Žiežmariai-Napoleono lobio beieškant. Mažo miestelio didelės galimybės.

Žiežmarius turbūt žino kiekvienas, nes juos kerta judriausias Vilnius-Kaunas kelias Lietuvoje. Čia per valandą sustoja 3-4 tarpmiestiniai autobusai, kurių galutinis kelionės tikslas būna ir tolimiausi šalies kampeliai. Žiežmarius labai patogu aplankyti būtent atvažiavus autobusu, nes paskutiniai reisai išvyksta apie 22.00 val. Aš Žiežmarius esu daugybę kartų pravažiavusi, tai šį kartą nusprendžiau čia išlipti pasivaikščioti. Verta žinoti, kad autobusai į pačius Žiežmarius neužsuka, jie sustoja sustojime prie viaduko, palikdami Žiežmarių centrą 1-2 km šone.

Vilnius-Kaunas kelias, sustojimas Žiežmariuose. Stotelė kažkodėl be pavadinimo, "kam reikia-tas žino". 

Tik išlipau, o Žiežmariai jau renka turistinius taškus- netoli stotelės yra informacinė lenta apie Žiežmarius. Informacija pateikta lietuvių ir anglų kalbomis. Vilniuje, deja, jau būtų apdergta vandalų, o čia, prašom, net tviska. Atskiras ačiū už anglų kalbą-iškart aišku, kad orientuota į užsienio turistus.

Žiežmarių istorija.

Miestelio pavadinimas kildinamas iš kairiojo Strėvos intako Žiežmaros, nors šis intakas miestelio nesieka. Gali būti, kad miestelis dėl kažkokių priežasčių persikėlė toliau nuo vandens. O galbūt jis taip pavadintas dėl gausios kažkada klestėjusios žiežulų ir raganų "žiežmarų" bendruomenės? Sunku pasakyti. Žiežmariai pirmą kartą Kryžiuočių kelių aprašymuose paminėti 1387 m. Kalbama, kad prie Strėvos upelio įvyko Strėvos mūšis 1348 m., nes tai metais Prūsijos magistras apgulė Trakus ir Strėvos pilį (Strawilissen). Aštuonias dienas truko mūsų krašto niokojimas. Algirdas su Kęstučiu pasivijo atsitraukiančius Kryžiuočius ir užvirė mūšis, abi pusės patyrė didelių netekimų. Galiausiai lietuviai buvo privesrti trauktis per užšąlusią upę, ten ledas neatlaikė ir daug karių paskendo. Upė pasiglemžė Algirdo ir Kęstučio brolį, Naugardo ir Pinkso kunigaikštį, Narimantą. Tai buvo skaudi netektis. Manoma, kad Strėvos mūšio metu gyvybės neteko ir dar vienas Gedimino sūnus-Manvydas. Tais pačiais metais Kryžiuočiai sėkmingai puolė Žemaitiją, o netrukus nuo LDK žemių atsiskyrė Smolenksas ir Pskovas; Švedijos karalius nuniokojo be valdovo likusias Narimanto žemes Naugarde., o Lenkijos karalius pasinaudojo proga ir puolė Volynę-vienu žodžiu, kaimynus turėjome tai neduok pone Dieve niekam. Pašlijo Gediminaičių brolių santykiai-be Algirdo žinios Kęstutis derėjosi dėl krikšto. Padėtį pavyko stabilizuoti, bet ši vidaus krizė neliko be pasekmių.

Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Latvija? Dauguvos kilpos, Slutiškių sentikių sodyba, Pliaterių palikimas Kraslavoje ir Agluonos bazilika.

Antros dienos Daugpilyje rytas apsiniaukęs, bet nors nelyja. Šiandien numatyta labai turininga programa, kurią aš pati užsiprašiau-būtinai šį kartą bent akies krašteliu noriu pamatyti Kraslavą ir Agluoną. Dar yra laiko iki išvykimo, tai pabimbinėju aplink viešbutį.

Daugpilio gimtadienis.

Daugpilio įkūrimo metais laikomi 1275 m., kai Livonijos ordinas dabartinio Daugpilio apylinkėse pasistatė pirmąją pilį. Naujoji pilis arčiau dabartinio Daugpilio buvo pastatyta 1577 m., kai Rusijos caras Ivanas Žiaurusis nusiaubė kraštą ir sunaikino senąją pilį. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro valdymo metais (šios žemės kaip Livonija buvo istorinės LDK ir vėliau ATR dalis) pilis nebeteko strateginės reikšmės ir valdovas liepė imtis fortifikacijų statybos, Didžiojo Šiaurės karo metais planai atstatyti pilį galutinai žlugo, o laikui bėgant jos likučiai sunyko. Garsioji Daugpilio tvirtovė, kurioje šiandien galima apsilankyti, buvo pradėta statyti 1810 m. Rusijos caro Aleksandro I nurodymu, baiminantis Napoleono atėjimo, bet statybos darbai realiai užsitęsė iki pat 1878 m.

Daugpilyje galima pasivažinėti tramvajumi. 

Latvijos gamta nepatyrusiam žvilgsniui nuo Lietuvos gamtos nesiskiria, tačiau juntasi, kad kraštas rečiau apgyvendintas nei pas mus. Gamtos parkas "Daugavas loki", t.y. Dauguvos upės kilpos, driekiasi nuo Naujenes iki Kraslavos. Šios kilpos laikomos seniausiu geologiniu susiformavimu Latvijoje ir nuo 2011 m. yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo laukimo sąrašą, nors oficialiai dar UNESCO vietovės statuso neturi. Dauguvos upė buvo reikšminga šio krašto gyventojams kaip maisto, vandens ir transporto šaltinis, palei ją statėsi pilys ir kūrėsi gyvenvietės. Vienu metu šis gamtos objektas puikavosi ant latviško dešimties latų banknoto. Mes sustojame prie Vasargelisku apžvalgos bokšto, nuo kurio galima pasigrožėti Dauguvos kilpomis.

Mums dabar nepakeliui, bet man smalsu būtų kada nors ateityje užsukti į netoliese nuo Vasargelisku apžvalgos bokšto esantį Dinaburgo pilies pažintinį taką būtent ten, kur ir stovėjo ta pirmoji Livonijos ordino pilis. Tai jeigu kas keliausite automobiliu ir turite laisvės sau programą pasikoreguoti, galite ir į šį taką užsukti.

Kūtvėla keliauja į malonų miestą Marijampolę arba Cukrumi nubarstytas lietuviškasis Majamis.

Reportažo partneris: Marijampolės turizmo informacijos centras.

Nenoriu girtis, ale šį savaitgalį svečiavausi Marijampolėje. Žemėlapiai nesutaria dėl geografinės šio miesto padėties: Suvalkijoje ar Sūduvoje yra toji Marijampolė? Geografinės priklausomybės nustatymo metodika yra labai paprasta- jeigu gimei Marijampolėje, tai esi tikras sūduvis, o jeigu "atsivilkai" iš kitur, t.y. persikėlei čia gyventi, tai esi suvalkietis. Genialu!

Paminklas Tautai ir kalbai, Marijampolė.

Į Marijampolę laikinai "atsivilkti" ketinau jau seniai, ir štai pagaliau prisiruošiau! Apie Marijampolę buvau girdėjusi tik tiek, kad tai labai gražiai tvarkomas miestas ir kad Marijampolės savivaldybė geriausiai Lietuvoje įsisavina ES lėšas, bet jų neiššvaisto visokioms biezabrazijoms, o protingai investuoja į miesto gerbūvį, kad čia būtų gera marijampoliečiams ir miesto svečiams. Marijampolės miesto pradžia yra Kvietiškio dvaras, kurį 1717 m. pastatė Prienų seniūnas grafas Morkus Antanas Butleris ir jo žmona Pranciška Ščiukaitė Butlerienė. Vieta, reikia manyti, buvo iš tiesų graži, nes dvaro pavadinimas greičiausiai kildinamas iš lenkiško žodžio "kvietkas", t.y. gėlė. Tuo laikotarpiu prie dvarų kūrėsi miesteliai, todėl netoli Kvietiškio dvaro išaugo miestelis Starapolė, šiandieninės Marijampolės pradininkas  (pirmas Starapolės paminėjimas datuojamas 1732/1736 m., iki tol vietovė žinota kaip Pašešupio kaimas). Pats Marijampolės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1750 m., o sovietinės okupacijos metais 1955-1989 m. miestas buvo vadinamas Kapsuku. Šiandien Marijampolė didžiuojasi susigrąžinusi istorinį pavadinimą ir nedaro jam gėdos. Taigi, dėl ko verta "vilktis" į Marijampolę?

Naujas Kūtvėlos žaisliukas: Seat Guru ir sėdimos skrydžio vietos rekomendacijos.

Pradėjau ruoštis į kelionei Violetinį Miestą (taip vadinami Atėnai, senoji Jonija, nes graikiškai "ion" reiškia violetinę spalvą) ir susizgrimbau, kad jau pats laikas užsiregistruoti į skrydį. Skrendu, žinoma, su Ryanair (dėl savo aptarnavimo lygio dar žinomu kaip "Ryanair the Cattle Air" arba "skraidantis gyvulinis vagonas"), renkuosi, vėlgi žinoma, nemokamą sėdėjimo vietą (už skrydį jau ir taip 109 eurai suploti, tai kaip sąžinės reikia neturėti dar ir už sėdimą vietą pinigus lupti?) ir gaunu 33 eilę. Ir man tai kažkodėl nepatinka...Ne, ne todėl, kad mūsų tautosakoje skaičius trisdešimt trys reiškia trydą, tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo, bet todėl, kad man atrodo šią vietą būsiant visiškoje lėktuvo uodegoje. Puiki proga išbandyti naują žaisliuką: Seat Guru. Ši gudri priemonė man visą teisybę apie lėktuvą ne blogiau už Delfų orakulą pasakys.

Taigi, pirmas žingsnis: reikia susirasti skrydžio numerį ant įlaipinimo kortelės (arba, kas jau lietuviškai nebemoka, "bordingpaso"), jame esančią skrydžio informaciją suvesti į reikiamus langelius taip, kaip parodyta, ir spausti "Find Seat Map".

Skrydžio informacijos suvedimas.

Toliau, dėl kažkokių man nežinomų priežasčių, ta patį reikės pakartoti kitame puslapyje: galbūt sistema norsi įsitikinti, kad du kartus informaciją pasitikrinęs keleivis suves teisingus skaičius? Jeigu nežinote savo skrydžio numerio arba tingite kuistis ir ieškoti savo skrydžio bilietų, reikia spausti "I don't know my flight number" ir ten pagal iš kur skrendama, į kur skrendama bei datą kada skrendama sistema pati suras tinkamus variantus, tada reikės tik pasirinkti tą skrydį, kuris vyks nusipirktu laiku. Na, bet čia jeigu atmintis gera, man atrodo paparasčiau tą skrydžio bilietą ar įlaipinimo kortelę apžiūrėti iš visų pusių. Taigi, pakartotinai suvedame duomenis ir spaudžiame "Go". Štai dabar turi atsirasti skrydžio informacija, o norint sužinoti sėdynių išdėstymą reikia spausti "View Map". Nudžiugau, kad mane į Graikiją skraidins Boeing firmos lėktuvas, juose aš visada labai patogiai jaučiuosi, nes skrenda jie kaip per sviestą ir leidžiasi kaip ant pūkų.

Pakartotinas skrydžio informacijos suvedimas.

Atsidariusiame lėktuvo plane aiškiai išskiriamos dvi erdvės: 51 pagerinta vieta ir 138 ekonominės klasės vietos. Dabar reikia ieškoti mano 33 eilės: o gal ji visgi ne paskutinė?

Savo eilės paieška.

Deja, 33 eilė yra paskutinė šiame lėktuve, o už jos-tualetai. Man paskirta vieta prie praėjimo ("aisle seat"), ją pažymėjau žvaigždute. Šone matomi keleivių komentarai, kurie gali padėti išsirinkti gerą sėdimą vietą, jeigu esate išrankus keleivis.

Savo sėdimos vietos nustatymas.

Jeigu mėgstate pats pasirinkti (turbūt, mokamą?) sėdimą vietą lėktuve, tai pelės rodykle pakibus virš sėdimos vietos pasirodo toks langelis su detalesne informacija. Man buvo dvi naujienos: gera ir bloga. Gera naujiena buvo ta, kad tualetas labai netoli, o bloga naujiena buvo ta, kad juo naudosis visi kas netingės, yra netgi tokia kategorija žmonių, kuriems būtinai ten prireikia vos pilotas išjungia saugos diržų ženklą. Bet aktualu buvo sužinoti, kad virš šios eilės nėra lentynos bagažui pasidėti. Kadangi skrendu ekonomine klase ir be pirmenybinio įlaipinimo (my Mom didn't raise a fool!), tai vienas mano bagažo vienetas iš dviejų leistinų (t.y. viena nedidelė kuprinė) bus nemokamai paimtas prie įlaipinimo vartų ir man reikės jį atsiimti nuo bagažo karuselės jau nusileidus Atėnuose. Antrasis leistinas bagažo vienetas bus maža rankinė, kuri tilps po sėdyne. Tiesą sakant, neprisimenu, kad man kada nors būtų ko nors prireikę iš tos prikimštos kuprinės ant lentynos, o mažasis rankinukas visada keliauja prie manęs, nes ten būna piniginė ir Ursulijus Lepečkojauskas (apie Atėnų kišenvagius žinome, todėl rankinuke vešimės užtaisytus pelėkautus).

Papildoma detali informacija.

Lėktuvo salono plane kai kurios vietos pažymėtos specialiais ženklais. Mano atveju visa 33 eilė yra rožinė. Greta plano yra spalvų šifro raktas, o jame rožinė spalva įvardinta kaip "bloga vieta".

Spalvų kaleidoskopas.

Mano nuomone, ši sėdėjimo vieta tikrai yra prasta dėl kelių priežasčių. Visų pirma, nėra bagažo lentynos. Šiuo atveju neturiu antro bagažo vieneto lėktuvo salone, todėl gal ir nelabai aktualu, bet žiemos metu skrendant nebūtų kur paltuko pasidėti, tektų prašytis pas kaimynus į jų lentynas, o to aš labai nemėgstu. Kita priežastis- beprotiškas šaltis. Esu ne kartą skridusi lėktuvo uodegoje ir ten arba siaubingai kondicionuoja, arba vyksta kažkoks globalinis atšalimas, nes būtinai reikia megztinio ilgomis rankovėmis,- turėkite tai omenyje, jeigu skrisite lėktuvo uodegoje. Turiu įtarimą, kad šio skrydžio registracija tik prasidėjusi (nemokamas vietas dalina gana ribotą laiką) ir man išmetė tokią prastą vietą dėl to, kad galėtų pasiūlyti ją pakeisti primokant papildomai, o kainos, priklausomai nuo skrydžio, Ryanair lėktuvuose vienam žmogui svyruoja apie 5 eurus, 7 eurus, 13 eurų...Aš truputį įsižeidžiau dėl tos 33 eilės, todėl išdidžiai joje atsėdėsiu. Tiesą sakant, už tokią kainą, kaip Ryanair skraidina Europoje, aš ir atstovėti visą skrydį galiu.

Yra ir pliusų. Sakoma, kad aviakatastrofos metu daugiausia šansų išgyventi (69-78 proc. tikimybė) turi būtent sėdintys lėktuvo uodegoje, tiesa, tai būtų vidurinės sėdėjimo vietos. Bye bye, first class passengers, taip sakant. Tačiau esu tikra, kad drebinti kinkomis Ryanair lėktuvuose nėra prasmės, nes ar kada esate girdėję apie sudužusį Ryanair lėktuvą? Taip, jų skrydžiai nukreipiami, atidedami, atšaukiami (žiūrau į jus, Prancūzijos streikų niekadėjai), bet jie nekrenta. Štai š.m. balandį Telegraph publikavo reportažą The airlines that have never had a single plane crash: nuo 1985 m. skrendantys Ryanair lėktuvai yra tame saugiame sąraše.Yra žinomas tik vienas sunkus nusileidimas Romoje 2008 m., kai į lėktuvą trenkėsi būrys paukščių. Kitas pliusas- nereikės laukti, kol pajudės prieš mane sėdintys keleiviai atidarius duris Atėnuose, nes išlipsiu pirma! Tai yra neabejotinas privalumas, jeigu reiktų pereiti pasų patikrą, kur nutįsta beprotiškos eilės.

Dar pasidomėjau Boeing lėktuvais (aš sakau "Bojingas" ir "Rajanėras", ir ką jūs man?): 1916 m. šią įmonę JAV įkūrė William Boeing (1881-1956). Deja, jis mirė nuo širdies smūgio metai prieš pirmąjį sėkmingą komercinį Boeing 707 skrydį. Beje, Boeing įmonė kūrė raketas devynioms JAV "Apollo" programoms į Mėnulį, viena iš jų pakėlė Neil Armstrong į jo istorinę kelionę. Trumpas filmukas apie Boeing 737 Next Generation sukonstravimą. Kai pasižiūrai, tai kaip ir nieko sunkaus nėra, galima tą Boeing lėktuvą ir namų sąlygomis susidėti.

 

Na, o kur Jūsų kitas skrydis ir ką gero/blogo apie Jūsų sėdimą vietą pasakė Seat Guru? O gal šiaip turite kokios įdomios informacijos apie sėdimas vietas lėktuve?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla Bojingaitė

Imkite į mane ir ateikite-Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Studijų laikais (2000-2004 m.) man teko tik tvirtai visomis keturiomis įsikabinus į durų rankeną porą kartų praverti sunkiasvores M. Mažvydo bibliotekos duris, o priėjimą prie skaityklų saugojo piktas dėdė su uniforma, leidęs prasinešti tik tušinuką ir bloknotą plastikiniame permatomame maišelyje. Sprendžiant iš visko, knygos tada buvo labiausiai kėsinamąsi nugvelbti nacionalinė vertybė, ir net sąžiningi piliečiai, tokie kaip Vilniaus arkivyskupas, priešais to pikto dėdės su uniforma žvilgsnį susimąstydavo dėl savo sąžinės tyrumo. Šiandien tai-tolimas nemalonus prisiminimas. Mažvydo biblioteka dalyvaus kitą savaitgalį vykstančiame Open House Vilnius renginyje, todėl čia ir užsukau pirmiausia. Dabar man nebereikės laukti eilėje atviros architektūros renginio metu, nes nemokamos ekskursijos M.Mažvydo bibliotekoje rengiamos dažnai. Kviečiu pasmalsauti!

Lietuvos nacionalinė biblioteka.

Nuo 1387 m. Lietuvos krikšto, LDK Romos katalikų bažnyčia buvo priskirta Gniezno vyskupijai. Mažai tikėtina, kad vartoti lietuvių kalbą bažnyčiose iš Gniezno būtų nurodyta. Juk net to meto svarbūs valstybės dokumentai rašyti lotynų, kanceliarine baltarusių, bažnytine slavų kalbomis, korespondencija su Ordinu buvo vokiška, dėl valdovų personalinių unijų su Lenkija kelią į mūsų visuomenę atkakliai skynėsi lenkų kalba... Jeigu bažnytinėse apeigose greta lotynų kalbos ir buvo leista vartoti gimtąją, t.y. lietuvių kalbą, trūko ja mokančių dvasininkų, o pagrindine aukštąją mokykla dvasininkams iš Lietuvos buvo Krokuvos universitetas. Vilniaus regionas XVI a. buvo vis dar stipriai lietuviškas, priešingai, nei tvirtina dažnai cituojami šaltiniai, kad, neva, čia viskas buvo sulenkinta vos ne nuo akmens amžiaus.

Dienos kelionė į Klaipėdą ir Lietuvos jūrų muziejaus akvariumo lankymas. Lietuva ir "Titanikas"?-Ryšys egzistuoja!

Mano susidėliota Klaipėdos pažintinė programa buvo tokia plati, kad uostamiestyje ketinau praleisti tris dienas. Labai norėjau sutikti pirmąjį 2018 metų kruizinį laivą (šiemet tai "Astoria", plaukianti po Portugalijos vėliava), bet susirašinėjimas su šio laivo viešųjų ryšių atstovais nieko nepešė, tik spengiančią tylą eteryje. Šią kelionę planavausi būtent balandžio mėnesiui ir netrukus reikėjo apsispręsti galutinai, nes gegužė visa jau užkimšta išvykomis, birželis rezervuotas gidavimo akreditacijai ir kelionei į Alytų, kur ketinui eiti Camino Lituano keliu, o ir kiti mėnesiai pamažu "apauga" naujomis kelionių kryptimis. O čia netikėtai mano akys nukrypo dar ir į Augustavą, nes dienos kelionė į Suvalkus pateisino mano lūkesčius, ir tada kilo grynai buitinis finansinis klausimas dėl kelionės krypties, nes traukinio bilietas į abi puses iš Vilniaus į Klaipėdą (tiesiogiai) ir Augustavą (su persėdimu Kaune) kainavo beveik tiek pat. Čia man protingai patarė mano Kūtvėlos Facebook paskyros sekėjai: vėsų pavasarį geriau leisti laiką uždarame Klaipėdos akvariume, o šiltą vasarą geriau leisti atvirame Augustave. Beliko apsispręsti iš esmės: ar man vis dėlto reikalinga nakvynė Klaipėdoje? Čia savo žodį tarė biudžetas, kuris yra toks, koks yra: ne, nereikalinga. Viskas labai paprasta: nakvynė biudžetiniame no frills sektoriuje reiškia papildomas išlaidas vakarienei ir pusryčiams, o nakvynė labiau high end sektoriuje iš esmės ir reiškia... brangesnę nakvynę. Jūs nepatikėsite, kaip brangu yra nakvoti Klaipėdoje! Mano paskaičiavimais, naktis Klaipėdoje man kainuotų papildomai nuo 30 eurų. Išbraukus nakvynę iš kelionės plano, liko surasti tokį traukinio ar autobuso grafiką, kuris darbo dieną duotų man daugiausiai laiko Klaipėdoje, bet būtų proto ir biudžeto ribose. Kodėl darbo dieną? Visų pirma, dažnai savaitgalio maršrutai iš Vilniaus turi pakankamai vėlyvus išvykimus; visų antra, nenorėjau būti sutrypta organizuotų nusikalstamų vaikų grupių, kokių tikrai nepavyks išvengti savaitgalį. Po ilgų knaisiojimųsi po traukinių ir tarpmiestinių autobusų grafikų džiungles išsirinkau TOKS NEO reisą Vilnius-Klaipėda-Vilnius, kuris mane pristatytų į Klaipėdą 09:50 val ryte ir namo išvežtų 17:45 val vakare. Rinkausi būtent NEO liniją dėl to, kad šiame autobuse būna WC, kuriuo-dabar pusė Lietuvos autobusinių agentūrinių keleivių griebsis už širdies-keleiviams naudotis leidžiama, o man po pernai patirtos avarijos ir dubens kaulų operacijos (aš pusę metų nevaikščiojau) į WC reikia dažniau negu anksčiau. Šios vienos dienos išvykos planas buvo apsilankyti atnaujintame Lietuvos jūrų muziejaus akvariume ir pasivaikščioti po pačią Smiltynę bei Kopgalį pagal turistinį lankstuką iš šių metų Adventuro parodos. O kadangi buvo penktadienis ir dar trylikta diena, tai išvyka žadėjo būti nenuobodi ir nedaug trūko, kad ilgai ir kruopščiai planuota kelionė į Klaipėdą būtų neįvykusi.

Rūšių draugystė.

Apie ką paslaptingai tyli Kernavės piliakalniai? Dienos kelionė į pirmąją LDK sostinę.

Kernavės archeologinė vietovė dar vadinama Lietuvos Troja, Lietuvos Pompėja...Šios vietovės reljefą suformavo paskutinis ledynmetis (prasidėjęs prieš 2,6 mln metų ir pasibaigęs, įvairiais skaičiavimais, prieš 10,000-15,000 metų), o čia apsigyvenęs žmogus patobulino šį gamtos kūrinį pagal savo poreikius. Kernavės pavadinimas, kaip ir dažnas reiškinys Lietuvoje, turi du paaiškinmus: faktinį ir legendinį. Manoma, kad vietovės pavadinimas yra hidroniminės kilmės, t.y. pagal artimiausią vandens telkinį, o Kernavė tokius turi netu du, nes Pajautos slėnyje teka Kernavės ir Kernavėlės upeliai. Legendinė pavadinimo kilmė siejama su Romos didiko Palemono anūku Kerniumi. Žinomas istorikas Mečislovas Jučas taip aiškina :" Bychovco kronikos legendinėje dalyje lietuvių kilmės iš romėnų pradininkas yra ne imperatoriaus Nerono giminaitis Palemonas, atvykęs į Lietuvą 18 m. po Kristaus, o Romos kunigaikštis Apolonas, dėl Atilos persekiojimų palikęs savo kraštą 401 m. ir atvykęs Lietuvon [...] bei pasivadinęs Palemonu." Taigi, sakoma, šio Apolono-Palemono sūnus Kunas įkūrė Kauną, o jo anūkas Kernius- Kernavę. Kadangi mūsų krašto didikai mėgdavo pasididžiuoti legendiniais protėviais iš Romos, sakoma, kad iš Kerniui priskiriamo Kitauro herbo giminės kilo didikai Alšėniškiai, Giedraičiai.

Apie Kernavę gerbiamas Skaitytojas turbūt bus jau ne kartą ir ne du skaitęs internetuose, bet tai greičiausiai bus ne taip trūkstami šios vietovės kelionės aprašymai, kuriuos galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, o karčios (nors teisingos) kritikos negailintys straipsniai. Vienas tokių straipsnių Kodėl Kernavė, pirmoji Lietuvos sostinė – gyvas paveldas, tokioje varganoje padėtyje? (2017 m. balandis) kėlė klausimus dėl išskirtinių kelio ženklų nebuvimo, turistams nepritaikytos autobuso stotelės, prasto visuomeninio susisiekimo su Vilniumi, minimaliu turistinių paslaugų skaičiumi pačioje Kernavėje, turizmo informacijos centro nebuvimo...Dažnai kaltinamas sezoniškumas, nes sezonas Kernavėje tradiciškai prasideda gegužę ir trunka iki rugsėjo. Tačiau, kaip sako tie patys mūsų didikų protėviai lotynai, "praemonitus praemunitus", t.y. "kas įspėtas, tas apginkluotas". Taigi, apsiginkluojame ir- į Kernavę!

Kernavės archeologinė vietovė. © Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija.

Iš Vilniaus į Kernavę patogu atvykti autobusu iš Vilniaus autobusų stoties. Patariu pradėti kelionę būtent iš autobusų stoties, o ne lūkuriuoti vienoje iš tarpmiestinio susisiekimo stotelių Vilniuje, nes kartais į reisą išleidžiamas mažylis mikroautobusas ir gali nelikti sėdimų vietų. Bilietas į Kernavę perkamas iš vairuotojo, Vilniaus autobusų stoties kasose ir internetu jis neparduodamas. Ateikite kiek anksčiau ir užsiimkite eilę prie autobuso platformos. Pilna bilieto kaina Vilnius-Kernavė yra 2,90 eur, atgal grįžti kainuos panašiai. Autobuso grafikus rasite čia: Autobusų bilietai. Atkreipkite dėmesį, kai kai kurie reisai yra tiesioginiai, o kai kurie-su persėdimu.

Šiais metais keliauk kitaip. Adventur 2018 įspūdžiai.

Šį savaitgalį nuėmiau gausų kasmetinį tušinukų, užrašų knygelių ir kalendoriukų derlių, t.y. lankiausi kasmetiniuose turizmo atlaiduose- kelionių ir laisvalaikio naujienų parodoje Adventur 2018. Nors ėjau labai tikslingai su mane dominančių aplankyti vietų sąrašu, vis tiek parsinešiau visą šūsnį papildomos reklaminės medžiagos ir į šių metų kelionių tvarkaraštį įtraukiau porą naujų krypčių. Na, kaip sakoma, nori Dievą prajuokinti-papasakok savo planus, ar ne?

Šių metų tema-kitoks keliavimas.

Kiek prisimenu, šiemet buvo pirmas kartas, kai buvo galima įsiamžinti ant raudonojo kilimo. Labai vykusi idėja!

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Adventur 2018 turizmo parodoje. 

Lietuvos salė buvo inovatyviausia ir jaukiausia iš visų keturių salių. Čia parodos dalyviai svečius pasitiko atnaujintais stendais ir informatyviais žemėlapiais, vaišino vietiniais gardėsiais; tarp parodos dalyvių jautėsi konkurencija dėl turistų dėmesio. Tiesa, sekmadienį antroje dienos pusėje kai kurie stendai pradėjo tuštėti ir užsidarinėti gerokai iki oficialios turizmo parodos pabaigos, ypač tas pasakytina apie užsienio šalių atstovus (bet juos galima suprasti, todėl skaitykite toliau).

Elinos Makropulos paslaptis: Kūtvėlos įspūdžiai iš Lituanicono renginio.

1913 m. advokato padėjėjas Vitekas pastebi, kad byla tarp dviejų šeimų trunka jau šimtmetį. Jo viršininkas advokatas atstovauja vienai pusei, viduriniosios klasės atstovams Gregorams, prieš aristokratų Prusų šeimą. Byla jau pasiekusi Aukščiausiąjį teismą ir šiandien laukiama sprendimo. Advokatas grįžta iš nenusisekusio teismo posėdžio lydimas garsios dainininkės Emilijos. Dainininkė pažeria kompromituojančios medžiagos apie bylos dalyvius su tokiu užtikrintumu, kad kyla klausimas, kodėl scenos artistė domisi šia paveldėjimo byla. Iš tiesų, Emiliją labai domina vienas tarp bylos dokumentų esantis ją kompromituojantis laiškas, ir ji siekia jį paimti bet kokiomis priemonėmis. Kai veiksmas įsibėgėja, aplinkybių įsprausta į kampą Emilija prisipažįsta, kad ji gimė Kretoje 1585 m., o jos tėvas sukūrė nemirtingumo eliksyrą. Ir štai jau 300 metų kaip ji, keisdama vardus, vaikšto šia žeme. Laiške, kurio ji ieško, yra gyvybės eliksyro receptas, kurio jai reikia prasitęsti gyvenimą dar trims šimtmečiams. Tai-tik kelios nuotrupos iš apie 1922 m. parašyto Karelo Čapeko kūrinio "Věc Makropulos", dar verčiamo kaip "Makropulos paslaptis" ar "Makropulos Daiktas". Klausimas, kurį nagrinėja ši pjesė, yra toks: kada užtenka gyventi? Ar yra prasmė gyventi, kai tu viską patyrei ir pažinai? Ar yra prasmė gyventi, kai tu nebeturi ką mylėti, nes jie vieną dieną pasensta ir numiršta, o tu-amžinai jauna? Jūsų dėmesiui- San Fransicso operos pastatymo momentai.

Tai- tik vienas iš klausimų, kuriuos gvildeno į net jau dvidešimt aštuntąjį Lituanicono renginį "Iš praeities į ateitį" susirinkę fantastikos žanro mėgėjai ir kūrėjai. Kas yra fantastika? Manau, fantastika yra viskas, kas neegzistuoja realybėje. Štai-stalas. Jį galima paliesti. Jis realus. Štai -žiurkėnas Kristupėlis. Jį galima paliesti. Jis realus. Štai- pirma turistinė all included kelionė į Saturną. Kol kas-tai fantastika. Prisipažinsiu, šio renginio metu mano fantastikos supratimas kiek prasiplėtė netikėta kryptimi: fantastika gali būti baltų dievai, virtę stalo žaidimo kortomis, dar fantastika gali būti virtualus pasivaikščiojimas su specialiais akiniais, atgiję cosplay įkūnyti japoniškos animacijos herojai, ar net Totoro pliušinis žaisliukas. Gal nė nebūčiau ėjusi į šį renginį, jeigu ne Adomas Rutkauskas, vienas iš renginio organizatorių, žurnalistas, Ingress žaliosios frakcijos narys, fotografas ir šiaip geras žmogus. Jis taip reklamavo šį renginį, kad nenueiti tiesiog nebuvo galima, o tai, kad renginys buvo nemokamas, dar stipriai grojo mano suvalkietiškais genais, dėl kurių suaktyvėjimo ne laiku ir ne vietoje aš jau ne kartą skundžiausi. Renginio organizatorių duomenimis, šiandien jie sulaukė 500+ lankytojų. 

Renginys vyko Socialinių mokslų kolegijoje visą šeštadienį. Renginio erdvės buvo suskirstytos pagal veiklos pobūdį, o paskaitoms/pranešimams pakviesti savo srities specialistai. Netgi kavinė dirbo pilnu pajėgumu! Tas buvo labai svarbu, nes pertraukos tarp renginių buvo kaip tik reikiamos trukmės, kad būtų galima pavalgyti ar apžiūrėti pardavimui suneštas gėrybes. Tiesa, veiklų ir parodų galėjo būti daugiau, nes viską apeiti neužėmė labai daug laiko, o paskui liko tik arba valgyti, arba naršyti internete iki kitos paskaitos. Šiaip futuristė iš manęs nekokia, aš gyvenu šia diena, bet kai kurie pranešimai nustebino savo aktualumu ir drąsa. Self-driven public transport buses? Ar jūs rimtai????

Ursulijus Lepečkojauskas nagrinėja renginio programą.

Renginio atidarymas buvo numatytas 11.00 val. Iki Socialinių mokslų kolegijos mudu su Ursulijumi Lepečkojausku atvažiavome labai patogiai autobusu (kol kas dar vairuojamu ne roboto). Prie įėjimo lankytojus žiedavo apyrankėmis (kurių paskirtis escaped me iki to momento, kai paaiškėjo, kad jų numeriai dalyvaus loterijoje, bet žinant mano sėkmę tai tas pats, kas paparčio žiedo ieškoti) ir dalino renginio programas. Viskas nemokamai!

Rūšių draugystė ir solidarumas-labai svarbu bet kuriame amžiuje.

Daugiausiai lankytojų dėmesio sulaukė prekystalis su Totoro pliušiais ir azijietiškais (japoniškais, korėjietiškais) skanumynais (krevečių skonio čipsai fui kaip baisu). Kainos, lyginant su kokia Alibaba, nekonkurencingos, bet moteriška širdis išsileido pamačius tokį gražų Totoro ir ranka pati iš rankinės ištraukė piniginę. Ursulijus Lepečkojauskas irgi džiaugiasi, tik žiurkėnas Kristupėlis pasakė, kad jo šeimininkė tai reto kvailumo moteriškė. 

Powerbank dabar jau nebe aksesuaras, o būtinybė.

Kai telefono gyvybės linija ėmė panašėti į heart stop liniją, parašiau skelbimą: "Jauna fantastikos mėgėja su Samsung susipažintų su powerbanko turėtoju #Lituanicone profesionaliems trumpalaikiams santykiams". Bet grotžymė nebuvo pakankamai populiari pritraukti gudramobilių firmos savininką ar bitcoinų štampuotoją, laimei, toks pažįstamas Gediminas visur dabar su powerbanku vaikšto, tai pabuvo mano telefonui energijos donoru. 

My smile is irresistible. My beauty is killing. My army is ruthless. I am Medeina, Goddess of All Beasts.

Šita kaukė kortų žaidimo "Baltų dievai" kūrėjų stende buvo tikras selfių magnetas. Šiaip stalo žaidimams esu stipriai abejinga, nes dar neaptikau jokio žaidimo, kur galima žaisti vienam (arba su sukalbamu žiurkėnu). Buvo nedidelis stendas su komiksais, bet nusivyliau neradusi jokio knygynėlio ar tiesiog laikinos bibliotekėlės. Būtų gerai, jeigu atsirastų ir fantastinės literatūros pasiūla tokio renginio metu, bent jau su klasikiniu repertuaru: Azimovas, Velsas, Vernas...Galima ir iš antrų rankų. Manau, koks nors dėvėtų knygų knygynas galėtų susidomėti dalyvavimu kitais metais. 

Selfių akimirkos. Kas tik nevaikšto šia žeme.

Ir kaip visos šios paikystės, turbūt paklaus mano gerbiamas Skaitytojas, rišasi su dabartimi, su realybe, ir iš viso, kodėl reikia eiti į tokius renginius, o ne važiuoti grybauti į Varėną? Arba, pavyzdžiui, iškuopti žiurkėnui narvelį? Atsakau. Povilas Poderskis skaitė pranešimą apie drąsų naują pasaulį, kuris ateis nepaisant mūsų norų. Tai žinote, gerbiamas Povilai, galėtų tas naujas pasaulis ir greičiau ateidinėti, jeigu ką. Aš neatsakinėju į tam tikras užklausas socialiniuose tinkluose, jeigu atsakymą galima rasti Google, o tokių bus 95 proc. klausimų. Tarkime, negaišiu savo brangaus laiko dirbdama kaip kelionių agentas rašydama atsakymą kokiam nors Derekui iš Mančesterio į klausimą "How can I get from Manchester to Paris?". Jeigu nesugebi išgūglinti atsakymo į tokį basic question, tai žinai ką, Derekai iš Mančesterio, gal tu geriau sėdėk namie. Tačiau Lietuvos techninė pažanga yra tikra fantastika ir pavyzdys kitoms šalims. Bet štai užvakar tokia viena užklausa išlindo Facebook'e: 

SIM kortelių kaitaliojimo (sado)mazochizmas.

Prisimenu, kaip ITB turizmo naujienų parodoje Berlyne gavau dovanų TravelSIM kortelę. Tai buvo 2013 metais, tai ne taip jau ir seniai. Idėja labai paprasta-viena SIM kortelė, skirta visam pasauliui, su fiksuotais tarifais ir galimybe papildyti sąskaitą internetu. Tiesa, yra vienas niuansas- telefonas turi būti "atrištas" nuo konkretaus paslaugų teikėjo. Bet tuomet tai buvo fantastika. 

Neutrali kelioninė SIM kortelė.

Matomai, 2017 metais kai kurie keliautojai vis dar susiduria su problema, kad jų turimas telefonas atsidūrus kitoje geografijoje ima ir nebeteikia paslaugų. Tuomet reikia ieškoti vietinės SIM kortelės, o tokiose demokratinėse šalyse kaip Baltarusija dar ir pasą pateikti prieš aktyvuojant paslaugą. Tiesa, šiuo klausimu Lietuva irgi priartėjo prie Baltarusijos lygio, nes išankstinio papildymo kortelių savininkai visi be išimties tapo prilyginti kalėjimų sukčiams. Kaip ten sakoma, aptverk miestą X spygliuota tvora-kiekvienas žinos už ką sėdi. Taip ir čia. Grįžtant prie Kijevo klausimo, technologijos jau galėtų ir turėtų peržengti okeanus skirtumų ir protingai prisijungti prie telekomunikacijų tinklo nesukeliant vartotojui galvosopio renkantis iš septynių SIM kortelių pardavėjų ar naujos kortelės suderinamumu su turimu telefono modeliu. Ne apie kriogenines kameras dabar mąstykime, o ravėkime mobiliojo ryšio infrastruktūros piktžoles. Self-driven public transport buses irgi palauks. Taip kad, gerbiami futuristai ir vizijų matytojai, eikite ir dirbkite, o vizijas matydami dar ir žegnotis nepamirškite.

Lituanicono organizatoriams reiškiu nuoširdžią padėką už įdomų renginį ir linkiu sėkmės ruošiantis kitiems metams. Tikėkimės, renginys bus dar didesnis ir įdomesnis, gal netgi vyks dvi dienas Litexpo centre. O aš visgi susirasiu ir išprosysiu tuos savo marškinėlius su Cowboy Bebop paveikslėliu. Ech, ta jaunystė :D

Bet jūs ten organizuodami irgi nepersistenkite: Progress isn't made by early risers. It's made by lazy men trying to find easier ways to do something :-) 

Su meile ir, kaip visada, baisingai susivėlusi Jūsų

Goddess Kootah 

Įdomioji Vilniaus kiemelių anatomija.

Šiandien Vilniaus architektai susiduria su kitokiais iššūkiais nei architektai XV, XVI, XVII ar net ir XVIII a. architektai. Vilniuje nėra išlikusio nei vieno nepažeistos anatomijos kiemelio, todėl teks rekonstruoti skolinantis trūkstamus elementus iš kitur. Jeigu šiandien mūsų miestų architektūrą įtakoja blogas meninis skonis ir absoliutus atsakingas pareigas užimančių asmenų nesigaudymas istorijoje, tai anksčiau architektams galvas skaudėjo dėl miesto higienos, pastatų savininkų hierarchijos ir tranzitinio eismo ribojimo.

Bernardinų gatvė turi išlaikiusi savo belangiškumą. Toks gatvės aklinumas pirmiausia saugojo miestiečius nuo smarvės ir bakterijų. Miestas iki XVIII a. buvo valomas du kartus per metus, prieš Kalėdas ir Velykas, XVIII-XIX a. kuopimas padažnėjo iki karto per metų ketvirtį. Iki XIX a. gatvėse tekėjo nutekamieji grioveliai, į kuriuos gyventojai pildavo nesudeginamas šiukšles, tame tarpe-ir naktinių puodų turinį. Prie vartų į namus buvo tilteliai, kad gyventojai nesušlaptų kojų nuotekomis, o XIX a. atsirado dengti kolektoriai. Dalis pastatų šioje gatvėje priklausė Kapitulai, todėl gatvės aklinumas skyrė Dievo žmones nuo paprastų mirtingųjų. Taipogi, man teko girdėti, kad storas mūras bent kažkiek ribojo triukšmą, kurį keldavo per bruką dardėdavę pirklių vežimai naktį: dieną jiems į miestą įvažiuoti buvo draudžiama, jie stovyklavo miesto prieigose ir tik miestui nuėjus ilsėtis galėjo įvažiuoti.

Bernardinų gatvės aklinumas.

Seniau namų fasadai buvo ištapyti freskomis, virš amatininkų užeigų kabojo jų amatarą reklamuojanti iškaba, o kilmingų šeimų namus rodė virš centrinių vartų buvęs šeimos herbas. Jų ir šiandien galima surasti senamiestyje, tik reikia geriau dairytis. Vienas geriausiai išlikusių-Kajetono Nagurskio herbas Universiteto/Šv. Jono gatvių sankirtoje. Vartuose būdavo langelis, pro kurį vartininkas, namų tarnas ar pats šeimininkas pažiūrėdavo į svečią ir įeisdavo (arba ne). Į kiemelį patekęs svečias pamatydavo galerijas, kuriomis vaikščiojo gyventojai ir kvėpavo grynu oru. Minima, kad net iki XIX a. tokiuose kiemeliuose buvo laikomos malkos, kudakavo vištos, kriuksėjo paršiukas ir galvas kėlė viena ar kita daržovė.

Kajetono Nagurskio herbas.

Medines galerijas gražiai atkūrė Adomo Mickevičiaus muziejus savo kiemelyje, o mūrines galerijas turi tik kokie trys kiemeliai Vilniuje, vienas jų yra Alumnato kiemelis Universiteto gatvėje. Kažkada buvusios atviros arkados vėlesniai amžiais buvo užmūrytos, pritaikant pastatą butams. Mickevičiaus muziejaus kiemelis turi išsaugojęs gervę, kuria sunkūs kroviniai buvo keliami į viršutinius aukštus, ir nišą, kurioje buvo to namo gyventojų šventojo globėjo paveikslas (daug tokių nišų šiandien yra negaiestingai užmūrytos).

A. Mickevičiaus muziejaus kiemelyje galima pamatyti medines galerijas, gervę ir nišą šventojo paveikslui.

Galerijos iš arčiau.

Alumnato kiemelio galerijos. 

Galbūt patys to nežinodami, vilniečiai ir vėlesniais laikais atkuria senąsias istorines tradicijas. Sidabryno Marija Pilies gatvės kiemelyje atsirado, kai po Antrojo pasaulinio karo šie pastatai buvo perduoti įvairioms menininkų organizacijoms. Dievo Motinos skulptūrą prie Vilnelės rado vienas antikvaras, sutvarkė reikiamus leidimus ir įkėlė į nišą (kadaise joje galbūt buvo kėlimo mechanizmas-gervė, skirtas prekėms į antrą ar trečią aukštą užkelti).

Sidabryno Marijos kiemelis.

Sidabryno Marija po Antrojo pasaulinio karo atsirado, manoma, dalinai išlikusioje gervėje.

Barzdaskučių kirpyklos iškaba netoli Bastėjos, Anno Domini 2010.

O kokių įdomių miesto anatomijos istorijų Jūs žinote?

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Anatomaitė

Blogapagas Galapaguose: pasileisk plaukus ir šėlk!

Šį savaitgalį mūsų klaikiai pretenzingų blogerių komanda iš Lietuvos blogosferos elito vyko į skubų iškvietimą Zarasuose, kur vyko muzikos ir laisvalaikio festivalis Galapagai.

Kūtvėla goes Galapagai.

Aš pirmą kartą buvau tokiame festivalyje, nes savo metu į tokią bakchanaliją manęs mama būtų neišleidusi ir, tiesą sakant, būtų gerai padariusi, nes festivalio veiksmas visiškai nurovė stogą! Ruošdamasi festivaliui iškračiau rūbų spintą, nes gide merginoms apie tobulą atmosferą buvo nurodytos stiliaus gairės ir festivalio merginų fetišu buvo paskelbtas vienaragis. Šituom pažymima, kad vienintelis festivalio vienaragis buvo ant manęs, ir man kyla klausimas, kodėl festivalio organizatoriai nereinforsino dresskodo?

Į festivalius vykstant reikia pasipuošti. 

Į festivalį visi trylika (sic!) interneto erdvės pažibų važiavome kartu specialiai suorganizuotu blogeramobiliu. Išvykome iš Vilniaus šiek tiek po 10.00 val. ir Zarasuose buvome apie 13.00 val. Ten mus maloniai pasitiko festivalio organizatoriai, viską aprodė, tada liepė pasileisti plaukus ir turėti gerą laiką (na, kas dėl plaukų, tai man problemų paprastai nekyla). Renginio grotžymę socialinei medijai #blogapagai pasiūliau aš ir tuom didžiuojuosi, nes sudurtinis žodis su taisyklingai parinkta jungiamąja balse sužavėjo pačią ponią Loretą Vaicekauskienę, prieš kurios šešėlį dreba VLKK.

O prieš mano šešėlį dreba kelionių agentūros. Blogeramobilis en route to Galapagai.

Festivalio dalyviai nakvojo palapinių miestelyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip pabėgėlių stovykla. Ir kaip tokioje gausybėje palapinių naktį be mėnesienos rasti savąją? Challenge accepted. Žinoma, visada galima prašytis į svetimą palapinę, dėl ko būtų daug nesantuokinio sekso, kas, atsižvelgiant į apverktiną demografinę šalies padėtį, visai svarstytinas dalykas. Festivalio rengėjams reiktų pagalvoti apie galimybę įsteigti atskiras zonas norintiems prisišaukti gandrus. Ne veltui mano akyse tą vakarą vyko tiek bernvakarių!

Geras ežeras, geras oras, gera muzika, geras maistas. Gerai gyventi gera. 

Užskaitau. Šitas žmogus žino, ko nori. 

Tuo pačiu, gal kas žinot koks etiketas prašant leidimo užeiti į svetimą palapinę? Pasibelst į žolę?

Reportažas iš Kauno oro uosto. Karščiausias taškas Lietuvoje: 35 dienos ir laikrodis tiksi!

Pirmas mano skrydis, kaip turbūt ir daugelio mano kartos atstovų, buvo susijęs su Palanga, tik buvau per maža prisiminti, ar tai buvo inbound ar outbound skrydis iš Vilniaus. Gavau vietą prie lango ir labai tuo džiaugiausi, kol tėtė nepaėmė manęs ant kelių-kažkokia moteris, pasak jo, "neturėjo bilietuko". Todėl jį gavo mano vietą! Šios skriaudos nepamiršau iki šiandien. Antras mano skrydis, kurį prisimenu geriau, buvo man jau baigus studijas ir tai buvo AirBaltic reisas į Berlyną. Bilietus pirkau grynaisiais kelionių agentūroje, skrydžio metu žiauriai užkimšo ausis, Tegel oro uoste niekas nekalbėjo angliškai, o pats oro uosto priemiestis buvo toks, kad norėjosi ištrūkti iš oro uosto autobuso, nubėgti atgal į lėktuvą ir reikalauti grįžti namo. Čia kalbu iš kliento patirties, todėl buvo įdomu pasižiūrėti, kaip atrodo reikalai iš oro uosto pusės.

Kai skrydžiai iš Vilniaus persikėlė į Kauną, Kauno oro uostui teko priimti rimtus sprendimus dėl -sakyčiau-ekstremalios situacijos suvaldymo. Ypač nesolidžiai atrodė internetuose apdainuotas plastiko palapinių pakaitalas terminalams- toks vaizdas, kad Kauno oro uostas tapo dideliu šiltnamiu. Pasidairyti po karščiausią tašką Lietuvoje netikėtai pakvietė ponas Nerius Jasinavičius, o visur vedžiojo ir aiškino ponas Olaf Martens.

Betgi, pirmiausia ir svarbiausia, reikia iki to Kauno oro uosto nusigauti.

Ursulijus Lepečkojauskas važiuoja su Olegu. 

Pasakojimas apie tai, kaip Kūtvėla gamino rašalą, bet pagamino būdą apeiti Verygą.

Sunkumus pripažįstu-popieriaus pasigaminti nepavyko. Tiksliau, vis dar nepavyko, nes tebevyksta džiūvimo procesas. Manau, kad be reikalo juokiausi iš projekto kolegų, kurie juoda kava spalvino kartoną, nes jie bent jau turi ant ko rašyti, o aš -vis dar ne. Kita vertus, yra laiko susikaupti ties sekančiu projekto žingsniu- rašymo priemone ir rašalu.

Popieriaus blynas vis dar kepa. Iš kur tas baisus plėmas?

Su rašymo priemone yra paprasčiausia: susirandi gulbę. išpeši plunksną iš kairiojo sparno jeigu esi dešiniarankis, plunksnos pūkus nulupi, o smygalą nusmailini peiliu vienu iš trijų būdų pagal tai, kokį rašto šriftą nori išgauti. Pamenate tuos paveikslus, kur žmonės rašo plunksnuota plunksna? Dailininkų išmislas! Kadangi Justiniškėse gulbę sunkoka rasti, o ir radus abejoju, ar taip paprasta bus jos nenudobus tą plunksną gauti, o aš gi pasisakau už gyvūnų teises, tai tėvams prisakiau vedžiojant šunį žiūrėti po kojomis ir nešti namo visas balandžių ir kitokias plunksnas, kurias tik ras.

Nors Viduramžiais žmonės žinojo spalvotus rašalus, populiariausia rašalo spalva buvo juoda. Grubiai tariant, rašalas buvo gaminamas iš natūralios medžiagos (augalinės ar gyvulinės kilmės) arba mineralo (akmens), reagento rašalui padaryti iš minėtų medžiagų ir reagento rašalui tapti lipniu-apie tai tuoj bus detaliau papasakota. Juodas rašalas buvo gaminamas iš augalinės kilmės medžiagos. Išlikę receptai rašalams nėra pilni, nes juos kūrė savo amato specialistai, kurie daug jiems žinomų dalykų neužrašė, todėl šiandien man tenka imtis abrakadabros. Beje, kai kurie senųjų rašalų komponentai šiandien nebus parduodami be papildomo užsakovo asmens duomenų patikrinimo, nes tie komponentai šiandien yra žinomi kaip kenksmingi sveikatai. Taigi, ko reikia norint namų salygomis pasigaminti netoksiško viduramžiško juodo rašalo? Štai vienas receptas, bet Jūs gal atsisėskite tvirčiau.

Kūtvėla knygas ne tik skaito, ne tik rašo, bet ir pati pasigamina.

Taigis, kovo mėnesio pabaigoje mūsų ekipažas į Medininkų pilies festivalį pateko į auto-įvykį ir nukentėjo. Kol kas tebevyksta ikiteisminis tyrimas ir daugiau techninės informacijos negaliu pateikti. Aš buvau viena iš labiausiai fiziškai nukentėjusių asmenų, o emocines traumas, manau, patyrėme mes visi. Kol supratau, kad tas mane persekiojantis dvokas yra sukrešėjęs manko kraujas panagėse, praėjo kelios dienos. Mane iš mašinos lupo su gaisrine. Pirma mintis: ar juda kojos? Išlupa mane su gaisrine, veža, krato...skausmas!!! Greitukės moteris kalbina mane ir ragina vairuotoją. Tada daug lempų. Rentgenas. Kerpa rūbus nuo manęs. Daug lempų ir daug skausmo. Stato kateterį. Naktis reanimacijoje. Gert neduoda parą laiko!!!

Rytinis gydytojo vizitas. 

-Kas čia per nesąmonė?! Tuojaus pat nuimt!

-Profesorius X liepė, daktare...
-O kodėl jūs jo klausėt?!
-Mes negalime  ginčytis su profesoriu, daktare ...
-Bet profesoriaus kartais galima neišgirsti!

Po reanimacijos buvo krūtinės traumos gydymas, dubens kaulų operacija, reabilitacija velnio ambulatorijoje sanatorijoje "Energetikas" Šventojoje, dabar nedirbu ir esu kampininkė pas tėvus. Protelis, kaip galite suprasti, net pietų nepareina pagal geriausias žemaičių tautosakos tradicijas, o fiziškai irgi ne darbininkė esu, todėl bandau suimti save į nagą ir neleisti depresijai įleisti šaknis. Ir štai-užsiregistravau Coursera portale į kursą apie viduramžių rankraštines knygas. Nors profesorė iš Ispanijos angliškai kalba su tokiu akcentu, kad plaukai kojų tarpupirščiuose pastyra, po truputį iriuosi į priekį. Projektinei daliai reikės sukurti tokią knygą, todėl pirma užduotis yra gauti "pergamento". Žinoma, galima naudoti tikrą pergamentą, tik kaina projekto bus kosminė. Taigi, video demonstracijos metu buvo naudojamas kartonas, bet kartono nusipirkti kanceliarinių prekių parduotuvėje gali bet kas, net ir mano žiurkėnas Kristupėlis, todėl aš nusprendžiau eiti nepramintu keliu ir savo projektui popierių pasidaryti pati. O tai nėra taip jau ir sunku. 

Pirmiausia reikėjo apsispręsti dėl jau turimo popieriaus. Mūsų buto ūkyje gausi sankaupa žurnalų su TV programa (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad juose kartais ir apie keliones būna prašyta). Coursera kursai yra nemokami (yra galimybė mokėti už pridėtines paslaugas kaip rimtesni kursai, pažymėjimai ir pan.) ir todėl šis projektas taipogi turi kainuoti nedaug, arba iš viso nekainuoti. Mano suvalkietiški-zanavykiški genai man liepia net žirkles taupyti ir tik prie svečių naudoti. Taigi, medžiaga projektui yra. 

Atsiprašau, Nomeda, turėsiu žurnalą sudraskyti. Viskas dėl mokslo. Tikiuosi, tu supranti. 

Vieno žurnalo viršelį nuplėšiau ir atidėjau šalin, o didesnę dalį puslapių suplėšiau į smulkius skutelius. Rekomenduojama būtent plėšyti, o ne karpyti žirklėmis. Kai mano darbo vieta panašėjo į išprotėjusio žiurkėno irštvą, atėjo tėtė ir pasiūlė pasinaudoti kokio biuro dokumentų smulkintuvu. Aš išdidžiai atsakiau, kad viduramžiais tokia technika neegzistavo, į ką mano tėtė atsakė, kad "Savaitės" žurnalo su švino raidėmis tada irgi nebuvo. Tiesą sakant, argumentą dėl švino dar reikės pagrįsti, bet projekte kalba eina apie rankraštines knygas, todėl nekantrauju kai reikės pasigaminti savo rašalą. Plėšant puslapius labai svarbu skutelius padaryti kuom smulkesnius, todėl labai pavargo rankos ir paskaudo pirštai. Nenuostabu, kad knygos buvo tokios brangios. 

Kauno skonių ir vaizdų kaleidoskopas.

Taip jau atsitiko, kad į užsienį palėkti paprasčiau (o kartais ir pigiau) nei gimtinę pažinti, tai ir Kaunui kai susistatau programą, tai kaip į turistinę katorgą-nuo aušros iki sutemų, ir vis tiek kas nors lieka neapžiūrėta. Kadagių slėnį ir Pažaislį atidėjau iki to mistinio termino "kai orai atšils" (akys kalendoriuje krypsta į gegužę), o į Sugiharos muziejų eilinį kartą nespėjau (kažin ar kas ten spėja, nes darbo laikas nuo 11.00 val. iki 15.00 val.). Šios dienos išvyka į Kauną turėjo labai konkretų tikslą- pirmiausia papildyti katastrofiškai senkančias baltarusiškos kosmetikos Viteks atsargas. Įsiprašiau į draugiją savo studentei Erikai ir siaubingai atšiaurų vasario rytą išzvimbėme į Kauną. Namų židinį kurstyti palikau savo naują draugą Kristoforą Mikalojų Radvilą Žiurkėną, dar žinomą kaip Kristupėlis. Šiaip jis pas mane toks smirskius yra, kad ir kiek valau jo ūkį, vis tiek aromatas eina. Ištekėjusios studentės ramina, kad visi vyrai smirda, bet mane, netekėjusią panelę ir vis dar ieškančią žmogiškosios padermės antrosios pusės, tai kiek neramina, nes dviejų smirskių viename buto ūkyje nelabai noriu, nebent kuris jų gyventų balkone. Paskui teisinasi anie, kad arbatinukas leidžia, nors mes visi žinom, kaip ten iš tikrųjų buvo.

Kristupėlis.

Viena iš Kauno blogybių yra tai, kad ten vis kas nors naujo atsiranda, tai vilnietis būdamas nespėji lakstyti apžiūrėti. Neseniai Kaune atsidarė pirmoji Lietuvoje portugališka kepyklėlė. Jau nuotraukose iš atidarymo matėsi, kad ten yra tradicinių portugališkų skanėstų, tai kaipmat įtraukiau jų degustaciją į savo pažintinę programą. Meilę mūsų krašte suradęs kepyklėlės savininkas G. Barros įvedė į Kauną tradicinius pyragėlius pasteis de nata. Sakoma, kad juos prieš kelis šimtus metų pradėjo kepti dvi seserys vienuolės iš garsiojo Šv. Jeronimo vienuolyno netoli Lisabonos. Receptas buvo laikomas paslaptyje ir tik XIX a. atidaryta vienuolyno parduotuvėlė, kur už šiuos kepinius gautos lėšos ėjo vienuolyno statyboms. Šis vienuolynas šiandien saugomas UNESCO, o gardėsių vis dar galima nusipirkti,- man tai priminė viešnagę Madride ir ten viename vienuolyne parduodamus seserų kepamus sausainius, bet jų man taip ir nepavyko nusipirkti. O asketas ir atsiskyrėlis Šv. Jeronimas yra žinomas už Biblijos vertimą iš graikų ir hebrajų kalbų į lotynų kalbą, todėl yra laikomas vertėjų globėju. Natas paėmiau dvi- saldų desertinį ir su menkės įdaru, tai saldesnis labiau patiko.

Nata Box, Laisvės alėja 73, Kaunas.

Ursulijus Lepečkojauskas ragauja portugališkus skanėstus.

Tada šturmavome baltarusiškus kremus. Šturmavome nesėkmingai, nes norimo produkto nebuvo, bet, laimei, du jo vienetai atsirado kitame Kauno filiale. Su Viteks firmos produktais tai kažkokia humanitarinė katastrofa, nes vilniečiai jų pirkti važinėja į Kauną ir šluoja lentynas. Tai čia ir pravertė man kauniečio kortelė (iš kurios čia kai kas, pirštais nerodysim ir vardais nevadinsim, nepelnytai mano kelionės išvakarėse juokėsi), kurią papildžiau e-bilietais ir visai patogiai autobusu nuvažiavau savo rezervuotų kremų atsiimti. Grįžau vėlgi pro Laisvės alėją ir ten užsukau į dar vieną naujovę- "Knygų ministeriją".

Turizmo naujienų paroda Adventur 2017. Paragauk Pasaulio, Paragauk Lietuvos!

Skubus Kūtvėlos iškvietimas. Negaliu nereaguoti :-) 

Netikėtai susimakalavus planams į šiuos kasmetinius turizmo atlaidus kelionių poteriauti su Ursulijumi Lepečkojausku išvykome neplanuotai, bet pakiliai, nes mudu nuvežė geroji mūsų kelionių fėja Gintarė, su kuria Ursulijui žmoną Rygoje pirkome. Pernai man ši paroda paliko prastą įspūdį dėl tų pačių užpernai naudotų dekoracijų, bet šiemet buvo visiškai atnaujintas dizainas Lietuvos salėje. Tiesą sakant, įspūdis buvo toks, kad net žandikaulis atvipo ir barkštelėjo į grindis. Nuotraukų nedaug, nes nebuvo kada paveiksluoti, skubėjau tik už žandų kišti viską, ką buvo priruošę iš visos Lietuvos suvažiavę turizmo mugės dalyviai. Šios mugės tema: #ParagaukPasaulio, #ParagaukLietuvos .

Ursulijus Lepečkojauskas atvyko į Adventur turizmo naujienų mugę. 

Akcentai su tautiniais kostiumais buvo pastebimi visoje parodoje, kai kam tai patiko, kai ką tai erzino. Ursulijus Lepečkojauskas truputį nusiminė, kad meškos neturi tautinių kostiumų. Pažadėjau ką nors numegzti.

Pirmas įspūdis-labai teigiamas. 

Kiekvienas stendas buvo apipavidalintas pagal savo krašto akcentus, tai net akys raibo, nežinojau, nei kokia tvarka vaikščioti, tai jautėme įkvėpimą ir judėjome kaip čakros kreipė. Ir dar baisu buvo Gintarę pamesti, jai tai-pirma paroda, tai pasiklys dar tarp visų skanumynų!

Ursulijus Lepečkojauskas gėrisi šarvais. 

Bespalvis Vilniaus grožis!

Sumaniau nufotografuoti Vilnių juodai baltą. Rezultatas maloniai nustebino. Kampai užsiaštrino, kampai užsigludino, detalės išryškėjo, detalės susiliejo. Vilnius pasidarė toks miestas-chameleonas. Čia įkeliu kelias charakteringiausias juodai balto Vilniaus nuotraukas.

Vilniaus katedra. 

Kalėdų miestelis.

Valdovų rūmai.

Jau bunda Kalėdų miestelis.

Greetings from Vilnius.

Jėzuitų kolegijos pastatas, dabar-Vilniaus universitetas. 

Universiteto ir Šv. Jono sankryža. 

Šv. Jono bažnyčios varpinė. 

Kavinės anksti ryte pilnos žmonių. 

Freska Pilies gatvėje.

Gotiknis juvelyro namas.

Puošyba iš plytų.

Vilniaus sluoksniai. 

Buvo langas, nebėra lango. 

Šv. Onos bažnyčia. 

Liepsnojanti gotika.

Vilniaus kiemelis.

Arkangelo Mykolo bažnyčia.

Literatų gatvė.

Viena iš Vilniaus cerkvių.

Vingiuojame iki cerkvės.

Sidabryno Marija.

Šv. Paraskevos cerkvė. 

Cerkvės fragmentas.

Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. 

Medeinė.

Buvęs žydų kvartalas.

Šv. Dvasios bažnyčios kupolas.

Šv. Kazimiero bažynčia.

Freska ant Turkijos ambasados. 

Bazilijonų vienuolyno vartai.

Tvarkoma Šv. Trejybės unitų bažnyčia. 

Vynuogės kiemelyje,

Šv. Teresės bažnyčia.

Du kryžiai ir šermukšnis. 

Šv. Teresės bažnyčios fragmentas.

Aušros Vartai.

Bespalvystėje išryškėja grožis. 

Kitu kampu.

Vilnius puošiasi gražiausioms metų šventėms. 

Ankstyvą ir šaltą Kūčių rytą miestas buvo stebėtinai pilnas žmonių. Tos kavinės, kurios jau dirbo, buvo sausakimšos. Rusakalbių turistų grupės su gidais stoviniavo vos ne ant kiekvieno kampo. Pasibėgiojimą po Vilnių užbaigiau prieš įsidienojant ir jo gatves užplūstant daugiau žmonių.

Ką manote apie juodai baltą Vilnių?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Kūčiukaitė