Mane galima sutikti:

Lapkritis: Jordanija.

Ars longa, vita brevis. Apsilankymas ramiausioje Vilniaus bažnyčioje.

2018 m. rugpjūčio 18 d., šeštadienis

Kokia kantri, pagalvoju, kiek ištvėrei! Ir: ar išmuš tavoji valanda? Juk nesi nei computerlandas, nei seimūnų bendrabutis. Sulauksi. Tik kada?-Jurgis Kunčinas. O sulauksime, jeigu duos Dievas ir netrukdys žmonės, greitai.

Šiandien sudalyvavau ekskursijoje po Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Marijos Paguodos, Paguodėjos) bažnyčią Vilniaus senamiestyje, Savičiaus gatvėje. Apie tokią negirdėjote? Nenuostabu. Ji nukišta į tranzitinį Vilniaus senamiesčio kampą, kuris, jeigu jau taip nuoširdžiai, niekada nebuvo labai jau kažkoks prestižinis. Tik šių metų birželio mėnesį ji buvo atšventinta kaip bažnyčia ir dėl savo sudėtingos istorijos yra praktiškai netyrinėta specialistų, todėl viešojoje erdvėje yra daug netikslios informacijos. Iš anksto atsiprašau, jeigu bus netikslumų ir mano pasakojime.

P1650815
Marijos Ramintojos bažnyčia Vilniaus senamiestyje.
Savičiaus gatvė mane pasitiko į gatvę "išsprogusiais" barų staliukais. Taip sakau ne todėl, kad kartas nuo karto Vilniaus senamiestyje randama nesprogusių karo reliktų, bet todėl, kad nežinojau apie tokią koncentraciją barų ir restoranų šioje gatvėje, nes paprastai ji būna tyli ir nejauki. Bet gyventi šioje gatvėje nenorėčiau-labai daug triukšmo, cigarečių dūmų ir tranzitinio automobilių eismo. O dabar dar ir turistų minios pradėjo voromis traukti.



Šioje vietoje stovėjo medinė stačiatikių Šv. Kozmo ir Damijono cerkvė. Ji pirmą kartą paminėta 1503 m. Nėra žinoma, kas buvo jos statybos iniciatorius ir kokia tikroji jos statybos data. Tuo metu valdė  Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis, vedęs Maskvos didžiojo kunigaikščio dukrą Eleną Ivanovną Riurikaitę. Yra žinomas jos patronatas Vilniaus ir ne tik Vilniaus stačiatikių maldos namams, bet galus sunku surankioti dėl istorinių šaltinių fragmentiškumo. Galbūt į kai kuriuos klausimus atsakys detalūs archeologiniai tyrimai, nes šiuo metu keliama hipotezė dėl to, kad seniausias mūras šioje vietoje gali siekti romanikos laikus, o visuotinai priima manyti, kad mūro statyba Lietuvoje atsiranda tik gotikos laikotarpyje. Ar romanikos laikotarpyje čia jau buvo cerkvė ar koks nors kitos paskirties pastatas ir ant jo pamatų pastatyta cerkvė? Atsakys laikas ir detalūs archeologiniai tyrimai.

Kozmas ir Damijonas buvo broliai dvyniai, kilę iš Arabijos, studijavę mediciną Sicilijoje ir tapę gydytojais. Jie pagarsėjo tuom, kad gydė nemokamai, o pasveikti jų pacientams padėdavo maldos galia. Broliai tapo misionieriais. Imperatoriaus Diokletiano valdymo metais jie buvo suimti, kankinti dėl tikėjimo ir galiausiai nukirsdinti. Brolių palaikus palaidojo Sirijoje, prie jų meldėsi ir pagijo imperatorius Justinianas, kuris liepė brolių garbei pastatyti baziliką. Iš Sirijos jų kultas paplito Rytuose. Popiežius Feliksas IV liepė brolių palaikus atgabenti į Romą ir čia, buvusiame Romos forume, pastatė jiems baziliką,- beje, jau šeštą bažnyčią šių brolių garbei vien Romoje. Ant šios Romos bazilikos grindų nakvoję ligoniai ryte pabusdavo pagiję, kartais su operacijų randais. Yra žinomas atvejis, kai baltaodis pacientas pabudo su prisiūta... juodaodžio koja.

P1650817
Marijos Ramintojos bažnyčios portalas.
Šv. Kozmo ir Damjano cerkvė sudegė 1655 m. Greičiausiai šio pragaištingo gaisro priežastis buvo dvi savaites (jeigu tiksliau-septyniolika parų) trukęs Vilniaus gaisras, sukeltas Rusijos caro kareivių, užėmusių miestą nelemtuoju Tvano metu (1655-1660/1654-1661). Šie okupantai į Vilnių įžengė 1655 m. rugpjūčio 8 d. Priešas miestą užėmė be mūšio. Mūsų etmonų čia kaltinti labai negalima, nes vien Vilnių puolė 60,000-80,000 priešo karių, o Vilniaus gynybai vadovavęs etmonas Jonušas Radvila teturėjo vos 5,000-7,000 karių ir nesutarė su kitu etmonu dėl gynybos strategijos. Ši cerkvė po Tvano nebebuvo atstatyta ir po Bresto unijos (įvykusios 1596 m.) unitų metropolitas perdavė valdą augustinų vienuolynui, kurie ant cerkvės pamatų 1679 m. pasistatė medinę bažnyčią, o 1768 m. po gaisro iškilo ši mūrinė bažnyčia su dvylika altorių-tai buvo paskutinioji Vilniuje pastatyta barokinė bažnyčia. Yra rašoma, kad apie 1670 m. šioje vietoje buvo medinė karmelitų bažnyčia ar koplyčia, bet 1673 m. Vilniuje apsigyveno augustinai ir 1675 m. jie perėmė šią nuosavybę. Vienuolyne gyveno dvylika augustinų vienuolių, jų  įkurdinimu 1682 m. rūpinosi Vilniaus vyskupijos administratorius (kitur-Vilniaus vyskupas) Steponas Mikalojus Pacas. Yra išlikę užrašų apie donacijas ir matoma, kad Vilniaus augustijonai buvo tokie turtingi, kad 1689 m. Varšuvos seimas per Vilniaus kapitulą pareikalavo augustinus mokėti mokesčius. Nelabai dera su tuo faktu, kad augustinai priskiriami elgetaujančiam ordinui, turinčiam išsilaikyti iš išmaldos, ar ne?

Kas gi tie augustinai? Ši vienuolija priklauso elgetaujantiems ordinams, t.y. išsilaikyti turėjo iš išmaldos ir paramos. Brolija įkurta 1256 m., kai Popiežius Aleksandras IV apjungė kelias Šv. Augustino regula sekusias atsiskyrėlių bendruomenes ir nuo 1303 m. ši brolija buvo priskirta elgetaujantiems ordinams. Šių vienuolių darbo pobūdis buvo sielovadinė veikla. XIV a. nuo ordino atsiskyrė basųjų augustinų atšaka, priėmusi griežtesnę regulą. LDK žemėse pirmasis augustinų vienuolynas įsikūrė Lietuvos Brastoje XV a. pr., o caro administracija augustinų vienuolynus uždarė XIX a. ir šis ordinas Lietuvoje nėra atsikūręs. Greičiausiai prie šio ordino būtų galima priglausti ir Užupyje gyvenusius baltuosius augustinus, taip pramintus dėl baltos abito spalvos, kurie buvo atgailos kanauninkai. Jie irgi laikėsi Šv. Augustino regulos, o į Lietuvą juos pakvietė Jogaila. Galbūt ateityje pavyks pakelti paslapties šydą nuo šių brolijų veiklos, nes apie juos labai mažai žinoma. Galbūt tai susiję su tuom, kad štai, pavyzdžiui, baltųjų augustinų regula išvis draudė viešinti brolijos veiklą? Turbūt geriausiai žinomas baltųjų augustinų atstovas bus Šv. Kazimiero amžininkas, palaimintasis Mykolas Giedraitis.

P1650819
Marijos Ramintojos bažnyčios bokštas su korintiniais ir toskaniškais puošybos elementais.
Didžiajame šios bažnyčios altoriuje kabėjo malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas, kuris XIX a., uždarinėjant katalikų vienuolynus ir bažnyčias, buvo perkeltas į Šv. Jonų bažnyčią, tuo metu buvusią depozitoriumu uždaromų šalies maldos namų turtui, bet šiandien paveikslo likimas ir buvimo vieta nežinomi, nors yra versija, kad pėdsakai veda į Baltarusiją. Kol paveikslas buvo augustinų bažnyčioje, virš jo buvo užrašas convertam lucturn eorurn in gaudium- jų liūdesį paversiu džiaugsmu. XVIII a. pab. vienuolynas ir bažnyčia jau buvo suformavę ansamblį, augo vienuolių skaičius, veikė noviciatas, galbūt ir mažoji seminarija, buvo gramatikos mokykla. Vienuolynas turėjo ir nemažą biblioteką. Tačiau 1808 m. pastatus perėmė Vilniaus universiteto dvasinė seminarija ir vienuoliai po kurio laiko išsikėlė į Kauną, po Vilniaus universiteto uždarymo čia veikė Vilniaus dvasinė akademija. Trumpam 1852 m. bažnyčia sugrąžinta karmelitams, bet jau 1854 m. buvo visiškai uždaryta. Taip caro administracija baudė Romos katalikų bažnyčią už jos dalyvavimą sukilimuose prieš caro valdžią. Bausdama caro administracija rodė kūrybingumą: katalikų vienuolynams buvo uždedamos kontribucijos, bažnyčios verčiamos cerkvėmis, uždraudžiama priimi naujus brolius ir seseris ir tada, vienuolijai natūraliai išmirus, nuosavybė nusavinta.

Architektas Tomas Tyšeckis parengė projektą ir 1859 m. ši bažnyčia buvo perstatyta į Šv. Andriejaus cerkvę. Šv. Andriejus yra pirmasis Evangelijoje minimas Jėzaus mokinys, žvejys ir Simono Petro brolis, dėl to Bizantijos tradicijoje vadintas "Protoklitos"- "pirmasis pašauktasis". Abudu broliai nusekė paskui Jėzų, kai šis juos pakvietė tapti žmonių žvejais. Šis šventasis ne kartą minimas ir apokrifiniuose tekstuose, štai koptų tradicija mini Jėzų pasakius Andriejui: "Tu būsi mano šviesos kolona mano karalystėje, Jeruzalėje, mano išrinktajame mieste". Šv. Andriejus mirė kankinio mirtimi Graikijoje nukryžiuotas žemyn galva ant X formos kryžiaus, šiandien vadinamo Šv. Andriejaus kryžiumi-to pats paparšė, nes nesijautė vertas mirti ant tokio paties kryžiaus kaip Kristus. Jo brolis Petras paprašė to paties, o jų kraujo ryšys leidžia Rytų ir Vakarų bažnyčias vadinti seserimis. Čia norėčiau atkreipti dėmesį į tam tikrus niuansus, kuriuos oficialieji kanalai paprastai nutyli- minkštoji bažnyčios galia, minkštoji jos propaganda. Pavadinimai maldos namams parenkami labai atidžiai, todėl galima įžvelgti Šv. Andriejaus cerkvės įkurimą buvusioje katalikų bažnyčioje kaip tokį "ne visai blogą dalyką", nes šio šventojo tikras brolis buvo Šv. Petras, Romos katalikų bažnyčioje gerbiamas šventasis, ir tai galimai turėjo sušvelninti situaciją dėl nuosavybės perėmimo. Apie patį architektą Tomą Tyšeckį žinau mažai, tik tiek, kad jis laikomas žymiu Lietuvos romantizmo architektūros atstovu. Jis baigė Vilniaus universitetą, kur mokėsi pas kitą architektą ir profesorių Karolį Podčašinskį ir nuo 1844 m. buvo Lietuvos stačiatikių eparchijos architektu.

Verčiant bažnyčią į cerkvę buvo panaikintas vienuolių choras, pastatytas ikonostasas, sunaikinti puošnūs rokokiniai altoriai, Marijos Ramintojos paveikslas iškeltas į Šv. Jonų bažnyčią, ten kuriam laikui išsikėlė ir augustinai. Vargonai ir Vytauto Didžiojo portretas, šioje bažnyčioje perkeltas iš Lietuvos Brastos augustinų bažnyčios (1831 m. Lietuvos Brastos augustinų vienuolynas panaikintas caro administracijos nurodymu), perkelti į Vilniaus Katedrą. Po Nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems ir restauruota, bet vienuolyno pastatas liko Vilniaus universitetui ir jame buvo įrengtas bendrabutis. Bažnyčią tarpukariu "lankė" gaisrai, vagys ir vandalai. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčioje buvo likę gaisro pėdsakai, ją kaip avarinį pastatą siūlyta iš viso nugriauti, bet pragmatišku sovietmečiu taip švaistytis bažnyčiomis nebuvo priimta ir 1962-1967 m. suremontuotoje bažnyčioje buvo įrengtas daržovių sandėlys, kurio perdangos iki šiol skaido bažnyčios tūrį į tris aukštus, nors ir sakoma, kad perdangų autorius stengėsi bažnyčią sužaloti kaip įmanoma mažiau. Be daržovių šios sienos matė ir šaldytą kiaulieną. Vienuolyne įrengti butai. Vėl atgavus Nepriklausomybę bažnyčia ėjo iš rankų į rankas, nuo 2017 m. ji priklauso Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai. Aplinkiniuose butuose tebegyvena žmonės, šventoriuje turintys automobilių statymo vietas, o varteliai į bažnyčios kiemą vakare užrakinami.

P1650827
Marija Ramintoja yra vienintelė vienabokštė vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia Vilniuje. Tai-labai reta išimtis dvibokščių bažnyčių epochoje.
Sakoma, kad šiai bažnyčiai suteiktas Marijos Ramintojos titulas yra vienintelis toks visoje Lietuvoje, bet aš manau, kad tai yra tik vietinis "prielipas" nuo tokio vardo altoriaus paveikslo, kuris irgi, galbūt, ne visai kanoniškai tiksliai įvardintas, tiksliau būtų Marija Liūdinčiųjų Paguoda, o tokį titulą turi ir Pivašiūnų Marija. Pasak legendos, Marija apsireiškė Šv. Monikai (Šv. Augustino motinai), ir pažadėjo visiems, kurie jos garbei rišasi odini diržą, savo globą ir rūpinimąsį. 1401 m. Popiežius Bonifacius IX leido moterims tapti augustijonų vienuolijos narėmis, taip vadinamomis „mantelietėmis“. Paguoda neatsiejama nuo Kristaus mokymo, štai Mato Evangelijoje sakoma, kad "Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti". Taipogi: "Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo" (2 Korintiečiams 1, 3-4). Angliškai atitikmenys galimai būtų Our Lady of Sorrows, Our Lady of Compassion, lotyniškai- Mater Dolorosa. Kartais ikonografiškai šiame įvaizdyje Marijos širdis persmeigta septyniais kalavijais.

Marijos-garbinimas-Lietuvoje-J_Vaisnora-57
Marijos Ramintojos paveikslas. Šaltinis: portalas "Made in Vilnius", pagal J. Vaišnorą
"Marijos garbinimas Lietuvoje", 1958 m. Romoje. 

P1650831
Fasado fragmentas.

P1650832
Pagaminta Sovietų sąjungoje.

P1650837
Jurgio Kunčino eilės. Beje, iš gretimų Čiurlionio namų šiandien iš tiesų liejosi fortepijono muzika.

P1650840
Nubalinti senieji rūsiai. Juk higiena sovietmečiu buvo labai svarbi.

P1650841
Krovininis liftas.

P1650845
Senosios cerkvės rūsiai. Čia buvo ir laidojimo kriptos.

P1650850
Turbūt ventiliacijos anga.

P1650857
Praėjimo nėra. 

P1650863
Išlikusios autentiškos grindys. Dėl tikslesnių akmens laužyklų patikslins specialistai. 

P1650865
Iš Marijos Ramintojos istorijos gelmių.
Kanutas Ruseckas 1847 m. nutapė savo garsųjį paveikslą "Lietuvaitė su verbomis". Manoma, kad merginos drabužių spalvos atspindi revoliucinės Prancūzijos vėliavos spalvas ir jos kompozicija su Marijos Ramintojos bažnyčia yra kaip maištas prieš carinės administracijos elgesį su katalikų maldos namais. Palyginimui galima paimti 1830 m. Eugene Delacroix paveikslą. Šis Kanuto Rusecko nutapytas paveikslas saugomas Lietuvos dailės muziejuje, buv. Chodkevičių rūmuose Didžiojoje gatvėje, kartu su kitais net 330 šio dailininko darbų. Nėra žinoma, kodėl vietoj Marijos Ramintojos paveikslo-iki šios bažnyčios uždarymo dar likę septyni metai- dailininkas nutapė Aušros Vartų Marijos paveikslą. Kanutas Ruseckas (1800-1860) buvo slaptosios draugijos narys (Spindulingųjų, paskui Filomatų), studijavo ne tik Vilniaus universitete, bet ir Paryžiuje, Romoje; daug keliavo po Italiją. Palaidotas Bernardinų kapinėse. Jeigu reiktų spėti, tai sakyčiau, kad dailininkas pasirinko šiame paveiksle pavaizduoti Aušros Vartų Mariją (kuris yra vienintelis Marijos paveikslas be Kūdikėlio Lietuvoje, nes jame pavaizduotas Apreiškimo momentas), kaip vilties dėl bažnyčios ateities simbolį.

Įdomi aliuzija į Marijos Ramintojos bažnyčios panašumą su Drezdeno katedra. Turime analogų- Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta pagal Romos Il Gesu bažnyčios pavyzdį. Drezdeno katedrą pastatyti užsakė ir finansiškai rėmė Saksonijos valdovas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas III. Drezdeno katedroje amžino poilsio ilsisi ir pats Augustas III su žmona Marija Jozefa Habsburgaite, čia palaidota ir jo tėvo Augusto II širdis ( Augustas II palaidotas Krokuvos Vavelyje). Drezdeno katedra yra bent penkiasdešimties šios garsios Vetinų giminės atstovų amžinojo poilsio vieta. Architektas Gaetano Chiaveri suprojektavo naująjį Varšuvos karališkosios pilies sparną, Sankt Peterburgo Kunstkamerą. Šis italų baroko architektūros meistras dirbo Sankt Peterburge 1718-1727 m. Ne visos šio italo idėjos Rusijos imperijoje buvo priimtos dėl savo "svetimtautiškumo". Kalbant apie Saksų dinastijos valdovų įtakos formuojant LDK, Lenkijos ir Saksonijos architektūrinį horizontą, tai šių valdovų dėka nuostabiais pastatais pasipuošė Tytuvėnai, Mozyrius, Gardinas, Polockas, o Drezdene yra didžiausia lietuviškų Vyčių kompiliacija. Drezdenas dar vadinamas "brangenybių dėžute" dėl savo baroko ir rokoko stiliaus pastatų, ten pradėta kaupti Drezdeno porceliano kolekcija. Beje, Drezdeno katedroje taipogi yra Marijos Ramintojos paveikslas, tiesa, dailininko ir skulptoriaus Friedrich Press nutapytas XX a.

Kodėl nėra žinomas šios Vilniaus bažnyčios architektas? Po Tvano metų Vilnius nebeteko politinės ir ekonominės reikšmės, buvo sugriauta valdovų rezidencija Vilniaus Žemutinėje pilyje ir politiniu šalies centru tapo Gardinas, Varšuva. Vilnius neteko karališkųjų ir didikų užsakymų, karo metais skurdo miestiečiai. Ironiška, bet meistrai ir amatininkai darbo turėjo iki kaklo atstatant suniokotą miestą. Būtent bažnyčios institucijos ir miesto valdose nuosavybės turėję didikai tapo pagrindiniais užsakovais, nors įamžinti meistrų vardus istorijai nepasirūpino. Liūdniausia šiuo klausimu buvo tapytojams, nes jie nepriklausė jokiam cechui, jų veiklos niekas nereglamentavo, jie turėjo laisvo menininko statusą ir valdovo ar didiko garantinius raštus, be tapybos darbų jie ėmėsi auksavimo, dažymo, klijavimo, netgi sargavimo veiklos. Ir, deja, liko anonimais. Toks likimas grėsė ir architektams-vienuoliams, nes, vengdami tuštybės nuodėmės, jie mieliau likdavo anonimais.

Daug Vilniaus statinių sukurti architektų iš Šveicarijos kantono Tičino. Šveicarų sukurti statiniai iš tiesų suformavo šiandieninio Vilniaus siluetą: Šv. Mykolo bažnyčia (turima omenyje Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia), Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, Žemutinė pilis, Vizitiečių bažnyčia, Sapiegų rūmai, Sluškų rūmai, Trinitorių vienuolynas ir bažnyčia, Šv. Teresės bažnyčia (būtent jos freskas siūlau apžiūrėti norint susidaryti vaizdą apie Marijos Ramintojos bažnyčios freskinės tapybos galimybes), Radvilų rūmai, Švč. Trejybės bažnyčia, Pacų rūmai, Trinapolio bažnyčia, Misionierių bažnyčia, keli namai Tilto gatvėje, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, Bernardinų bažnyčia, Vilniaus Katedra, Bazilijonų vartai, Šv. Kazimiero bažnyčia. Spėjamas Marijos Ramintojos bažnyčios architektas yra Antonio Ludocivo Paracca, vienas žymiausių rokoko architektų Europos kontekste. Jo kūryba menkai tyrinėta, sunku nustatyti jo projektuotus statinius, abejojama ir dėl Marijos Ramintojos autorystės; nėra dokumentinės medžiagos apie šio architekto gyvenimą Vilniuje, bet Bernardinų kapinėse palaidota retos pavardės savininkė Izabella Paraka (lenkiškas transkribavimas), gimusi 1810 ir mirusi 1828 m., greičiausiai architekto giminaitė.

P1650872
Išlikęs sandėlio mechanizmas. Juk tuos bulvių maišus reikėjo kažkaip užkelti. 
P1650874
Priešais vargonų balkoną sovietžmogiai subudavojo sieną su praėjimu į bažnyčią-sandėlį.

P1650878
Architektūros fragmentas.

P1650879
Sienos tapybos fragmentas.
Turbūt nereikia sakyti, kad visas bet kokios rokokinio stiliaus bažnyčios interjeras buvo ištapytas freskomis. XVIII a. sienų tapyba buvo nepaprastai populiari ir paplitusi, ypač madinga buvo monumentalioji iliuzinė tapyba. Dailininkai sukurdavo fantastinės architektūros elementus: skliautus, kupolus, balkonus ir pan., kurie atrodydavo kaip tikri, o rūmuose ant sienų išpiešti tikroviški baldai ir netgi žmonės suklaidindavo svečius. Madinga buvo bažnyčios lubose ar skliautuose and debesies kilti į dangų pasodinti ar paklupdyti žmonių figūras. Bet kurios bažnyčios dekoras XVIII a. turėjo būti galimas apžiūrėti iš bet kurio bažnyčios taško ir atitikti didaktines normas, t.y. tarnauti kaip Biblija beraščiams ir aiškinti apie vieno ar kito šventojo asmens gyvenimą ir darbus. Laimei ar nelaimei, stačiatikių cerkvėms tokia tapyba nebūdinga ir 1831-1863 m. daug bažnyčių verčiant cerkvėmis sieninė tapyba buvo užtinkuota. Tokiu būdu, reikia tikėtis, daug gražios Marijos Ramintojos sieninės tapybos buvo užkonservuota ir ateityje ją bus galima restauruoti.

Norėčiau pacituoti vienos bažnyčios fundatorių 1690 m.: "Dievo amžinybę ir malones pelnėme save marindami, gausiai teikdami išmaldą, tolimomis piligriminėmis kelionėmis, taip pat Dievo ir šventųjų garbei paskirtomis turtingomis ir puošniomis statybomis." Geradarių fundatorių herbai būdavo įkomponuojami bažnyčios interjere, taipogi geradarių portretai būdavo pakabinami tam, kad susirinkusi melstis bendruomenė atsimintų, kieno dėka iškilo šie maldos namai-nenustebčiau, jeigu su laiku Marijos Ramintojos bažnyčios interjere atsidengtų jau minėtojo Paco giminės herbas. Vienuolynų vyresnieji turėjo nelengvą užduotį suderinti fundatoriaus meninius užmojus su vienuolyno sielovadine programa. O užmojai buvo  europinio lygio, nes XVII-XVIII a. mūsų didikai vykdavo į taip vadinamą Grand Tour of Europe, t.y. kelis metus keliavo po Europą, lankėsi užsienio universitetuose, susipažino su kitų šalių didikais, rinko meno kolekcijas ir naujas idėjas gabenosi namo, į mūsų kraštus, kur bandydavo realizuoti. Namuose netūnojo ir patys vienuoliai, daugiau vilčių teikiantys broliai vykdavo į vienuolynus užsienyje kelti kvalifikacijos ar atlikti kokias nors užduotis.

P1650881
Buvę sandėlio tualetai. 

P1650883
Paveikslas iš jau uždarytos parodos. Dailininkė Elena Kniūkštaitė.

P1650886
Antrajame aukšte atidengtos senosios bažnyčios detalės.

P1650889
Grįžtanti sieninė tapyba.

P1650896
Būta paauksavimo.

P1650899
Trečiojo aukšto koplyčia.

P1650903
Architektūros detalė.

P1650906
Švento vandens indas.
Marijos Ramintojos bažnyčia turi milžinišką potencialą tapti kažkuom nuostabiu, nes dabartinė jos būklė iš tiesų graudi. Žinoma, pirmiausia turės būti atlikti reikalingi archeologiniai ir dailėtyriniai tyrimai. Sunkiausia bus nuspręsti ar reikia nugriauti perdangas ir atidengti autentišką bažnyčios tūrį, o gal vis dėlto jas palikti ir įrengti parodų ir koncertų erdves su koplyčia trečiajame aukšte; bokšte galbūt būtų galima įrengti apžvalgos aikštelę. Dabar svarbiausia neskubėti. Galima prisiminti Barselonos Švč. Šeimynos bažnyčios architekto Antoni Gaudi žodžius, kai jis parodė savo projektą ir jo paklausė ar gerbiamas architektas jau visai sudurnėjo, nes statybos truks iki antrojo Kristaus prisikėlimo, į ką Antoni Gaudi atsakė savo legendine fraze, kad "Mano klientas neskuba". Kas ponui Dievui tie papildomi du trys keturi šimtai metų? Čia Jo netobulas kūrinys nori viską suspėti iki šiandien darbo dienos pabaigos.

Šiuo metu bažnyčia būna atidaryta pamaldų metu. Yra planuojama rengti parodas ir renginius, nuo rudens startuoja "Pagonių kiemas" su žurnalistu Edmundu Jakilaičiu, todėl užsukti pasidairyti ne pamaldų metu bus galima. Žinoma, planuojamos ir ekskursijos. Kadangi bažnyčia nėra pritaikyta turistiniam lankymui (niekas nenori, kad tamsiame rūsyje turistas nusilaužtų koją), todėl laisvas įėjimas į bažnyčią kol kas ribojamas.  Informaciją ir naujienas rasite Marijos Ramintojos paskyroje Facebooke.

Ar jau spėjote apsilankyti šioje bažnyčioje?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Ramintoja

0 comments: