Mane galima sutikti:

Šilėnų pažintinis takas Neries regioniniame parke, Anykščiai.

2020 m. rugpjūčio 7 d., penktadienis

Savaitgalis Anyščiuose. Istorija ir gamta legendomis apipintame krašte.

"Anykščiai-tai kalvos ir ežerai, pelkės ir seniausi medžiai, įspūdingiausi Šventosios upės slėniai ir atodangos. Šiame legendomis apipintame krašte patirsite tiek įkvepiančius nuotykius, tiek užburiančią ramybę. Čia susipažinsite su pirmuoju memorialiniu muziejumi Lietuvoje, kur vasarodamas A. Baranauskas sukūrė odę gamtai-"Anykščių šilelį". Užlipsite į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštą. Pamatysite akmenį, kurio vardą žino kiekvienas lietuvis. Pasivaikščiosite 300 metrų vingiuojančiu Medžių lajų taku, kur įkvėpsite miško ramybės ir tylos. O gal romantiškai pasivažinėsite traukiniu, visų meiliai vadinamu Siauruku. Anykščiai užburia savo istoriniu ir gamtiniu grožiu, kurį kviečiame pamatyti, išgirsti ir pajausti!"- kviečia Anykščiams skirtos turistinės knygelės įžanga.



20200801_132258
Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Anykščių šileliu. 
Anykščius kuom geriausiai man rekomendavo Jos Mylista Raudondvario grafienė ponia Rozalija Tiškevičienė iš Branickių giminės per mano paskutinį apsilankymą Raudondvaryje, o tai jau labai didelė rekomendacija! Tiesą sakant, šį kartą iškeičiau Klaipėdą į Anykščius dėl grynai ekonominių priežasčių: paskaičiavau, kad už vienos išvykos į Klaipėdą kainą galima susiorganizuoti dvi išvykas arčiau namų, jeigu gerai biudžetą susidėlioti. Mano abejones dėl Anykščių galutinai netruko išsklaidyti netikėtai surastas nebrangios nakvynės variantas hostelio tipo kambaryje-aš net nesitikėjau, kad kurortiniame miestelyje galima taip ekonomiškai nakvoti! Teisybės dėlei noriu paminėti, kad kurortai Lietuvoje yra keturi: Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o Anykščiai turi kurortinės teritorijos statusą, t.y. tokio statuso vietovėje gali nebūti infrastruktūros gydymo reikmėms. Anykščių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1440 m., 1516 m. jie gavo turgaus teises, 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas,1899 m. nutiesta siauruko linija, 1926 m.įsteigtos vaisvynių dirbtuvės, 2007 m. patvirtintas kurortinės vietovės statusas, o 2012 m. Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostine. Tai liepiau Ursulijui Lepečkojauskui susidėti krepšį porai dienų ir griežtai prisakiau, kad čia savaitgalio išvyka, o ne evakuacija, todėl tegul pusės savo laužo nesusikrauna, bet argi tas meškius klausys. Taip ir išbildėjome į Anykščius su pilnu čemodanu.




Į Anykščius atvažiavau penktadienio pavakare autobusu Vilnius-Anykščiai-Troškūnai. Autobusas buvo TOKS linijos, toks nedidelis ir nepatogus mikroautobusiukas. Aš labai nustebau, kad į Anykščius leidžiamas toks prastas transportas, bet namo grįžtantys anykštėnai dūsaudami patvirtino, kad kitokio transporto jie seniai nėra matę. Įsidėmiu, kad autobuso maršrutas kerta Laisvės prospektą Vilniuje, tai man namo bus patogiau grįžti, nes yra numatytas sustojimas.Kelionės metu poroje vietų buvo tokia slidi kelio danga, tai net poterius sukalbėjau. Ukmergėje stovime dešimt minučių, spėju nubėgti į tualetą (Ukmergės autobusų stotyje, nemokamai). Dvi valandos kelio ir štai horizonte iškyla įspūdingi Anykščių Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčios bokštai. Anykščių autobusų stotis menkutė, prašyte prašosi atnaujinimo, nes visiškai nesiderina su kurortinės teritorijos statusu ir pirmas tursito įspūdis tikrai nekoks. Tikiuosi, miesto valdžia atkreips į tai dėmesį ir Anykščiai kada nors turės tvarkingą ir patogią autobusų stotį. Jeigu kam aktualu, čia yra mokamas tualetas (0,30 EUR) ir bagažo saugykla (ne spintelėse). O aš pasijungiu telefone navigaciją ir per nevaikišką lietų pūškuoju dvidešimt minučių iki miestelio pakraštyje įsikūrusių "Nykščio namų". Kai pagalvoji, tai Anykščiuose tik čia ir tinka apsistoti, jeigu jau tematiškai susisieti norisi. Šis viešbutis turi hostelio tipo kambarių, bet jų marketingas šiuo klausimu stipriai šlubuoja. Su viešbučio administracija buvau iš anksto susirašiusi, todėl žinojau, kad gausiu vienvietį kambarį su bendro naudojimo patogumais, kas mane labai džiugino. Tai už vienos kelionės traukiniu Vilnius-Klaipėda-Vilnius man gavosi dvi nakvynės su pusryčiais Anykščiuose, vat tokia ta kelionių matematika. Hostelio tipo apgyvendinimas Anykščiuose gerai užmaskuotas, todėl gali susidaryti vaizdas, kad apsistoti Anykščių kurortinėje teritorijoje yra brangu. Užsisakinėjau nakvynę per portalą Booking ir gavau Genius nuolaidą, o nedidelis procentas grįš per cashback Bonusway. Tiesa, mano nakvynė buvo paskaičiuota be pusryčių, jie papildomai kainuoja 6.00 EUR (nors Booking rašė, kad 5.00 EUR).

Pora žodžių apie cashback Bonusway portalą. Jų infrastruktūra tai kaip ta Anykščių autobusų stotis, bet sistema veikia. Tai toks portalas, kuris yra tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo, ir už tai, kad pas pardavėją užeinate per jų portalą, jie duoda 1%-4% grąžos nuo išleistos sumos atgal pirkėjui, o sukauptą sumą nuo 10.00 EUR galima persivesti į banko sąskaitą. Nuo to prekės ar paslaugos pirkėui nebrangsta, o procentą nuo pirkimo galima susigrąžinti iš tokių populiarių parduotuvių kaip AliExpress, Booking, Asos, Novaturas, BookDepository, Park Inn, Radisson Blu, Hilton Hotels, LOT Polish Airlines, Lufthansa... Registracija nemokama, o centas po cento ir subyra tie keli eurai. Jau esu susigrąžinusi apie 40.00 EUR, viskas buvo man tvarkingai išmokėta. Rekomenduoju. (Tai nėra apmokėta reklama.)

Mano kambarėlis buvo kažkuom panašus į vienuolės celę. Man susidarė toks vaizdas, kad seniai seniai čia tiesiog užblokavo didelį koridorių ir įrengė kelis biudžetinius kambarius tiesiog išnaudodami laisvą plotą. Patalynė ne pirmos jaunystės, bet švari, didelis rankšluostis, nemokamas wi-fi, televizorius, malonus priedas-arbatinukas. Lova labai patogi. Patogumai koridoriaus gale bendri, duše buvo įdėta prausimosi gelio. Personalas labai mandagus, malonus ir paslaugus. Kambario langas išeina į vidinį kiemą su triukšminga restorano terasa, bet vidurnaktį viskas užsidaro, plastikinis langas irgi gerai triukšmą izoliuoja. Įsikuriu ir einu pavalgyti, nes pilvas jau maršus groja.

20200731_162303
Vienutė su bendrais patogumais.
Viešbutyje yra kavinė-restoranas. Meniu mane nustebino vėlgi labai maloniai, nes patiekalų kainos svyruoja nuo jautienos išpjovos kepsnio 24.00 EUR už 250 gramų iki bulvienės su baravykais už 4.00 EUR. Vyno sąraše daug vaisvynių ir "Vorutos" produkcijos, siūlomas platus žolelių arbatų asortimentas. Aš užsisakiau padegustuoti agrastų vyno, bulvienės su baravykais ir Radvilų bulvinių blynų su mėsa. Papildomai gavau pintinėlę duonos su labai skaniu pesto padažu. Sriuba buvo tokia, kaip aprašyme-bulvės ir morkos su keliais gabalėliais baravyko, bet tai buvo bulvienė su baravykais, o ne baravykai su bulviene, tai kaip ir be pretenzijų, o štai bulvinių blynų neįveikiau iki galo. Šiaip rekomenduoju mažavalgiams imti vieną patiekalą, nes porcijos nemažos, o maistas sotus.

20200731_171022
Tokius blynus tik tris dienas nevalgę medkirčiai gali sudoroti. 
Iš kavinės-restorano išėjau su prakaitu ir labai padoria sąskaita. Matosi, kad vieta populiari, čia užsuka šeimos ir turistai. Privati patalpa vakarui buvo užsakyta ir užuolaidėle atitverta. O man nėra kada šnipinėti, reikia suspėti nupėdinti iki Anykščių turizmo informacijos centro, kuris dirba visomis savaitės dienomis (dar vienas akmuo į pajūrio daržą). Viešbučio registratūroje man davė turistinę knygelę apie Anykščius, bet man dar knietėjo nusipirkti "Surink Lietuvą" magnetuką ir pasiklausti keleto suktų klausimų. Čia vėlgi galima pasijuokti- reklamuojama, kad Lajų takas iš Anykščių pasiekiamas pėsčiomis (10-14 km, žiūrint kur startuojat), bet visi vairuojantys net siaubisi tokia mintimi, nes "čia gi labai toli!!!". Turizmo informacijos centro darbuotoja irgi nebuvo išimtis, tuoj mane paėmė už rankos, užvedė už kiosko, kur karštajam sezonui iškeltas TIC'as, ir pirštu parodė, kur sustoja traukinukas, vežantis iki Lajų tako. Tai čia pasakysiu, kad žemėlapiuose jis blogai pavaizduotas netoli Dainuvos slėnio, iš tiesų jis kursuoja nuo A. Baranausko aikštės*. Atlikusi visus parengiamuosius turistinio išpuolio prieš Anykščių kurortinę vietovę darbus, dabar ramia sąžine tiesiog basčiausi po temstantį miestelį. Vietos prekybos centre apsipirkau, kad naktį ar anksti rytą netektų badauti. Na, aš kaip aš, bet alkanas Ursulijus Lepečkojauskas darosi neprognozuojamas.

*Informacija gali keistis.

20200731_212619
Velnias, gaidys ir grybai. Autorius-belgų medininkas Dzia. Kultūros taryba baisiai piktinosi. O man patinka.

20200731_212951
Vaisvynių gimtasis namas.
Balys Karazija į Anykščius atvyko 1926 m. tvirtai apsisprendęs užsiimti vaisių vyno verslu. Jis uoliai mokėsi Dotnuvos žemės ūkio akademijoje ir studijavo vyndarystės paslaptis. Anykščiuose jis gavo vietos valdžios leidimą ir išsinuomotamame rūsyje ėmėsi šios veiklos. Iš pradžių dirbo tik jis ir jo tėvas, tai buvo šeimyninis mikroverslas. O anykštėnai tai mokėjo vertinti, vietinį produktą noriai pirko į savo atsineštus uzbonėlius. Pirmoji partija buvo 6,000 (kitur- 8,000) litrų obuolių vyno ir ją dar iki metų pabaigos išpirko žmonės be jokių gudrių ir brangių marketingų. Tarpukario Lietuvoje vaisių vynai dažnai buvo statomi ant lietuvių stalo, tai buvo modernėjančios, caro jungą nusimetusios Lietuvos pramonės ženklas kartu su kita, kylančia vietos industrija. Karazijos įmonė vyną darė tik iš šviežių vaisių ir uogų, netrukus jie ėmė skinti apdovanojimus ir štai Balys Karazija jau yra didžiausias vaisvynių gamintojas Baltijos šalyse. Anykščiuose įmonėje dirbo daug žmonių ir Balys Karazija buvo didžiausias miestelio darbdavys, o jo darbuotojai didžiavosi savo darbu. Pajamos iš verslo buvo leidžiamos įmonės modernizacijai, netrukus gamyba buvo elektrifikuota iš Anykščių hidroelektrinės. Su savo darbuotojais Balys Karazija gerai sutarė, buvo ir piršliu, ir krikštatėviu. Antrojo pasaulinio karo metais Karazijų šeima pasitraukė į Vokietiją, gamyklą nusavino sovietinė valdžia. Nors Karazijų šeima, patenkintų darbininkų užtarta, galėjo ir toliau vadovauti nebe savo įmonei, planus sužlugdė 1944 m.frontas. Balys Karazija antrą kartą pasitraukė į užsienį, emigravo į Čikagą (JAV), ten iki senatvės dirbo fizinius darbus. Palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse šeimos kape. Balio brolis Vytautas, aludaris, įsikūrė Los Andžele. Vytauto anūkas muzikantas Ryanas Karazija 2012 m. pirmą kartą lankėsi Lietuvoje savo muzikinio turo metu. 2007 m. gimė legendinis "Vorutos" prekės ženklas. Šios linijos juodųjų serbentų vynas 2010 m. gavo tautinio paveldo ženklą. Tarp kitko, šį juodųjų serbentų vyną aš galiu nuoširdžiai rekomenduoti.

20200731_214019
Visais rakursais fotogeniška Anykščių bažnyčia.

20200731_214605
Šventosios užtvanka.

20200731_214706
Kūtvėla lankosi Anykščiuose.

20200731_215230
Čia gera vakare su "Vorutos" taure pasėdėti.

20200731_215524
Anykščiai sutemus.
Išsimiegojau labai patogiai. Pusryčiai tiekiami nuo 8.00 val., tai 7.55 val. aš jau špokavau prie restorano durų. O ką, jeigu naktį atvažiavo trys autobusai vokiečių turistų ir dabar visi ateis valgyti? Ir šiaip su viešbučių pusryčiais aš rekomenduoju nesivėlinti. Ant švediško stalo buvo omleto, dešrelių, košės, dribsnių, sūrio, kumpio, duonos, kruasanų, šviežių daržovių; atskirai verta paminėti labai skanią kavą.

20200801_080301
Omletas su daržovėmis.

20200801_080321
Švediškas stalas pusryčiams.
Labai kada krutinti žandais laiko nėra, nes laukia dvidešimt lankytinų turistinių objektų, ir čia tik pačiuose Anykščiuose. Reikia suspėti apeiti kuom daugiau, nes rytoj numatyta išvyka į Lajų taką. Mano planas buvo toks: penktadienio vakare atvažiuoti į Anykščius, šeštadienį paskirti Anykščiams, sekmadienį išsiregistruoti iš viešbučio, palikti daiktus saugoti, nusigauti iki Lajų tako ir vakare parvažiuoti į Vilnių. Beveik viskas taip ir pavyko. Taigi, šiandien pažindinuosi su Anykščiais. Gaila, kad daug turistų aplenkia patį miestelį ir lekia prie to išgirtojo Lajų tako, kuris netgi, objektyviai žiūrint, netgi nėra Anykščiuose- jo adresas yra Dvaronių k. 5, Anykščių r. Na, kai kurie turistai dar gal užlipa į Anykščių bažnyčios bokštą ir viskas, jiems užtenka.

Netoli viešbučio "Nykščio namų" yra rašytojo Jono Biliūno kapas ir Laimės žiburys.

20200801_085421
Kūtvėla eina laimės ieškoti.


20200801_085839
Informacinis stendas.
Nuorodos į Jono Biliūno kapą nėra (ji pastatyta kitoje kelio pusėje, nelogiška), todėl jį praeinu ir nosimi atsiremiu į Holokausto aukų kapo kelio nuorodą. Kadangi vakar uoliai dariau turistinius namų darbus ir studijavau žemėlapius, tai žinau, kad J. Biliūno kapą būsiu praėjusi. Tas nieko, nes ketinau aplankyti ir šią liūdną vietą, todėl einu rodyklės kryptimi. Netrukus ir prieinu.

20200801_090044
Holokausto aukų kapai.

20200801_090224
Holokausto aukų kapai. 

20200801_090433
Masinė kapavietė. Amžiną atilsį.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad žydai šiuose kraštuose gyveno nuo XVI a. Mes tai žinome, nes Anykščių žydai pirmą kartą paminėti 1567 m. kai karčiamininkas žydas apkaltino miestelio vaitą tapus žmogžudystės bendrininku. Anykščiuose XIX a. žydų gyventojai sudarė 70% miestelio populiacijos. Pirmojo pasaulinio karo metais caro įsakymu žydams buvo liepta trauktis į Rusijos gilumą. Po karo jie grįžo į nusiaubtą miestelį, pradėjo atsikurti, šiam tikslui ėmė plaukti finansinė parama iš žydų užsienyje. Anykščiuose pačiame miestelio centre stovėjo sinagogų kompleksas. Yra išlikusios senosios kapinės su apie 200 antkapių jidiš kalba. Miestelis ėmė atsigauti, įsisuko verslai ir versliukai, sieliai vėl plaukė į Vokietiją. Antrojo pasaulinio karo metais čia gyveno apie 2,000 žydų. Hitlerininkai beveik visus Anykščių žydus sušaudė 1941 m. čia, Liudiškių kalno pašlaitėje; turtingesniems "leido išsipirkti" ir paskui vis tiek sušaudė; daug Anykščių žydų nužudyti išvežus Utenoje. Yra žinomi keli žmonės, po egzekucijos išgyvenę ir išlipę iš kapo duobės, ir tai vienas tik dėlto, kad budeliai patingėjo tą vakarą duobę užkasti... Išgyveno ir tie žydai, kurie likimo ironijos dėka buvo sovietų ištremti į Sibirą kaip "kraujasiurbiai liaudies išnaudotojai" ir paskui buvo "reabilituoti", galėjo grįžti į Lietuvą. Apie trisdešimt baltaraiščių dalyvavo Holokausto įvykiuose Anykščiuose-praktiškai visi žydų kaimynai ir pažįstami. Tačiau buvo ir šviesių žmonių, štai Anykščių klebonas Juozapas Nikodemas Čepėnas ir rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis važiavo į Uteną pas vokiečių karo komendantą prašyti palikti gyvus bent žydų vaikus, žadėjo steigti prieglaudą ir auklėti juos krikščioniškai. Komendantas pažadėjo suguldyti abudu humanitarus filantropus į bendrą duobę su žydais. Klebonas per pamokslus perspėjo parapijonis nesigviešti žydų turto. Šiandien žydų kultūros pėdsakai Anykščiuose vos įžvelgiami. Iš Anykščių kilęs (faktiškai gimė Ukrainoje, bet užaugo Lietuvoje) žinomas dailininkas, Niujorko mokyklos atstovas, Gugenheimo prizo laureatas Rudolfas "Ruvkė" Baranikas- jo tėvai ir sesuo buvo sušaudyti Anykščiuose. Jis baigė mokslus ir 1938 m. išvyko į JAV. Mirė savo namuose Santa Fe, Naujojoje Meksikoje, pagal paskutinę valią kremuotas, pelenai išbarstyti upėse.

Keli šimtai metrų nuo tyla apgaubtos Holokausto vietos- turistų noriai lankomas Laimės žiburys. Čia net didelė aikštelė įrengta autobusams sustoti. Čia irgi kapas-čia ilsisi rašytojas Jonas Biliūnas.

20200801_091004
Kelio nuoroda įvažiuojant į Anykščius.

20200801_091337
Anykščių kurortinės vietovės poilsiautojas.

20200801_091547
Informacinis stendas prie Laimės žiburio.

20200801_091910
Laimės žiburys.

20200801_092217
Jono Biliūno kapas Laimės žiburyje.

20200801_092433
Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas prie Laimės žiburio.
Ant Liudiškių kalvos stovintis keturiolikos metrų aukščio Laimės žiburys yra antkapinis paminklas rašytojui Jonui Biliūnui. Lietuvių literatūros klasiku vadinamas rašytojas mirė ant žmonos rankų džiova 1907 m. Zakopanėje vos 28-erių metų. Jo palaikai perlaidoti Lietuvoje 1953 m. Šis paminklas simboliškai vadinamas Laimės žiburiu pagal Ciuriche sukurtą to paties vardo pasaką, kurioje sekama, kad ant kalno viršūnės švyti stebuklingas žiburys, jį pasiekęs visus žmones padarysiantis laimingus, bet pats pavirsiantis akmeniu...Iki paminklo reikia lipti aštuoniasdešimt šešiais laipteliais. Sakoma, reikia sugalvoti norą, niekam nesakyti, tylint užlipti laipteliais, tylint apeiti ovalia atbraila aplink paminklą ir tada garantuotai noras išsipildys. Jonui Biliūnui dėl jo "Brisiaus galo" ir "Kliudžiau" aš nejaučiu didelių sentimentų, bet ši kalva mena ir kitus autorius-Antaną Baranauską, Antaną Žukauską-Vienuolį... Būtent A. Žukauskas-Vienuolis ir parinko šią vietą Biliūno kapui, rūpinosi palaikų perlaidojimu.

Ir rados stebuklas! Visos šmėklos pražuvo, o paliestasai žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdami visą šalį. Tos šalies žmonės staiga pajuto savo laukuose, namuose ir pirkiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvose – neapsakomą ramumą. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto esą lygūs ir laimingi, visi gerbė artimą ir jo teises. Atsirado tarp žmonių laimė...-"Laimės žiburys".


20200801_100019
Anykščių industrinė panorama.
20200801_100207
Anykščiai.

20200801_101232
Gražiai tvarkoma infrastruktūra.
Kęstučio g. likusios senosios žydų kapinės. Didžiulė teritorija aptverta, žolė želia iki bambos-tik nežinau, ar iš apsileidimo, ar iš to, kad žydų kapinėse principe su augmenija nekovojama, o vietoje gėlių dedami akmenukai-amžinybės simboliai. Žydų bendruomenės pirmiausia rūpindavosi įrengti sinagogą ir surasti tinkamą plotą kapinėms. Gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis turėdavo būti atskirtas upeliu, kalva, miškeliu...Laidojimu rūpinosi specialūs žydų bendruomenės nariai. Talmude nurodoma antkapius statyti akmeninius, bet ne visur šio nurodymo griežtai laikomąsi. Ant antkapio dažniausiai hebrajų kalba nurodomas mirusiojo ir jo tėvo vardas, dažnai senuosiuose antkapiuose nėra pavardžių. Pavardes žydai gavo tik XVIII a. Rusijos imperijos administracijos nurodymu dėl surašymo galimybių. Mirusiųjų pasaulyje kapai nepuošiami, tai yra gyvųjų pasaulio dalykas, netgi kapinės tvarkomos tik jau labai apkerpėjus paminklui arba neradus vietos naujam antkapiui. Žydai kapines lanko vos kelis kartus per metus, o ne kaip pas mus, kur mažuose miesteliuose moterys tris kartus per dieną nubėga gėlių palaistyti į arboretumu tapusias vietos kapines. Neprižiūrimas kapines liudija tai, kad jos neaptvertos tvora. Ant paminklų įrėžtus užrašus sunku perskaityti, nes kietame akmenyje sunku raižyti, kitose Europos šalyse būna minkštesnių akmenų. Dekalogo formos antkapis dažnai žymi vyro ir žmonos kapą. Žydų istorinės kapinės yra atskira tema keliaujant po Lietuvą. Dažnai apie jas trūksta informacijos, nėra kelio nuorodų, neatliekami išsamūs istoriniai tyrinėjimai, ta tema nedirba kraštotyrininkai, kartais tiesiog vengiama tokios "nemalonios" temos.

20200801_101353
Senosios žydų kapinės Anykščiuose.

20200801_101510
Senosios žydų kapinės Anykščiuose.
Maloniu netikėtumu tapo kažkodėl lankytinų vietų žemėlapyje nepažymėta Antano Baranausko gimtoji vieta Jurzdike. Taip vadinama pietinė Anykščių miesto dalis.

20200801_102933
Čia gimė Antanas Baranauskas. 

20200801_103021
Anykščiuose įdomiai apipavidalinti suoleliai. 
Anykščių koplyčioje yra Pasaulio anykštėnų kultūros centras. Deja, šiandien jis buvo uždarytas. Koplyčios statybos iniciatoriai 1858 m. buvo dvarininkai Anupras ir Filipina Venclovavičiai. Manoma, kad koplyčia stovi ant Burbiškio dvaro grafo Venclovavičiaus giminės kapų rūsio. Čia buvo išmūryta apie dešimt nišų grafo giminės mirusiesiems. Žmonės prisimena, kad laidojant paskutinį grafo giminės atstovą koplyčia jau buvo gerokai apleista. Kapavietę naikino ir du pasauliniai karai. Šalia koplyčios buvo kapinaitės, jose nebelaidojama nuo 1936 m, nes kapinės buvo perpildytos. Sovietmečiu kapinės buvo sunaikintos ir teritorija paversta parku. Kai kurie giminės persilaidojo savo mirusiuosius, kitų kapai buvo sunaikinti, kryžius ir paminklus išvežė Svėdasus ir susmulkino specialiame karjere į skaldą keliams tiesti; grafų kripta buvo išniekinta. Koplytėlės atsiradimą savaip išaiškina A. Žukauskas-Vienuolis apysakoje "Vėžys". Muziejaus reikmėms perduota koplyčia skurdo ne ką mažiau, galiausiai ją perėmė civilinės metrikacijos įstaiga. Koplyčios pastatas buvo rekonstruotas, čia dirbo tokie garsūs specialistai kaip architektas Gediminas Baravykas, dailininkas Algirdas Dovydėnas, šviestuvą sukonstravo Konstantinas Eugenijus Šatūnas. Metrikacijos skyriaus įrengimas 1985 m. kainavo pasakišką 400, 000 rublių sumą. Nuo 1992 m. koplyčia vėl perduota muziejaus reikmėms, 2012 m. įkurtas Pasaulio anykštėnų kūrybos centras. Netoli koplyčios 2013 m. atidengtas paminklas senosioms kapinėms.

Anykščių Burbiškio dvaras yra 8 km nuo Anykščių. Tai yra XIX a. architektūros paminklas, neoklasicizmo perlas. Prie dvaro yra parkas. Visai dvaro sodybai suteiktas kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas. Venclovavičiai minimi nuo 1752 m., kai dvaro rūmų projektą architektui Povilui Gižickiui užsakė LDK karininkas Stanislovas Venclovavičius ir šešios kartos valdė šį turtą. Ši giminė patyrė represijų už dalyvavimą sukilime prieš carą. Giminės moterys finansiškai rėmė draudžiamos lietuviškos spaudos rengimą, įkūrė slaptą lietuvišką mokyklą, šelpė neturtingą mokytis norintį jaunimą, dengė vietinių vaikų gydymo išlaidas. Jėzuitų kunigas Pranciškus Zabiela dvarą ir 8 ha žemės įsigijo 1933 m. ir čia įrengė bažnyčią, kleboniją, įkūrė parapiją bei pradžios mokyklą. Sovietmečiu buvo nuspręsta, kad tarybiniam moksleiviui ugdyti tokia aplinka kenkminga, todėl religinės paskirties patalpos buvo nacionalizuotos. Vietoje dvasinių vertybių čia skleidėsi kolūkio grūdų sandėliai, bulvinė, kiaulidė. Po Nepriklausomybės atgavimo turtas sugrąžintas Panevėžio vyskupijos kurijai, bet dėl lėšų stokos ši perleido viską privačiam investuotojui. Dabar ES pagalbos dėka dvaras restauruotas pagal 1853 m.projektą. Dvare teikiamos įvairios paslaugos turistams: apgyvendinimas, maitinimas, seminarų rengimas, parodos ir koncertai. Restauruojamą dvarą lankė Venclovavičių palikuonis Jacek Weclawowicz. Jis yra architektas, gyvena Krokuvoje, kelios jo sukurtos skulptūros puošia dvaro parką. Šį kartą Burbiškio dvare apsilankyti neturėjau galimybės, atidėjau kitam kartui.

20200801_103235
Anykščių koplyčia.

20200801_103330
Skulpt. Antanas Žukauskas. Mecenatai-Aldona ir Algirdas Avižieniai ir Anykščių rajono savivaldybė.

20200801_103540
Anykštėno Leono Striogos skulptūra. Paroda skirta jo 90-ties metų jubiliejui.
20200801_104051
Leono Striogos skulptūra.
20200801_104938
Anykščių bažnyčia matosi iš visur.

20200801_105006
Planuojama teikti apgyvendinimo paslaugas turistams. Po restauravimo, žinoma.
Netoli bažnyčios stovi nedidelis žalias namelis. Čia įrengtas rašytojos Bronės Buivydaitės memorialinis muziejus. Rašytoja pasirašinėjo Tyrų Duktės slapyvardžiu. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukusi į Rusiją, ten mokėsi, Voroneže jai dėstė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, kuri paskatino kurti vaikams, imtis teatro veiklos. Lietuvoje sugrįžusi B. Buivydaitė dirbo pedagoginį darbą, įkūrė Panevėžyje Vaikų teatro draugijos skyrių. Kūrybinė veikla pakeitė pedagoginę, bet po Antrojo pasaulinio karo ji vėl ėmėsi mokytojos darbo. Kai į tremtį Karelijoje buvo išsiųstas jos vyras Juozas Mičiulis, Bronė Buivydaitė atvyko į savo vaikystės miestelį Anykščius, čia slapstėsi nuo arešto, slaugė motiną. Išsiskyrė su vyru, jis vedė antrą kartą. Karo ir pokario vargai alino rašytojos ir pedagogės sveikatą, ėmė silpti regėjimas. Apakusi rašytoja savo kūrinius diktuodavo sekretorei, kurią jai skyrė Aklųjų draugija. Apakusi rašytoja mėgo klausytis radijo, transliacijos iš Johanesburgo jai priminė uždarbiauti išvykusį ir negrįžusį tėvą. Mamą, geriausią siuvėją, priminė jos siuvamoji mašina. Rašytojos kūryba buvo ne tik skirta vaikams, jai priskiriamas pirmasis lietuvių literatūroje moters poetės eilėraščių rinkinys. Rašytoja ir pedagogė Bronė Buivydaitė mirė 1984 m. Anykščiuose, palaidota su tautiniais drabužiais senosiose Anykščių kapinėse šeimos kape. Labai maloni muziejininkė man viską aprodė, netgi leido serbentų ir agrastų pasiskabyti.

20200801_105132
Bronės Buivydaitės memorialinis muziejus.

20200801_105149
Rašytojos mėgti augalai.

20200801_105744
Graži vieta gyventi ir kurti.

20200801_105749
Radasta.
Radasta dar vadinamas augalas, moksliškai žinomas kaip "raukšlėtalapis erškėtis". Šis augalas minimas dainose ir pasakose. Liaudyje erškėtis vadinamas įvairiai: radasta, erškėtrožė, šunrožė, vilkdagis. "Stebuklingoji radasta" yra Bronės Buivydaitės sukurtas spektaklis, iki šiol atliekamas Anykščiuose. Muziejus kuklus, bet geras iniciatyvas reikia palaikyti, todėl kviečiu užsukti!

Čia pat- Anykščių Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia. Manoma, kad pirmoji bažnyčia pastatyta 1442-1452 m., fundatoriumi laikomas Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras. Bažnyčia buvo medinė, todėl kelis kartus sudegė. Mūrinė bažnyčia iškilo XVIII a. Žemaičių vyskupo Jono Dominyko Lapacinskio ir kunigo Tado Milašiaus rūpesčiu. Netoli bažnyčios XIX a. iškilo varpinė, neišlikusi šiandien. Nebesutelpant parapijiečiams, architektas Florijonas Vyganovskis parengė barokinės bažnyčios padidinimo projektą, bet jam įgyvendinti leidimo negavo. Kauno gubernijos architektas, rusų kilmės Nikolajus Andrejevas parengė naują projektą, jo įgyvendinimo metu senoji mūrinė bažnyčia turėjo būti nugriauta, o jos vietoje turėjo iškilti neogotikinė bažnyčia. Šis projektas buvo įgyvendintas. Naujoji bažnyčia konsekruota 1914 m. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai susprogdino bokštus, jie buvo atstatyti ne tokie puošnūs ir žemesni.Tačiau tai netrukdo šiandien tituluoti Anykščių bažnyčią aukščiausia bažnyčia Lietuvoje. Tikinčiuosius maldai kviečia nauji varpai, nes senieji žuvo kartu su bokštais. Varpai, tradiciškai, turi vardus: Šv.Mato, Šv.Juozapo ir Šv.Jono. Didelis gaisras nusiaubė bažnyčią 1928 m., buvo sunaikintas puošnus paauksuotas centrinis altorius. Atnaujintą bažnyčia 1956 m. dainų šventės metu pakilus audrai ir trenkus žaibui vėl ištiko gaisras. Labai bažnyčią išpuošė menu besidomintis kunigas Albertas Talačka (m. 1999). Jis net bažnytinei dailei nepalankiu sovietmečiu ieškojo gabių menininkų. Bažnyčioje 1999 m. sumontuoti nauji, galingi vargonai, atgabenti iš Didžiosios Britanijos Sauthemptono miesto. Šie vargonai specialistų laikomi vienais geriausių Lietuvoje. Sutemus bažnyčia būna apšviesta 2008 m. įrengtu apšvietimu. Bažnyčia su šventoriumi ir komplekse esančiais dailės kūriniais yra įtraukta į saugomų Kultūros vertybių registrą. Bokšte 2012 m. įrengta apžvalgos aikštelė.

20200802_141419
Anykščių bažnyčios interjeras.

20200801_115511
Valstybė ir religija po vienu stogu. 
Viena pastebima Anykščių turizmo bėda yra per didelė meilė pinigams. O labai konkrečiai-gryniesiems pinigams. Septynios lankytinos vietos Anykščiuose ir nei viena neima bankine kortele, nes "reikės mokėti banko mokesčius". Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad visur buvo sąžiningai įteikiamas lankytojo bilietas, bet turistui tai sudaro tam tikrų nepatogumų, nes visuose Anykščiuose gal penki bankomatai. Bet už suvenyrus, o stebukle, būna paima ir bankine kortele. Taip kad turėkite omenyje, kad reikia išsigryninti pinigų prieš praveriant muziejaus Anykščiuose duris. Dangun žengimo, t.y. pasikėlimo į apžvalgos bokštą kainą labai krikščioniška, bet, pagal sveikatos apsaugos reikalavimus, uždarose patalpose reikia dėvėti veido kaukę.

20200801_113841
Pasikeitęs Lietuvos turizmo veidas.

20200801_113849
Įspūdingos metalinės konstrukcijos.

20200801_114004
Kūtvėla grožisi architektūra.

20200801_114309
Anykščių panorama.

20200801_114422
Kūtvėla lankosi Anykščiuose.

20200801_114921
Vienas iš bažnyčios projektų. Man patiko.

20200801_114929
Aukštyn laiptais, vedančiais žemyn.

20200801_115726
Memorialinė lenta šventoriuje.

20200801_115748
Savanorių atminties įamžinimas.

20200801_115756
Vyties kryžiaus kavalieriai.
Kviečiau ir Ursulijų Lepečkojauską nusifotografuoti prie Anykščių bažnyčios, bet jis Raudondvaryje sužinojo apie grafo Tiškevičiaus dresiruotas meškas, kurios sunkius krovinius į statomą bažnyčią užnešdavo, tai nuo to laiko tas meškius bažnyčių kiek privengia, nes bijo būti prie darbo pristatytas. Netoli bažnyčios yra Angelų muziejus. Pirmasis angelų muziejus Lietuvoje buvo įkurtas 2010 m. Muziejaus fondų pagrindu tapo Beatričės Kleizaitės-Vasaris padovanota angelų kolekcija. Eksponatų kolekcija siekia per 300 vienetų. Čia esančiame Sakralinio meno centre saugoma ir eksponuojama Anykščių klebono Alberto Talačkos unikali dailės kūrinių kolekcija ir biblioteka.

20200801_120445
Carlo Maratti (1625-1713).
Labai gražus Carlo Maratti darbas. Šis dailininkas buvo įkvėptas Parmos ir Bolonijos menininkų darbų. Jo užsakovais buvo popiežiai ir kardinolai. Carlo Maratti tapo pamėgtas ir turtingų Europos aristokratų, jo studija Romoje buvo viena žymiausių Europoje. Carlo Maratti buvo žinomas ne vien dėl savo religinės tematikos kūrinių, bet ir kaip geras portretistas, jam mielai pozuodavo savo turo po Europą metu į Italiją atvykę Europos didikai. Su meiluže dailininkas susilaukė dukters Faustinos, kurią oficialiai pripažino, o po pirmosios žmonos mirties vedė tą savo meilužę, o dukters bruožai atsispindi daugelyje jo darbų. Popiežius 1704 m. dailininką pakėlė į riterius. Dėl mažėjančios privačių užsakovų rinkos ir ekonominių problemų, Carlo Maratti iš dailininko tapo restauratoriumi. Jo duktė Faustina paveldėjo polinkį į meną, tapo poete ir dailininke. Jos grožiu sužavėtas vienas Sforcų didikų siekė jos palankumo, o atstumtas neskėmingai bandė pagrobti. Jos talentas ir užsispyrimas leido jai tapti prestižinės literatūros akademijos nare tais laikais, kai moterys ten nebuvo priimamos. Mane šis paveikslas patraukė dėl savo panašumo į Pažaislio Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu gėlių vainike stilistikos. Tą paveikslą Kristupui Zigamtui Pacui dovanojo popiežius Aleksandras VII, o šis popiežius buvo ir vienas iš Carlo Maratti užsakovų. Oficialiai Pažaislio Marijos paveikslo autorystė nėra nustatyta, jis priskiriamas Nyderlandų dailės atstovams, būtent jų darbuose pirmiausia iškyla Marijos gėlių vainike motyvas. Pažaislio Marijos tipažo pirmtaku laikomas bendras olandų Jano Brueghelio Vyresniojo ir Hendrico van Baleno paveikslas, skirtas Milano arkivyskupo Federico Borromeo kolekcijai. Pažaislio Marija taipogi atributuojama dviem menininkams: vienas nutapė figūrą, kitas ją apgaubė gėlių vainiku.

20200801_120646
Angelas su graibštuku laimei.

20200801_120901
Angelų muziejus Anykščiuose.

20200801_121655
Paminklas Antanui Baranauskui Anykščiuose. Aut. A.Sakalauskas, R. Krištapavičius. 

20200801_121758
Memorialinė lenta fotografui Izidoriui Girčiui ant Anykščių bibliotekos sienos. Menininkas buvo asmeninis A. Žukausko-Vienuolio fotografas.

20200801_122506
A. Baranausko aikštėje yra paminklas laisvei "Prisikėlimas". Čia pavaizduotas stilizuotas feniksas.

20200801_122536
Anykščių kultūros centras. 

20200801_123056
Fontanėlis senojoje Anykščių dalyje. 

20200801_123337
Įdomios pašto dėžutės.

20200801_123346
Anykščių senamiestis.
20200801_123402
Kažkaip vis dar aktualu.
Anykščių senamiestis buvo tankiai apstatytas, bet 1944 m. vokiečiai jį subombordavo atsitraukdami. Pastatai sugriuvo, po karo viską sulygino buldozeriu, išliko tik senieji rūsiai po sutvarkytu dabartiniu miestelio centru. Bimbinėju sau ir mintiju, kad gal jau pavalgyti kažką reiktų susimedžioti, ir tik žiūrau-turistinis traukinukas atvažiuoja. Na, tas, kuris iki Lajų tako veža. Nors šią atrakciją planavau rytojaus dienai, mečiau visus planus per tvorą ir puoliau prie traukinuko.

20200801_123838
Turistinis traukinukas Anykščiuose.

20200801_135504
Dabartinis grafikas iš Anykščių iki Lajų tako. 

20200801_125808
Kūtvėla prie Lajų tako. 

20200801_125859
Lajų takas, Anykščiai,

20200801_125819
Traukinuko grafikas nuo Lajų tako iki Anykščių centro.
Traukinukas nedidelis, todėl patarčiau važiuoti ankstesniu reisu, nes išsimiegoję sukrunta ir kiti turistai, ypač šeimos su keliais vaikais, ir traukinukas greitai užsipildo. Taipogi patarčiau pirkti iš karto bilietą į abi puses, nes pirkti reikia iš vairuotojo priekyje, jis su bilietais neateina prie sėdinčių keleivių traukinuke, nes kasos aparatas stacionarus. Kartais visas tabūnas užsėda traukinuką ir vienas atstovas eina pirkti bilietų. Nesąžininga, bet ką padarysi. Galima važiuoti ir grįžti bet kuriuo reisu iki traukinuko darbo pabaigos. Jau įsidienojus matydavau, bėgdama pro šalį, kaip visi norintys nebesutelpa į mažą traukinuką. Tuos 14 km iki Lajų tako traukinukas įveikia per kažkur 15 min. Detalaus grafiko nėra, traukinukas atvažiuoja, išleidžia/surenka keleivius, pastovi šiek tiek ir važiuoja.

20200801_130547(0)
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Puntuku.

20200801_130815
Kūtvėla prie Puntuko.

20200801_131105
Inkilų ekspozicija. Keletas net būdas priminė. 

20200801_131225
Vabzdžių viešbutis.

20200801_131531
Įteisintas reketas.
Dabar bus piktai. Kai prieš kelis metus buvo įvestas savanoriškas saugomų teritorijų lankytojo bilietas, aš tai priėmiau palankiai, nes surinktos lėšos pavirsdavo atnaujintais stendais, pažintiniais takais, žemėlapiais, poilsinėmis, tualetais...Tokio bilieto kaina simbolinė, vos vienas euras. Tačiau visuomet buvo aišku, kad tai-savanoriškas indėlis. Tuo tarpu Anykščiuose Lajų take ir Anykščių regioninio parko lankytojų centre šis savanoriškas bilietas parduodamas praktiįkai privaloma tvarka. Tai yra grubus pažeidimas, tiesiog begėdiškas reketas. Kodėl? Nes žmonėms įteigiama, kad bilietas privalomas, o ne savanoriškas, ir visi suklaidinti uoliai perka, mokėjimas priimamas tik grynais pinigais. Aš nepykčiau, jeigu būtų akcentuojamas savanoriškas turistų indėlis į šias lankytinas vietas ir kas už tas lėšas bus padaryta, bet Anykščiuose ši sistema yra nukreipta prieš turistą. Anykščių regioninio parko lankytojų centre man savanorišką bilietą privaloma tvarka pardavė čia pat tik įžengus, o prie Lajų tako stovi bilietų kasa, kurioje visi suklaidinti lankytojai tuos bilietus perka. Bilietus į Lajų taką galima nusipirkti ir šalia Lajų tako esančiame lankytojų entre-žmonės eina ir perka būtent "bilietą į Lajų taką", nors šio objekto lankymas yra nemokamas!

Įdomumo dėlei, savanoriškai privalomi (plyšk juokais) bilietai 2019 m. Anykščiams sugeneravo
149, 050 EUR pajamų. Šie pinigai buvo panaudoti atnaujinant infrastruktūrą stovyklavietėse prie Rubikių ežero ir Šventosios, gamtos ir kultūros paveldo aplinkoje buvo šienaujama ir išvežamos šiukšlės, prižiūrimas Lajų tako komplekso techninis aptarnavimas, parengti Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnio bei Struvės geodezinio lanko UNESCO paveldo objekto punkto techniniai aptarnavimo projektai ir pritaikymas lankymui. Įdomus momentas-kai kurios lėšos darbams numatytos iš Europos sąjungos struktūrinių fondų. Pernai Lajų taką aplankė 179, 830 lankytojų.  Įdomu, kiek šios sumos buvo paaukota savanoriškai ir kiek buvo nupešta iš patiklių žmonių?

Šis finansinis kazusas jau buvo iškilęs 2015 m. atidarius Lajų taką. Vienas lankytojas pasidalino savo įspūdžiais Delfi portale: "Erdviame centre – viena darbuotoja nedėvinti jokios išskirtinės aprangos ir kuriai sekėsi tik dėl to, kad užsukę žmonės tik kopijuodami kitus stojo į eilę ir davė jai pinigus, o ši tik maloniai spausdino čekius. Visi manė, kad perka bilietus į taką. Nesuprantantiems, kas parduodama, buvo paaiškinama – bilietas kainuoja 1 eurą. Sumokėjęs du eurus įsigijau bilietą sau ir draugei. [...] Nors visur buvo akcentuojama, kad taku galima eiti nemokamai, tačiau prie jo pradžios stovėjusi parko darbuotoja pardavinėjo bilietukus (tokius galima buvo įsigyti ir lankytojų centre). Šalia sumontuoti praėjimo kontrolės įrenginiai sudarė įspūdį, kad takas iš tiesų mokamas, o iškaba su kvietimu pirkti parko lankytojo bilietus kabėjo tik taku paėjus apie 30 metrų nuo įėjimo. Didžioji dalis žmonių buvo įsitikinę, kad perka bilietus ir stovėjo eilėje. Joje stovėjo ir tie, kurie bilietus buvo įsigiję lankytojų kasoje, o darbuotoja tik karts nuo karto garsiau pranešdavo, kad tie, kas turi bilietus gali patekti be eilės. Nekantriausi ar labiau informuoti tiesiog grūdosi neturėdami jokio bilieto, o jau įsigiję lietuviai juos drausmino – „ką gaila vieno euro?“ Ši situacija sulaukė Valstybinio saugomų teritorijų tarnybos komentaro: "Siekdami aiškumo, skaidrumo ir supratimo paaiškiname, kad medžių lajų tako lankymas bus nemokamas (objektas 100 proc. finansuotas ES ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis), išskyrus tuos atvejus, kai lankytojai pageidaus užsisakyti specialią pažintinę Anykščių regioninio parko direkcijos parengtą kelionę, programą." 

20200801_131557
Kūtvėla lankosi Lajų take.

20200801_131711
Kūtvėla moka vertinti ES investicijas.

20200801_132057
Apžvalgos bokštas.

20200801_132258
Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Anykščių šileliu. 

20200801_132458
Apžvalgos bokštas. 

20200801_132815
Naujas lankytinas objektas-tiltas per Šventąją. Dar pilnai neatidarytas.

20200801_132859
Lajų takelis ant vištos kojelės.
Žmonių be galo daug. Pasigrožiu apylinkių panorama nuo apžvalgos bokšto ir leidžiuosi žemyn. Labai laiku, nes įpūškuoja traukinukas. Kadangi Anykščiuose dar yra ką apeiti, tai negaišuoju ir važiuoju atgal.

20200801_135843
Keliam nykščius už Anykščius.

20200801_140002
Nemokamas viešasis tualetas. 

20200801_140021
Šių reikšmingų paslaugų teikimo valandos. 
Gegužės mėnesį duris atvėrė Istorijų dvarelis. Tai edukacinė erdvė, pristatanti Anykščių istoriją per literatūrą. Dvarelis pastatytas XIX a. neoklasicizmo stiliumi ir šiandien yra seniausias miesto pastatas. Jo savininkė buvo dvarininkė Okuličiūtė. Čia lankydavosi reformacijos tikėjimą priėmę dvarininkai, buvo įkurtas sukilėlių štabas ir slaptas ginklų sandėlis. Prie dvarelio buvo užveistas parkas. Nuo 2006 m. šis dvarelis įtrauktas į Kultūros paveldo registrą. Numalšinus vieną iš sukilimų, dvarininkė buvo ištremta, jos nusavintos valdos perėjo carinės Rusijos generolui. Jis čia negyveno, dvarelį padovanojo Okuličiūtę įskundusiams savo sekretoriui. Šiame pastate buvo ir nuomojamos patalpos, paštas, antstolių įstaiga, miškininkai, tarpukariu savininku tapo A. Žukausko-Vienuolio draugas Donatas Šukevičius ir valdė iki 1940 m. Pastatas jo rūpesčiu buvo sutvarkytas, atnaujintas parkas. Sovietmečiu pastatas buvo nacionalizuotas, įkurti pionierių namai, 1955 m. įkurta Anykščių viešoji biblioteka. Dabar dvarelio sutvarkymui ir pritaikymui turizmo reikmėms skirta per 400,000 EUR. Dvarelyje galima užsidėti sukilėlių naudotą antspaudą, išsiųsti atviruką (Lietuvos teritorijoje nemokamai, įtraukta į bilieto kainą) ir dar užsiimti įvairia edukacine veikla. Čia jeigu rimtai, o jeigu dar rimčiau, tai atrodo, kad dvarininkė Okuličiūtė tiek pat reali, kiek ir Anykščių įkūrėjas bajoras Nykštys. Sklypas realiai priklausė Reginai Mikuličiuvnai (lietuviškai-Mikuličiūtei), bet ji gyveno kitur. Nors tiek Mukiličių, tiek ir Okuličių pavardės yra realiai gyvenusių žmonių, bet nėra žinoma, kad kurie nors būtų statę dvarą, nėra žinomas ir architektas. O štai dėl dvarininkės Okuličiūtės "kaltas" A. Žukauskas-Vienuolis, sukūręs dvarininkės Okuličiūtės personažą. Jis taip suteikė dvareliui istoriškumo ir pagrindė jo saugojimo poreikį. Rašytojas neparašė literatūrinių kūrinių apie šią heroję, bet naudojosi LTSR Aukščiausiosios tarybos deputato statusu ir oficialiuose raštuose dėstė spalvingą dvarelio istoriją, pabrėždamas jo savininkų indėlį į "revoliucinį judėjimą prie carizmą". Tokiu būdu buvo galima prašyti dvarelį perleisti muziejaus reikmėms kaip istorinę vertybę. Labai maloni darbuotoja man pravedė personalinę ekskursiją, nes tuo metu buvau vienintelė lankytoja. Jeigu kas keliausite su vaikais, tai tikrai rekomenduoju užsukti.

20200801_140359
Istorijų dvarelis.


20200801_140711
Anykščių istorijos prizmė. Ar žinojote, kad pirmojo trikalbio žodyno sudarytojas Konstantinas Sirvydas kilęs iš šių apylinkių?

20200801_141219
Anykščius gaubia legendos. 

20200801_141719
Į tokią skrybėlę telpa net kelios Kūtvėlos. 

20200801_141801
Čia galima pasimokyti rankdarbių.

20200801_142209
Čia biškį kaip ir vaidenasi... 

Kiti mane dominę lankytini objektai yra nutolę nuo Anykščių centro. Šv. Aleksandro Nevskio cerkvė yra pirmoji stačiatikių šventovė Anykščiuose, ją XVI a. fundavo valdovo Aleksandro Jogailaičio žmona Elena Ivanovna iš Maskvos. Ji atitekėjo į LDK kaip taikos tarp Lietuvos ir Maskvos garantas, nors realiai taika nebuvo pasiekta. Tačiau Aleksandras neišsiuntė jos atgal į Maskvą-labai mylėjo... Savo ruožtu Elena buvo stačiatikybės globėja, jai net pavyko išsireikalauti stačiatikiškas pamaldas Krokuvoje. Veltui nuėjo pastangos Eleną įtikinti pereiti į katalikybę ar bent jau unitų tikėjimą. Elenos dvaro tarnautojas ir slaptasis agentas į Maskvą rašė: „Čia pas mus, viešpatie, įvyko didelis susikirtimas tarp lotynų ir mūsų krikščionių: į mūsų Smolensko vyskupą ir atsimetėlį nuo graikų tikėjimo Sapiegą įlindo velnias, didysis kunigaikštis vertė mūsų gaspadorienę, didžiąją kunigaikštienę Eleną pereiti į prakeiktą lotynų tikėjimą“. Anykščių valdas Elena gavo kaip valdovės domeną, kai jas valdovas perėmė iš išdavyste apkaltinto didiko Mykolo Glinskio. Nežinau, dėl kokių priežasčių ši cerkvė buvo nugriauta palyginus greitai po pastatymo, 1526-1529 m. Antroji medinė cerkvė buvo pastatyta 1867 m. Ji ir buvo pašventinta Šv. Aleksandro Nevskio vardu. Cerkvės statyboms lėšos buvo skirtos iš valstybės iždo, prisidėjo aukomis tikintieji. Cerkvė stovi seniausioje miesto dalyje, buvusios Anykščių dvarvietės teritorijoje. Stačiatikių bendruomenė čia negausi, pati cerkvė duris atveria retai, tik pamaldoms. Kartais pavyksta į ją patekti kultūrinių renginių metu.

20200801_145510
Anykščių cerkvė. 
Apie šią cerkvę nedaug ką galima pasakyti. Viena į internetus prasibrovusi žinutė, deja, nedžiugina: 2009 m. cerkvė buvo apvogta. Išneštos dvi ritualinės taurės ir trys ikonos, vienas kryžius ir viena ikona buvo sugadintos. Manoma, kad vagys vidun pateko per varpinės bokšto angą, pasilypėję statybininkų stelažais, tuo metu buvusiais cerkvės kieme. Dar prieš Anykščių cerkvės apiplėšimą buvo apvogta Molėtų rajono Inturkės Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė. Žinoma, kad prieš vagystę Inturkės cerkvėje apsilankė vyrai su fotoaparatais, jie fotografavo cerkvės relikvijas. Sutapimas? Aš kartais burzgiu, kai maldos namuose neleidžiama fotografuoti (žinote, spaudos laisvė ir visa kita), bet ne technologijų, o Dievo apvaizdos saugomos atokesnės bažnyčios, cerkvės, kiti maldos namai neretai tampa ne tik vandalų, bet ir retenybių kolekcionierių aukomis.

Netoli cerkvės, tokios šventos vietos, mane neteisėtai ir apibilietavo Anykščių regioninio parko lankytojų centre. Na, tiesą sakant, mainais gavau nedidelę ekskursiją po ekspoziciją ir informacinės medžiagos, tai burbėti labai neišeina, bet vis tiek nemalonu.

20200801_150032
Legendinė Voruta.
Nors Mindaugo karūnacijos vieta nežinoma, kai kurie istorikai ją sieja su Palatavio piliakalniu. Čia, Lietuvos ir Livonijos pasienyje, buvusioje Latavos pilyje 1253 m. Mindaugas davė vieną raštą karūnacijos proga, tai ir leidžia daryti tokią prielaidą.

20200801_150502
Smėlis iš įvairių atodangų.

20200801_150809
Anykščių regioninio parko lankytojų centras.

20200801_145638
Turistai sekmadieniais ir per šventes nesilanko. Juk tam yra darbo dienos!
Kitas lankytinas objektas "Cosmos. Paukščių takas", veidrodžių kambarys, yra netoli Anylščių cerkvės ir Anykščių regioninio parko lankytojų centro, bet jį šį kartą praleidau. Ten prie durų buvo išsirikiavusi eilė pramogautojų, o man į dienos pabaigą laikas buvo brangus. Todėl kertu pievą (yra nežymus išmintas takelis), kelių išsišakojime suku į dešinę ir netrukus prieinu siauruko geležinkelio tiltą. Tiesą sakant, nesu tikra ar pėstiesiems ten galima maklinėti, bet visi paklausti kaip nueiti iki Siauruko muziejaus sakė eiti per šitą tiltą.

20200801_152411
Siauruko tiltas, Anykščiai.

20200801_152720
Siauruko tiltas, Anykščiai.

20200801_153443
Siauruko muziejaus darbo laikas ir kainos.

Siauruko muziejaus teritorija tokia didelė, kad nežinia, į kurią pusę pulti, tai puoliau bilietų kasos ieškoti. Čia labai įdomiai viskas vyksta-kai tik susiformuoja grupelė turistų, iškart priskiriamas gidas ir vyksta 30-45 min. trukmės ekskursija po eskpozicijas, su gidu užeinama į užrakintas patalpas. Man ši tvarka labai patiko. Gidas pasakoja apie visokius techninius dalykus, čia jau susivėlusioms kūtvėloms sunkiai suprantamos materijos, bet šiaip smagu, ypač vaikams leidžia ten visur landžioti. Norintys gali išbandyti rankinę dreziną ar triratį ant bėgių. Šis siaurojo geležinkleio stoties kompleksas yra technikos, architektūros ir istorijos paminklas, išsaugojęs XX a. dvasią. Čia ypatingą vietą užima siauruko garvežys "Kukuška", pagamintas 1949 m. "Škodos" gamykloje, tai yra verslininko Jozef Fiedorovicz dovana.

20200801_153804
Kam iš kišenės kyšo žagrė, o kam-kaukė...

20200801_154102
Made in Čekoslovakija. 

20200801_155414
Bilietų komposteris. 

20200801_155424
Bilietų pavyzdžiai. 

20200801_155638
Siauruku tremtinius vežė iki plačiųjų bėgių, kur persodindavo į Sibiro ešalonus. 

20200801_160642
Senovinių automobilių paroda.

20200801_161137
Dvikalbės lentelės.

20200801_161541
Raginimas nežiopsoti. 

20200801_161610
Galima palikti kultūringą komentarą specialioje knygoje.

Pasidairiau po siauruko ekspozicijas, pasižymėjau vieną kitą detalę atmintyje ir telefono navigacijoje susiradau, kaip nueiti iki A. Baranausko klėtelės. Bilietas į A. Baranausko klėtelę, A. Žukausko-Vienuolio memorialinį namą ir S. Petraškos akmens tapybos ekspoziciją yra vienas iš brangesnių. Šis mokamas lankytinas objektas buvo paskutinis šią dieną, todėl smulkias monetas buvau išsileidusi, liko tik 10.00 EUR kupiūra. Galimybės atsiskaityti bankine kortele, kaip jau pasakojau, nėra. Na, ir iškart problemos su grąža...Klausiu, ar taip mažai lankytojų, tai muziejininkės net įsižeidė. Ne, lankytojų daug, bet visi olegarchai, visi moka stambiais banknotais, tai iš kur tos grąžos paimsi?Šituom kreipiuosi į didžiuosius Lietuvos bankus su klausimu, ar nebūtų galima kaip nors šį klausimą gražiai išpręsti? Suprantu, kad bankas nėra labdaros organizacija, bet galbūt bent iš patriotizmo būtų galima atvesti bent kelis regioninius muziejus į XXI amžių? Aš tokių muziejų administracijos vietoje netgi pasidomėčiau galimybe susiorganizuoti atsiskaitymą per Revolutą. Kita vertus, juk bet koks muziejus yra juridinis asmuo su banko sąskaita, o per mobiliasias aplikacijas dabar pavedimą padaryti yra minučių reikalas, nereikia jokių kortelių skaitytuvų.

Esu vietoje, kur persipynė A. Žukausko-Vienuolio vaistininko pareigos ir rašytojo pašaukimas, Anykščių krašto istorijos ir Kaukazo tradicijos. Čia saugoma ir legendinė A. Baranausko klėtelė, kurioje jis parašė garsųjų "Anykščių šilelį". Ar žinojote, kad šis kūrinys iš tiesų yra giesmė? Nors muzikos mokslų jos ir nebaigė, A. Baranauskas turėjo absoliučią muzikinę klausą. Klėtelėje jos atsiradimas pristatomas labai interaktyviai filmuku, kur istoriją pasakoja animuotas kankorėžis. Antanas Baranauskas tapo vyskupu, bet jam nesvetimas buvo ir materialus pasaulis, jis domėjosi matematika ir pats atrado tai, kas jau iki jo buvo atrasta, tik apie tai į teologijos mokslus pasukusiam būsimajam vyskupui nebuvo žinoma. Kunigystė buvo daugelio inteligentų nuskirtas gyvenimo kelias, ne visuomet tėvai ar našlaičius globoję giminės domėjosi ar jų globotinis turi pašaukimą, atsisakymas eiti kunigauti užtraukdavo giminių rūstybę. Tokie jau tada laikai buvo. Vyskupas palaidotas Seinuose, o Anykščiuose jo palikimą globojo Antano Baranausko brolio anūkas, rašytojas, irgi Antanas, Žukauskas-Vienuolis. Jo rūpesčiu ši klėtelė tapo pirmuoju Lietuvoje memorialiniu muziejumi 1927 m. Iš tokių įdomesnių vardo įamžinimų galima paminėti 2015 m. Baranausko vardo kraterį Merkurijaus planetoje.

20200801_170439
Apie lietuvių kalbą.

20200801_170534
Kankorėžis siūlo įsiamžinti prie A. Baranausko klėtelės.
Stanislovas Petraška, kurio akmens tapybos paroda pristatoma memorialiniame A. Žukausko-Vienuolio name, buvo kariškis, vėliau dirbo elektros tinkluose, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Taipogi, jis buvo tautodailininkas, dirbęs originalia technika. Vieno paveikslo sukūrimui reikėdavo net kelių mėnesio darbo. Spalvas menininkas išgaudavo iš akmenų be jokių dažų. Taip S. Petraška kūrė beveik keturiasdešimt metų. Paveikslų tematika įvairi, daug su Anykščiais susijusių siužetų. Menininkas mirė 2009 m., palaidotas senosiose Anykščių kapinėse šeimos kape.

20200801_171914
S. Petraškos sukurtas Anykščių miesto vaizdas.

20200801_172246
Rašytojas A.Žukauskas-Vienuolis pageidavo atgulti amžino poilsio savo sodybos kieme.
Nors sovietinės okupacijos metu rašytojui A. Žukauskui-Vienuoliui teko įnešti savo indėlį į tarybinę literatūrą (čia turbūt nereikia aiškinti, kas laukė nenorinčių kolaboruoti su okupantais), jo kūrinius aš tikrai mėgstu. Galiu rekomenduoti jo "Paskenduolė", "Vėžys", "Prieš dieną", "Viešnia iš šiaurės", "Puodžiūnkiemis", "Išdukterė".

20200801_172454
Anykščių autobusų stotis. 

20200801_172800
Muziejaus kompleksas.
Dar įvažiuojant į Anykščius pro autobuso langą pastebėjau šmėstelint apžvalgos aikštelę. Tai buvo jau paskutinis šios dienos nusižiūrėtas objektas, kurį norėjau aplankyti. Šventosios upės pakrantės tvarkomos, įrenginėjamos promenados, tiesiami dviračių takai. Kai bus atidarytas naujasis lynų tiltas per Šventąją netoli Lajų tako, pamažu bus padarytas turistams prieinamas maždaug 10 km žiedas abipus Šventosios upės.

20200801_173524
Apžvalgos aikštelė.

20200801_173538
Apžvalgos aikštelė.

20200801_173556
Europa mus remia.

20200801_173612
Apžvalgos aikštelė.

20200801_173725
Anykščių miesto panorama.

20200801_180204
Tiltas su Šv. Jono Nepomuko herbu. Šis šventasis puošia Anykščių herbą. 
Pavakarieniavau vienoje iš kavinių prie A. Baranausko aikštės. Kojos buvo atmuštos nuo vaikščiojimo, tai buvo labai gera prisėsti pagaliau. Kas sakė, kad turizmas-tai poilsis? Užsisakiau šaltibarščių, traškios vištienos kepsnelių ir šalto alaus. Maistas buvo skanus, sąskaita vėlgi padori. Viešbutyje nuėjau į dušą ir ištiesiau pavargusias galūnes. Viešbučio kavinėje-restorane ir terasoje buvo daug žmonių , kai kurie su šunimis, nes viešbutis draugiškas gyvūnams.

Ryte po pusryčių išsiruošiau uždėti keletą finalinių štrichų, kuriuos vakar paskubomis pralėkiau. Viešbučio registratūroje palieku saugoti savo krepšelį, kuris sveria gal toną, nors ten vieni skudurai ir kūno priežiūros reikmenys. Anykščių vyno gamykla papuošta išdidintomis Mariaus Jovaišos "Neregėtos Lietuvos" vaizdais. Atrinkti kadrai su Anykščių apylinkių vaizdais. Tokia mintis gamyklos administracijai kilo norint papuošti miestą ir parodyti jį kitokiu rakursu. Šie kadrai primena mums kaip gera ir gražu keliauti Lietuvoje ir kaip reikalinga pažinti gimtosios šalies kultūrines, istorines, gamtines vertybes. Fotografui Anykščiai ypatingai artimi, nes jo senelis mokytojas gyveno pas A. Žukauską-Vienuolį, kuris savo namo dalį nuomavo Anykščių mokytojams, kitu atveju dėl viršpločio grėstų nacionalizacija. Gamykloje vedamos ekskursijos, yra firminė parduotuvė.

20200802_084337
Nuotraukų paroda po atviru dangumi. 

20200802_084352
Mozaika liaudies stilistikos motyvais.

20200802_084621
Kultūrinio paveldo vienetų galima įsigyti štai tokiomis valandomis.


20200802_084929
Anykščių senamiestis.

20200802_085113
Anykščių senamiestis. 

20200802_085309
Anykščių sinagoga.
Anykščių centre Sinagogos ir Palestinos (db. Simono Daukanto) gatvėse gyveno žydai, čia buvo kelios sinagogos. Holokausto metais čia buvo kalinami žydai. Išlikęs tik vienas, bent iš tolo sinagogą primenantis pastatas, kiti neišliko arba perstatyti. Čia sovietmečiu veikė kepykla, todėl virš sinagogos matosi kaminas. Turbūt, tai yra vienintelė sinagoga su kaminu Lietuvoje. Pastatą sunku pritaikyti dėl griežtų paveldosaugos reikalavimų, nors buvo pasirodžiusi informacija dėl pastato ir sklypo pardavimo, savininkas prašė 54,500 EUR. Pastatas atrodo stipriai apleistas, nors yra informacijos, kad viduje kartais vyksta kultūriniai renginiai.

20200802_085404
Dailininko Rudolfo Baraniko suolelis. 

20200802_085456
Anykščių sinagogos anatomija.

20200802_085713
Anykščių senamiestis.

20200802_090227
Vandens stotelė A. Baranausko aikštės pakraštyje. Dėkoju Rotary klubui. 
Vakar iš traukinuko pastebėjau Anykščių pakraštyje įkurtas sovietinių karių kapines. Jos irgi nepažymėtos kaip lankomas turistinis objektas žemėlapyje. Na, žemėlapiai būna įvairūs, aktualūs civiliniai objektai kaip veikiančios kapinės, ligoninė, policija ar autobusų stotis būna pažymėtos, bet kultūrinių, istorinių ar gamtinių dėmesio objekto įtraukimas į žemėlapį paliekamas subjektyviam žemėlapio sudarytojo supratimui apie tai, ką verta pamatyti. Štai, pavyzdžiui, tik dabar rinkdama medžiagą pasakojimui aptikau, kad netoli mano nakvynės vietos miškelyje prie Jono Biliūno gimnazijos turi būti paminklas žuvusiems Romuldavos miško bunkerio partizanams. Jis Anykščių turistiniame žemėlapyje irgi nepažymėtas. Sovietinių karių kapinės kartais žemėlapiuose įtraukiamas kaip "Paminklas Antrojo pasaulinio karo aukoms", bet daugeliu atveju jos nėra pažymimos. Nejaučiu sentimentų teroristiniam režimui, trėmusiam ir kankinusiam Lietuvos žmones, bet kaip kelionių blogerė jaučiu žurnalistinę pareigą objektyviai apeiti visus panašius objektus, jeigu pavyksta nustatyti jų vietą. Šios kapinės patraukė mano dėmesį netipiniu, netgi savotiškai originaliu, skulptūriniu apipavidalinimu.

20200802_092934
Sovietinių karių kapinės Anykščiuose. 

20200802_092902
Rusijos ambasada Lietuvoje 2006 m. savo lėšomis atnaujino daug tokių paminklų.

20200802_092853
Užrašas prie kapinių vartų. 

20200802_093017
Kažkas nusipelnė ir personalinės lentelės. 

20200802_093038
Sovietinių karių kapinės Anykščiuose.

20200802_093107
Paminklas Tarybų sąjungos didvyriui. 

20200802_093112
Tąrybų sąjungos didvyris. Dvidešimtmetis žuvo gelbėdamas pulko vėliavą. 

  • Ironiška ir ikoniška vienu metu-kitapus sovietinių karių kapinių yra Anykščių miesto senosios kapinės, virš kurių aukštai iškilęs kryžius tremtiniams. Šiose kapinėse palaidota daug šviesių šio krašto žmonių. Čia ilsisi knygnešiai Valerijonas Laskauskas ir Feliksas Kairys, Bronė Buivydaitė- Tyrų Duktė, dvarininkas ir sukilimo prieš carą dalyvis Gustavas Brazauskas, vyskupo Antano Baranausko tėvai, Atėnų operos primadona mecosopranas Ona Zabielaitė-Karvelienė su vyru, Plechavičiaus armijos kariai Albertas Mikalauskas, Vytautas Paršelis ir Stasys Paulavičius... Internete pavyksta rasti šių šviesių žmonių amžino poilsio vietų aprašymus, bet verkiant reikia detalaus žemėlapio. Ant netoli autobusų stoties esančio namo Tilto g. 2 turėtų būti memorialinė lenta čia gyvenusiai operos primadonai. Vėlgi-apie ją nė žodeliu neužsimenama mano turimoje turistinėje literatūroje apie Anykščius. O, sakoma, buvo vienas gražiausių Europos mecosopranų!


20200802_093217
Tremtinių kryžius.

20200802_093237
Mūsų istorija visada su mumis. 
Aš ne veltui čia trepokuoju, nes kulniuoju Viliaus gatve nosies tiesumu, tik ne į Vilnių, o atgal į Lajų taką. Noriu išbandyti ar labai sudėtinga pėstiesiems pasiekti Lajų taką ir noriu iš arčiau apžiūrėti naujai įrengiamą lynų tiltą per Šventąją. Kelias kaip ant delno. Oras puikus.

20200802_094755
Velnias nešė akmenį daužti Anykščių bažnyčiai, bet taip ir nenunešė.


20200802_094919
Kelias tik ne automobilio ratams. 

20200802_095759
Va, koks jis, tas Anykščių šilelis!

20200802_100714
O, jau tie turistiniai gundymai. 
Nužengiu nuo tiesaus į tako ir einu pasižiūrėti, kaip ta Šlavės atodanga atrodo. Aišku, pridedu laiko ir kilometrų savo išvykai, bet smalsumas tai begalinis. Eiti neilgai, randu tvirtai suręstus medinius tiltukus ir šaltinėlį, tada prieinu stovyklavietę. Na, kažkaip to vieno euro už saugomų teritorijų lankytojo bilietą ir negaila. Diena karšta, aplink veidą įkyriai zuja musės ir kiti sparnuoti padarai.

20200802_101219
Stovyklavietė prie atodangos.

20200802_101359
Kūtvėla prie Šlavės atodangos.
Šlavės atodanga paskelbta valstybės saugomu objektu 2007 m., siekiant išsaugoti čia atsiveriančias vertingas uolienas. Šiame slėnyje, vienintelėje vietoje visoje Lietuvoje, Baltijos šalyse ir Skandinavijos šalyse, surastos seniausio tarpledynmečio, vadinamo Šlavės vardu, liekanos. Šlavės slėnio šlaituose susiformavo devono, neogeno ir kvartero periodų dariniai.

20200802_104555
Lajų takas. Pasiekiamas pėsčiomis iš Anykščių per maždaug 1 val. 45 min. Patikrinta asmeniškai. 

20200802_104906
Gaudome kadrą.

20200802_105525
Naujasis lynų tiltas per Šventąją.

20200802_105708
Iš čia matosi Lajų tako apžvalgos bokšto. 

20200802_105737
Vaizdas nuo tilto. 

20200802_110657
Lajų tako darbo laikas. 
Dar spėju nusipirkti ledų ir šoku į labai laiku atpūškavusį turistinį traukinuką. Penkiolika minučių ir aš jau Anykščiuose. O ten šurmuliuoja nedidelis blusturgis. Už simbolinę sumą pasiimu turbūt vieną kultinių lietuvių literatūros kūrinių- Kazio Borutos "Baltaragio malūną". Viduje randu sovietinį atviruką, kuriuo kaligrafišku raštu vyriškas mokyklos-internato kolektyvas sveikina drg.Bartaševičienę Moters dienos proga.

20200802_121030
Toks įdomesnis kadras. 

20200802_123724
Anykščių miesto parkas. 

20200802_123802
Rodom nykščius už Anykščius.

20200802_125930
Salotos pietums. Labai daug žolių. 

20200802_134437
Anykščių peizažas.

20200802_134621
Bažnyčios bokštų atspindys.
Pasivaikštau po jau gerai pažįstamas Anykščių vietas, papietauju užeigoje prie užtvankos (nerekomenduoju-kainos ir kokybės santykis nekoks, kai ko iš meniu nėra, personalas nežino apie patiekalų ingredientus), tada grįžtu į viešbutį paiimti savo krepšelio. Autobusas į Vilnių susidaro beveik pilnas, Ukmergėje paimame ne visus keleivius, nes trūksta vietų. Išlipu Vilniuje, kaip ir planavau, Laisvės prospekte ir netrukus pasiekiu namus. Turiu krūvą skalbimo ir kitą dieną miegu iki pietų. Anykščius kuom geriausiai užskaitau, kai ką įsidėmiu kitiems metams.

Nakvynė: dvi naktys, vienvietis hostelio tipo kambarys su bendrais patogumais ir pusryčiais: 37,20 EUR
Kelionė autobusu Vilnius-Anykščiai-Vilnius: apie 18,00 EUR
Maistas (maistas, gėrimai, užkandžiai, ledai, kava...): 52 EUR. Aš pati šoke, kad tiek daug valgau.
Suvenyrai: 9,00 EUR
Muziejai: 13,50 EUR
Traukinukas: 4,50 EUR

Viso: apie 135 EUR. Pabaksnojau  į kalkuliatorių ir matau, kad, tiesą sakant, už tokią sumą būčiau kelionę į Klaipėdą ir Šilutę susiorganizavusi, nelabai man tiek Anykščiai pigiau gavosi. Gal reikia mažiau ėsti?

Informaciją apie Anykščius, lankytinas vietas, pramogas, maršrutus rasite čia: Anykščių turizmo ir verslo informacijos centras.

O Jūs ar lankėtės Anykščiuose?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Nykštaitė

4 komentarai:

Vakaris rašė...

Gražus man sienų menas Anykščiuose - išsyk nenuobodu ant tarybinių pastatų. O žydų kapų vietų pilna žemelė - tai liūdna, bet gerai, kad neužmirštama.
O dėl ėdimo - taip, asmeniškai patyriau kiek babkių ant ėdesio išeina. Sprendimas turbūt ne mažiau ėsti, o galbūt ne taip skaniai ir prabangiai?..

Ele Pranaityte rašė...

@Vakaris: po ilgos dienos jau sėduosi valgyti bet kur, alkana kaip žvėris. Tai ir sąskaita atitinkama.

Skirmante rašė...

Šešupė - Anykščiuose ? ;)

Ele Pranaityte rašė...

@Skirmantė: ačiū! Pataisyta. 😎