Kūtvėla straksi per kupstus Alionių pelkėje : opapa gangam stail, opapa!

Kai virš trisdešimties asmenų Feisbuke paspaudė "Yes" renginio skiltyje apie sekmadienio žygyje į Alionių pelkę, buvo ko sunerimti. Tame pačiame Feisbuke sklandė gandas, kad Vilnius-Utena maršrutu pro Glitiškes važiuoja riboto pajėgumo autobusai ir tokio kiekio žygeivių sankaupa prie durų gali tiesiog išvesti vairuotoją iš pusiausvyros. Pabiro klausimai, gal reiktų bilietus dar iš vakaro nusipirkt? Žygio vadovas Tadas Šidiškis po viskam jau minėjo, kad to autobuso vairuotoją jau buvo išvakarėse susiradęs ir veiksmų eigą aptaręs (both thumbs up!). Man pasisekė, kad kolega žygeivis Marko važiavo su mašina, tai pakeliui sutiko ir mane įsimesti, tegul tik Ponas Dievas ir pelkių maumas duoda jam sveikatos. Buvo tik viena problema-Kūtvėla nugoglino ne ten, kur reikia.

Pagaliau džiaugiuosi, kad ilgai nežinota mane kamavusios negalios diagnozė yra nustatyta. Internautas Eimantas V. pasakė, kad aš kenčiu nuo geografinio kretinizmo. Šios negalios simptomai yra nesiorientavimas geografinėje erdvėje ir visiškas žemėlpaių nesupratimas. Gydytis patarė vystant vidinį kompasą pagal įsimintiniausius gatvės ženklus: parduotuvė, bomžas, konteineriai, mašina....Ir dar protingas knygas liepė skaityti, kad žinočiau, kas yra "viadukas". Aš žinau, kas yra viadukas (na, atrdo, kad žinau), bet surasti tašką žemėlapyje ir nustatyti iš kurios pusės jis viaduko atžvilgiu yra- va jau ir geografinio kretinizmo priepuolis. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi.

Kojas žygiui paruošiau dar iš vakaro: kruopščiai apipidikiūrinau, ištryniau dar iš Provanso kelionės parsiveštu ir labai čėdijamu levandų kremu pėdoms, apklijavau pleistru strategiškai pažeidžiamas vietas (poros vis dėlto nenumačiau), susiradau ir ant šilto radiatoriaus nakčiai pasidėjau dar mamos megztas vilnones kojines ir madingoje parduotuvėje pirktas blauzdines, dabar tiek jau žygiuose nudžyrintas, kad tikras dizaineris neatpažintų. O darbe per pietų pertrauką dar sulaksčiau į "Armijai ir civiliams" parduotuvę ir nusipirkau guminius batus, nes Tadas Šidiškis sakė, kad vandens bus iki pusės blauzdų. Nemelavo.

Ir prie pečiaus, ir prie svečiaus. 55 LTL.

Yra toks anekdotas: po revoliucijos Rusijoje gyveno viename daugiabutyje toks senas kaip pasaulis diedukas, kuris baisingai smurtavo ir terorizavo visą namą, bet kiti daugiabučio gyventojai bijojo jį skųsti valdžiai, nes tas diedukas buvo Leniną matęs. Tai drebėjo visi ir kentėjo. Tada vieną gražią dieną į daugiabutį atsikraustė jaunas studentas. Ir štai tas studentas jau pirmąjį vakarą nuleido įsisautėjusį dieduką nuo laiptų. Visi kaimynai drebėdami stebėjo sceną pro durų akutes. Pamatę, kaip studentas nukenksmino daugiabučio siaubą, t.y pasikėsino į tokią garbingą asmenybę, kuris gi patį Leniną matė, tik palingavo galvas : "Jis irgi matė". Taip ir su ta Alionių pelke: kai tik būdavo koks žygis, vis atsirasdavo koks žygeivis, kuriam žygio vadas sakydavo: "O, tu gi Alionių pelkę perėjęs" ir aplinkui stodavo pagarbi tyla. Nuo tada, kai pirmą kartą išgirdau tą mistinį pavadinimą "Alionių pelkė", nesitvėriau savame kailyje kuom greičiau tenais patekti.

Be careful what you wish for.

Šiek tiek paklaidžioję radove privažiavimą prie Glitiškių dvaro. Susitikimo vieta turėjo būti Glitiškių ąžuolas. Dar dvaro beieškodami nutarėme, kad ne apie bet kokį ąžuolą čia eina kalba (o tas faktas, kad medžiai jau be lapų, orientacijai žygiuose nė kiek nepadeda).

Glitiškių dvaras.

Glitiškių dvaras.

Koplytstulpis.

Glitiškių ąžuolas.

Glitiškių ąžuolas yra 24 metrų aukščio ir 7,4 metrų apimties. Apylinkių žmonės mano, kad šiam senoliui jau pusantro tūkstančio metų. Čia yra apsilankęs ir savo įspūdžius aprašęs keliauninkas Mariukas M. Pats dvaras minimas nuo 1483 m.

Pirmieji žingsniai lodant Lietuvos lenciūginius kiemuose buvo nesudėtingi.

Švendrai žmogaus ūgio. 

Tėvynės dirvonai. 

Vandens paėmimo vieta. 

Checkpoint. 

Žengiam toliau.

Po lietaus.

"Mažasis erelis rėksnys yra didelis paukštis." Bijau ir pagalvoti, kas sakoma apie didįjį erelį rėksnį? 

Viena koja pelkėje.

Mažasis erelis rėksnys, kuris yra didelis paukštis, sulaukė ir didelio žygeivių susidomėjimo. 

Tęsiame žygį. 

Glitiškio medžiotojų namelio paunksmėje padarėme pertraukėlę pasistiprinti.

Faktas. 

Dar pora plakatų šia tema:

Plakatų šaltinis: Nešiukšlink, Čakas viską mato ir pro pirštus nežiūri. Ta proga DIDELIS AČIŪ IR PAGARBA tam žygeiviui, kuris surinko kiek įmanoma plastiko butelių iš pelkės ir išnešė. 

Nemažai dar nukritusių obuolių. 

Iki Vilniaus  yra 40 km, skelbia stulpas su šerno galva. 

Stiprinamės. Kūtvėla įamžinta prie namo arbataujanti. Nuotrauka kolegės žygeivės Radvilės Rimgailaitės.

Tuoj prasideda pelkė. 

Valgoma nevalgoma?

Pirmieji Kūtvėlos žingsniai Alionių pelkėje. Fone skamba fanfaros. 

Purvina ta pelkė, jeigu ką. 

Vorele. 

Kol kas situacija yra valdoma, tik gana nemažai dumblo ir eiti reikia vorele vienam paskui kitą. Kūtvėla velkasi pagal savo pajėgumą gale (juk dar ir pafotografuoti sustoti reikia), tai jai tenka klampoti per 42 asmenų 84 kojų ištryptą taką. Žiemą Kūtvėla džiaugtųsi išmintu taku, bet šiandien burbėjo panosėje.

Takas siaurėja, o vandens daugėja. 

Bebrų čia darbai. 

Atsikvėpimas medį apsikabinus. 

Palei ežerą.

Bebrų karalystė. 

Kartas nuo karto susidaro grūstis, kai reikia eiti lėtai ir atsargiai. Daug kur teko eiti šlapiais ir slidžiais nukritusių medžių kamienais, o abipus tyvuliavo juodas vanduo. Blogiausia, kad nepaskubėsi, nes priekyje svirduliuoja kitas žmogus, taip pat nepastabdysi, nes iš paskos kitas žmogus nori atsistoti ant sauso paviršiaus. Vanduo juodas, todėl dugno nesimato, ir baisu nuslysti nuo medžio, nes neaišku, koks gylis. Teko laikyti lygsvarą įsitveriant pirštų galais į mažas eglutes ar meldus-ne pats stabiliausias laikiklis.

Priekyje-kliūtis. 

Taip ir straksim nuo medžio prie medžio. 

Dviejose vietose pasitaikė netgi ir mano guminiams batams neįveikiamos gamtinės kliūtys, betgi žygeivių tarpe visuomet yra pasirengusių pagelbėti (arba lūpine armonikėle pagroti "Titaniko" temą).

Statom tiltą. 

Kolegė žygeivė Radvilė Rimgailaitė įamžino ir Kūtvėlą, besidrąsinančią žengti (su raudonu šaliku). 

Šokiai pelkėje. 

Kupstai prie Pulimo ežero-apgaulingi. Vaivorai svaigiai kvepia. 

Graži samana. 

Rudens spalvos pelkėje. 

Kramsnoju sumuštinį stovėdama ant kupsto. 

Kupstai nemaži, tenka uoliai kojas kilnoti. 

Pietų pertrauka saloje pelkėje. Laužas. Dainos. Šokiai. Rankdarbiai. Pietų miegas. 

Nugriuvęs medis. 

Pelkė.

Trepsime toliau.

O pelkė vis dar tęsiasi...

Pėdos pelkėje. 

Berželių atspindys. 

Vėl vorele. 

Užaugęs vandens telkinukas. 

Miškelis pelkėje. 

Stovėt ilgai nesinori, o eiti-galo nesimato. Kas žingsnis-į balą. 

Fotosesija pelkėje: Kūtvėla pozuoja ir pelkių madas demonstruoja. 

Spanguolės. 

Nom nom nom nom...Rūgštybė neišpasakyta. 

Graži gamta. 

Pelkių spalvos saulėje. 

Tęsiame žygį. 

Saulytė!!!

Saulė pro debesis. 

Tęsiame žygį. Jau, atrodo, pradedu kartotis. O tęsti reikia, juk nenakvosi pelkėje. 

Alio ežeras. 

Vaizdas į Alio ežerą. 

Bebrų darbai Alio ežere. 

Bebrų veiklos pėdsakai. 

Pertraukėlė su vaizdu į bebrų darbovietę. 

Kilnojame kojas toliau. 

Pelkių augmenija. 

Kažkas pasižymėjo kelią. 

Paskutinieji du kilometrai prailgo kaip nežinia kas. Žygis pelkėje sudėtingas tuom, kad atsikvėpti sustojimų nėra daug, o jeigu yra, tai beveik visada vis tiek kojas merki į vandenį ir kojos klimpsta, todėl belieka tik eiti pirmyn su minimaliais sustojimais atsikvėpti, ir vėl kabini kojomis samanas, nes baisu atsilikti. Niekur nesimato kelio pabaigos, todėl tik uoliai kilnoji kojas, straksi kupstais, mosikuoji rankomis, bet kelias niekaip netrumpėja.

Dalis sparčiausių kojų kilnotojų atsiplėšė labai stipriai ir dingo kažkur horizonte. Žygio vadas su mažiausiais žygeiviais atsiliko ir dingo kaip į pelkę. Mūsų viduriukui teko aklai sekti paskui žygeivį su GPS, kuris rodė netoliese esant normalų kelią. Jeigu nebūtume skubėję, būtume su žygio vadu priėję proskyną ir išlipę iš pelkės, bet toks jau šitas žygis bjaurus-eini paskui kažką, kas eina paskui kažką, o tau iš paskos eina dar kažkas, ir nėra laiko subordinacijos paisyti. Dabar, žinant kad galas jau netoli, t.y. kelionė spabaiga jau arti, galima ir pasijuokti, bet tada juokai pasirodė menki, nes vandens vis daugėjo ir daugėjo. Jokie kupstai ar nuvirtę medžiai nebegelbėjo, nes vandens buvo trys pirštai iki kelių ir nori nenori teko bristi. Mano guminiai batai didbatiškai atlaikė savo dalią ir sušlapo tik džinsai apie kelius, nes apsitaškiau belupdama kojas iš klampynės.

Paskutiniai dešimt metrų. 

Paskutiniai žingsniai iki sausumos, bet šlapumos-sočiai, vos ne iki kelių. Čia brido Kūtvėla. 

Laisvės  nuo pelkių simbolis.

Greitesnieji žygeiviai mums kelio nuorodą paliko. 

Buvo labai keista eiti sausuma, kai visą kelią keliais vos ne smakrą reikėjo paliesti ir rankomis plasnoti kaip mažajam ereliui rėksniui, tai dabar kojos sunkiai dėliojosi ant kieto grunto. Ne tokia praktiška avalyne pasirūpinę žygeiviai gręžėsi kojines, avėsi maišeliais, pylė vandenis iš batų, avėsi antrąją avalynės porą ir neprarado geros nuotaikos. Sulaukėme ir žygio vado. Ką, pasakė jis, jūs per šitą bridote? Taip, sakome, mes gi sunkumų nebijome, keliu eiti tai bet kas gali :-)

Jau namuose, kai nebebuvo įtampos, supratau, kad turiu diafragmą ir net žinau kur ji yra, nes ją kažkodėl skauda. Padai svilo kaip ugnyje ir labai skaudėjo galvą-pirmą kartą po žygio gėriau vaistus, bet čia, matyt, vaivorų pašalinis poveikis. Dabar kelinta diena mane yra užpuolęs kritinis pirdikulito atvejis, kai skauda raumenis ten, kur net nežinojau jų esant. Viso įveikėme apie 20 km. Taigi, dabar mane pamatę kukliai nudelbkite akis žemyn ir pagarbiai sudėkite rankas, nes dabar ir aš esu Alionių pelkę perėjusi.

Su meile, kaip visada susivėlusi ir iki begalybės iš laimės išsišiepusi Jūsų

Kūtvėla Vaivoraitė-Pelkytė