Mickūnai man seniai kirbėjo mintyje, o po sėkmingos
išvykos į Panerius ir Baltąją Vokę Vilniaus visuomeniniu transportu, nutariau pilnai išnaudoti nuolatinį mėnesio bilietą ir apžiūrėti toliau nuo centro esančias vietoves (jeigu kam įdomu, sekantis Kūtvėlos turistinis taikinys-Naujoji Vilnia). Mickūnuose aš turėjau labai konkretų interesą, apie kurį bus vėliau.
Kas tie Mickūnai? XVII-XVIII a. Mickūnuose minimas Vilniaus vyskupijos kapitulos dvaras, o koplyčia davė pradžią gyvenvietei. Po 1795 m. Mickūnus valdė privatūs asmenys, 1802 m. Mickūnuose gimė gydytojas, rašytojas, etnografas, bajoras Stanislovas Moravskis. Jis buvo vienintelis karaliaus Stanislovo Augusto šambeliono Apolinaro Moravskio ir Marijos Semeškaitės sūnus. Vilniuje Stanislovas Moravskis pelnė "Gražiojo Moravskio" pravardę, nes, sakoma, buvo damų numylėtinis. Nors buvo slaptos studentų draugijos narys, asmeninės pažintys jį apsaugojo nuo suėmimo, bet jo bendražygiai buvo tardyti, įkalinti, ištremti. Sakoma, Stanislovą Moravskį labai persekiojo kaltės jausmas, kad jam pavyko išsisukti. Santykiai su tėvais nebuvo idealūs, po motinos mirties jis netrukus išvyko į Sankt Peterburgą ir į Lietuvą grįžo tik po tėvo, su kuriuo nesutarė, mirties. Jis apsigyveno Ustronėje ir ėmėsi literatūrinio darbo, o man būtų įdomu pavartyti jo "Keleri mano jaunystės metai Vilniuje". Stanislovas Moravskis mirė 1853 m., palaidotas Nemajūnuose. Kitas iškilus asmuo, turėjęs nuosavybės Mickūnuose, buvo Vilniaus universiteto profesorius, gydytojas Augustas Liudvikas Bekiu. Jis kartu su gydytoju Jozefu Franku 1808 m. įkūrė Vakcinacijos institutą kovoti su raupų plitimu-tai buvo pirmasis tokio pobūdžio institutas Rusijos imperijoje ir vienas pirmųjų Senajame Pasaulyje. Tai buvo labdaringa įstaiga ir Vilniaus bei Vilniaus apylinkių gyventojai buvo skiepijami nemokamai. Rusijos caro administracija institutą po 1831 m. sukilimo uždarė, bet jis vėl atnaujino veiklą 1886 m. Raupai (šiandien laikomi sėkmingai išnaikintais) buvo infekcinė liga, nuo kurios mirdavo trečdalis ligonių. Profesorius Bekiu buvo atsakingas ir už Vilniaus išvalymą po Napoleono atsitraukimo ir tai buvo labai konkretus valymas: trisdešimt tūkstančių kareivių lavonų reikėjo surinkti ir palaidoti sklype už miesto įtvirtinimų. Taipogi, caras Aleksandras I davė tikslius įsakymus dėl kritusių arklių bei mieste likusių sužeistųjų kareivių padėties. Už savo pastangas profesorius Bekiu buvo apdovanotas medaliu- tai bene vienintelis atvejis istorijoje, kai apdovanojamas gydytojas, palaidojęs tiek daug žmonių (medikų jumoras). Pats profesorius Bekiu mirė nuo žaibo, kuris nutrenkė jį pro langą bute viename iš Vilniaus kiemelių,-sakoma, tai buvo Dievo pirštas, nes profesorius, esą, bendradarbiavo su Rusijos caro administracija persekiojant slaptoms draugijoms priklaususius studentus. Bent taip manė poetas Adomas Mickevičius, šį siužetą aprašęs vienoje savo knygų ir už tai mirtinai susipykęs su profesoriaus posūniu, irgi poetu, Julijumi Slovackiu. Dabar abudu poetai guli amžinatilsio Krokuvos Vavelyje-mirtis yra tikrasis "svieto lygintojas". XIX a. Mickūnuose pastatyta mūrinė bažnyčia, 1871-1915 m. paverta stačiatikių cerkve. Mickūnuose 1905 m.apsilankė Feliksas Dzeržinskis ir organizavo mitingą prieš Rusijos valdžią. Kraštas buvo okuptuotas Lenkijos po Pirmojo pasaulinio karo, bet 1939 m. grąžintas Lietuvai. Sovietmečiu Mickūnai oficialiai tapo miesteliu, čia buvo Felikso Dzeržinskio vardo kolūkio centrinė gyvenvietė. Mickūnų herbas patvirtintas 2013 m.: mėlyname skyde banguoja stilizuotos M formos sidabrinė juosta ir trys auksinės septynkampės žvaigždės. Trys žvaigždės simbolizuoja čia gyvenusius tris žymius Vilniaus universiteto auklėtinius, to meto šviesuolius, daug nuveikusius šalies kultūros labui.
|
Čia teka Vilnia. |
Maloniai nustebau, kad pro Mickūnus teka Vilnia. Taip taisyklingai reiktų vadinti mūsų Vilnelę! Vaizdingos jos vietos yra Belmonto kriokliai ir Pūčkorių atodanga. Į Mickūnus iš Baltupių atvažiavau su dviem persėdimais: pirmiausia iki Žaliojo tilto, tada 6G autobusu iki Naujosios Vilnios žiedo ir iš ten retai kursuojančiu 67 autobusu iki Mickūnų.
|
Vilnelė Mickūnuose. |
|
Gražiai sutvarkyti šaligatviai. Mickūnuose nemažai visokių kelio darbų. |
|
Slovackio gatvė. |
|
Vintažinė autobuso stotelė. |
|
Klestintys vietiniai versliukai. |
|
Kryžius 2011 m. |
|
Sovietinių karių kapinės ir memorialas. |
|
Užrašas ant paminklo. |
|
Du antkapiai su nuotraukomis. |
|
Lietuviška pavardė. Mano senelis iš mamos pusės irgi buvo paimtas į 16-ąją diviziją. Baisus reikalas. |
|
Ne visų žuvusiųjų vardai žinomi. |
|
Labai gražus ežeras. |
|
Nu bet kaip galima gyventi visą gyvenimą šalyje ir nemokėti elementarių jos kalbos žodžių, kad reiktų dvikalbiškai rašyti? |
Mickūnų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia yra priskiriama ankstyvojo klasicizmo stiliaus. Mišios laikomos lietuvių ir lenkų kalbomis. Koplyčią 1733 m. pastatė Vilniaus katedros kanauninkas Juozapas Puzinas, 1826 m.pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia, kuri vėliau buvo paversta cerkve. Po 1918 m. bažnyčia grąžinta katalikams, gražiai restauruota. Tik va uždarytomis durimis-tokia jau ta regionų bėda, kur bažnyčia ne tik kad pakeliui, bet ant pačio kelio, bet atidaroma tik pamaldoms.
|
Mickūnų bažnyčia. |
|
Memorialinė lenta Julijui Slovackiui jau gerokai nusususi. |
|
Lotyniškas užrašas virš bažnyčios durų. Nei lenkams, nei lietuviams :-) |
|
Zakristijoje renkama turistinė grupė į Gardiną. |
|
Trumpa bažnyčios istorija. Lietuviško vertimo nėra. |
|
Vynuogė-vyno, Kristaus kraujo simbolis. |
|
Trijų Karalių vardai rašomi kreida ant durų linkint gerų Naujųjų metų. |
|
Šalia bažnyčios yra kapinės ir bendruomenės centras. |
|
Bendruomenės centras Mickūnuose ir biblioteka. |
|
Saulė buvo nepalanki nuotraukoms, bandau pagauti tikrąją bažnyčios spalvą. |
|
Geltonai balta Mickūnų bažnyčia. |
|
Saulė plieskia į objektyvą. |
|
Bendruomenės centras. |
Mickūnų bendruomenės centrui patalpos skirtos sutvarkius seną Mickūnų mokyklos pastatą. Darbams buvo skirta 670, 000 tuometinių litų. Miestelyje organizuojamos tradicinės ir religinės šventės, koncertuoja vietos folkloro kolektyvas, todėl tokiems susirinkimams reikalinga atitinkama erdvė. Tokios centro įkūrimas turėtų pagerinti socializacijos aplinką, sumažinti nusikalstamumą, padaryti gyvenamąją aplinką patrauklesne. Sutvarkytame pastate įrengtas meninės veiklos kabinetas, kompiuterių klasė, renginių salė, ir labai svarbu-pastatas pritaikytas žmonėms su negalia.
|
Idiliška aplinka. |
|
Kur daugiau miesto žmogus tai pamatytų? |
|
Susirinkimo vieta. |
|
Derliaus šventės skelbimas. |
Derliaus šventė Mickūnuose-reikalas rimtas ir turintis gilias tradicijas. Mišių metu ūkininkai dėkoja už derlių, prie altoriaus atnešamos dovanos: duona, vaisiai, daržovės ir gėlės. Taip užbaigiami sezoniniai ūkio darbai, padėkojama ūkininkams už sunkų darbą, o geriausi ūkininkai yra apdovanojami. Taipogi, renkama gražiausia sodyba, prisimenamos kitokios geros intencijos. Renginyje netrūksta vietos politikų, valdininkų, dvasininkų; vyksta koncertas, liaudies meistrų darbų paroda, vaišės.
|
Gražiai sutvarkyta vaikų žaidimų aikštelė. |
|
Va kaip įsipatoginęs "Lietuvos Paštas". |
Mano pagrindinis noras Mickūnuose buvo pamatyti paminklą pasieniečių šuniui Ramziui. Jūs turbūt prisimenate tą rezonansinį įvykį, kai pasienyje su Rusija nušautas kontrabandininkus sekęs tarnybinis šuo. Paminklas iškilo pilietiškos visuomenės iniciatyva ir vaizduoja tarnybinį pasieniečių šunį su skiriamaisiais ženklais ir skirta tarnyboje žuvusiems šunims. Urna su Ramzio pelenais stovi Pagėgių rinktinės muziejuje. Mickūnuose esantis Kinologų centras yra tolokai nuo centrinės miesto dalies, taip gerokai užsimaskavęs, be jokių nuorodų, net Google Maps jo nerado. Pagarba jiems už tai, bet kas
išbrido Alionių pelkę ir perėjo Sietuvos kūlgrindą, tas ras ir Kinologijos centrą.
|
Saulė pliskina nevaikiškai. |
|
Vilniaus g. 47. |
|
Labiau už uždarytas bažnyčias aš nemėgstu įėjimų tik su leidimais. |
Prieš kelionę turėjau susirašyti su Kinologų centru ir pasiklausti kaip ten su apsilankymu paprastiems civiliokams, bet kažkaip užmečiau tą reikalą ir todėl į Ramzį padėbsojau pro grotas tvoroje. Nežinojau, kad Kinologų centras yra tik vienas iš šios aptvertos teritorijos padalinių, o joje aidėjo šūviai ir girdėjosi šunųlojimas-vyko atkaklus pasieniečių darbas. Betgi pristačius tokių paminklų būtų galima visuomenei ir mokesčių mokėtojams palengvinti kelią prie jų padėbsojimui (čia bendrai kalbu apie paminklus tokiuose kariniuose miesteliuose Lietuvoje).
|
Ten kažkur matosi mažas mažas saulės apšviestas Ramzis. |
|
Rauk grybą baravyką, visų grybų pulkaunyką! |
|
Verslas su ambicijomis, man patinka. |
|
Idiliški darželiai prie namų. |
|
Rajoninis autobusas irgi užsuka į Mickūnus. |
|
Mickūnų visuomeninio transporto stotelė. |
|
Grafiko dažnumas nedžiugina. |
|
Autobusas į Mickūnus iš Naujosios Vilnios. |
Autobusai į tokius regionus, kaip jau minėjau reportaže iš Panerių ir Baltosios Vokės, važiuoja moderniški ir su oro kondicionieriumi (kas karštą dieną yra tikra atgaiva), stotelės skelbiamos elektroniniame tablo. Vienintelis trūkumas-tai grafikas, kai autobusas važiuoja kartą per valandą. Jeigu kartais sumanysite užsukti į Mickūnus, rekomenduoju turėti grynųjų pinigų, nes čia yra nedidelių parduotuvėlių ir kavinių, bet ne visur galima atsiskaityti kortele. Miestelyje yra parduotuvė "Aibė", tai savo užkandos iš namų kaip ir nebūtina vežtis. Aš savąją sudorojau miškelyje ant suoliuko prie tvoros į Kinologų centrą, bet ten tokios piktos skruzdėlės, kad iki šiol kasausi.
Manau, visai geri ir įdomūs reportažai gausis iš serijos "Kur tave nuveš Vilniečio Kortelė?". Taigi, laukite naujų pasakojimųir įspūdžių!
Jūsų Kūtvėla Ramzaitė
2 komentarai:
Netnežinojau kur tie Mickūnai yra. Tikrai įdomu paskaityti. Dabar daug kur Vilniaus autobusai nuveža - į visokius užkampius. Straipsnių serija žada būti tikrai įdomi.
@Vakaris: ačiū. Radau autobusą, kuris veža Vilniaus rajone prie Sirokomlės muziejaus, ten magnetukų "Surink Lietuvą" yra.
Rašyti komentarą