Kelionė Lietuvos piligriminiu keliu: Lyduvėnų geležinkelio tiltas- Šiluva- Tytuvėnai.

 

„Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,
Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;
O po tuos kalnus sesutės visos
Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimąstęs tamsus Nevėžis,
Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,
Baltai iš sodų žalių bekyšą!
Tik brangią kalbą tėvų pamynę
Jie mūsų širdis mažai ką riša.

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis
Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs,
Ar saulė leidžias, ir vakarėlis,
Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,
Ne dailės turtais, ne auksu žiba;
Bet dega meilės, maldos galybe,
Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę
Graudžiai užtraukia „Pulkim ant kelių",
Jausmai bedievio vėl atsidarę
Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!“

(Maironis, “Pavasario balsai” 1920 m.)

Mano akis užkliuvo už vienos dienos kelionės reklamos. Kelionės programoje minimi du objektai, kuriuos jau seniai noriu pamatyti- Lyduvėnų geležinkelio tiltas ir Tytuvėnų vienuolynas su bažnyčia; Šiluvoje esu buvusi vieną kartą prieš daugybę metų, tai irgi nepakenks dar kartą šventą vietą aplankyti. Kelionės kaina irgi pasirodė priimtina. Kelionės programoje buvo numatyti ir pietūs-  Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo laikų patiekalų degustacija. Nepaisant to, šiek tiek maisto į kelionę iš namų, žinoma, pasiėmiau. Šį kartą nenorėjau labai išlaidauti, todėl nusipirkau pigiausios šlapdešrės, tai ji tokia skysta pasirodė, kad buvo galima ją šaukštu ant bulkos užsitepti. Šaldytuve sugraibiau nuo šaltibarščių užsilikusį agurką. Orų prognozė nedžiugino, tai užsirišau šalikėlį ir užsimečiau ant pečių rudeninę striukę su gobtuvu (nes „kapišonas“- nevartotina svetimybė). Išvykimo vieta buvo prie Lukiškių aikštės, tai man buvo patogu atvažiuoti visuomeniniu transportu. Mūsų susirinko didžiulis autobusas, virš keturiasdešimt turistų, ir dauguma buvo iš Vilniaus- Žiežmariuose paėmėme šešis turistus, ir Kaune įlipo dvi moterys.

Kūtvėla grožisi Lyduvėnų geležinkelio tiltu.

Pirmas sustojimas buvo techninis: kava ir tualetai. Sustojome naujoje El Drive stotelėje neprivažiavus Raseinių. Čia galima krautis elektromobilius. Lankytojai gali įsigyti užkandžių ir gėrimų jungtinėje Caffeine ir Narvesen erdvėje. Čia galima atsikvėpti, užkąsti, išgerti kavos, įsigyti užkandžių kelionei, yra rozetės pasikrauti elektronikai. Mums dar aktualu buvo tualetinių kabinų skaičius, kas visada aktualu didelėms turistinėms grupėms. Labai rekomenduoju čia sustoti poilsiui. Ši El Drive poilsio stotelė yra adresu: Verėduvos k, E85 28, 60291 Raseinių rajono savivaldybė. Mes sustojome techniniam sustojimui čia, nes prie Lyduvėnų geležinkelio tilto yra ribotos WC galimybės, tai irgi turėkite omenyje, jeigu keliaujate su grupe arba vaikais.

Apie Lyduvėnų geležinkelio tiltą informacijos nėra daug. Yra kažkiek viešai prieinamų istorinių faktų, bet dar daugiau gali papasakoti patys turistai, kurie kažką žino iš vyresnių savo šeimos narių pasakojimų arba patys yra tie vyresnieji šeimos nariai. Redakcija iš anksto atsiprašo, jeigu pasitaikys netikslumų pasakojime. Lyduvėnų geležinkelio tiltas – aukščiausias (42m) ir ilgiausias (599m) geležinkelio tiltas Lietuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijos imperijos kariuomenė nusprendė nutiesti geležinkelio ruožą armijos aprūpinimui ir sujungti vokišką geležinkelio tinklą su cariniu. Jiems teko didelis iššūkis - tilto per Dubysą statymas. Vieta tiltui buvo parinkta ties Lyduvėnais - siauriausioje Dubysos slėnio vietoje. Pirmasis tiltas buvo medinis, jo statybai, sakoma, buvo iškirsti vietos šilai. Tiltą statė rusai karo belaisviai ir samdomi vietos gyventojai. Dėl gaisro pavojaus gana greitai buvo nuspręsta vietoje medinio tilto pastatyti geležinį, nes mediniam tiltui reikėjo nuolatinio drėkinimo, juk tuo metu kursavo anglimi kūrenami garvežiai ir žiežirba galėjo sukelti gaisrą. Aš tik dyvijuosi, kad tokie protingi vokiečių inžinieriai apie tai nepagalvojo statydami dar pirmąjį, medinį, tiltą. Po antrojo tilto pastatymo medinis tiltas buvo išardytas. Abudu tiltai buvo pavadinti jų autoriaus feldmaršalo Pauliaus fon Hindenburgo garbei. Tai buvo didžiausias tokio tipo statinys Baltijos šalyse bei vienas didžiausių visoje Europoje. Traukdamiesi 1944 m. vokiečiai tiltą susprogdino. Sovietų sąjungos inžinerinis dalinys 1951 m. tiltą atstatė (pirma-medinį, paskui jau ir plieninį), tik dabar jį statė jau vokiečiai karo belaisviai ir samdomi vietos gyventojai. Vietiniai gyventojai visaip vengė eiti prie statybos darbų, todėl sovietai juos gaudė ir prievarta vežė dirbti ir tada jau algos nemokėjo. Kadaise Lyduvėnai turėjo keleivių geležinkelio stotį ir buvo reikalingas susisiekimo centras, bet 2003 m. stotis buvo uždaryta. Paskutinis tilto remontas atliktas 2005 m. Dabar šiuo tiltu kursuoja krovininiai traukiniai. Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą ir įvedus sankcijas, krovinių srautas sumažėjo ir traukinių grafikas išretėjo. Mes labai būtume norėję pamatyti traukinį, bet krovininių traukinių grafikas neskelbiamas. Šis tiltas 2008 m. paskelbtas kultūros paveldu, o reguliarios ekskursijos pradėtos 2023 m. 

Mūsų autobusas. 

Mus suskirsto į keturias grupes, nes vienoje grupėje negali būti daugiau kaip keturiolika asmenų. Kožnas gauname po geltoną liemenę ir šalmą. Šalmai reguliuojasi taip įdomiai- šriubu ant pakaušio. Ekskursiją mums veda Dubysos regioninio parko gidė. Aš viena ausimi klausau, nes vaizdai nuo 33 metrų aukščio (esame vienu aukštu po geležinkelio bėgiais) užburia.

NU ČIA DABAR?! LABIAUSIAI SUSIVĖLUSI LIETUVOS TINKLARAŠTININKĖ JUMS-PAŠALINĖ ???? 

 

Imame žemą startą.

Geriausios nuotraukos būna, kai netyčia nuspaudi mygtuką. Kūtvėla lankosi Lyduvėnuose.

Ekskursijas veda Dubysos regioninio parko gidai.

Kai puikūs slėniai sraunios Dubysos....

Viens du trys-žengia mūs gražus būrys.

Matosi Lyduvėnų miestelis.

Lyduvėnų bažnyčia. 

Esame 33 metrų aukštyje.

Tiltas buvo saugomas. Angos šaudymui. 

Galima pašaudyti rankinukus.

Slėptuvė tilto sargams. 

Kūtvėla laiminga pagaliau aplankiusi Lyduvėnų geležinkelio tiltą. 

Ekskursija trunka vieną valandą. Jos pabaigoje žegnojamės : „Ačiū Dievui, nulipau“. Pora mūsų moterų žalios veiduose nulipo. „Įspėjame lankytojus, kad pertvarkytos metalinės tilto konstrukcijos aptarnavimo take yra ažūrinės, todėl aukščio baimę turinčių lankytojų prašome įsivertinti savo galimybes dalyvauti ekskursijoje, nes ekskursija organizuojama tik į vieną pusę, iš kairiojo Dubysos kranto į dešinį.“- įspėja ekskursijos organizatorius. Šis geležinkelio tiltas yra strateginės reikšmės saugomas objektas, todėl lankytojai privalo bilietus ekskursijoms įsigyti iš anksto, ne vėliau nei 3- 5 darbo dienos iki apsilankymo ant tilto, nes vietoje įsigyti bilietų galimybės nebus! Savarankiškas lankymasis objekte draudžiamas. Ekskursijų datos ir bilietai prieinami čia: Ekskursijos Lyduvėnų geležinkelio tiltu (2025 vasara)/Excursions on the Lyduvėnai railway bridge (2025 Summer) *

*Ekskursijų grafikas ir kainos gali keistis. Informacija teisinga šio įrašo publikavimo metu. 

Lyduvėnų geležinkelio tiltas. 

Man pasisekė, kad patekau į pirmąją grupę, todėl mes turėjome laiko iki kol mus pasivijo ketvirtoji, paskutinė, grupė. Mūsų autobusas laukia prie Lyduvėnų Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Moterys apspinta vietinę prekeivę su medaus ir aliejaus produkcija. Aš einu į vietinę parduotuvę pastimuliuoti vietinės ekonomikos, čia gaunu ledų ir kokakolos, todėl patenkinta laukiu mūsų autobuso susirenkant.  

Lyduvėnų bažnyčia.

Lyduvėnų bažnyčia.

Lyduvėnų miestelio pavadinimas susijęs su ant kalno stovėjusios pilies kunigaikštyte Danute. Jos mylimasis išjojęs į karą ir Danutė ilgai jo laukė, labai ilgai viena liūdėjo. Iš jos ašarų atsirado Lyduvos upelis, o vietovė pradėta vadinti Liūduvėnais, Lyduvėnais. Labai gaila, kad nepatenkame į Lyduvėnų bažnyčią- užrakinta. Miestelis čia mažas ir kunigas atvažiuoja tik numatytu pamaldų laiku. Pirmoji krikščionių bažnyčia čia buvo kalvinistų, minima 1594 m. Katalikų bažnyčia minima 1613 m. Pastarąją, spėju, rėmė Lyduvėnų dvaro savininkas ir XVIII a. pirmojoje pusėje statė mūrinę, bet po jo mirties darbai sustojo ir bažnyčia užbaigta statyti buvo tik 1761 m. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo sudeginta. Kaip atsimena tuometinis Šiluvos dekanas Povilas Katelė: „Bažnyčia visai sugriauta, liko tik gruzų krūva, apie jos atstatymą negali būti nei kalbos“. Vietos kunigas su parapijiečiais kažkiek patys ėmėsi tvarkyti sudegusią bažnyčią, nes leidimo statytis naują negavo. 

Lyduvėnų miestelis.

Autobusan mus sugena prasidėjęs lietus. Šiandien virš mūsų visą dieną kabojo juodas lietaus debesis, bet pats lietus mūsų neišskalbė. Nepaisant to, Šiluvoje iš autobuso lipame nešini skėčiais. Pirmiausia sustojame Šiluvos piligrimų centre, kur yra galimybė didelei grupei apsilankyti WC. Paskui norintys apžiūro nedidelį muziejų, išgeria kavos ar nusiperka suvenyrų. Magnetukus iš „Surink Lietuvą“ serijos išnešame su visa spintele. Ekskursiją pradedame nuo Šiluvos koplyčios, pastatytos vietoje kur 1608 m. įvyko vienas pirmųjų Europoje Vatikano pripažintas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas.

Šiluva.

Aš pasidomėjau, ar šis apsireiškimas buvo pirmasis Europoje, ar tik vienas iš pirmųjų, nes informacija įvairiuose šaltiniuose labai skiriasi. Šiai dienai yra net šešiolika Vatikano pripažintų Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų. Pirmasis įvyko Gvadalupėje, Meksikoje, 1531 m., antrasis įvyko jau Europoje, Lenkijoje, Lezajske 1578 m., o štai trečiasis įvyko jau mūsų Šiluvoje. 

Šiluvos muziejus mokina viežlybo apsiėjimo. 

Prisimename popiežių Joną Paulių II-ąjį. 

Šiluvos bažnyčios fundatorius ir skrynia, kurioje rastas fundacinis aktas.

Kadaise šiose vietose būdavo kertami miškai medienai. Medkirčiai iš statybai netinkamos medienos susiręsdavo tokias „būdas“ gyventi, o tokių vietovių su „būdomis“ Lietuvoje buvo daugybė, todėl su laiku, kad jas būtų lengviau atskirti, pridėdavo prie pavadinimo dar ką nors, taip atsitiko ir su Šilo Būda. Čia buvęs dvaras priklausė didikams Gedgaudams, kurie 1457 m. fundavo bažnyčią ir kartu dovanojo žemės ir nelaisvų žmonių jai išsilaikyti. Prie bažnyčios, pavadintos retu Švč. Mergelės Marijos Gimimo vardu, ėmė kurtis miestelis. Fundatoriaus valia buvo išrūpinti atlaidai, kurie netruko išgarsinti bažnyčią, o tikintieji čia atvykdavo iš tolimiausių kampelių.

Tačiau XVI a. šias žemes pasiekia Reformacijos banga ir aršūs jos atstovai - kalvinistai. Paskaičius to meto raštus man kartais darosi baisu miegoti naktį, nes kalvinai neslėpė siekią „išvalyti vietą nuo popiežiškos stabmeldystės“, nesibodėjo ir griežtesnės retorikos. Tuometiniai dvarininkai Zavišos pastatė kalvinistams bažnyčią, o su laiku katalikų bažnyčia buvo uždaryta. Apie 1569 m. paskutinis Šiluvos klebonas surinko išlikusias bažnyčios vertybes (įskaitant garsų Švč. Mergelės Marijos paveikslą) bei dokumentus, sudėjo į geležimi kaustytą dėžę ir užkasė netoli buvusios bažnyčios. Kalvinistė našlė Sofija Vnučkienė nusavintas katalikų žemes nupirko ir užrašė kalvinų bažnyčiai. Sakoma, kad kalvinų bažnyčios perstatymui buvo panaudotos uždarytos katalikų bažnyčios plytos ir akmenys.

Kalvinistų įsigalėjimui prieštaravo Žemaičių vyskupija. Įstatymai numatė galimybę katalikų bažnyčioms atgauti turėtą turtą, bet Šiluva, deja, buvo pradanginusi fundacinius raštus. Čia ir įvyko stebuklas, kai liudytoja tapo pati Švč. Mergelė Marija 1608 m., pasirodžiusi piemenėliams verkianti. Kai išsigandusių vaikų pakviestas kalvinų pastorius paklausė ko jinai verkianti, ji atsakė, kad kaipgi ji neverksianti, nes čia kadaise buvo garbinamas jos Sūnus, o dabar čia ariama ir akėjama. Gandui apie apsireiškimą pasklidus, Žemaičių vyskupija ėmėsi tyrimo. Kalbinti žmonės prisiminė, kad dar gyvas yra senolis, menantis senuosius įvykius ir galbūt žinantis kur dingo svarbūs Šiluvos bažnyčios dokumentai. Sakoma, kad palietęs akmenį, ant kurio apsireiškė Dievo Motina, senolis praregėjo ir nurodė kur kasti. Taip ir buvo atrasta skrynia su fundaciniais dokumentais.

Kalvinistai nenusileido, konfliktavo, vieno aštresnio epizodo metu buvo peršautas katalikiškas kryžius ir šituom kalvinų bendruomenė, galima sakyti, pasirašė sau nuosprendį. Jiems buvo priteista sumokėti didelę kompensaciją Šiluvos bažnyčios naudai ir jie turėjo atsisakyti pretenzijų į žemę, kaltieji dėl kryžiaus išniekinimo vos išvengė mirties bausmės. 

Nauja medinė bažnyčia Šiluvoje pastatyta 1623-1624 m. ir vėl ėmė garsėti atlaidais. Netrukus bažnyčia pasidarė per maža ir 1641 m. iškilo nauja didelė medinė bažnyčia. Šiluva daugiausia maldininkų sulaukdavo per Švč. Mergelės Marijos Gimimo ir Marijos Aplankymo atlaidus. Naujoji bažnyčia vėl nebesutalpindavo tikinčiųjų, todėl 1760 m. pradėta statyti mūrinė bažnyčia. 1786 m. rugsėjo 8 d. pašventinta nauja mūrinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika, o Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo vainikavimo iškilmės truko tris dienas.

Rusijos caro administracija visaip stengėsi trukdyti tikintiesiems vykti į Šiluvą, maldininkų procesijas draudė, kunigams keliauti reikėdavo specialių leidimų, kurie jie, žinoma, negaudavo. Tačiau žmonės plaukdavo tūkstančiais į Šiluvą nepaisydami jokių ten leidimų. Tuomet caro valdžia sumanė priešais bažnyčią pastatyti cerkvę. Laimei, klebonas sugebėjo nupirkti aikštę ir numatytos cerkvės vietoje pastatyti Švč. Mergelės Marijos statulą. Jos versti caro administracija nedrįso. Tai padaryti išdrįso sovietai okupantai, vietoje į kapines perkeltos Švč. Mergelės Marijos statulos buvo pastatę paminklą-plokštę „Už Tarybų valdžią žuvusiems šiluviškiams“. Milicija imdavosi įvairių priemonių sustabdyti maldininkus, vienu metu netgi kiaulių maras buvo paskelbtas, kad tik žmonės keliauti negalėtų. Po Nepriklausomybės atgavimo nebeliko ribojimų maldininkams atvykti į šį sakralinį centrą, o naują paskatą piligrimams suteikė popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas Šiluvoje 1993 m. rugsėjo 7 d. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos statula sukurta 2008 m., minint 400‑ąsias Marijos apsireiškimo Šiluvoje metines, iš bronzos pagal originalo kopiją, nes 1908 m. originalas neatlaikė restauracijos. 

Apsireiškimo vietoje buvo pastatyta medinė koplyčia, kuri buvo nugriauta 1804 m. dėl blogos būklės. Naujoji medinė koplyčia pasirodė per menka simbolizuoti vietos reikšmingumą ir naujas projektas buvo užsakytas architektui Antanui Vivulskiui. Statybos darbus sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, todėl koplyčia buvo užbaigta tik 1924 m. ir jau po autoriaus mirties. Tai- vienintelis išlikęs šio architekto kūrinys. Pats architektas mirė kaip koks Šv. Martynas: dėl patriotinių nuostatų jis paliko savo didžiausią gyvenimo darbą – Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą, ir 1919 m. stojo savanoriu į vietos savigynos būrį ginti Vilniaus. Sausio mėnesį ėjęs sargybą dabartiniame Vilniaus Užupyje, jis atidavė savo milinę sušalusiam kareiviui, kurį pakeitė poste, o pats peršalo ir mirė. Užupyje yra sukurtas Vivulskio milinės bareljefas. Kultūros ministro įsakymu 2024 m. Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios statinių kompleksas paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Šiluvos koplyčioje tvyro be galo šviesi, lengva aura. Vieta gyva, atvyksta ne tik turistai, bet ir maldininkai, net ir šiandien einantys keliais koplyčioje.

Daugiau: Šiluva Gyva Piligrimystė ir Jono Pauliaus II piligrimų kelias

Šiluvos angelai-sfinksai. Skulptoriai Antiniai.

Šiluvos angelas-sfinksas. Skulptoriai Antiniai.

Dievo Motina Šiluvoje.

Sovietmečiu slapta ištapytos freskos.

Šiluvos koplyčia. 

Šviesos koplyčioje galima uždegti intencijų žvakes.

Šiluvos bažnyčia mane sužavėjo savo grožiu. Man ji kažkiek priminė Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, tik skulptūros čia kiek kampuotesnės. Pačios bažnyčios architektas nėra žinomas, o vidaus interjero darbus atliko talentingas menininkas, kunigas jėzuitas Tomas Podgaiskis. Jis užtruko vienuolika metų kurdamas šį grožį. Žemaitijoje šis menininkas buvo tikras novatorius, jis nesilaikė to meto vėlyvojo baroko ir rokoko madų ir kūrė kresnas, grubokas, neproporcingas formas, dėl kurių dažnai nepelnytai priskiriamas prie provincijos menko profesionalumo menininkų. Ligonių koplyčioje saugomas iš senosios koplyčios perkelta Švč. Mergelės Marijos statula, apsupta votų. Ši marmurinė skulptūra nukaldinta Anglijoje XVIII a. viduryje. Ją parvežė Šiluvos klebonas Tadas Bukota, važinėjęs į Londoną, kur jo brolis ten buvo Lietuvos-Lenkijos atstovas.

Šiluvos bažnyčia.

Šiluvos bažnyčia. 

Šiluvos bažnyčios centrinis altorius.

Šiluvos bažnyčios centrinis altorius.

Šiluvos bažnyčios vidaus interjero puošyba.

Šiluvos bažnyčios vidaus interjero puošyba.

Malonėmis garsėjantis Šiluvos Marijos paveikslas.

Ligonių koplyčia ir votai. 

Toks išdykėlis ant kampo.

Gidė mus pakviečia pasivaišinti „žyvatos“ vandeniu, o vietos ūkininkai atveža sūrių, savo iškeptos duonos. Tai mūsų grupė kaip supuolė pirkti, tai kol aš brasibroviau, tai sūrių nebeliko, o duonos galėjau tik pirštą paseilėjus trupinius susirinkti. Turistinės grupes pietaudavo paprastai Tytuvėnuose, o mes šį kartą valgysime Šiluvoje. Užeiname į žemą medinį namą, susėdame ant labai autentiškų ir todėl labai nepatogių kėdžių bei sudedame alkūnes vieni kitiems į lėkštes. Organizatoriams verta pagalvoti apie naujus, patogius baldus ir kabyklas viršutiniams drabužiams. Pietums gauname užkandą iš kepto obuolio ir pašteto, sriubos su kruopomis, ir vištienos, taipogi su kruopomis. Geriame žolelių arbatą, kurios vienam stalui neužtenka. Labai trūksta tiesiog geriamo vandens. Receptus Apsireiškimo laikų pietums pasiūlė žinomas profesorius Rimvydas Laužikas. Maistas buvo skanus ir sotus, bet organizacija ir patogumas dar reikalauja patobulinimo. 

Laukiame pietų.

Pataikiau atsisėsti prie pat vištienos. 

Sriubinė bendra visam stalui. 

Važiuojame labai neilgai, nes Tytuvėnų vienuolyno kompleksas yra nutolęs nuo Šiluvos tik apie 9 km.

Tytuvėnų kompleksas.

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis yra vienas įdomiausių ir didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (1460–1506) Tytuvėnus kaip kraitį 1503 m. padovanojo buvusio Vilniaus vaivados Aleknos Skudimantaičio dukrai Jadvygai. Paskui vietovė ne kartą keitė savininkus ir galiausiai 1609 m. šias valdas įsigijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas, Žemaičių žemės teismo teisėjas Andriejus Valavičius. Jis pasikvietė vienuolius bernardinus ir pageidavo nedidelio, dvylikai vienuolių skirto vienuolyno, o bažnyčioje numatė savo šeimos mauzoliejų. Deja, pats fundatorius mirė neįgyvendinęs savo planų ir darbus tęsė trys jo broliai. Bernardinų kompleksui tinkama statybų vieta buvo renkama net ketverius metus, o apsispręsti padėjo pranašiškas ženklas: statybų vadovas su pameistriu pamatė ant kalnelio šviesulį, kurio nepajėgė užgesinti tą naktį siautęs vėjas. Regėjimas palaikytas stebuklu ir vienuolynui buvo parinkta kalnelio vieta. Bažnyčios ir vienuolyno statyba bei vidaus įrangos darbai užtruko iki 1635 m., bet vėlesnės rekonstrukcijos truko iki 1735 m. Žinoma, bažnyčios ir vienuolyno atsiradimas paskatino ir paties miestelio augimą. Patį vienuolyną garsino vertinga biblioteka. Vidaus interjero darbus atliko skulptoriai Jurgis Mažeika, Tomas Podgaiskis ir nežinomas meistras. Rusų caro administracija apkaltino bernardinus parama 1863 m. sukilėliams ir Muravjovas-Korikas įsakė vienuolyną panaikinti, o bažnyčią uždaryti. Uolių parapijiečių ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangomis bažnyčią pavyko išsaugoti, bet vienuolynas visgi buvo uždarytas. Maža to, 1874 m. aikštėje priešais Tytuvėnų bernardinų bažnyčią buvo pastatyta cerkvė. Sovietmečiu buvusio vienuolyno patalpose buvo įsikūrusios įvairios įstaigos. Sovietmečiu 1961–1965 m. svarbiausi pastatai restauruoti. 

Daugiau: Tytuvėnų bažnyčia ir vienuolynas

Tytuvėnų bažnyčia ir vienuolynas. 

Tytuvėnų bažnyčia.

Čia vis dar žydi rožės! 

Kokios čia būta puikios sienų tapybos...

Nesisėsti.

Mūsų grupė Tytuvėnuose.

Kristaus laiptų koplyčia. Lietuvoje tokios tik dvi.

Šioje koplyčioje laiptais lipama keliais.

Laiptų viduryje esantys stikliukai saugo žemę iš Jeruzalės.

Truputis istorijos.

Atsimename savo geradarius.

Su galinga rožančiaus malda.

Tytuvėnų bažnyčios centrinis altorius.

Jeigu Šiluvos bažnyčia mane sužavėjo, tai Tytuvėnų bažnyčia mane pritrenkė savo grožiu. Didžiajame altoriuje kabo Švč. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, nutapytas nežinomo Lietuvos dailininko XVII a. trečiajame dešimtmetyje. Jį Tytuvėnų bernardinams padovanojo Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius. Paveikslas kelis kartus pertapytas. Paskutinį kartą nežinomo dailininko profesionaliai atnaujintas XIX a. antrojoje pusėje. Įspūdingas votas slepia įdomų faktą- šis paveikslas nutapytas laikantis bizantiškos ikonos tapymo reikalavimų, bet Renesanso epochos stiliuje.

Fundatoriaus antkapis.

Tytuvėnų bažnyčios vidaus interjeras.

Buvusi vienuolyno celė.

Buvusi vienuolyno celė.

Išlikęs freskos fragmentas.

Vienas iš muziejaus eksponatų.

Gerbiamas Skaitytojas turbūt bus girdėjęs apie 2012 m. įvykusį gaisrą tvarkomame vienuolyne. Neįmanoma žodžiais nusakyti kokią moralinę, kultūrinę žalą ši nelaimė padarė istoriniam kompleksui. Piniginės žalos net neminiu, pinigus galima uždirbti, bet ugnis sunaikino nemažai vertingų vienuolyno muziejaus eksponatų. Lietuvos Aukščiausiasis teismas tik 2024 m. padėjo tašką byloje: teismai nustatė, kad gaisras kilo dėl rangovės ir techninės prižiūrėtojos darbuotojų vienuolyne netinkamai atliktų darbų.

 

Ugnis nepagailėjo.

Žvilgsnis į vidinį kiemelį.

Mums visoms patiko. Skolinamės idėją savo namų WC. 

Trumpai stabtelime Raseiniuose apžiūrėti miesto aikštės ir atsisveikiname su Žemaitija. Net nepastebėjau, kaip prabėgo laikas ir iš tolo pasimatė Vilniaus bokštai. Net pati negaliu patikėti, kad namų duris atsirakinau devintą valandą vakaro! 

Raseiniai kalba.

Paminklas Raseinių miestelio aikštėje.

Kūtvėla namo negrįžo tuščiomis rankomis.

Kelionės išlaidos:

• Kelionė: 57 EUR

• Papildomi mokami objektai ir pietūs: 33 EUR

• Suvenyrai, smulkios išlaidos: 20 EUR

Viso: 110 EUR

Mano asmeninė kelionių vertinimo sistema "Ežys" yra tokia: 

1 ežys- žemiau plintuso su rizika numirti.
2 ežiai- pavojaus gyvybei nebuvo, bet vis tiek žemiau plintuso.
3 ežiai- pusė velnio, būna ir blogiau.
4 ežiai- vos keletas trūkumų, kurie neįtakoja bendro kelionės įspūdžio.
5 ežiai- labai super kelionė.

Ši kelionė gauna visus 5 ežius! Nepaisant keleto nesklandumų, kelionės tempas buvo labai malonus, visur turėjome pakankamai laiko, grupė pasirodė be galo punktuali ir drausminga. Mus lydėjo labai puiki gidė Almina, ekskursijas vedė puikios gidės Birutė (Šiluvoje) ir Rūta (Tytuvėnuose). Kelionę organizavo firma „Kelionių laikas“.

Ar esate keliavę šiuose kraštuose? Kokie įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Būdaitė