Aukščiausias Lietuvoje apžvalgos bokštas ir mineraliniu vandeniu trykštantis Birštonas.

Kažin, ar būčiau į Birštoną nuvažiavusi savanoriškai, nes šią vasarą, gėda ir prisipažinti, tingisi tiesiog begėdiškai. Praėjo ir entuziazmas lėkti su vėju plaukuose po Lietuvą, nes šeimos biudžeto perskirstymas šiuo metu nėra kelionių naudai. Tačiau vienos skaitomiausių Lietuvos kelionių tinklaraštininkių padėtis visgi įpareigoja volens nolens savaitgalį keltis pusę šešių ryto ir važiuoti inspektuoti Lietuvos. Peržiūrėjau nakvynės kainas Birštone ir pasibaisėjau-padorios moterys tiek neuždirba, teks apsisukti per vieną dieną. Iš Vilniaus į Birštoną kursuoja keletas tiesioginių autobusų, man labai tiko atvykti apie 9.10 val. ir išvykti apie 19.30 val. Pagrindinis kelionės tikslas, žinoma, buvo Nemuno kilpų regioniniame parke pastatytas aukščiausias Lietuvoje apžvalgos bokštas.

Kūtvėla lankosi Birštone.

Kelionė dažnai prasideda nuo stoties. Senokai buvau Vilniaus autobusų stotyje, todėl maloniai nustebino atsiradę elektroniniai tablo su kelionės informacija. Nors šalia vietinių reisų buvo rodomi ir keletas tarptautinių, dvi užsienietės nerado savojo ir išsigando, kad reisas nuimtas. Galbūt jos buvo labai ankstyvos ir jų reisas tiesiog netilpo į tablo? Patikrinau jų bilietus, nuraminau ir paguodžiau, kad reisas bus, parodžiau plaformą. Manau, kad vidaus ir užsienio reisams visgi reiktų padaryti atskirus tablo.

Mano reisas į Birštoną: Vilnius-Vilkaviškis per Prienus ir Marijampolę. Dar per Trakus, Aukštadvarį, Stakliškes ir Jiezną, bet, matyt, vienoje eilutėje netilpo. 

Jeigu kelionė prasideda stotyje, tai logiška, kad ji ir pasibaigs stotyje. Tik štai Birštono autobusų stotis kurortui garbės nedaro ir atlieka savotiško botanikos sodo funkcijas. Vietiniai gyventojai tai gali pergyventi, mes juk ir sovietų blokadą pergyvenome, bet prieš užsieniečius tai gėda. Didžiausia problema yra bilietų kasos nebuvimas, nes visi perka bilietus iš vairuotojo ir taip užlaikomas reisas (į Vilnių grįžome vėluodami 20 min.) ir nėra kas teikia informaciją. Vietiniai gyventojai netgi pataria į stotį atvykti anksčiau, nes autobusai nesilaiko grafiko ir išvažiuoja anksčiau laiko. Užsienio šalių turistai, kurie apsistoja Birštone, noriai keliauja autobusais į Prienus ar Kauną, todėl stoties trūkumai bado akis. Tiesa, WC yra nemokamas, bet turbūt tik todėl, kad mokamo WC personalas su interesantais tiesiog nesusišnekėtų. Viena rusakalbė moteris su didžiuliu lagaminu kai sužinojo, kad aš važiuoju į Vilnių, tai nesusilaikė ir pasakė tą rusišką žodį iš B raidės- jai irgi reikėjo į Vilnių, bet ji nežinojo apie tiesioginį reisą, todėl dabar važiuos su persėdimu Kaune.

Birštono autobusų stotis (fotografuota popietėje). Vilniaus, Kauno ir Prienų kryptys.

Birštono autobusų stoties bagažo saugojimo kameros. 

Instrukcija tik lietuvių kalba. Mokykitės lietuviškai, niekingi užsienio šalių turistai!

Birštono botanikos sodas, oi, Birštono autobusų stotis. Kam ta bilietų kasa reikalinga, jeigu taip klesti augalija? 

Vilniaus krypties tvarkaraštis. Labai šiuolaikiškas pateikimas, atitinka kurorto statusą. 

Aikštelė prie stoties.

Rodyklės tai naudingos!

Yra du gyvenimo grėbliai, ant kurių žmonės lipa-dažnai pasitaikantis ir mylimiausias. Tai štai, mylimiausias mūsų turizmo grėblys yra viską daryti izoliuotai, nieko su niekuom nederinti ir apsunkinti turistams keliavimą kiek tik įmanoma, bei visiškai ignoruoti buvusius precedentus. Štai Kūtvėla, kuri ir šiaip kenčia nuo pažengusios geografinio kretinizmo stadijos, išlipo iš autobuso stotyje ir dairosi, kurgi tas aukščiausias Lietuvoje apžvalginis bokštas. Tiesa, dairytis labai nereikėjo, nes mes pro jį į miestą įvažinėjome, tai, kaipo logiškai mąstant, man reikėjo eiti atgal kaip atvažiavome. Tačiau mieste nėra absoliučiai jokių nuorodų kaip pėstiesiems saugiai pasiekti bokštą izoliuotoje regioninio parko teritorijoje, kurią nuo Birštono atkerta labai judrus kelias su abipusiu automobilių eismu. Žinoma, internete galima rasti schemutę, juk visi turistai Birštoną žino kaip savo penkis pirštus, žino kur kokia gatvė ir taip toliau, užsieniečiai visi ir internetus savo turi, tai kam čia vargintis ir mieste jau ir taip esančias kelio nuorodas papildyti atnaujinta informacija. Patogiausia būtų į tą bokštą nusileisti parašiutu!

Laimingi turistai Birštone.

Bet dirbame su tuo, ką turime. Pėdinu atgal iki įvažiavimo į miestą, bet pakeliui pamatau iš rūko išnyrantį bokštą ir mane ištinka geografinio kretinizmo priepuolis. O jeigu eiti va taip tiesiai į bokštą, tai gal ir jį ir prieisiu?

Iš rūko kylanti turistinė pagunda.

Rūkas slepia paslaptį.

Užkalbinu prie namo statybų plušantį vyrą. Ne, tiesiai nenueisiu, nes ten labai status pylimas. "Įkopiau į Masados tvirtovę, įkopsiu ir į tą jūsų pylimą,"-galvoju. Dar labai intensyvus eismas. Nu, čia kiek blogiau. Einu kaip vyras mane pasiuntė, nes drebu dėl savo menkavertės gyvybės. Einu einu, praeinu "Norfą" dešinėje ir stadioną kairėje (jau pradėkite užsirašinėti) ir čia į dešinę stačiai į kalną kylančiu takučiu arba laiptais pro sodybas (galimas privačias teritorijas, tvoras ir šunis) išsimušama prie kelio. Teoriškai, juo dar paėjėjus atsidursite prie saugumo salelės, kuria galima kirsti kelią, bet čia aš po kelionės tokia gudri, realiai tai čia pat sulaukiau tarpo intensyviame eisme, persižegnojau ir perėjau kelią. Taip vat ir plėtojame turizmą Lietuvoje. Teoriškai kalbant, jeigu keliausite į Birštoną autobusu, tai vairuotojai yra sukalbami žmonės, galite iš anksto paprašyti jus čia išleisti esant galimybei, tuomet nereikės valkatauti.

Vartai į pažintinį Rojų. 

Jetau, jetau! Net padai panižo.

Parkinge jau stovi apie dešimt automobilių.

Šis bokštas yra ypatingo kraštovaizdžio saugomoje teritorijoje, todėl infrastruktūros galimybės yra ribojamos, t.y. prie pat bokšto privažiuoti nepavyks. Išimtis taikoma lankytojams su negalia, jie gali privažiuoti prie bokšto, bet keltuvas jiems neįrengtas. Neįgalūs turistai gali skenuoti kodukus ir iš telefono ekrano grožėtis nuo bokšto atsiveriančia panorama. Įdomu, gal tie kodukai yra internete, tai būtų galima ta panorama grožėtis namie ant sofos ir nereiktų niekur važiuoti, nes rezultatas lygiai toks pats, tik namie ant kuro sutaupai. Per pirmas dvi atidarymo dienas į bokštą įkopė apie 10,000 žmonių. Bokštas yra 51 m. (kitur- 55m.) aukščio, jame įrengta apžvalgos aikštelė yra 45 m. aukštyje, čia patekti norintys turės užlipti 300 laiptelių. Vienu metu bokšte gali būti ne daugiau 40 asmenų. Vieta bokštui parinkta dar 1997 m. Vis dar vyksta anšlagas, savaitgaliais eilėje gali tekti palaukti ir kelias valandas, todėl rekomenduojama atvykti darbo dienomis. Man pasisekė, nes eilės nebuvo-visi normalūs žmonės šeštadienio ryte dar miega. O dėl lifto, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Anykščių apžvalgos bokšte jis įrengtas, tik, kiek teko girdėti, jis genda dažniau, negu dirba.

Nerimauju, ar rūkas nesutrukdys pasigrožėti panorama.

Ursulijus Lepečkojauskas nekantrauja užkilti iki pat viršaus.

Birštono apžvalgos bokštas.

Bokšto metalinė konstrukcija apvilkta maumedžio ploštėmis. Dizainas primena koplytstulpį ar stogastulpį, taipogi atkartoja senųjų medinių lietuviškų gynybinių pilių ir vėlesnių mūrinių bažnyčių varpinių architektūrą, o trikampio formos langai primena žvaigždynus. Galima įžvelgti ir baltiškojo Pasaulio medžio archetipą. Delfio komentatoriai tvirtina, kad po branduolinio karo iš šio bokšto bus galima laužais signalus perdavinėti. Tikiuosi, tada nebus rūko, nes nesimatys signalų!

Bokštas atrodo tvirtai sudėtas.

Kūtvėla pasiruošusi pakilti į aukštumas.

Dizaino elementas.

Atrodo tvirtai sukniedyta.

Dizaino elementas.

Birštono panorama.

Po mano kojomis.

Voratinklis.

Žemyn geriau nežiūrėti.

Voratinklis.

Nemuno kilpos.

Nemunas ties Birštonu.

Rūkas pradeda sklaidytis.

Nemuno kilpos.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Lietuvos gamta.

Nemuno kilpos.

Kūtvėla lankosi Birštono apžvalgos bokšte.

Net galva apsisuko nuo to lietuviškos gamtos grožio.

Atlikta.

Parėmiau. Juk nesunku.

Koks verdiktas? Apylinkėse dominuoja visažaliai medžiai, todėl čia nebus lapų spalvų kaitos visais metų laikais, kaip Anykščiuose, bet žiemą turėtų gražu būti. Labai gražiai atsiveria Nemuno kilpa. Pirmas įspūdis labai stiprus, paskui akis pripranta prie peizažo ir nebėra taip įspūdinga. Sakyčiau, vien dėl šio bokšto specialiai važiuoti į Birštoną neverta, reiktų į programą įtraukti ir patį Birštoną ar/ir Prienus.

Nauji stendai dar STOP juostos neatsikratę. 

Birštono kilpa.

Pastebėjau, kad įtartinai labai daug žmonių į bokštą eina iš kitos pusės nei kad aš atėjau. Pasiklausiau ir apsidžiaugiau, kad jie ateina nuo kavinės- oras buvo vėsus ir labai norėjau puodelio karštos arbatos. Akmenuoti laiptai veda žemyn iki restorano "Seklytėlė". Netoli jo yra parkingas ir keli biotualetai. Restorano WC skirtas tik klientams. Labai daug žmonių pirko kavą išsinešimui, mano užsakymo teko palaukti. Pavarčiau ir meniu, bet buvo darbo dienos pradžia, baras buvo apgultas reikalaujančių kavos, ir man personalas pasirodė kažkoks pervargęs ir nepatenkintas, todėl apetitas dingo. Čia mano subjektyvi nuomonė, bet, jeigu aš teisi, juos galima suprasti-įsivaizduoju, koks čia chaosas būna atvažiavus turistiniam autobusui.

Ursulijus Lepečkojauskas netikėtai sutiko į Daniją emigravusi gentainį. 

Štai čia parkuojasi didieji turistiniai autobusai.

Nedidelė saugumo salelė prie įvažiavimo į "Seklytėlės" restoraną netoli įvažiavimo į Birštoną. Nėra "zebro" ir ženklų, bet pats praėjimas yra. 

Aš ten buvau!

Atlikus didįjį dienos žygdarbį, liko laiko artimiau susipažinti su Birštonu. Tiesiu taikymu patraukiau ieškoti Birštono turizmo informacijos centro, nes man trūksta plyšta reikėjo "Surink Lietuvą" magnetuko ir atvirukų mano gerbėjams.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Birštono gėlynais.

Graži skulptūra.

Patogu susiorientuoti. 

Paminklinis akmuo Žalgirio mūšiui.

Malonus netikėtumas.

Nežinojau, kad Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centras yra Birštone. Dabar žinau, kad šiam parkui priklauso didžioji dalis Birštono savivaldybės (82 proc.). Kadangi netoli, tai keičiu maršrutą ir dairausi, kurgi tas centras.

Atrodo daug žadančiai.

Tulžys ir tas snapu į lankytojų centro duris rodo.

Deja. 

Įėjimas į lankytojų centrą yra per direkciją, o direkcija šeštadienį nedirba. Direkcija, žinoma, gali savaitgaliais ir nedirbti, bet uždarytas lankytojų centras turizmo sezono metu yra labai blogai. Deja, tai yra visos Lietuvos turizmo skaudulys. Tiesa, šio lankytojų centro darbuotojai dabar galimai patruliuoja prie Birštono apžvalgos bokšto ir padeda reguliuoti lankytojų srautus-taip rašė spauda. Nemuno kilpų regioninio parko internetinėje svetainėje rašoma, kad nuo gegužės 1 d. iki rugsėjo 30 d. jie dirba šeštadieniais 10.00-16.00 val., bet ant lankytojų centro durų darbo laikas nenurodytas, yra nurodytas tik direkcijos darbo laikas. Teisingai sako liaudies išmintis- nemesk kelio dėl takelio. Jaučiuosi tą 1,35 eur kiek permokėjusi.

Birštono kultūros centras.

G. Piekuras. "Žaidžiantis berniukas".

Kultūros centro durys buvo atidarytos, todėl užėjau pasmalsauti kokie ten monumentalūs vitražai iš gatvės pusės matosi. Vitražą "Lietuva" 1980 m. sukūrė Vytautas Švarlys. Šis vitražas yra didžiausias Lietuvoje.

Vitražas.

Vitražas.

Kelionėse labai svarbūs neplanuoti atradimai. Štai Birštono kultūros centre netikėtai aplankiau nuostabią parodą, joje ekponuojamos Romualdo Požerskio nuotraukose užfiksuotos "Degančio žmogaus" festivalio akimirkos. Šis festivalis vyksta kasmet Nevados dykumoje ir yra pripažintas unikaliausiu ir didžiausiu alternatyvaus meno reiškiniu pasaulyje. Pirmasis festivalis įvyko 1986 m. San Franciske, kur medinę skulptūrą sudegino vos dvidešimt žmonių,o šiandien šis festivalis sutraukia tūkstančius įvairių subkultūrų atstovų ir įvairaus verslo žmonių. Paskutinę rugpjūčio savaitę po svilinančia saule vietovėje be jokio augalo ar gyvūno vyksta šis postmodernios technokultūros kratinys, kurio akcentai yra didelės judančios skulptūros. Jeigu pasiklysite dykumoje, greičiausiai mirsite iš troškulio- artimiausia gyvenvietė yra už 50 km, dieną temperatūra siekia +40'C, o naktį nukrenta iki 0'C. Čia riba tarp meno ir gyvybės išsitrina.

Dykumos dulkės. 

Birštono viešoji biblioteka.

Laimingi turistai Birštone.

Labai geros būklės taksofonas.

Paminklinis akmuo Birštonui.

Birštonas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas pirmą kartą 1382 m. Vygando Marburgiečio kronikoje. Maršalas Kunas fon Hatenšteinas žygio į Lietuvą metu padalino kariuomenę į tris būrius pulti Puniai, Alytui ir Birštonui, kuris paminėtas kaip vietovė prie druskingų vandenų. Medinė Birštono pilis priklausė Panemunių gynybinei sistemai. Birštone buvo Vytauto rezidencinė pilis, čia buvo ir Vytauto medžioklės dvaras. Birštoną galima vadinti karalienių žemėmis, nes jį valdė Elena Aleksandrienė ir Barbora Radvilaitė. Vertingi vandenys rimtai tyrinėti ir naudoti gydymui pradėti tik XIX a.

S. Dulksnys. Paminklas partizanams.

Paminklo partizanams frgamentas. Tauro ir Dainavos apygarda, žuvo 38 žinomi partizanai.

Paminklas Jonui Basanavičiui.

Šis biustas yra seniausias paminklas Birštone, pastatytas 1939 m. ir nenugriautas sovietmečiu. Skulptūros autorius A. Aleksandravičius buvo asmeniškai pažįstamas su daktaru Basanavičiumi. Ši lemtinga pažintis, įvykusi tarnybiniame Mokslo akademijos bute, leido sukurti ne vieną Basanavičiaus paminklą, kurie ir dabar puošia Lietuvą. Birštono paminklas Jonui Basanavičiui yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą.

Ar jau sakiau, kad Birštone labai gražūs gėlynai?

V. Žuklys "Mažvydas".

Birštono sakralinis muziejus.

Birštono sakralinis muziejus įsikūręs buvusios klebonijos pastate, kuriam jau 120 metų. Sovietmečiu nacionalizuotą pastatą po Nepriklausomybės atsiėmėm Birštono parapija ir 2000  m. duris atvėrė nedidelis muziejus. Čia galima susipažinti su palaimintojo kankinio vyskupo Teofiliaus Matulionio ir Lietuvos kardinolo Vincento Sladkevičiaus gyvenimu ir darbais. Sakraliniam menui skirtose salėse yra liaudies skulptūrų, liturginių reikmenų. Labai įdomus eksponatas yra mažiausia knyga pasaulyje, vos 3,5 x 3,5 milimetrų! Jos tekste yra "Viešpaties malda". Muziejaus lankymas nemokamas, galimapasinaudoti nemokamu audiogidu, bet fotografuoti negalima. Toks draudimas man nesuprantamas, bet, kaip sakoma, su savo tvarka į svetimą vienuolyną nelendama.

Paminklas Vaižgantui.

2016 m. atidengtas G. Piekuro sukurtas paminklas Juozui Tumui-Vaižgantui. Žinomas rašytojas, spaudos atstovas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas daug rašė apie Birštoną, čia lankėsi sveikatintis. Štai keletas įdomesnių jo pastebėjimų apie Birštoną: "Visų veidai ramūs ir patenkinti. Pernykštis dr. P. Kairiūkščio darbas ima duoti vaisių. Vonios perdirbtos puikiai, bene visų gražiausias Lietuvoje parkas sutvarkytas, gydytojai net keli praktikuoja, viskas funkcionuoja reguliariai kaip laikrodis. Kurorto administracija mandagi, net meili, tarnautojai palankūs ir nesugižę, dukart per dieną griežia visai įmanomu orkestru. Ir gyveni čia žmogus kasdien didėjančiu džiaugsmu, jog ne kur kitur atvažiavai gydytis ar tik pasilsėti. Ir visi vienan balsan stebisi kauniečių aklumu, kam jie savo pašonėje bevelija visokias kiaulides panemunėmis, neg majestotingą ir visais atžvilgiais patogų Birštoną. Nebepateisina jų nė susisiekimo nepatogumai: kas dieną iš Kauno išeina ir grįžta bent keli automobiliai ir karietos. [...] Burtininkė gamta Nemuną čia suraizgė kilpomis, viena labai didele, kitomis mažomis, iškeldama upės skardžius tai iš vienos, tai iš antros pusės. Trijų dešimtų sieksnių skardžiai, stati, negailestingai upelių sukapoti, sudarinėja tiesiog pasakingas „skiauteris" ir piliakalnius. Jų nė pilti nereikėta, tik naudokis kalno cilinderu, iš visų keturių pusių staigiu, neįlipamu, 20-30 sieksnių aukščio; nei kopėčiomis, nei kitomis priemonėmis piktuoju nepasieksi jų viršaus, kur bus susimetę keli šimtai žmonių gintis. [...] O parėjęs namo, džiaukis uogomis, pieno ir paukščių produktais, kurių čia kas dieną prineša apylinkės moterys daug ir pigiai. Kas gali įsitaisyti savo virtuvę, tam Birštone daug pigiau ir patogiau pragyventi neg kitose panemunėse, kad ir arčiau miesto. Ir nebetolimoje ateityje čia knibždėte knibždės vasarojančių ir ligonių. Kuracijos kursas pradėti dar ir dabar nevėlu. "- Šaltinis Birštono patogumai ir įdomumai. 

Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia.

Manoma, kad pirmoji medinė Šv. Judo Tado bažnyčia Birštone pastatyta 1643 m. Ji sudegė Tvano metais, buvo atstatyta, bet vėl sunyko. Trečioji bažnyčia pastatyta 1787 m. Prienų seniūno K. Sapiegos iniciatyva, bet ji, tenkinant išaugusios bendruomenės poreikius XX a. pr., perstatyta į mūrinę neogotikos stiliumi ir paskirta Šv. Antanui Paduviečiui. Bažnyčia perstatyta privačių aukotojų lėšomis, aukoms rinkti rengti labdaringi šokių vakarai ir koncertai. Nors caro administracijos draudimas statyti katalikų bažnyčias buvo atšauktas, šias statybas reikėjo derinti su gubernijos statybos skyriumi, kuriam reikėjo pateikti ataskaitas apie lėšų panaudojimą. Bažnyčios skliautuotos lubos ir mozaikinės grindys gražiai dera su mediniais negotikos stiliaus klauptais, stilingi vitražai įleidžia daug šviesos. Šiandien net ir vestuvės įvyko!

Birštono bažnyčia.

Birštonas patenka į Camino Lituano maršrutą.

Bažnyčios interjeras. Centriniame altoriuje yra Aušros Vartų Marijos paveikslas. Jį padovanojo Zofija Fedaravičienė, nutapė dailininkas Stanislovas Gobiata. 

Bažnyčios interjeras papuoštas Čenstakavos Marijos paveikslu.

Bažnyčios interjeras.

Šoninis altorius skirtas Palaimintajam Jurgiui Matulioniui.

Bažnyčios grindys.

Graži vitražinė detalė virš durų.

Vytauto Švarlio sukurtas vitražas. Jis yra jau aptarto vitražo "Lietuva" autorius.

Užsukau į Birštono turizmo informacijos centrą. Jis šeštadienį dirbo ir sukosi kaip bitutė, nes nuo lankytojų durys neužsidarydavo. Tačiau turizmo informacijos centro darbuotojai...nekalba rusiškai, nemoka. Jaunimas. Man teko pavertėjauti pagyvenusiai rusakalbių porai, ieškojusių informacijos įsigyti nekilnojamo turto Birštone, o jie, žinoma, nekalba angliškai. Rusakalbių turistų Birštone daug, įskaitant ir latvius, kurie vaikščiojo paskui rusakalbį gidą, o paskui latviškai kalbėjosi tarpusavyje laisvu laiku. Čia ne kažkokios pretenzijos, visų pasaulio kalbų neišmoksi, tik paminiu faktą.

Pianinas Birštono turizmo informacijos centre. 

Gražieji Birštono gėlynai.

Kneipo sodas.

Kneipo sodas.

Turbūt nemaloniausia vieta Birštone :-)

Kneipo sodas.

Atkurta biuvetė.

Instrukcija Kneipo sodui.

Vokiečių dvasininksas Sebastianas Kneipas XIX a. sukūrė ir ištobulino unikalią sveikatos filosofiją. Kneipas manė, kad grūdinimas gerina imuninę sistema ir teigiamai veikia organizmą. Holistinė filosofija paremta vandens terapija, judėjimo terapija, vaistažolių terapija, harmonijos terapija ir sveika mityba. Birštone galima įsigyti Kneipo arbatos, rekomenduojamos po procedūrų Kneipo sode. Procedūras šiame sode gali išbandyti kiekvienas norintis visiškai nemokamai.

Išbandome procedūrą.

Kūtvėla bando Kneipo metodiką.

Kneipo procedūra.

Atgaiva padukams.

Išbandymas pabdroliams :-)

Kneipo takeliu vaikščiojau pasilaikydama už turėklo ir lėtai kilnodama kojas, o promane zvimbė krykštaudami basakojai mažamečiai. Įtariu, kad vaikų iki šešiolikos metų padai yra geležiniai! Netrukus pajutau, kaip padai šyla-suaktyvėjo kraujotaka. Dabar domiuosi, kaip dviejų kambarių bute Baltupiuose namų sąlygomis įsirengti Kneipo sodelį.

Kūtvėla ilsisi po Kneipo procedūros. 

Paminklas Baliui Sruogai. 

Birutės vila.

Mineralinio vandens paviljonas "Birutės vila" buvo vienas iš mane dominusių objektų Birštone. Čia galima kvėpuoti mineralinio vandens prisotintu oru. Paviljonas yra dengtas, todėl čia galima sveikatintis visais metų laikais. Įėjimas nemokamas.

Plakatas.

Ursulijus Lepečkojauskas kaipmat įsiropštė į gultą. 

Ursulijus Lepečkojauskas sveikatinasi "Birutės viloje". 

Ursulijus Lepečkojauskas užskaito šitą pramonę. 

Vytauto kalnas.

Nuo Vytauto kalno Birštone atsiveria panorama į Nemuną. Vytato kalnas yra vienas žinomiausių piliakalnių Lietuvoje, čia ir stovėjo Birštono pilis. Ši pilis gynė artimiausią strateginį tašką- Trakus. Po Žalgirio mūšio gynybinę pilį pakeitė valdovo medžioklės dvaras, čia medžiojamus žvėris totoriai sugindavo iš apylinkių. Kazimieras Jogailaitis čia pralaukė 1473 m. metų marą. Pilis sunyko XVII a. Dabar šis piliakalnis garsėja kaip romantiškų pasivaikščiojimų vieta, visi Birštono svečiai stengiasi čia užkopti. Piliakalnis turi ir tamsiąją savo pusę-sakoma, tarpukariu čia žinomas dvasininkas pakorė savo buvusią meilužę, kuri jį šantažavo...Dvasininkas buvo nuteistas, bet pokurio laikopripažintas politinių intrigų auka ir amnestuotas. Apie tai buvo sukurtas filmas "Devyninuopolio ratai", minimos realios pavardės. Filmo kūrėjai 1985 m. apdovanoti LTSR valstybine premija.

Nemunas nuo Vytauto kalno.

Medžiuose pasislėpęs Birštonas.

Purvo gydykla. Raudonasis Kryžius ant pastato mena šios organizacijos laikus Birštone.

Birštono gėlynai.

Kūtvėla lankosi Birštone.

Birštono kurortas suklestėjo tarpukaryje. Nors mūsų didikai mėgo sveikatinguosius vandenis (yra žinoma, kad Jogaila lankėsi sieros šaltiniuose netoli Krokuvos), jie mieliau rinkosi užsienio kurortus. Lietuvos kurortai buvo suprantami kaip rekreacinės, o ne medicininės vietos, o Europos kontekste buvo praktiškai visai nežinomi. Bene žinomiausia Europos kurortų lankytoja buvo mūsų valdovė Marija Kazimiera Sobieska, kuri, savo amžininkų siaubui, maudėsi vonioje net kelis kartus per mėnesį, valėsi dantis, lyg to būtų maža, dar ir gėrė mineralinį vandenį. Manoma, kad tai buvo garsusis Vichy mineralinis vanduo, importuotas buteliuose. Toks valdovės pomėgis šiurpino tautą, kuri vis dar tikėjo, kad prausiantis nusiprausia krikšto vanduo, o pats Liudvikas XIV prausdavosi tik kai gydytojas paskirdavo vonią kaip procedūrą. Viena iš ligų, kurias didikai gydydavosi gydomųjų  vandenų kurortuose, buvo sifilis.

Atkūrus valstybę, Birštono kurorto plėtra šalies mastu tapo reikšmingu uždaviniu, todėl žymiausi šalies architektai projektavo statinius Birštone. Reikia turėti omenyje tai, kad prieškarinis kurortas buvo nuniokotas Pirmojo pasaulinio karo metais. Spaudoje 1923 m. rašyta, kad publiką į Birštoną traukia ne tik vandens sudėtis, bet ir patogumai: geras susisiekimas, tobuli butai, elektros apšvietimas, vandentraukis, muzika, knygynas, orkestrai. Raskite jūs dar kitą vietą Lietuvoje, kur turistų traukos vieta būtų...knygynas! Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija 1924 m. perėmė kurorto administravimą. Tais metais buvo atidaryta pirmoji alinė, tik susirūpinusių verygiečių dėl kurorto reputacijos ji buvo iškelta iš miestelio centrinės dalies. O viena populiariausių to meto įstaigų Birštone buvo... kefyro paviljonas! Jo savininkai, sakoma, pasižymėjo ypatingu švarumu ir mandagumu, mokėjo apsaugoti savo prekybos vietą nuo "nepageidaujamo elemento". Sunku pasakyti, kas tuomnorėta pasakyti, bet įtariu tuos minėtos alinės lankytojus. Kefyro paviljonas sudarė rimtą konkurenciją bufetui, todėl kitais metais paviljono laikytojas nebepateko į kurorto parką ir 1925 m. Birštonas buvo, deja, visai be kefyro. Kurortą žmonės atrasdavo iš žodinės reklamos, periodikoje rimčiau Birštonas ėmė reklamuotis tik 1937 m. Augantis kurortas reikalavo investicijų į infrastruktūrą, nes buvo labai drėgna ir senuose namuose, anot to meto liudininkų, "pelyja ponių šilkiniai rūbai, zamšiniai bateliai". Be to, lyjant viešbučių kambariuose telkšodavo balos. Tai kur čia nereikės investicijų! Kurorte daugėjo užsienio svečių, štai 1934 m. turizmo statistika užfiksavo vienuolika Vokietijos piliečių, devynis JAV piliečius, bei po du svečius iš Latvijos ir tuometinės Čekoslovakijos. Birštono sezoniškumas jau tada buvo aktualus klausimas, metinės pajamos beveik visos išeidavo naujų pastatų įrengimui ir remontui. Kaip vienas iš papildomų pajamų šaltinių imta eksploatuoti mineralinius vandenis buteliuose, kad jį gerti galėtų ne tik kurorto svečiai, bet ir kitų miestų gyventojai. Netrukus pasklido žinia, kad Birštono vandenims gali atsiverti kelias į Ameriką-čikagietis lietuvis Daubaras domėjosi, kaip į Ameriką nuvežti bent keliolika šimtų "Vytauto" mineralinio vandens, bet šios idėjos teko atsisakyti, nes po importo kaštų toks butelis Amerikoje kainuotų labai brangiai, "apie 20-30 amerikoniškų centų" 1937 m. kursu. Įdomumo dėlei pasinaudojau infliacijos skaičiuokle- 20 amerikoniškų centų 1937 m. šiandien turi 3,59 USD (3,21 EUR) perkamąją galią. Bet, galima sakyti, čikagiečio lietuvio svajonę 2018 m.įgyvendino Ballų šeima, o Amazon parduotuvėje vienas 500 ml buteliukas Vytauto kainuoja apie 1,3 EUR. Birštono kurorto svečių geografija plėtėsi: čia gydėsi dvi Pietų Afrikos gyventojos, viešnios iš Estijos, sveikatinosi Anglijos, JAV, Vokietijos, Austrijos, Palestinos, Latvijos, Prancūzijos, Olandijos, Lenkijos, Sovietų sąjungos piliečiai. Atsirado tai, ką šiandien vadiname "biudžetiniu segmentu", nes kai kurios paslaugos buvo pritaikytos neturtingų darbininkų ir ūkininkų kišenei. Pritraukus mažesnes pajamas gaunančių gyventojų, ėmė mažėti sezoniškumas. Kurortas praktiškai nenukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, paskui buvo plėtojamas toliau. Šiandien irgi mačiau daug statybų, kurortas vis dar auga.

Geras šuo su silpnais nervais.

Birštono muziejus.

Birštono muziejus pasitinka pasislėpęs po statybos darbu kalpoku. Didelė pagarba čia ekstremaliomis sąlygomis dirbančiai muziejininkei, nes dėl remonto muziejus neuždarytas. Lankymas, kaip ir sakralinio muziejaus,nemokamas, fotografuoti irgi negalima. Pradžią muziejui davė geografijos mokytojo Petro Kazlausko surinkta kolekcija. Jai eksponuoti buvo skirta "Tulpės" sanatorijos vasarinė vila "Ramunė", statyta 1932 m. Tarpukaryje čia buvo girininko vila,joje vasarodavo mokytojai. Muziejus įkurtas 1967 m., mokytojas P. Kazlauskas paskirtas direktoriumi. Per metus Birštono muziejų aplanko 10,000 lankytojų. Galvokite apie mane ką norite, bet man didžiausią įspūdį paliko raudonu aksomu išmušta dantisto paciento kėdė su koja minamu pedalu valdomu grąžtu, o prie ranktūrio buvo kažkas panašauas į antrankį...

Birštono muziejus.

Įdomi pavėsinė, bet jau irgi prašosi remonto.

Birštono gėlynai.

Įsivaizduojate, kiek čia darbo įdėta?

Birštono centriniame miesto parke yra labai daug skulptūrų. Nesu šio žanro žinovė ar mėgėja, bet daug skulptūrųman patiko. Šis parkas įkurtas 25 ha miške neiškirtus neivieno medžio.

D.Matulaitė. Vėtrungė.

Neradau autoriaus.

Ursulijus Lepečkojauskas mezga diplomatinius santykius tarp rūšių.

Neradau autoriaus.

S. Žirgulis. Amžių sandūra.

S. Žirgulis. Konsiliumas. // Ursulijus Lepečkojauskas dalyvauja žvėrių konsiliume.

S. Žirgulis. Rugsėjis.

S. Žirgulis. Užmirštas šulinys.

Mineralinio vandens garinimo bokštas. Architektas V. Vytuvis.

"Druskupio" mineralinio vandens garinimobokštas yravienintelis toks įrenginys Lietuvoje. Čia visi norintys gali nemokamaikvėpuoti jūros efekto oru. Garintuvo sienomis tekantis mineralinis vanduo yra veikiamas saulės ir vėjo, todėl garuoja savaime. Naudingų mineralų prisodrintas oras garuoja 50-8 m.spinduliu aplink bokštą. Sakoma, kad kvėpavimas šiuo vandeniu turi tokį patį efektą, kaip kvėpavimas jūros oru. Gręžinys "Rūta" tiekia vandenį šiam įrenginiui. Ši procedūra duoda teigiamą efektą odai-ji tampa elastingesnė, lygesnė, skaistesnė.

Mineralinio vandens garinimo bokštas.

Langas į gamtą. 

Čia visuomet pilna žmonių.

Prie kiekvieno lankytino objekto yra informacinis stendas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.

Senoliai, vaikai, šunys-visi sveikatinasi Birštone. 

Viena iš Birštono biuvečių.

Nemokamai paskanauti mineralinio vandens galima keliose biuvetėse, bet indą gėrimui reikia turėti savo.

Martynas Gaubas moka nustebinti.

Martynas Gaubas. Konteineris.

Kūtvėla žavisi Martyno Gaubo kūryba.

Viena gražiausių vilų Birštone. 

R.Kvintas. Mergaitė.

Martynas Gaubas man žinomas dėl nuostabių darbų Jelgavos ledo ir smėlio skulptūrų festivaliuose. Jo pasiūlytas Vaižganto paminklo modelis pagal seną nuotrauką, kur rašytojas sėdi su savo šuneliu, man labai patiko, deja, kažkas ten su tuo Vaižganto paminklo konkursu "nesukrito".

M. Gaubas. Prieš kelionę.

Kiek emocijų...

Bibliotekėlė.

M.Gaubas. Katytė.

Abudu tokie patenkinti.

Kūtvėla grožisi skulptūromis Birštone.

Cukinijos paskirtis šioje kompozicijoje abejotina, bet ką aš išmanau apie meną.

Birštonas visas skendi gėlėse. 

Raudonosios lelijos.

Žydinčios rožės!

Kurhauze kabo labai elegantiškas sietynas.

Žuvies skyriaus kokybės departamento vyr. specialistas atlieka seniai suplanuotą patikrinimą.

Mane žavi ant lauko palangių auginamos gėlės. Jų niekas nenudrąsko!

"Versmės" sanatorijos fontanas. Miesto architektai šią teritoriją matė kaip centrą.

"Versmės" sanatorijos biuvetės vitražo fragmentas.

Birštone patartina turėti grynųjų pinigų, nes mažose įstaigose nepriima banko kortelių. Pats miestasman paliko labai malonų įspūdį, tačiau nakvynei rekomenduočiau rinktis toliau nuo centro esančias vietas, nes labai daug žmonių, visur bruzdesys ir triukšmas. Vakarėjant užsipildė kavinės ir restoranai, ilgėjo užsakymo laukimo laikas, kai kur lankytojus išprašydavo, jeigu tie nebuvo iš anskto rezervavę staliuko.

Kiek nerimavau, ar visi norintys važiuoti į Vilnių tilps į autobusą, bet be reikalo, nes autobusas buvo didelis. Daug keleivių įlipo Birštone, Aukštadvaryje ir Trakuose, jie pirko bilietus iš vairuotojo, todėl mūsų reisas vėlavo atvažiuoti į Vilnių dvidešimt minučių. Jiezno autobusų stotis yra praktiškai avarinės būklės, ten du autobuso rato apsisukimai iki griovio. Kol mūsų autobuso vairuotojas ten prakaituodamas išsisukinėjo, aš net žegnojausi.

Kelionės išlaidos:

• autobusas Vilnius-Birštonas-Vilnius 14,40 eur
• pietūs (šaltibarščiai ir kugelis) 4 eur
• atvirukai, pašto ženklai, magnetukas, pleistras nubalnotam pirštui: 3,80 eur
• kava, arbata: 3,50 eur
• maistas į kelionę: 3 eur
• WC Vilniuje: 0,50 eur
• saugomų teritorijų lankytojo bilietas: 1,35 eur

Viso: apie 31,00 eur

O jūs jau įlipote į aukščiausią apžvalgos bokštą Lietuvoje?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Apžvalgosbokštaitė