Mane galima sutikti:

Sausis: Helsinkis, Venecija. Vasaris: Briuselis.

Dvi retų ir senų spausdinių parodos Vilniuje: Lietuvos istorija kaip ant delno!

2018 m. spalio 12 d., penktadienis

Šiandien aplankiau dvi retiems spausdiniams skirtas parodas.

Pirmoji paroda vadinasi "Įvairenybės apie Vilniaus vyskupiją" ir veikia Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje. Tiksliau, tai yra Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, todėl skaitytojams reikalingi nario pažymėjimai, kurie nesuderinti su LIBIS sistema, todėl čia negalioja kitos tarpabonementinės bibliotekos skaitytojo pažymėjimas. Tačiau Vilniaus vyskupijai skirta paroda yra bibliotekos vestibiulyje, į kurį įėjimas laisvas. Romos katalikų bažnyčia ir Vilniaus vyskupija šiemet mini kelias svarbias sukaktis, viena jų- garbingas 630-ties metų Vilniaus vyskupijos jubiliejus. Šia proga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fonduose esantys dokumentai yra pristatomi visuomenei nedidelėje parodoje. Vilniaus vyskupiją įkūrė popiežius Urbonas VI savo 1388 m. kovo 12 d. bule. Vilniaus vyskupija buvo pavesta Gniezno bažnytinei provincijai ir apėmė Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Polocko, Minsko, Naugarduko, Mstislavlio, Smolensko ir dalis Brastos vaivadijų-manoma, tai buvo didžiausia vyskupija Europoje. Nuo to laiko Vilniaus vyskupija matė daug šilto ir šalto- Brastos uniją, Rusijos caro administracijos priespaudą, du Pasaulinius karus, sovietų terorą...Turtingi Vrublevskių bibliotekos fondai atskleidžia unikalią ne tik Vilniaus vyskupystės, bet ir visos Lietuvos istoriją.

20181010_102554
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.
Šią biblioteką įkūrė žymus Vilniaus advokatas, visuomenininkas ir bibliofilas Tadas Stanislovas Vrublevskis (1858-1925). Jis buvo ir aistringas kolecionierius, domėjosi daile, medaliais, monetomis, senais rankraščiais. Savo asmeninę biblioteką jis praturtino supirkęs kitų asmenų bibliotekas- grafo Juzefo Pliaterio, Juzefo Cechanovičiaus...Rinkiniuose buvo ir nemažai masonų ložės literatūros. Advokato Vrublevskio asmeninę biblioteką 1912 m. sudarė apie 65,000 knygų, 1,000 žemėlapių, apie 5,000 rankraščių ir autografų. Šis lobis buvo saugomas jo bute Universiteto gatvėje (namas nr. 9). Tuomet 1913 m. ši asmeninė biblioteka buvo perduota Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių (advokato tėvų) viešosios bibliotekos draugijai. Tačiau Tadas Vrublevskis neapsiribojo vien bibliotekos perdavimu visuomenei, jis skyrė lėšų ir pačios bibliotekos pastato statyboms, bet šiuos planus sužlugė Pirmasis pasaulinis karas. Laimei, jo metu bibliotekos fondai nenukentėjo. Po karo Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugija buvo reorganizuota į draugiją mokslui remti, jos buveine buvo įtvirtintas Vilnius ir buvo uždrausta rinkinius išvežti iš miesto. Po Tado Vrublevskio mirties minėtoji Draugija toliau kuravo biblioteklos reikalus ir nupirko Tiškevičių rūmus (Žygimantų g. nr. 1), juos renovavo ir pritaikė bibliotekai. Lankytojai čia galėjo ne tik skaityti knygas, bet ir apsilankyti muziejuje, turinčiame Vilniaus ikonografijos ir Masonikos padalinius, buvo įrengtas Fundatoriaus atminimo kambarys. Bibliotekos fondai labai nukentėjo per 1939 metų sovietų okupaciją, kai dalis medžiagos, įskaitant masoniką, buvo išgabenta į Rusiją, 1941 m. įkurta Lietuvos TSR mokslų akademijos centrinė biblioteka. Jos fondai nuolat augo, nors kai kurių tarpukario Lietuvos ir Vilniaus krašto institucijų rinkinių nesuspėta perimti, nemaža dalis buvo sunaikinta. Tačiau buvo ir gerų naujienų-grįžo dar 1915 m. caro administracijos išsivežti rankraščiai, 1956 m. perduotas Vilniaus kapitulos archyvas, rastas Arkikatedros remonto metu. Po Nepriklausomybės atgavimo biblioteka pertvarkya, nuo 2009 m. vėl vadinasi Vrublevskių vardu.




20181010_094620
Memorialinė lenta Generolui Vėtrai. 

20181010_094601
Įranta, rodanti 1931 m. Neries potvynio vandens lygį. 

20181010_102231
Draudžiama fotografuoti. 
Nors paroda yra labai įdomi, fotografuoti jos eksponatų negalima. Aš suprantu, kad reti spausdiniai yra labai jautrūs, bet tokiu atveju turėtų būti oficialus skaitmeninių vaizdų bankas visuomenei ir žurnalistams. Deja, jo neturi praktiškai nei viena kultūrinė įstaiga. Ar tam nėra skiriama lėšų, o gal tiesiog nėra noro užsiimti? Surengiama paroda, siaurame darbuotojų rate pasidedamas paukščiukas prie "atlikta", o didžioji visuomenės dalis apie tokius vertingus renginius nė nesužino, nes informacinė sklaida netinkama ir pasimeta skaitmeniniame triukšme internete.

Bet gerbiamo Skaitytojo laimei yra Kūtvėla, kuri asmeniškai yra visuomenės informavimo priemonė, todėl dabar sužinosite, kokių įdomių spausdinių šioje parodoje galima pamatyti. Visų pirma, yra Jogailos donacinis raštas, kuriuo Vilniaus pilies bažnyčiai ir vyskupui dovanojamos žemės Lietuvoje ir dalis Vilniaus miesto. Šis raštas datuojamas 1387 m. vasario 17 d. Čia reikia pastebėti, kad Vilniaus miestas laikui bėgant suskilo į keletą atskirų "miestų" su savo jurisdikcijomis: valdovui priklausiusi miesto dalis, Romos katalikų bažnyčiai priklausanti nuosavybė, Stačiatikių bažnyčios nuosavybė, žydų autonominis kvartalas, universiteto autonominis kvartalas, privati didikų nuosavybė, miesto vaitui pavaldūs miestiečiai...

Kitas įdomus raštas yra palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos raštas dėl netikslių gandų apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą, jo kultą ir bažnytinę aprobaciją, datuojamas 1944 m. rugpjūčio 28 d. Šis kunigas buvo šv. Faustinos nuodėmklausys, jai labai pagelbėjęs Vilniuje. Helena Kowalska (1905-1938) gimė labai neturtingoje šeimoje db. Lodzės vaivadijoje Lenkijoje; šeima neišgalėjo leisti jai baigti daugiau kaip trijų pradinės mokyklos klasių. Dėl ekonominių priežasčių Helena Kowalska turėjo eiti dirbti tarnaite. Ji ilgai svajojo pasitraukti į vienuolyną, bet tam priešinosi jos tėvai, kurie būtų netekę finansinės paramos, o ir pačiam vienuolynui reikėjo kraičio...Visgi, Helenos atkaklumas ir sunkus darbas atsipirko, ji tapo vienuole ir priėmė Marijos Faustinos vardą. Jos tėvai ilgai negalėjo susitaikyti su šiuo jos žingsniu. Prastas Faustinos išsilavinimas neleido jai dirbti šviečiamojo darbo vienuolyne, todėl jai buvo patikimas sunkus juodas darbas virtuvėje, sode...Vienuolynas irgi nebuvo turtingų panelių pensionas- čia buvo siunčiamos smulkios nusikaltėlės (tame tarpe ir prostitutės) perauklėjimui. Taip Faustina ir atsidūrė Vilniuje- čia reikėjo sesers paprastiems darbams, o Faustina nesiginčydama paklusdavo savo dvasiniams vadovams. Vilniuje ji susipažino su kunigu Mykolu Sopočka, jo paraginta ėmėsi rašyti dienoraštį-tai buvo titano darbas vos tris klases baigusiai merginai, kai reikėjo aprašyti Jėzaus apsireiškimus. Faustinos regėjimai prasidėjo vaikystėje, įgavo aiškesnę formą Lenkijoje, o Vilniuje jau prašyte prašėsi nutapomi. Bet jos dvasiniai vadovai neskubėjo, netgi nukreipė pas psichiatrą. Gydytojos diagnozė- "Gyvenime nemačiau sveikesnio žmogaus". Dvasiniai vadovai dvejojo, nes reikėjo įsitikinti, kad ši sesuo netrokšta išgarsėti, o gal jos lūpmis kalba Šėtonas? Dailininkas Eugenijus Kazimirovskis 1934 m. nutapė Gailestingojo Jėzaus paveikslą pagal Faustinos pasakojimus. Sesuo Faustina po kankinančios ligos mirė Lagievnikų vienuolyne netoli Krokuvos; čia prie jos relikvijų kasmet atvyksta du milijonai žmonių. Jonas Paulius II kanonizavo šv. Faustiną 2000 m. Besidomintiems šv. Faustinos ir Gailestingojo Jėzaus kultu rekomenduoju knygą "Sesuo Faustina. Šventosios biografija.", autorė Ewa K. Czaczkowska, Katalikų pasaulio leidiniai 2016 m.

Kitas įdomus parodos eksponatas- Lukiškių Dievo Motinos stebuklų knyga "Mistinis fontanas, trykštantis iš paveikslo", išleista 1737 m. Ją 2017 m. perleido Vilniaus dailės akademijos leidykla, sudarė Tojana Račiūnaitė. Naujai išleistoje knygoje pateikiama šios ikonos istorija, aprašomas kruopštus restauracijos procesas. Stebuklus, priskiriamus vienam ar kitam paveikslui, registruodavo specialiose knygose, o malones patyrę asmenys specialia priesaika patvirtindavo, kad nemeluoja. Tokios knygos buvo būtinas dokumentas rūpinantis paveikslo karūnavimu. Bizantinės tapybos stiliaus ikoną kaip trofėjų iš Maskvos parsivežė LDK artilerijos generolas ir Lazdijų seniūnas Motiejus Korvinas Gosievskis, po jo mirties atvaizdas buvo perduotas Seinų dominikonams, o šie jį perleido Vilniaus dominikonams prie šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios. Tada ir prasidėjo stebuklai, surašyti knygoje. Lietuvos Didžiojoje Kunigikštystėje buvo priimta, kad stačiatikių ikonas perima katalikų bažnyčios, šie atvaizdai buvo netgi labiau vertinami nei Vakarų Europos dailės kūriniai, nes esą savo prigimtimi mena pirmųjų apaštalų laikus, kai bažnytinis skilimas dar nebuvo įvykęs. Toks ikonų parsigabenimas iš stačiatikiškų kraštų į katalikiškus tuo metu buvo laikomas ikonų gelbėjimu nuo schizmatikų, kurie yra blogesni už pagonis, nes iškreipia tikrosios bažnyčios mokymą. Dažnai įvairiuose katalikiškuose bažnytiniuose inventoriuose ar aprašymuose randami "rutėniškojo", "rusiško", "bizantiško" stiliaus paveikslų paminėjimai, bet tokie atvaizdai kabodavo ant sienų, ne altoriuose, todėl aprašytojai jų nedetalizuodavo. Yra žinoma, kad Adomas Mickevičius melsdavosi šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje prie "Rusų Dievo Motinos atvaizdo", bet 1826 m. šis atvaizdas dingsta. Tuo tarpu stačiatikiškuose kraštuose ikonos, pabuvusios katalikų rankose, būdavo laikomos suterštomis; stačiatikiai taipogi labai neigiamai vertino katalikiškus paveikslus, jeigu reikdavo kokiu "suterštu" cerkvėje buvusiu atvaizdu atsikratyti, jis būdavo užkasamas į žemę, o nebetinkamas namų ikonas tiesiog paleisdavo upe pasroviui. Tai iš dalies gali paaiškinti šventų paveikslų istorijas, kai vieną ar kitą Dievo Motinos atvaizdą žvejai tinklais netyčia ištraukdavo iš upės, o vietiniai gyventojai tai laikydavo stebuklu, vos ne apsireiškimu.

Ekspozijoje yra 1643 m. dekretas, skelbiantis bazilijonų vienuolį Juozapatą Kuncevičių (1580?-1623) palaimintuoju. Juozapatas Kuncevičius gimė db. Ukrainos teritorijoje, 1604 m. Vilniuje tapo bazilijonų vienuoliu. Bazilijonai buvo graikai katalikai, dar vadinami unitais, t.y. stačiatikiai, priėmę uniją su Roma (Brastos unija 1596 m). Juozapatas Kuncevičius kartu su būsimu Kijevo metropolitu Josifu Veljaminu Rutskiu 1617 m. įkūrė šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną- tai vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje, nes visos kitos vienuolijos į mūsų kraštą atvyko iš Lenkijos, Ispanijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos...Tais pat metais Juozapatas Kuncevičius buvo paskirtas Polocko arkivyskupu. Kadangi labai didelė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija buvo stačiatikiška, o stačiatikių dvasinis vadovas persikėlė į Maskvą, dėl politinių aplinkybių LDK stačiatikiai buvo paversti unitais, kurių dvasinis vadovas yra Romos popiežius. Buvo perimta stačiatikių vienuolynų ir cerkvių nuosavybė, įvesti kai kurie liturginiai pasikeitimai. Nors naujųjų unitų tarpe ir buvo pritariančių naujai bažnytinei pertvarkai, visgi buvo didelis stačiatikių ir unitų bendruomenių susipriešinimas, kai kurios LDK teritorijos unijos nepriėmė, Maskva irgi įliedavo žibalo į ugnį. Juozapatas Kuncevičius vizitacijos metu Vitebske buvo įsiaudrinusios minios nužudytas. Praėjus vos dvidešimčiai metų po šios tragedijos, jis buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1867 m. kanonizuotas. Jo palaikai po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo buvo slepiami, nes Rusijos caro administracija juos kėsinosi sunaikinti, yra minimas net specialus Petro I įsakas. Šiuo metu Juozapato Kuncevičiaus palaikai yra Vatikane, šv. Petro bazilikoje, sarkofage arčiausiai paties šv. Petro kapo. Vykdant Vilniaus Švč. Trejybės unitų bažnyčios kriptos tyrimus buvo tikimąsi tarp palaikų identifikuoti Josifo Veljemino Rutskio palaikus, tokiu būdu Vilniuje atsirastų dar viena piligrimystės vieta.

Kitas įdomus dokumentas yra Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mykolo Kaributo Višnioveckio raštas Vilniaus katedros kapitulai. Motyvuodamas "ab extra" pavojumi, nes turkų sultonas paskelbė Lenkijai karą, valdovas prašo apsaugai išskirti šv. Kazimiero relikviją. Prašymas datuojamas 1672 m. balandžio 22 d. Man nėra žinoma, ar šis valdovo prašymas buvo patenkintas.

Įspūdingo dydžio Vilniaus katedros Saldžiausiosios Marijos Vardo arkibrolijos narių knyga, kurioje pirmieji pasirašė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Mykolas Kaributas Višnioveckis ir jo žmona Eleonora Marija Habsburgaitė. Višnioveckių giminei vardą davė Višnioveco miestelis Vakarų Ukrainoje (ten yra šios giminės mauzoliejus), o pačios giminės šaknys yra Algirdaičių dinastijoje, t.y. jie yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo palikuonys. Dabartinės Lietuvos teritorijoje šios giminės paveldo nėra. Mykolas Kaributas Višnioveckis, arba Mykolas I, buvo "vietinės" kilmės valdovas po ilgos eilės užsienio šalių valdovų elektorių, realiai nuo Žygimanto Augusto mirties 1572 m. Mykolas Kaributas Višnioveckis mirė Chotyno mūšio išvakarėse, valdęs vos keturis metus, todėl mūsų karius į mūšį vedė Jonas Sobieskis ir Mykolas Kazimieras Pacas. Nemažiau įdomi yra jo žmonos Eleonoros Marijos Habsburgaitės biografija, jos tėvas buvo tada jau velionės Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Liudvikos Marijos brolis Karolis Gonzaga.Vedybų sutarties detalės buvo suderintos be didelių trukdžių vos per mėnesį laiko, kas yra savotiškas rekordas, nes politiniai reveransai trukdavo dešimtmečius. Vestuvės įvyko Jasna Goros vienuolyne, o Eleonora Marija buvo karūnuota Varšuvoje. Tais pat metais porai gimė negyvas sūnus (karalienė griuvo nesėkmingai lipdama iš karietos), vėliau sekė persileidimas, opozicija skleidė gandus, kad nėštumai buvo išsigalvoti. Santuoka asmeniniame lygmenyje visgi buvo sėkminga. Karalienė Eleonora buvo laikoma gerumo, švelnumo ir ištikimybės pavyzdžiu. Ji išmoko lenkų kalbą, lydėjo vyrą kelionėse po šalį, jos taktas ir žavesys traukė žmones. Karalienė buvo labai religinga, dažnai ėjo į bažnyčią, vyko į piligrimines keliones, dalyvavo procesijose, taipogi laikėsi atokiau nuo politikos, nesistengė įtakoti užsienio politikos klausimų, ko iš jos tikėjosi Habsburgų dvaras. Nepaisant to, šalyje buvo stipri opozicija, vienas jos vadovų buvo prancūzų partijos narys Jonas Sobieskis, kuriam nepatiko Mykolo Kaributo Višnioveckio valdymas. Jų politiniai nesutarimai pasiekė ir nieku dėtą Eleonorą, nes buvo siekiama nutraukti ar anuliuoti santuoką, tokiu būdu išardant aljansą su Habsburgais. Karaliui buvo prikišamos jo nesuskaičiuojamos meilės, karalienei buvo patariama inicijuoti skyrybas savo pačios labui. Tačiau poros darnumo sužlugdyti nepavyko, bet  trintis pastatė šalį ant pilietinio karo ribos. Visgi, 1672 m. buvo sušauktas abiejų šalių suvažiavimas, kurio metu Višnioveckio priešininkai visgi pripažino jo valdžią. Sėkminga šio suvažiavimo baigtis priskiriama karalienės Eleonoros populiarumui ir jos mokėjimui apsieiti su žmonėmis konfiktiškose situacijose. Tapusi našle, Eleonora Marija dar du metus pragyveno Lenkijoje, tada ištekėjo vėl, nes Habsburgų dvaras Vienoje neketino paleisti Abiejų Tautų Respublikos iš įtakos zonos. Karalienės Eleonoros populiarumas buvo geras svertas jos naujajam vyrui, Karoliui V, Lotaringijos kunigaikščiui, o ir pati Eleonora norėjo likti Lenkijoje. Karolis V du kartus bandė tapti Abiejų Tautų Respublikos valdovu, bet pirmą kartą jam jau teko pripažinti Višnioveckio laimėjimą, antrą kartą jį nugalėjo Jonas Sobieskis. Tada buvusi karalienė apsisprendė išvykti į Vieną. Oficiali priežastis- karo veiksmai netoli nuo jos rezidencijos. Eleonora Marija apsigyveno Insbruke Austrijoje, bet 1690 m. antrą kartą liko našle. Po Jono Sobieskio mirties Eleonora pasiūlė savo sūnaus kandidatūrą į Abiejų Tautų Respublikos valdovo sostą, bet ši ambicija žlugo. Eleonora Marija mirė Insbruke, sulaukusi 44 metų, Abiejų Tautų Respublikos valdove išbuvusi vos trejus metus. Ji palaidota Vienos kapucinų bažnyčioje, nes neteko privilegijos amžino poilsio atgulti Krokuvos Vavelyje dėl savo antrosios santuokos. Abiejų Tautų Respublikos atmintyje Eleonora Marija pasiliko kaip „pati mieliausia iš Habsburgų Lenkijos soste“. Insbruko rūmus 1754-1773 m. perstatė viena garsiausių Europos moterų valdovių, imperatorė Marija Teresė. Vyriškajai rūmų daliai priklausančioje Sargybos salėje šiandien yra Karolio V Lotaringo ir Eleonoros Austrės portretai- jie buvo Marijos Teresės vyro seneliai.

Kalbininkams bus įdomu pamatyti 1642 m. išleistą Konstantino Sirvydo trikalbį lotynų-lenkų-lietuvių kalbų žodyną. Žodynas buvo išleistas penkis kartus ir graibstyte graibstomas. Autorius siekė parodyti, kad lietuvių kalba yra ne blogesnė už kitas, populiaresnes ar labiau prestižinėmis laikomas kalbas. Manoma, kad šis žodynas buvo pirmoji pasaulietinio turinio lietuviška knyga. Dar yra Žygimanto Augusto raštas, nurodantis Vilniaus katedros mokyklai duoti po vieną malką nuo kiekvieno į miestą parduoti įvežamo malkų vežimo, pasirašytas Gardine 1597 m. rugsėjo 16 d. Ekspozicijoje yra Jono Basanavičiaus 1906 m. redaguotas raštas popiežiui, jame prašoma skirti Vilniaus vyskupijai lietuvių kalbą mokantį vyskupą. Architektas Martynas Knakfusas 1771 m. parašė ataskaitą apie Vilniaus katedros būklę, kurią įvardino kaip pavojingą dėl požemiuose susikaupusio vandens. Vilniaus kapitulos posėdžių protokolai buvo 1939 m. dėl karo grėsmės užmūryti bažnyčios sienoje, surasti 1956 m. ir perduoti Vrublevskių bibliotekai. Šiuo metu Vrublevskių biblioteka turi Vilniaus kapitulos archyvą nuo 1502 m. iki 1940 m., pirmoji dalis išversta iš lotynų kalbos ir lietuviškai išleista šiais metais. 

Atskirai norėčiau išskirti carinės Rusijos okupacijos dokumentus. Rusijos caro administracija 1839 m. panaikino bažnytinę uniją, o stačiatikybę padarė privilegijuota religija. Ekspozicijoje yra 1866 m. išduotas caro draudimas religinių procesijų metu išeiti iš bažnyčios, t.y. uždraustos katalikų procesijos miestų gatvėmis, leista išeiti tik į šventorių. Dar yra žinynas-kalendorius su svarbiomis Rusijos caro šeimos ir giminės gyvenimo datomis ir instrukcija, kaip reikia melstis už carą ir jo šeimą. 

Paminėjau tik keletą mano nuomone išskirtinių retų spausdinių. Paroda veikia 2018 m. rugsėjo 28 d.- spalio 26 d. Lankymas nemokamas. 

Kitapus gatvės-Naujasis arsenalas, kuriame irgi veikia retų spausdinių paroda. Pats pastatas priklauso Vilniaus pilių kompleksui, jau XIV a. šioje vietoje stovėjo mūrinis pastatas, kurio išorinė siena buvo pilies gynybinė siena, o XVI a. jau žinomas ir švyturys, rodęs kelią Neries vandens transportui. Šiame pastate gyveno Vilniaus pilių komplekso tarnautojai, čia buvo ūkinė dalis, pilies teismas ir administracija. XVIII a. šis pastatas pertvarkytas į kareivines, o naujasis pavidalas išliko iki mūsų dienų. Be nuolatinės ekspozicijos, čia dabar pristatoma senų ir retų knygų kolekcininko, teisės mokslų daktaro Jauniaus Gumbio kolekcijos dalis. Lietuvos viešuose ar privačiuose rinkiniuose buvę seni ir reti spausdiniai žuvo karo ugnyse ar buvo išvežti nežinoma kryptimi, todėl net 90 proc. gerb. J. Gumbio kolekcijos buvo supirkta užsienyje. Lituanistikos paveldas aptinkamas įvairiose pasaulio vietose-štai vienas Barboros Radvilaitės laiškas saugomas privačioje kolekcijoje Tel Avive, Izraelyje. Konkurencija dėl retų spausdinių Europoje didelė, o dėl buvusio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo kovoja ne tik Lietuva, bet ir Baltarusija, Ukraina, Rusija...Šios parodos literatūra pristato nuostabią ir nepažintą Lietuvos istoriją, mes tikrai turime kuo didžiuotis. Prisipažinsiu, kai pradėjau apžiūrinėti parodą, tai man net akyse aptemo ir kojos sulinko- toks Lietuvos istorijos žvaigždynas surinktas! 

20181010_103128
Retų ir senų knygų paroda Naujajame arsenale.


20181010_103338
Lenkijos istorija. Bazelis, 1561 m.

Žygimanto Augusto sekretorius Janas Herburtas (Joannes Herburt, 1524-1577) savo knygoje apie Lenkijos istoriją aprašo įvykius chronologiškai pagal Lenkijos karalių valdymą, atgal istorijoje siekiantį net VI a. Knyga dedikuota Žygimantui Augustui ir ją puošia šio valdovo portretas. Šis portretas kiek skiriasi nuo įprastų Žygimanto Augusto portretų, ar ne? Knyga išleista Bazelyje 1561 m.

20181010_103427
Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis. Antverpenas, 1587 m.

Ši Antonijaus Posevino (Antonio Possevino) knyga "Moscovia" buvo išleista Antverpene 1587 m. Šiame žemėlapyje pažymėtos rytinės LDK teritorijos. Antonio Possevino buvo italų kilmės jėzuitas, rašytojas ir diplomatas. Jo darbas buvo nukreiptas katalikybės pozicijų stiprinimui. Kaip popiežiaus legatas jis lankėsi Švedijoje, Maskvoje ir LDK. Vilniuje jis susitiko su Steponu Batoru. Antonijui Posevinui buvo patikėtos visos Šiaurės Europoje buvusios popiežiškos seminarijos. Iš viso jis yra parašęs net penkiasdešimt veikalų, iš jų populiariausia buvo "Moscovia", kurio pirmas leidimas išėjo Vilniuje 1586 m. Turbūt vienas įsimintiniausių šio asmens biografijos momentų būtų Stepono Batoro ir Ivano IV Žiauriojo konfliktas dėl Livonijos. Antonijus Posevinas susirašinėjo su Steponu Batoru dėl šių derybų eigos. Ivanas IV laikėsi tvirtai, bet tik kol Steponas Batoras apgulė Pskovą- čia Ivanas IV suprato, kad reikia derėtis dėl taikos. Dailininkas Janas Mateika nutapė meno pasaulyje puikiai įvertintą paveikslą "Steponas Batoras prie Pskovo", šiuo metu jis yra Raudondvario dvare. Tiesa, tai-kopija originalo, kuris kadaise puošė šį dvarą, nes restauruotas originalas yra Varšuvos karališkojoje pilyje. Paveiksle pavaizduotas ir Antonijus Posevinas. Ivanas IV atsisakė pretenzijų į Livoniją, karas baigėsi.

Tačiau kažin, ar visą garbę galima atiduoti vien tik Steponui Batorui. Štai yra pasakojama, kad "Kai Transilvanijos vaivada Steponas Batoras, atvykęs užimti Lietuvos ir Lenkijos sostą, išvydo savo žmoną Oną Jogailaitę, jį apėmė siaubas, o po to – sielvartas. Jis gyvenime dar nebuvo matęs tokios negražios ir piktos karalienės. Supratęs, kad Renesanso epochoje tik mokslai ir laisvieji menai gali sutaurinti moters sielą bei nuskaistinti jos veidą, valdovas nusprendė įkurti Vilniaus universitetą. Taip ir padarė. Tik Ona Jogailaitė niekada jame nesimokė." Kita šios legendos versija tikina, kad "Kai Transilvanijos vaivada Steponas Batoras, atvykęs užimti Lietuvos ir Lenkijos sostą, išvydo žmoną Oną Jogailaitę, jį apėmė siaubas, o po to – sielvartas. Jis gyvenime dar nebuvo matęs tokios negražios ir piktos karalienės. Supratęs, kad į Vengriją  nebegalės sugrįžti, jis nusprendė verčiau garbingai žūti mūšyje, nei būti uždusintam pasalūniškos karalienės glėbyje. Taip Steponas Batoras surengė tris žygius prieš Maskvą."Taigi, vadinasi būtent Onai Jogailaitei mes turime būti dėkingi už Livonijos konflikto pabaigą! 

20181010_103453
Lietuviškoji spauda.

Knygelė kairėje pusėje yra Vilniuje 1866 m. išleista maldaknygė, jos autoriai buvo kunigai Tadas Juzumas ir Jeronimas Kiprijonas Račkauskis. Ši maldaknygė turėjo net trisdešimt tris tiražus. Vienas jų buvo išspausdintas "graždanka", t.y. rusiška kirilica, bet lietuvišku tarimu, nes tuo metu buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis. Knygelė viršuje-ne ką mažiau įdomi, tai Motiejaus Valančiaus "Žemaičių vyskupystė", išleista Vilniaus Juozapo Zavadskio spaustuvėje 1845 m. Motiejus Valančius buvo ne tik dvasininkas ir kovotojas už blaivybę, bet ir draudžiamos spaudos pogrindinio platinimo tinklo organizatorius. "Žemaičių vyskupystė" parašyta lietuvių kalba, taip lietuvių kalbai buvo suteiktas savotiškas mokslo kalbos statusas. Šio veikalo idėja subrendo Sankt Peterburge, kur buvo iškelta Vilniaus dvasinė seminarija, Motiejui Valančiui gyvenant Simono Daukanto ir jo bendraminčių aplinkoje. Bijodamas represijų, savo raštų Simonas Daukantas laisvai platinti neleido, net ne visiems ir privačiai pasiskaityti davė, bet manoma, kad Motiejus Valančius prie šių raštų buvo prileistas ir netgi jais rėmėsi savo kūrinyje. Cenzoriams užkliuvo politizuota Žemaitijos vyskupystės istorija, neva, faktai buvo "netinkamai išdėstyti be reikiamos pagarbos ir palankumo teisėtai vyriausybei", kuri nuo XVIII a. buvo okupavusi Lietuvos žemes ir net vardą atėmusi, juk buvome Šiaurės Vakarų kraštas.

20181010_103517
Lietuviškoji spauda.
Daktaro Jono Basanavičiaus ir "Aušros" neverta nė aprašinėti, jų reikšmės lietuvybei neįmanoma išmatuoti. Šiam laikraščiui rašė devyniasdešimt penki autoriai Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje, jį redagavo ne viena iškili Lietuvos istorijos asmenybė. Parodoje pristatomas 1883 m. Ragainėje išleistas spausdinys.

20181010_103532
Lietuviškos kalbos kalbomokslis.

Greta daktaro Jono Basanavičiaus "Aušros" paguldytas ne mažiau nuostabus veikalas-Antano Baranausko "Kalbomokslis lėtuviszkos kalbos", 1896 m. atspausdintas Tilžėje. Šį veikalą savo lėšomis išleido kunigas, švietėjas, knygnešys Feliksas Sereika iš Antano Baranausko paskaitų konspektų.

20181010_103617
Karo meno literatūra.


20181010_103651
Adomo Freitago knygos iliustracija, 1640 m. Paryžius.


20181010_103702
Kazimiero Semnavičiaus knygos iliustracija, 1650 m. Amsterdamas.

Adomas Freitagas Torūnietis gyveno XVII a. (1608-1650) Jis gimė, kaip sako jo prievardis, db. Torūnėje, Lenkijoje. Adomas Freitagas buvo labai gabus mokslui, netgi pripažintas geriausiu Torūnės gimnazijos moksleiviu. Toliau jis studijavo Vokietijoje, tarnavo samdytoje kariuomenėje Olandijoje, baigė Leideno universitetą (irgi Olandijoje), tapo medicinos mokslų daktaru. Jo knyga "Karinė architektūra" tapo bestseleriu. Ši knyga ir yra pristatoma parodoje. Radvilos labai rūpinosi Biržų pilies fortifikacija, todėl knyga pateko Jonušui Radvilai į rankas, o jos autorius buvo pakviestas į Lietuvą, dirbo prie Biržų pilies tvarkybos darbų, gyveno ir dėstė Kėdainiuose, ten-evangelikų liuteronų bažnyčioje-ir palaidotas. Paminklinė lenta skelbia: "Nepaliko įpėdinių, paliko knygą".

Kazimieras Semenavičius irgi gyveno XVII a. (apie 1600-1651), buvo kilęs iš Žemaitijos bajorų. Jis laikomas ne tik pasaulinio raketų mokslo, bet ir kosmonautikos mokslo pradininku. Kazimieras Semenavičius studijavo matematiką, mechaniką, hidrauliką, architektūrą, optiką, taktiką Vilniaus ir Amsterdamo universitetuose, mokėjo lotynų ir graikų kalbas, Olandijoje dirbo artilerijos inžinieirumi, statė fortifikacijas, o 1648 m. karalius Vladoslovas Vaza paskyrė jį Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės karališkosios artilerijos vado pavaduotoju. Jo knyga "Didysis artilerijos menas" lotynų kalba buvo išspausdinta 1650 m. Amsterdame, paskui ją išvertė į prancūzų, vokiečių ir olandų kalbas, 1963 m. atsirado lenkiškas vertimas. Versija dėl vertimo į danų kalbą nepatvirtinta, toks egzempliorius nerastas. Ši knyga bene du šimtus metų buvo pagrindinis artilerijos vadovėlis visai Europai, nes kai kurie jo išradimai imti tobulinti tik XIX a. Ši knyga net ir savo publikacijos metais buvo retenybė, jos savininkai šį leidinį net slėpdavo. Galiausiai, po beveik 350 metų nuo originalo publikacijos, ši unikali knyga išversta ir į lietuvių kalbą, tai padarė Vytauto Didžiojo universiteto lotynų kalbos specialistas Sigitas Lūžys. Deja, lietuviškos knygos iškart buvo išgraibstytos ir man nepavyko įsigyti.

20181010_103741
LDK statutai.
Jokia save gerbianti retų ir senų knygų paroda neapsieina be LDK statutų, ne išimtis ir čia. LDK turėjo savo civilinės ir baudžiamosios teisės kodeksą, ir šie įstatymų rinkiniai buvo tokie geri, kad net po ATR padalijimo civilinė dalis Rusijos imperijoje galiojo iki 1840 m. Trečiasis statutas 1588 m. buvo jau spausdintinis (kiti du-rankraštiniai, todėl juos perrašinėjant platinimui privelta nemažai klaidų), išverstas iš kanceliarinės baltarusių kalbos į lenkų kalbą. Šis įstatymų rinkinys mūsų kultūrai aktualus tuom, kad labai aiškiai reglamentavo moters teises ir turtinę padėtį. Tekintinas merginos amžius Trečiajame statute buvo nustatytas ties trylikos metų riba. Įstatymas leido merginai tekėti savo valia, tačiau būtinai pasitarus su šeima, jeigu jos nebuvo-giminaičiais ir globėjais. Jeigu šie santuokai prieštaraudavo, galėjo neduoti kraičio, kitu atveju kraitį skirti buvo privaloma. Tėvo ir motinos turtą paveldėdavo abiejų lyčių palikuonys. Kraitis buvo skiriamas pinigais ir/ar žeme, bet žemės mergina negaudavo, jeigu tekėdavo už užsieniečio-tai suprantama, juk valstybės sienos nekilnojamos. Našlystė buvo pati geriausia padėtis moteriai, nes tuomet ji nebepriklausė nuo tėvo ir vyro viršenybės (tarkime, vyras galėjo parinkti žmonai gydytoją) ir buvo pati sau ponia. Tačiau našlės perimdavo velionio vyro karo prievolę-pagal turimas žemes ir turtus buvo nustatomas asmens indėlis į krašto gynybą. Žmonai buvo leista nušalinti vyrą nuo turto valdymo, jeigu šis švaistydavosi be saiko. Moteris galėjo reikalauti skyrybų, o prievartautojo gyvybė buvo atiduota į aukos rankas: jeigu nukentėjusioji nesutikdavo už prievartautojo tekėti, jo laukė mirtis.

20181010_103813
Alberto Vijūko Kojelavičiaus "Lietuvos istorija".

Albertas Vijūkas Kojelavičius gyveno XVII a. (1609-1677) ir buvo istorikas, teologas, jėzuitų ordino vienuolis. Rašė lotynų ir lenkų kalbomis. Jo svarbiausiu veikalu laikoma pirmoji spausdinta Lietuvos istorija, apimanti epochą nuo seniausių laikų iki Žygimanto Augusto mirties. Lotyniškas veikalas (lotynų kalba vis dar buvo tarptautinė to meto kalba) buvo platinamas Europoje ir tai leido kitoms šalims susipažinti su Lietuvos istorija.

20181010_103826
Naujasis Testamentas.

Prūsijos ir Lietuvos evangelikų reformatų pastangomis 1701 m. buvo išleistas Naujasis Testamentas. Istorija žino kelis bandymus versti Bibliją į lietuvių kalbą su didesniu ar mažesniu pasisekimu, kai kurie vertimai taip ir nebuvo išspausdinti, nes dvasinė vyresnybė abejojo dėl vertimo taisyklingumo ir patikimumo, todėl sunku pasakyti, kas iš tiesų pirmasis išvertė Dievo žodį į lietuvių kalbą. Tačiau būtent protestantų tikėjimo dėka, kurio vienas reikalavimų buvo melstis gimtąja kalba, konkurenciją patyrę lotynų, vėliau lenkų kalbos bažnyčiose šalininkai turėjo imtis priemonių ir taipogi versti leidinius į lietuvių kalbą.

20181010_103939
Vokiečių ordino didžiųjų magistrų herbai.

Heraldikos specialistams bus įdomu užmesti akį į Vokiečių ordino didžiųjų magistrų herbus iš Petro Dusburgiečio "Prūsijos žemės kronikos", išleistos Frankfurte ir Leipcige 1679 m. Yra žinoma, kad  1326 m. Kryžiuočių ordino brolis kunigas Petras iš Dusburgo užbaigė rašyti „Prūsijos žemės kroniką“ ir įteikė ją Ordino magistrui Verneriui iš Orzelno peržiūrėti ir redaguoti. Jo tikslas buvo palikti ateities kartos žinių apie Vokiečių ordino laimėtus karus. Manoma, kad kronikos autorius gyveno db. Karaliaučiuje. Ne kartą kronikoje pateikiamas pavyzdys, kaip Dievas padeda Vokiečių ordino broliams kovoje, aprašomi stebuklai ir vizijos, minimas ir Mergelės Marijos apsireiškimas. Šios kronikos originalas neišliko, bet žinomi vėlesni jo nuorašai. Apie Petrą iš Dusburgo (kitaip-Petrą Dusburgietį) žinoma mažai, jo kilmė nenustatyta, svarstoma tarp vokiškų ir olandiškų to meto Dusburgo pavadinimo vietų.

20181010_103952
Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus lyrikos rinkinys. Antverpenas, 1632 m.
Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640) buvo vienas žymiausių lotyniškai rašiusių savo meto poetų, jėzuitų ordino narys, Vilniaus universiteto profesorius, pelnęs "Sarmatų Horacijaus" vardą. Jis gimė Sarbievo kaime Lenkijoje , 1612 m. įstojo į jėzuitų naujokyną Vilniuje prie Šv. Ignoto bažnyčios (bažnyčia tebėra ir šiandien, o vienuolyno pastate iki neseniai veikė biblioteka). Mokėsi Romoje, čia susidomėjo jos istorija, archeologija, literatūra, rinko medžiagą knygai apie romėnų dievus. Jau tada ėmė garsėti kaip poetas, jo eilės taip patiko popiežiui Urbonui VIII, kad šis net pakvietė Sarbievijų kartu pasivažinėti karieta po Romą- tai buvo milžiniška garbė. Sakoma, kad taip poetą pagerbęs popiežius jį vainikavo laurų vainiku ir pasirūpino iš Romos iškrapštyti, nes esą pats irgi kūrė eiles ir pabijojo konkurencijos. Grįžęs iš Romos, Sarbievijus dirbo įvairiose LDK žemėse, dėstė Vilniaus universitete, 1635 m. tapo valdovo Vladislovo Vazos rūmų pamokslininku ir nuodėmklausiu, todėl keliavo su valdovu į Krokuvos ir Varšuvos dvarus. Mirė, sakoma, Varšuvoje, kur sakydamas pamokslą buvo pakirstas širdies smūgio. Jo poezijos rinkinys iš trijų lyrikos knygų pirmą kartą išleistas Kelne 1625 m., papildytas buvo perleistas 1628 m. Vilniuje, vėliau ir kituose Europos miestuose, o 1632 m. leidiniui antraštinį lapą nupiešė garsus flamandų dailininkas, žymiausias baroko dailės atstovas Peteris Paulius Rubensas. Sarbievijaus eilės buvo išverstos į anglų, prancūzų, italų, vokiečių, lenkų, čekų, lietuvių kalbas ir iš viso sulaukė apie 60 tiražų. Įdomus sutapimas- Rubensas taipogi mirė nuo širdies smūgio (širdies nepakankamumo) tais pačiais 1640 m.

20181010_104009
Rubenso autografas. 


20181010_104042
Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio knyga "Kelionė į Jeruzalę". Antverpenas, 1614 m.

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549-1616) net ir šiandien laikomas pirmuoju žymiu lietuvių keliautoju, vienu didžiausių renesanso laikotarpio kultūros ir meno mecenatų. Jo tėvas buvo Radvila Juodasis, geras karaliaus Žygimanto Augusto draugas, ėjęs LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados pareigas. Radvila Juodasis tapo protestantu, jo iniciatyva išleista Brastos biblija. Radvila Našlaitėlis buvo pirmasis Radvila, baigęs universitetinius mokslus. Tiesa, mokėsi jis Vokietijoje, ten rinko ir siuntė Radvilų bibliotekai vertingas knygas. Radvila Našlaitėlis mokėsi matematikos, geografijos, medicinos, teologijos, lotynų, vokiečių ir italų kalbų. Žinoma, kalbėjo ir lenkiškai, galbūt mokėjo ir lietuviškai. Po Radvilos Juodojo mirties keliavo po Italiją, lankė Romą, Milaną, Veneciją, Paduvą ir šios melionės metu atsivertė į katalikybę, jo brolis Jurgis Radvila tapo pirmuoju lietuvių kilmės kardinolu, pats Radvila Našlaitėlis irgi ėjo aukštas valstybines pareigas. Radvila Našlaitėlis rėmė jėzuitų ordino veiklą, Vilniaus kolegijai padovanojo spaustuvę, perėmęs velionio tėvo protestantišką spaustuvę Breste. Ligos suriestas davė įžadus apsilankyti Jeruzalėje jeigu pavyks pasveikti. Tokiu būdu 1583 m. jis išsirengė į metus trukusią kelionę. Šios kelionės metu jis rašė dienoraštį, kurį vėliau 1601 m. Braunsberge išleido knygos pavidalu, ją iliustravo Tomas Makovskis. Tai buvo bestseleris, atnešęs jo autoriui pripažinimą ir šlovę. "Kelionė į Jeruzalę" buvo išversta į vokiečių, lenkų, rusų kalbas. Šiame veikale pateikiamos unikalios žinios apie geografiją, architektūrą, archeologiją, antropologiją, kultūrą tų kraštų, į kuriuos ne kiekvienas galėjo nukeliauti. Radvila Našlaitėlis bandė atsigabenti kelias Egipto mumijas, bet laivas pateko į audrą ir prietaringi jūreiviai liepė jas išmesti per bortą. Grįžęs iš kelionės jis labai rūpinosi Nesvyžiaus rezidencija ir jos puošyba, Nesvyžiaus bažnyčia pastatyta pagal to meto naujausią bažnyčių statymo pavyzdį Il Gesu bažnyčią Romoje. Nesvyžiuje buvo sukaupta turtinga biblioteka, meno kūrinių kolekcija, portretų galerija. Deja, nemaža dalis šių vertybių šiandien rodoma ne Nesvyžiuje, o Ermitaže Sankt Peterburge. Radvilos Našlaitėlio dėka 1603 m. sukurtas pirmasis LDK žemėlapis, irgi Tomo Makovskio darbas. Jis neišliko, anksčiausias žinomas jo kartotinis datuojamas 1613 m. ir saugomas Upsalos universiteto bibliotekoje Švedijoje.

20181010_104310
Pirmoje eilėje yra  Radvilos Našlaitėlio "Kelionė į Jeruzalę" (Antverpenas, 1614 m.), Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus lyrikos knyga (Antverpenas, 1632 m.) ir Jono Bretkūno "Postilė" (Karaliaučius, 1591 m.)
Jonas Bretkūnas (1536-1602) buvo vienas iš Biblijos vertėjų į lietuvių kalbą, bet jo vertimas nebuvo išleistas, mūsų dienomis publikuotos kai kurios faksimilės, pats rankraštis saugomas Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne. Jonas Bretkūnas buvo etninės kilmės prūsas, kurie po Vokiečių ordino okupacijos, o vėliau susikūrus Prūsijai, suvokietėjo. Tačiau savo raštams jis pasirinko lietuvių kalbą, nors gimtoji kalba jau buvo vokiečių-tai liudija apie stiprias lietuvių kalbos pozicijas to meto Prūsijoje. Mokėsi Karaliaučiaus, vėliau Vitenbergo universitetuose. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas jam paskyrė pastoriaus vietą, kur Jonas Bretkūnas pastoriavo net dvdešimt penkis metus. Jis pirmasis sakė pamokslus lietuviams be vertėjo. Vėliau grįžo į Karaliaučių, kur susiklostė palankios sąlygos jo kūrybinei veiklai. Jo pamokslų rinkinys "Postilė" išspausdintas 1591 m. Tai buvo pirmasis spausdintas lietuviškų pamokslų rinkinys, skirtas lietuviškose parapijose dirbantiems evangelikų liuteronų kunigams.

20181010_104452
Lietuvos vaizdas ir aprašymas, 1496 m. Augsburgas.

Hartmanas Šedelis (Hartmann Schedel, 1440-1514) buvo vokiečių kilmės gydytojas, humanistas, kolekcionierius, istorikas, vienas iš pirmųjų kartografų, kuris naudojosi spausdinimo presu. Jo graviūromis iliustruota "Kronikų ir istorijų" knyga skirta įvairių šalių istorijai nuo pasaulio sukūrimo iki XV a. Šioje knygoje pateikiamas ir Lietuvos aprašymas, pasakojama apie jos geografiją, klimatą, gyventojų papročius. Pirmasis leidimas pasirodė Niurnberge lotynų ir vokiečių kalbomis 1493 m., paskui 1496 m. ir 1497 m. buvo pakartoti Augsburge. Tiesa, jo autorius kartoja iš kitų asmenų girdėtus gandus, nes pats Lietuvoje nesilankė, ir piešia mus ne pačiomis gražiausiomis spalvomis.

20181010_104816
Radvilų herbu puošta knyga. Nesvyžius, 1758 m.
Itin vertingas eksponatas yra Radvilų portretų albumas, kuriame yra 165 šios giminės narių portretai iš Nesvyžiuje buvusios portretų galerijos. Šią knygą sudarė XVIII a. garsus LDK portretistas, Radvilų Nesvyžiaus dvaro dailininkas Hiršas Leibovičius. Šią portretų galeriją pradėjo kaupti Radvila Našlaitėlis, ją pildė jo įpėdiniai, galiausiai Radvila Žuvelė nusprendė išleisti knygos pavidalu. Šis albumas yra retenybė, nes iš viso buvo tik penkiasdešimt egzempliorių. Hiršas Leibovičius (???-po 1785) buvo vienas iš nedaugelio žydų kilmės dailininkų Lietuvoje ir dirbo provincijoje tik Radvilų aplinkoje. Jį kartu su tėvu iš Lenkijos į Nesvyžių pasikvietė Radvila Žuvelė, tuo metu ėjęs LDK etmono pareigas. Pakvietimas buvo su labai konkrečiu tikslu-išleisti šį albumą. Hiršos Leibovičiaus tėvo veikla vėliau nežinoma, o pats Hiršas Leibovičius dar kelis dešimtmečius iliustravo knygas.

Paminėjau tik keletą mano nuomone išskirtinių retų spausdinių. Jūsų dėmesiui-trumpas (12 min) reportažas iš portalo "15 min" apie šią parodą. 



Paroda veiks 2018 m. rugsėjo 13 d.-spalio 21 d. Galima įsigyti parodos katalogą. Bilieto kaina 3.00 eur (taikomos nuolaidos). Bilietas galioja visai Naujojo arsenalo ekspozicijai.

20181010_113328
Kūtvėla ir Vytautas Didysis. Skultp. V. Kašuba, 1939 m. 
Nuoširdžiai kviečiu aplankyti šias parodas!

Jūsų Kūtvėla 

1 comments:

rašė...

Ačiū už dėmesį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje vykstančiai parodai.
Tuo pačiu noriu pakviesti į ekskursijas. Ekskursijos visiems norintiems vyks šiandien, spalio 16 d., 15 val., ir kitą antradienį, spalio 23 d., 12 val. (norinčius dalyvauti ekskursijose prašome registruotis elektroniniu paštu agne.zemkajute@mab.lt, bet dar ir šiandien kelis norinčius galėtumėm priimti). Ryt, spalio 17 d., vyks paskaitą: http://www.mab.lt/lt/naujienos/2306 Prieš paskaitą (nuo 16:15) vestibiulyje lauks parodos rengėjos, kurios norintiems pristatys įdomiausius parodos eksponatus. Ir dar: jeigu šie ekskursijų laikai netinka, bet draugų ar kolegų grupė norėtų ne tik pamatyti parodą, bet ir daugiau išgirsti apie eksponatus, rašykit jau minėtu elektroniniu adresu - derinsim visiems tinkamą laiką.

P. S. Tikiuosi, kad tokie skelbimai komentaruose leistini?