Šiandien Vilniaus architektai susiduria su kitokiais iššūkiais nei architektai XV, XVI, XVII ar net ir XVIII a. architektai. Vilniuje nėra išlikusio nei vieno nepažeistos anatomijos kiemelio, todėl teks rekonstruoti skolinantis trūkstamus elementus iš kitur. Jeigu šiandien mūsų miestų architektūrą įtakoja blogas meninis skonis ir absoliutus atsakingas pareigas užimančių asmenų nesigaudymas istorijoje, tai anksčiau architektams galvas skaudėjo dėl miesto higienos, pastatų savininkų hierarchijos ir tranzitinio eismo ribojimo.
Bernardinų gatvė turi išlaikiusi savo belangiškumą. Toks gatvės aklinumas pirmiausia saugojo miestiečius nuo smarvės ir bakterijų. Miestas iki XVIII a. buvo valomas du kartus per metus, prieš Kalėdas ir Velykas, XVIII-XIX a. kuopimas padažnėjo iki karto per metų ketvirtį. Iki XIX a. gatvėse tekėjo nutekamieji grioveliai, į kuriuos gyventojai pildavo nesudeginamas šiukšles, tame tarpe-ir naktinių puodų turinį. Prie vartų į namus buvo tilteliai, kad gyventojai nesušlaptų kojų nuotekomis, o XIX a. atsirado dengti kolektoriai. Dalis pastatų šioje gatvėje priklausė Kapitulai, todėl gatvės aklinumas skyrė Dievo žmones nuo paprastų mirtingųjų. Taipogi, man teko girdėti, kad storas mūras bent kažkiek ribojo triukšmą, kurį keldavo per bruką dardėdavę pirklių vežimai naktį: dieną jiems į miestą įvažiuoti buvo draudžiama, jie stovyklavo miesto prieigose ir tik miestui nuėjus ilsėtis galėjo įvažiuoti.
 |
| Bernardinų gatvės aklinumas. |
Seniau namų fasadai buvo ištapyti freskomis, virš amatininkų užeigų kabojo jų amatarą reklamuojanti iškaba, o kilmingų šeimų namus rodė virš centrinių vartų buvęs šeimos herbas. Jų ir šiandien galima surasti senamiestyje, tik reikia geriau dairytis. Vienas geriausiai išlikusių-
Kajetono Nagurskio herbas Universiteto/Šv. Jono gatvių sankirtoje. Vartuose būdavo langelis, pro kurį vartininkas, namų tarnas ar pats šeimininkas pažiūrėdavo į svečią ir įeisdavo (arba ne). Į kiemelį patekęs svečias pamatydavo galerijas, kuriomis vaikščiojo gyventojai ir kvėpavo grynu oru. Minima, kad net iki XIX a. tokiuose kiemeliuose buvo laikomos malkos, kudakavo vištos, kriuksėjo paršiukas ir galvas kėlė viena ar kita daržovė.
 |
| Kajetono Nagurskio herbas. |
Medines galerijas gražiai atkūrė Adomo Mickevičiaus muziejus savo kiemelyje, o
mūrines galerijas turi tik kokie trys kiemeliai Vilniuje, vienas jų yra Alumnato kiemelis Universiteto gatvėje. Kažkada buvusios atviros arkados vėlesniai amžiais buvo užmūrytos, pritaikant pastatą butams. Mickevičiaus muziejaus kiemelis turi išsaugojęs
gervę, kuria sunkūs kroviniai buvo keliami į viršutinius aukštus, ir
nišą, kurioje buvo to namo gyventojų šventojo globėjo paveikslas (daug tokių nišų šiandien yra negaiestingai užmūrytos).
 |
| A. Mickevičiaus muziejaus kiemelyje galima pamatyti medines galerijas, gervę ir nišą šventojo paveikslui. |
 |
| Galerijos iš arčiau. |
 |
| Alumnato kiemelio galerijos. |
Galbūt patys to nežinodami, vilniečiai ir vėlesniais laikais atkuria senąsias istorines tradicijas.
Sidabryno Marija Pilies gatvės kiemelyje atsirado, kai po Antrojo pasaulinio karo šie pastatai
buvo perduoti įvairioms menininkų organizacijoms. Dievo Motinos
skulptūrą prie Vilnelės rado vienas antikvaras, sutvarkė
reikiamus leidimus ir įkėlė į nišą (kadaise joje galbūt buvo
kėlimo mechanizmas-gervė, skirtas prekėms į antrą ar trečią
aukštą užkelti).
 |
| Sidabryno Marijos kiemelis. |
 |
| Sidabryno Marija po Antrojo pasaulinio karo atsirado, manoma, dalinai išlikusioje gervėje. |
 |
| Barzdaskučių kirpyklos iškaba netoli Bastėjos, Anno Domini 2010. |
O kokių įdomių miesto anatomijos istorijų Jūs žinote?
Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų
Kūtvėla Anatomaitė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą