Kelionė į Kijevą: trečioji diena.

Dar vakar su savo pamaldžiąja drauge grįždama iki skausmo pamuštomis kojomis (judėjau beveik kaip ta klumpelė infuzorija- blakstienų pagalba) buvau pastebėjusi gražiai apšviestus porą labai įdomių pastatų, tai šiandien (išsivirusi du kiaušinius sau ir draugiškai įmetusi dar porą į savo puodą amerikietei savanorei, su kuria dar ir paplepėjome virtuvėje; ana juos į lėktuvą pasiims, tikiuosi gerai suvirė, nes skystį atims per patikrą) maniau pasidarysiu sau pigią  kelionės dieną, nes juk paminklai darbo valandų neturi, o ir bilietų jiems nereikia. Bet Kūtvėla šaudo, Dievas kulkas gaudo.... :-) Šiandien buvo visus miesto žulikus sutraukianti kelionės diena.

Vienas įdomesnių paminklų neypatingai toli mano hostelio yra paminklas Tarasui Ševčenko ir jo vardo universitetas.

Turistai su gidu prie T. Ševčenko paminklo. 

T. Ševčenko vardo universitetas.

Burokinės spalvos pastato fasadas traukia akį. Legenda sako, kad raudonai nudažyti jį liepė Nikolajus I po studentų riaušių kad parodytų, kaip universitetui gėda dėl tokių studentų. Tačiau kur kas realesnis paaiškinimas yra tas, kad raudonos ir juodos spalvų derinys sutampa su Šv. Volodimiro ordino spalvomis- 1834 metais įkurtas Kijevo universitetas ir buvo pavadintas Šv. Volodimiro vardu.

Netoli metro stoties Kreschatnyk irgi yra keletas įdomių objektų. Besidomintys turgumi, gali aplankyti Besarabiškąjį turgų. Priešais jį kaip tik ir stovi Lenino paminklas. "Kyiv in Your Pocket" leidinuko duomenimis, 1939 metais Niujorke surengtoje tarptautinėje parodoje šis paminklas buvo pripažintas geriausiu pasaulyje.

Kreschatnyk gatvė yra viena populiariausių gatvių Kijeve. Ji yra ne kartą tapyta dailininkų, apdainuota poetų, pavaizduota ant atvirukų ir pašto ženklų. Gaila, buvo ne kaštonų žydėjimo sezonas- sakoma, tuo metu tenais ypatingai gražu. Vakare sutemus čia sukasi karuselės ir suaugusios moterys supasi apsižergusios žirgus kaip mažos mergaitės (aš ne, nors labai norėjau). Dabar tai bene vienintelė gatvė, kur galima pamatyti dar išlikusių Stalinistinės epochos pastatų, o kažkada čia Kijevo Rusios valdovai vykdavo į medžiokles. Išties, Kijevas senamiesčio (tokio, kaip mes jį suprantam) realiai neturi-tai didelis, industrinis, judrus miestas.









Bankovaya gatvėje yra garsusis namas su chimeromis. 1901-1903 metais architektas V. Gorodeckis
susilažino su kolega, kad pasistatys namą ant neįmanomai stataus šlaito, ir, padedamas gabių draugų, lažybas laimėjo. Neilgai trukus namas apaugo legendomis-gyventojai kalbėjo, kad architektas namą pasisitatė nuskendusios dukros atminimui (Ukrainos folklore skenduolės virsta undinėmis). Iš tiesų tai architektas tokiu neįprastu dekoru išreiškė savo aistrą medžioklei. Name nuotraukoje matome tris aukštus, o dar trys aukštai yra įkasti kalvoje, bet namą supa tvora ir saugo apsauga, todėl šio fakto realybėje patikrinti negalėjau. Pastate buvo septyni apartamentai, kurių šeši (be savininkui priklaususio) buvo nuomojami. Kieme netgi buvo suręsta karvidė šviežio naminio pienuko mėgėjams. 1913 metais Gorodetskis namą pardavė ir naujieji savininkai jį nuomojo iki revoliucijos; pats architektas 1920 metais su visam išvyko iš Kijevo ir mirė Irane po dešimties metų. Sakoma, namo fasade pamačius krokodilą lydės sėkmė.

Namas su chimeromis. 

Namo dekoracijos yra aukštai ir nedidelės, todėl gali praversti binoklis. Tačiau turėkite omenyje, kad pastate Jums už nugaros yra Prezidentūra, todėl nepersistenkite. O name su chimeromis yra privati Ukrainos prezidento rezidencija.

Metro stotis Kreschatnyk susijungusi požeminiu perėjimu su metro stotimi Maidan Nezalezhnosti. Kijevo Nepriklausomybės aikštė taipogi pasiekiama pėsčiomis einant Kreschatnyk gatve su jau aptarta Stalinistine architektūra.

Nepriklausomybės paminklo detalė. 

Po nepriklausomybės atgavimo Kijevas susigrąžino Arkangelą Mykolą kaip savo simbolį.

Legendiniai Kijevo įkūrėjai. 

Pasakojama, kad seniai seniai kartą gyveno trys karalaičiai ir turėjo seserį. Netekę tėvų nuo užpuolikų iš Rytų rankos, jie išėjo naujos gyvenamosios vietos ieškoti. Atėję prie Dnepro upės, jie pamatė septynias nuostabias kalvas. Nusprendę čia apsigyventi, jie pasistatė laivą ir perplaukė upę. Vyriausijo brolio Kie vardu miestas ir buvo pavadintas- Kyiv. Tai įvyko 482 metų paskutinį gegužės savaitgalį. 1187 metais istorikai pirmą kartą paminėjo Ukrainos vardą, pakeitusį istorinę Rusią. Daugiau: Origin of Kyiv. Nepriklausomybės aikštėje žmonės uždarbiauja fotografijomis. Jų išvengti sunku, nebent greitai bėgti mokate. Ir dar susimokėti tenka :-)

Netoliese, ant Volodimiro kalvos, yra paminklas Rusios krikštytojui kunigaikščiui Volodimirui. Jis, pasirodo, buvo didelis demokratas: kai apsisprendė pakeisti pagonybę į monoteistinį tikėjimą, jis pasikvietė pagrindinių monoteistinių religijų atstovus į savo dvarą ir paprašė papasakoti apie savo tikėjimą. Islamo išpažintojo programa jam iš pradžių visai patiko, nes leido daugpatystę, o pas patį kunigaikštį Volodimirą buvo 800 sugulovių. Tačiau alkoholio draudimas kunigaiščiui pasirodė neįmanomas Rusioje. Judaizmo atstovas prisipažino, kad jo tauta už nuodėmes išbarstyta po visą pasaulį, o tai kunigaikščiui nepatiko visiškai. Tada sekė Romos kataliko pasakojimas, bet kuom jis užkliuvo istorija nutyli, nes pasirinktas buvo Stačiatikių tikėjimas. Kunigaikščio Volodimiro pasiuntiniai lankėsi Konstantinopolyje, dalyvavo pamaldose Šv. Sofijos cerkvėje ir papasakojo savo valdovui, kad nuostabesnio pastato gyvenime nebuvo matę (tai galima suprasti pasižiūrėjus į Hagia Sophia nuotraukas, kur jie ten bus matę ką panašaus pagonybėje paskendusioje Rusioje). Bet čia dar ne pabaiga.

Apsisprendęs krikštytis, kunigaikštis Volodimiras surinko armiją ir apgulė vieną Bizantijos miestą Kryme. Grasindamas ilga apgultimi, jis privertė miestą pasiduoti, o tada pranešė Bizantijos imperatoriams apie savo ketinimą krikštytis bei tai, kad jis imantis jų seserį Oną į žmonas. Po krikšto, jis pastatė tame mieste bažnyčią ir grįžo į Kijevą ir čia jis pakrikštijo savo dvyliką sūnų. Toliau sekė Kijevo krikštas: žmonės masiškai rinkosi prie Dnepro krantų ir brido į vandenį iki kaklo, laikydami vaikus ant rankų; šventikai meldėsi. Į krantą išbrisdavo jau pakrikštyti.

Paminklas Rusios krikštytojui.

Vaizdas nuo Volodimiro kalvos. 

Šio paminklo statybos prasidėjo 1840 metais. Vieta jam buvo parinkta ten, kur kadaise ir įvyko mano minėtasis Kijevo gyventojų krikštijimas Dnepre. Rusijos imperatorius Nikolajus I palaikė projekto idėją, bet jai pasipriešino Kijevo arkivyskupas: čia gi akivaizdi stabmeldystė ruošiama! Arkivyskupą pavyko perkalbėti tik po kelerių metų pradėjus Šv. Volodimiro cerkvės statybą. Kalbant apie šventus daiktus, tai kryžiai Kijeve tokie pat, kaip ir pas mus, o ne perbraukti. Tai aiškinama tuom, kad kryžiai perbraukiami ten, kur yra kelių religijų kontaktas, kad lengviau būtų maldos namus atskirti, o kur nėra tokių kontaktų, tai ir kryžius paprastas, -toks, kaip pas kunigaikštį rankoje pavaizduotas.

Požeminė perėja agituoja už teisingus dalykus. 

Tautų draugystės arka. 

Vaizdas nuo Tautų draugystės arkos.

Tautų draugystės arka yra netoliese ir matoma nuo Volodimiro kalvos, ji nuostabiai atrodo spalvotuose paveiksliukuose, bet specialiai dėl jos vargti nerekomenduosiu. Čia pasėdėjau ant suoliuko, suvalgiau pusę vakar nsuipirktos čiabatos su alyvuogėmis, išgėriau puodelį tirpios kavos iš kiosko. Kijeve daug didelių valkataujančių šunų. O ši arka buvo sumeistrauta 1982 metais minint 60 Sovietų sąjungos metines bei 1,500 metų Kijevo miesto jubiliejų.

Kai dar lėktuve pirmąją kelionės dieną gvildenome taksi patikimumo klausimą, man labai rekomendavo aplankyti vietą, kur visas Kijevas miniatiūrose pavaizduotas. Šis parkas yra netoli metro stotelės Dnipro, jį rasite atsitiktinai sekdami beveik neegzistuojančiomis nuorodomis. Tai va, ryškiai nerekomenduoju užsiimti šito miniatiūrų parko lankymu. Įėjimo kaina gana didelė (25 UAH) palyginus su tuom, ką gauni- pilna kičinių, kreivai sulipintų baisiai kraupių įžymių vietų maketų. Aš nesu prieš maketus, aš esu prieš kraupų jų atlikimo būdą. Čia kas, penkiamečių darželinukų projektas "Tiap liap bus gerai durniems turistams slavišku stiliumi Kijevas"?











Žodžiu, kraupuma. Suėdė man valandą laiko. Nors, jeigu tingite bastytis po didžiulį miestą, būsite viską matę jeigu čia pasivaikščiosite.

Jeigu turėsite sveikatos po Pečerskos Lavros, tai netoliese yra karo muziejus su "Rodina-Mat" statula, todėl galima suderinti abidvi lankytinas vietas, nes jos abi ant tos pačios metro linijos, artimiausia stotelė lieka ta pati Arsenalna. Pats lankytinų objektų kompleksas nemažas, pupsi pagarbiai už parankių prilaikomi veteranai su žvangančiais ant krūtinės medaliais. Pati Tėvynės Motinos statula sveria 530 tonų, kairėje rankoje laiko skydą su Sovietų Sąjungos herbu, o dešinėje turi 12 tonų kardą (originaliame plane statula turėjo būti dar trečdaliu aukštesnė, auksuota, ir su kriokliu). Netoliese yra parkas, kuriame rengiamos gėlių parodos (įėjimas mokamas, 25 UAH, bet prieiti prie Tėvynės Motinos paminklo galima nemokamai).

Po paslankiojimo prie Tėvynės Motinos postamento (dar kažkaip galima ir ant jos užlipti) padariau didelę klaidą, kai nusprendžiau negrįžti prie Arsenalna metro stotelės, o bandyti pėsčiomis nueiti iki Botanikos sodo, kuris žemėlapyje atrodė ne per toliausiai, o aš save laikau gera ėjike. Tenais norėjau susirasti vietą, iš kurios į Vidubitsky vienuolyną atsiveria panorama, kuri pavasarį žydint alyvoms turėtų būti pasakiška. Viduryje distancijos pasitaikė remontuojamas kelias, o atstumai Kijeve tai ne Vilniaus didmiestyje, čia 45 minutes eini ir gatvės galo nesimato. Galiausiai išprakaitavusi išsimušiau į finišo tiesiąją-artimiausią metro sustojimą Pecherska ir pavažiavau vieną stotelę iki Druzhbi Narodiv. Centrinis botanikos sodas yra Tymiryazevskaya gatvėje, iki kurios dar reikia patrepsėti nuo metro stotelės. Jeigu yra galimybė, reiktų skirti šiai išvykai gerą pusdienį, nes labai didelės erdvės ir dailiai sutvarkytos. Įėjimas kainuoja 20 UAH, bet atskiri objektai, kaip Rojaus Sodas, yra papildomai apmokestinami (bet čia jau ploti 40 UAH pasišykštėjau). Mano tikslas buvo susirasti panoramą į Vidubitsky vienuolyną, tai atsiverčiau knygelę ir kaišiojau joje esantį paveiklėlį panosėn visiems ir kamantinėjau ar yra matę tokį vaizdą tol, kol man vyrukas stumiantis anūko vežimėlį pagaliau bakstelėjo pirštu į reikiamą pusę.

Jurginai žydėjo akinamai. 

Auksinė žuvelė. Turit 3 norus?

Kijevo ir Vidubitsky vienuolyno panorama. 

Dailiai karpyti medžiai botanikos sode.

Nepamirkšit duonos, nes voverės čia įžūlios, geriau pamirškit, kad voverė-žmogaus draugas,- čia didelė įmitusi voverė bega iš paskos ir dar čirškia. Išsigandau nejuokais tokio žvėries.

Kol parsiradau į Maidaną, tai ir sutemo. Dar norėjau susirasti Marijos vardo parką ir rūmus ir bent jau pažiūrėti, ar verta rytoj į juos eiti, bet ten dabar atliekamas remontas. Užtat pats parkas gražiai apšviestas, ant suoliuko taikiai miega benamių porelė ant savo maišų, jaunimas lėbauja. Benamę, besikuičiančią konteineryje mano hostelio kieme Kijeve, pastebėjau per pirmąsias dvidešimt mano minučių Ukrainos sostinėje ir, prisipažinsiu, vaizdelis ne iš maloniųjų. Kaip ir tos moterys su kartono lakštais ant krūtinės, reklamuojančios butus prie geležinkelio stoties... O šalimais pėdina turistas iš Japonijos su fotoapratu ant kaklo ir žemėlapiu. Kaip jau sakiau, kontrastų miestas tas Kijevas. Parke šventikas poteriavo prieš ikonostasą, ant kurio parašyta "NE biometriniams pasams Ukrainoje".

"NE biometriniams pasams Ukrainoje."

Ukrainiečiai turi du pasus, o lėktuve šalia manęs sėdėjusi moteris man abudu ir parodė. Taip, kuom tik neužsiima moterys lėktuvuose. Vidinis pasas dar su ranka rašyta informacija, prapyskomis, visokiais štampukais. Užsienio pasas šiek tiek kitoks, su įklijuotomis vizomis. Biometrinių pasų Ukrainai reikės norint jos piliečiams keliauti užsienyje susitarus dėl supaprastinto vizų režimo. Nebiometrinio užsienio paso keitimas į biometrinį bus savanoriškas (ir mokamas, 350 UAH), bet keliauti užsienyje bus galima tik su biometriniais pasais. Biometrinius pasus Ukrainoje tikimąsi įvesti iki 2016 metų. Kiek supratau iš informacijos internete, Ukrainoje pasas asmenims nuo 16 metų yra privalomas. Ukrainos dvasininkai nesėkmingai prašė prezidento vetuoti biometrinių pasų įstatymą : "The participants came to the conclusion that the recognition of the system of biometric identification as the basis of social relations is a radical restriction of human freedom and that being part of this system is a challenge to the Christian conscience and is spiritually understood as giving up one’s personality and freedom given by God." (Šaltinis: BIOMETRIC PASSPORTS TO BE ISSUED TO UKRAINIANS FROM THIS DAY).

Nesusilaikiau ir nusipirkau tokį va fainai atrodantį keksiuką vakare prie arbatos hostelyje sudoroti.

Keksiukas su uogiene. 6 UAH. 

Šiandien jaučiausi nusipelniusi dorai pasiganyti po ukrainietiškos virtuvės žaliasias pievas. O lėktuve megzti pažintis, kaip rodo praktika, yra visokeriopai naudinga, nes šalia taksi kontaktų gavau ir ukrainietiškos virtuvės restorano-pab'o adresą. Kadangi jis buvo netoli metro stotelės, nuo kurios mano hostelis patogiausiai pasiekiamas pėsčiomis, tai nusprendžiau prisėsti ir kaip reikalas pasimaitinti už visą dieną. Paragavau ukrainietiškų barščių ir virtinių su kopūstais (viso 96 UAH). Man patiko valgis, tik padavėja su grąža taip ilgai negrįžo, kad išėjau be jos, o gaila-būčiau palikusi daugiau arbatpinigių. Ką ta moteris veiks su 4 UAH? Tai bus jai pamoka, kad greičiau suktųsi pustuštėje salėje :-) Tai bus vienintelis čekis, kurio neturiu parsivežusi. Jų internetinė svetainė neveikia, todėl nuorodos galiu duoti tik adresą: Pushkinskaya 7, Kijevas.

Pavalgiusi lėtai krutėjau į hostelį. Bet vakarais judriose ir pilnose žmonių gatvėse daug žmonių, bandančių iš to užsidirbti. Lengviausiai jų išvengsite susikišę rankas į kišenes ir nudelbę akis į šaligatvio plyteles, nes netrukus teko paaukoti kelias grivinas už "cerkvėje pašventintas" žvakutes, kurias "nemokamai dalino" šiek tiek čigonę primenanti moteris. Na, tik tiek, kad nenubiednėsiu aš dėl tų 10 UAH. Dar pasimels už mane, sakė.

Taip baigėsi mano trečioji diena Kijeve.

Su meile,

Kūtvėla Bastūnaitė