38 km žygis Jono Misiūno (Žalio Velnio) takais: nuo Neries regioninio parko iki Abromiškių.

Kaip aš sugalvojau dalyvauti šiame žygyje, nors kutenkint-neprisimenu. Bet kad Kūtvėlai būdinga dozė kvailumo ir polinkis į avatiūrizmą- tai nepaneigiamas faktas. Įkopiau į Masados tvirtovę Izraelyje, perėjau Alionių pelkę Lietuvoje, tai dabar liko tik Pulicerio premiją už žurnalistiką gauti ir medaus mėnesį Mėnulyje praleisti. Tai taip ir atsitiko, kad užsimaniau ir į šitą žygį. Šiaip jau nebūčiau užsimaniusi ir riedėčiau autobusu į Rygą dienai, bet toks blogeris ir žygeivis Paulius Juzėnas pažadėjo, kad nuveš iki tų Abromiškių, kurių geografinę lokaciją aš, tiesą pasakius, gana miglotai įsivaizdavau. O kadangi jis sakė ims 40 km. trasą, tai ir aš iš paskos. Todėl žygio išvakarėse laksčiau su kopetėlėmis po antresoles, kuičiau spintas, kračiau balkonus ir džiaugsmingai krykštavau: "Žygio batai! Blauzdinės! Vaikščiojimo lazdos! Šuns neperkandamas, lietaus neperlyjamas megztinis! Kiaurasamtis!...O jis ką čia veikia?" O kitą rytą, šeštadienį, 6.30 val. Paulius įsisodino mane į savo karietą ir nurūkome nubildėjome į Abromiškes. Atvykome anksti, kad patogiau mašiną pasistatytume.

Žygio organizatorių tinklalapis: Žalio Velnio takais. Abromiškių pavadinimas kildinamas iš XVI a. tos vietos valdytojo Abraomo Poniatovskio vardo. Nuo XVI a. minimas ir Abromiškių dvaras, kuriame buvo sukaupta turtinga biblioteka, paveikslų kolekcija, nakvojo imperatorius Napoleonas. Paskutiniai dvaro savininkai (iki 1937 m.) buvo grafai Pliateriai. Sovietiniais metais dvare buvo įvairios paskirties įstaigos, todėl šiandien dvaras labai apleistas, tačiau vykdomi jo restauravimo darbai. Buvę savininkai Amžino Atilsio atgulė netolimose Sabališkių kapinaitėse ir čia esančioje koplyčioje. Dvaro svirnas šiandien naudojamas įvairioms kultūrinėms reikmėms; šiandien čia vyko žygio dalyvių registracija, žiedavimas, ir diplomų teikimas.

Abromiškių svirne vyksta žygeivių registracija ir žiedavimas. 

Galutiniais duomenimis, žygyje dalyvavo 590 žygeivių. Žygio mokestis pėstiesiems ilgojoje trasoje buvo 4 EUR, dalis šio renginio metu surinktų lėšų bus skirta Ukrainai (ant svirno matome ir Ukrainos vėliavą). Mačiau keletą žmonių su vaikščiojimo lazdomis, tai jie mane nužvelgė susidomėję. Matote, yra šiaurietiško vaikščiojimo lazdos ir kalnų lazdos (kaip mano), ir tarp abiejų lazdų turėtojų vyksta nedidelė idėjinė kova. Vienas uniformuotas pareigūnas net šautuvą siūlė į mano lazdas mainyti! Pasitikslinau, ar tikras tas šautuvas, gal čia naivią moteriškę nori apstumti, tai sakė, žinoma, kad tikras.

Kūtvėla su žygio ekipiruote prie Abromiškių svirno. Jeigu turite tą šautuvą ir šios lazdos Jus vis dar domina-susisiekime.

Žygio pradžia buvo numatyta 8.30 val. Neries regioniniame parke, bet startas kažkiek užsitęsė, tai vietoje buvome realiai kažkur apie 9.00 val. Pirmiausia išleidome dviratininkus į ilgąją trasą, o pėsčiuosius į mūsų ilgosiosios trasos starto vietą nuvežė autobusais. Paskutinį instruktažą davęs pareigūnas pasidžiaugė, kad mes pasirinkome ilgąją trasą, nes jos atkarpa yra gražesnė, nei trumpoji atkarpa, einanti per urbanizuotą vietovę. Dar susakė kaip kelias bus sužymėtas, kur bus vandens ir tualetai, patarė užsukti pas vietinius gyventojus (kurie buvo iš anksto įspėti apie tokį užgulimą).

Žygio trasos. Organizatorių foto, dėkoju už pasidalinimą

Paskutinis instruktažas prieš startą.

Starto pradžia-Neries regioniniame parke, kairiojo kranto pažintinėje trasoje.

Turėjau ir vienos dienos saugomų teritorijų lankytojo bilietą. Pajudame. Kurį laiką sugaištu, kol sureguliuoju lazdų ilgį, bet paskui jas užsikišu už kuprinės-kelias čia geras, kol kas remtis nėra reikalo. Džiaugsmingai nuliuoksiu paskui savo komandą, kurie atsiskyrė nuo grupės ir nuėjo pažiūrėti šaltinio. Tada, žinoma, pasiklystame. Šiek tiek supykstu, kad nereikėjo atsiskirti nuo grupės. Eidami kažkokiais patvoriais visgi išsimušame į pagrindinį kelią.

Prieiname informacinį stendą. 

Tiesa, žygio dalyviai gavo žemėlapius su tuščia vieta kelio postuose antspaudams rinkti, bet kai tiek kelių šunkelių, tai tuose žemėlapiuose sunku susigaudyti. Paskui man viename iš paskutinių postų padėjo likusį atstumą apskaičiuoti kvadratus konvertuodami į kilometrus, nors žemėlapį ir profesionalūs kariai papeikė.

Vaizdas į Nerį nuo Ausiutiškių regyklos.

Tiesą pasakius, tokios regyklos dažnai būna arba per žemos, arba krantai labai apaugę, nes vaizdas čia visiškai neįspūdingas. Netoli šios regyklos 1920-1939 m. ėjo demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto. Abipus demarkacinės linijos gyvenę žmonės vogčiomis bendraudavo, platindavo kontrabandą. Jauni vyrai nepaisė pavojaus eidami kitapus demarkacinės linijos į kaimo šokius. Lietuvos pasieniečiai konfiskuodavo nemažai kontrabandos, todėl Karagėliškėse buvo atidaryta šių prekių parduotuvė. 2012 m. netoli Asiutiškių vienkiemio pastatytas šios demarkacinės linijos muliažas, skirtas pagerbti pasieniečio J. Kybarto 81-sias žūties metines.

Kūtvėla žygyje "Žalio Velnio takais". Dėkui Pauliui už foto. 

Toliau trepsime į tą legalia kontrabandos realizacija istoriškai garsų Karagėliškių kaimą. Kelio nuorodos sako, kad einame reikiama kryptimi, nuotaika pagerėja.Turistams čia kelią pastoja tvora, bet taip vietiniai gyventojai saugo savo pasėlius nuo šernų.

Praėjome Karagėliškių kaimą.

Mano trys muškietininkai vis labiau atsiplėšia į priekį.

Kelias žygeiviams sužymėtas rodyklėmis ir STOP juosta. 

Pirmas patikros postas- žvalgai.

Čia gaunu žvalgų būrio vado parašą ir prisėdu pasistiprinti sumuštiniu su gurkšniu arbatos iš termoso. Kadangi žinau savo tempą (1 km-15 min.), tai labai užgaišti nesinori, nes labai vėluosiu į finišą. Tačiau norisi ir su pareigūnais pabendrauti, juk jie tam irgi turėjo pasiruošti. Čia mano trys muškietininkai mane ir palieka, nes negaliu savo lėtapėdiškumu jų stabdyti. Tai taip visą trasą ir krebždėjau iš kone paskutinė kol likau tikrai paskutinė.

Filtras vandeniui.

Kai kurios žygeivės labai domėjosi, kaip čia savo vyrukus surišus. Grynai edukaciniais tikslais, žinoma. 

Karinės amunicijos demonstracija.

Ateini į postą, o tau ir sako: "Gal norite šautuvą palaikyti?" Aš tai iš pradžių nedrįsau, dar netyčia iššausiu, iškados padarysiu, bet paskui įsidrąsinau. Nors, žinoma, minčių kyla įvairių.

Kūtvėla užskaito šitą punktą.

Trasa sužymėta labai aiškiai, pirmoji jos atkarpa driekėsi palei Nerį. Kurį laiką netgi ir matėsi pati Neris. Nors patartina gerti vandenį apsisaugojimui nuo dehidratacijos, stengiausi sustoti tik patikros punktuose, nes iš patirties žinau, kad per dažni sustojimai turi tendenciją ilgėti, o tada darosi sunkiau eiti.

Žygeiviai eina kairiąja Neries puse. 

Visi buvome va taip registracijoje sužieduoti, kad atskirtume niekuom dėtą ūkininką nuo per jo lauką krebždančio žygeivio.

Įdienoja po truputį, darosi karšta.

Ne visa Neris svetinga plaukikams.

Vasarą Neris nusenka ir galima pamatyti akmenį Aliejininką. Žmonės pasakoja, kad toks burtininkas Lickūnas per užšalusią upę kartą vedė pirklį. Lickūnas perėjo upę, o žydas pirklys nuskendo. Nuo to laiko akmuo ir vadinamas Oleijniku, nes tokia to pirklio pavardė buvusi. Kita versija tvirtina, kad netoliese gyvenęs toks Jakonis ant šito akmens aliejų spaudęs. Akmuo Aliejininkas nesvetingas baidarininkams, todėl tokius didesnius akmenis buvo bandoma 1936-1938 m. pašalinti, bet Aliejininko net trys baržos neįveikė.

Akmuo Aliejininkas.

Kartais Neris pasidaro tokia žalia žalia.

Akmuo Balnas.

Šis akmuo minimas dar 1857 m. K. Tiškečiviaus knygoje "Neris ir jos krantai". Šitoje vietoje dažnai sielius užnešdavo ant šio akmens, todėl sielininkams tekdavo ant jo pasėdėti ir padirbėti, kol išsivaduodavo. Netrukus prieiname antrą patikros postą. Čia įsikūrę partizanai. Gauname parašus, pasiteiraujame dėl slaptažodžio, pasivaišiname užkanda.

Jie čia veltui laiko nešvaisto, atsišaukimus į tautą spausdina.

Sveikinimas Vasario 16-sios proga.

Partizanų buveinė. 

Entuziastingai nusiteikusi trepsiu trečio posto link, kur mūsų turi laukti žolininkė su "žolelių dopingu". Alkoholis ir narkotinės medžiagos žygio metu draudžiamos, bet energetiniai batonėliai ir gydomosios žolelės leistini. O pas žolininkę dopingas, matyt, bus homeopatinis, be jokių E. Šioje atkarpoje atsiveria gražūs Neries vaizdai.

Gražioji Neris.

Purvės rėva.

Rėva (upės slenkstis) yra seklus akmeningas upės ruožas su greitesne srove. Šiame regioniniame parke yra šešios tokios rėvos. Purvės rėva pirmą kartą paminėta 1857m. K. Tiškevičiaus knygoje "Neris ir jos krantai". O pačiame upės viduryje yra akmuo Žurdakas.

Neries augmenija.

Mėšlavabalis.

Labai daug šių vabalų žuvo po žygeivių batų padais. Kitą kartą galbūt reiktų pagalvoti apie apsaugines tvoreles vabalams žygio metu? Juk juos, šiaip ar taip, ponas Dievas pirma žmogaus sutvėrė. Šis vabalas buvo labai gerbiamas Egipte, o jo orientacija erdvėje pribloškė mokslininkus. Kristijonas Donelaitis netgi pasaką apie šį vabalą parašė: Pasaka pie šūdvabalį. Todėl žiūrėkite kitą kartą po kojomis, kad tokio žymaus vabalo nesumindytumėte.

Pirtis? Bunkeris?

O štai ir žolininkė prie akmens su įspaudu. Pavaišino mus šalta gervuogių gaiva, antspaudukus pasuose sudėliojo. Tikras dopingas buvo, kojos pačios kilnojosi. Nuostabi atgaiva!

Žolininkės akmuo.

Trečiasis postas.

Padūkštų pilkapynas.

Čia išlikę 33 pilkapiai. 2004 m. archeolgai kasinėjo VI a. kapus. Pilkapiuose laidojo žmones Rytų Lietuvoje nuo III-IV a. iki XII a. Lietuvoje žinoma apie 3,000 pilkapynų ir apie 7,000 pilkapių. Vienas pilkapis buvo vienos šeimos laidojimo vieta. Nuo V a. iki krikščionybės įvedimo mirusieji buvo deginami. Kartais kapai būdavo apjuosiami akmenimis, visada būdavo dedamos įkapės. Pilkapiuose randama ir žirgų palaidojimų.

Nuoroda į dar vienus įdomius Neries akmenis, bet dėl laiko stokos teko atsisakyti. 

Kažkokie akmenys buvo netoliese taip sudėti.

Kažkur čia man ir prasidėjo ta nelemta problema su dešine koja. Pajutau nedidelį skausmą per kelio sulenkimą, kuris mane įkyriai vargino iki žygio pabaigos, galiausiai dienos pabaigoje virto sunkiai priminama koja. Jeigu ne mano turimos kalnų lazdos, žygio nebūčiau baigusi. Netikėtai pritryniau ir kelias bjaurias pūsles. Tačiau visgi yriausi į priekį save drąsindama: ar Jonas Misiūnas galvojo apie pritrintas kojas, kai už Tėvynę kovojo? Tris dešimtis metų tik valgau gerą Tėvynės duoną ir orą gadinu, tai gal jau galima kartais ir pakentėti? Juolab, kad vienas iš žygio tikslų buvo išbandyti savo psichologinį ir fizinį pasiruošimą. O dėl trumposios trasos, kurią galėjau rinktis, 15-20 km žygio tokią gražią dieną ir dar urbanizuota vietove tai nė neapsimoka iš namų eiti. Taip save ramindama lėtai, bet užtikrintai ėjau pirmyn.

Tokios atkarpos nepatiko labiausiai- baisūs tie žvyrkeliai. 

Kūtvėla žvyrkelio dulkėse. 

Paneriuose jau kyla mintis patikrinti autobuso tvarkaraštį, bet kita mintis, kad jo laukti tektų baisioje kaitroje, nugina mane šalin.

Asfalto atkarpa ir dar plikinant saulei-tikra žygeivio bausmė.

Šioje žygio atkarpoje man visai neblogai sekasi, per daug neatsilieku. Matosi tiltas, nuo kurio bus antroji žygio atkarpa.

Ketvirtas ir paskutinis pirmos atkarpos postas- Šauliai.

Atsižymime patikros punkte.

Kūtvėla prie Šaulių posto. 

Gavau ir aš šautuvą palaikyti. Patiko.

Šiek tiek pasėdėjau, suvalgiau sumuštinį, gurkštelėjau arbatos. Niekas taip nenervuoja, kaip pustuščio termoso kliuksėjimas iš kurpinės į žingsnio taktą. Nusiėmiau ir blauzdines, kurios ne tokios ir reikalingos pasirodė (einant per kokią pievą tai būtų pravertusios). Jeigu tikėti šiuo metu į internetus sukeltomis žygio išmaniosiomis technologijomis, nuo starto pradžios šiame etape buvo nueita 17 km., tai dar daugiau negu tiek da buvo likę. Likusi atkarpa grožiu nedžiugina- žvyrkelis, urbanizuotos teritorijos...Einame dėl to, kad einame.

Taip norisi nedidelio lietučio. Bet Lietuvoje tai arba +30'C, arba škvalas. 

Karštaaaaa......

Žaidimai su šešėliais.

Viena kaip pirštas kelyje. Tiesa, kartais pasiveja koks išsimaudęs dviratininkas. 

Memorialas prie kelio.

Atkarpa iki Kazokiškių man ėjosi labai sunkiai. Labiausiai man nepatiko karštis, žvyrkelis ir urbanizacija, visokios pievos ir proskynos ir kiauksintys šunėkai, tai su dideliu malonumu nerdavau į miško pavėsį. Kaip pirmoji atkarpa buvo graži, taip antroji buvo negraži. Šiaip ne taip pripupsėjau Kazokiškės, kur iš hidranto pasipildžiau vandens atsargas. Kitos žygeivės įtariai gurkšnojo tą vandenį ir svarstė, ar jis tik kapų gėlėms laistyti, ar ir gerti tinkamas. Čia prisimenu, kad turiu Pauliaus telefono numerį, o jis mano-ne, tai pasiunčiu žinutę, kad gyva sveika. Kad gyva sveika tai rašau, bet šluba tai nerašau, kam žmogui nuotaiką gadinti. Tuo labiau, kad nei griuvau, nei ką susilaužiau, kelias visur aiškiai sužymėtas, vandens turiu, tai ko daugiau reikia?

Netoli Kazokiškių bažnyčios įrengtas postas jokių žymų nedavė, užtat haubicą apžiūrėjome. 

Kazokiškėse nuo starto pradžios buvo nueiti 23 km. Tada dar to nežinojau, bet kiti žygeiviai, kuriuos man pavyko pasivyti (nes jie ilsėjosi) pasakė, kad iki finišo liko 15 km. Aš entuziastingai pratęsiau savo pukšėjimą finišo link, nes mano skaičiavimais liko eiti apie 3 val., tačiau šie paskutiniai kilometrai man išsitempė iki begalybės. Kazokiškėse 12.30 val. turėjo startuoti trumposios žygeivių trasos dalyviai, kurių sukeltos kelio dulkės jau seniai buvo nusėdusios. Bet netrukus Kazokiškių miške prisėdu pailsėti pavėsyje, nes darosi turputį negera nuo karščio. Turiu validolio tabletę, pasidedu po liežuviu.

Kazokiškių miškas.

Miško gėrybės.

Suvalgau paskutinį sumuštinį, atsigeriu arbatos iš termoso. Pro šalį važiuoja pareigūnas, veža vandenį į sekantį postą, tai stabteli ir man pasiūlo. Klausiu, ar dar toli kitas postas. Sako, kelio galiukas, bet šitoje atkarpoje postų bus daugiau, ir jau sukuosi į finišo tiesiąją.

Žygis su vandens pristatymu į vietą.

Kūtvėlai patinka naujienos, kad bent jau nepaklydo. 

Patikros postą iš pradžių palaikiau mėlyniautojus drausminančia ekologine policija, bet akivaizdžiai suklydau- čia buvo pasienio kontrolė. Čia jau buvo aišku, kad pėstieji praėjo visi, bet dviratininkai dar nepravažiavo. Tai man vėl kažkiek pakelia nuotaiką, kad kaip ir paskutinė, kaip ir ne paskutinė esu. Strošiūnų miške įrengtas musulmonų brolijos patikros postas privertė kiek suabejoti jos sargybinių barzdų tikrumu, bet suskubau krebždėti toliau, kol į kokį haremą nepaėmė. O netrukus- Halt! Wer gehts?

Rimta amunicija. 

Šitame vokiškame punkte įvyksta dviratininkų ir pėstaus žygio transporto diskriminacija, nes dviratininkai dar gauna tokią kelio kilpą numinti iki sekančio punkto, o pėstieji, t.y. aš, klibinkščiuoja nukirsdami kampą. Įsitikinę, kad mano vokiečių kalbos žinios pakankamai geros, vokiečiai man patiki partizanų vadui perduoti linkėjimų nuo Plieno, ir pasako slaptažodį, be kurio geriau partizanams į rankas nepakliūti. Tiesą sakant, aš šiame etape jau rezgiau pasaką: kokia šnipė, gerbiamas partizane, aš dora Mėlynkepuraitė, einu senelės į gretimą kaimą aplankyti...Bet neprireikė :-)

Atsirado nedidelis vėjelis.

Čia man netikėtai patikros postą pastatė vietinis ūkininkas: sustabdė ant kelio prie savo lauko ir klausia, kas čia per dviratininkai nuvažiavo? Visą dieną kažkas ant kelio kruta, tai žmogus ir panoro išsiaiškinti. Tai pasikalbėjome, žemėlapį parodžiau, tuo pačiu ir atsikvėpiau. Klausiu, ar toli tos Abromiškės. Kelio gabalas, pasirodo, dar pirmiausia iki Kaugonių keletas kilometrų driekiasi.

Dosnūs Tėvynės laukai.

NKVD poste vis dėlto pasiveju keletą pėsčiųjų žygeivių, prisėdu atsikvėpti. Matyt, jau tokia suvargusi atrodau, kad klausia ar iškviesti mašiną iki Abromiškių. Nueisiu, sakau, ar dar toli? Nevietiniai, sako, nežinome, bet dar du postai bus, tai jeigu kas, tenais iškvies transportą. O mane pagavo tas štampukų azartas, negaliu dabar mesti viską, kai tiek mažai kelio liko. Kaugonių geležinkelio stoties poste mane pasitinka pats LLKS tarybos prezidentas, paklausia slaptažodžio, uždeda antspaudą. Iki Abromiškių man lieka kažkur 5 km. Mane atsiveja ir pralenkia dvi dviratininkės, kurios tai slaptažodždio nežinojo, todėl ilgam įkliuvo partizanų poste. Reikėjo pereiti geležinkelį (du kartus) ir tęsti kelionę mišku.

Paparčiais ir dilgėlėm apaugęs miško takelis.

Paskutiniame, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, punkte pasiveju mane pralenkusias dviratininkes, nes jos ten labai entuziastingai visą posto interjerą apžiūrinėjo. Labai smagiai įsiamžinome ateities kartoms.

Kūtvėla pėsčiomis įveikė apie 33 km. Gurkšnis mineralinio vandens-ir pirmyn.

Kelelis tolimas, kelelis artimas...

Gandralizdis. O sąskaitas už elektrą gandras gauna? 

Paskutiniai kilometrai veda per Žebertonis jau asfaltuotu keliu. Pasirodo, kad buvo likę ne du, o trys postai, nes dabar ir prieinu paskutinį. "Mes labai Jumis didžiuojamės",- sako man pareigūnai. Man iki finišo lieka 1,5 km, bet koja jau nebegalinga, tai neatsisakau pavažiuoti iki finišo, juo labiau, kad ir postą nuima. "Savrbiausia-nusiteikimas,"- sako man pareigūnai, uždėdami paskutinį antspaudą.

Gavau palaikyti, nes vairuotojo rankos užimtos. Nežinau, ką praeiviai pagalvojo :-)

Klibinkščiuodama iškrebždu iš automobilio, padėkoju už pagalbą, ir pukšiu savo sąžiningai užeito diplomo atsiimti. Jame mano vardas eilinį kartą įrašytas su klaida (dėkinga tėvams, išrinkusiems tokį nei į tvorą, nei į mietą vardą), bet man tuoj pat operatyviai išrašomas naujas diplomas. Parašau Pauliui, kad Kūtvėla sėkmingai finišavo, ir sėdu liaudiškų šokių pasižiūrėti,- prasidėjo miestelio šventė.

Trys salvės. Šunes loja, maži vaikai verkia, kiti džiaugsmingai ploja. 

Dabar reikės rėmų ieškoti. 38 km pėsčiomis tai čia jums ne juokas.

Antspaudų lapas su žemėlapiu liko kaip suvenyras.

Netrukus mane susiranda Paulius, įsisodina į karietą ir parveža iki pat namų. Man lieka tik užsikabaroti į penktą aukštą, bet tai darau jau pasiremdama į sieną. Šiek tiek panaršau internete- turiu visus patemptų raiščių simptomus ir tris bjaurias trūkusias pūsles. Suplanuotą kelionę į Rygą tenka atšaukti. Bet čia, žinote, karma: paskubėjau aš tuos bilietus nusipirkti, man ta Ryga kaip miestas visiškai nepatinka, bet ten "Titaniko" paroda dabar atvežta. Bet vat siunčiau žinutę Visatai, kad nebenoriu važiuoti, vat ir rezultatas. Bilietus pavyko grąžinti, nes pirkau internetu, tai nuostolis bus gal €4. Laimei, turiu tris iš eilės laisvas dienas, nes kojai reikalinga ramybė. Šiuo metu jau geriau krebždu, o mama turėjo iš kaimo parsivežusi "Karbasepto"*. Tai tepalas gyvuliams, bet puikiai tinka ir Kūtvėlai, tiktais žiurkėną reikia į kitą kambarį išnešti, nes jam kvapas nepatinka. Šiaip jam daug kas nepatinka, bet čia jau žmogaus ir žiurkėno privatus reikalas. Pūslėms turiu jodo, salicilio tirpalo, vandenilio peroksido ir pleistrų. Į gydytojus neketinu kreiptis dėl elementaraus dalyko- kol gausiu talonėlį apsilankymui, visa bėda bus seniai praėjusi.

Pabaigoje norėčiau padėkoti organizatoriams už šaunią idėją ir pasiūlyti kelias idėjas tobulėjimui.

1) Postus įrengti gražiose, įdomiose vietose, kurios kuom nors ypatingos: regykla, šaltinis, atodanga, mitologinis akmuo...Nes 2/3 šio žygio buvo ėjimas dėl ėjimo per urbanizuotą teritoriją, pievas ir laukus. Suprantu, kad žygio idėja yra patriotinė, bet kodėl nesuderinus jos su gamtos grožiu ir regioninio parko ypatybėmis? Ir dar galima buvo informuoti žmones apie galimybę įsigyti saugomų teritorijų lankytojų bilietus.
2) Postus išdėstyti proporcingai, nes pirmojoje atkarpoje jų buvo tik keturi, tai eini eini ir galo nesimato. O antrojoje atkarpoje postais lijo kaip grybais po gero lietaus.
3) Postuose budintys pareigūnai turėtų bent žinoti koks atstumas iki sekančio posto ir koks atstumas iki finišo, nes kai kur pasitaikė ne vietiniai žmonės, todėl nieko ir pasakyti negalėjo, o ir žemėlapis be normalių legendų buvo.
4) Registracija finiše. Kaip žinote, kad visi žygio dalyviai finišavo? Nes diplomus tą dieną tikrai ne visi atsiėmė. Manęs poste klausia, ar aš paskutinė. Man atrodo, kad aš paskutinė, o jeigu ne? Nuims postą, o ten kažkas ateis, gal susižeidęs? Kažkaip reiktų pakoordinuoti šitus dalykus.
5) Man 20 km trasa per urbanizuotą vietovę neatrodo patraukli, o 40 km trasa su laiko normatyvu, kai negali normaliai su žmonėmis pabendrauti postuose atrodo pertempta, nes gaunasi ėjimas dėl ėjimo, bet malonumas menkas. Partizanus pagerbti yra gerai, bet gal galima tai padaryti kažkaip patraukliau, kokiais 30 km per patį Neries regioninį parką?
6) Rytinės kavos irgi galima buvo pasiūlyti (bent jau sudaryti galimybę nusipirkti). Buvo jos ieškančių svirne, tai kažkuri prie organizatorių priartėjusi moteris išvijo tą vyruką, sakė "Reikia pirma paklausti ar galima, o ne landžioti". Neskanu. Žmogus atėjo galbūt tuos nelengvus 40km eiti ir pagerbti partizanų atminimą, o Jūs, kažkokia ponia, jam kavos puoduko gailite? Ir ką jūs ten tame svirne, gal atominės bombos paleidimo kodus saugote, kad paprastam mirtingajam užeiti negalima?

Tai tiek tų įspūdžių. Draugė kviečia į Jurbarką, ten bus 2 x 40 km, bet gal teik jau to šiais metais.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, dešinę kojytę ant pagalvės aukščiau iškėlusi, Jūsų

Kūtvėla Karbaseptaitė

*Prieš vartodami pasitarkite su gydytoju, vaistininku ar veterinaru.