Man katastrofiškai negalima leisti naudotis
internetais vėlyvais vakarais, nes lengvai pasiduodu pigių skrydžių
reklamoms ir tampu jų siūlomų kelionių
auka. Pirmą kartą lankiausi
Paryžiuje kai buvau studentė ir man
kelionę į Paryžių
autobusu su „Novaturu“ padovanojo seneliai už gerai išlaikytus
egzaminus. Tada dar gyvenome prie lito ir
keliauti savarankiškai nebuvo įprasta. Visi keliaudavo su
agentūromis, o į savarankiškus keliautojus būdavo žiūrima
atsargiai, kaip į laukinius avantiūristus ir
neaiškios reputacijos nuotykių ieškotojus, nuo kurių reikia
laikytis kuo toliau. Prisimenu, tos
pirmos kelionės metu gyvenome viešbutyje
Montmartre ir rajonas jau tada garsėjo savo palaidumu,
vakarais į gatves išeidavo įdomiai apsirėdžiusios nesunkaus
elgesio damos. Litus ir į juos
iškeistus eurus, kad nepavogtų, tada moterys nešiojomės pačioje
saugiausioje vietoje -triusikėliuose.
Antrą kartą Paryžiuje buvau jau prie euro, kai su tuo pačiu
„Novaturu“ (čia galėtų būti jų apmokėta reklama) keliavau
po Luaros slėnio
pilis. Tada mūsų viešbutis buvo tokiame rajone, kad net nesiekė
turistinis žemėlapis ir aš pasiklydau.
Tą dieną aš
atsiskyriau nuo grupės ir vykdžiau savo asmeninę
turistinę programą, už ką mane aprėkė
mūsų gidė, nors jai buvau iš anksto pasisakiusi, kad kartu su
grupe niekur neisiu, nes
esu buvusi visose vietose kur jie eis.
Teisybės dėlei, kelionės pabaigoje vertinant gidės darbą
anketose visas autobusas skyrė jai žemus balus, už ką ji labai
pyko. Bet Dievas trejybę myli, todėl aš ir vėl Paryžiuje.
 |
Kūtvėla ir vėl Paryžiuje. |
Mūsų
greičiausiai Baltijos šalyje auganti ekonomika nepajėgi paleisti
naktinius autobusus sostinėje, todėl į oro uostą važiuoju taksi.
Skrydį vykdė
Wizzair oro linijos. Jų klientų aptarnavimas
man labiau patinka už Ryanair, bet Ryanair niekada neprašo matuoti
mažo rankinio bagažo, o Wizzair labai dažnai tai daro. Vilniaus
oro uoste daliai mūsų keleivių teko
grūsti kuprines į nemokamo rankinio bagažo išmatavimus
atitinkantį gardelį. Aš praslinkau nepaliesta, nors širdelė
drebėjo. Dar vakare išmatavau savo kuprinę su siuvimo
„centimetru“ ir ji tikrai leistino
dydžio, bet argi su tais biurokratais pakariausi? Niekas nebuvo
išsipirkę prioritetinio įlaipinimo, o
laukimo eilėje laikas žymiai trumpesnis nei Ryanair.
Skrydis buvo labai ankstyvas, bet sėdžiu viena eilėje netoli
pustuščio lėktuvo
uodegos tualeto, todėl susirangau ir nusnaudžiu, kaip ir draugiškai
pasiknarkdamas visas lėktuvas. Leidžiamės
liūdnos reputacijos Paryžiaus Beauvois oro uoste, kuris net nėra
Paryžiuje. Liūdną reputaciją šiai vietai suteikia šūsnys
neigiamų atsiliepimų iš keleivių, kurie nėra matę blogo
gyvenimo ir reikalauja aptarnavimo su
šampanu, kai turi biudžetą tik limonadui.
Leidžiamės
15 min anksčiau laiko ir gražiai einame link pervežimo į Paryžių.
Beauvois oro uostas mažas, toks angaras su keliais įlaipinimo
vartais. Autobuso į Paryžių grafikas priderintas prie skrydžių,
bet paslaugos teikimas dar neprasidėjęs. Mūsų lėktuvas šiandien
atvyko pirmas, bet po truputį eilė prie pervežimo nusidriekia
pakankamai įspūdinga. Bilietus į šį autobusą galima įsigyti
internetu iš anksto, vietoje bilietų kasoje arba bilietų automate.
Kažkur 7.30 val pradeda tikrinti mūsų bilietus ir pirmuoju
autobusu išvykstame labai operatyviai 7.45 val. Kai mes pajudame,
pradeda leisti keleivius į antrą autobusą. Iš karto noriu
pasakyti, kad pervežimo į Paryžių bilietas galioja visą dieną
nepaisant pasirenkamo laiko pirkimo metu ir kas pirmesnis eilėje,
tas gudresnis...ir greitesnis, ir vietą sėdėti geresnę užsiima.
Paryžių pasiekiame po 2 val, nes gerokai stringame eismo
kamščiuose, kaip prakeikti stovime prie absoliučiai visų raudonų
šviesoforų (įtariu kenkėją vairuotoją tai darant tyčia) ir dar
prancūzai tiesiog nesveikai myli žiedines sankryžas.
Autobusas
mus išleidžia prie Saint Denis
Universite sustojimo. Iš čia toliau vykstama Paryžiaus
visuomeniniu transportu. Mano genialus
planas įsigyti visuomeninio transporto bilietus programėle telefonu
žlugo kaip Napoleonas prie Waterlo,
nes Paryžiaus visuomeninio transporto bilietų platintojas blokavo
mano IPS adresą tiek Vilniuje, tiek Paryžiuje. Esu skaičiusi labai
įvairių atsiliepimų apie tai, kaip kam sekasi įsigyti tuos
bilietus telefone. Ponas Makronas galėtų ne skambinėti į maskvą,
o paskambinti geram IT specialistui, visiems būtų daugiau naudos.
Mane domino galimybė įsigyti bilietus iš
anksto telefonu, nes norėjau aplenkti
baisines eiles prie bilietų kasų ir bilietų
automatų, nes, pavyzdžiui,
už mūsų jau trečias autobusas iš oro
uosto parkuojasi. Laimei, esu tik su kuprine, todėl ne tokia grudri,
kiek tokia greita, taigi bandau įsigyti plastikinę Navigo Pass
kortelę iš kasos. Ten sėdintis kasininkas nelabai supranta ir muša
man kitokias sumas į kasą, tai stabdau jo progresą ir reikalauju
savo teisių. Labai padeda, kad dariau namų darbus ir žinau kainas,
todėl bet koks nukrypimas sumose iškart skambina pavojaus varpais.
Įsigyju Navigo Pass kortelę (2 EUR)
ir 1-2 zonų bilietą dienai (8.65 EUR).
Terminuotas bilietas čia galioja ne parą nuo pažymėjimo, o iki 24
val nakties tą dieną, kai pažymėtas. Be to, bilietą reikia
žymėti kas kartą važiuojant, nepaisant to, kad jis galioja parą
laiko. Bilietų kontrolieriai skiria baudas tiems, kas turi
galiojančius bilietus, bet jų nežymi. Keista? Sveiki atvykę į
Paryžių.
Vilniuje
nėra metro, todėl aš visada kaifuoju važiuodama metro ten, kur
jis yra. Paryžiaus visuomeninis transportas puikiai integruotas ir
nebrangus, palyginus su traukinių
kursavimo dažnumu ir greičiu. Tiesioginiu
metro dabar važiuoju
iki savo stotelės Garibaldi ir iš ten pėsčia einu apie 10 min iki
viešbučio Ibis Budget Paris Porte
de Montmartre. Nakvynės kaina man
buvo svarbi, bet ne mažiau svarbu buvo įregistracijos
laikas. Mano nusižiūrėtas nebrangus hostelis net durų neatidaro
iki 15.30 val., o Ibis viešbutis jau leidžia į kambarius nuo 12.00
val. Aš atvykstu žymiai
anksčiau, bet jiems galima palikti daiktus saugoti ir grįžti
vakare. Man pasiseka, nes už 10 EUR
priemoką leidžia įsiregistruoti
anksčiau. Čia labai įdomi tvarka, kai vietoje raktų yra šešių
skaičių durų spynos kodas. Kambarys kuklus, bet lova perklota
švariai, dušas tvarkingas, wi-fi veikia. Išsipakuoju, nusiprausiu
karštame duše ir susiorganizuoju rankinę dienos išvykai. Man buvo
labai svarbu, kad rankinė būtų gerai užsegama ir ten nagų
neįkištų kokia vagilka, kuriomis Paryžius garsėja labiau negu
bagetėmis.
 |
Vaizdas pro viešbučio langą. Paryžius gali būti ir toks.
|
 |
Mano viešbučio kambarys. Kuklu, bet švaru.
|
 |
Paryžiaus metro. |
Naudojuosi
proga pareklamuoti kelioninę rankinę, kurią turiu tiek metų, kiek
save jauną prisimenu: Bags and More, rankinės modelis Katana(čia nėra apmokėta reklama), telpa mažas lietsargis. Apsiginklavusi
šia Katana (linkėjimai otakams, kam reikia-tas suprato) šoku į
metro ir važiuoju iki Saint Denis bazilikos. Išlindus iš požemių
kiek paklaidžioju, nes bazilikos prieigas dengia įrenginėjamas
kalėdinis miestelis.
 |
Saint Denis bazilika. |
Saint
Denis bazilika dar vadinama Prancūzijos gotikinių bažnyčių
motina. Nuo karaliaus Dagoberto mirties 639
m. iki XIX a. čia buvo
palaidoti 43 karaliai ir
32 karalienės. Jos
dvi prabangios, daugiau nei 12 metrų skersmens rožės, buvo
Paryžiaus Dievo Motinos katedros rožių
pavyzdys. Karališkoji amžino poilsio
vieta buvo išniekinta XVIII a. Prancūzijos
Didžiosios Revoliucijos metu.
Vienuoliai buvo priversti palikti savo pastatus, o kariaujanti
Prancūzija 1793 m. taip pritrūko švino kulkoms, kad ne tik nulupo
švininį bažnyčios stogą, bet ir išvertė karališkuosius
palaikus iš švininių karstų- valdovus
gausiai sukrovė į du bendrus kapus
senosiose kapinėse į šiaurę nuo bažnyčios. Nekropolio
sunaikinimas buvo sankcionuotas revoliucinės administracijos metais
kaip anti-rojalistinis protestas, bet, laimei, buvo leista išsaugoti
dalį antkapių kaip muziejinius eksponatus. Nei Liudvikas XVI, nei
Marija Antuanetė nespėjo atgulti šalia Burbonų protėvių šioje
bazilikoje, juos po egzekucijos palaidojo
bendrame kape prie kitos bažnyčios.
Napoleonas I nusprendė baziliką atkurti ir pats vieną dieną čia
atgulti. Na, istorija pasisuko taip, kad atgulė jis kitur.
Pomirtinis paminklas Liudvikui XVI ir
Marijai Antuanetei buvo užsakytas imperatorienės Žozefinos
iniciatyva 1806 m. Netrukus imperija žlugo ir veidmainis,
silpnavalis manipuliatorius
Liudvikas XVIII, taip
nekantriai laukęs savo Dievo pateptų valdyti giminaičių mirties
ir kenkęs jiems visur kur galėjęs (mano nuomone, pats
ir privedęs juos prie giljotinos, tik
bijau teigti, kad ne iš kvailumo, o iš piktų paskatų, bet kas ten
žino, karūna duoda žmogui per smegenis),
liepė ieškoti savo nelaimingų
giminaičių palaikų ir perlaidoti juos
bazilikos kriptoje. Kaip galite suprasti,
tai buvo iššūkis duobkasiams,
nes palaikai ne tik buvo netvarkingai
suversti bendrame kape, į
kurį kasdien papildomai
suversdavo teroro metu giljotinuotus kitų
nelaimingųjų kūnus,
bet ir apipilti kalkėmis. Marijos Antuanetės palaikus pavyko
identifikuoti iš keliaraiščio skuto- tai
viskas, kas liko iš Madam Deficit.
 |
Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė. |
 |
Marija Antuanetė. |
 |
Saint Denis bazilika, Paryžius. |
 |
Burbonų palaikų kripta. Marijos Antuanetės palaikai- kairys antkapis antroje eilėje. |
Pats
bazilikos lankymas nemokamas, yra tik saugumo patikra prie įėjimo.
Mokėti reikės už apsilankymą muziejinėje dalyje, kur yra
karališkoji kripta ir nekropolio liekanos. Čia labai neturistinė
vieta, vaikšto galbūt dešimt turistų ir viena mokinukų grupė su
mokytojomis. Aš turėjau įsigijusi bilietą internetu iš anksto,
nors be reikalo stresavau- masiniam
turizmui ši vieta visiškai neįdomi. Man
labai patiko paminklai
Liudvikui XVI ir Marijai Antuanetei, Liudvikui XII ir Onai iš
Bretanės bei Henrikui II ir Kotrynai de Mediči.
 |
Saint Denis bazilika. |
 |
Saint Denis bazilika. |
 |
Saint Denis bazilikos rozetė. |
 |
Karališkasis nekropolis. |
 |
Antkapinio paminklo fragmentas. |
 |
Juodas ir baltas marmuras kontrastuoja. |
 |
Karališkasis nekropolis. |
 |
Karališkasis nekropolis. |
Esu
didelė Marijos Antuanetės gerbėja, bet ją žino bet kuris labiau
išsilavinęs asmuo, todėl šiandien norėčiau papasakoti apie kitą
ne mažiau spalvingą karalienę- Oną iš Bretanės (1477-1514).
Bretanės
kunigaikštis stengėsi atmušti Prancūzijos karaliaus bandymus
užimti Bretanę ir įtraukti jos žemes į Prancūzijos teritoriją.
Jam ne kaip sekėsi tai daryti ir jis buvo priverstas sutikti, kad jo
dukterų santuokas turės patvirtinti Prancūzijos karalius, taip
užkirsdamas kelią žemių „nutekėjimui“ iš Prancūzijos
karūnos interesų zonos. Ona tapo Bretanės kunigaikštiene po tėvo
mirties ir tolimesnis krašto likimas labai priklausė nuo jos
santuokos. Iš desperacijos, ji ištekėjo už Maksimilijano Austro,
santuoka buvo sudaryta „proxy“, t. y. per tarpininkus.
Prancūzijos karalius Karolis VIII išsigando Bretanės prijungimo
prie austrų valdų ir užpuolė Bretanę. Onos ir Maksimilijano
santuoka buvo nutraukta ir Ona buvo ištekinta už Karolio VIII, taip
pradedant Bretanės integraciją su Prancūzijos karūna. Karalius
mirė po septynerių metų, bet santuoka buvo bevaikė, todėl Ona,
remiantis santuokine sutartimi, buvo ištekinta už sostą
paveldėjusio pusbrolio Liudviko
XII. Tam, kad šis galėtų vesti,
Popiežius turėjo anuliuoti jo
ankstesnę santuoką. Naujoji vedybinė sutartis numatė, kad Bretanė
atiteks valdyti jų antrajam sūnui arba vyriausiajai dukteriai, o
nesant palikuonių- Onos artimiausiems giminaičiams, Bretanė
taipogi išlaikys ypatingas privilegijas. Ona
iš Bretanės buvo žinoma meno globėja, jos užsakyta maldaknygė
ir po šiai dienai yra vienas gražiausių Prancūzijos rankraščių.
Jos dvare buvo pirmą kartą įvestas freilinos institutas. Ona,
vis dar tikinti galinti atmušti godžias prancūziškas letenėles
nuo Bretanės, vėl atsigręžė į austrus ir sužadėjo savo
dukterį Klod su būsimuoju imperatoriumi
Karoliu V, pažadėdama gausias valdas kraičio, ne tik Bretanę, bet
ir Burgundiją. Šios nepopuliaros sužadėtuvės buvo nutrauktos ir
Klod buvo sužadėta su būsimuoju Pranciškumi I. Po motinos mirties
paveldėjusi Bretanę, Klod ištekėjo po keturių mėnesių ir po
metų Pranciškus I buvo karūnuotas. Bretanė
tapo nedaloma Prancūzijos dalimi. Ona iš
Bretanės iki šiol yra gerbiama kaip bretonų identiteto simbolis.
Pasakojimą
apie Saint Denis baziliką pabaigsiu citata iš
Evangelijos pagal Joną virš vienos iš
laidojimo kriptų: „Iš tiesų, iš tiesų
sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir
neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių
vaisių.”
Vietinėje
kepyklėlėje atsigaunu prie kavos puodelio su „horokrusu“
(tobiš, kruasanu). Reikia pasakyti, kad kava Paryžiuje tiesiog
bjauri. Iš pradžių maniau, kad tiesiog esu baisi snobė boba, bet
ne, internetai mirga marga nuo pasibaisėjimo prancūziška kavos
nekultūra. Garsieji prancūziški
konditerijos gaminiai irgi nepalieka
įspūdžio. Manau, kad Lietuvoje turime tikrai aukštos kokybės
konditerinių gaminių ir Prancūzijos
kulinarinis paveldas ima blankti. Įdomumo
dėlei paminėsiu, kad šių metų The World Cheese Awards rinkimuose
Prancūzija net nepateko į top 14 laureatų.
 |
Kruasanų rojus. |
Turiu
laiko iki kito muziejaus rezervacijos, tai kaipgi neužmesti akies į
Paryžiaus simbolį Dievo Motinos katedrą, kuri po kruopštaus
restauravimo vėl atveria duris maldininkams ir turistams? Katedra ir
prieš gaisrą buvo didelis traukos centras, o dabar vėl ims plaukti
visas pasaulis, todėl pristatyta rezervacijos sistema gauti nemokamą
bilietą apsilankyti. Kol kas Paryžiuje bažnyčių lankymas
nemokamas, bet dabartinė administracija lygtais linksta imti bent po
5 eurus iš turistų. Man nepavyko gauti nemokamo bilieto į Dievo
Motinos katedrą, deja. Pasigrožėjau fasadu, pasifotografavau iki
soties ir papietavau itališkame bistro netoliese. Vieta labai
turistinė, todėl kainos kiek užkeltos, bet neturiu nei laiko, nei
noro ieškotis ko nors 10 eurų pigiau ir 10 kilometrų toliau.
 |
Perėjimas iš metro į miesto traukinius. |
 |
Pirmas žvilgsnis į Notrdam katedrą. |
 |
Kūtvėla Paryžiuje. |
Turiu
pusantros valandos laiko, todėl iki Jacquemart-
Andre muziejaus einu pėsčiomis. Laikas sparčiai senka, nes
Paryžius toks gražus, kad kas du žingsniai stoju pavėpsoti.
Matau, kad nebespėsiu savo rezervacijai, todėl dairausi artimiausio
metro. Mano pirminis planas buvo tiesiog pamatyti patį Paryžių,
pasivaikščioti bulvarais, pasižiūrėti į žmones… Ir čia
pasisveikino Borghese galerija iš Romos. Jacquemart- Andre muziejus
atvėrė duris lankytojams po metų pertraukos renovacijai ir
pristatė Borghese galerijos šedevrus: Caravaggio, Rubens,
Botticelli, Raphael, Titian, Veronese, Antonello da Messina, Bernini…
Apie pačią Borghese galeriją Romoje esu skaičiusi labai blogų
atsiliepimų, neva, „ši galerija orgijos viešnamyje
nesuorganizuotų“. Nesu tikra, ar organizuoti orgijas viešnamyje
yra meno kuratorių kompetencijoje, bet ši
Romos galerija dabar uždaryta renovacijai, todėl vertingos
kolekcijos skolinamos kitiems muziejams. Roma šiemet man
nepasiekiama, todėl pulte puoliau
rezervuotis bilietą šiai parodai Paryžiuje.
 |
Senos upės pakrantė. |
 |
Turistinis laivukas. Irgi atidedu kitam kartui. |
 |
Vienas iš tiltų per Senos upę. |
 |
Geriamo vandens fontanas Paryžiuje. |
 |
Kūtvėla prie Luvro. |
 |
Paryžius. |
 |
Luvro piramidė. |
 |
Gotham City, anyone? |
 |
Turistinis autobusas Paryžiuje. |
Beieškodama
muziejaus, atrandu pašto skyrių. Išsiunčiu atviruką katukui
Fricui į Rokiškį. Mane nustebino labai modernūs savitarnos
aparatai. Pasirenku anglų kalbą, iš meniu išsirenku paslaugą,
pasveriu atviruką, sumoku kortele ir gaunu lipduką-pašto ženklą.
Visas procesas truko gal tris minutes.
 |
Pašto savitarna. |
 |
Lapkritis Paryžiuje. |
Villa
Borghese Pinciana, kurije dabar įsikūrusi
Borghese galerija, buvo pastatyta 1607-1616
m. popiežiaus sūnėno kardinolo Scipione Borghese užsakymu būtent
jo sukauptoms meno kolekcijoms saugoti. Kardinolas pasižymėjo
puikiu meno skoniu, dideliu smalsumu ir gera uosle išskirtiniams
meno darbams, tik
ne visi jo įsigyti kūriniai kolekcijoje atsirado legaliai.
Garantuoju, paskutiniu faktu popiežiaus sūnėnui akių niekas
nebadė. Testamentu jo sukauptos meno vertybės buvo perduodamos iš
kartos į kartą ir nebuvo išdalintos beveik du šimtus metų, o
Borghese giminė vertybes vis pagausindavo. Vienas žinomų
nusižengimų testatoriaus valiai įvyko XIX a., kai kunigaikštis
Camille Borghese padovanojo keletą šimtų antikinių skulptūrų
savo švogeriui Napolenui Bonapartui, nes buvo vedęs Napoleono
seserį Pauliną Bonaparte. Santuoka buvo išskirtinai
politinė, abudu sutuoktiniai sutartinai
uoliai švaistė pinigus ir „vaikščiojo į kairę“. Borghese
giminė pardavė muziejų Italijos senatui 1902 m.
 |
Laukiame savo eilės į muziejų. |
Prie
muziejaus driekiasi dvi eilės: vienoje laukia jau bilietus turintys
lankytojai, kitoje- be bilietų. Lankymas bilietus turintiems
asmenims organizuojamas kas 15 min intervalu, bet tik 3-4 žmonės be
bilietų praleidžiami iki kasos. Nors muziejaus oficialioje
internetinėje svetainėje skelbiama, kad galima užeiti pusvalandžiu
anksčiau nei rezervuotas laikas, bet
apsauga šiandien griežta ir priekabi. Iš karto reikia pasakyti,
kad rezervacijos laikas ant bilieto Paryžiuje
yra laikas, kada eilė pajudės link saugumo patikros, o
ne paties muziejaus lankymas- reikės
atidaryti rankines, pereiti metalo detektorius, palikti didesnių
gabaritų bagažą rakinamose spintelėse… Taip kad užmeskite
apie 30 min laiko atsargos planuodami lankytinus objektus Paryžiuje.
 |
Nuolatinė kolekcija. Jean Marc Nattier, markizės d'Antin portretas. |
 |
Kapitelio puošyba. |
 |
Nuolatinė kolekcija. |
 |
Borghese kolekcija. |
 |
Borghese kolekcija. |
 |
Borghese kolekcija. |
 |
Borghese kolekcija. |
 |
Nuolatinė kolekcija. |
 |
Nuolatinė kolekcija. Louise-Elisabeth Vigee-Lebrun, kunigaikštienės Katerinos Skavronskajos portretas. Kunigaikštienės vyras buvo Rusijos pasiuntinys Neapolyje, kur dailininkė pabėgo nuo revoliucijos.
|
XIX
a. Napoleonas III užsakė didžiulį
Paryžiaus perstatymą. Šiam
įspūdingam projektui vadovavo Senos
prefektas Georges Eugene Haussmann. Projektas siekė pertvarkyti
nesveiką, nesaugų, sausakimšą miestą. Pertvarka
truko septyniolika metų ir Haussmannas galiausiai buvo nenoromis
atleistas, nes paryžiečiams galiausiai
trūko kantrybė. Dabar, kai Vilniuje
vyksta tiek statybų ir siaurinamos gatvės, aš užjaučiu
prancūzus, kurie tai kentė visus septyniolika metų. Nepaisant
kritikos, Haussmann projektai visgi
buvo įgyvendinti. Iš tokių žinomesnių noriu paminėti tris
geležinkelio stotis, centrinį turgų (Hales), Garnier operą,
mokyklas ir ligonines, Luvro muziejaus sparną. XIX a.pab. Edouard
Andre su žmona Nelie Jacquemart kaip tik
ir pasistatė šį namą. Pora
susipažino, kai Edouard pasamdė Nelie nutapyti jo portretą. Pora
buvo aistringi meno kolekcionieriai. Nelie pergyveno savo vyrą ir
paveldėjo sukauptas menines vertybes nepaisant velionio vyro
giminaičių bandymų prisiteisti dalį turto. Mirdama
Nelie Jasquemart-Andre testamentu paliko sukauptas meno kolekcijas
Institut de France su sąlyga, kad jos bus prieinamos plačiajai
visuomenei. Muziejaus
pastatas nedidelis, nes jis buvo statomas kaip gyvenamasis namas.
Lankytojų daug, ypač Borghese galerijos salėse. Informacija
pateikiama tik prancūzų kalba. Kuo
toliau, tuo keliauti Europos centre darosi vis nepatogiau, nes visur
eilės, grūstis ir brangu.
Internete
radau net kelias vietas, iš kur geriausiai matosi Eifelio bokštas.
Daugiausia liaupsių sulaukia Trocadero apžvalgos
aikštelė šalia to paties pavadinimo metro sustojimo. Rekomendacija
labai pasiteisina, nes atsiveriantis vaizdas tiesiog pribloškia.
Žmonių nemažai, labai daug šeimų su mažais vaikais iš Indijos.
Šalimais sukasi vietiniai verslininkai, siūlantys įsigyti Eifelio
bokšto modelius („1 euro bling bling!“). Tačiau jiems geriau
sekasi pardavinėti kitą paklausią prekę- skėčius, nes dangus
ima kiurti ir nepanašu, kad lietus liausis greitu metu. Pasidarau
porą nuotraukų ir neriu atgal į metro.
 |
Paryžiaus metro yra tokios naudingos nuorodos. |
 |
Paryžiaus simbolis. |
 |
Kūtvėla ir Eifelio bokštas. |
 |
Eifelio bokštas naktį. |
Pakeliui
užsuku į beveik nieko nebeturinčią kepyklėlę, kur pasiimu bene
paskutinius kruasanus. Viešbutyje
atsigaunu karštame duše, išsitepu degančius padus vėsinančiu
tepalu. Dar susiplanuoju
kitą dieną ir atiduodu Dievui dūšią iki kito ryto.
Laukite
tęsinio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą