Paryžius- šventė, kuri visada su tavimi. II dalis.

 

Švinta čia vėlai, todėl dar prietemoje esu prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros. Man labai patogu važinėtis metro su persėdimais į RER traukinius. Turiu rezervuotą bilietą į Saint Chapelle pasigrožėti vitražais. Grožio mylėtojų šiandien netrūksta, vėl driekiasi eilės. Turiu laisvo laiko, todėl dairausi kas dar Paryžiuje geresnio. Netikėtai prieinu sekantį šios dienos lankytiną objektą- Saint Severin bažnyčią, bet ji dar uždaryta. Užeinu į nebrangią užeigą paragauti lietinių, kuriais garsėja Prancūzija. Kavos neužsisakau, jau minėjau, kad ji man Paryžiuje nepatiko. Lietiniai kaip lietiniai, nieko ypatingo.

Saint Chapelle koplyčia, Paryžius.

Rytas Paryžiuje.

Nebrangus bistro.

Garsiosios Paryžiaus creppes.

Prie Saint Chapelle koplyčia rikiuojasi net keturios eilės: eilė lankytojams be bilietų, eilė lankytojams su bilietais lygiai valandai (X.00), eilė lankytojams su bilietais pusvalandžio laikui (X.30) ir eilė organizuotos didelėms grupėms. Dabar suprantu, kodėl tiek daug skundų internete dėl šio lankytino objekto, nes turistams sunku susigaudyti į kurią eilę jiems rikiuotis. Vienas apsauginis po devintu prakaitu bando padėti bent kokius civilizacijos pagrindus. Aplink vaikšto ginkluoti žandarai, nes Saint Chapelle koplyčia yra dalis komplekso, kuriam priklauso Teisingumo rūmai. Čia ne tik rentgeno aparatu tikrinamas rankinis bagažas (rankinės, kuprinės…), bet ir kiekvienas įeinantis skenuojamas tokiame rentgeno burbule. Kiek pavargstame prie patikros, nes pusei žmonių reikia nusirišti šalikus ir nusivilkti viršutinius rūbus kad nusiimtų rankines. Mat, visi esame prisiskaitę siaubų apie kišenvagius, todėl visi laiko savo vertingus daiktus arčiau kūno. Tiesa, jau nebe triusikėliuose.

Pirmajame koplyčios aukšte yra suvenyrų parduotuvė.

Skliauto puošyba.

Antrasis koplyčios aukštas.

Nuostabūs skliautai.

Garsieji Paryžiaus vitražai.

Vitražinė rozetė.

Vitražinė rozetė.

Vitražai iki lubų.

Saint Chapelle koplyčia, Paryžius. 

Saint Chapelle koplyčia, Paryžius.

Šią koplyčią XIII a.vid. pastatė Liudvikas IX (būsimas Šv. Liudvikas) saugoti prestižinėms relikvijoms: erškėčių vainikui ir Šv. Kryžiaus fragmentui. Valdovas išleido pusę metinio savo karalystės biudžeto įsigyti šioms relikvijoms. Statybos buvo užbaigtos per rekordinius septynerius metus ir tapo Kapetingų dinastijos simboliu, o Paryžius tapo „naująja Jeruzale“ piligrimams. Koplyčia turi du aukštus, antrasis iš jų buvo sujungtas galerija su valdovo apartamentais gretimuose rūmuose. Koplyčioje saugotos liturginės vertybės buvo sunaikintos Revoliucijos metais (jas dažniausiai išlydydavo ir perliedavo į kažką „labiau vertingo“), o erškėčių vainikas 1806 m. buvo perkeltas į Dievo Motinos katedros lobyną. Pamaldos šioje koplyčioje nevyksta nuo Revoliucijos laikų, o pats pastatas vertinamas kaip vėlyvosios gotikos šedevras. Du trečdaliai vitražų išlikę originalūs ir vaizduoja net 1113 epizodus iš Biblijos. Dėmesio vertas ir skulptūrinis koplyčios apipavidalinimas, ypač pirmo aukšto kolonų puošyba. Koplyčią nuniokojo ne tik Revoliucija, bet ir dideli gaisrai, atimta iš maldininkų ji buvo naudojama kaip miltų sandėlis ir archyvas, vitražai buvo arba sunaikinti, arba uždengti, arba parduoti meno vertintojams (manoma, į Angliją). Nuo galutinio sunaikinimo koplyčią apsaugojo viešoji nuomonė ir tokios garsenybės, kaip Viktoras Hugo, XIX a.prasidėjo restauracijos darbai. Šiuo metu erškėčių vainikas maldininkams prieinamas Dievo Motinos katedroje. Šią koplyčią aš aptikau savo antrosios kelionės į Paryžių metu ir tiesiog įsimylėjau, todėl tiesiog negalėjau vėl čia nesugrįžti.

Saint Severin bažnyčia jau atidaryta. Dairausi lietuviams svarbios relikvijos- Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo. Nėra vieno sutarimo, kaip šis paveikslas čia atsirado. Pasak vieno šaltinio, spėjama, kad tai lietuvių dailininko Valentino Vankavičiaus kūrinys (1841 m). Spėjama, kad atvykęs į Paryžių, kankinamas nostalgijos ir ilgesio Vilniui, jis iš atminties nutapė Aušros Vartų Mariją. Priklaupiu maldai. Virš paveikslo – Lietuvos vytis ir Lenkijos erelis. Altorius 1841 m. įrengtas Antašvietėje, Molėtų rajone, gimusio Andriaus Tovianskio (Andrzej Towianski) iniciatyva. Pažiūrau detalesnę altoriaus fundatoriaus biografiją- Adomo Mickevičiaus bendražygis, slaptos ložės įkūrėjas, po 1848 m. revoliucijos neteko palankumo ir buvo ištremtas į Šveicariją apkaltinus šnipinėjimu Rusijai. Paveikslo autorius Valentinas Vankavičius yra minimas kaip vienas ryškiausių Lietuvos romantizmo atstovų, nors iki šios kelionės nė viena ausimi nebuvau apie jį girdėjusi. Jeigu čia lankysitės, atkreipkite dėmesį į meniškai persuktas kolonas.

Niekaip neatsigrožiu Paryžiaus metro.

Paryžius dar tik bunda.

Lapkritis, bet kavinių savininkai vilties nepraranda. 

Saint Severin bažnyčia.

Labai kuklus vidaus interjeras.

Aušros Vartų 

Persuktos kolonos.

Važiuoju metro iki dar vienos bažnyčios- Saint Germain des Pres. Labai graži bažnyčia! Su ja palyginus, Saint Severin bažnyčia atrodo labai kukliai. Čia palaidota Jono Kazimiero Vazos širdis. Jis buvo bene nesėkmingiausias mūsų valdovas: „Užimdamas sostą jis Lietuvą rado dar gana stiprią, ekonomiškai tvirtą valstybę, o valdymo pabaigoje kraštą paliko sugriautą ir sudegusį.“ Valdant Jonui Kazimierui, Abiejų Tautų Respublika nuolat kariavo (istorijoje šis laikotarpis žinomas kaip Tvanas), Lietuva kurį laiką buvo užimta svetimų kariuomenių, kurios niokojo kraštą, smuko ūkis, pakriko kariuomenė, finansai. Karališkoji pilis Varšuvoje bemaž sunaikinta, nes švedai išvežė prabangius baldus, indus, meno kolekcijas, nuskuto net paauksuotas juostas, puošusias rūmų interjerą, pavogė freilinų sukneles, išėmė langus, duris su staktom, grindis, laiptus, židinius, nuplėšė apmušalus. Lietuvos ir Lenkijos valstybės, vienuolynų archyvai, kilmingų šeimų bibliotekos buvo išvežtos į Stokholmą, dalį tų vertybių pavyko susigrąžinti beveik po šimtmečio. Paskutinysis Vaza atsisakė pretenzijų į Švedijos sostą. Šio konflikto metu Abiejų Tautų Respublika neteko 40 proc. savo gyventojų, o grūdų eksportas, kuriuo stipriai rėmėsi šalies ekonomika, smuko net 60 proc. Liudvikui XIV jo pasiuntinys rašė: „Monarchas yra labai užsidaręs, [...] niekuo nesidomi. Reikia, kad jis arba atsisakytų sosto, arba pabėgtų, arba būtų ištremtas, mat nieko nepasirašo, neteikia jokių audiencijų.“ Nepajėgdamas susidoroti su valstybės problemomis, Jonas Kazimieras Vaza atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją. Karalius Liudvikas XIV jam skyrė išlaikymą, kurį garantavo šešių abatijų pajamos. Čia nukarūnuotas valdovas nenuobodžiavo: „Lenkijos karalius aiškiai domina mūsų damas. Jis turi brangenybių, kurios yra tikras masalas, todėl, nors nėra jaunas ar labai sąmojingas, tačiau itin geidžiamas.“ Išvykdamas iš Abiejų Tautų Respublikos jis išsigabeno labai daug vertybių, kurios po jo mirties aukcione buvo išparduotos skoloms padengti ir uždelstoms algoms išmokėti, o Jogailaičių karūnacijose naudota Šv. Kryžiaus relikvija atsidūrė Dievo Motinos katedros lobyne. Turbūt ne veltui šio valdovo inicialai ICR -Ioannes Casimirus Rex – buvo savo laiku „verčiami“ kaip Initium Calamitatis Regni- „Karalystės nelaimių pradžia“.

Jono Kazimiero Vazos antkapis.

Revoliucijos metais ir šis antkapis buvo suniokotas. Dalis antkapio buvo išvežta į muziejaus saugyklas, dalis- tiesiog sunaikinta. Restauruojant koplyčią 1824 m. dalys iš muziejaus gražintos, bet originalaus interjero atkurti nepavyko. Koplyčia, kažkada turėjusi Šv. Kazimiero vardą, pervadinta Šv. Pranciškaus Ksavero koplyčia. Čia pamaldoms rinkosi lietuvių ir lenkų emigrantai XIX a.

Saint Germen des Pres bažnyčia.

Karališkasis paminklas.

Labai graži bažnyčia.

Įspūdinga skliautų tapyba.

Religinės tematikos freskos.

Vidaus interjero fragmentas.

Navigacijoje susirandu kaip nueiti iki memorialinės lentos JAV Nepriklausomybės paskelbimui. Prancūzija palaikė JAV kovoje prieš Britaniją ir laimėjo. Britanijos ambasada 1783 m. buvo adresu Rue Jacob 44, ir joje Benjaminas Franklinas suderino JAV nepriklausomybės nuo Britanijos sutartį. Tačiau jis atsisakė ją pasirašyti ambasadoje, t. y. ant britų žemės, todėl sutartis buvo pasirašyta viešbutyje, kuriame Benjaminas Franklinas buvo apsistojęs - Rue Jacob 56 adresu XVIII a.stovėjo Hotel D’ York, Šį svarbų istorinį momentą įamžinti turėjęs paveikslas buvo neužbaigtas tapyti, nes britų atstovas, dėl suprantamų priežasčių, atsisakė pozuoti.

Čia buvo paskelbta JAV nepriklausomybė nuo Didžiosios Britanijos.

Pavažiuoju autobusu iki Aleksandro III-jo tilto, pereinu į kitą pusę ir einu į Petit Palais. Paryžiaus muziejai labai įdomūs: dalis yra mokami, dalis yra nemokami, bet rengia ir mokamas parodas. Mano biudžetas lankytinoms vietoms buvo ribotas, todėl ieškojausi, ką galima pamatyti nemokamai. Petit Palais („Mažieji rūmai“) buvo pastatyti 1900 m. Pasaulinei parodai. Muziejuje pristatomos kolekcijos, kurias miestas įsigijo nuo 1870 m. Netikėtai malonus atradimas! Mokamoje parodoje pristatomi Jusepe de Ribera darbai, bet jie manęs nesudomina.

Aleksandro III tiltas.

Draugas sakė, kad čia-lydeka.

Senos upė.

Petit Palais muziejus.

Labai gražūs laiptai.

Moters biustas.

Japonijos kultūros įtaka.

Man patinka tokie paveikslai.

Tokie irgi patinka.

Tokie-ne visada...

Raitelis be galvos.

Nuolatinė kolekcija.

Nuolatinė kolekcija.

Nuolatinė kolekcija.

Paryžiaus akimirka.

Pietums prisėdu nedideliame bistro. Jis toks nedidelis, kad padavėjai staliukus atitraukia nuo suolo prie sienos, klientas atsisėda, ir padavėjas staliuką pristumia. Pabandyk pasprukt nesusimokėjęs, kad gudrus. Padavėjas indas gražia anglų kalba man išaiškina meniu. Dienos pietums šiandien tai, kas pas mus vadinama „befstrogenu“ su ryžiais. Nemokamo stalo vandens atneša net nepaprašius. Aptarnavimas bistro centre buvo žymiai prastesnis. Neskubėdama papietauju. Norintiems dienos pietų meniu, reikia dairytis užrašo „Formula“. Tai už fiksuotą sumą patiekiami pirmas ir antras patiekalai arba antras patiekalas ir desertas. Aš imu tik antrą patiekalą, nes pirmam patiekalui siūlo kiaušinio mimozą. Jūs kada girdėjote tokį gastronominį šedevrą? Tai yra įdarytas kiaušinis, bet jeigu aš pati to kiaušinio negaminau, aš jo ir nenoriu.

Befstrogenas.

Paryžiaus akimirka.

Carnavalet muziejus skirtas Paryžiaus istorijai. Jo lankymas nemokamas, bet aš papildomai įsigyju bilietą į mokamą parodą apie Didžiąją Prancūzijos Revoliuciją. Galima sakyti, šis muziejus ir nulėmė mano kelionę į Paryžių. Jau esu minėjusi, kad esu didelė Marijos Antuanetės gerbėja. Muziejuje sukaupta nemažai istorinių relikvijų, susijusių su šia tragiško likimo karaliene. Ekspozicijoje galima pamatyti jos batelį, kurį 1792 m. grenadierius herojiškai išplėšė iš rūmus užpuolusios minios rankų. Po karališkosios šeimos mirties, su jais susiję daiktai tapo savotiškomis relikvijomis. Muziejuje galima pamatyti joms skirtą relikvijorių, kuriame saugomi valdovų naudoti stalo įrankiai, jų plaukų sruogos… Pats muziejus irgi labai įdomus, labai rekomenduoju apsilankyti. Lankytojų nedaug, nes visi eiliuojasi mokamuose muziejuose.

Carnavalet muziejus. Liudvikas XIII. 

Marato mirtis.

Marija Antuanetė prieš Tribunolą.

Nuolatinė kolekcija.

Nuolatinė kolekcija.

Nuolatinė kolekcija.

Lubų tapyba.

Gamtos scenomis ištapytas kabinetas.

Nuolatinė kolekcija.

Manoma, Marijos Antuanetės batelis.

Karališkosios šeimos relikvijos. 

Marijos Antuanetės egzekucija. Fragmentas. 

Nuolatinė kolekcija.

Nuolatinė kolekcija. 

Nuolatinė kolekcija.

Eifelio bokštą buvau pasilikusi „jeigu liks laiko“ atvejui. Rytinio laiko vengiau, nes daug kur atsiliepimuose rašoma, kad rūkas būna kaip vata ir absoliučiai nieko nesimato. Praeinu saugumo patikrą ir einu ieškoti, prie kurios „kojos“ yra gyva eilė bilietų neturintiems lankytojams. Porą minučių pasiblaškau, bet pagaliau atsistoju į reikiamą eilę. Čia susirinkusios tikrai Jungtinės Tautos: nuo juokingomis sovietmečio stiliaus kailinėmis kepurėmis galvas apsidengusių Centrinės Azijos vyrukų iki blizgučiais siuvinėtais sariais vilkinčių daugiavaikių mamų, stumiančių dviviečius vežimėlius. Net nuostabu, kad nuo atsistojimo į eilę iki pirmo žvilgsnio į Paryžių nuo Eifelio bokšto praėjo tik 1h10 min. Praeiname antrą saugumo patikrą ir laukiame lifto. Tada liftu kylame iki antrojo aukšto, kur turintys bilietus į patį viršų eina iki kito lifto. Žmonių tokia košė-malošė, ima kristi šlapdriba ir pučia vėjas toks, kad čiumpu kepurę laikyti. Bet naktinio Paryžiaus vaizdai pritrenkiantys. Atsigręžiame į šaižų moterišką cypsmą – o ten vaikinas ant vieno kelio klūpi su žiedu dėžutėje…

Realybėje jis didesnis, nei nuotraukoje.

Jau sutemo, o mes dar eilėje prie bilietų. 

Paryžius naktį.

Paryžius naktį.

Paryžius naktį.

Po Eifelio bokštu.

Eifelio bokštas naktį.

Vos vos nusigaunu į laisvę. Neapsigaukite- Paryžiuje neegzistuoja pirmenybinis praėjimas. Eilėse stovi visi ir kas pirmesnis, tas gudresnis. Minia laukia liftų žemyn, mūsų turbūt daugiau negu eilėje prie bilietų. Paskui dar pasigrožiu Eifelio bokšto naktiniu apšvietimu ir judu link viešbučio.

Laukite tęsinio.