Kelionė į Kijevą: ketvirtoji diena.

Šiandien nuvažiavau į tradicinės architektūros ir kaimiško gyvenimo būdo muziejų Pirogov kaime. Pats patogiausias būdas yra važiuoti metro iki Vystavkobyi Tsentr ir ten išlipus į paviršių dairytis mikroautobuso Nr. 172 arba Nr. 173, nes jų abiejų galutinė stotelė yra šis buities muziejus. Kelionė mikroautobusu Kijeve kainuoja 3 UAH. 150 ha plotą užimantis muziejus po atviru dangumi buvo pradėtas kurti 1969 metais, o lankytojams duris atvėrė (tiklsiau, vartus atkėlė) 1976 metais. Šiuo metu yra apie 300 statinių, atkeltų iš įvairių Ukrainos regionų. Gana įspūdingai atrodo vėjo malūnai. Šiuo metu Pirogovo buities muziejus yra didžiausias tokio tipo muziejus Rytų Europoje. Čia taipogi vyksta įvairios šventės ir renginiai, todėl galima pasižiūrėti jų renginių kalendorių prieš planuojat apsilankymą. Jeigu yra galimybė, įsimeskite kaliošus, nes daug kur teks bristi per žolę, o ryte gali būti rasos. Įėjimas 30 UAH (apie 10 LTL). Mano jau pagirtoje knygelėje apie Kijevą yra detalus šio muziejaus žemėlapis. Muziejuje yra speciali erdvė pavalgyti iš įvairių restoranėlių (šašlykai ten populiariausias patiekalas ir pakankamai skanūs, sočiai papietauti galima už 95 UAH) arba yra speciali erdvė kur galima valgyti iš savo lauknešėlio.

Šis muziejus man paliko labai didelį įspūdį. Rekomenduoju čia pasivaikščioti neskubant, tam reiktų gero pusdienio. Atrinkau pačias įspūdingiausias nuotraukas, bet tikslių regionų dabar nepasakysiu, todėl jos beveik visos bus be komentarų. Kasose perkant bilietą siūlo ir žemėlapį.

Žvynabūdė. Valgomas grybas. 

Cerkvės tvora. 

Sėsk, broliuk, po cerkvės stogu, obuoliuką duosiu. 

Namelis vištoms. Už jo-daržas. Moliūgai tebebuvo. 

Užkarpatės cerkvė. 

Ūkis-ežys, vienos durys ir tos buvo užrakintos. 

Aviliai. 

Langų puošyba šiaudiais. 

Iš kiekvienos kelionės esu užsibrėžusi parsivežti žaisliuką ant Kalėdų eglutės. Tada, metų pabaigoje, būna toks gražus prisiminimas kur šiais metais būta. Nusipirkau iš tautodailininkės žaisliuką eglutei padarytą iš kiaušinio lukšto. Margučių marginimas Ukrainoje pakeltas į tikrą meninį lygį,-tai vadinama pysanka. Dar nusipirkau dailų uzbonėlį, kuris puikiai tilpo kuprinėje rankinio bagažo skyriuje lėktuve. Prie muziejaus įėjimo mergina dalino skrajutes apie pasiplaukiojimą Dnepru garlaivukais, tai buvo kaip Dievo dovana- norėjau šios pramogos, bet pakrantėje vykdomos tokios statybos, kad ten pelei neįmanoma prabėgti, todėl neradau įlaipinimo punkto, nors nuo tilto garlaivukai matėsi. Atgal važiavau mikroautobusu, kurio salone buvo pakabintas užrašas, kad "Vairuotojas į klausimus "Kada važiuojam?" neatsakinėja". Tik išsukus už vingio, sustojome prie pamiškėje laukiančio automobilio, kuris buvo apklijuotas reklama, kad šioje transporto priemonėje parduodama kava, arbata ir draudimas. Kadangi tokių versliukų jau buvau mačiusi Kijevo centre, tai nesistebėjau, bet kai iš tos mašinos išlipo ir vos į mikriuko vidų tilpo stambus vyrukas supratau, kad jis tikrai ne pamiškės padavėjas. Pasiėmė banknotus, kuriuos vairuotojas išėmė iš po patiesaliuko sau pasilikdamas tik smulkmę po vieną griviną, ir liepė porą minučių palaukti prie troleibuso sustojimo. Na, viltis miršta paskutinė, galbūt tas įspūdingų gabaritų verslo vyras tuoj atbėgs su vienkartiniu garuojančios arbatos puodeliu? Ne, versija nepasitvirtino. Bet mikriuke laukė dar vienas iššūkis-jis stoja ten, kur paprašai. Nedrįsau klausti vairuotojo apie jo maršrutą ir pasirodyti, kad aš čia ne vietinė-atsižvelgiant į neįvykusį arbatos pirkimą, tai buvo common sense. Palaukiau, kol už lango šmėstelėjo M raidė, žyminti metro, ir man pasisekė, kad netoliese sėdėjęs vyriškis pasiprašė išleidžiamas. Iš to džiaugsmo, kad išėjau į laisvę, net pamiršau pasižymėti stoties pavadinimą, bet tai buvo mėlynoji linija, privežusi mane prie Ploscha Lva Tosloho netoli mano hostelio. Kadangi vakare turėjau bilietą į operą, tai nesinorėjo tąsytis su pirkinių maišu po teatrą, todėl parpėdinau į hostelį pasidėti savo turto.

Mano gražusis ąsotėlis. Negėda ir į teatrą su tokiu eiti.

Kijevo operos ir baleto teatras yra nesudėtingai pasiekamas pėsčiomis nuo mano hostelio (artimiausia stotis bus Zoloti Vorota), bet durys dar nebuvo atidarytos. Netoliese yra kavinaitė "Дрова", kur prisėdau pailsėti. Bevartydamą knygą atradau, kad iš TOP septynių lankytinų Kijevo vietų esu buvusi šešiose. Kokia netvarka! Tačiau spetintoji, Šv. Volodimiro cerkvė, buvo labai netoli.

Šv. Volodimiro cerkvė. 

Kaip jau minėjau ankstesniame įraše, Rusios krikštytojo paminklas sukėlė rūpesčio doriems tikintiesiems-žmogus, naikinęs stabus, pats buvo pastabintas. Architektas iš Maskvos nubraižė šios cerkvės projektą su 13 kupolų, tačiau aukos cerkvės statybai buvo nepakankamos įgyvendinti šiam projektui (nors buvo surinkta 100,000 rublių, o Pečerska Lavra vienuolynas skyrė visą milijoną plytų). Projektą pakeitė palikdami 7 kupolus, bet pastatas pasidarė per mažas. If you ask me,  tai kaip visos Rusios krikštytojui tai galėjo ir susimesti ant tų 13 kupolų, negi su savimi pasiimti žada. Buvo kreiptąsi į Kijevo architektą A. Beretti ir jis pasiūlė reikiamą sprendimą paliekant 7 kupolus ir padidinant pastato tūrį. 1862 metais prasidėjo statyba. Kai jau buvo bepradedą kelti kupolus paaiškėjo, kad palaikančios struktūros jau skyla, prasidėjo kaltųjų paieška. 1866 metais architektas Beretti buvo nušalintas nuo projekto. Tik 1875 metais pagaliau buvo rastas tinkamas sprendimas pridedant kontraforsus. Tai nepridėjo grožio cerkvės išorei, bet bent jau išsprendė konstrukcines problemas. 1882 metais cerkvė pagaliau buvo pabaigta statyti, dekoravimo darbai užtruko iki 1896 metų ir cerkvė buvo iškilmingai pašventinta dalyvaujant carui Nikolajui II. Išties nerandu žodžių apibūdinti koks nuostabus yra šios cerkvės interjeras. Jis tiek puikus, kad net pamaldūs slavai fotografuojasi prie ikonostaso.

Šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/St_Volodymyr's_Cathedral (c) Palefire.Interior, St Volodymyr's Cathedral, Kiev. Taken by Robert Broadie on 2 July 2006.

Prie sovietų ši cerkvė buvo uždaryta ir perdaryta į ateizmo muziejų. Dabar tai vėl veikianti cerkvė ir Šv. Barboros relikvijos čia yra saugomos nuo to laiko, kai buvo perkeltos iš sunaikinto Šv. Mykolo vienuolyno. Sakoma, tai buvo viena iš nedaugelio veikiančių stačiatikių cerkvių Sovietų Sąjungoje, kur turistai galėjo apsilankyti. Beje, nuotraukoje ir matomas po vidurine arka toks baldakimas, tai po juo yra sarkofagas su šios šventosios relikvijomis. Ant sarkofago yra padėta skepetaitė: maldininkas ta skepetaite pasivalo stiklo dangtį ant sarkofago, bučiuoja, poteriauja, nuvalo, tada eina kitas maldininkas. Kova su bakterijomis, ką padarysi. Toks relikvijų bučiavimas man yra nepriimtinas, nes pasigauti kokią tuberkuliozę iš didelio pamaldumo visai nesinori, čia jau ir skepetaitė nepadės. Tačiau pati cerkvė-įspūdinga, būtinai aplankykite kai būsite Kijeve.

Kijevo operos ir baleto teatro kasų duris dar tebevarstė lankytojai-bilietus čia galima įsigyti ir prieš spektaklį. Aš savąjį buvau pirkusi internete (du kartus , nes pirmą kartą nusipirkau mėnesiu per anksti, pas juos ten labai durna rezervacijos sistema). Pirmasis teatras čia buvo pastatytas dar 1856 metais, bet 1896 metais sudegė. Naujam pastatui miesto galvos paskelbė konkursą, kurį laimėjo akademikas iš Peterburgo V. Shreter. 1901 metais jo neo-Renesanso stiliaus idėja tapo kūnu, tiksliau, pastatu.

Kijevo operos ir baleto teatras. 

Teatro foje.

Rūbinėje man pasiūlė už 10 UAH išsinuomoti binoklius. Toks aptarnavimo standartas buvo ir Minske, tik aš jo nežinojau ir labai piktinausi, kai po spektaklio kai kurios asmenybės lindo be eilės savo drapanų atsiimti. Ogi va- binoklių turėtojai aptarnaujami be eilės. Teatre yra trys aukštai: pirmajam buvo sunaudotas visas grožis ir menas, antrajame aukšte reikalai taipsau, bet trečiasis aukštas tai visiškas šiurpotriebas, su atsilaupėjusiomis lubomis. Tualetai teatre-atskiro paragrafo vertas objektas, būtinai nueikite, net jei nenorite, aš net foto pasidariau, bet nerodysiu, gėda biškį. Trumpas instruktažas moterims: įeinate į kabiną, tada einate ieškoti kitos, nes šita neužsirakina, tada lipate ant pakylos, kilstelite pasamonus, tupiate apžergusios keraminę skylutę grindyse (beje, tokio tipo tualetai Vilniaus geležinkelio stotyje jau naikinami, ten pastatys normalius unitazus. Kur žiūro paveldo apsauga?), atsistojate ir pasakote labas kabinos kaimynei, nes stovėdamos ant pakylos būsite visa galva virš kabinos. Tai gana patogu-visi žino, kuri kabina laisva. Bufete vienkartinėse lėkštėse parduodami buterbrodai su dešra (a la "Juodkrantės"), o žiaumoti jį teks stovint prie staliuko. Vietoje elegantiško ding-dong, tenais į savo vietas lankytojus kviečia siaubingas džerškimas lyg milžiniškas žadintuvas būtų išėjęs iš proto. Tai jau atleiskite už tokias smulkmenas, esmi nepratusi prie tokių cūdų. Auditorija susinešė į salę šokoladus ir pastoviai sukiojo galvas Coca-Cola buteliukams. O tada dar ir atlikėjai pradėjo dainuoti.

Pamiršau viską pasaulyje. Operą "Aida" atliko italai. Dar nesu buvusi spektaklyje, kur po kiekvienos, neperdedu, po kiekvienos arijos publika plojo ir rėkė "Bravo". Na, dabar jau buvau. Ir išties, nesvarbu tie buterbrodai, nesvarbu tie tualetai, svarbiausia tai, kas vyksta ant scenos. O tai buvo nuostabu. Repertuaras ir bilietai internetu (tik atidžiai stebėkite ar reikiamą datą apmokate): The National Opera house of Ukraine. Būkite kantrūs, nes apmokėjimui greičiausiai teks suvesti dvi saugumo skaičių kombinacijas- į Jūsų mobilųjį telefoną vieną atsiųs teatro agentas, o kitą turėtumėte gauti iš savo banko. Tai gali užtrukti kelias minutes, todėl nepanikuokite, o pasidarykite puodelį arbatos- apmokėjimui už bilietą turite pusę valandos.

Binokiai suveikė-savo drapanėles gavau be eilės. Į hostelį grįžau apie vidurnaktį, bet jau susidariusi kitos, paskutinės, dienos Kijeve veiksmų planą.

Su meile,

Kūtvėla Uzbonaitė