2025 m. sausio 20 d., pirmadienis

Paryžius- šventė, kuri visada su tavimi. I dalis.

Man katastrofiškai negalima leisti naudotis internetais vėlyvais vakarais, nes lengvai pasiduodu pigių skrydžių reklamoms ir tampu jų siūlomų kelionių auka. Pirmą kartą lankiausi Paryžiuje kai buvau studentė ir man kelionę į Paryžių autobusu su „Novaturu“ padovanojo seneliai už gerai išlaikytus egzaminus. Tada dar gyvenome prie lito ir keliauti savarankiškai nebuvo įprasta. Visi keliaudavo su agentūromis, o į savarankiškus keliautojus būdavo žiūrima atsargiai, kaip į laukinius avantiūristus ir neaiškios reputacijos nuotykių ieškotojus, nuo kurių reikia laikytis kuo toliau. Prisimenu, tos pirmos kelionės metu gyvenome viešbutyje Montmartre ir rajonas jau tada garsėjo savo palaidumu, vakarais į gatves išeidavo įdomiai apsirėdžiusios nesunkaus elgesio damos. Litus ir į juos iškeistus eurus, kad nepavogtų, tada moterys nešiojomės pačioje saugiausioje vietoje -triusikėliuose. Antrą kartą Paryžiuje buvau jau prie euro, kai su tuo pačiu „Novaturu“ (čia galėtų būti jų apmokėta reklama) keliavau po Luaros slėnio pilis. Tada mūsų viešbutis buvo tokiame rajone, kad net nesiekė turistinis žemėlapis ir aš pasiklydau. Tą dieną aš atsiskyriau nuo grupės ir vykdžiau savo asmeninę turistinę programą, už ką mane aprėkė mūsų gidė, nors jai buvau iš anksto pasisakiusi, kad kartu su grupe niekur neisiu, nes esu buvusi visose vietose kur jie eis. Teisybės dėlei, kelionės pabaigoje vertinant gidės darbą anketose visas autobusas skyrė jai žemus balus, už ką ji labai pyko. Bet Dievas trejybę myli, todėl aš ir vėl Paryžiuje.


20241209_125631
Kūtvėla ir vėl Paryžiuje.


Mūsų greičiausiai Baltijos šalyje auganti ekonomika nepajėgi paleisti naktinius autobusus sostinėje, todėl į oro uostą važiuoju taksi. Skrydį vykdė Wizzair oro linijos. Jų klientų aptarnavimas man labiau patinka už Ryanair, bet Ryanair niekada neprašo matuoti mažo rankinio bagažo, o Wizzair labai dažnai tai daro. Vilniaus oro uoste daliai mūsų keleivių teko grūsti kuprines į nemokamo rankinio bagažo išmatavimus atitinkantį gardelį. Aš praslinkau nepaliesta, nors širdelė drebėjo. Dar vakare išmatavau savo kuprinę su siuvimo „centimetru“ ir ji tikrai leistino dydžio, bet argi su tais biurokratais pakariausi? Niekas nebuvo išsipirkę prioritetinio įlaipinimo, o laukimo eilėje laikas žymiai trumpesnis nei Ryanair. Skrydis buvo labai ankstyvas, bet sėdžiu viena eilėje netoli pustuščio lėktuvo uodegos tualeto, todėl susirangau ir nusnaudžiu, kaip ir draugiškai pasiknarkdamas visas lėktuvas. Leidžiamės liūdnos reputacijos Paryžiaus Beauvois oro uoste, kuris net nėra Paryžiuje. Liūdną reputaciją šiai vietai suteikia šūsnys neigiamų atsiliepimų iš keleivių, kurie nėra matę blogo gyvenimo ir reikalauja aptarnavimo su šampanu, kai turi biudžetą tik limonadui.



Leidžiamės 15 min anksčiau laiko ir gražiai einame link pervežimo į Paryžių. Beauvois oro uostas mažas, toks angaras su keliais įlaipinimo vartais. Autobuso į Paryžių grafikas priderintas prie skrydžių, bet paslaugos teikimas dar neprasidėjęs. Mūsų lėktuvas šiandien atvyko pirmas, bet po truputį eilė prie pervežimo nusidriekia pakankamai įspūdinga. Bilietus į šį autobusą galima įsigyti internetu iš anksto, vietoje bilietų kasoje arba bilietų automate. Kažkur 7.30 val pradeda tikrinti mūsų bilietus ir pirmuoju autobusu išvykstame labai operatyviai 7.45 val. Kai mes pajudame, pradeda leisti keleivius į antrą autobusą. Iš karto noriu pasakyti, kad pervežimo į Paryžių bilietas galioja visą dieną nepaisant pasirenkamo laiko pirkimo metu ir kas pirmesnis eilėje, tas gudresnis...ir greitesnis, ir vietą sėdėti geresnę užsiima. Paryžių pasiekiame po 2 val, nes gerokai stringame eismo kamščiuose, kaip prakeikti stovime prie absoliučiai visų raudonų šviesoforų (įtariu kenkėją vairuotoją tai darant tyčia) ir dar prancūzai tiesiog nesveikai myli žiedines sankryžas.


Autobusas mus išleidžia prie Saint Denis Universite sustojimo. Iš čia toliau vykstama Paryžiaus visuomeniniu transportu. Mano genialus planas įsigyti visuomeninio transporto bilietus programėle telefonu žlugo kaip Napoleonas prie Waterlo, nes Paryžiaus visuomeninio transporto bilietų platintojas blokavo mano IPS adresą tiek Vilniuje, tiek Paryžiuje. Esu skaičiusi labai įvairių atsiliepimų apie tai, kaip kam sekasi įsigyti tuos bilietus telefone. Ponas Makronas galėtų ne skambinėti į maskvą, o paskambinti geram IT specialistui, visiems būtų daugiau naudos. Mane domino galimybė įsigyti bilietus iš anksto telefonu, nes norėjau aplenkti baisines eiles prie bilietų kasų ir bilietų automatų, nes, pavyzdžiui, už mūsų jau trečias autobusas iš oro uosto parkuojasi. Laimei, esu tik su kuprine, todėl ne tokia grudri, kiek tokia greita, taigi bandau įsigyti plastikinę Navigo Pass kortelę iš kasos. Ten sėdintis kasininkas nelabai supranta ir muša man kitokias sumas į kasą, tai stabdau jo progresą ir reikalauju savo teisių. Labai padeda, kad dariau namų darbus ir žinau kainas, todėl bet koks nukrypimas sumose iškart skambina pavojaus varpais. Įsigyju Navigo Pass kortelę (2 EUR) ir 1-2 zonų bilietą dienai (8.65 EUR). Terminuotas bilietas čia galioja ne parą nuo pažymėjimo, o iki 24 val nakties tą dieną, kai pažymėtas. Be to, bilietą reikia žymėti kas kartą važiuojant, nepaisant to, kad jis galioja parą laiko. Bilietų kontrolieriai skiria baudas tiems, kas turi galiojančius bilietus, bet jų nežymi. Keista? Sveiki atvykę į Paryžių.


Vilniuje nėra metro, todėl aš visada kaifuoju važiuodama metro ten, kur jis yra. Paryžiaus visuomeninis transportas puikiai integruotas ir nebrangus, palyginus su traukinių kursavimo dažnumu ir greičiu. Tiesioginiu metro dabar važiuoju iki savo stotelės Garibaldi ir iš ten pėsčia einu apie 10 min iki viešbučio Ibis Budget Paris Porte de Montmartre. Nakvynės kaina man buvo svarbi, bet ne mažiau svarbu buvo įregistracijos laikas. Mano nusižiūrėtas nebrangus hostelis net durų neatidaro iki 15.30 val., o Ibis viešbutis jau leidžia į kambarius nuo 12.00 val. Aš atvykstu žymiai anksčiau, bet jiems galima palikti daiktus saugoti ir grįžti vakare. Man pasiseka, nes už 10 EUR priemoką leidžia įsiregistruoti anksčiau. Čia labai įdomi tvarka, kai vietoje raktų yra šešių skaičių durų spynos kodas. Kambarys kuklus, bet lova perklota švariai, dušas tvarkingas, wi-fi veikia. Išsipakuoju, nusiprausiu karštame duše ir susiorganizuoju rankinę dienos išvykai. Man buvo labai svarbu, kad rankinė būtų gerai užsegama ir ten nagų neįkištų kokia vagilka, kuriomis Paryžius garsėja labiau negu bagetėmis.


20241209_094755
Vaizdas pro viešbučio langą. Paryžius gali būti ir toks. 

20241209_095603
Mano viešbučio kambarys. Kuklu, bet švaru.


20241209_103514
Paryžiaus metro. 


Naudojuosi proga pareklamuoti kelioninę rankinę, kurią turiu tiek metų, kiek save jauną prisimenu: Bags and More, rankinės modelis Katana(čia nėra apmokėta reklama), telpa mažas lietsargis. Apsiginklavusi šia Katana (linkėjimai otakams, kam reikia-tas suprato) šoku į metro ir važiuoju iki Saint Denis bazilikos. Išlindus iš požemių kiek paklaidžioju, nes bazilikos prieigas dengia įrenginėjamas kalėdinis miestelis.


20241209_110042
Saint Denis bazilika.


Saint Denis bazilika dar vadinama Prancūzijos gotikinių bažnyčių motina. Nuo karaliaus Dagoberto mirties 639 m. iki XIX a. čia buvo palaidoti 43 karaliai ir 32 karalienės. Jos dvi prabangios, daugiau nei 12 metrų skersmens rožės, buvo Paryžiaus Dievo Motinos katedros rožių pavyzdys. Karališkoji amžino poilsio vieta buvo išniekinta XVIII a. Prancūzijos Didžiosios Revoliucijos metu. Vienuoliai buvo priversti palikti savo pastatus, o kariaujanti Prancūzija 1793 m. taip pritrūko švino kulkoms, kad ne tik nulupo švininį bažnyčios stogą, bet ir išvertė karališkuosius palaikus iš švininių karstų- valdovus gausiai sukrovė į du bendrus kapus senosiose kapinėse į šiaurę nuo bažnyčios. Nekropolio sunaikinimas buvo sankcionuotas revoliucinės administracijos metais kaip anti-rojalistinis protestas, bet, laimei, buvo leista išsaugoti dalį antkapių kaip muziejinius eksponatus. Nei Liudvikas XVI, nei Marija Antuanetė nespėjo atgulti šalia Burbonų protėvių šioje bazilikoje, juos po egzekucijos palaidojo bendrame kape prie kitos bažnyčios. Napoleonas I nusprendė baziliką atkurti ir pats vieną dieną čia atgulti. Na, istorija pasisuko taip, kad atgulė jis kitur. Pomirtinis paminklas Liudvikui XVI ir Marijai Antuanetei buvo užsakytas imperatorienės Žozefinos iniciatyva 1806 m. Netrukus imperija žlugo ir veidmainis, silpnavalis manipuliatorius Liudvikas XVIII, taip nekantriai laukęs savo Dievo pateptų valdyti giminaičių mirties ir kenkęs jiems visur kur galėjęs (mano nuomone, pats ir privedęs juos prie giljotinos, tik bijau teigti, kad ne iš kvailumo, o iš piktų paskatų, bet kas ten žino, karūna duoda žmogui per smegenis), liepė ieškoti savo nelaimingų giminaičių palaikų ir perlaidoti juos bazilikos kriptoje. Kaip galite suprasti, tai buvo iššūkis duobkasiams, nes palaikai ne tik buvo netvarkingai suversti bendrame kape, į kurį kasdien papildomai suversdavo teroro metu giljotinuotus kitų nelaimingųjų kūnus, bet ir apipilti kalkėmis. Marijos Antuanetės palaikus pavyko identifikuoti iš keliaraiščio skuto- tai viskas, kas liko iš Madam Deficit.



20241209_111851
Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė.


20241209_111911
Marija Antuanetė.


20241209_112055
Saint Denis bazilika, Paryžius.


20241209_110641
Burbonų palaikų kripta. Marijos Antuanetės palaikai- kairys antkapis antroje eilėje.


Pats bazilikos lankymas nemokamas, yra tik saugumo patikra prie įėjimo. Mokėti reikės už apsilankymą muziejinėje dalyje, kur yra karališkoji kripta ir nekropolio liekanos. Čia labai neturistinė vieta, vaikšto galbūt dešimt turistų ir viena mokinukų grupė su mokytojomis. Aš turėjau įsigijusi bilietą internetu iš anksto, nors be reikalo stresavau- masiniam turizmui ši vieta visiškai neįdomi. Man labai patiko paminklai Liudvikui XVI ir Marijai Antuanetei, Liudvikui XII ir Onai iš Bretanės bei Henrikui II ir Kotrynai de Mediči.


20241209_110218
Saint Denis bazilika.


20241209_110242
Saint Denis bazilika.


20241209_110425
Saint Denis bazilikos rozetė.


20241209_111018
Karališkasis nekropolis.


20241209_111035
Antkapinio paminklo fragmentas.


20241209_111356
Juodas ir baltas marmuras kontrastuoja.


20241209_111649
Karališkasis nekropolis.


20241209_112341
Karališkasis nekropolis.


Esu didelė Marijos Antuanetės gerbėja, bet ją žino bet kuris labiau išsilavinęs asmuo, todėl šiandien norėčiau papasakoti apie kitą ne mažiau spalvingą karalienę- Oną iš Bretanės (1477-1514).


Bretanės kunigaikštis stengėsi atmušti Prancūzijos karaliaus bandymus užimti Bretanę ir įtraukti jos žemes į Prancūzijos teritoriją. Jam ne kaip sekėsi tai daryti ir jis buvo priverstas sutikti, kad jo dukterų santuokas turės patvirtinti Prancūzijos karalius, taip užkirsdamas kelią žemių „nutekėjimui“ iš Prancūzijos karūnos interesų zonos. Ona tapo Bretanės kunigaikštiene po tėvo mirties ir tolimesnis krašto likimas labai priklausė nuo jos santuokos. Iš desperacijos, ji ištekėjo už Maksimilijano Austro, santuoka buvo sudaryta „proxy“, t. y. per tarpininkus. Prancūzijos karalius Karolis VIII išsigando Bretanės prijungimo prie austrų valdų ir užpuolė Bretanę. Onos ir Maksimilijano santuoka buvo nutraukta ir Ona buvo ištekinta už Karolio VIII, taip pradedant Bretanės integraciją su Prancūzijos karūna. Karalius mirė po septynerių metų, bet santuoka buvo bevaikė, todėl Ona, remiantis santuokine sutartimi, buvo ištekinta už sostą paveldėjusio pusbrolio Liudviko XII. Tam, kad šis galėtų vesti, Popiežius turėjo anuliuoti jo ankstesnę santuoką. Naujoji vedybinė sutartis numatė, kad Bretanė atiteks valdyti jų antrajam sūnui arba vyriausiajai dukteriai, o nesant palikuonių- Onos artimiausiems giminaičiams, Bretanė taipogi išlaikys ypatingas privilegijas. Ona iš Bretanės buvo žinoma meno globėja, jos užsakyta maldaknygė ir po šiai dienai yra vienas gražiausių Prancūzijos rankraščių. Jos dvare buvo pirmą kartą įvestas freilinos institutas. Ona, vis dar tikinti galinti atmušti godžias prancūziškas letenėles nuo Bretanės, vėl atsigręžė į austrus ir sužadėjo savo dukterį Klod su būsimuoju imperatoriumi Karoliu V, pažadėdama gausias valdas kraičio, ne tik Bretanę, bet ir Burgundiją. Šios nepopuliaros sužadėtuvės buvo nutrauktos ir Klod buvo sužadėta su būsimuoju Pranciškumi I. Po motinos mirties paveldėjusi Bretanę, Klod ištekėjo po keturių mėnesių ir po metų Pranciškus I buvo karūnuotas. Bretanė tapo nedaloma Prancūzijos dalimi. Ona iš Bretanės iki šiol yra gerbiama kaip bretonų identiteto simbolis.


Pasakojimą apie Saint Denis baziliką pabaigsiu citata iš Evangelijos pagal Joną virš vienos iš laidojimo kriptų: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.”


Vietinėje kepyklėlėje atsigaunu prie kavos puodelio su „horokrusu“ (tobiš, kruasanu). Reikia pasakyti, kad kava Paryžiuje tiesiog bjauri. Iš pradžių maniau, kad tiesiog esu baisi snobė boba, bet ne, internetai mirga marga nuo pasibaisėjimo prancūziška kavos nekultūra. Garsieji prancūziški konditerijos gaminiai irgi nepalieka įspūdžio. Manau, kad Lietuvoje turime tikrai aukštos kokybės konditerinių gaminių ir Prancūzijos kulinarinis paveldas ima blankti. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad šių metų The World Cheese Awards rinkimuose Prancūzija net nepateko į top 14 laureatų.


20241209_113237
Kruasanų rojus.


Turiu laiko iki kito muziejaus rezervacijos, tai kaipgi neužmesti akies į Paryžiaus simbolį Dievo Motinos katedrą, kuri po kruopštaus restauravimo vėl atveria duris maldininkams ir turistams? Katedra ir prieš gaisrą buvo didelis traukos centras, o dabar vėl ims plaukti visas pasaulis, todėl pristatyta rezervacijos sistema gauti nemokamą bilietą apsilankyti. Kol kas Paryžiuje bažnyčių lankymas nemokamas, bet dabartinė administracija lygtais linksta imti bent po 5 eurus iš turistų. Man nepavyko gauti nemokamo bilieto į Dievo Motinos katedrą, deja. Pasigrožėjau fasadu, pasifotografavau iki soties ir papietavau itališkame bistro netoliese. Vieta labai turistinė, todėl kainos kiek užkeltos, bet neturiu nei laiko, nei noro ieškotis ko nors 10 eurų pigiau ir 10 kilometrų toliau.


20241209_123952
Perėjimas iš metro į miesto traukinius.



20241209_125526
Pirmas žvilgsnis į Notrdam katedrą.


20241209_140713
Kūtvėla Paryžiuje.



Turiu pusantros valandos laiko, todėl iki Jacquemart- Andre muziejaus einu pėsčiomis. Laikas sparčiai senka, nes Paryžius toks gražus, kad kas du žingsniai stoju pavėpsoti. Matau, kad nebespėsiu savo rezervacijai, todėl dairausi artimiausio metro. Mano pirminis planas buvo tiesiog pamatyti patį Paryžių, pasivaikščioti bulvarais, pasižiūrėti į žmones… Ir čia pasisveikino Borghese galerija iš Romos. Jacquemart- Andre muziejus atvėrė duris lankytojams po metų pertraukos renovacijai ir pristatė Borghese galerijos šedevrus: Caravaggio, Rubens, Botticelli, Raphael, Titian, Veronese, Antonello da Messina, Bernini… Apie pačią Borghese galeriją Romoje esu skaičiusi labai blogų atsiliepimų, neva, „ši galerija orgijos viešnamyje nesuorganizuotų“. Nesu tikra, ar organizuoti orgijas viešnamyje yra meno kuratorių kompetencijoje, bet ši Romos galerija dabar uždaryta renovacijai, todėl vertingos kolekcijos skolinamos kitiems muziejams. Roma šiemet man nepasiekiama, todėl pulte puoliau rezervuotis bilietą šiai parodai Paryžiuje.


20241209_125853
Senos upės pakrantė.


20241209_142201
Turistinis laivukas. Irgi atidedu kitam kartui. 


20241209_143009
Vienas iš tiltų per Senos upę.


20241209_143044
Geriamo vandens fontanas Paryžiuje. 


20241209_144653
Kūtvėla prie Luvro. 


20241209_144838
Paryžius.


20241209_144911
Luvro piramidė.


20241209_145424
Gotham City, anyone? 


20241209_142102
Turistinis autobusas Paryžiuje.


Beieškodama muziejaus, atrandu pašto skyrių. Išsiunčiu atviruką katukui Fricui į Rokiškį. Mane nustebino labai modernūs savitarnos aparatai. Pasirenku anglų kalbą, iš meniu išsirenku paslaugą, pasveriu atviruką, sumoku kortele ir gaunu lipduką-pašto ženklą. Visas procesas truko gal tris minutes.


20241209_151223
Pašto savitarna.


20241209_151427
Lapkritis Paryžiuje.


Villa Borghese Pinciana, kurije dabar įsikūrusi Borghese galerija, buvo pastatyta 1607-1616 m. popiežiaus sūnėno kardinolo Scipione Borghese užsakymu būtent jo sukauptoms meno kolekcijoms saugoti. Kardinolas pasižymėjo puikiu meno skoniu, dideliu smalsumu ir gera uosle išskirtiniams meno darbams, tik ne visi jo įsigyti kūriniai kolekcijoje atsirado legaliai. Garantuoju, paskutiniu faktu popiežiaus sūnėnui akių niekas nebadė. Testamentu jo sukauptos meno vertybės buvo perduodamos iš kartos į kartą ir nebuvo išdalintos beveik du šimtus metų, o Borghese giminė vertybes vis pagausindavo. Vienas žinomų nusižengimų testatoriaus valiai įvyko XIX a., kai kunigaikštis Camille Borghese padovanojo keletą šimtų antikinių skulptūrų savo švogeriui Napolenui Bonapartui, nes buvo vedęs Napoleono seserį Pauliną Bonaparte. Santuoka buvo išskirtinai politinė, abudu sutuoktiniai sutartinai uoliai švaistė pinigus ir „vaikščiojo į kairę“. Borghese giminė pardavė muziejų Italijos senatui 1902 m.


20241209_153509
Laukiame savo eilės į muziejų.


Prie muziejaus driekiasi dvi eilės: vienoje laukia jau bilietus turintys lankytojai, kitoje- be bilietų. Lankymas bilietus turintiems asmenims organizuojamas kas 15 min intervalu, bet tik 3-4 žmonės be bilietų praleidžiami iki kasos. Nors muziejaus oficialioje internetinėje svetainėje skelbiama, kad galima užeiti pusvalandžiu anksčiau nei rezervuotas laikas, bet apsauga šiandien griežta ir priekabi. Iš karto reikia pasakyti, kad rezervacijos laikas ant bilieto Paryžiuje yra laikas, kada eilė pajudės link saugumo patikros, o ne paties muziejaus lankymas- reikės atidaryti rankines, pereiti metalo detektorius, palikti didesnių gabaritų bagažą rakinamose spintelėse… Taip kad užmeskite apie 30 min laiko atsargos planuodami lankytinus objektus Paryžiuje.


20241209_160327
Nuolatinė kolekcija. Jean Marc Nattier, markizės d'Antin portretas. 


20241209_160606
Kapitelio puošyba.


20241209_160740
Nuolatinė kolekcija.


20241209_161330
Borghese kolekcija.


20241209_161642
Borghese kolekcija.


20241209_162014
Borghese kolekcija.


20241209_162052
Borghese kolekcija.


20241209_162517
Nuolatinė kolekcija.


20241209_162606
Nuolatinė kolekcija. Louise-Elisabeth Vigee-Lebrun, kunigaikštienės Katerinos Skavronskajos portretas. Kunigaikštienės vyras buvo Rusijos pasiuntinys Neapolyje, kur dailininkė pabėgo nuo revoliucijos. 

XIX a. Napoleonas III užsakė didžiulį Paryžiaus perstatymą. Šiam įspūdingam projektui vadovavo Senos prefektas Georges Eugene Haussmann. Projektas siekė pertvarkyti nesveiką, nesaugų, sausakimšą miestą. Pertvarka truko septyniolika metų ir Haussmannas galiausiai buvo nenoromis atleistas, nes paryžiečiams galiausiai trūko kantrybė. Dabar, kai Vilniuje vyksta tiek statybų ir siaurinamos gatvės, aš užjaučiu prancūzus, kurie tai kentė visus septyniolika metų. Nepaisant kritikos, Haussmann projektai visgi buvo įgyvendinti. Iš tokių žinomesnių noriu paminėti tris geležinkelio stotis, centrinį turgų (Hales), Garnier operą, mokyklas ir ligonines, Luvro muziejaus sparną. XIX a.pab. Edouard Andre su žmona Nelie Jacquemart kaip tik ir pasistatė šį namą. Pora susipažino, kai Edouard pasamdė Nelie nutapyti jo portretą. Pora buvo aistringi meno kolekcionieriai. Nelie pergyveno savo vyrą ir paveldėjo sukauptas menines vertybes nepaisant velionio vyro giminaičių bandymų prisiteisti dalį turto. Mirdama Nelie Jasquemart-Andre testamentu paliko sukauptas meno kolekcijas Institut de France su sąlyga, kad jos bus prieinamos plačiajai visuomenei. Muziejaus pastatas nedidelis, nes jis buvo statomas kaip gyvenamasis namas. Lankytojų daug, ypač Borghese galerijos salėse. Informacija pateikiama tik prancūzų kalba. Kuo toliau, tuo keliauti Europos centre darosi vis nepatogiau, nes visur eilės, grūstis ir brangu.


Internete radau net kelias vietas, iš kur geriausiai matosi Eifelio bokštas. Daugiausia liaupsių sulaukia Trocadero apžvalgos aikštelė šalia to paties pavadinimo metro sustojimo. Rekomendacija labai pasiteisina, nes atsiveriantis vaizdas tiesiog pribloškia. Žmonių nemažai, labai daug šeimų su mažais vaikais iš Indijos. Šalimais sukasi vietiniai verslininkai, siūlantys įsigyti Eifelio bokšto modelius („1 euro bling bling!“). Tačiau jiems geriau sekasi pardavinėti kitą paklausią prekę- skėčius, nes dangus ima kiurti ir nepanašu, kad lietus liausis greitu metu. Pasidarau porą nuotraukų ir neriu atgal į metro.


20241209_170814
Paryžiaus metro yra tokios naudingos nuorodos.


20241209_171007
Paryžiaus simbolis. 


20241209_171037
Kūtvėla ir Eifelio bokštas.


20241209_171302
Eifelio bokštas naktį.


Pakeliui užsuku į beveik nieko nebeturinčią kepyklėlę, kur pasiimu bene paskutinius kruasanus. Viešbutyje atsigaunu karštame duše, išsitepu degančius padus vėsinančiu tepalu. Dar susiplanuoju kitą dieną ir atiduodu Dievui dūšią iki kito ryto.


Laukite tęsinio.


Komentarų nėra: