Vilnius- gražiausias miestas pasaulyje. Rimtai.

Vilnius keičiasi. Vis dažniau sutinku žmonių, kurie kalba man nesuprantama kalba. Ir jie ne turistai, turistus lengva atskirti: žemėlapis, foto aparatas, kepurė nuo saulės, kuprinė, tvirti sandalai. O šitie drožia sau nosies tiesumu kur jiems reikia, balbatuodami kažką savo kalba į išmaniuosius telefonus, nešdamiesi kavą, moterys kaukšėdamos kulniukais į šaligatvius. Kas jie? Koks jų santykis su mūsų Vilniumi, mūsų istorija? Akimis palydžiu dešimties japonų turistų vorelę, einančia siaura senamiesčio gatvele. Įdomu būtų kada sustabdyti ir juos, pakalbinti kas juos čia atviliojo iš Tekančios Saulės šalies, į mūsų rūku dengtą miestą, kur dažnai lyja. Pasakoju ir čia, ir gyvai savo turistams apie Vilnių, miestą, kurį be galo myliu, ir tikiu kaip Evangelija, kad jis yra gražiausias miestas pasaulyje; bet šitam miestui gido nereikia,- jis pats savaime yra ir grožis, ir istorija. Šiandien pabadžiau pažiūrėti į Vilnių kitu kampu- tiesiog fiksavau gražias jo mozaikos detales, kurios galbūt neturi to istorinio krūvio kaip, pavyzdžiui, Katedra, ir turistų grupės ten nedažnai užsuka. Kiek bandžiau suskaičiuoti, per standartinę trijų valandų ekskursiją sugebu parodyti tik penktadalį Vilniaus-tą grietinėlę, pažymėtą istoriškai svarbiu, tik gidams matomu, ženklu.

Naujausias Vilniaus "kūdikis" yra vos prieš porą dienų yra paminklas lietuvių skalikui, vieninteliam Lietuvos medžiotojų išvestam medžiokliniam šuniui. Paminklas pastatytas netoli įėjimo į Gedimino kalną, už tos baisios rotondos. Vieta paminklui netoli atkuriamų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų parinkta, matyt, neatsitiktinai- medžioklė buvo valdovų mėgstama laisvalaikio praleidimo (ir politikos) forma. Bonos Sforcos giminės dvaruose Italijoje auginami šunys buvo laikomi itin vertinga dovana. Žygimanto Augusto šunimis rūpinosi dvidešimt šunininkų. Šunų skaičius didikų dvaruose buvo įspūdingas, nes vien kiškių medžioklei reikėdavo iki 40 skalikų. Yra žinomas ir istorinis XVI a. anekdotas apie ispanų kilmės teisininką Petrą Rozijų. Trakų vaivados Mikalojaus Radvilo Rudojo šis ispanas paparašė šuns kiškiams medžioti. Radvila pasiteiravo, ar garbusis ispanas nori vižlo, ar skaliko. Rozijus paprašė paaiškinti, nes nesuprato veislių pavadinimų. Radvila paklausė, ar ponas Rozijus nori "tokio, kuris suranda, ar tokio, kuris vejasi". Ispanas atsakė, kad nori tokio, kuris ir vejasi, ir suranda, nes "būčiau tikras nevisprotis, jeigu laikyčiau du šunis dėl vieno niekingo kiškio". Valdovų ir didikų medžiokliniai šunys būdavo maudomi, šukuojami, kerpami, turėjo prabangius aksesuarus ir naudojosi geriausių veterinarų paslaugomis, o jų maisto racionas buvo prabangesnis už valstiečio stalą. Išsamus straipsnis apie šunis mūsų valdovų ir didikų aplinkoje XIII a. vid.- XVII a. pr: R. Ragauskienė. Mokslinis straipsnis.

Lietuviškas skalikas. Autoriai: R. Keturka ir F. Volčiak, 2015 m. 

Bernardinų sodas puikiai įsilieja į miestiečių ir turistų poreikius. Kruopščiai tvarkomas ir naujais želdiniais sezoniškai atnaujinamas parkas jau švirkščia fontanais. Į vieną jų jau metamos monetos ir galvojami norai. Mūsų atsakymas Romos Trevi fontanui :-) Nors parkas buvo visuomenei pristatytas paskubomis ir ne iki galo sutvarkytas, dabartinis vaizdas yra stipri pažanga.

Tulpės- sezono gėlės.

Šachmatų staliukai užmti 100 %. 

Bernardinų bažnyčios bokštas paskendes žieduose.

Kai vienuoliai bernardinai čia atvyko, jiems įsikurti buvo suteiktas sklypas užmiestyje, kuris buvo pakankamai pelkėtas. Bet vienuoliai nenusiminė, kibo į darbus, ir netrukus iškilo bažnyčia, vienuolynas, žydėjo sodai, vešėjo daržai, tvenkiniuose uodegomis mušė žuvys. XVI a. vienuolynas buvo įjungtas į miesto gynybinę sieną. XVII a. vienuolyne šaltuoju metų laiku būdavo rengiami ir miesto einamiesiems reikalams aptarti skirti susirinkimai, nes ten buvo hipokaustiniu būdu šildomos grindys. Šiandien turistai gali užsisakyti ekskursiją, kurios metu susipažins su šio ansamblio istorija ir pasigrožės miesto panorama iš bokšto. Dėl ekskursijos (renkamos ir pavienių asmenų grupės) kreiptis čia: Bernardinų istorinis-architektūrinis ansamblis.

Paminklas Adomui Mickevičiui visada apsodintas našlaitėmis. 

Šv. Onos bažnyčios centrinis altorius.

Turbūt nėra vilniečio, kuris nebūtų girdėjęs legendos apie tai, kaip Napoleonas susižavėjo Šv. Onos bažnyčia ir užsimanė ją ant delno nusinešti į Paryžių. Niekas negali tiksliai pasakyti, kada gimė šis mažos agrarinės valstybės kompleksus įkūnijantis anekdotas. Napoleono santykis su bažnyčia buvo toks, kad čia stovėjo jo kavalerija, todėl jo susižavėjimą šiuo gotikos architektūros perlu reikia priimti ne tai kad su žiupsniu druskos, bet su visu samčiu. Yra žinomas vienas jo laiškas žmonai į Paryžių, kuriame Napoleonas sako, kad Vilnius yra gražus miestas. O kai mūsų dignitoriai nuėjo pas Napoleoną ir paklausė, tai kaip ten dėl tos autonomijos, jis tik gūžtelėjo pečiais ir atsakė: "Laisvės nevertas tas, kas už ją nekovoja su ginklu rankoje". Trumpai tariant, nesitikėkit, kad prancūzų kariai mirs kovoje su rusų caro armija tam, kad kažkam padovanotų autonomiją. Fair's fair, nieko neprikiši. Bet šis karas atnešė mūsų kraštui tiek skriaudų, kad man keista matyti tas šiuolaikines inscenizacijas Kaune, kur Napoleono persikėlimas per Nemuną virsta miesto švente su tušintais kopūstais.

Bažnytinio paveldo muziejus.

LDK kancleris Leonas Sapiega XVII a. fundavo čia bernardinių vienuolyną. Be to, šią vietą jis pasirinko savo šeimos mauzoliejui. Dažnai didikai susimąstydavo: prabėgs du šimtai metų ir kas žinos, kad čia gyveno Sapiegos, Chodkevičiai, Pacai, Radvilos? Ir dairėsi, kur savo giminės ženklą palikti. Vienuolynas buvo turtingas, čia stengėsi įstoti mergaitės iš didikų šeimų. Savo dideliais kraičiais jos prisidėdavo prie vienuolyno išlaikymo, o mainais į tai vienuolyno vyriausioji užmerkdavo akis į nusižengimus: vienuolės augino šuniukus, kačiukus, laikė tarnaites, lošė šachmatais ir rūkė pypkes. 1766 m. vizitacijos metu šie trūkumai buvo aptikti ir liepti ištaisyti, bet įsiplieskęs konfliktas pasiekė Vilniaus vyskupą. Kaip konfliktas buvo sureguliuotas, istorija nutyli, bet kažkodėl manau, kad ne vizitatoriaus naudai. Vizitatoriai atvyksta ir išvyksta, o vienuolės iš kilmingų šeimų lieka ilgam. Susipažinti su Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios istorija ir pamatyti Katedros lobyną galima dabar čia veikiančiame Bažnytinio paveldo muziejuje. Daugeliui ši vieta pažįstama ir iš Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" pirmojo tomo.

Literatų gatvė.

Restoranas Literatų gatvėje siūlo prancūzišką meniu.

Literatų gatvė.

Bet moteris yra gera, atleis vyrui, net jeigu jis ir nekaltas :-)

Vilniaus senamiestis.

Miesto ženklai.

Įdomus balkonas Pilies gatvėje.

Pilies gatvė.

Sidabryno kiemelis.

Kažkada čia buvo žuvų turgus.

Šv. Paraskevijos/Proskofjos cerkvė pradėta statyti dar XIV a. Kunigaikštis Kęstutis, sakoma, pamatė dailią vaidilutę, pasisodino ant žirgo, parsigabeno į pilį ir vedė. O Vilnių valdęs jo brolis Algirdas sau negalėjo leisti prabangos ieškoti meilės, nes turėjo ieškotis politiškai tinkamos žmonos. Marija iš Vitebsko atitekėjo į Vilnių, pradėjo rūpintis cerkvės statyba, bet mirė nepabaigusi. Cerkvę pabaigė statyti antroji Algirdo žmona Julijona iš Tverės. Ši santuoka irgi buvo sudaryta politiniais sumetimais, o Julijonos sesuo buvo Maskvos kunigaikščio žmona. Kurį laiką ši cerkvė buvo privati kunigaikščio šeimos cerkvė, paskui tapo atvira visiems norintiems. XVII a. šią cerkvę atidavė unitams, kurie ja nesirūpino, čia buvo smuklė, o netoliese- viešnamis. Simboliška, nes pati cerkvė stovi pagonių dievo Ragučio šventyklos vietoje. Šios cerkvės penkiolika minučių šlovės išmušė XVIII a., kai caras Petras I jai padovanojo iš priešo atimtas vėliavas ir, sakoma, čia krikštijo Hanibalą, Puškino protėvį. XIX a. cerkvė buvo perstatyta neobizantiniu stiliumi. Šioje cerkvėje dabar pamaldos vyksta ir lietuvių kalba.

Paminklas Hanibalo krikštui. Autorius V. Nalivaika, 2011 m. 

Šv. Jonų bažnyčios bokštas antrame plane. 

Paminklas Hanibalo krikštui kitu kampu. 

Netoliese slepiasi kavinė.

Dar  ne turizmo sezonas, į Balzac dar galima be rezervacijos patekti.

Šv. Kazimiero bažnyčios kupolas. 

Rotušės aikštė. 

Barokiniai debesys virš Vilniaus.

Freskos fragmentas liudija apie buvusį pastato grožį. 

Vilniaus kavinės.

Nacionalinė filharmonija irgi puošiasi kavinių skėčiais.

Bazilijonų vienuolyno vartai. 

Barokinį Vilniaus veidą kūrė Jonas Kristupas Glaubicas. Manoma, jis buvo liuteronas iš Silezijos. Vilniuje jis dirbo visoms religinėms konfesijoms: bazilijonams (vienuolyno vartai), stačiatikiams (Šv. Dvasios cerkvė), katalikams (Šv. Kotrynos bažnyčia), žydams (Didžioji sinagoga) ir liuteronams ( evangelikų liuteronų bažnyčia). Jo karjerai padėjo ir Vilnių nusiaubę du gaisrai. Be Vilniaus projektų, jis dirbo ir kitur. Glaubicas buvo autoritetingas asmuo sprendžiant architektūrinius ginčus ar darant ekspertizes. Tokie faktai liudija apie gerą medžiagų kokybę ir patyrusius meistrus. Iki Glaubico dažniausiai iš Italijos atvykę architektai dažniausiai praleisdavo dešimtmečius statydami vieną kompleksą, tuo pačiu apmokydami meistrus, patys klodami plytas ir pan., o į sąskaitų knygas jie buvo įtraukiami, jeigu išvis būdavo įtraukiami, kaip mūrininkai.

Šis pastatas kažkada priklausė Šv. Dvasios cerkvės vienuolynui. 

Manekenas kviečia apžiūrėti naujas madingų rūbų kolekcijas. 

Aušros vartai- vieninteliai vartai buvusioje Vilniaus miesto gynybinėje sienoje. 

Vilniaus miesto gynybinė siena buvo pradėta statyti pačių miestiečių prašymu XVI a. pr. Valdovas Aleksandras suteikė šią privilegiją, nes pavojus iš Rytų buvo akivaizdus. Kaip mini ir įvairesni šaltiniai, sienos statyba kai kam buvo ir šiaip finansiškai naudinga. Miestiečiai įsipareigojo per porą metų pastatyti gynybinę sieną, o privilegija leido prie statybos darbų neprisidedančius asmenis iškeldinti už sienos ribų ir nusavinti jų turtą. Tačiau dėl pinigų stygiaus statybos užtruko žymiai ilgiau, negu buvo planuota. Miestiečiai buvo įpareigoti ir kartu su miesto sargyba budėti prie sienos, dažniausiai šią funkciją atliko amatininkų cechai, kuriems būdavo rengiamos ir specialios karinės pratybos. Laisvas žmogus neturi rūsyje tirtėti kol karalius iš Krokuvos atvyks su armija, o su ginklu rankoje ginti savo Vilnių. Pabaigta siena buvo daugiau nei 3 km ilgio, vidutinis sienos aukštis buvo apie 6,5 m., storis ties pamatais siekė apie 1,5 m. originaliajame projekte buvo numatyti penki vartais, bet pabaigtoje sienoje jų atsirado dešimt. Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi, karo ir gaisrų nuniokota gynybinė siena kartu su keletu buvusių dvarų bei valdovų rezidencijos likučiais buvo nugriauta (išskyrus tas vietas, kurios buvo tapusios kitų pastatų sienomis). Iš dešimties vartų liko tik vieni, ir tai tik todėl, kad į Dievo Motinos atvaizdą kėsintis rusų caro administracija pabūgo.

Šv. Teresės bažnyčia. 

Šv. Teresės bažnyčios lubų tapyba yra vadinama "Biblija beraščiams", nes ten labai aiškiai nutapytos scenos iš Šv. Teresės gyvenimo. Kadangi ne visi parapijonys buvo raštingi, tokia tapyba padėdavo jiems susivokti, už kokius nuopelnus vienas ar kitas asmuo tapo šventuoju. Šią bažnyčią fundavo Pacų giminė. Bažnyčia priklausė basiesiems karmelitams, kurie darė žvakes ir virė, sakoma, skaniausią alų Vilniuje, o iš šių pajamų išlaikė keletą Vilniaus universiteto medicinos studentų ir šelpė pavargėlius. Šv. Teresės bažnyčia yra viena iš keleto bažnyčių, kurios nebuvo uždarytos okupacinio režimo metais. Kodėl? Turbūt jas saugojo aukštesnė jėga.

Bazilijonų vienuolyno link. 

Nematoma Vilniaus senamiesčio kiemelių pusė. 

Alyvos jau tuoj žydės.

Švč. Trejybės cerkvė. 

Vilniuje maišosi legendos ir tikrovė. Sunku pasakyti, ar tikrai kunigaikštis Gediminas sapnavo geležinį vilką. Niekas nežino, kas sugalvojo legendą apie Napoleoną ir Šv. Onos bažnyčią. Bonifratrų bažnyčios vieta mena pirmuosius Romos katalikų bažnyčios kankinius Vilniuje. O Švč. Trejybės cerkvė mena pirmuosius stačiatikių kankinius Vilniuje. Sakoma, kad valdant Algirdui trys į stačiatikybę atsivertę jo pavaldiniai buvo nukankinti ir palaidoti čia, kur vėliau Julijonos iš Tverės iniciatyva ir iškilo cerkvė jų atminimui. Rimtesni istorikai teigia, kad jeigu ir buvo tie žmonės nužudyti, tai dėl politinių priežasčių, nes Algirdas nebuvo priešiškai nusiteikęs prieš kitas religijas. Dabar tų kankinių palaikai ilsisi Šv. Dvasios cerkvėje kitoje gatvės pusėje. XVI a. cerkvė perstatyta LDK etmono Konstantino Ostrogiškio rūpesčiu. XVI a. cerkvė atiteko unitams-bazilijonams. Caro laikais vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas, kur už slaptų organizacijų palaikymą buvo kalinamas ir Adomas Mickevičius. Šiandien cerkve rūpinasi ukrainiečių bendruomenė.

Vilniaus senamiestis.

Šiuolaikino meno centras.

Ar jūs-menininkas?

Petunijomis puošiasi Vilniaus gatvės. 

Miesto ženklai.

Atlantai remia buvusius Tiškevičių rūmus. 

Labai gražus tas Vilnius. Pasak vieno klasika tapusio personažo, žavingas bet kokiu oru. Jam dera visi metų laikai, jam nėra blogo oro. Kryžkelė tarp Rytų ir Vakarų, šiauriausias nuo Alpių barokinis miestas, kur yra vienas seniausių Rytų Europoje universitetų, iš kur vis dar Hinc itur ad Astra.

O kas Jums labiausiai patinka Vilniuje?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi,

Vilniaus Kūtvėla