Mane galima sutikti:

Rugsėjis: Latvija. Lapkritis: Bremenas. Gruodis: Bolonija, Ravena.

Tylusis Panerių memorialas ir tuščiasis Baltosios Vokės dvaras.

2019 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis

Prieš kelias dienas saulėtą popietę grožėjausi Vilniaus senamiesčiu ir gurkšnojau aperolio kokteilį terasoje turbūt mažiausiai tam tinkamoje vietoje-kavinėje priešais Vilniaus geto aukų aikštę ir jos paminklą su lankytojų paliktais akmenukais, o man už nugaros buvo paminklas Cemachui Šabadaui-Daktarui Aiskaudai. Vilniaus žydų kvartalas, geto pavadinimą gavęs baisiais nacių okupacijos metais, šiandien pilnas privačių apartamentų, kavinių, butikų, bet žydiškieji jo ženklai laiko ir žmogaus pastangomis beveik ištrinti. Šiuo metu vyksta iniciatyva Stiklo kvartale įkurdinti penkis sieninės tapybos piešinius, vaizduojančius kadaise ten nufotografuotus žydus-trys tokie paveikslai jau yra. Taigi, sėdėjau aš buvusiame Vilniaus žydų kvartale, kur vaikščiojo didysis išminčius Gaonas, kur stovėjo reikšminga visai Europai Didžioji sinagoga, kur buvo įkurtas JIVO institutas, kur mokėsi Žakas Lipšicas ir Chaimas Sutinas, kur geto sąlygomis veikė teatras, kur buvo sukaupta turtinga Strašūno bibliotekos kolekcija-taigi, aš sėdėjau, gurkšnojau kokteilį, visa savo esybe suvokiau, kur aš esu, ir tada prisiminiau, kad Paneriuose taigi dar nebuvau buvusi.

Holokausto tragedijos vietos yra "tamsusis turizmas", bet jis irgi yra svarbus. Sunku pasakyti, kiek yra holokausto aukų kapų Lietuvoje, minima apie 250 tokių vietų. Dabar gamta yra padariusi savo ir neretai, jeigu nėra aiškių kelio nuorodų ar jeigu jos nėra įtrauktos į įvairius registrus, tokios vietos lieka neprieinamos miško glūdumoje. Kita vertus, nemažai masinių kapaviečių yra netoli miestelių-stovint prie tokio holokausto memorialo, galima girdėti skambant miestelio bažnyčios varpus ar lojant ūkininko šunis. Panerių memoriala iš Vilniaus galima pasiekti traukiniu (kelionės trukmė-vos aštuonios minutės) arba Vilniaus visuomeniniu transportu autobusais Nr. 8, 20, 51 ir 62 (stotelė "Aukštieji Paneriai) bei 15-20 min pėsčiomis. Yra apie ką pagalvoti einant tas minutes, nes 1941 m. iš Panerių kelio atgal nebuvo.

Iš Baltupių iki Aukštųjų Panerių važiavau su dviem persėdimais, užtrukau apie valandą laiko. Savaitgaliais visuomeninis transportas į Vilniaus užkaborius ir taip retai užsuka. Verta turėti vandens buteliuką ir užkandžių, nes laukti sekančio autobuso gali tekti nuo pusvalandžio iki, jeigu labai nepasiseks, valandos laiko. Tiesa, vanduo pravers labiau, nes ši išvyka apetitą atmuš ilgam.

P1700163
Aukštieji Paneriai.
Buvau maloniai nustebinta, kad į tolimesnius Vilniaus kampelius važiuoja kondicionuojamieji moderniškieji autobusai su elektroniniais stotelių ekranais salonuose, todėl atvažiavau labai patogiai. Kiek nerimavau, ar pavyks susiorientuoti, ar bus kelio nuorodos, ar neteks brautis per neįžengiamas girias...Bet nerimavau be reikalo.

P1700164
Kelio nuoroda prie pat Aukštųjų Panerių stotelės.


P1700169
Viadukas virš geležinkelio. Juo reikia eiti į kitą pusę.


P1700173
Panerių geležinkelio stotis.

P1700174
Nuoroda į Panerių memorialą kitapus geležinkelio viaduko, netoli nuo Panerių geležinkelio stoties.
P1700176
Agrastų gatvė, vedanti prie Panerių memorialo. 
P1700178
Panerių memorialo prieigos.
Paneriai buvo mėgstama vilniečių vasarvietė, 1939 m. turėjusi kurorto statusą. Lietuva 1939 m. atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, bet, kaip sakoma, "Vilnius mūsų, o mes- rusų",- Raudonoji armija ėmė šeimininkauti Lietuvoje. Aukštuosiuose Paneriuose sovietams buvo statomos kuro saugyklos ir amunicijos sandėliai. Čia vokiečių okupantai iš pradžių laikė ir žudė karo belaisvius, o nuo 1941 m. liepos pradėjo masiškai naikinti civilius gyventojus. Manoma, kad iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 220,000 žydų. Po karo Paneriuose dirbusi sovietų Ypatingoji medicinos komisija ištyrė vietą: ekspertų išvados, liudininkų parodymai ir matematiniai skaičiavimai leido manyti, kad Paneriuose buvo nužudyta daugiau kaip 100,000 žmonių (apie skaičius dar pakalbėsime). Didžiausią aukų skaičių sudarė žydai, tačiau šalia jų atgulė romai, katalikų kunigai ir vienuolės, sovietai belaisviai, Vietinės rinktinės kariai, lenkai, lietuviai, inteligentai... Nuo 1948 m. teritorija buvo pamažu tvarkoma kaip atminimo vieta. Prisipažinsiu, nesitikėjau, kad Panerių memorialo teritorija tokia didelė. Miškinga graži vietovė labai tyli, ramybę sudrumsčia autobusu lenkiškais numeriais atvažiavusi vokiškai kalbanti turistų grupė, kuri prie memorialo ima ilgesingai dainuoti man nežinoma kalba.

Įžengiu į Raudų mišką.




P1700229
Panerių memorialo planas.

P1700181
Panerių memorialas.

P1700184
Panerių memorialas. Arch. J.Makariūnas.
Architektas J. Makariūnas suprojektavo šį paminklą iš dviejų bloko dalių. Tuomet užrašas skelbė, kad šioje teritorijoje buvo sušaudyta "daugiau kaip 100,000 tarybinių žmonių",-tai gana tipiškas sovietinis užrašas, neišskiriantis aukų tautybių. Atgavus Nepriklausomybę, buvo pridėtos juodos granitinės lentos su detalesne informacija hebrajų, jidiš, lietuvių ir rusų kalbomis. Yra rašoma, kad Panerių aukų tarpe buvo 70,000 žydų-vyrų, moterų ir vaikų; buvo pakoreguotas ir "tarybinių žmonių" įrašas.

P1700190
Lenkų kapavietė.

P1700192
Lenkų kapavietės antkapis-altorius.

P1700193
Lenkų kapavietė.
Tikslų aukų skaičių pasakyti sunku, nes vokiečiai karo pabaigoje suprato, kad už masines žudynes reikės atsakyti, ėmė naikinti savo baisaus darbo pėdsakus, todėl privertė kalinius žydus atkasinėti lavonus, juos deginti, pelenus maišyti su smėliu, ir vėl užkasti. Kai kurie šaltiniai mini, kad degintojai atkastose duobėse atpažino savo šeimų narius (kiti šaltiniai mini šią brigadą buvus surinktą iš Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių). Aukų skaičiai įvairiuose šaltiniuose labai svyruoja, todėl lenkų tautybės žuvusių žmonių skaičius minimas tarp 2,000 ir 20,000 žmonių.

P1700195
Jagomastų šeimai atminti.

P1700197
Paminklinis Lietuvos laukų akmuo.
Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, bibliofilas, spaustuvininkas, knygnešys, leidėjas Enzis Jagomastas Vokietijos hitlerinės valdžios buvo persekiotas dėl lietuvybės, tremtyje gyveno Vilniuje. Gestapas 1941 m. nužudė Enzį Jagomastą ir jo žmoną, sūnus, dukrą ir žentą. Mirties metu Enzys Jagomastas buvo septyniasdešimt vienerių metų amžiaus.

P1700208
Išblukęs užrašas ant akmens.
Paminklas sovietiniams karo belaisviams ir išblukęs užrašas skelbia, kad Paneriuose 1941 m. nuo ligų ir bado mirė 7, 514 įvairių tautybių Raudonosios armijos karo belaisvių. Dėl jau minėtų aplinkybių, užrašas laikomas netiksliu.

P1700215
Paminklas Vietinei rinktinei.

P1700219
Paminklas Vietinei rinktinei.
Apie Vietinę rinktinę ir jos narių likimą man pasakojo a.a. Senelis. Paneriuose buvo nužudyti 86 Vietinės rinktinės kariai. Generolas Plechavičius gavo Vokietijos SS ir policijos vado štabo leidimą formuoti karinį dalinį kovai su sovietų ir lenkų partizanais. Manoma, kad generolui per rekordiškai trumpą laiką pavyko surinkti 20, 000 vyrų. Tačiau vokiečių planai buvo kitokie-šios rinktinės jiems reikėjo siųsti karius į frontą. Generolas liepė išformuoti rinktinę ir išsislapstyti. Vokiečiai dalį rinktinės karių sugavo ir kas šeštą sušaudė Paneriuose, kad pamokytų kitus. Kiti buvo išvežti į Vokietiją, prisijungė prie Lietuvos partizanų, žuvo gulaguose...Generolas Plechavičius buvo įkalintas Salaspilio koncentracijos stovykloje, po karo pasitraukė į JAV,  gyveno Čikagoje, palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero katalikų kapinėse; apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi po mirties.

P1700222
Paminklas nužudytiems lietuviams.

P1700223
Užrašas ant paminklo.

P1700225
Panerių memorialinis muziejus.
Memorialinis muziejus Paneriuose buvo įkurtas 1959-1960 m. Per savo istoriją jis buvo pavaldus įvairioms organizacijoms, nuo 2018 m. čia veikia Panerių memorialo informacinis centras ir ekspozicija ir priklauso Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui. Jeigu norite užsukti į patį informacinį centrą, jo darbo laiką pasitikslinkite prieš atvykdami, nes štai šeštadieniais jis nedirba (tą žinojau). Pats Panerių memorialas lankomas be apribojimų.

P1700232
Paneriuose nužudytiems žydams atminti. Arch. J.Makariūnas, 1991 m.
Ankstesnio (1948-1952 m.) paminklo vietoje pastatytas naujas paminklas su užrašais jidiš, hebrajų, lietuvių, rusų ir anglų kalbomis.

P1700237
Tą rytą nebuvau pirmoji lankytoja, tą liudija deganti žvakė. Šiaip palikti degančias žvakes miške be priežiūros-nelabai gera mintis.

P1700238
Padėka fundatoriams.

P1700242
Užrašas ant paminklo.

P1700245
Akmenų ratas nužudytiems romams atminti. Ratas yra jų tautinėje vėliavoje, patvirtintoje 1971 m. Londone romų suvažiavime.
Holokaustas savo aukų nesirinkdavo ir nacių aukomis tapdavo ne tik žydai, bet visi, neįtikę fašistams. Paneriuose buvo nužudyta apie šimtas romų tautybės žmonių. Dėl rašytinių šaltinių stokos ir, sakoma, menko išgyvenusiųjų holokaustą romų raštingumo jų liudijimai mažai išlikę. Dėl jau aptartos situacijos su aukų palaikais ir nepilna dokumentacija sunku nustatyti tikslų romų aukų skaičių, manoma, kad holokausto metu žuvo kas trečias Lietuvos romas. Naciai juos priskyrė prie socialiai nenaudingų žmonių, netinkamus fiziniams darbams nužudydavo, stipresnius išsiųsdavo darbams.

P1700249
Vienintelis identifikuotas asmuo Paneriuose. Čia ilsisi a.a. gydytojas Hilarijus Feigusas.
Paneriuose dirbusi sovietinė Ypatingoji komisija identifikavo daktaro palaikus. Ant išblukusio antkapio yra įrašas: "Čia ilsisis d-ras Hilaris Feigus (1888-1944) vienintelis iš 100 000 Panerių aukų, turintis savo kapą". Sakoma, kad jo kūna atpažino kapus atkasinėję belaisviai ir sugebėjo perlaidoti atskirai.

P1700253
Priverstinio darbo stovyklų kaliniams ir Vilniaus karo ligoninės gydytojams žydams atminti.

P1700255
Panerių aukoms atminti.

P1700261
Užrašas prie vienos iš žudynių vietų. 

P1700267
Čia buvo trinami fašistų nusikaltimo pėdsakai.

P1700279
Degintojų brigados kalinimo vieta.

P1700281
Pabėgimo tunelis.

P1700284
Deginimo brigados kalinimo duobė.
Duobė, kurioje buvo laikoma lavonų atkasimo ir deginimo brigada, buvo dengtas bunkeris. Čia buvo kalinami aštuoniasdešimt kalinių (jų tarpe-keturios moterys). Jiems pavyko per du su puse mėnesio išsirausti pabėgimo tunelį ir dvidešimt du kaliniai pabėgo. Iš jų  tarpo žinome apie trylikos (kituose šaltiniuose-vienuolikos arba dvylikos) likimus. Remiantis jų liudijimais, nuo 1943 m. gruodžio iki 1944 m. balandžio Paneriuose galėjo būti paruošta 19-21 laužų, juose buvo sudeginta 56,000-68,000 lavonų. Apie 30-32 m.ilgio tunelį kaliniai išsikasė rankomis ir šaukštais. Tunelį sugalvojo inžinierius Yudi Farberis, vienas iš degintojų brigados kalinių.

P1700291
Dalinai išlikusi tranšėja. 

P1700297
Obeliskas.
Pirmasis paminklas Paneriuose su įrašu rusų ir jidiš kalbomis buvo pastatytas Holokaustą išgyvenusių žydų pastangomis. Sovietinė valdžia 1949-1952 m. paminklą nugriovė ir jo vietoje pastatė obeliską su įrašu "Fašistinio teroro aukoms".

P1700301
Užrašas ant obelisko.
Istoriniai šaltiniai apie Panerius dažnai pateikia skirtingą informaciją. Judizmo tradicijos apsunkina vietovės tyrimą, nes žydų kapuose negalima drumsti mirusiųjų ramybės, bet radarais ir tomografija gautos naujos detalės papildo kraupią mozaiką. Manoma, kad visa Panerių žudynių teritorija gali apimti 70 ha., bet Paneriuose nužudytų aukų skaičius gali būti sumažintas iki 50,000-70,000 aukų, t.y. perpus mažiau negu iki šiol yra tvirtinama. Pirmuosius, galbūt netikslius, skaičius pateikė sovietų Ypatingoji komisija, apytiksliai apskaičiavusi žudymo duobių tūrį, prieš kelis metus istorikai atidžiau išnagrinėjo archyvinius dokumentus, liudininkų parodymus, statistinę informaciją ir patikslino skaičius. Kad ir kaip ten būtų, Paneriai lieka trauminės atminties vieta. Sakoma, čia jautresniems žmonėms pasidaro negera, patariama nevesti jaunesnių nei gimnazinių klasių moksleiviai.

P1700319
LG traukinys įvažiuoja į Panerių geležinkelio stotį.
Planuodama transportą į Panerius pavarčiau Lietuvos kelių atlasą ir pasidomėjau apylinkėmis. Radau kelias senas geležinkelio stotis, į kurias jau neberieda keleiviniai traukiniai ir Baltosios Vokės dvarą. Kadangi Aukštuosius Panerius ir Baltąją Vokę sujungia Vilniaus visuomeninis transportas, tai reikėjo tik sulaukti reikiamo autobuso. Tiesa, už pusės valandos, bet buvo per karštą pėsčiomis pėdinti.

Autobusu Nr. 8 atvažiavau į Vaidotus. Čia buvo mane sudominusi Šv. Apaštalo Pauliaus atsivertimo bažnyčia ir Baltosios Vokės dvaras. Vaidotus dalinasi Vilniaus miestas ir Vilniaus rajonas, tai paaiškintų tą Vilniaus visuomeninio transporto užkabinamą Vaidotų gabaliuką. Čia gyveno ir dėstė Stefanija Marija Romer iš Riomerių (Romerių) giminės, mirusi 2012 m. ir palaidota Vaidotų kapinėse. Ji buvo Lenkijos prezidento B. Komorowskio teta, o Paneriuose fašistai nužudė kitą Komorowskių giminės narį už dalyvavimą lenkų pasipriešinimo kovose. Patys Vaidotai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1375 m.

P1700320
Nuoroda į bažnyčią.

P1700324
Į Vaidotus užsuka autobusai Nr. 8 ir Nr. 3. 

P1700325
Šv. Apaštalo Pauliau atsivertimo bažnyčia.

P1700327
Bažnyčia Vaidotuose. Pamaldos vyksta lietuvių ir lenkų kalbomis.

P1700331
Vaidotų bažnyčios interjeras.
Dabartinę mūrinę bažnyčią 1910 m. pastatė grafai Hilarijus ir Vladimiras Lenskiai, Baltosios Vokės dvaro savininkai, fundavę ir vietos kapinių įkūrimą. Bažnyčia turėjo tapti mauzoliejine šeimos palaidojimo vieta, projektavimas patikėtas vienam žinomiausių Vilniaus architektų Tadeušui Rostvorovskiui. Šis architektas suprojektavo Šv. Jurgio viešbutį Vilniuje, caro medžioklės rūmus Bialoveže, Druckių-Liubeckių rūmus Ščetine, Polesės geležinkelio direkcijos rūmus Vilniuje, Lentvario dvarą, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių apskaitos ir saugojimo skyrių.
Bažnyčia pastatyta Lenskių dvarvietės teritorijoje.  Apie šią giminę žinoma nedaug, bet 1909 m. jie paminėti kaip Užutrakio grafų Tiškevičių kviestinių pietų svečiai. Dvarą pastatė grafas Hilarijonas Lenskis, po to paveldėjo jo sūnus Vladimiras, ilgus metus dvarą administravo jo sesuo Adelaida Lasocka (pagal vyro pavardę). Lenskių giminės likimas buvo nepavydėtinas, nes dvarą 1937 m. pardavė iš varžytinių, o šeimą ištrėmė.

P1700334
Sietynas bažnyčioje.

P1700337
Grafų Lenskių herbas ant bažnyčios fasado. 

P1700340
Kanadoje gyvenančios giminės palikuonės fundavimu sukurta atminimo lenta prie bažnyčios įėjimo.

P1700343
Vieta memorialinei lentai.

P1700345
Apsidė.
Vos už dešimties minučių kelio pėsčiomis nustekentame parke atsiveria graudus Baltosios Vokės dvaro vaizdas. Šią dvarvietę pirmasis valdė Antanas Oskierka, LDK didysis raštininkas ir Naugarduko kaštelionas, valstybės veikėjas. Su dviem žmonom jis susilaukė šešių sūnų. Tik apie 1850 m. valdas perėmė Lenskiai ir išlaikė savo giminėje apie devyniasdešimt metų. Baltosios Vokės dvarą pradėjo statyti Hilarijus Lenskis netrukus po vedybų su didike (kunigaikštyte?) Marija Drucka-Lubecka. Greičiausiai naujasis dvaras buvo pastatytas seno medinio dvaro vietoje. Dvarą su keturiais įėjimais suprojektavo nežinomas Vilniaus architektas. Jeigu man reiktų spėti, būtų logiška, kad dvarą kartu su bažnyčia projektavo tas pats architektas, bet neturiu kuom pagrįsti šį teiginį. Dvaras buvo suprojektuotas su bokštu, terasa, balkonu.

Vladimiras Lenskis vedė grafaitę Mariją Olgą iš Broel-Pliterių giminės. Dvaras buvo prabangiai įrengtas, turėjo turtingą biblioteką. Minimi Venecijos stiklo šviestuvai, Liudviko XIV, Liudviko XV, Liudviko XVI ir Liudviko Pilypo stiliaus baldai, kilimai ir gobelenai, ąžuolo parketas, paveikslų kolekcija, marmuro židiniai. Valgomajame buvo stalas ir dvidešimt keturios čipendeilo stiliaus kėdės. Vladimirą sovietai ištrėmė, bet jo žmonai ir dukterims pavyko pasitraukti iš šalies, po karo jos gyveno Lenkijoje. Dvaras buvo nuniokotas ir jame įkurta kolūkio kontora, paskui čia perkeltas Vilniaus zootechnikumas. Dabar jis yra iškeltas, dvaras priklauso Turto bankui, bet tuo pačiu be šeimininko rankos nyksta. Ironiška, nes Baltosios Vokės dvaro sodyba įtraukta į kultūros vertybių registrą, taigi ar nereiškia, kad šis objektas yra saugomas?

P1700350
Baltosios Vokės dvaras.

P1700352
Dvaro fasadas.

P1700354
Pastatas yra avarinės būklės.

P1700359
Trupančios kolonos.

P1700367
Yrančios kolonos.

P1700369
Graudus vaizdas.

P1700373
Trupantis paveldas.

P1700374
Ąžuolinio parketo nė dulkelės nelikę.

P1700378
Dvaro bokštas.
Kitas autobusas iš Vaidotų buvo už maždaug valandos. Trafi programėlė rodė, kad už kelių minučių turėtų pravažiuoti kažkoks tarpmiestinis autobusas, bet šis stebuklas, mano didžiam nusivylimui, neįvyko. Nusprendžiau paėjėti iki kitos autobuso stotelės, iš kurios buvo keletas papildomų Vilniaus visuomeninio transporto reisų ir už pusantros valandos jau buvau namuose. Ateityje žadu dažniau išvykti į tolimesnius Vilniaus rajonus pasidairyti.

Tai toks buvo mano šeštadienis. Ar esate lankęsi šiose apylinkėse?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla

3 comments:

rašė...

Neseniai buvau Paneriuose. Kadangi važiavome mašina, ir kažkaip per aplinkui, man jie pasirodė neįmanomai toli. Pats parkas tikrai didžiulis, ir tos duobės... Įspūdį paliko. Gal būtų galima patvarkyti, pvz., kai kur plyteles labai samanos užėjusios, bet jei jų nebūtų, visai neblogai atrodytų. Bet aišku, tai lėšų klausimas.

rašė...

@Vakaris: dar reikia turėti omenyje, kad žydų kapavietės, net ir holokausto vietos, jų kultūroje nėra dažnai lankomos. Čia pas mus Versalio sodai susodinti ant šeimos kapų, judaizme viskas kitaip.

rašė...

"Žydų tradicija draudžia ekshumuoti ir perlaidoti palaikus; mirusiojo lietimas ir jo ramybės drumstimas yra nepriimtinas ir vertinamas kaip nepagarba. Išimtimi yra tos aplinkybės, kai palaikams gresia pavojus, tik tuomet leidžiama juo perkelti į saugią vietą (pavyzdžiui, 2003 m. Vilniuje buvo perlaidoti palaikai, rasti statant Karaliaus Mindaugo tiltą). Ypač smerkiamas naudos siekimas iš ant kapo augančių augalų – tai prilygsta mirusiojo išniekinimui. Pavyzdžiui, nupjauti ant kapo augantį medį leidžiama tik tada, jei jis kelia grėsmę antkapiui, tačiau panaudoti medieną savo reikmėms yra draudžiama. Draudžiama kapinėse nupjauta žole šerti gyvulius, naudoti kapuose užaugusius vaistinius augalus. Dėl to kartais žydų kapinės įgaudavo netvarkingumo, nesirūpinimo jomis vaizdą. Yra draudžiamas bet koks veiksmas kapinėse, kuriuo gali būti parodyta nepagarba mirusiajam. Kapinėse negalima atlikti kasdienybę primenančių veiksmų: valgyti, gerti, miegoti, garsiai kalbėti, ganyti gyvulių, eiti per kapines, norint susitrumpinti kelią. Kapinių teritorijoje draudžiama nešioti talitą ir tfilin arba naudotis Toros ritiniu, nes tai įžeistų mirusįjį, nebegalintį atlikti ritualinių apeigų. "-Šaltinis http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/302/