Studijų laikais (2000-2004 m.) man teko tik tvirtai visomis keturiomis įsikabinus į durų rankeną porą kartų praverti sunkiasvores M. Mažvydo bibliotekos duris, o priėjimą prie skaityklų saugojo piktas dėdė su uniforma, leidęs prasinešti tik tušinuką ir bloknotą plastikiniame permatomame maišelyje. Sprendžiant iš visko, knygos tada buvo labiausiai kėsinamąsi nugvelbti nacionalinė vertybė, ir net sąžiningi piliečiai, tokie kaip Vilniaus arkivyskupas, priešais to pikto dėdės su uniforma žvilgsnį susimąstydavo dėl savo sąžinės tyrumo. Šiandien tai-tolimas nemalonus prisiminimas. Mažvydo biblioteka dalyvaus kitą savaitgalį vykstančiame
Open House Vilnius renginyje, todėl čia ir užsukau pirmiausia. Dabar man nebereikės laukti eilėje atviros architektūros renginio metu, nes nemokamos ekskursijos M.Mažvydo bibliotekoje rengiamos dažnai. Kviečiu pasmalsauti!
|
Lietuvos nacionalinė biblioteka. |
Nuo 1387 m. Lietuvos krikšto, LDK Romos katalikų bažnyčia buvo priskirta Gniezno vyskupijai. Mažai tikėtina, kad vartoti lietuvių kalbą bažnyčiose iš Gniezno būtų nurodyta. Juk net to meto svarbūs valstybės dokumentai rašyti lotynų, kanceliarine baltarusių, bažnytine slavų kalbomis, korespondencija su Ordinu buvo vokiška, dėl valdovų personalinių unijų su Lenkija kelią į mūsų visuomenę atkakliai skynėsi lenkų kalba... Jeigu bažnytinėse apeigose greta lotynų kalbos ir buvo leista vartoti gimtąją, t.y. lietuvių kalbą, trūko ja mokančių dvasininkų, o pagrindine aukštąją mokykla dvasininkams iš Lietuvos buvo Krokuvos universitetas. Vilniaus regionas XVI a. buvo vis dar stipriai lietuviškas, priešingai, nei tvirtina dažnai cituojami šaltiniai, kad, neva, čia viskas buvo sulenkinta vos ne nuo akmens amžiaus.
Prūsijos kunigaikštystės valdovas Albrechtas įvedė reformuotą tikėjimą (liuteronybę) savo valdose, ir 1525 m. bei 1544 m. Bažnyčios nuostatuose pagrindine pamaldų kalba buvo pripažinta vokiečių kalba. Reformacija siekė, kad pamaldų apeigos būtų aiškiai suprantamos tikintiesiems, todėl tikėjimą reikėjo skleisti jų gimtąja kalba (tuo tikslu kartais pamaldose būdavo ir vertėjai). Atsirado poreikis leisti bažnytines knygas tomis kalbomis, kuriomis kalbėjo gyventojai Prūsijoje, o tie gyventojai buvo ne kas kita, kaip kadaise Ordino nukariauti etniniai prūsai, jotvingiai (sūduviai), kuršiai ir, žinoma, lietuviai. Jeigu prūsai, jotvingiai ir kuršiai jau buvo stipriai ar net visiškai asimiliuoti valstybinės politikos dėka (nemaža dalis jų buvo tapę baudžiauninkais), lietuviai savo kalbos identitetu atsilaikė, nes už Nemuno, tuometinėje LDK, gyveno jų tautiečiai. Bažnytinės knygos lietuvių kalba Prūsijoje tapo politine akcija, siekiančia liuteronybės sklaidos į LDK žemes, kurios tada dar nesimeldė gimtąja kalba. Tuo tarpu Mažosios Lietuvos kunigams buvo privaloma mokėti tris kalbas: lotynų (be kurios neįmanomos studijos universitete), vokiečių (pagrindinę valstybinę kalbą) ir vieną ar net dvi vietines gyventojų kalbas. Būtent Prūsijos kunigaikštystėje lietuvių kalba pradėta vartoti valstybės dokumentuose- LDK to lauksime dar kelis šimtus metų. Ir štai- 1547 m. išleidžiamas Martyno Mažvydo "Katekizmas".
|
M. Mažvydo "Katekizmas". Manau, autorius būtų patenkintas. |
Informatoriai raportavo Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui 1554 m., kad Mikalojus Radvila Juodasis savo Bresto rezidencijoje iškabino gobeleną su Liuterio atvaizdu, ir tai nebuvo vienintelis LDK didikas, ieškojęs teisingo tikėjimo. Gardino seimas 1568 m. priėmė nutarimą, kad visų krikščioniškųjų tikėjimų bajorų teisės yra lygios, taip įgalindami LDK bajorus rinktis tiek Romos katalikybę, tiek Reformaciją. Kai pasklido žinios, kad Mikalojus Radvila Juodasis savo testamentu paliko lėšų protestantiškai kolegijai Vilniuje įkurti, Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius nebedelsė ir kreipėsi į mokslinguosius jėzuitus, kurie jo kvietimu atvyko ir įsteigė savo katalikišką kolegiją Vilniuje. Įdomu tai, kad LDK liuteronų bažnyčios lietuvių kalba leidinių neparengė, nes jų bendruomenėms to nereikėjo: pavyzdžiui, Vilniaus liuteronų bendruomenė buvo daugiausia vokiečių kilmės, todėl vartojo gimtąją vokiečių kalbą ir jau valstybine tapusią lenkų kalbą. O štai jėzuitai, nepaisant visų šiam ordinui pritaisomų nuodėmių, į tikėjimo platinimą lietuvių kalba pažiūrėjo labai rimtai, siekė parengti šia kalba dirbsiančius kunigus, XVII a. pr. Vilniaus universitete veikė lietuvių kalbos būrelis dvasininkams. XVII a. gerai mokėti lietuvių kalbą lietuviškųjų valsčių bažnyčių kunigams jau buvo valstybės lygmeniu keliamas reikalavimas.
Pirmosios knygos lietuvių kalba buvo išleistos Karaliaučiuje iš visų etninės Lietuvos regionių kilusių lietuvių liuteronų pastangomis (Rapolionis, Kulvietis...) ir finansiškai remiant Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui. Tai buvo daug bažnytinių knygų: katekizmai, giesmynai, maldynai, visas Šventasis Raštas...Tokia leidinių gausa reformuoto tikėjimo Prūsijoje skatino neatsilikti ir LDK katalikiškas spaustuves bei suteikti lietuvių kalbai spausdintos kalbos statusą: 1595 m. LDK katalikai išleido Mikalojaus Daukšos išverstą Jokūbo Ledesmos "Katekizmą" (
Kathechismas arba mokslas kiekwienam krikszcionii priwalvs), o 1598 m. bajoro Merkelio Petkevičiaus dėka pasirodė LDK evangelikų reformatų (kalvinistų) katekizmas su giesmynu lietuvių ir lenkų kalbomis. Be religinio turinio leidinių svarbu paminėti Konstantino Sirvydo žodynus lenkų-lotynų-lietuvių kalbomis.
Taigi, galima daryti išvadą, kad kaimyninėje valstybėje Reformacijos dėka įprasminus gimtosios kalbos svarbą tikėjimo dalykuose tapo aktualu šia kalba ir spausdinti leidinius, o konfesinė-konkurencinė kova skatino Romos katalikus neatsilikti ir plėtoti technologijas bei stengtis patraukti tikinčiuosius į savo pusę konkurencingomis priemonėmis. Jeigu ne Martyno Mažvydo katekizmo "prasti žodžiai", šiandien lietuviškai gal ir nebekalbėtume.
Aštuonis kartus keitusi pavadinimą, šiandien Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka saugo virš 5 mln tomų leidinių. Mano širdžiai miela ir malonu, kad ten saugomas ir mano kuklus indėlis: "
Vilniaus senamiestis per 3 valandas", Tyto Alba, 2017 m. Mano nuomone, po rekonstrukcijos pasikeitusi Mažvydo biblioteka yra vienas iš fotogeniškiausių šiuolaikinio Vilniaus pastatų. Beje, net ir po pastoliais paslėpta rekonstruojama nacionalinė biblioteka skaitytojus aptarnavo.
|
"Sėsk, broliuk, po uosiu, aš tau knygą duosiu"... |
Mūsų nacionalinė biblioteka yra nuostabi tuom, kad čia gali ateiti ir skaityti bet kas, netgi bibliotekoje neprisiregistravę asmenys (kaip jie po skvernais nieko neišneša-kitas klausimas). Turtingi bibliotekos fondai leido sukurti tokią laisvalaikio skaityklą, kur galima įsitaisyti patogiame fotelyje ir skaityti ką nori iš lentynos. Tiesa, norint knygą pasiimti į namus jau reikės pateikti skaitytojo pažymėjimą. Mažvydo biblioteka yra
LIBIS sistemos narė, todėl čia galima naudoti daugelio šiai sistemai priskirtų bibliotekų skaitytojų pažymėjimus, štai manasis yra išduotas A. Mickevičiaus bibliotekoje. Be to, M. Mažvydo bibliotekoje šis pažymėjimas yra ir išankstinio apmokėjimo kortelė, nes ją galima papildyti ir mokėti už kopijas savitarnos aparate. LIBIS sistema taipogi parodo, kurios kitos bibliotekos turi Jūsų ieškomą leidinį.
|
Martyno Mažvydo biustas. |
|
Vitražas. Aut. A. Garbauskas. |
|
Foje yra patogu laukti draugų. |
|
Kolonų puošyba. Vaizdas iš konferencijų salės. |
Kitas mūsų nacionalinės bibliotekos privalumas yra joje taikomos technologijos. Elektroniniuose kataloguose greitai galima surasti norimą knygą, tik palaukti jos gali tekti ir iki valandos laiko. Taip yra dėl įspūdingo fondų dydžio, o man net baisu ir pagalvoti, kiek kilometrų per dieną įveikia bibliotekininkė!
|
Prisimenu ir netgi mokėčiau naudotis. O Jūs? |
|
Nacionalinė biblioteka gali priimti ir lankytojus ratukuose. |
|
Įvairias nacionalinės bibliotekos erdves galima rezervuoti savo veikloms. |
|
Savitarnos rūbinė. Užraktas valdomas 1 euro monetos užstatu. |
|
Pinigų keitimo automatas pakeis 2 eurų monetas Jūsų spintelės užraktui valdyti. |
|
Savitarnos įrenginys knygoms grąžinti. Čia kaip IKI supermarketo savitarnos kasos :-) |
Dar viena svarbi mūsų nacionalinės bibliotekos funkcija-istorinės atminties saugojimas. Bibliotekoje yra garbingų asmenų įamžinimui skirtos erdvės, vienoje kurių-o būtent gerb. Vytauto Landsbergio bibliotekoje- yra rodoma prof. Liudo Mažylio surasto Nepriklausomybės akto faksimilė.
|
Vytauto Landsbergio biblioteka. |
|
Nepriklausomos Lietuvos valstybei-100 metų. |
Kartas nuo karto mūsų nacionalinė biblioteka palepina savo lankytojų akis kokiu nors retu spausdiniu. Mūsų ekskursijos metu tai buvo Tomo Hobso "Leviatanas". Šis leidinys saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde ir datuojamas 1651 m. Prieš patekdamas į parodą jis jau spėjo pabuvoti mūsų restauratorių rankose ir atsigauti nuo laiko poveikio (galima sakyti, pabuvo knygų SPA). Tomas Hobsas buvo filosofas, savo knygoje valstybę prilyginęs pabaisai Leviatanui. Filosofo nuomone, valstybė yra laisvo žmonių susitarimo rezultatas, palaikantis visuotinę taiką ir saugumą. "Žmogus žmogui-vilkas", - pasakė Tomas Hobsas. Neretai tokių retų spausdinių pristatymą visuomenei lydi įdomios paskaitos.
|
"Leviatanas". |
Dar viena nacionalinės bibliotekos erdvė yra skirta nuolat keičiamoms parodoms. Mūsų ekskursijos metu buvo bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos paroda, kuri kaip niekas kitas tinka jau aptartam lietuviškajam žodžiui įprasminti. Rusijos carinės administracijos įvestas spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis truko 39 metus. Panaši istorija pasikartojo ir su šiomis parodoje pristatomomis knygomis, išleistomis 1918-1940 m., t.y. tarpukariu. Sovietmečiu šias ideologiškai pavojingas ("fašistines", "buržuazines", "nepadorias") knygas buvo galima skaityti slapta arba labai specialiuose fonduose.
|
Tarptautinė paroda "Bus uždrausta". |
|
O mes šiandien galime paimti ir skaityti! |
Beje, apie skaitymą. "Čia kažkoks muziejus, o ne biblioteka!"-pasakys pastabesnis gerbiamas Skaitytojas.-"O tai kur skaityklos?" Skaityklos yra ir jose net sekmadienį, kai lankėmės su ekskursija, buvo pilna žmonių. Skaityklose su savo ekskursija mes užtrukome trumpai, nes nenorėjome trukdyti jose dirbantiems bibliotekos lankytojams. Bet tos skaityklos tikrai yra!
Mūsų nacionalinė biblioteka yra draugiška įvairaus amžiaus vaikams, o mažiausiems yra net pervystymo kambarys ("Vaiko priežiūros kambarys"), kur galima ir netrukdomai žindyti mažąjį skaitytoją. Mažylius, kuriems toks sotus mamos dėmesys jau nebereikalingas, galima nemokamai palikti čia dirbančių specialistų priežiūrai tuo atveju, jeigu mamytei ar tėveliui reikia susikaupti prie knygų skaitykloje. Žinoma, yra tam tikrų sąlygų: mažyliais laikomi asmenys nuo 3 iki 6 metų, juos galima palikti neilgiau kaip keturioms valandoms, nėra teikiamos maitinimo paslaugos, o neklaužadas teks atsiimti greičiau nei planavote.
|
"Žaisloteka". |
Jeigu Jūsų mažylis jau nebe toks ir mažas, jį gali sudominti dirbtuvės "Pats sau". Tiesą sakant, jos sudomino ir visą mūsų seniai nebe mažylių (kai kuriems ir barzdos iki bambos žėlė) ekskursiją. Čia galima meistrauti visokias smagybes, yra net 3D spausdintuvas (ne, ginklų atsispausdinti negalima). Vaikus iki 12 metų turi lydėti atsakingas asmuo, o vyresnius vaikus prižiūri dirbtuvių specialistas. Vietą šiose dirbtuvėse reikia rezervuotis iš anksto.
|
Čia yra 3D spausdintuvas! |
|
M. Mažvydo bibliotekos darbo laikas. |
Tik išėjusi iš nacionalinės bibliotekos sutikau porą iš Minsko, kuri fotografavosi bibliotekos fone. Kadangi užrašas ant pastato lietuviškas, jie nesuprato, kas tai yra. Paaiškinau ir nusiunčiau apžiūrėti iš vidaus-nepasididžiuokite ir Jūs savo svečius čia atvesti. "Jūsų biblioteka bent į biblioteką panaši, o ne kaip mūsų,"- liūdnai atsiduso Vilniaus svečiai. Kam yra tekę matyti Minske esančią biblioteką, supras apie ką kalbėjo minskiečiai.
Tekstas apie reformaciją parengtas pagal Ingės Lukšienės knygą "
Kai tikėjimas keitė pasaulį...Reformacija Lietuvoje", Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017 m. Registruotis į nemokamas ekskursijas po
M. Mažvydo biblioteką galima jų tinklalapyje pasirinkus Paslaugos -> Ekskursijos.
Dėl konkrečių teikiamų Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paslaugų ir jų kainų, paminėtų ir nepaminėtų šiame reportaže, prašau kreiptis į bibliotekos atstovus. Kainos ir paslaugos bei parodos gali keistis laikui bėgant ir neatitikti šio reportažo pasakojimo.
Štai kokia šauni yra mūsų nacionalinė biblioteka. O Jūs jau čia apsilankėte?
Su meile ir kaip visada susivėlusi Jūsų,
Kūtvėla Knygaitė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą