Rubrika "Pabertų minčių karoliai": muzikinė rezistencija po kupolu su Jogailaičių karūna.

Būna, kad nušvitimas ištinka tada, kai mažiausiai jo lauki, tarkime,- pūkšteli į vonią ar per kaktą taukšteli obuolys. Manasis nušvitimas atsitiko vidury Vokiečių gatvės, kai mano sijono padalkos pasiraitė nuo kelių iki vidurio šlaunų taip, kad išsigandau, jog su tokia nuogybe manęs joks kunigas į sakralinės muzikos valandas neįleis ir teks man iš savo 38 sijono dydžio peršokti, deja deja, į 40. Bet šiandien ne apie tai, šiandien apie tai, kas studentų himne įvardinama kaip mecenatum caritas.

Sakralinės muzikos valandos Šv. Kazimiero bažnyčioje yra Kristupo festivalio dalis ir šie valandos trukmės koncertai visuomenei yra nemokami (todėl, jeigu norite gauti atsisėsti, turite ateiti bent penkiolika minučių iki koncerto pradžios). Šiuos koncertus visuomenei dovanoja Kazickų šeima, tiksliau- Kazickų šeimos fondas, nes pačių mecenatų, daktaro Jono Petro Kazicko ir jo žmonos Aleksandros, jau nebėra tarp mūsų. Nuo 2015 m. jų šviesiam atminimui Kazickų Šeimos Sakralinės Valandos skamba kiekvienais metais.

Vargonams gaudžiant su niekuo nesupainiojamą Johannes Brahms patyriau deja vu, lyg būčiau grįžusi kelis dešimtmečius atgal į sovietmetį ir koncertų sale paverstoje bažnyčioje klausyčiausi koncerto. Juk, kaip tikino Vilniaus Katedros-koncertų salės-parodų galerijos meninės programos autoriai, jie visada rinkdavosi rimtus kamerinės muzikos kūrinius koncertams buvusiose bažnyčiose. Kas žino, gal Johannes Brahms irgi skambėjo po išniekintų bažnyčių skliautais.

Po Jogailaičių karūna. 

Tos sakralinės muzikos valandos man dabar atrodo muzikinė rezistencija prieš režimą, kuriam apkapotos nuodingos galūnės, bet kurio konvulsijos draskomas kūnas traiško viską, kas pasitaiko jo kelyje. Tačiau ta Jogailaičių karūna ant Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo mane veikia raminamai-kol ji ten, vadinasi, viskas yra gerai.

Tegul taip ir lieka.