinų (t.y. viena nedidelė kuprinė) bus nemokamai paimtas prie įlaipinimo vartų ir man reikės jį atsiimti nuo bagažo karuselės jau nusileidus Atėnuose. Antrasis leistinas bagažo vienetas bus maža rankinė, kuri tilps po sėdyne. Tiesą sakant, neprisimenu, kad man kada nors būtų ko nors prireikę iš tos prikimštos kuprinės ant lentynos, o mažasis rankinukas visada keliauja prie manęs, nes ten būna piniginė ir Ursulijus Lepečkojauskas (apie Atėnų kišenvagius žinome, todėl rankinuke vešimės užtaisytus pelėkautus).

Papildoma detali informacija.

Lėktuvo salono plane kai kurios vietos pažymėtos specialiais ženklais. Mano atveju visa 33 eilė yra rožinė. Greta plano yra spalvų šifro raktas, o jame rožinė spalva įvardinta kaip "bloga vieta".

Spalvų kaleidoskopas.

Mano nuomone, ši sėdėjimo vieta tikrai yra prasta dėl kelių priežasčių. Visų pirma, nėra bagažo lentynos. Šiuo atveju neturiu antro bagažo vieneto lėktuvo salone, todėl gal ir nelabai aktualu, bet žiemos metu skrendant nebūtų kur paltuko pasidėti, tektų prašytis pas kaimynus į jų lentynas, o to aš labai nemėgstu. Kita priežastis- beprotiškas šaltis. Esu ne kartą skridusi lėktuvo uodegoje ir ten arba siaubingai kondicionuoja, arba vyksta kažkoks globalinis atšalimas, nes būtinai reikia megztinio ilgomis rankovėmis,- turėkite tai omenyje, jeigu skrisite lėktuvo uodegoje. Turiu įtarimą, kad šio skrydžio registracija tik prasidėjusi (nemokamas vietas dalina gana ribotą laiką) ir man išmetė tokią prastą vietą dėl to, kad galėtų pasiūlyti ją pakeisti primokant papildomai, o kainos, priklausomai nuo skrydžio, Ryanair lėktuvuose vienam žmogui svyruoja apie 5 eurus, 7 eurus, 13 eurų...Aš truputį įsižeidžiau dėl tos 33 eilės, todėl išdidžiai joje atsėdėsiu. Tiesą sakant, už tokią kainą, kaip Ryanair skraidina Europoje, aš ir atstovėti visą skrydį galiu.

Yra ir pliusų. Sakoma, kad aviakatastrofos metu daugiausia šansų išgyventi (69-78 proc. tikimybė) turi būtent sėdintys lėktuvo uodegoje, tiesa, tai būtų vidurinės sėdėjimo vietos. Bye bye, first class passengers, taip sakant. Tačiau esu tikra, kad drebinti kinkomis Ryanair lėktuvuose nėra prasmės, nes ar kada esate girdėję apie sudužusį Ryanair lėktuvą? Taip, jų skrydžiai nukreipiami, atidedami, atšaukiami (žiūrau į jus, Prancūzijos streikų niekadėjai), bet jie nekrenta. Štai š.m. balandį Telegraph publikavo reportažą The airlines that have never had a single plane crash: nuo 1985 m. skrendantys Ryanair lėktuvai yra tame saugiame sąraše.Yra žinomas tik vienas sunkus nusileidimas Romoje 2008 m., kai į lėktuvą trenkėsi būrys paukščių. Kitas pliusas- nereikės laukti, kol pajudės prieš mane sėdintys keleiviai atidarius duris Atėnuose, nes išlipsiu pirma! Tai yra neabejotinas privalumas, jeigu reiktų pereiti pasų patikrą, kur nutįsta beprotiškos eilės.

Dar pasidomėjau Boeing lėktuvais (aš sakau "Bojingas" ir "Rajanėras", ir ką jūs man?): 1916 m. šią įmonę JAV įkūrė William Boeing (1881-1956). Deja, jis mirė nuo širdies smūgio metai prieš pirmąjį sėkmingą komercinį Boeing 707 skrydį. Beje, Boeing įmonė kūrė raketas devynioms JAV "Apollo" programoms į Mėnulį, viena iš jų pakėlė Neil Armstrong į jo istorinę kelionę. Trumpas filmukas apie Boeing 737 Next Generation sukonstravimą. Kai pasižiūrai, tai kaip ir nieko sunkaus nėra, galima tą Boeing lėktuvą ir namų sąlygomis susidėti.

 

Na, o kur Jūsų kitas skrydis ir ką gero/blogo apie Jūsų sėdimą vietą pasakė Seat Guru? O gal šiaip turite kokios įdomios informacijos apie sėdimas vietas lėktuve?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla Bojingaitė

Šių dienų aktualijos: kitokie žmonės. Ar tikrai jie-kitokie?

Pastaruoju metu internetinėje erdvėje vis dažniau pasirodo nepasitenkinimas, kad viešajame gyvenime (Holivudo filmuose, pokalbių šou) ir rinkodaroje (kelionių reklamose, turizmui skatinti skirtuose reklaminiuose video) nėra atspindima rasinė įvairovė; neseniai kliuvo ir gerai žinomam serialui "Draugai" dėl homofobijos, seksizmo ir kitų blogybių. Tiesa, šis serialas niekada nebuvo skirtas giliems filosofiniams apmąstymams ar amžinai gėrio ir blogio kovai, bet tolerancija jau toks dalykas, kad ima ir išlenda netikėčiausiose vietose. Nors man pareiškimas, kad per mažai atstovaujama rasinė įvairovė, jau pats savaime atrodo rasistinis-juk filmų aktoriai, pokalbių šou dalyviai, reklaminių klipų aktoriai turėtų būti atrenkami pagal savo sugebėjimus ir nuopelnus, o ne pagal savo odos spalvą. Ar aš klystu? Maža to, atrodo, kad per mažai dėmesio iš visuomenės gauna ir LGBT bendruomenė bei neįgalūs (fizinį ar protinį neįgalumą turintys) žmonės. Jeigu žiūrėsime grynai iš verslo perspektyvos, juodaodžiai keliautojai (angliškai- African American) kasmet išleidžia kelionėms 40 000,000,000 (t.y. 40 bilijonų) dolerių, o baltosios rasės dominavimas turizmo rinkodaroje neatspindi jų interesų ir poreikių. Savo ruožtu, neįgalieji keliautojai išleidžia apie 13,6 bilijonų dolerių per metus kelionėms ir pramogoms.

United Colors of Benetton. Viena iš gražiausių rasinės įvairovės reklamų.

Internetinėje keliautojų bendruomenėje vis dažniau pasigirsta raginimai sekti ne privilegijuotuosius baltuosius kelionių blogerius, o "kitokius" asmenis ir dalintis jų įrašais socialinėje medijoje, nes baltosios privilegijuotosios klasės atstovai, ypač gimę su stipriais pasais, ir taip keliauja dėka savo prigimtinio statuso (jiems lengviau gauti gerą išsilavinimą, padaryti gerą karjerą), o va kitokios odos spalvos, kitos religijos ar lytinės orientacijos žmonėms tai daryti sunkiau dėl netolerancijos, todėl juos reikia palaikyti. Aš prisipažinsiu, kad seku nedaug blogerių, nes neįmanoma sekti visos milžiniškos blogosferos, o ir seku juos todėl, kad jie gerai rašo-tai yra būtinas kriterijus, kad aš juos skaityčiau. Norėčiau šį reikalavimą perkelti ir ant "kitokių" blogerių pečių ir sekti juos dėl jų talento skrebenti klaviatūra, o ne dėl jų odos spalvos. Deja, kai kurie nuskriaustieji rašo labai prastai, bet užtat apie (dažnai įsivaizduojamą) diskriminaciją rėkia labai garsiai. Dažnai tokie keliautojai buriasi į savo uždaras bendruomenes (tribes, cliques).

Kūtvėla pasisako už lygias galimybes visų rasių, tautų, lyčių, religijų ir mitybos įpročių žmonėms (nors asmeninę pirmenybę teikia laikantiems žiurkėnus). Kūtvėlai būna labai nesmagu, kai kelionių forumuose (TripAdvisor) žmonės teiraujasi, ar kitos odos spalvos žmonėms saugu keliauti po Baltijos šalis. 

Daugiau skaitymo šia tema:

• The Blog Abroad: My Thoughts on the Lack of Color in the Travel Industry
  
• Oneika the Traveller: The Lack of Black in Travel Blogging and Travel Media
• Travel+Leisure: Why the Travel Industry Needs to See in Color
• Conde Nast Traveler: Women Who Travel Podcast: The Travel Industry Needs to Do More for Women of Color
• Luxury Travel Advisor: What it's Like to be a 'Hijabi Travel Blogger' in a Climate of Islamophobia
• MasterCard: The Rising Wave of Muslim Millennial Travelers Shaping a US$100 Billion Market
• DailyMail: Travel industry 'not doing enough for disabled travellers'
• Eye for Travel:Disability & mobility in travel: a market worth navigating

O kaip atrodo Jūsų skaitomų blogų sąrašas? Ar esate patyrę diskriminaciją keliaudami?

Jūsų balta ir privilegijuota Kūtvėla

Kalėdinis nušvitimas Širvintose: miestas, kurį įkūrė briedžiai.

Jau tapo įprasta, kad Vilniaus ir Kauno Kalėdų eglutės tarpusavyje rungtyniauja socialinėje medijoje, bet šiemet, kaip koks Pilypas iš kanapių, į lyderių gretas ėmė ir iššoko Širvintos. Juk ne veltui sakoma, kad kartą metuose ir lazda iššauna. 

Širvintų eglė, 2017 m.

Iš kokios pusės konkurencijos vėjas pučia parodė ponia Dovilė Audėjūtė iš Širvintų, pasidalinusi TV balsavimo rezultatais. Tai privertė mane atsiversti Lietuvos žemėlapį ir pasižiūrėti, kur yra tos Širvintos.

Spėju, Širvintų miestelio patriotai balsavo galingai.

Negalėjau likti abejinga tokiam iššūkiui ir nusprendžiau asmeniškai įsitikinti, ar ta Širvintų eglutė tikrai tokia graži. Be to, mane domina Lietuvos miestelių turistinis potencialas: didmiesčiuose turistai išlepinti pasirinkimo gausos, o mažesnieji miesteliai kažkodėl vangiai pritraukia turistus. Įvedžiau "Ką pamatyti Širvintose" į paieškos sistemą ir ašaromis springamas Gūglė tik antrame rezultatų puslapyje iškosėjo Širvintų rajono savivaldybės puslapį. Jame pasirinkus "Apie rajoną"-> "Lankytinos vietos", galima atsisiųsti Širvintų krašto turizmo vadovą (PDF formatas, spausti čia). Pačioms Širvintoms tenka tik keturi objektai: bažnyčia, du paminklai prie jos ir buvęs NKVD namas. Taigi, informaciją apie lankytinus objektus Širvintų mieste teko rankioti kaip žvirbliui trupinius.

Ar tikrai turizmas = terorizmas?

Iš pradžių turizmas buvo gerai. Eurostat duomenimis, 2014 m. Europoje veikė 2,3 mln su turizmu susijusių įmonių, jos samdė 12,3 mln darbuotojų,- ši statistika yra iš 2017 m. balandžio mėn. duomenų, bet Eurostat ketina atnaujinti savo statistinę informaciją 2017 m. gruodį, todėl šiuo metu naujausi visuomenei prieinami duomenys yra iš 2014-2015 m. Tas pats pranešimas sako, kad 2015 m. daugiausia turistų iš užsienio sulaukė Ispanija, joje suskaičiuoti 270 mln turistų nakvynių, kas sudarė 21,3 proc. visos ES (28 narių) statistikos. Toliau seka Italija (193 mln nakvynių), Prancūzija (130 mln nakvynių), Jungtinė Karalystė (118 mln nakvynių). Tarp mažiausiai turistų iš užsienio sulaukusių šalių yra Liuksemburgas ir Latvija. Bet jeigu vertintume pagal turizmo tankumą/intensyvumą, t.y. kiek turistų iš užsienio ir vietinių gyventojų nakvynių tenka šaliai pagal jos turimą gyventojų populiaciją, 2015 m. tarp 28 ES narių populiariausiomis buvo Malta, Kroatija, Kipras, alpių regionai Austrijoje, Islandija ir Juodkalnija. Turizmui sukurta infrastruktūra prisideda prie vietovės plėtros, sukuria darbus, padeda kovoti su industrijos ir kaimo vietovių nykimu, tvarus turizmas padeda apsaugoti kutūrines ir gamtines vertybes. Bendra tendencija yra tokia, kad 1 iš 11 žmonių turi darbą turizmo dėka, o turizmas išlieka didžiausiu dardaviu pasaulyje.

Valstybinio turizmo departamento paskelbtoje 2014-2020 m. Lietuvos turizmo rinkodaros strategijos ataskaitoje (Word formato failas) rašoma: 2014 m.  Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos statistiniai duomenys rodo, kad turizmas netiesiogiai sukuria apie 9 proc. pasaulio bendrojo vidaus produkto, viena iš 11 darbo vietų sukuriama turizmo dėka. Turizmo eksportas sudaro 6 proc. viso pasaulio eksporto bei 29 proc. pasaulio paslaugų eksporto. Tarp svarbiausių pasaulyje eksporto sudėtinių dalių turizmas užima ketvirtą vietą po kuro, chemijos produkcijos ir maisto prekių. Bendros eksporto pajamos iš tarptautinio turizmo 2014 m. sudarė 1,1 trilijoną eurų. Šalių pajamos iš tarptautinio turizmo sudarė 937 mlrd. eurų (augimas 3,7 proc.), o 166 mlrd. eurų uždirbo keleivių pervežimo kompanijos. Strategijoje "Europa 2020" numatyta, kad Europa turi išlikti turistų lankomiausiu žemynu, kur vertinama regionų svarba ir įvairovė. 2014 m. 51,4 proc. visų užsienio turistinių kelionių pasaulyje teko Europai – ji išlieka lydere.

Tačiau pastarosiomis dienomis pasitaikė išpuolių prieš turistus vietivėse, kurios turizmo dėka tapo victims of its own success. World Travel Market straipsnyje A new challenge “overtourism” mini, kad pirmoji grotžymė #overtourism pasirodė 2012 m. balandį. Pastarosiomis dienomis ši grotžymė mirga marga spaudoje apie išpuolius prieš turistus. Pavyzdžiui, "Katalonų kraštutinių kairiųjų partijos „Liaudies vienybės kandidatūra“ (CUP) jaunimo sparnas „Arran“ paviešino vaizdo įrašą, kuriame nariai niokoja turistų dviračius. Be to, „Arran“ prisiėmė atsakomybę už tai, kad supjaustė vieno autobuso padangas, o ant jo priekinio stiklo dažais išpurškė žodžius: „Turizmas žudo kaimynystę.“ Autobusui padaryta žala siekia 1842 eurus." - praneša Barselonos gyventojams turistai galutinai įgriso. Kuom buvo iššauktas toks vandalizmas, vaizdžiai iliustruoja video Bye Bye Barcelona (55 min, ispanų kalba, subtitrai anglų kalba). 

Tailande nuo turistų uždaromi kai kurie paplūdimiai. Venecija neapsisprendžia dė kruizinių laivų priėmimo. Maljorkoje sukilo nuomos kainos. Net tokios brangios vietos kaip Edinburgas išsigando prarasti savo senojo miesto dvasią aplinkui steigiantis naujiems viešbučiams, restoranams, parduotuvėms: "Edinburgh has seen visitor numbers soar by more than half a million in the past five years to 3.85 million. Visitor spending has also soared over the same period, from £1.01 billion to £1.31 billion." Tačiau šie pinigai nusėda ne ten, iš kur išeina, ir tai tampa problema: turistams vilioti skiriami pinigai iš miesto biudžeto, t.y. mokesčių mokėtojų pinigai, o pajamas iš turistų pasiima viešbučiai, privačių butų savininkai, greito maisto restoranai, ir pan. o jų sumokami mokesčiai palyginus su investicijomis iš biudžeto tuos turistus pritraukti-labai maži. Ypatingai kenksminga turistų kategorija yra vienadieniai turistai, kurie atvažiuoja, perka greitą maistą vietoje vietinės virtuvės degustavimo, neperka jokių suvenyrų, palieka kalnus šiukšlių ir išvažiuoja.

Lietuva toli gražu nekenčia nuo turistų ordų, nors kartais kruizinių laivų ekskursijos ir užkemša Kuršių neriją. Manau, kad esame puiki alternatyva perimti bent dalį turistų perviršiaus iš kitų Europos krypčių. O kaip Jums atrodo?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla

Kelionės draudimas į Baltarusiją internetu: the good, the bad, the ugly.

Kelionės į Gardiną be vizos išlieka populiaros, bet kelionės į Baltarusiją metu vis tiek reikia turėti privalomą sveikatos draudimą. Jį galima įsigyti ne vienoje kelionių agentūroje, bet nusprendžiau šį kartą apsidrausti savarankiškai internetu, nes man atrodo, kad draudžiantis asmeniškai kelionių agentūrose brangiau gaunasi. Pirmiausia pasidomėjau, ką apie šį draudimą rašo oficialusis Baltarusijos ambasados tinklalapis.

Kur galima apsidrausti.

Tačiau lietuviškame Baltarusijos ambasados tinklalapio variante nėra nurodyta suma, kuriai privaloma apsidrausti, taigi tenka pakeisti kalbą iš LT į RU ir panaršyti po rusišką Baltarusijos ambasados tinklalapio variantą. Čia galima burbėti dėl informacijos trūkumo lietuviškajame variante, bet valstybinės įstaigos daug kur nėra vartotojui draugiškos.

Mums turėtų užtekti 10,000 EUR.

Toliau peržiūrėjau visas išvardintas draudimo bendroves ir savo patirtį įvertinau remdamasi dviem kriterijais: 1) draudimo reikalaujamai sumai galutinė mokėtina suma, kai turistinė kelionė yra vienos dienos ir draudžiamasis asmuo yra 36 metų amžiaus 2) bendras internetinio draudimo tinklalapio interfeiso patrauklumas, t.y. kaip lengvai radau informaciją ir kiek užtruko gauti sąskaitą. Draudimo bendroves bandžiau iš eilės, kaip nurodyta Baltarusijos ambasados tinklalapyje.

Visa informacija yra pateikiama teisinga šio įrašo publikacijos metu, vėliau ji gali keistis. 

Kelionės dokumentų organizavimo menas ir mokslas.

Kai keliauji, tai svarbu po ranka turėti visus kelionės dokumentus. Jų paruošimas, išrūšiavimas ir supakavimas yra atsakinga prakaitą mušanti užduotis, dažnai lemianti kelionės sklandumą. Mūsų kanceliarinių prekių parduotuvės turi įvairaus asortimento prekių šiam tikslui.

Variantas 1: vokelis. Plastiko vokelis su sagtimi iš pirmo žvilgsnio atrodo idealus pasirinkimas. Jo matmenys tinka į dvi-tris dalis perlenktam bilietui arba viešbučio rezervacijos patvirtinimui. Bėda ta, kad jis nepermatomas ir reikia kuistis visame pluošte popierių ieškant reikiamo dokumento, visada baisu, kad neįsidėtas pasas.

Plastiko vokelis.

Variantas 2: vokelis su kišene. Šis vokelis yra permatomas, todėl matosi visas turinys. Užtrauktukas plastmasinis, bet kartais nuvažiuoja nuo bėgių (ypač jeigu vokelis pilnas). Kišenėlė nei penki, nei dešimt, nes tinka nebent popieriniam autobuso talonėliui įsidėti. Po kurio laiko siūlės pradeda irti ir reikia grietis lipnios juostelės, bet tada estetinis vaizdas labai nekoks.

Plastiko vokelis su kišene.

Variantas 3: medžiaginė delninukė. Šitą naują žaisliuką iš visiems gerai žinomos kiniečių parduotuvės internete man į penktą aukštą pūtuodama užnešė paštininkė. Spalvą išsirinkau pati, man patinka, nesikabinėkit :D.

Vidinės kišenės.

Yra kilpa ant riešo užsimesti. 

Išbandome naują prietaisą.

Naujajame prietaise telpa banknotai (yra užtraukiama kišenė monetoms, tik būtų geriau ją turėti ant prietaiso išorinės pusės), autobuso bilietas (tilptų ir daugiau visokių sulankstytų A4 formato dokumentų), pasas (šitas dėlei iliustracijos, nes paprastai užtenka ID kortelės), vilniečio kortelė, ES sveikatos draudimo kortelė (baigėsi galiojimas, užsakiau naują), mobilusis telefonas, dvi skirtingų bankų kortelės (jeigu viena kuri nesuveiktų), validolis. Dar tilps ir rašiklis bei nedidelis bloknotas, nors mobiliajame telefone galima fiksuoti visą reikalingą informaciją.

O kaip Jūs pakuojate ir organizuojate savo kelionės dokumentus?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Mėgstušmutkytesaitė

Reportažas iš Kauno oro uosto. Karščiausias taškas Lietuvoje: 35 dienos ir laikrodis tiksi!

Pirmas mano skrydis, kaip turbūt ir daugelio mano kartos atstovų, buvo susijęs su Palanga, tik buvau per maža prisiminti, ar tai buvo inbound ar outbound skrydis iš Vilniaus. Gavau vietą prie lango ir labai tuo džiaugiausi, kol tėtė nepaėmė manęs ant kelių-kažkokia moteris, pasak jo, "neturėjo bilietuko". Todėl jį gavo mano vietą! Šios skriaudos nepamiršau iki šiandien. Antras mano skrydis, kurį prisimenu geriau, buvo man jau baigus studijas ir tai buvo AirBaltic reisas į Berlyną. Bilietus pirkau grynaisiais kelionių agentūroje, skrydžio metu žiauriai užkimšo ausis, Tegel oro uoste niekas nekalbėjo angliškai, o pats oro uosto priemiestis buvo toks, kad norėjosi ištrūkti iš oro uosto autobuso, nubėgti atgal į lėktuvą ir reikalauti grįžti namo. Čia kalbu iš kliento patirties, todėl buvo įdomu pasižiūrėti, kaip atrodo reikalai iš oro uosto pusės.

Kai skrydžiai iš Vilniaus persikėlė į Kauną, Kauno oro uostui teko priimti rimtus sprendimus dėl -sakyčiau-ekstremalios situacijos suvaldymo. Ypač nesolidžiai atrodė internetuose apdainuotas plastiko palapinių pakaitalas terminalams- toks vaizdas, kad Kauno oro uostas tapo dideliu šiltnamiu. Pasidairyti po karščiausią tašką Lietuvoje netikėtai pakvietė ponas Nerius Jasinavičius, o visur vedžiojo ir aiškino ponas Olaf Martens.

Betgi, pirmiausia ir svarbiausia, reikia iki to Kauno oro uosto nusigauti.

Ursulijus Lepečkojauskas važiuoja su Olegu. 

Kūtvėla knygas ne tik skaito, ne tik rašo, bet ir pati pasigamina.

Taigis, kovo mėnesio pabaigoje mūsų ekipažas į Medininkų pilies festivalį pateko į auto-įvykį ir nukentėjo. Kol kas tebevyksta ikiteisminis tyrimas ir daugiau techninės informacijos negaliu pateikti. Aš buvau viena iš labiausiai fiziškai nukentėjusių asmenų, o emocines traumas, manau, patyrėme mes visi. Kol supratau, kad tas mane persekiojantis dvokas yra sukrešėjęs manko kraujas panagėse, praėjo kelios dienos. Mane iš mašinos lupo su gaisrine. Pirma mintis: ar juda kojos? Išlupa mane su gaisrine, veža, krato...skausmas!!! Greitukės moteris kalbina mane ir ragina vairuotoją. Tada daug lempų. Rentgenas. Kerpa rūbus nuo manęs. Daug lempų ir daug skausmo. Stato kateterį. Naktis reanimacijoje. Gert neduoda parą laiko!!!

Rytinis gydytojo vizitas. 

-Kas čia per nesąmonė?! Tuojaus pat nuimt!

-Profesorius X liepė, daktare...
-O kodėl jūs jo klausėt?!
-Mes negalime  ginčytis su profesoriu, daktare ...
-Bet profesoriaus kartais galima neišgirsti!

Po reanimacijos buvo krūtinės traumos gydymas, dubens kaulų operacija, reabilitacija velnio ambulatorijoje sanatorijoje "Energetikas" Šventojoje, dabar nedirbu ir esu kampininkė pas tėvus. Protelis, kaip galite suprasti, net pietų nepareina pagal geriausias žemaičių tautosakos tradicijas, o fiziškai irgi ne darbininkė esu, todėl bandau suimti save į nagą ir neleisti depresijai įleisti šaknis. Ir štai-užsiregistravau Coursera portale į kursą apie viduramžių rankraštines knygas. Nors profesorė iš Ispanijos angliškai kalba su tokiu akcentu, kad plaukai kojų tarpupirščiuose pastyra, po truputį iriuosi į priekį. Projektinei daliai reikės sukurti tokią knygą, todėl pirma užduotis yra gauti "pergamento". Žinoma, galima naudoti tikrą pergamentą, tik kaina projekto bus kosminė. Taigi, video demonstracijos metu buvo naudojamas kartonas, bet kartono nusipirkti kanceliarinių prekių parduotuvėje gali bet kas, net ir mano žiurkėnas Kristupėlis, todėl aš nusprendžiau eiti nepramintu keliu ir savo projektui popierių pasidaryti pati. O tai nėra taip jau ir sunku. 

Pirmiausia reikėjo apsispręsti dėl jau turimo popieriaus. Mūsų buto ūkyje gausi sankaupa žurnalų su TV programa (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad juose kartais ir apie keliones būna prašyta). Coursera kursai yra nemokami (yra galimybė mokėti už pridėtines paslaugas kaip rimtesni kursai, pažymėjimai ir pan.) ir todėl šis projektas taipogi turi kainuoti nedaug, arba iš viso nekainuoti. Mano suvalkietiški-zanavykiški genai man liepia net žirkles taupyti ir tik prie svečių naudoti. Taigi, medžiaga projektui yra. 

Atsiprašau, Nomeda, turėsiu žurnalą sudraskyti. Viskas dėl mokslo. Tikiuosi, tu supranti. 

Vieno žurnalo viršelį nuplėšiau ir atidėjau šalin, o didesnę dalį puslapių suplėšiau į smulkius skutelius. Rekomenduojama būtent plėšyti, o ne karpyti žirklėmis. Kai mano darbo vieta panašėjo į išprotėjusio žiurkėno irštvą, atėjo tėtė ir pasiūlė pasinaudoti kokio biuro dokumentų smulkintuvu. Aš išdidžiai atsakiau, kad viduramžiais tokia technika neegzistavo, į ką mano tėtė atsakė, kad "Savaitės" žurnalo su švino raidėmis tada irgi nebuvo. Tiesą sakant, argumentą dėl švino dar reikės pagrįsti, bet projekte kalba eina apie rankraštines knygas, todėl nekantrauju kai reikės pasigaminti savo rašalą. Plėšant puslapius labai svarbu skutelius padaryti kuom smulkesnius, todėl labai pavargo rankos ir paskaudo pirštai. Nenuostabu, kad knygos buvo tokios brangios. 

Kas liko už kadro Lvove?

Jau įspūdžiai susigulėjo ir galiu pasakyti, kad ši kelionė man labai patiko. Šiame įraše pateikiu praktiškas pastabas būsimiems keliautojams.

Kelionė. Šio įrašo publikavimo metu iš Lietuvos į Lvovą nuvykti galima dviem būdais.
1) Ecolines firmos autobusu (kelionės trukmė 14-17 val. pagal situaciją pasienyje)
2) Ukraine International Airlines lėktuvais (skrydis trunka apie dvi valandas)

Apgyvendinimas. Lvove yra viešbučių ir hostelių, todėl kiekvienas ras variantą pagal savo kišenę. Aš pasirinkau hostelį dėl savo biudžeto, nes viešbučių kainos man bendrame kainų fone pasirodė išpūstos. Tačiau Lvovas yra labai turistinis miestas, todėl daug autobusų su lenkais ir vokiečiais nakvoja čia, tai ir kainos laikosi. Už septynias naktis bendrame moterų kambaryje mokėjau 25 EUR iš viso, paskui už kelis eurus prasitęsiau paskutinį pusdienį.

Miesto transportas. Mieste važinėja tramvajai ir autobusai. Mokama vairuotojui kiekvieną kartą įlipant. Autobusas kainuoja 4 grivinas ir bilietų nėra, tramvajus kainuoja 2 grivinas ir bilietą reikia pažymėti komposteriu (galima pirkti keletą bilietų ateičiai). Nėra dienos bilietų ar e-kortelių, viskas tik grynais ir smulkiais. Transportas senas ir nuolatos pilnas žmonių, gatvėse baisūs kamščiai. Tarpmiestiniai autobusai-panašaus baisumo. Tačiau nuveža kur reikia ir tai svarbiausia, ar ne?

Kalba. O, vargeli. Tik ukrainietiškai. Labiau turistinėse vietose kalba šiek tiek angliškai arba rusiškai (nenoriai), todėl gali kilti sunkumų. Šiaip kelio klaustis bandžiau rusiškai, man atsakydavo ukrainietiškai ir nepaklaidino. Labai Ursulijus Lepečkojauskas su mūsų trispalve pagelbėjo. Taip kad pasimokykite bendrų frazių ukrainiečių kalba prieš kelionę.

Nemokamas wi-fi. Miesto centras gerai dengiamas nemokamu wi-fi, toliau nuo centro jau sunkiau, visos prieigos su slaptažodžiais. Kavinėse beveik visose yra wi-fi, kartais irgi su slaptažodžiu. Hostelyje-puikus greitis. Jeigu neketinate žaisti Ingress mieste, tai nereikia pirkti naujos kortelės.

Draudimas. Ukraina nėra ES šalis, todėl mūsų turima ES draudimo kortelė negalioja. Aš išsiėmiau kelionės rizikų draudimą ir ramiai sau keliavau. Man pasiūlė tikrai gerą kainą mano pasirinktam rizikų paketui. Jeigu į kalnus važiuosite-verta pagalvoti apie draudimą rimčiau.

Maistas. Labai, labai geras, skanus naminis maistas. Kainos pribloškia savo mažumu- gerai papietauti Chata Puzatoje nekainuoja 2,5 eurų. Mieste pilna skanių desertų, kaip jau turbūt supratote iš nuotraukų. Supermarketuose galima nusipirkti visko, įskaitant karštu vandeniu užpilamus makaronus. Didelis pliusas buvo tai, kad ėjau valgyti ir nežiūrėjau į kainas, o valgiau sočiai.

Pinigai. Vilniuje 1 euras konvertuojamas į 25 grivinas, Lvove- į 28 grivinas. Yra bankomatai, bet išgryninimas už komisinį mokestį, žiūrint kur bankomatas, 20-40 grivinų už transakciją. Daug kur galima atsiskaityti bankine kortele.

Lankytinos vietos. Lvove yra virš 50 muziejų, todėl kiekvienas ras ką pamatyti, orientacinė bilieto kaina- iki 20 grivinų.

SAUGUMO SITUACIJA. Truputį jaučiasi, kad karas. Moterys hostelyje buvo iš Odesos, tai kalbėjomės ir jos verkė. Bažnyčiose yra žuvusių Ukrainos karių nuotraukų, prie kurių degamos žvakutės ir nešamos gėlės. Lyčiakovo kapinėse kasamos šviežios duobės. Geresnių restoranų čekiuose įmušama 1 grivina armijai remti. Asmeniškai nepatyriau jokio nesaugumo vaikštant gatvėmis ar keliaujant. Žinoma, rekomendacijos kaip visur-nevaikščioti sutemus su brilijantais, negerti iki sąmonės netekimo, neiti į neaiškius striptizo klubus ir aplamai naudotis galva.

Suvenyrai iš Lvovo.

Ką parvežti namo? Lvove galima nusipirkti gražių indų iš molio, siuvinių iš skiaučių, kavos, šokolado, konjako Šabo, juvelyrikos dirbinių iš stiklo, tualetinio popieriaus su Putinu ar naminukų su mūsų trispalvės maikutėmis. Yra kičo, yra meno, reikia tik pasidairyti, kainos irgi labai priimtinos. 

Išlaidų išklotinė (apvalinant į didėjimo pusę):

Ecolines autobusas: 18 eurų į abi puses (akcija).

Draudimas Ukrainoje: 9 eurai (medicininis ir nelaimingų atsitikimų, asmeninis pasiūlymas).

Apgyvendinimas: 7,5 naktys už 28 eurus, be pusryčių, bendras moterų kambarys. 

Transportas Vilniuje iki stoties ir atgal: 4 eurai, visuomeninis transportas. 

Konjakas Šabo, 5*, 3  vnt po 0,25 litro: 8 eurai.

Transportas Ukrainoje: 4 eurai (iš viso).

Maistas Ukrainoje: 50 eurų (kavinės, supermarketas).

Lankytinų vietų bilietai: 13 eurų.

Ekskursijos: 14 eurų (į Karpatus ir į požeminį Lvovą).

Suvenyrai: 36 eurai.

Bilietas į "Aidą": 4 eurai.
Smulkios išlaidos be čekių: 10 eurų.

Viso: 198 eurai. 

Kūtvėla

Kai lieki pelkėje ant kupsto...Naktinis žygis į Sietuvos kūlgrindą.

Dažniausiai žmonės lieka ant ledo. O aš likau pelkėje ant kupsto. Bet apie viską iš pradžių.

Kelionę į Žemaitiją planuoti sekėsi sunkiai ir iki pat išvykimo dienos nebuvo tvirtos programos, nes tik kelionės išvakarėse galutinai patvirtino, kad naktinis žygis į Sietuvos kūlgrindą vis dėlto įvyks, o ir be to atrinkti lankymo labiausiai vertus objektus iš turtingos Žemaitijos turizmo klodų buvo labai didelis iššūkis. Sėkmingai pagaliau buvo išspręstas ir nakvynės klausimas- mus priglausti sutiko Rietavo senelių namai. Nors pagal paso duomenis dar lyg ir ankstoka ten prašytis, kainos ir kokybės santykis buvo tikrai geras. Šiaip nakvynę Žemaitijoje rasti yra didelis hemorojus galvos skausmas: didžiuosiuose portaluose (Booking, Agoda) yra sukelti vienetai Žemaitijos regione nakvynės paslaugas teikiančių įmonių, ir jų siūlomi variantai mūsų poreikių netenkino. Jeigu pavykdavo interneto gelmėse atkapstyti kokio savarankiško viešbučio tinklalapį, tai jame esanti rezervacinė sistema neveikdavo (Error 404). Jeigu tokio viešbučio tinklalpyje iš viso nebūdavo rezervacinės sistemos, tai būdavo nurodomas telefonas ar elektroninis paštas, bet nebūdavo nei kambarių nuotraukų, nei kainų (arba jos būdavo litais), nei infrastruktūros aprašymo. Tikras Barstyčių akmuo nuo širdies nusirito, kai Rietavo senelių namai patvirtino mūsų rezervaciją.

Pagrindinis išvykos kodiniu pavadinimu "Žemaitijos šturmas ir škvalas" tikslas buvo pereiti Sietuvos kūlgrinda. "Kūlis" žemaitiškai reiški akmenį, o kūlgrinda yra slaptas akmenų takas per pelkes. Tokių takų prireikė mūsų žemaičiams ir kuršiams XIII-XIV a. kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais metu. Jais mūsų pagonys protėviai galėdavo pabėgti į saugią vietą, todėl už kūlgrindos vietos išdavimą bausdavo griežtai. Šiandien turistams siūloma išbandyti perbristi 250 m. ilgio ir 8 m. pločio kūlgrindos atkarpą. Sietuvos kūlgrinda yra minima kaip vienintelė lankymui pritaikyta kūlgrinda Lietuvoje ir netgi gavo Didįjį archeologijos prizą. Tiesa, tai buvo dar 2005 m.

Mano nuomone, ši kūlgrinda nepritaikyta saugiam lankymui. Visų pirma, taip ir negavau esminės informacijos apie tai, ką reikia pasiimti į šį žygį. Visų antra, nebuvo paminėta nei tako danga, nei infrastruktūra (kur persirengti, kur nusiprausti). Pats takas iki kūlgrindos yra iš dviejų-trijų lentų virš vandens, o tos lentos slidžios kaip aliejumi aplietos ir be atramos, daug kur lentos yra įlūžusios ir nepakeistos naujomis, kyšo vinys. Rizika pasimauti padą ant tokios vinies  ar nuslysti į vandenį - beveik kiekviename žingsnyje. Be to, ėjome naktį (kodėl šis kartą per metus vykstantis renginys yra nakties metu-taip ir nesupratau).

Į naktinę kūlgrindą vietoje to, kad penktadienio vakarą sėdėtų kur bare ir gurkšnotų šaltą alų, išsiruošė patrakusi arti trisdešimties žmonių grupė, tame tarpe buvo ir mūsų ketvertukas iš Vilniaus. Buvau mačiusi nuotraukas iš šito žygio internete, todėl žinojau, kad reikės vietomis bristi vandenyje ir bus reikalingas maudymukas. Dėka savo ketveriukės draugo Pauliaus gavau neperšlampamą maišą ypač svarbiems daiktams susislėpti.

Mūsų ketveriukę miniu ne be reikalo. Dėl nepakankamos informacijos (čia jau akmuo į organizatorių pusę) nebuvau apsiavusi geresnių batų ir buvau be asmeninio šviesos šaltinio. Na, reikia prisiimti dalį atsakomybės ir sau- juk galėjau su organizatoriais asmeniškai susisiekti ir paklausti. Tik va visi protingi po laiko. Taigi, pradedame žygį slidžiu siauru lentų taku ir priekyje einantys greitai atsiplėšia. Nors instruktažo metu žygio vadovas prašė vieni kitus prižiūrėti, tai-deja-buvo išimtis nei taisyklė. Ir aš tiesiog supanikavau- tamsoje nuslydau ant kupsto šalia medinių lentų tako -tai jai atsiprašau, jeigu sumindžiau kokią Raudonosios knygos pažibą- ir sakau viskas, negaliu, aš bijau. Aš gal geriau palauksiu, sakau, prie automobilio. Taip mano vilniečiai bendrakeleiviai ir nuvilnijo be manęs. Nebuvo jokio grupės stabdymo pranešti žygio vadui, kad vienas žmogus toliau neis. Tamsu, slidus takas, ir aš ant kupsto. Galėjau ir numirti tenai.

Saulėlydis nuo Medvėgalio piliakalnio. Juk reikia kažkaip pasakojimą iliustruoti.

Man pasisekė, kad mane už alkūnės čiupo man visiškai nepažįstamas žygeivis, užkėlė ant to prakeikto tako ir atidavė savo ciklopą keliui pasišviesti. Tik jo dėka- iš to streso net vardo nepaklausiau- aš perėjau tą legendinę Sietuvos kūlgrindą. Iki jos daugiau ėjau tako pakraščiu, nes šlapios, slidžios ir vietomis labai netikusiai įlūžusios lentos nėra tas reklamuojamas "pritaikymas lankymui", apie kurį dėl elementarios informacijos stokos naiviai galima pagalvoti.

Taip, reikėjo bristi į vandenį. Bridome kas kaip norėjome,- aš bridau basa, vilkėdama pilną maudymuką ir užsivilkusi termo-maikę ilgomis rankovėmis (nuo šalčio ir uodų, kurie visgi sugebėjo man šlaunis apgraužti). Ant nugaros turėjau neperšlampamą kuprinę ir maišelį su į šiukšlių maišu nuo vandens apsaugotais batais. Kadangi medžiaginis maišelis buvo peršlampamas, tai kartais tekdavo jį kelti virš galvos. Pirmi žingsniai į glitų, dvokų, šaltą dumblą, pirmi kikenimai ir cypavimai-ir štai, mes jau vandenyje iki pusės šlaunų, o štai jau ir jau bambą siekia...Giliausia vieta ir buvo man kažkur iki bambos. Labai nepatogiai ir skausmingai teko statyti kojas ant po pelke esančių akmenų, kurių tie mūsų pagonys protėviai nesusiprotėjo nugludinti (o gal bėgo ta kūlgrinda avėdami geležiniais batais?). Sunku buvo ir lygsvarą išlaikyti, kai toks neaiškus gruntas po kojomis, o ir įsitverti aplinkui nėra į ką. O čia dar mūsų pokštininkai dirbtinę guminę gyvatę merginoms numetė :-) Rimtai išsigandau pačioje kūlgrindos "vinyje" kai įstrigome iki "geros vietos" tirštame dumble ir nei krust. Laimei, mūsų patyręs žygio vadovas šią vietą žinojo, todėl gaudė už rankos, tempė į paviršių, nepatempiamiems tai ir ropoti keturiomis liepė, kol pagaliau visi išsikepurnėjome į sausumą.

Ežere nusiplovę, kiek tai buvo įmanoma, pelkės palikimą ir persirengę sausais rūbais, tokiu pačiu mediniu taku grįžome atgal (buvo mažiau slidu, nes daug kur šis takas buvo pasidengęs nupjautais meldais, tik va dėl šios priežasties paties tako irgi vietomis nesimatydavo, protarpiais dar ir lynojo). Ciklopas išsikrovė jau paskutiniai žingsniai iki tako pradžios. Jau šiek tiek švito. Į nuostolius teko įrašyti plaukų juostą, kuria dabar kokia Varlė Karalaitė turbūt puošiasi.

Nesvarbu, kad pritrūko informacijos apie šio žygio subtilybes. Slidus takas, įlūžusios lentos, tamsa- visa tai yra niekai. Jeigu eina žmonės, kurie eina kartu, tai visi sunkumai įveikiami - tada tokiu taku galima ir pilvu šliaužti dantimis tas vinis ištraukinėjant, ir jokie sunkumai nėra sunkumai, viskas vis vien pasimirš ir liks tik geri įspūdžiai, nes žmonės, kurie susiruošė į žygį kartu eina kartu. Čia ne paslampinėjimas Akropolyje medžiojant nuolaidas skudurams, čia naktinis žygis į pelkę, kur tikrai ne penkių žvaigždučių komfortas. Kiek esu žygiavusi su Vilniaus universiteto žygeivių klubu- niekada nebuvo tokio dalyko, kad kartu einantys žmonės ką nors taip va panikoje palieka ir net neatsisuka.

Kiekviena kelionė- tai pamoka. Šiąnakt išmokau, kad pasitikėti galiu tik savimi, ir kad gyvenime tenka rely on the kindness of strangers. Ryte autobusu išvažiavau namo į Vilnių viena.Tiesiog nebeturėjau nuotaikos kelionės.Vienintelis šios kelionės pliusas bus Google Maps atsirasiantis Rietavo autobusų stoties pažymėjimas- koks jos adresas nežino nei reguliarius susisiekimus autobusais vykdančių kompanijų informacinis centras, nei 118.

Atleiskite, jeigu šis įrašas Jums nepatiko.Tądien man buvo tikrai bloga diena.

O Sietuvos kūlgrinda verta kiekvieno joje pamesto bato.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Pelkbrindaitė

Kūtvėlos įspūdžiai iš kūrybinių dirbtuvių gidams Klaipėdoje.

Facebook'o platybėse užmatytas Klaipėdos valstybinės kolegijos kvietimas į kūrybines dirbtuves gidams mane suintrigavo. Šiek tiek pastumdžiau savo pamokas, pasibaisėjau traukinio tvarkaraščiu (apie 5 val. trukmės kelionė !!!), susimokėjau už dirbtuves, susisiekiau su Klaipeda Hostel dėl nakvynės ir štai vieną ketvirtadienio vakarą su Ursulijumi Lepečkojausku įsiropštėme į Vilnius-Klaipėda ekspresą, stojantį tik Šiauliuose. Tiesa, mano traukinys nebuvo žemagrindis naujokas, o iš senesnių vagonų sustumtas pūškorius, bet 3 val. 45 min. iki pajūrio to vertos.

Ursulijus Lepečkojauskas nekantriai laukia kelionės pradžios.

Bilietus traukiniui pirkausi internetu, tai galėjau ir norimą sėdimą vietą pasirinkti. Kelionę temdė du dalykai: žmonių taikymas atsisėsti į ne savo vietas ir trys ilgi ir garsūs pokalbiai mobiliaisiais telefonais vienu metu. Kadangi LG ne koks nors Lux Express ar Ecolines, tai jokių filmų nepažiūrėsi, veiklos nulis (nebent megzti moki), todėl lieka tik valgyti. Tik pajudėjus ir prasidėjo krutinimas žandais vagone. LG vietoje aš į tokius reisus leisčiau vagoną- sporto salę, kur keleiviai galėtų minti dviračius bent iki Šiaulių, nes skrandžio užkišimas čipsais visokiais tai labai nesveika. Tiesa, vagono palydovė visus nemokamai pavaišino gaiviaisiais gėrimais!

Klaipėdoje trimis žingsniais atsidūriau prie "Klaipeda Hostel" durų ir neramia širdimi paspaudžiau durų skambutį. Pirmą kartą gyvenime keliavau neturėdama nakvynės rezervacijos. Buvome sutarę, kad šį kartą pas juos svečiuosiuosi. Bet maža ką, gal aš juokų nesuprantu. Įsivaizduokite, atvykstate į nakvynės vietą jau sutemus, spaudžiate skambutį, kažkas sako "Kas ten?", o Jūs atsakote "Čia aš, Kūtvėla, į svečius atvažiavau". Jūs atidarytumėte? Taigi. Kita vertus, vis geriau, nei "Čia aš, Keliaujantis Plaukų Šepetys". Juokas pro ašaras. Bet taip neatsitiko! Manęs tikrai laukė! Gavau savo nuolatinę lovą (trūksta tik vardinės lentelės kojūgalyje), švarią patalynę, rankšluostį, wi-fi slaptažodį ir vaikiną iš Šveicarijos. Vargšas skundėsi, kad nerado Klaipėdoje cepelinų, toks gailestis man širdį suspaudė, nors imk ir nuskusk jam bulvių. Taip ir išvažiavo vargšas į Ryga su ta viltimi, kad Latvijos sostinėje ras tų cepelinų paragauti.

Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Septintoji diena ir kelionė namo.

Ryte atsikėliau nekęsdama karaliaus Saliamono, nors gyvas būdamas jis man nieko blogo nepadarė, o miręs -tuo labiau. Man skaudėjo visas kojas nuo kopimo į deivės Hathor šventyklą taip, kad atsisėdus atsistoti jau buvo skaudu, geriausia išvis buvo nesisėsti nei valgant, nei važiuojant autobusu. Šiandien baigė galioti mano šešių dienų bilietas visuomeniniame transporte, todėl Rav Kav Card papildžiau dienos bilietu už 7.80 NIS. Prieš porą dienų bekuisdama reklamines proklamacijas aptikau, kad paplūdimys prie Princess Hotel, netoli Taba sienos kirtimo punkto, turi tiltus, nuo kurių galima (nemokamai!) stebėti koralinį rifą ir žuvis. Kadangi sveikatos būklė buvo nekokia, nusprendžiau šiandien tursinėti lėtai ir atsisakyti dar vieno žygio į kalnus. Bet pirmiausia reikėjo įsitikinti, koks ten žuvingumo lygis tame Princess Hotel paplūdimyje.

Nesezonas ir neoras šiandien Eilate.

Gal kas pasimaudyti norite?

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad maudymosi kostiumėlį buvau pasiėmusi, bet kai įbridau, tai atšalau kojų pirštų panages, sėdynę ir dantenas. O jeigu vanduo būtų buvęs šiltas, maudytis būtų reikėję su specialiu apavu, nes dugnas kaip matote, ir dar jūros ežiai baisiai dygliuoti. Tačiau žuvų pastebėti tikrai pavyko, nors per bangas koralų nelabai matėsi.

Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Ketvirtoji diena.

Po beviltiškai neturiningos vakarykščios dienos (jeigu ne ta taurė vyno, tai nors vilku stauk iš pykčio), šiandien nusprendžiau atsigriebti, bet kažkur griebdama turėjau įterpti turizmo informacijos centrą, nes mano kelionė į Timna parką vis panašėjo į miražą. Ryte susipakavau maudymuką (yay!) ir iškurnėjau pasimėgauti bene garsiausios Eilato pažibos -Delfinų rifo- teikiamais vandens malonumais.

Delfinų rifas, Eilatas.

Šitą nuotrauką rodau tyčia, nes gerbiamas Skaitytojas gali mane apkaltinti neobjektyvumu, kad man Eilate viskas šabakštynu atrodo. Tai jeigu gerbiamas Skaitytojas žino taiklesnį apibūdinimą tam turistų lankomam objektui nuotraukoje, tegul rašo į komentarus. Autobusas Nr. 15 mane operatyviai pristatė prie Delfinų rifo, bet čia ir paaiškėjo, kad sekmadieniais šildomi baseinai nedirba. O kai dirba, tai reikia juos rezervuoti iš anksto, mat vienu metu ten negali pliuškentis daugiau nei 20 relaksuojančių personų.

Vilniečio misija (ne)įmanoma: išgyventi dieną nesuluošintam.

Kol mūsų aukštai pastatyti asmenys gvildena globalias problemas nuo klimato kaitos iki burkų draudimo, didelė dalis vilniečių kas dieną stoja į nelygią kovą su VVT (dar kitaip žinomu kaip Vilniaus visuomeniniu transportas) ir kartais krenta, tiesiogine prasme, pakirsti žmonių, kurie už vairavimą netgi gauna algą. Šiaip gal įrašas nelabai tinkamas kelionių dienoraščiui, bet kadangi mūsų troleibusais ir autobusais naudojasi ir užsienio turistai, reikia padėti mūsų geresniems atstovams biuruose susigaudyti, kur slypi jų valdomos kontoros ydos. Iš grynai krikščioniškų paskatų tai ir padarysiu šiame įraše.

Paskutinis mano kantrybės taurę perpildęs lašas buvo epizodas praeitą savaitę prie Kalvarijų turgaus. 10 maršruto autobuso vairuotojas durimis prispaudė į autobusą lipančią pagyvenusią moterį per jos pirkinių krepšį taip, kad iš jo iškrito pomidorų maišelis. Moteris netekties nepastebėjo, nes visomis jėgomis ir visa gerkle rovėsi iš nelaisvės*. Kai pakėliau maišelį, moteris jau buvo prasispraudusi vidun, ir autobusas jau buvo nuvažiavęs. Kitas to paties 10 maršruto autobusas Baltupiuose neprivažiavo prie šaligatvio, ir jauna pora vaiko vežimėlį turėjo iškelti pati per nemažą tarpą tarp autobuso ir šaligatvio. Ir tai tik dalis to, ką vilniečiai turi išgyventi kas dieną mokėdami nemažus pinigus už prastą kokybę, kuri dar juos ir suluošinti gali.

VVT gali labai prisidėti prie Vilniaus, kaip draugiško miesto, įvaizdžio formavimo ir tam tikrai nereikia milijonų iš ES fondų. Tam reikia, kad VVT administracija ir darbuotojai, kurie tikslingai išjuda į Vilniaus gatves už transporto priemonių vairų, suvoktų, kad jie yra socialinės paslaugos teikėjai, o vilniečiai yra jų klientai, o ne autobuso durimis medžiojami zuikiai**.

Šaltinis: čia.

Savo pasipiktinimą aš išreiškiau socialiniame tinkle Facebook ir adresavau Vilniaus merui R. Šimašiui. Kodėl jam? Neabejingi mano klaidai žmonės tuoj pat pranešė, kad ne mero pareiga yra VVT darbo kokybę kelti. O aš nesutinku. Kad jau ponas Šimašius yra miesto galva, tegul ir dirba tam, kad miestui būtų gerai***. O jeigu yra per daug sudėtinga tai daryti, tai reikia mažinti biurokratinį aparatą ir pradėti nuo VVT administracijos. Kitas klausimas-kodėl nerašiau skundo autobusų parko direktoriui? Į klausimą atsakysiu klausimu- o jis mažas vaikas ir nežino, kas jo kontoroje dedasi? VVT autobusų parkas turėtų įsteigti atskirą departamentą skundams nagrinėti, nes kuo toliau, tuom blogiau darosi. Yra tik vienas ginklas- viešumas.

38 km žygis Jono Misiūno (Žalio Velnio) takais: nuo Neries regioninio parko iki Abromiškių.

Kaip aš sugalvojau dalyvauti šiame žygyje, nors kutenkint-neprisimenu. Bet kad Kūtvėlai būdinga dozė kvailumo ir polinkis į avatiūrizmą- tai nepaneigiamas faktas. Įkopiau į Masados tvirtovę Izraelyje, perėjau Alionių pelkę Lietuvoje, tai dabar liko tik Pulicerio premiją už žurnalistiką gauti ir medaus mėnesį Mėnulyje praleisti. Tai taip ir atsitiko, kad užsimaniau ir į šitą žygį. Šiaip jau nebūčiau užsimaniusi ir riedėčiau autobusu į Rygą dienai, bet toks blogeris ir žygeivis Paulius Juzėnas pažadėjo, kad nuveš iki tų Abromiškių, kurių geografinę lokaciją aš, tiesą pasakius, gana miglotai įsivaizdavau. O kadangi jis sakė ims 40 km. trasą, tai ir aš iš paskos. Todėl žygio išvakarėse laksčiau su kopetėlėmis po antresoles, kuičiau spintas, kračiau balkonus ir džiaugsmingai krykštavau: "Žygio batai! Blauzdinės! Vaikščiojimo lazdos! Šuns neperkandamas, lietaus neperlyjamas megztinis! Kiaurasamtis!...O jis ką čia veikia?" O kitą rytą, šeštadienį, 6.30 val. Paulius įsisodino mane į savo karietą ir nurūkome nubildėjome į Abromiškes. Atvykome anksti, kad patogiau mašiną pasistatytume.

Žygio organizatorių tinklalapis: Žalio Velnio takais. Abromiškių pavadinimas kildinamas iš XVI a. tos vietos valdytojo Abraomo Poniatovskio vardo. Nuo XVI a. minimas ir Abromiškių dvaras, kuriame buvo sukaupta turtinga biblioteka, paveikslų kolekcija, nakvojo imperatorius Napoleonas. Paskutiniai dvaro savininkai (iki 1937 m.) buvo grafai Pliateriai. Sovietiniais metais dvare buvo įvairios paskirties įstaigos, todėl šiandien dvaras labai apleistas, tačiau vykdomi jo restauravimo darbai. Buvę savininkai Amžino Atilsio atgulė netolimose Sabališkių kapinaitėse ir čia esančioje koplyčioje. Dvaro svirnas šiandien naudojamas įvairioms kultūrinėms reikmėms; šiandien čia vyko žygio dalyvių registracija, žiedavimas, ir diplomų teikimas.

Abromiškių svirne vyksta žygeivių registracija ir žiedavimas. 

Galutiniais duomenimis, žygyje dalyvavo 590 žygeivių. Žygio mokestis pėstiesiems ilgojoje trasoje buvo 4 EUR, dalis šio renginio metu surinktų lėšų bus skirta Ukrainai (ant svirno matome ir Ukrainos vėliavą). Mačiau keletą žmonių su vaikščiojimo lazdomis, tai jie mane nužvelgė susidomėję. Matote, yra šiaurietiško vaikščiojimo lazdos ir kalnų lazdos (kaip mano), ir tarp abiejų lazdų turėtojų vyksta nedidelė idėjinė kova. Vienas uniformuotas pareigūnas net šautuvą siūlė į mano lazdas mainyti! Pasitikslinau, ar tikras tas šautuvas, gal čia naivią moteriškę nori apstumti, tai sakė, žinoma, kad tikras.

Kūtvėla su žygio ekipiruote prie Abromiškių svirno. Jeigu turite tą šautuvą ir šios lazdos Jus vis dar domina-susisiekime.

Žygio pradžia buvo numatyta 8.30 val. Neries regioniniame parke, bet startas kažkiek užsitęsė, tai vietoje buvome realiai kažkur apie 9.00 val. Pirmiausia išleidome dviratininkus į ilgąją trasą, o pėsčiuosius į mūsų ilgosiosios trasos starto vietą nuvežė autobusais. Paskutinį instruktažą davęs pareigūnas pasidžiaugė, kad mes pasirinkome ilgąją trasą, nes jos atkarpa yra gražesnė, nei trumpoji atkarpa, einanti per urbanizuotą vietovę. Dar susakė kaip kelias bus sužymėtas, kur bus vandens ir tualetai, patarė užsukti pas vietinius gyventojus (kurie buvo iš anksto įspėti apie tokį užgulimą).

Dievas sukūrė pasaulį per septynias dienas, bet ne Jis vienas moka taip greitai darbuotis! Projektas "Mes parvešime kruizinį laivą iš Olandijos į Maltą patys".

Though this be madness, yet there's method in it.- William Shakespeare.

Aukščiau bambos neiššoksi, sako protingi žmonės. Bet ar tikrai? 2015 m. gegužės 20 d. startavo analogų neturėjęs socialinis projektas. Mindaugas Statkus, Poilsis Maltoje tinklalapio autorius ir poilsio Maltoje organizatorius, įsigijo laivą turistams plukdyti. Naujoji verslo investicija, kurią reikėjo nugabenti į Maltą, buvo Olandijoje, ir nei viena Lietuvos logistikos kompanija nesutiko gabenti tokio nestandartinio krovinio. Keturių asmenų komanda (Mindaugas Statkus, žurnalistė Žydrė Dargužytė, latvis Timur Mjagkij, ir kapitonas Alan Clarke) nusprendė atsiraitoti rankoves ir kelnes (nes gali tekti gerokai sušlapti), numoti inkaru į logistikos kompanijas, ir pargabenti laivą patys.

"Mes galime tai padaryti!"- sako Jums šitas ežiukas.

Trys eksperimento dalyviai susitiko Eindhoveno oro uoste (kapitonas jų lauks prie Viduržemio jūros krantų) ir...projektas prasidėjo! Netrukus dvi tonas sveriantis laivas buvo sėkmingai pakrautas į puspriekabę, ir šio eksperimento dalyviai pajudėjo Šveicarijos link. Tai bus bene pirmas laivas visame pasaulyje, kurį jo savininkas parsigabeno pats (ar girdite, kaip kažkas šlama? Tai Gineso rekordų knyga!).

Kruizinis laivas pakrautas. 

Bet pasaulis ne be gerų žmonių: netrukus socialinio eksperimento dalyviai gavo pasiūlymą iš draudimo kompanijos "Balto Link" apdrausti laivą. Iki tol visos kompanijos, į kurias buvo kreiptąsi, laivo draudimu nuo nelaimingų atsitikimų rūpintis atsisakė. Galima drąsiai sakyti, kad "Balto Link" įėjo į draudimo istorijos vadovėlius. Po dviejų dienų nuo projekto pradžios šaunusis ekipažas kirto Italijos sieną. Italija pasitiko lietumi ir transporto kamščiais, bet be jų kaip žinotum, kad esi Italijoje ir artėji prie Neapolio? O nuo ilgapirščių ekipažas žadėjo gintis turimais golfo lazda, montiruote ir kuvalda, bet po draudimo kompanijos pasiūlymo nerimas dėl vertingo krovinio šiek tiek atslūgo.

Ketvirtąją projekto dieną ekipažas pasiekė mitais apipintą Sicilijos salą. Pakeliui teko išklysti iš kelio dėl kelio remonto darbų, o tada netikėtai užgęso variklis. Kokių priemonių ėmėsi ekipažas? Laivo savininkas Mindaugas Statkus tiesiog išlipo iš automobilio, persižegnojo, ir paprašė Jėzaus pagalbos. O kadangi Italija yra tikrų katalikų kraštas, netrukus ekipažas riedėjo toliau. Štai ir sakykite, kad stebuklų nebūna.

Keltu į Mesiną persikėlę ekipažo nariai keliavo iki Pozallo uosto, kur rytiniu keltu iš Maltos jų pasitikti atvyko kapitonas Alan Clarke. Kaip dažnai būna, dėka užmaršaus buvusio savininko, trūko kelių varžtų (šiek tiek primena surenkamų baldų pirkimą Senukuose, ar ne? Ten nusipirktame komplekte visada trūksta kelių varžtų.), bet netrukus laivas buvo jau pasiruošęs nuleidimui į vandenį.

Kruizinis laivas kranu bus nuleistas į vandenį.

Ir štai, gegužės 26 d., šeštąją kelionės dieną, kruizinis laivas pagaliau dugnu prisilietė prie Viduržemio jūros. Po nedidelio bandomojo pasiplaukiojimo, laivas ir socialinio eksperimento ekipažas paėmė kursą Maltos link.

Vėlų gegužės 26 d. vakarą kelionės galutinis tikslas (Mgarr miestelis Maltoje) buvo pasiektas.

Kruizinis laivas Maltoje ne jūržoles and dugno auginsis, o po tokį grožį turistus plukdys.

Planuota trijų valandų kelionė užsitęsė, nes variklis perkaito ir pradėjo veržtis vanduo. "Skandinavų gamintojo "Elan" laivas yra labai saugus ir patikimas, bet jis skirtas trumpiems pasiplaukiojimams netoli kranto,"- sakė "Ocean Plastic" vadovas Zacco Concetto, kurio komanda Sicilijoje nuleido laivą į vandenį. Laimei, patyręs kapitonas sugebėjo suvaldyti krizę. O kelionę dabar jau tolimojoje Olandijoje pradėję ekipažo nariai prisiminė, kas tai yra normali lova.

Taip atrodo nugalėtojai.

Man priekabiai kamantinėjant projekto ryšių su visuomene atstovę Žydrę, kuri man maloniai leido čia panaudoti jos darytas nuotraukas, paaiškėjo nerimą keliantis faktas: laivas dar be vardo! Tiksliau, yra senasis vardas, bet dar neaišku, ar jis bus paliktas, o gal visgi laivas bus pervadintas. Interneto platybėse jau nuvingiavo nepatvirtinta informacija apie būsimas krikštynas, bet visuomenė manęs asmenyje išlieka susirūpinusi. Argi ne miela būtų lietuvių turistams Maltoje plaukioti kruiziniu laivu Cepelinas? Arba Žalgiris? O gal Vytautas Didysis?

Ir kodėl aš iš viso rašau apie šį projektą? Nors jame tiesiogiai dalyvavo tik keturi asmenys, bet netiesiogiai jis palietė labai daug žmonių, kurie susidomėję ir sunerimę sekė šią kelionę, netgi visišką avantiūrą, galima sakyti. Šie keturi žmonės per savaitę laiko pademonstravo tą dozę užsispyrimo, kurios mums dažnai labai trūksta tam, kad pasiektume užsibrėžtą tikslą, o ne trypčiotumėme vietoje ir verktume, kad valdžia bloga, alga maža, viršininkas siurbėlė. Nieko šiame pasaulyje nėra neįmanomo, kai yra reikiamas nusiteikimas ir gera komanda (su nedidele išimtimi, nes kelnes per galvą mautis žmonija turbūt taip ir neišmoks, o visa kita- metodikos reikalas).

Eksperimentas dar nesibaigė, nes Timur dar turi grąžinti puspriekabę į Olandiją, o paskui jo laukia kelionė į Angliją. Raudonasis autobusiukas dar turi nemažai kilometrų atlaikyti, laikome kumščius!

Our doubts are traitors, and make us lose the good we oft might win, by fearing to attempt.-William Shakespeare.

Būkite šiuo pasakojimu įkvėpti didiems darbams, ir tegul Fortūna jums šypsosi.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, visokias avantiūras tiesiog dievinanti, Jūsų,

Kūtvėla Narsiširdaitė

Dienos kelionė į Latviją: Dobelės alyvos ir Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis.

Dobelės alyvų sodas seniai mane viliojo apsilankyti, bet susisiekimas su ta Latvijos dalimi iš Vilniaus yra komplikuotas, nebent turite automobilį. Išeitis buvo viena- susidėti su kokia nors agentūra. Raukiausi ilgai, nes kelionių agentūrų Lietuvoje darbas su autobusinėmis kelionėmis labai dažnai yra žemiau plintuso pagal kokybę, o Valstybinis turizmo departamentas negali įtakoti nieko, net kad kelionės kokybė būtų užtikrinta; turiu raštišką atsakymą dėl vieno mano skundo, vis drąsinuosi, kad reiktų paviešinti. Na, bet arba rizikuoji ir pamatai Dobelės alyvas, arba nerizikuoji ir negeri latviško alaus. Taip sutapo, tomis dienomis vyko ir Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis, todėl kelionių agentūros sukruto rinkti grupes. Variantus per Pakruojį, Rundalę, ar Pokainių mišką atmečiau, nes ten jau esu buvusi, ir pasirinkau kol kas savo reputacijos nesugadinusią firmą (kas kelionės pabaigoje pasikeitė). Išvykome 5.30 val. ryte nuo Forum Palace. Kadangi-retas atvejis- nereikėjo važiuoti į Kauną paimti turistų, riedėjome tiesiai per Panevėžį, kur įlipo mūsų gidė, o Latvijos sieną kirtome apie 10.00 val. ryto. Autobusas buvo matęs geresnių dienų, sušalome kaip reikalas, klostėmės ką suradę, kol pagaliau išsikovojome, kad išjungtų tą baisų šaltį. Dviaukščiame autobuse buvo nesureguliuota šildymo/vėsinimo sistema, neveikė televizorius ir radijas, ir bendras autobuso vaizdas buvo gerokai padėvėtas.

Latvijos pasienis pasitinka naujais keliais. Tokia maloni staigmena, kad net nufotografavau. 

Pirmas sustojimas buvo Tervetėje. Tai buvo visiškai beviltiškas vienos valandos iššvaistymas. Sunkiai suprantu, kaip pažiūrėjimas į piliakalnį per ūkininko tvorą ir naujai pastatytos medinės pilies apžiūra iš lauko praturtino mane žiniomis apie žiemgalių kultūrą. Visiškai netalentingas buvo šių objektų įtraukimas į ir taip įtemptą dienos programą.

Šioks toks receptas kaip savarankiškai susiorganizuoti nebrangią kelionę.

Po apsilankymo "Adventur 2015" turizmo parodoje supratau, kad ateina stipri tendencija žmonėms imti kelionių planavimą į savo rankas ir nebesinaudoti agentūrų paslaugomis. Viena iš parodoje pakviestų kalbėti viešnių turistus/keliautojus, keliaujančius su agentūromis, pavadino neįgaliais. Vis pasigirsta raginimų ir internetinėje erdvėje nebeprasidėti su jokiomis agentūromis. O kaip yra iš tikrųjų?

Aš asmeniškai nesu nusistačiusi prieš agentūras. Naudotis jų paslaugomis galima ir reikia esant tam tikroms aplinkybėms. Pavyzdžiui:

      1) laiko taupymas. Jeigu tam, kad pasiektumėte kelionės tikslą, reikia sugaišti kelias dienas ar atlikti kelis persėdimus keliaujant savarankiškai, o agentūra už panašią kainą suorganizuotų greitesnį, gal net tiesioginį, susisiekimą, tuomet reikia tuom pasinaudoti.

      2) lėšų taupymas. Jeigu tam, ką norite susiorganizuoti savarankiškai, agentūra gali pritaikyti nuolaidą, tuom irgi reikia pasinaudoti. Konkreti situacija- viešbučių užsakymas.

      3) kartais tiesiog norisi dėl nieko nesukti galvos. Tiesiog sėdėti ir žiūrėti pro langą. 

      4) apklausos per pažįstamus rodo, kad yra labai turtingų žmonių, kurie nenori sukti sau galvos kelionės detalėmis (o ir neturi tam laiko), todėl sumoka agentūroms už visas paslaugas, tokias kaip viešbutis, mašinos nuoma, skrydis, ekskursijos ir t.t. Šias paslaugas visiškai nesunku užsisakyti patiems, bet tam tikras ratas žmonių gali sau leisti šiuos rūpesčius/malonumus perleisti agentūroms.

Dabar norėčiau papasakoti apie tai, kaip savarankiškai susiplanuoti nebrangią kelionę. Norčiau vengti kalbėti apie “pigias keliones”, nes mūsų kultūroje yra labai daug žmonių, kuriems “pigu” asocijuojasi su prasta kokybe. Manęs dažnai paklausia, kur bus kita kelionė. Kai aš atsakau, kad šiemet keliausiu į Rygą, Prahą ir Madridą, o dar kitąmet - į Toskanos regioną ir po Bavarijos pilis, stoja tyla ir atmosfera pasidaro nors kirvį ore kabink. Tada kas nors iš pokalbyje dalyvaujančių nedrąsiai manęs pasiteirauja ar kartais ne koks olegarchas mane remia, nes juk visi žino, kad iš mokytojos algos toliau Balbieriškio sunku nuvažiuoti. Ne, sakau, radau pigų skrydį, tokį pigų, kad nuodėmė neskristi, norite ir jums padėsiu? Aaaaa, nutęsia tada pašnekovai, pigus skrydis…Thanks, but no. Nes pigus skrydis daugeliui žmonių, ypač vyresnės kartos, asocijuojasi su godžiomis oro linijomis, kurios perka pigų kurą ir greičiausiai bus stovimos vietos lėktuve, kad daugiau eurų nuplėšti pavyktu. O tos žemų sąnaudų oro linijos iš tiesų skraido gerais, švariais lėktuvais. Patogumo gal mažiau nei namie ant sofos priešais TV, bet iš taško A į tašką B nugabena. O kad atideda skrydį dėl blogo oro- tai čia pretenzijos ponui Dievui. Dar būna, kad atideda dėl skrydžių saugos-joks pilotas nesės už šturvalo, jeigu yra saugumo klausimas neišspręstas, nes niekas nenori, kad turistų pilnas lėktuvas išsitėkštų ant senamiesčio bokštų. Dar būna, koks nors dibilas apie bombą pajuokauja.

Ryanair skrydis į Siciliją.