Mane galima sutikti:

Sausis: Helsinkis, Venecija. Vasaris: Briuselis.

Kūtvėla keliauja į malonų miestą Marijampolę arba Cukrumi nubarstytas lietuviškasis Majamis.

2018 m. liepos 25 d., trečiadienis

Reportažo partneris: Marijampolės turizmo informacijos centras.

Nenoriu girtis, ale šį savaitgalį svečiavausi Marijampolėje. Žemėlapiai nesutaria dėl geografinės šio miesto padėties: Suvalkijoje ar Sūduvoje yra toji Marijampolė? Geografinės priklausomybės nustatymo metodika yra labai paprasta- jeigu gimei Marijampolėje, tai esi tikras sūduvis, o jeigu "atsivilkai" iš kitur, t.y. persikėlei čia gyventi, tai esi suvalkietis. Genialu!

Marijampole Sunset
Paminklas Tautai ir kalbai, Marijampolė.
Į Marijampolę laikinai "atsivilkti" ketinau jau seniai, ir štai pagaliau prisiruošiau! Apie Marijampolę buvau girdėjusi tik tiek, kad tai labai gražiai tvarkomas miestas ir kad Marijampolės savivaldybė geriausiai Lietuvoje įsisavina ES lėšas, bet jų neiššvaisto visokioms biezabrazijoms, o protingai investuoja į miesto gerbūvį, kad čia būtų gera marijampoliečiams ir miesto svečiams. Marijampolės miesto pradžia yra Kvietiškio dvaras, kurį 1717 m. pastatė Prienų seniūnas grafas Morkus Antanas Butleris ir jo žmona Pranciška Ščiukaitė Butlerienė. Vieta, reikia manyti, buvo iš tiesų graži, nes dvaro pavadinimas greičiausiai kildinamas iš lenkiško žodžio "kvietkas", t.y. gėlė. Tuo laikotarpiu prie dvarų kūrėsi miesteliai, todėl netoli Kvietiškio dvaro išaugo miestelis Starapolė, šiandieninės Marijampolės pradininkas  (pirmas Starapolės paminėjimas datuojamas 1732/1736 m., iki tol vietovė žinota kaip Pašešupio kaimas). Pats Marijampolės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1750 m., o sovietinės okupacijos metais 1955-1989 m. miestas buvo vadinamas Kapsuku. Šiandien Marijampolė didžiuojasi susigrąžinusi istorinį pavadinimą ir nedaro jam gėdos. Taigi, dėl ko verta "vilktis" į Marijampolę?

Iš Vilniaus į Marijampolę atvažiavau Marijampolės autobusų parko autobusu. Iš pradžių kiek baiminausi pirkti bilietą į šį reisą, nes Lietuvoje regioninis transportas būna labai prastas, bet pagal tvarkaraštį jis man tiko labiausiai ir buvo be persėdimo. Tačiau baiminausi be reikalo, nes Marijampolės autobusas buvo naujas ir tvarkingas, su oro kondicionieriumi ir saugos diržais, veikė bevielis wi-fi, buvo daug erdvės kojoms, ir vairuotojas pasitaikė labai šaunus. Atvykusi iš karto apsistojau svečių namuose "Starapolė" netoli centro. Marijampolėje praleidau dvi pilnas dienas ir dar papildomą pusdienį atvykimo dieną.

P1650130
Labai puikus kambarys!
Šie svečių namai yra netoli centro, lengvai pėstute pasiekiamos visos lankytinos vietos, pati svečių namų vieta labai rami, galima puikiai išsimiegoti. Mano kambaryje buvo dvigulė lova, nors tokiai špilkai kaip aš, tai buvo visa trigulė lova, kasnakt gulėjau sau minkštai, skersai, išilgai ir net įtrižai. Kambaryje buvo arbatinukas su puodeliais, keletas lėkščių su stalo įrankiais, mažas šaldytuvas, televizorius, veikė bevielis wi-fi. Vonios kambarys tviskėjo švara, o rankšluosčiai akino savo baltumu. Pirmame šių svečių namų aukšte yra restoranas, kuriame mielai lankosi ne tik svečių namų gyventojai, bet ir patys marijampoliečiai. Rekomenduoju čia apsistoti, jeigu ieškositės nakvynės Marijampolėje.

Ledai
Karštas pyragas su ledais ir agrastų vynas "Starapolės" restorane.

P1650134
"Malonny" projektas 2014 m. "Pizza Umbrella", The Bubble Process, Sean Higgins, Nicholas Rezabek. Skėtis vaizduoja autorių mėgstamą patiekalą-picą. Paveiksle vaizduojama pabaisa "Bessie", gyvenanti Erie ežere, Ohajo valstijoje. 

P1650140
Informacinės nuorodos.
Įsikūriau patogiai ir išėjau turizmo informacijos centro ieškoti, nes reikėjo pasirodyti, kad gyva sveika atvykau į turistinę tarnybą, dar turėjau gauti vertingų instrukcijų kur nueiti ir ką pamatyti. Nemažai turistinės informacijos buvau pasiėmusi per turizmo naujienų parodą Adventur, bet visada svarbu sužinoti aktualiausias naujienas, tuo labiau, kad buvau atsirinkusi apie trisdešimt lankytinų objektų apeiti. Juk turiu pateisinti skaitytojų pasitikėjimą! Turizmo informacijos centrą rasti nesunku, nes jis įsikūręs savivaldybės pastate, o jį tai jau bet kuris marijampolietis parodys. Čia galima gauti informacijos apie Marijampolės lankytinas vietas bei įsigyti suvenyrų, tokių kaip magnetukas su Marijampolės forma ar marškinėliai su šmaikščiu užrašu. Dabar yra naujovė-audiogidas!

P1650143
Ursulijus Lepečkojauskas įdėmiai klauso audiogido pasakojimo.
Marijampolėje keturiolika lankytinų vietų yra įtrauktos į šį audiogidą. Jis parengtas pagal INTERREG-Lietuvos-Lenkijos programą, 2007-2013 m. Lietuvos-Lenkijos bendradarbiavimo per sieną programos tęsinį. Audiogidą galima gauti nemokamai, bet reikia pasirašyti sutartį ir palikti 30 eurų užstatą. Dar Marijampolėje jau keli metai vyksta meno simpoziumas "Malonny: Marijampolė-London-New York", jo metu sukurti piešiniai puošia pastatų fasadus. Šio projekto kuratorus ir vystytojas yra Niujorke gyvenantis lietuvių kilmės menininkas Ray Bartkus. Naujausią Marijampolės sienų tapybos žemėlapį rasite čia: Malonny – Marijampolė, Londonas, Niujorkas: idėjų migracija (19 objektų, rekomenduojama trukmė- 3 valandos).

P1650148
"Stotelė", Ray Bartkus, "Malonny" 2017 m.

P1650149
"Stotelė", fragmentas. Autobuso į Vilkaviškį laukia Leonard Cohen.

P1650153
"Stotelė", fragmentas. Ant motociklo-Bob Dylan.
P1650582
Kūtvėla lankosi Marijampolėje.
P1650583
"Emocijų peizažas-2", Rachel Price Bacon, "Malonny" 2018 m. 
Centrinė Marijampolės aikštė pavadinta Jono Basanavičiaus vardu. Joje yra paminklas Tautai ir kalbai, turbūt vienintelis toks Lietuvoje. Paminklas skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti.

P1650154
Paminklas Tautai ir kalbai, skulpt. K. Balčiūnas, 2009 m.

P1650156
Daukšos žodžiai.

P1650505
Raitelis-tai laisva, atvira tauta su ietimi, t.y. kovos, žodžio ir išlikimo simboliu.

P1650506
Kūtvėla grožisi Marijampolės gėlynais.

Man labai patiko Marijampolės gėlynai, nes augalai susodinti su manikiūriniu preciziškumu ir ikebanos suderinamumo principais, kruopščiai išravėtos visos piktžolės ir piktžolytės (nenustebčiau, jeigu yra koks nors specialus mero potvarkis, draudžiantis piktožlėms iš viso augti Marijampolėje), o, lyg to dar būtų maža, šalimais stilizuotomis čiurkšlėmis trykšta fontanas. Sutemus šios erdvės labai dailiai apšviečiamos, todėl žmonės net ir saulei nusileidus neskuba kilti nuo suoliukų parkuose ir skveruose. Turistai mielai fotografuojasi prie gėlynų.

P1650163
Gėlynas Marijampolėje.

P1650164
Vėjui pučiant skamba miestui dovanoti varpai. 
Šimto varpų "kariljonas" įrengtas Jono Basanavičiaus aikštėje, popieriaus varpeliais ir kitokiais papuošimais nukabinėti ir centrinių gatvių medžiai. Varpas buvo pasirinktas kaip akcentas Marijampolei, Lietuvos kultūros sostinei, dėl jo simbolizuojamų kultūrinių ir dvasinių vertybių. Dar Jonas Basanavičius sakė, kad varpo garsas ir debesis perskiria. Šis regionas dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių kaip Užnemunė Napoleono užkariavimų metais buvo išlaisvintas iš baudžiavos anksčiau nei likusi dabartinės Lietuvos dalis, ir tai netruko duoti vaisių- iš šio regiono kilo daug šviesių žmonių, inteligentų, tautinio atgimimo veikėjų.

Grafienė Pranciška Butlerienė mylėjo ir globojo kates, todėl katės tapo Marijampolės mažosios architetūros akcentu. Trys natūralaus dydžio ir nerūdijančio plieno katės įkurdintos Butlerienės kiemelyje, jeigu jas visas tris paglostysite-išsipildys noras. Tik Marijampolės katės yra tikros taupios suvalkietės, todėl finansinių norų nepildo, taip kad į jas loterijos bilietų geriau netrinti. Murkles saugo giliai į fontano sienelę įmontuoti apsauginiai strypai ir stebėjimo kameros, bet geriausia apsauga-nuolat užsukantys turistai ir marijampoliečiai, atvedantys čia savo svečius.

P1650166
Kam daryti paprastai, jeigu galima daryti sudėtingai? Gėlių klomba.

P1650167
Marijampolės katės. Skulpt. K. Balčiūnas, 2012 m.

P1650176
"Pulkas", Will Teather, "Malonny" 2018 m. 

P1650581
Kūtvėla lankosi Marijampolėje.

P1650236
"Langai", Jeff Woodbury, "Malonny" 2018 m.

P1650238
Kokį vardą duoti katinui? Na, pavyzdžiui, Čiokupyla arba Čiopožrat. 

P1650241
"Kačių sienelė", Meg Regelous, "Malonny" 2017 m.

P1650248
Marijampolės paštas.
P1650243
Memorialinė lenta ant Marijampolės pašto.
P1650246
Marijampolės pašto pastatas.
Čia pat už savivaldybės pastato yra Poezijos parkas. Ne veltui jis už teritorijos sutvarkymą buvo pripažintas geriausiu 2007-2013 m. pietų Lietuvoje įgyvendintu ES projektu pagal priemonę "Regioninių ekonomikos augimo centrų plėtra". Vienas įdomesnių parko akcentų yra galerija "Veidaknygė", kuri buvo 2016 m. įkurta perėjoje; idėjos autoriai I. Voroneckytė ir V. Jakas. Šio projekto dėka vizualiai nepatraukli vieta tapo reprezentacine erdve. Poezijos parke malonu pasislėpti nuo kaitros, Meilės tiltelis papuoštas įsimylėjėlių spynomis, basus vaikus mamos iš fontanų ištraukia tik pagrasinusios vienos eisiančios valgyti ledų.

P1650182
"Veidaknygės" fragmentas.

P1650183
"Veidaknygės" fragmentas.

P1650536
"Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj...". Skulpt. J. Narušis, 2012 m. Taip dainavo Vytautas Kernagis. 
P1650186
Fontanas Poezijos parke.
P1650250
Poezijos parkas Marijampolėje. Upelio krantinė iš rekonstruotos Vytauto gatvės akmenų, menančių prieškario Lietuvos laikus.
P1650192
Kauno gatvės želdynas.

P1650514
Marijampolės šaligatviai kaip ledas, Vilniaus specialistai padėti į pavėsį. 

P1650200
Mieste aiškiai pastebimas fetišas drugeliams, jų pilna visur. Tai- klubo "Margainis" auksarankių dovana miestui.

Kitapus gatvės nuo paminklo Tautai ir kalbai yra suoliukas su lakštingala. "Marijampolės lakštingala" yra ne kas kita, kaip primadona Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, operos solistė ir Marijampolės garbės pilietė, šiuo metu vienas gražiausių mecosopranų pasaulyje. Jeigu turite svajonę, gražią kaip lakštingala, prisėskite ant suolelio ir svajonė išsipildys!

P1650195
Violetos Urmanos suolelis. Skulpt. K. Lanauskas, 2012 m.

Rygiškių Jono gimnazija išugdė daug mūsų tautai nusipelniusių asmenybių. Gimnazija buvo įkurta 1867 m. ir turėjo rusifikuoti okupuotos teritorijos gyventojus, bet lyg tyčia (o gal ir tyčia?) išugdė tuos, kurie carinei priespaudai priešinosi. Ši gimnazija 1944 m. sovietų buvo paversta karo ligonine ir joje sukauptos kultūrinės vertybės sunaikintos, įskaitant ir vertingą biblioteką su XIX a. gimnazijos auklėtinių kūryba, kurią po trupinėlį vėl teko surankioti. Šiandien gimnazijos patalpose veikia du muziejai: Gimnazijos istorijos muziejus ir Vinco Mykolaičio-Putino muziejus. Jų lankymą patartina suderinti iš anksto.

P1650209
Rygiškių Jono gimnazija, Marijampolė.

P1650213
Šeši signatarai!
P1650202
Pagarba mūsų krašto patriotams, žuvusiems už Lietuvos laisvę.

P1650197
Pirmasis Sąjūdžio mitingas Marijampolėje vyko čia 1988 m. liepos 13 d. 

P1650216
Rygiškių Jono gimnazijos kieme yra paminklas ir pačiam Rygiškių Jonui- kalbininkui Jonui Jablonskiui. Skulpt. P. Aleksandravičius, 1992 m. 
Jonas Jablonskis vadinamas lietuvių kalbos tėvu. Jis Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją ir iki tol laikė save lenku, bet tautiškai susiprasti jam padėjo "Aušra". Jonas Jablonskis 1922 m. buvo išrinktas Kauno universiteto profesoriumi. Sakoma, kad jis buvo griežtas dėstytojas ir nei vienas nepasiruošęs studentas nepraslysdavo. Jablonskis daug nusipelnė lietuvių bendrinės kalbos norminimui: jo dėka buvo atsisakyta kai kurių svetimybių (nors jis nepritarė išmesti iš kalbos svetimybes nesant normaliam lietuviškam ekvivalentui ir todėl "malondaikčiui" greičiausiai nebūtų pritaręs), jo pastangomis atsirado ir šiandien vartojami terminai: skardusis ir duslusis priebalsiai, vienaskaita, daugiskaita, kablelis, klaustukas, šauktukas...Jablonskis parašė daug kalbos kultūros straipsnių, juos publikavo "Varpas". Kalbos klausimais Jablonskiui teko ir pakeliauti, po kaimus pavaikščioti, ypač daug tyrinėjo šiaurės Žemaitijos tarmių. Ten pasitaikydavo ir kuriozinių situacijų, nes Jablonskis mėgdavo išprovokuoti klausimais ir gauti reikiamą atsakymą: štai norėdamas sužinoti, kaip žemaičiai vartoja veiksmažodžio "važiuoti" trečiojo asmens formą, paklausė: "Jeigu aš važiuoju, ir tu važiuoji, tai tada jis ką daro?" Žemaičiai nebūtų žemaičiai, atsakė taikliai, nors gal nelabai moksliškai: "Ons tuoks suskis, ons piests et".

Netoliese yra evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1841 m. netoli pašto stoties (stotis neišlikusi, dabar jos vietoje yra kino teatras). Pokario metais bažnytinis turtas ir žemė buvo nacionalizuota, pats bažnyčios pastatas paverstas grūdų sandėliu, sporto sale su baseinu. Bažnyčia grįžo tikintiesiems 1992 m., o 2013 m. šalia bažnyčios buvo pastatytas paminklas Kristijonui Donelaičiui. Tai yra pirmasis per atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje pastatytas paminklas lietuvių literatūros pradininkui, liuteronų kunigui K. Donelaičiui. Paminklas pastatytas rengiantis minėti šio iškilaus asmens 300-sioms gimimo metinėms.

P1650510
Evangelikų liuteronų bažnyčia.

P1650223
Evangelikų liuteronų bažnyčia, Marijampolė.

P1650221
"Jau saulelė atkopdama budina svietą..." Skulpt. Z. Buterlevičius, 2013 m.
Kristijonas Donelaitis ne tik sukūrė epą, kurį ne viena karta esame mokykloje atmintinai kalę, bet ir užsiėmė optinių prietaisų ir muzikos instrumentų konstravimu. Paminklui lėšas rinko Marijampolės K. Donelaičio draugija, paminklo rėmėjų pavardės sudėtos į kapsulę po paminklu, prie paminklo buvo išbertas žiupsnelis žemės iš Donelaičio gimtinės db. Kaliningrado srityje.

P1650227
Miesto akcentas.

P1650229
Ne "Malonny", bet vis tiek miela.

P1650233
Choralinė sinagoga.
Per 1894 m. gaisrą Marijampolėje nukentėjo miesto centras, todėl atkuriant jį buvo išnaudota atsiradusi erdvė ir čia iškilo sinagoga. Manoma, kad projektą 1899 m. parengė apskrities inžinierius ir miesto architektas V. Rybarskis (kitur- K. Kaminskis). Sinagoga rekonstruota 1985 m. Sovietinė administracija čia įrengė daržovių sandėlį ir daržovių parduotuvę. Šiandien čia veikia Beatričės Kleizaitės-Vasaris galerija. Kultūros mecenatė, išeivijos dailės paveldo puoselėtoja ir tyrinėtoja, angelologė, meno istorikė ir Barboros Radvilaitės medalio laureatė Beatričė Kleizaitė-Vasaris miestui padovanojo apie 400 paveikslų kolekciją. Prienų rajone gimusi B. K. Vasaris 1945 m. išvyko iš Lietuvos-pasitraukė dėl sovietinės okupacijos, Romoje studijavo meno istoriją, teatro meną. Ištekėjusi emigravo į Argentiną, Kanadą, JAV; su šeima apsistojo Bostone, kur telkėsi lietuvių inteligentija. Čia B. K. Vasaris susipažino su išeivijos dailininkais, jų darbus ėmė vežti į Lietuvą politinio atšilimo metais sugrįžusi į Vilnių. Jos angelų kolekcija davė pradžią Angelų muziejui, radusiam namus Anykščiuose. Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centre, buv. Choralinėje sinagogoje, 2014 m. atidaryta Beatričės Kleizaitės-Vasaris meno galerija. Galerijos lankymas nemokamas, norintys padėkoti gali palikti auką. Būtinai užsukite!

P1650473
Atkurtos sinagogos lubos.

P1650477
Antano Galdiko darbai.

P1650483
Prano Gailiaus darbas. Iš ciklo "Gražieji Rytai", 1980 m. Paveikslas pagal Omaro Chajamo eiles: "Žolelė, kur dabar šiurena paupy. Gal buvo garbana skaistaveidės nuostabi. Gal ji prasiskleidė iš angeliško grožio. Kodėl ją kojomis be gailesčio trempi?"

P1650469
"Tai nėra siena", Ray Bartkus, "Malonny" 2018 m.
Marijampolės turgaus halė labai panaši į sinagogą, bet tai yra 1932 metų pastatas pagal architekto J. Dragašiaus projektą. Šios turgaus halės pageidavo miesto valdžia, siekusi iš J. Basanavičiaus aikštės iškeldinti jos nepuošusias parduotuves ir kovojusi su nelegaliai transporto priemones t.y. arkliais kinkytus vežimus visur statančiais prekeiviais, kurių nepamokydavo uoliai išrašomos baudos. Sakoma, kad šiai turgaus halei prigijo "Bobturgio" pavadinimas. Valstybės saugomas architektūros paveldo objektas šiandien vargiai tegali parodyti savo buvusį grožį.

P1650489
Gėlių paviljonas.

P1650490
Turgus.
Žydai į Marijampolę atsikėlė maždaug XVIII a. vid. ir jiems gyventi buvo išskirta vieta tuometinėje Starapolėje, dešiniajame upelio Jevonio krante; žydai negalėjo kurtis vienuolių marijonų valdose. Kai Abiejų Tautų respublikos seimas 1764 m. nurodė atlikti pirmąjį žydų surašymą, Marijampolėje gyveno 47 žydų šeimos, iš viso 292 asmenys. Šie duomenys gali būti netikslūs, nes į sąrašus nepateko vaikai iki dvejų metų ir surašymo panorę išvengti asmenys.  Žydai gyventojai neturėjo pavardžių, todėl XVIII a. net du įsakai nurodė jas priimti, dažniausiai pavardėmis buvo pasirinktos profesijos: žuvies prekeivis tapo Fišeriu, stikladirbys- Gliazeriu, vežikas-Kučeriu, juvelyras- Zlotnickiu...Kiti asmenys perėmė vietovių pavadinimus ir tapo Marijampolskiu ar Pašešupskiu. Žydų skaičius mieste augo, vienu metu net pasiekė 80 proc. visų miesto gyventojų, o caro laikais žydai įsitvirtino kaip pagrindiniai verslininkai: jiems priklausė malūnas, ligoninė, kavinės, didesnės parduotuvės, viešbutis, spaustuvė, fotoateljė, Holivudo filmus rodęs kinoteatras. Iš žymesnių XX a. gimusių žmonių geriau turbūt žinomas fotografas Izis Bidermanas (1911-1980), žinomas Prancūzijos menininkas. Likus keliems metams iki Pirmojo pasaulinio karo nemažai Marijampolės žydų išvyko į Izraelį. Deja, 1941 m. daugiau kaip šeši tūkstančiai žmonių, kurių tarpe buvo beveik visi Marijampolės žydai, buvo nužudyti Šešupės slėnyje. Žemėlapyje ta vieta paminėta kaip Ramybės parkas.

P1650350
Prie Šešupės.

P1650353
Paminklas Holokausto aukoms.

P1650355
Masinės kapavietės įamžinimas. 
Natūrali mirtis yra kiekvienos bendruomenės gyvenimo dalis, todėl Marijampolėje buvo ir žydų kapinės, pagal religinius reikalavimus įkurtos toliau nuo gyvenamosios vietos ir atskirtos upeliu ar kalvele. Šaulių g. esančios kapinės buvo įkurtos XVIII a. pab.-XIX a., dar vienerios kapinės buvo Vilkaviškio g., bet sovietmečiu jos abi buvo sunaikintos, 1991/1992 m. padėti paminkliniai akmenys. Mano turėtame spausdintame Marijampolės žemėlapyje nei vienos kapinės nepažymėtos, todėl šios kelionės metu sugebėjau surasti tik vienerias žydų kapines.

P1650516
Šaulių g. senosios žydų kapinės.

P1650517
Paminklinis akmuo. 
Grafienė Pranciška Butlerienė 1758 m. skyrė fundaciją bažnyčiai ir vienuolynui. Pasakojama, kad rinkti vietos bažnyčiai grafienė iš Kvietiškio dvaro ėjo Šešupės pakrante ir kalbėjo rožančių. Po kiekvienos "Tėve mūsų" maldos buvo sodinama liepa, o rožančiaus pabaiga žymėjo pačios bažnyčios vietą-šiandien šis kelias žinomas kaip "Rožančkelis". Fundaciją grafienė skyrė vienuoliams marijonams, nuo kurių ir kildinamas Marijampolės pavadinimas. Vienuoliai rūpinosi 1801 m. sudegusios medinės bažnyčios atstatymu iš mūro, 1824 m. bažnyčia pašventinta šv. Arkangelo Mykolo vardu. Po Antrojo pasaulinio karo nelikus Vilkaviškio katedros, Marijampolės bažnyčia tapo prokatedra, o 1992 m. už jos istorinę vertę suteiktas mažosios bazilikos titulas. Piligrimai atvyksta prie Marijos Vaizbūniškės paveikslo- šį Dievo Motinos atvaizdą grafienės Pranciškos Butlerienės nurodymu į bažnyčią perkėlė iš jos Vaizbūniškio dvaro koplyčios. Bažnyčioje netoli centrinių durų yra ir pačios fundatorės įamžinimas-horeljefas.

Dar ši bazilika garsėja keliauti mėgstančiu varpuNe veltui Rusijos caro administracija įtariai žvelgė į varpų liejimą okupuotose teritorijose: 1794 m. Kosciuškos sukilimo metu sukilėliams labai trūko ginklų, todėl patrankas lieti jie nusprendė iš bažnyčių varpų. Toks likimas ištiko XVI a. caro Ivano Žiauriojo Svensko vietovėje netoli tuometinės sienos su Lietuva buvusį beveik dvi tonas svėrusį varpą. Kai 1664 m. vienuolyną nusiaubė Krymo totoriai, LDK didikų Pacų dėka šis varpas atkeliavo į Pažaislį. Čia Kosciuškos sukilimo metu jis buvo nukabintas, suskaldytas ir išvežtas į Kauną. Tuo metu sukilimas buvo jau beveik nuslopintas ir vienuoliai susigrąžino varpo šukes, kurioms paskui buvo lemta pusšimtį metų tylėti sandėliuke. Po 1831 m. sukilimo Pažaislio vienuolynas buvo perduotas stačiatikiams, kurie nuplėšė varinius vienuolyno stogus ir kartu su senojo Svensko varpo šukėmis nuvežė į Sankt Peterburgą. Šio metalo užteko išlieti septyniems naujiems varpams, kurie atkeliavo į Pažaislį. Didžiausias jų, beveik tonos svorio, netrukus sunegalavo-jį įskilusį Sankt Peterburge perliejo iš naujo ir sugrąžino Pažaisliui. Pirmojo pasaulinio karo metais šis varpas iškeliavo slėptis nuo karo į Rusiją, po karo 1925 m. sugrįžo į Pažaislį, bet Pažaislyje tuo metu įsikūrusios seserys kazimierietės iš JAV nejautė šiam varpui didelių sentimentų ir šiandien caro Ivano Žiauriojo dovana pakrikštyta šv. Povilo vardu puošia Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo baziliką. 

P1650275
Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bazilika.

P1650261
Tvoros fragmentas.

P1650257
Dievo Motina, žaltį pamynusi.
P1650255
Grožiu pritrenkiančios rožės.

P1650252
Svečių namai.
Buvusioje vienuolių marijonų spaustuvėje, veikusioje 1921-1940 m., dabar įkurti svečių/piligrimų namai. Čia yra atkurta ir vertinga biblioteka, tik jos aplankyti man nepavyko, kaip nepavyko aplankyti ir palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejaus, nes šis mano apsilankymo dienomis nedirbo. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Pradėjimo vienuolija, trumpiau-marijonai, Lietuvoje skaičiuoja jau virš 250 metų. Į Lietuvą šiuos vienuolius pasikvietė grafienė Pranciška Butlerienė. Vienuoliai gerai mokėjo lietuvių kalbą, tai buvo labai reikšminga vietos gyvetojų sielovadai. Už pagalbą sukilėliams 1864 m. nemažai marijonų buvo ištremti į Sibirą. Rusijos imperijoje siautė katalikų vienuolynų uždarymo vajus, iš aštuonių Lietuvos marijonų vienuolynų buvo paliktas tik Marijampolės, bet pačiai vienuolijai caro administracijos valia buvo paskirta išmirti ir išnykti. Jurgis Matulaitis (1871-1927) nusprendė slapta įstoti į šį vienuolyną, buvo imtąsi konspiracijos. Po 1918 m. vienuoliai marijonai veikė atvirai, susigrąžino caro metais nusavintą turtą, pagrindinė jų veikla buvo sielovada ir švietimas. Antrojo Psaulinio karo metais marijonų vienuolynuose buvo slapstomi žydai, po 1944 m. teikta parama partizanams. Už pasiriešinimą sovietų valdžiai marijonų vienuoliai vėl tremti į Sibirą, o 1948 m. uždaryti visi Lietuvos vienuolynai, sunaikinta Marijampolės vienuolijos biblioteka. Tačiau vienuoliai dirbo slapta, gaudavo paramos iš išeivijos vienuolių, o 1987 m. Popiežius Jonas Paulius II, minint Lietuvos krikšto 600-tų metų jubiliejų, paskelbė arkivyskupą Jurgį Matulaitį palaimintuoju, šioje bažnyčioje yra jo garbei skirtas altorius ir kasmet liepą vyksta atlaidai. Šiandien vienuoliai marijonai turi dvi parapijas- Marijampolėje ir Vilniuje.

P1650277
"Šv. Jurgis ir Etiopijos karalius", Eli Elysee, "Malonny" 2016 m. Paveiksle vaizduojamas Marijampolės herbas šv. Jurgis ir dvi vėliavos: Lietuvos ir Etiopijos. 

P1650281
"iUrvo sienos piešiniai', M.K. Estabrook, "Malonny" 2015 m. Triptikas apie pasaulį per išmaniuosius įrenginius stebinčius žmones. Galbūt laikas susimąstyti ir keisti gyvenimo būdą?
Prie Marijampolės bažnyčios-bazilikos yra Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus (1866-1950) memorialinis muziejus. Kazys Grinius buvo politikas, gydytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, humanistas, varpininkas ir aušrininkas, švietėjas, net knygnešys, Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiaus kavalierius ir Pasaulio tautų teisuolis. Jis buvo paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukario Lietuvos prezidentas, o jo kadencija truko vos pusę metų, kai buvo įvykdytas perversmas ir prezidentu tapo Antanas Smetona. Šeimos įkalbėtas, K. Grinius 1944 m. pasitraukė į Vakarus, mirė JAV. Urna su jo pelenais parvežta ir palaidota netoli jo gimtojo Selemos Būdos kaimo  Marjampolės rajone. Lietuvos seimas 2016 m. buvo paskelbęs Prezidento Kazio Griniaus metais. Pats muziejus yra nedidelis, daugiausia eksponuojamos nuotraukos ir fotokopijos, nes šio Prezidento daiktų praktiškai nėra išlikę.

P1650296
Prezidento K. Griniaus muziejus Marijampolėje.

P1650295
Labai elegantiška pašto dėžutė.

P1650293
Memorialinė lenta.

P1650294
Viena iš daugelio Marijampolės informacinių lentų prie lankytinų objektų.

Grinius
Kazio Griniaus citata.
Greta šio muziejaus yra toks raudonų plytų pastatas. Čia 1894-1897 m. veikė "Sietyno" draugija, vykdžiusi švietėjišką ir tautinę-patriotinę veiklą, platino draudžimą spaudą, organizavo slaptas lietuviškas mokyklas. Draugija buvo įskųsta, susekta ir likviduota, jai iškelta baudžiamoji byla, suimtieji švietėjai ištremti, kai kurie gavo sunkiųjų darbų kalėjimo bausmes.

P1650534
Buvęs "Sietyno" draugijos pastatas. 

P1650302
"Tekantis gyvenimas", Ray Bartkus, "Malonny" 2015 m. Šis paveikslas puošė "National Geographic Lietuva" viršelį.

P1650313
"Povandeninis laivas", Ray Bartkus, "Malonny" 2016 m.

P1650316
"Gyvenk dabar, mirk vėliau", Vandana Jain, "Malonny" 2015 m. 
Vytauto Didžiojo parkas yra seniausias parkas Marijampolėje, dar vadinamas Miesto sodu. Parkas iš pagrindų sutvarkytas 2012 m. Seniau ši vieta vargu ar buvo patraukli, nors čia ir buvo išskirta vieta miesto parkui: 1810-1812 m. čia tyvuliavo tvenkinys, o "Lietuvos žinios" 1930 m. taip rašė:
"Senovėj, sako, toj vietoj buvusi neišlipama pelkė, kur visokius šlamštus ir pastipusius gyvulius versdavo. Buvęs kažkoks rusų valdininkas ir toj pelkėj sumanęs užveisti sodną. Visą amžių to sodno labui dirbęs. Ir štai dabar kokį sodną marijampoliečiai turi. Bet to sodininko vardo nė pavardės niekas nemini." Parke 1980-1990 m. stovėjo paminklas V. Mickevičiui-Kapsukui. 

P1650321
"Vytautas Didysis", skulpt. J. Narušis, 2010 m.

P1650325
Vytautas Didysis.

P1650453
Vytauto Didžiojo parko gėlynai. 
P1650448
"Kančių koplytėlė" mena 1944-1953 m. įvykius, kai NKGB kankino ir žudė kalinius netoliese esančiame pastate, o kūnus užkasdavo tiesiog po pastato langais. Ši koplytėlė pastatyta 1991 m.
P1650457
Paminklas Tauro apygados partizanams, skulpt. A. Ambraziūnas, 2003 m. 
Marijampolės kraštotyros muziejuje yra dvi ekspozicijos: viena skirta vietos kraštotyrai, kita-Tauro apygardos partizanams ir tremtiniams. Kraštotyros muziejuje įdėmiai apžiūrėjau dievdirbio iš medžio drožtus šventųjų abrozdėlius. Yra ir ekspozicija "Kapsukas-revoliucinių tradicijų miestas".



P1650460
Marijampolės kraštotyros muziejus.
Lageriai
Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietos. 
Rankdarbis
Moterų rankdarbiai kalėjimuose ir lageriuose.
Pokario Lietuvoje kovodami prieš okupantus žuvo apie 30,000 partizanų, iš jų 7,000 buvo Tauro apygardoje, o beveik visi išgyvenę perėjo tremtį ir lagerius. Ekspozicijoje yra kapsulėse, kuriose Skardupių klebonijoje buvo paslėpti pirmieji Tauro apygardos dokumentai. Tarp partizanų buvo daugybė šviesių žmonių, pavyzdžiui, Stasys Šačkus-Uosis, Patrimpo rinktinės vadas, buvo vienas pajėgiausių Lietuvos lengvaatlečių, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas. Jis 1937 m. Rygoje pirmą kartą Lietuvos sporto istorijoje laimėjo Europos krepšinio čempionatą, Lietuvos tautinėje olimpiadoje laimėjo du aukso medalius, 1939 m. jis tapo pirmuoju tarptautinės kategorijos krepšinio teisėju iš Lietuvos; 1945 m. bolševikų suimtas ir dešimčiai metų ištremtas į Sibirą, į Vorkutą.

Netoli Vytauto Didžiojo parko yra senosios Marijampolės kapinės. Man labai patiko, kad žymių žmonių kapai yra pažymėti schemoje prie vartų, todėl nereikia klaidžioti po kapines ir tarp laiko nuzulintų antkapių ieškoti ir nerasti garsaus architekto, žinomo bajoro ar patrioto kunigo amžino poilsio vietos kaip kituose miestuose. Dėl perpildytų ir uždarytų katalikų kapinių Civinskio ir Alyvų gatvių sankirtoje, šiose kapinėse katalikai laidoti nuo 1846 m., tuo metu čia jau buvo evangelikų liuteronų ir stačiatikų kapinės.



P1650328
Žymių žmonių kapų schema.
P1650334
Liaudies rašytojos Žemaitės kapas.
P1650424
Žemaitės kapas.
P1650431
Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kapai.
P1650433
Lietuvos kariams savanoriams. 
P1650437
"Jų darbai juos seka". Kunigų kapai. 
P1650440
Mokytojo Petro Kriaučiūno kenotafas.
P1650442
Kapas neišlikęs.
P1650444
Rašytojo Vinco Pietario kenotafas.
Šiose kapinėse stačiatikių dalyje yra Švč. Trejybės koplyčia-cerkvė, pastatyta 1901/1907 m. kaip kapinių koplyčia, bet dabar turi ir cerkvės statusą. Projekto autoriumi laikomas tuometis apskrities inžinierius ir miesto architektas V. Rybarskis. Tarpukariu ši cerkvė negalėjo pasigirti didele kongregacija, atgijo apie 1931 m., bet jau 1961 m. buvo uždaryta ir paversta sandėliu, liturginiai reikmenys išvežti. Cerkvės varpą dvidešimt metų savo namuose išsaugojo dailininkas V. Vekeriotas, 2002 m. varpas oficialiai perduotas Marijampolės Šv. Jelizavetos brolijai. Dabar cerkvė grąžinta stačiatikiams, restauruota, parapijai priklauso apie 60 žmonių.


P1650346
Švč. Trejybės cerkvė.
P1650348
Švč. Trejybės cerkvė.
Senosiose Marijampolės kapinėse yra ir sovietinių karių kapinės, o kitapus gatvės, netoli buvusios Marijampolės mokytojų seminarijos, yra dar vienos sovietinių karių kapinės. 


P1650342
Sovietinių karių kapinės senosiose Marijampolės kapinėse.
P1650590
Sovietinių karių kapinės prie buvusios mokytojų seminarijos.
P1650595
Aleksandras Nevskis-sektinas pavyzdys bet kuriam kareiviui. 
P1650598
Memorialinis ženklas. 
Ramybės parke netoli senųjų Marijampolės kapinių ir Holokausto aukų amžino poilsio atgulė sovietinio teroro aukos. Čia būdavo užkasami 1944-1953 m. nukankintų žmonių palaikai, nors budeliai ne visada pasivargindavo tai atlikti tinkamai, nes sunkvežimiais atvežtus ir kartais tik plonu žvyro sluoksniu užbertus sovietų teroro aukų (civilių gyventojų ir partizanų) palaikus vietos gyventojai palaidodavo deramai, už tai juos persekiojo kaip "banditų kolaborantus". Tikslus čia palaidotų aukų skaičius nežinomas, apylinkių gyventojai 1970 m. čia ėmė sodinti daržus, kurie 1990 m. buvo panaikinti. 


P1650357
Ramybės parkas Marijampolėje.
P1650365
Nežinomo partizano kapas.
P1650369
Ramybės parkas.
Marijampolėje yra "Lietuvos cukraus" fabrikas, veiklą pradėjęs 1931 m. spalio 15 d. Tą pačią dieną 1981 m. gimiau aš, bet šie du įvykiai tarpusavyje nesusiję. Cukraus fabriką statė tuometinės Čekoslovakijos įmonė "Škoda", lietuvių įmonė "Markūnas ir Brat". Antrosios sovietinės okupacijos metais nuo karo veiksmų nukentėjęs fabrikas buvo atkuriamas ir atstatomas iki 1990 m. Fabrikas išgyveno sunkmetį 1996-1999 m., bet sulaukė "Arvi" įmonių grupės paramos ir buvo modernizuotas.  Šiandien senieji fabriko pastatai yra industrinio kultūros paveldo objektai. Fabriko teritorijoje yra nedidelis muziejus. "Lietuvos cukrus" yra gamybinė įmonė, todėl šiuo metu turizmui nėra pritaikytas, tačiau norintiems pasmalsauti visgi sudaryta galimybė apsilankyti fabriko muziejuje, o rudenį, kai cukriniai runkeliai pavirsta cukrumi, galima pamayti ir patį gamybos procesą. Čia užsuka ir maisto pramonės studentai, kuriuos domina įsidarbinimo galimybės. Dėl apsilankymo cukraus fabrike reikia susiderinti iš anksto.


P1650408
Cukraus fabrikas.
P1650379
Lietuvos cukraus klubas.
P1650382
Derlingos tos Lietuvos dirvos...
P1650384
Kviečiamos specialiosios tarnybos!
P1650387
Fabriko metraštis. 
P1650391
Atkurtame fabriko direktoriaus kabinete Kūtvėlai leido paskambinti. 
P1650392
Ką ten paskambinti, va ir padegustuoti leido. Grynai medicininiais tikslais! 
P1650394
Maišeliai pilni saldumo.
P1650395
Lankytojai gali nusikalti atminimo monetą. 
P1650396
Lietuvos pedagogų kalvė yra ne Lietuvos edukologijos universitetas, o "Lietuvos cukraus"
 fabrikas. Dabar esu kvalifikuota kalti monetas, rauti skaudančius dantis, kaustyti arklius, taisyti
žemės ūkio padargus, užsiimti namų apdaila, nukalti kryžius kiemams puošti. Nebrangiai.
Pasiūlymus į PM. 
Dalis cukraus fabriko teritorijos atvira lankymui be išankstinio susitarimo, čia galima pamatyti paminklą cukriniam runkeliui- Sūduvos krašto klestėjimo simboliui. 


P1650376
Paminklas cukriniam runkeliui, skulpt. T. Povilionis, 2011 m.
Netoli cukraus fabriko yra buvęs Kvietiškio dvaras. Čia po Šiaurės karo (1701 m.) iš nusiaubtų Prienų valdų ir atsikėlė grafai Butleriai, 1717 m. čia buvo įkurtas Kvietiškio dvaras. Be paties gyvenamojo pastato, dvaro teritorijoje buvo daug ūkinės paskirties pastatų. Butlerių dvaras apėmė net 20,000 ha plotą, jam priklausė virš 40 kaimų. Po Abiejų Tautų Repsublikos padalijimo Kvietiškio dvaro žemėse vyko 1831 m. sukilimas-Marijampolės mūšis ir, deja, tai buvo didžiausias Užnemunėje pralaimėtas sukilėlių mūšis. Daug sukilėlių buvo palaidoti Kvietiškio dvaro žemėse. Dvaro šeimininkai ne kartą keitėsi, po Butlerių šios valdos perėjo Sapiegoms, dar vėliau-grafui Fiodorui Rembertui fon Bergui (labai įdomi asmenybė, verta detaliau pasidomėti), tarpukariu dvaras buvo išparceliuotas, o jo parkas šiandien priklauso Marijampolės kolegijai.

P1650406
Buvę Kvietiškio dvaro gyvenamieji rūmai. 
P1650399
Šv. Jokūbo piligrimų kelio stotelė. 
P1650397
Marijampolės kolegija.
Marijampolėje yra karinis miestelis, bet ten paprastiems civiliokams slampinėti negalima. XIX a. sukilimų metais carinė Rusija ėmė stiprinti savo pasienius ir ėmė kurti karinius miestelius; iki Pirmojo pasaulinio karo Marijampolėje stovėjo du caro kariuomenės pulkai: vienas pėstininkų ir vienas dragūnų. Marijampolės karinis miestelis projektuotas pagal unifikuotus karinių miestelių inžinerijos principus, dauguma pastatų ilguoju fasadu orientuoti į gatvę. Miestelis pagal paskirtį buvo naudotas tiek tarpukario metais, tiek sovietinėje Lietuvoje, o 1992 m. čia įsikūrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio motorizuotas pėstininkų batalionas (db. Bendrosios paramos logistikos batalionas). Remontuojant kareivines 2000 m. buvo rasta tarpukario laikotarpių sieninių paveikslų, 2003 m. kai kurie buvo restauruoti. Užnemunėje tai yra vieninteliai išlikę sienų tapybos pavyzdžiai. Karinio miestelio teritorijoje yra paminklas kunigaikščiui Vyteniui. Dėl apsilankymo bataliono muziejuje ir karinio miestelio teritorijoje reikia susiderinti iš anksto. 

P1650412
Marijampolės karinis miestelis. 

P1650413
Paminklas netoli karinio miestelio.

P1650416
Vietinei rinktinei atminti. 

P1650422
Paminklas kunigaikščiui Vyteniui, skulpt. J. Narušis, 2009. Atkurta pagal skulpt. G. Stanulio paminklą 1938 m., sovietų
okupacijos metais nuverstą. Fotografuota civiliokiškai partizaninant per tvoros plyšį. 
Dar Marijampolėje yra šv. Vincento Pauliečio bažnyčia. Kadangi Marijampolėje buvo carinis karinis miestelis, tai jo įgulai reikėjo cerkvės, todėl 1888-1901 m. šiam tikslui buvo pastatyta šv. Nikolajaus cerkvė, dedikuota carui Aleksandrui III "Taikdariui". Cerkvė, kaip ir pats karinis miestelis, pastatyta pagal karinio miestelio inžinerijos principus, nes karinės įgulos cerkvės projektą patvirtino Rusijos karinės vadovybė XX a.pr. Cerkvės statyba kainavo įspūdingus 25,000 tuometinių rublių, bet talpino vos 150 tikinčiųjų. Tarpukario metais cerkvė buvo atiduota vienuoliams marijonams, sovietiniais metais bažnyčia buvo uždaryta ir naudota kaip sandėlis, archyvas. Po Nepriklausomybės atgavimo pastatas grąžintas katalikams, rekonstruotas panaikinant cerkvinius svogūnėlius-bokštelius (tiesa, vienas išliko), naujai įrengtas interjeras.

P1650521
Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia nuo Vytauto Didžiojo parko.

P1650524
Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti cerkvė tai ar bažnyčia.

P1650467
Fasado detalė.

P1650465
Pieta.
Gustaičių kaime Liudvinavo seniūnijoje kasant tvenkinį buvo rastas akmuo su runomis. Rašmenis iššifravęs Juozas Šeimys tvirtina, kad šiame akmenyje minimi lietuviai ir hetai (hetitai), pavaizduotos irklinės valtys. Šis mįslingas akmuo 2010 m. buvo įkurdintas Marijampolėje, Laisvės ir Kęstučio gatvių sankirtoje.

P1650494
Dovinės akmuo su runomis.

P1650497
Gražus skveras prie runų akmens.

P1650499
"Do what you can't", Ignas Vieversys, "Malonny" 2018 m.
Pagrindinės Marijampolės gatvės gražiai sutvarkytos, jose kuriasi elegantiškos kavinės su jaukiomis terasomis. Žinoma, nužengus nuo pagrindinių gatvių galima rasti ir subaladotų šaligatvių ar kitokių negerovių, bet juk ne šventieji puodus lipdo.

P1650512
Gražiai sutvarkyto pastato pavyzdys.

P1650519
Gražiai sutvarkyto namo pavyzdys.
P1650584
Dar vienas gražiai sutvarkyto namo pavyzdys.
P1650587
Sunki okupanto letena.

P1650540
Memorialinė lenta ant vieno iš Marijampolės namų J. Basanavičiaus aikštėje. 
Rūta Basaitė gimė Kauno gete. Mažąją vos devynių mėnesių mergytę jos mama užmigdė, eidama į priverstinius darbus išnešė iš geto maiše ir atidavė su vaikišku vežimėliu sutartoje vietoje laukusiai J. Babarskienei. Babarskių šeima augino Rūtą kartu su savo dviem vaikais kol mergaitei sukako trylika-keturiolika metų, kai galėjo išleisti ją į Vilnių mokytis. Tai buvo didelio skurdo metai, Rūtą kažkiek paremdavo jos tėvus pažinoję Holokaustą išgyvenę Vilniaus žydai. Studijas baigusi, ištekėjusi ir susilaukusi pirmojo sūnaus Rūta Basaitė-Glikman 1971 m. emigravo į Izraelį, bet kasmet atvyksta į Lietuvą, jai išimties tvarka suteikta Lietuvos pilietybė. Rūtos istorija įtraukta į knygą "Išgelbėti bulvių maišuose. 50 Kauno geto vaikų istorijų". Rūtos artimieji Holokausto neišgyveno.

Miesto kapinės tarp Civinskio ir Alyvų gatvių buvo įkurtos XVIII a.vid., jos vieta nurodyta vienuoliams marijonams išduotoje privilegijoje. Tuo metu ši vietovė buvo už miesto ribų, bet ne per toliausiai nuo bažnyčios. Manoma, kad čia netoliese amžinatilsio atgulė 1710 m. maro aukos, todėl archeologiniai kasinėjimai nebuvo vykdomi iki šiol. Manoma, kad čia galėjo būti palaidota ir grafienė Pranciška Butlerienė, bet dėl šio fakto nėra visuotinai sutarta; nėra žinoma nei viena čia palaidoto asmens pavardė, o vienuolių turėtos parapijos knygos dingusios. Miestas augo, o po 1831 m. čia palaidojus žuvusius sukilėlius kapinės užsipildė. Netrukus atsirado kitos kapinės, o šios 1850 m. buvo uždarytos, nors vienas kitas asmuo po mirties buvo priglaudžiamas šeimos kape. Spaudos draudimo metais šias kapines lankė knygnešiai, čia buvusios koplyčios pastogėje slėpę draudžiamą literatūrą. Pamažu neprižiūrimos kapinės ėmė nykti, apaugo krūmais, alyvomis-taip vietai pamažu prigijo Alyvų gatvės pavadinimas (nuo 1927 m. oficialus). Kažkiek gelbėjo šalia kapinių buvusi viena moterų vienuolių draugija, bet sovietmečiu jos pastatas buvo nacionalizuotas, o kapinės sunaikintos, per jas nutiestas kelias, įrengtas sporto aikštynas, tiesiant komunikacijas ekskavatoriai išniekino erdvę. Atgavus Nepriklausomybę, buvusių kapinių teritorija sutvarkyta 2014 m. 

P1650529
Marijampolės senosioms kapinėms atminti. Skulpt. J. Narušis, 2014/2016 m.

P1650528
Laiko nutrinti ženklai.
Marijampolę siekia geležinkelis. Didesnis iš jos pasiekiamas centras yra Kaunas, be to, Marijampolę kerta lenkiškasis traukinys iš Kauno į Balstogę. Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad Marijampolėje yra viena gražiausių geležinkelio stočių Lietuvoje. Jos projekto autorius- inžinierius E. A. Frykas, 1925 m. (kitur-1923/1924 m.) Pats geležinkelio susisiekimas su Marijampole buvo sukurtas keleriais metais anksčiau, 1922 m. Yra išlikęs "Lietuvos žinių" pastebėjimas: "Pirmutinis traukinys su 4 pilnais pasažierių vagonais šeštadienį XII 23 d. atpyškėjo iš Kazlų. Džiaugiamės. Bėda, tik kad į vagonus moterys neįlipa, mat vagonai prekiniai joms neįsiekiami. (...) Daromi geležinkelio tilteliai dar neišrodo ištikimi." Tuo metu iš Marijampolės iki Kauno traukinys riedėjo pustrečios valandos, o šiandien-vos valandą. Ir moterys įsiekia vagonus, netgi patogiai atsisėda!

P1650554
Gražioji Marijampolės geležinkelio stotis.

P1650562
Šis varpas-europinės vėžės pažadas,

P1650567
Elegantiškas interjeras.
P1650574
Išėjimas į peronus.

P1650578
Sveiki atvykę į Marijampolę!

P1650606
Paminklas netoli geležinkelio stoties.

P1650605
Birželio 14 d.- Gedulo ir vilties diena.

P1650609
Gulago žemėlapis.

P1650611
Tokiais vagonais tremtiniai vežti į Sibirą.
Temstant Marijampolėje gražiai apšviečiamos pagrindinės erdvės kur renkasi miestiečiai ir turistai.

P1650546
Ar šiemet Kalėdos ankstyvos?
P1650543
Trispalvės apšvietimas- "Malonny" 2016 m. projektas, Ray Bartkus ir Kacperas Dolatowskis. 
Jeigu Marijampolėje yra viena blogybė, tai-viešieji tualetai. Tiesa, yra ir gerų niuansų- nuo geležinkelio stoties iki Vytauto Didžiojo parko tokių patogumų suskaičiavau net penkis. Deja, šie patogumai yra nemokami ir todėl daugelyje jų nėra nei tualetinio popieriaus, nei muilo rankoms, viskas išdaužyta ir išlaužyta. Maloni išimtis- Marijampolės autobusų stoties tualetas, kuris buvo visiškai tvarkingas. Žinoma, mokamuose tualetuose labai erzina tas centų krapštymas, smulkių monetų nebuvimas arba grąžos negavimas, bet tada garantuojama bent minimali tvarka ir švara. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo pačių žmonių, juk ir patys turime prisižiūrėti aplink save.

Į Vilnių parvažiavau mikroautobusu, Marijampolė-Vilnius ekspresu. Mažasis autobusiukas nebuvo toks erdvus kaip tas didelis autobusas, kuriuo atvažiavau, bet irgi pakankamai komfortabilus. Kelionės kaina į vieną pusę yra 9,00 eurai (internetu perkant pigiau), tai visai nebaisu. Pačioje Marijampolėje automobilis, mano nuomone, nėra reikalingas, nes visos lankytinos vietos tikrai pasiekiamos pėsčiomis.

Taigi, "atsivilkti" į Marijampolę tikrai vertėjo, ši kelionė viršijo visus lūkesčius! O Jūs jau lankėtės Marijampolėje?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Suvalkietė

11 comments:

rašė...

Važiavau pernai į "Mantingos" gamyklą Marijampolėje darbiniais reikalais. Labai daug miesto, deja, nepamačiau, bet tai, ką spėjau užmatyti, paliko labai gerą įspūdį. Išties pasirodė labai tvarkingas ir jaukus miestas.

rašė...

@Giedrė: taip, miestas tikrai rūpestingai prižiūrimas.

rašė...

Ačiū už išsamų pasakojimą! Marijampolėje teko būti labai trumpai, laiko užteko nakvynei, trumpam pasivaikščiojimui ir senosioms kapinėms. Būtinai reikia sugrįžti.

rašė...

@Daiva: taip, tikrai labai pažinčiai ir poilsiui tinkamas miestas. Daug dviratininkų.

rašė...

Taip doskonaliai nevaikštinėjau po Marijampolę. Teks pasitaisyti ))

rašė...

@Arūna: būtinai reikia pasitaisyti!

Vytautas rašė...

Mėlynas šviečiantis varpas - yra Klaipėdos (buvusios kultūros sostinės) dovana Marijampolei (šių metų kultūros sostinei).

rašė...

@Vytautas: labai graži dovana. O ir Kalėdos man prie širdies. :-)

rašė...

Labai gražiai aprašyta Sūduvos sostinė. Tik, deja, dar neaplankėte gražiausio šio miesto kraštovaizdžio - Marijampolės Meškučių piliakalnių, kurie randasi visiškai šalia miesto centro (kitoje Šešupės pusėje žiūrint nuo Ramybės parko). Ten yra atrastas sensancingas sūduvių (jotvingių) baltiškas paveldas. Toje vietoje archeologai yra atkasę mirusiųjų deginimo vietą (per 4 metrų ilgio ir per 2 metrų pločio duobę, pačios ugniavietės storis – apie 20 centimetrų), pagal pelenų kiekį nustatyta, jog toje pačioje vietoje mirusiųjų palaikai buvo deginami labai ilgai – keletą šimtų metų. Taigi netikėtai toje vietoje buvo atskleistoa unikalaus kolektyvinio laidojimo ir deginimo vieta ( tai sensacija ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse). Daugiau yra aprašyta čia: http://www.mususavaite.lt/suduvos-praeities-paslaptys-archeologo-akimis/ bei čia:

rašė...

Sūduvos paslaptys atsiveria: https://www.facebook.com/notes/s%C5%ABduvi%C5%B3-namai/s%C5%ABduvos-paslaptys-atsiveria/1453823514634764/

rašė...

@Sūduvis:Jūsų tiesa, nors ir ne visiškai. Žvilgsnį į šiuos piliakalnius užmečiau nuo Ramybės parko. Dėl paties piliakalnių lankymo, mane perspėjo, kad infrastruktūra šiandien nėra pritaikyta lankymui. Netgi informacinėje medžiagoje apie Marijampolę šie piliakalniai beveik neminimi ar bent jau nesiūlomi lankyti. Tai galbūt ateityje bus dar viena proga užsukti.