Mane galima sutikti:

Lapkritis: Jordanija.

Piligriminis Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje: Kūtvėla išbando Punia-Alytus atkarpą.

2018 m. birželio 23 d., šeštadienis

Kai per turizmo naujienų parodą "Adventur 2018" tyrinėjau Alytaus stendą, gavau informacijos apie Camino Lituano, t.y. lietuviškąjį Šv. Jokūbo piligrimų kelią. Šv. Jokūbo piligriminis kelias, kuriuo nuo viduramžių eina piligrimai, 1987 m. paskelbtas pirmuoju Europos kultūros keliu. Tuo metu Lietuva buvo už "geležinės uždangos" ir piligrimai negalėjo viešai išreikšti savo religinių įsitikinimų. Tačiau dėka daugelio darbščių žmonių dabar nepriklausomoje Lietuvoje turime keturis lietuviškus Šv. Jokūbo piligriminius kelius, vedančius į Santjago de Kompostelą Ispanijoje: Žemaitijos/Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus. Jie visi yra pripažinti tarptautiniu lygiu ir sertifikuoti Europos Tarybos kultūros kelių institute. Be to, vidinis žiedas jungia vienuolika Lietuvoje esančių Šv. Jokūbo bažnyčių. Piligriminiai keliai padeda susipažinti su senąja architektūra, bažnyčiose sukauptomis dailės vertybėmis, muzikiniu ir kulinariniu krašto paveldu. Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje globoja Vilniaus arkivyskupas G. Grušas.


35401679_10209351676867726_5371388595477151744_n
Kūtvėla eina Šv. Jokūbo keliu Lietuvoje.
Santjago de Kompostelos katedroje ilsisi Šv. Jokūbo palaikai-prie jų prisiliesti ir keliauja visos Europos piligrimai. Kai kurie nueina dar apie 100 km iki Finisterės, kuri iki Amerikos atradimo buvo laikoma žemės kraštu, ir čia iš jūros pasiima piligrimystės įrodymą-kriauklę. Sakoma, kad tokia kriaukle Šv. Jokūbas pasisemdavo vandens. Jokūbas, dar gerokai prieš tapdamas šventuoju, su broliu Jonu buvo paprasti Galilėjos ežero žvejai, kol vieną gražią dieną juos tapti žmonių sielų žvejais pakvietė Jėzus Kristus. Šventajame Rašte Jokūbas minimas vos kelis kartus, o po Jėzaus mirties išvyko pamokslauti į Iberijos pusiasalį, db. Ispaniją. Pastoracinis darbas ėjosi nekažin kaip, todėl netrukus Jokūbas, vis dar ne šventasis, grįžo į Palestiną. Pakeliui Saragosoje, sakoma, jam apsireiškė Mergelė Marija (šis apsireiškimas laikomas vieninteliu jos apsireiškimu jai dar gyvai esant) ir paprašė pastatyti bažnyčią stulpo, prie kurio buvo nuplaktas Jėzus, garbei. Jokūbas šį prašymą įgyvendino- db. Saragosoje pastatė La Iglesia de la Virgen del Pilar katedrą, o Pilara iki šiol yra labai populiarus moters vardas Ispanijoje. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas (sakoma-nukirsdintas) ir todėl jis laikomas pirmuoju apaštalu kankiniu. Tada Jokūbo mokiniai pavogė jo kūną iš Jeruzalės ir  jūrininkų nevaldomų laivu be burių ir irklų perplaukė Viduržemio jūrą ir atvyko į Iberiją (kodėl Jokūbo kūną reikėjo išvogti, man išsiaiškinti nepavyko). Čia Jokūbas ir buvo palaidotas. Palaidotas ir 750-čiai metų pamirštas. Tiesą sakant, vietiniams gyventojams ir taip buvo ką veikti, nes beveik 800 metų truko Iberijos pusiasalio atkariavimas iš musulmonų. Ir štai apie 813 m. vienuolis atsiskyrėlis rado apaštalo Jokūbo ir-pasisek tu man taip- dviejų jo mokinių palaikus. Nedidukė koplyčia, kurioje palaikai buvo perlaidoti, tapo vyskupystės centru. Popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostelą 1189 m. paskelbė šventu miestu greta Romos ir Jeruzalės, o piligrimams keliaujantys į Santjago de Kompostelą šventaisiais metais (kai Šv. Jokūbo diena, liepos 25, išpuola sekmadienį) užskaitoma skaistykla. Tačiau netruko atitikti taip, kad šiuo keliu teko trepsėti už bausmę nesunkius nusikaltimus padariusiems asmenims ir piligrimystės prestižas smuktelėjo, o piligrimo lazda buvo reikalinga ne tiek ėjimui palengvinti, kiek atsimušti nuo tokių "piligrimų". 1578 m. Santjago de Kompostelą aplankė Jurgis Radvila, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu ir kardinolu. Reformacija sudavė stiprų smūgį piligrimystės tradicijoms, o Apšviestajame XVIII a. kelias pradėtas užmiršti. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų realiai piligrimais išliko tik Ispanijos ir Portugalijos gyventojai. Lyg to būtų maža, per suirutes 1518 m. Šv. Jokūbo palaikai dingo ir buvo atrasti tik 1879 m., tada jų autentiškumą patvirtino Popiežiaus bulė. Po beveik šimto metų Camino de Santiago vėl atgimė, Europos Taryba 1987 m. išleido deklaraciją, kuria pakvietė Europos valstybes atgaivinti šį piligriminį maršrutą. Tai veikia, nes piligrimų skaičius kasmet auga ir Šv. Jokūbo keliu per metus eina apie 200,000 piligrimų. Šv. Jokūbo kelias 1993 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Na, iki Ispanijos man dar toli, bet Lietuvoje dvasingai patrepsėti irgi galima. Taigi, kaip tas daroma?






Kadangi viešėjau Alytuje, galėjau rinktis iš dviejų Camino Lituano atkarpų: Punia-Alytus ir Alytus-Miroslavas. Panagrinėjau tarpmiestinio susisiekimo galimybes ir Punios kryptis buvo logistiškai protingiausia. Mano planas buvo toks: 06:00 val. autobusu iš Alytaus nuvažiuoti iki Punios Kryžkelės (06:20 val.), kuri yra 3 km nuo Punios, o prie Kryžkelės buvo suderinta, kad mane paims Punios seniūnas ir nuveš iki miestelio. Vėlesni reisai į Punią buvo su persėdimais arba labai vėlyvi, o atstumas visgi 29,6 km (7,5 val ėjimo). Kai jau po visų logistikos galvosopių sėdėjau vienintele keleive mikroautobuse Alytus-Vienas Dievas Žino Kur, tai išsiaiškinau, kad šis reisas grįžta į Alytų per...Punią, ten užsukdamas 07:05 val!!! Matyt šio varianto neradau nei aš, nei nuostabios Alytaus turizmo informacijos centro merginos todėl, kad šis reisas autobusų grafikų sistemoje traktuojamas kaip reisas iš Vienas Dievas Žino Kur į Alytų, o kad jis yra *žiedinis*, tai kompiuteriui gi neįdomu. Taigi, apie pusę septynių ryto šeštadienį, spausdama piligrimo pasą su Punios antspaudu, kurį uždėjo Punios seniūnas, išlipau prie Punios bažnyčios. Buvau vienintelė gyva dūšia visame miestelyje.


35343374_10209346643861904_7583835612399009792_n
Piligrimo pasą Ursulijus Lepečkojauskas gavo Alytaus turizmo informacijos centre.
P1640517
Punios autobusų stotis.


P1640520
Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia.
Pirmoji Punios bažnyčia buvo pastatyta 1425 m. Vytauto Didžiojo nurodymu. Punia buvo svarbus karaliaus vietininkų valdomas dvaras, todėl ir šios bažnyčios klebonais tapdavo žymūs dvasininkai. Punios parapijos žemės siekė Stakliškes, Jiezną, Birštoną, Prienus, Nemajūnus, Butrimonis, Alytų, Ūdriją, Rumbonis, Simną, Balbieriškį, Virbalį. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1503 m. šiai bažnyčiai skyrė dešimtinę iš aplinkinių dvarų. XVI a. parapija ėmė mažėti, atskiras bažnyčias ėmė statytis Alytus, Simnas, Stakliškės...Tuomet mažėjančios parapijos bažnyčiai dešimtinę mokėti įsipareigojo vietos bajorai. XVII a. pastebimas krikštijamų kūdikių skaičiaus kasmetinis mažėjimas. Kada buvo pastatyta antroji Punios bažnyčia nėra tiksliai žinoma, bet 1688 m. naujoje vietoje iškilo trečioji Punios bažnyčia, tačiau ji buvo medinė ir 1857 m. sudegė. Tais pačiais metais buvo išrūpintas leidimas iš caro administracijos ir pradėta statyti ketvirtoji, dabartinė, bažnyčia iš parapijonių suaukotų lėšų. 1863 m. buvo nurodyta bažnytinę dokumentaciją tvarkyti tik rusų kalba ir imta cenzūruoti kunigų pamokslus. Netrukus labai sumažėjo Punios bažnyčios žemės valdos, nes po sukilimo M. Muravjovas-Korikas dalino konfiskuotas bažnytines žemes valstiečiams, taip siekdamas juos patraukti prie caro valdžios. Punios bažnyčios statybos darbai galutinai užbaigti 1868 m. Bažnyčia daug vargo matė per abudu pasaulinius karus ir sovietmetį. Kadangi buvo ankstus rytas, tai bažnyčia buvo uždaryta. Kiek žinau, ją atidaro tik per pamaldas, dėl lankymosi ne pamaldų metu reikia tartis iš anksto. Tikiuosi, kad piligriminis kelias bus paskata jame esantiems lankytiniems objektams būti lankstesniems ir bažnyčia bus atidaryta ne vien per pamaldas.


P1640523
Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia Punioje.
Punią garsina jos piliakalnis, legendinė Pilėnų vieta. Piliakalnis datuojamas XIV a.pab.-XV a.pr. Punios pilis minima 1387 m. ir 1414 m., apylinkes 1382 m. niokojo kryžiuočiai. Po Žalgirio mūšio Punios pilies reikšmė sumažėjo, pilis ėmė nykti ir XV-XVIII a. pilies aikštelėje stovėjo Punios seniūno dvaro sodyba. Jos statiniai buvo iki 1938 m. Dabar griūvantys šlaitai sutvarkyti.

Pilėnų vardas žinomas, bet tiksli vieta-ginčytina. Po 1336 m. Pilėnų vardas niekur nebeminimas, bet vietovė galėjo atsikurti pakeistu pavadinimu. Mintį, kad Pilėnai yra Punioje dėl pavadinimų panašumo iškėlė M. Strijkovskis ir ši versija "prilipo", nors archeologiniai kasinėjimai išsikraustė Pilėnų ieškoti Žemaitijoje, Šilalės rajone ant Bilionių piliakalnio. Legendinius Pilėnus puolė 6,000 kryžiuočių ir 200 riterių. Vygandas Marburgietis, kuris sugebėjo sukronikinti viską, kas įmanoma, paspėjo ir čia: anot jo, pagonys pamatė neatsilaikysiantys prieš galingą priešą ir patys išsižudė, o "viena pagonė senutė kirviu šimtą jų užkapojo, o vėliau ir pati galvą susiskaldė".


P1640526
Punios piliakalnis.

P1640531
Margirio gatvė Punioje.
Persižegnoju ir pradedu savo pirmąjį Camino Lituano. Dabar 06:27 val. Prieš šią kelionę nerimavau, kad pasiklysiu, todėl labai džiaugiausi, kad Kelioniukai man padovanojo išorinę bateriją telefonui pakrauti. Šiuolaikiniai gudrafonai reikalauja rozetės labai dažnai, o juk miške pas voverę drevėje gi nepasikrausi! Neturėjau detalaus spausdinto žemėlapio (pavyzdžiui, Ispanijos kelias visas smulkiai sužemėlapintas įvairiuose piligrimų vadovuose), todėl atsisiunčiau MapsMe žemėlapių versiją, kuri gera tuom, kad asmens buvimo vietą nustato nereikalaudama interneto, kurio pas voverę drevėje irgi nepasiprašysi. Įsivaizdavau, kad teks eiti gūdžiais dzūkiškais miškais ir civilizacijos nepaliestomis vietomis, todėl kiek būkštavau dėl savo saugumo: visai nesinorėjo likti viduryje pievos nežinia kur su išsikrovusiu telefonu. Tiesa, yra ir oficialus šios atkarpos žemėlapis, bet spausdinta versija nėra detali, o šį žemėlapį išsididinti telefone reikia pakrauto telefono ir interneto.


35403081_10209348809156035_7275219612063498240_n
Kūtvėla pasirengusi keliauti.
Camino Lituano atšaka nuo Kauno Pažaislio vienuolyno Lietuvoje iki Seinų Lenkijoje yra kol kas vienintelė pilnai sužymėta lietuviškojo kelio atkarpa. Nors piligriminiai žygiai vyksta visoje Lietuvoje nuo maždaug 2013 m., daugiausia žygiuojama grupėmis su vedliais, todėl nesužymėtas maršrutas nepatogumų nekelia. Žinoma, ateityje visos Šv. Jokūbo kelio atkarpos Lietuvoje bus tinkamai sužymėtos. Po truputį vystosi infrastruktūra, reikalinga piligrimams: nakvynės vietos, maitinimo įstaigos, siūlomos visokios prekės ir paslaugos. Taip netgi nedidelės bendruomenės galės papildomai užsidirbti, o mažuose regionuose tai aktualu.

Kas dėl kelio žymėjimo, tai mano nerimauta visai be reikalo, nes geltoni ir mėlyni ženklai -kriauklės ir rodyklės- nurodyti labai dažnai, reikia tik nepamiršti dairytis, nes jie kartais būna nupiešti kitoje kelio (autostrados) pusėje.


P1640538
Ant šaligatvio atbrailos.

P1640540
Ant pakelės stulpo.


P1640541
Ant elektros stulpo.

P1640542
Vietinė parduotuvė. Dar uždaryta.

P1640543
Ant specialių stulpų.

P1640544
Ant medžių.

P1640546
Reikės sukti į dešinę.
Pamojuoju į Punią įsukančiam mane iki Punios Kryžkelės atvežusiam mikroautobuso vairuotojui ir išsuku iš Punios miestelio. Dabar 07:14 val. Kol kas dar jaučiasi ryto vėsuma, todėl reikia megztuko.


P1640552
Kelias iš Punios.

P1640555
Gaspadorius.
Prieinu pirmąjį kelio išsišakojimą. Dairausi akis išpūtusi.


P1640556
Kelias išsišakoja.

P1640557
Aha! Reikia eiti tiesiai.

P1640558
Beveik čia pat yra ir ženklas, kad einu teisinga kryptimi.
P1640561
Kelią kerta upelis.
Pirma mintis-teks bristi. Netgi slapta apsidžiaugiu, kad esu be pėdkelnių, kurias, tokiu atveju, tektu nusiimti. Tada prisimenu, kad birželį net ir Lietuvoje pėdkelnės nemūvimos. Pastebėjau seklumą, per kurią buvo galima pertrepsėti ir apsiavus, vos vos padus sušlapinant.


P1640562
Pamiške eiti vėsumoje gera. Saulutė ima kaitinti.

P1640564
Kryžkelė. Kur pasukti, kad nebūtų kaip pasakoje: kairėn eisi-žirgą prarasi...

P1640565
Aha! Reikės eiti tiesiai.

P1640569
Reguliarūs ženklai suteikia pasitikėjimo.

P1640570
Žvyras pamaišiui su smėliu. Eiti nelabai lengva.

P1640571
Paliepiai. Dabar 07:44 val. 

P1640574
Paliepių kapinės. 

P1640576
Auga kažkokia grūdinė kultūra.

P1640579
Kelias, einantis į tolį.

P1640581
Ženklas šabakštynuose.

P1640582
Kelias, vingiuojantis į tolį. 

P1640583
Neregėta Lietuva.

P1640585
Ženklai yra ant objektų, kurie negali pakeisti vietos. Na, bent jau neapauga lapais.

P1640586
Netikėtas radinys. Priimu tai kaip ženklą, kad artėjų prie pirmos rimtos stotelės- Raižių, kur gyvena totoriai.

P1640591
Akį džiuginanti žaluma.

P1640593
Dar viena kryžkelė.

P1640594
Reikės sukti į dešinę.
Trumpam sustoju prie totorių kapinių. Pats Šv. Jokūbo kelias prie jų neveda, bet visuomet verta atidžiau pastudijuoti maršrutą ir dairytis informacinių nuorodų, nes piligriminis kelias dažnai veda pro įdomias, istoriškai ir kultūriškai svarbias vietas, iki jų net ne bet koks transportas privažiuoja.


P1640596
Memorialas totorių kapinėse.

P1640598
Negrįžusiems.

P1640599
Raižiai. Dabar 08:36 val.

P1640601
Raižių mečetė-vos už kelių žingsnių.
Kelias neveda prie Raižių mečetės, bet kaip čia neužsuksi? Ir pasisek tu man šitaip-pro mane prazvimbia ir čia pat sustoja turistų autobusas iš Latvijos. Jų laukė Alytaus totorių bendruomenės pirmininkas Ipolitas Makulavičius. Man pasisekė, nes paprastai Raižių mečetė būna užrakinta, jos durys atsiveria tik organizuotoms turistų grupėms. O kadangi buvo atvykusi turistų grupė (už kiek laiko atvyko dar viena!), tai mečetę ekskursijos metu atrakino, galėjau ir aš pasižvalgyti.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ryšius su totoriais turėjo jau Gedimino ir Algirdo laikais. Po Kulikovo mūšio 1380 m. LDK žemėse prisiglaudė chano Mamajaus sūnūs, iš kurių vėliau kilo garsi Glinskių giminė (Elena iš Glinskių buvo Ivano IV Žiauriojo motina) Tačiau daugiausia totorių į LDK žemes atvyko 1397 m., kai Vytauto pagalbos pasiprašė tarpusavio vaiduose pralaimėjęs chanas Tochtamyšas (kai kurie šaltiniai mini totorius buvusius karo belaisviais).Vytauto pakviesti (ar parsivesti?) kilmingi totoriai buvo įkurdinti puslankiu, kad jų gyvenami kaimai saugotų Trakus ir Vilnių, totoriai buvo ir nepaperkami Vytauto asmens sargybiniai. Iš tarpusavio vaidų draskomos Aukso Ordos į LDK kėlėsi totoriai iki XVI a. pr. Taipogi, atsikėlė ir totorių iš Krymo chanato. Aukso Orda nustojo egzistuoti 1502 m., o jos paskutinis chanas Achmetas apie dvidešimt metų gyveno Lietuvoje (spėjama-Kaune).


LDK įsikūrę totoriai gaudavo žemės valdas, iki XVII a. pr. mainais įsipareigodavo dalyvauti karo žygiuose neatlygintinai, o nuo tada gaudavo algas. Pažymima, kad totoriai noriai tarnaudavo kariuomenėje ir pasižymėjo ne viename garsiame mūšyje, įskaitant ir Žalgirį. Totoriai dėl karo tarnybos buvo prilyginami bajorams, nors jų teisės valstybės valdyme buvo apribotos, nebent jie pereidavo į krikščionybę. Nors musulmonai totoriai nepatyrė ypatingo persekiojimo LDK, nemažai totorių XVII a. išsikėlė. Nuo karalius Jono Sobieskio laikų totoriai apsigyveno Lenkijoje. Totoriaus Aleksandro Ulanos pulkas pagal savo vadą nuo 1730 m. buvo vadinamas ulonais: šią lengvosios kavalerijos rūšį į pasaulinę praktiką įvedė LDK totoriai. Spėjama, kad vienas iš garsių sukilėlių Jokūbas Jasinskis irgi buvo totorių kilmės; viena iš Tado Kosciuškos senelių buvo totorė iš Furs giminės. Raižiuose gimė 1863 m. sukilimo dalyvis, generolas Janas Chaleckis, Volynėje suformavęs totorių raitininkų dalinį. Visgi, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo totoriai buvo pripažinti pilnateisiais bajorais, o po 1833 m. jie ėmė siekti individualios karinės karjeros, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Rusijos kariuomenėje tarnavo 18 generolų, kilusių iš LDK totorių, o XIX a. totoriai masiškai ėmė siekti valstybės valdininko karjeros, carinė administracija juos noriai priimdavo. Asimiliacija religijos keitimo pagrindu vyko visais laikais, tą atspindi pavardžių raida, tarkime, Hasan giminė tapo Asanavičiais (Sausio 13-sios įvykių metu žuvusi Loreta Asanavičiūtė buvo totorių kilmės). Be karinės tarnybos ar valdininko kėdės, totoriai augino arklius, dirbo odą, buvo puikūs vežikai ir policininkai, gabeno siuntas ir prekes. Labiausiai totorius išgarsino daržininkystė, jų ežiose puikiai derėjo tokios daržovės kaip baklažanai, agurkai, pomidorai. Pasak literato Adomo Honorio Kirkoro, totoriai buvo nuostabiai padorūs žmonės, nes jokiuose teismuose nėra buvę jų bylų.


Tarpukaryje Vilnius priklausė Lenkijai kartu su dalimi vakarų Baltarusijos, todėl Lenkijoje atsidūrė ir didžioji dalis LDK totorių. Raižių kaime nuo XVI a. stovėjo nuolatos atnaujinama mečetė. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos totorių bendruomenė neteko inteligentijos, dalis žmonių pasirinko emigraciją. Šiandien nedidelė LDK totorių bendruomenė gyvena JAV, jos centras- Niujorko Bruklino rajone, kur yra jų mečetė. Sovietiniais metais Lietuvos totorių bendruomenei grėsė asimiliacija ir išnykimas. Nepriklausomybei artėjant, 1988 m. įsikūrė Lietuvos totorių kultūros draugija, šiuo metu gyvuoja Vilniaus, Kauno ir Alytaus totorių bendruomenės, Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga, leidžiama spauda, vyksta renginiai, mokslinės konferencijos, palaikomi ryšiai su užsienio totorių bendruomenėmis.



P1640605
Du saulės laikrodžiai. Aut. J. Navikas.
Prie Raižių mečetės yra du saulės laikrodžiai, vienas jų rodo astronominį vietos laiką, kitas-Žalgirio mūšio laiką.

P1640606
Raižių mečetė perstatyta 1889 m.

P1640610
Mečetės vidus išklotas kilimais.

P1640613
Paminklas Vytautui Didžiajam. Aut. J. Jagėla.
Pasižvalgiusi po mečetę prisėdau prie totorių bendruomenės namų ir užkandau, pailsėjau. Tačiau ilgai ilsėtis negalėjau, nes laukė dar labai ilgas kelias.

P1640614
Asfaltuotas kelias-palaima kojoms. Laikas ant nuotraukos: 09:17 val. Nustebau, kaip trumpai teužtrukau!

P1640615
Neregėta Lietuva.

P1640619
Baltas žirgas. Mūsų tautosakoje toks žirgas laikomas stebuklingu.

P1640621
Auga kažkas naudingo.

P1640623
Asfaltas neilgai džiugina.

P1640627
Diena kaista.

P1640628
Posūkis į dešinę.

P1640629
Pasufleravimas kryžkelėje. Įdomu, ką reiškia tie akmenukai ant rodyklės? Dabar 09:46 val. 

P1640631
Dosnūs Lietuvos laukai.

P1640632
Smėlėtas kelias nelengvas.

P1640633
Koks nuostabus dangus!

P1640635
Einu reikiama kryptimi.

P1640637
Šienaujamos pievos.

P1640639
Ženklai pasirodo netikėčiausiose vietose.

P1640641
Sodybos ir ūkiai.

P1640643
Avytės.

P1640645
Radvilionys. Dabar 10:21 val. 

P1640646
Vis dar gerai einu.

P1640647
Ženklai mėgsta būti ant elektros stulpų.

P1640650
Man rodėsi, kad labai ilgai ėjau Radvilionyse, bet Bazorai prasideda jau 10:44 val. 

P1640653
Karvių safari.
Eiti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Bazoruose yra sodų bendrija, čia man pavyko rasti suoliuką pailsėti. Namai apsupti aukštomis tvoromis, saulėje blizga automobiliai, bet žmonių nesimato. Matyt, visi nuo karščio slepiasi namo vėsumoje.

P1640654
Na, bent jau ženklai aiškūs.

P1640655
Asfaltas-tikra atgaiva kojoms. Karkliniškės, dabar 11:15 val.

P1640657
Eiti nebūna smagu, nes dažnai lenkia automobiliai. Tiesa, vienas pasisiūlė pavežti.

P1640658
Reikės sukti  dešinę.

P1640659
Vis dar gerai einu.

P1640661
Akmuo, ir tas kelią rodo.

P1640662
Kelkraštis nepatogus eiti, o gatve nuolat važiuoja automobiliai.

P1640663
Pakelės kryžius.

P1640665
Kur dabar?

P1640666
Posūkis nuo asfaltuoto kelio į šabakštyną? Rimtai? Taip, rimtai. 

P1640668
Nors nusiskink ir turėk vietoje saulės lietsargio. Ar saulėsargio?

P1640670
Miško keliukas.
Nustebau, ar tikrai reikia nužengti nuo aiškaus asfaltuoto kelio į mišką, bet netrukus kelio ženklai tai patvirtino. Savotiškai apsidžiaugiau, nes čia buvo šešėlis, o asfaltuotame kelyje kaitino saulė ir lenkė automobiliai. Jau šiek tiek spaudė ir gamtinis reikalas, tik reikėjo žiūrėti, kad ant kokio ežiuko nepataikyti.

P1640671
Reikia eiti tiesiai.

P1640672
Seku paskui rodyklę.

P1640673
Artėju prie Alytaus.

P1640674
Tolstu nuo Alytaus.
Nors prieš akis horizonte jau matėsi Alytaus daugiabučiai, kelias ima ir pasisuka lygiagrečiai miestui. Žinau, kad mane ir miestą skiria Nemunas ir dabar mano tikslas yra prieiti Baltosios Rožės tiltą.

P1640676
Gaspadorius.

P1640677
Žvyrkelis nėra malonus eiti.

P1640679
Kryžkelę saugo gandras. 

P1640681
Iš aukštybių geriau matosi.

P1640682
Šieno ritiniai.

P1640683
Debesys virš Lietuvos.

P1640685
Argi jie ne gražuoliai?

P1640687
Viltingai dairausi lietaus.

P1640688
Vienišas gražuolis.

P1640690
Kelio nuoroda. Spėju, su saulės baterija?

P1640692
Stulpas, ir tas kelią rodo.

P1640693
Labai daug nuorodų.

P1640694
Man patinka tokios kelio nuorodos.

P1640695
Čia jau noriu visa savo esybe įpulti į tvenkinio vandenį. Dabar 12:51 val.

P1640696
Čia ir norėdamas nepasiklysi.

P1640697
Gera matyti, kokį atstumą reikės įveikti.

P1640698
Kryžkelę saugo gaspadorius.

P1640699
Galėtų ir antspaudą ant piligrimų paso uždėti.

P1640701
Pakelėje.

P1640702
Gaspadorius išvykęs.

P1640703
Derlingi Lietuvos laukai. Nors lietaus reikia.

P1640705
Suksime kairėn.

P1640706
Alytaus kaimas. Man baigėsi vanduo. Dabar 13:21 val. 

P1640708
Čia jau kad iš visų pusių matytųsi.
Alytaus kaime pastebėjau vyriškį, triūsiant garaže, tai užsukau ir paprašiau vandens įsipilti. Baltosios Rožės tiltas jau netoli.

P1640711
Lygtai vandens stotis.

P1640713
Jau beveik vietoje. Dabar 14:02 val.

P1640714
Gera prisėsti ir kojas pailsinti.

P1640716
Šiukšlinė, ir ta kelią rodo.

P1640718
Dviračių stovas.

P1640722
Kūtvėla džiaugiasi beveik pasiekusi kelionės tikslą.

P1640729
Pėsčiųjų ir dviračių tiltas.

P1640719
Nemunas. Kiek jis visko matęs yra...
Einu sau tokia visa pervargusi, noriu nueiti iki Alytaus turizmo informacijos centro. Ten galima gauti antspaudą į piligrimo pasą (jį aš apsukriai gavau vakar, bet vis tiek skaitosi!), be to, reikia pasirodyti merginoms, kad gyva sveika parėjau. Mieste sekti kelio ženklus sudėtingiau, nes jie būna nuplėšyti, užterlioti ar paskendę kitų ženklų jūroje. Toks mielas ponas, skynęs liepžiedžius, pasiūlė man pasiskinti vyšnių iš jo sodelio, nes "tokia liūdna atrodai". Vyšnios buvo tokios mažos, kad net nesupratau, kokios čia uogos. Verkiant reikia lietaus, jeigu jau ne per vėlu.

P1640733
Ženklas ant tilto.

P1640734
Reikia eiti tiesiai. Sunku atsilaikyti pagundai užsukti pas "Dzūkus" alaus.

P1640735
Būtų puikus piligriminis sustojimas. 

P1640738
Viešbutyje. Dabar 15:24 val. 
Taigi, šią piligriminę kelionę pradėjau 06:27 val ir baigiau, t.y. pasiekiau nakvynės vietą 15:24 val. Numatoma ėjimo trukmė pagal programą yra 7,5 valandos, aš užtrukau devynias valandas. Žinoma, kažkiek laiko užėmė pasisėdėjimai su sumuštiniais ir profilaktinės pertraukėlės, su sustojimu Raižiuose galbūt susidarys valanda, tai gryno ėjimo iš mano pusės bus aštuonios su puse valandos. Atsižvelgiant į tą faktą, kad pernai šiuo metu dar sėdėjau invalido vežimėlyje po avarijos, tai visai geras rezultatas. Ta proga nusmigau pamiegoti porą valandų, o paskui, vidurnaktį, nuėjau pasižiūrėti miesto dienų fejerverkų. Viešbutis buvo labai patogioje vietoje, todėl eiti reikėjo vos kelias minutes.

P1640747
Fejerverkai.

P1640751
Fejerverkai.

P1640755
Fejerverkai.
Kokie įspūdžiai? Džiugu, kad piligriminis kelias tikrai aiškiai nužymėtas. Šiame kelyje kriauklės "nosytė" rodo ėjimo kryptį, o papildomai nupiešta rodyklė irgi atkreipia dėmesį. Užsienio keliuose kriauklės "nosytė" ne visada rodo ėjimo kryptį, todėl man mūsų kelias šiuo atžvilgiu labiau patiko. Kelias retai kada veda per civilizacijos nepaliestas vietas, pagrinde jis eina per gyvenvietes ir nelaimės atveju būtų į ką kreiptis. Telefonas signalo nepametė, tik mobilusis internetas buvo labai lėtas. Pakelės poilsiui nedraugiškos, daug kur iškasti gilūs grioviai, pamiškės apžėlusios neįžengiamais krūmais. Pritrūkus vandens ar užsimanius gamtinio reikalo atkarpoje nuo Raižių iki Alytaus kol kas sprendimo nėra: vandens reikia prašytis pas žmones, o gamtiniam reikalui dairytis kokio krūmo. Tai dabar įsivaizduokite, kaip tos pakelės atrodys čia pradėjus eiti būriams piligrimų. Manau, kad Bazoruose ir Alytaus kaime reiktų papildomų stotelių piligrimams, kur būtų galima pailsinti kojas, papildyti vandens atsargas ir pasinaudoti tualetu. Dar nepatiko palaidi šunys, mane puolė keturis kartus, vienas jų buvo ant tiek aršus, kad vos nepalindo po automobilio ratais. Labai neatsakingi šeimininkai!

Kokie būtų praktiniai patarimai piligrimui?

  • Labai gerai įsigilinti į maršrutą. Reikia žinoti praeinamų vietų pavadinimus. Taipogi nepakenks turėti atsispausdintą maršruto žemėlapį arba turėti jį išsisaugojus telefone. Nors kelias nužymėtas aiškiai, šiek tiek apsidraudimo nepakenks. Kodėl verta įsigilinti į maršrutą? Todėl, kad numatysite galimas kliūtis: miškus, pelkes, etc. 
  • Maršrutas padiktuos tinkamą avalynę. Džiaugiuosi nesiavusi sunkių žygio batų, kurie be abejonės būtų nutrynę kojas. Juos galbūt būtų tikslinga autis lietingą rudenį ar žiemą, bet dabar puikiai tiko sportbačiai storesniu padu. 
  • Gaivinantis purškalas kojoms (su mėtom, šaldančiu efektu...) ir pleistrų atsarga, kremas nuo saulės.
  • Nešiojama išorinė baterija telefonui. Dėl visa ko. 
  • Lengva apranga: žygio kelnės su daug kišenių (ne džinsai ar treningai) ir lengvai skalbiami marškinėliai, megztukas ilgomis rankovėmis šaltam rytui ar piktai saulei. 
  • Vanduo. Šiai atkarpai rekomenduočiau turėti kokius du litrus vandens žmogui. Kitaip gali tekti laužtis į privačius šulinius, kas jau nebūtų labai piligrimiška. Patariu vandenį neštis mažais buteliukais, kad vienas visada būtų kišenėje po ranka. 
  • Maistu neapsikrauti: keletas sumuštinių, energiniai batonėliai, vaisiai, sausainiai, riešutai. Ilgai piknikauti nebus nei kada, nei kur.
  • Lazda. Galima pasiimti ką nors iš miško pakeliui, nes tie palaidi šunys, bent jau teoriškai, lazdą turėtų gerbti.

"O tai ar nebaisu vienai?" -Ne, nebaisu. Baisu būtų, jeigu koks nors neaiškus tipas neapgyvendintoje teritorijoje sektų iš paskos.

 "Ar tik piligrimai gali eiti šiuo keliu?"- Ne, žinoma. Kelias atviras visiems. Kaip matote, keliais eiti aplink bažnyčias nereikalaujama. Pilgrimystė yra ėjimas savęs link, todėl kiekvienas esame šios žemės piligrimas.

Daugiau informacijos:

Gero kelio!  Buen camino!

Jūsų Kūtvėla


4 comments:

rašė...

Smagus aprašymas gundo pasivaikščioti. Bet bent jau man kyla pavadinimo problema: kodėl tai yra Jokūbo kelias? Kodėl negalėjo kurti Lietuvos piligriminių kelių tinklo? Jokūbo kelias juk turėtų tęstis nuo ten, kur žmogus yra, iki Santjago de Compostelos (taip, šiais laikais nuo namų nelabai kas eina, verčiau pasirenka kelis šimtus kilometrų ar minimalų šimtą, bet tūkstančius kilometrų nukeliauti reikia laiko ir finansų). Ar Jokūbo kelio pavadinimo reikėjo reklaminiais sumetimais?

Šiaip, būtų įdomu sužinoti, kiek yra nuėjusių tą kelią pėsčiom iš Lietuvos.

rašė...

@Agnė: Jokūbo kelias dėl to, kad juo einama iki Jokūbo relikvijų Ispanijoje. Tai su pavadinimu viskas tvarkoje. Kaip rašiau, yra vidinis Lietuvos žiedas su Jokūbo vardo bažnyčiomis, tai -Lietuvos piligrimų kelias. Lietuvos pilgirimų tinklas irgi yra (siūlau pavartyti knygutę "Piligrimų keliai Lietuvoje"), tik jų niekas nereklamuoja garsiai, ne visur yra piligrimų/turistų infrastruktūra. Tarkime, iš Vilniaus į Trakus eiti irgi yra piligrimystė, tik retai garsinama.

Statistika sunkiai prieinama, pavyko išgūglinti, kad 2011 m. į Santjagą atėjo 114 lietuvių.

rašė...

Ele, puikus pasakojimas ir labai išsamus aprašymas!
Mus taipogi sužavėjo šis kelias, nes jau su klecku tad dar greitai skristi užsienin neplanuojam, bet pratinti prie žygių ir gamtos jau planuojame. O ir patys po savo kelionės aplink Monblaną (https://savaitgalioemigrantai.wordpress.com/2016/09/18/tour-du-mont-blanc-tmb/) likom sužavėti haikinimo idėja - išbandai savo užsispyrimą, turi į valias laiko apmąstymams, atsitrauki nuo interneto ir dar + 100 priežasčių kodėl verta imt lazdas, kuprinę ant pečių ir pasileist į piligriminę kelionę.

rašė...

@Savaitgalio emigrantai: man irgi džiugu, kad Lietuvoje kuriama tokia haikinimo infrastruktūra, tai tikrai padės pritraukti ir piligrimų, ir turistų. Taip mūsų turtingas paveldas pasiekiamas lankymui.