Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Septintoji diena ir kelionė namo.

Ryte atsikėliau nekęsdama karaliaus Saliamono, nors gyvas būdamas jis man nieko blogo nepadarė, o miręs -tuo labiau. Man skaudėjo visas kojas nuo kopimo į deivės Hathor šventyklą taip, kad atsisėdus atsistoti jau buvo skaudu, geriausia išvis buvo nesisėsti nei valgant, nei važiuojant autobusu. Šiandien baigė galioti mano šešių dienų bilietas visuomeniniame transporte, todėl Rav Kav Card papildžiau dienos bilietu už 7.80 NIS. Prieš porą dienų bekuisdama reklamines proklamacijas aptikau, kad paplūdimys prie Princess Hotel, netoli Taba sienos kirtimo punkto, turi tiltus, nuo kurių galima (nemokamai!) stebėti koralinį rifą ir žuvis. Kadangi sveikatos būklė buvo nekokia, nusprendžiau šiandien tursinėti lėtai ir atsisakyti dar vieno žygio į kalnus. Bet pirmiausia reikėjo įsitikinti, koks ten žuvingumo lygis tame Princess Hotel paplūdimyje.

Nesezonas ir neoras šiandien Eilate.

Gal kas pasimaudyti norite?

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad maudymosi kostiumėlį buvau pasiėmusi, bet kai įbridau, tai atšalau kojų pirštų panages, sėdynę ir dantenas. O jeigu vanduo būtų buvęs šiltas, maudytis būtų reikėję su specialiu apavu, nes dugnas kaip matote, ir dar jūros ežiai baisiai dygliuoti. Tačiau žuvų pastebėti tikrai pavyko, nors per bangas koralų nelabai matėsi.



Tada autobusu grįžau iki promenados ir su paskutine viltimi apžiūrėjau dar vieną knygyną. Man pavyko išsirinkti knygą, kuria esu tikrai patenkinta: Lone Star, autorė Paullina Simons. Jauna amerikietė Kloja turi seną svajonę-pamatyti Barseloną. Kadangi jinai baigia mokyklą ir stos į koledžą, kas yra kaip laisvės atėmimo nuosprendis jaunam žmogui, realiai savo svajonei įgyvendinti ji turi kažkur tris savaites vasaros atostogų. Jos geriausia draugė Hana irgi keliaus kartu, tik va Hana jau pilnametė ir gali pasidaryti užsienio pasą, o Kloja dar ne ir jai reikia tėvų sutikimo. Tačiau Klojos tėvams idėja išleisti savo tikrą vaiką kažkur į Europą, ir dar kažkokią Barseloną, kur paplūdimiuose moterys nuogais papais deginasi, visai nepatinka, čia kaip savo rankomis tikrą vaiką į grabą paguldyti. Kad nebūtų viskas ir taip jau blogai, Klojos ir Hanos vaikinai irgi sumano keliauti kartu. Kaip suprantate, merginoms ši mintis visai nepatinka, bet kur jau dėsiesi, tenka sutikti, nes kitaip Klojos tėvai iš namų iš viso neišleis. Faktas, kad jai aštuoniolika ne už kalnų, tėvams įspūdžio nedaro. Viską dar labiau sumakalioja atvažiavusi Klojos močiutė, kuri pareiškia, kad jinai finansuos šitą beprotybę su sąlyga, jeigu jie pirma apsilankys Latvijoje pas jos gimines netoli Rygos, tada Liepojoje suras finansinės paramos vertą vaiką prieglaudoje, ir tada padės gėlių Treblinkoje prie jos artimųjų kapo. Jaunimas visai nenori į jokią Latviją, bet finansinis klausimas irgi aktualus. O tada Rygoje jie susipažįsta su jaunu muzikantų Džoniu, ir viskas apsiverčia aukštielninkai dar kartą. Geras skaitalas, rekomenduoju.

Ursulijus Lepečkojauskas mėgaujasi taure vyno.

Kai išgėriau tą taurę vyno vienoje kavinėje prekybos centre netoli knygyno, o aš tikrai neskubėjau, manyje buvo subrendusi mintis grįžti į Princess Hotel paplūdimį ir dar kartą pamedituoti žiūrint į Raudonosios jūros žuvis. Autobuse sutikau porą iš Lietuvos, neseniai grįžusią iš Jordanijos. Kol merginos žiūrėjome žuvis nuo liepto, vaikinas išdrįso pabandyti pamatyti jas po vandeniu- jis buvo sužavėtas povandeniniu Raudonosios jūros pasauliu. Manau, reikia man bent tokią nardymo kaukę kitą kartą įsimesti į kelionių krepšį, norėsiu ir aš tas grožybes iš arti pamatyti. Tik jeigu jūra bus šilta, aha.

Vakare viską susipakavau gražiai ir be streso, ir ryte po pusryčių išėjau į centrinę autobusų stotį. Kai autobusas Nr. 282 atvažiavo, žmonių vėl buvo daugiau, negu tilpo, todėl aš sugniaužiau 25 NIS (be grąžos) ir šonu šonu prasigrūdau viena pirmųjų- vėlgi privalumas keliaujant tik su rankiniu bagažu. Likusius turistus atvežė papildomas autobusas. Ovdos oro uoste lauke kruopšti keleivių patikra. Jeigu prieš du metus Tel Avive gavau pirmą skaičių 5, dabar visus 6, teliko tik spėlioti, kuom mano neverta asmenybė sudomino oro uosto saugumą. Pasirodo, visa esmė buvo vonios druskoje. Negyvosios jūros druska voniai, supakuota trys pakeliai kartu, kėlė grėsmę visam skrydžiui. Jinai buvo iš manęs paimta ir sudėta į tokį va krepšį, kurį turėjau užregistruoti kaip registruojamą bagažą. Na, bet aš moteris ūkiška, man lieka geras maišas, tai labai nesipriešinau. Netgi mane kratęs apsaugos darbuotojas sakė, kad čia bus suvenyras.

Ūkyje pravers.

Kūtvėlos reakcija atimant iš jos druską voniai. Šiaip tai Ryanair lėktuvo salono plakatas, bet asociatyvinei foto tiks.

Lėktuvas nepilnas, galiausiai sėdėjau viena ir grožėjausi peizažu.

Izraelis pro lėktuvo langą.

Krateris?

Čia jau tikrai nebe Izraelis.

Koks grožis!

Virš Kauno gavome gerai turbulencijos, tai vis mintyse sau kartojau, kad apie nukritusi Ryanair lėktuvą dar neteko girdėti. Kaune atsiimant savo mėlynas tašeles kilo sambrūzdis, nes Ovdos oro uoste registracijas vykdė nepatyrusios darbuotojos, bet savo druską aš susiradau. Buvo jau tamsu ir šalta, todėl mano pirminis planas autobusas+ traukinys nebesirodė toks patrauklus. Laimei, Ollex autobuse buvo laisvų vietų, tai per valandą paršvilpėme iki Vilniaus. Tada kelių minučių bėgyje pavyko įsėsti į reikiamą autobusą į Baltupius (kitas tik už 45 min, har har har).

Kadangi nuo balandžio Ryanair į Eilato Ovdą nebeskraidina*, o ir nežinia ar skraidins ateityje, atskiro "Kas liko už kadro" įrašo šiai kelionei nedarysiu, nes nelabai yra prasmė, todėl čia tik paminėsiu, kad iš viso šios kelionės metu išleidau 470 EUR. Linkėjimai tai maloniai šeimai, su kuria susitikome povandeninėje observatorijoje ir kartu stebėjome perlų paieškas.

 Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Taipjordanijosirnepamačiautytė

*Skyscanner ir Ryanair sistemose bilietų nuo š.m. balandžio nėra įvesta šio įrašo publikavimo dieną.