Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Trečioji diena.

 

Trečioji diena Budapešte buvo skirta muziejams. Kaip tyčia, tą dieną lijo, todėl praleidau daug laiko po stogu. Iki atsidarant muziejams dar spėjau pasivaikščioti po rytinį Budapeštą bei sušlamšti labai skanią bandelę su špinatais ir sūriu. Turėjau mintį išgerti kavos garsiojoje „New York“ kavinėje, bet pasižiūrėjau vidun pro langus ir nepajutau noro užsukti. Lankytojai rymo prie kavos puodelių, nes visa kita kainuoja kosminius pinigus, net nepadorius Vengrijai.

Kūtvėla grožisi Budapešto liūtais.

Garsusis Budapešto tiltas.

Pyragėlis su sūriu ir špinatais.

Įėjimas į metro. 

Budapešto atlantai.

"New York" kavinė. Šalia jos- viešbutis.

"New York" kavinė ir viešbutis.

Budapešto gatvės menas.

Budapešto gatvės menas.

"Viešpats yra mano gabytojas, man nieko netrūksta". 

Nacionalinis istorijos muziejus gimė 1802 m., kai grafas Ferenc Széchényi (nerizikavau lietuvinti, Redakcija atsiprašo) padovanojo savo vertybių kolekciją tėvynei ir tautai. Jo pirmasis įnašas tapo pagrindu nacionalinei bibliotekai. Po kelių metų susikaupė ir nemaža kitokių vertybių kolekcija, todėl valstybė išpirko žemės sklypą muziejaus reikmėms. Kolekcijos augo iš įvairių donacijų ir įsigijimų. Dabartinis muziejaus pastatas, kaip nacionalinės reikšmės objektas, buvo pastatytas 1837-1847 m. Paskutinį kartą muziejus buvo renovuotas 2006 m. Man labiausiai patiko archeologinė dalis, kurioje pristatoma daug senovinių papuošalų. Didžioji salių dalis eksponatus pristato labai senoviškai, nėra jokių interaktyvių veiklų, po stiklu daugelyje vitrinų visiška prietema. Gerai, kad šis muziejus įtrauktas į Budapest Card, nes šiaip mokėti 3,500 HUF ( 9 EUR) už apsilankymą muziejuje Vengrijoje – tai jau reikia pasimatuoti temperatūrą. Laikinojoje parodoje buvo pristatomas Atila ir hunų periodas, bet nusprendžiau, kad ne mano tema.

Nacionalinis istorijos muziejus.

Lubos vestibiulyje.

Istorinės vertybės.

Istorinės vertybės.

Papuošalų kolekcija.

Buities skyrius.

Sovietų okupacijos ir teroro ekspozicija.

Viskas, kas liko iš Stalino letenos.

Vengrijos buitis sovietmečiu.

Archeologinė ekspozicija. 

Archeologinė ekspozicija.

Archeologinė ekspozicija.

Archeologinė ekspozicija.

Archeologinė ekspozicija.

Budapešte visur rasite garsiojo vengriško šakočio, bet vieta, kurią buvau nusižiūrėjusi, buvo uždaryta dėl rajone vykdytų filmavimo darbų. Internete pasiieškau variantų aplinkui ir randu labai fainą ir nebrangų. Čia paprastas šakotis kainuoja tik 1,800 HUF (apie 4,50 EUR), kai kitur kainos prasideda nuo 2200 HUF.

Vengriškas šakotis.

Budapešto architektūra.

Miesto ženklai.

Budapešto architektūra.

Troleibusu nuvažiuoju iki Taikomosios dailės muziejaus. Čia mane domino būtent El Greco darbai- jį įsimylėjau dar Madride. Labiausiai man šiame muziejuje patiko… liftai. Kitaip nei kituose muziejuose, jie čia tiesiog buvo. Muziejus atidarytas 1906 m. Jo lankymas įtrauktas į Budapest Card, o šiaip kainuoja 5,800 HUF (15 EUR – Jėzau Kristau, lipk nuo kryžiaus, daryk tvarką!). Labai nuvylė mane šis muziejus, nes El Greco salė turėjo visus septynis jo darbus, kitose salėse panašia gausa pasižymėjo kiti žinomi Europos menininkai. Visiškas liūdesys ir neviltis. Laikinojoje parodoje čia pristatoma terakotinė kinų armija, bet pagrindinė kolekcija taip neįkvėpė, kad ir į laikiną nesinorėjo.

Taikomosios dailės muziejus.

Taikomosios dailės muziejus.

Adomas ir Ieva.

Žymusis Juditos paveikslas. 

Man patiko apdaras.

Pieta. Įdomi Švč. Mergelės Marijos veido išraiška. 

Man patiko ši kompozicija.

Marija Magdalena. 

Pietauti nusprendžiau kitapus gatvės buvusiame bistro. Reikėjo gi paragauti bent viena guliašo variantą. Man teko guliašinė sriuba, kurios pagrindinis ingredientas buvo… morkos. Srebiu aš tą guliašą, akyse stovi mūsų šaltibarščiai, vos neapsiblioviau. Laimei, kad metro už kampo, parnešiau gedulą į savo hostelio gultą. Reikalus kiek pataisė hostelyje suorganizuotas vyno degustacijos vakaras. Nemokamai!

Garsusis vengriškas guliašas.

Vyno degustacija.

Užbėgu į nedidelį supermarketą, pasiimu jogurto, bulkučių, gazuotų gėrimų, tuo pačiu įsimetu garsiųjų paprikos prieskonių. Prieskonių galima įsigyti ir suvenyrinėse parduotuvėse, bet žymiai brangiau. Užrašams ant prieskonių skaityti pasijungiu kamerą su Google Translate- labai naudingas dalykas, nes pardavėjai čia nekalba angliškai. Tuo pačiu pasiimu Šio Bei To vėlyvai vakarienei, vėl iš greito maisto restorano. Jie Budapešte man pasirodė populiaresni už tradicinio maisto virtuvę siūlančius restoranus.

Ir vėl rami naktis Budapešte. 

Laukite tęsinio.