2024 m. vasario 17 d., šeštadienis

Bojau! Dienos kelionė traukiniu į Joniškį: originalūs muziejai, skanūs virtieniai ir svetingi žmonės.

Dozė kvailumo ir polinkis į avantiūrizmą- taip šiandien atsakinėjau besistebintiems kas atvedė vilnietę Kūtvėlą į Joniškį. O avantiūrą įgyvendinti padėjo ne kas kitas, o patys „Lietuvos geležinkeliai“, sujungę geležiniu arkliu Joniškį su sostine (net dviem sostinėm, jeigu skaičiuosim ir Rygą).


20240215_115611
Ursulijus Lepečkojauskas kaštavoja Joniškio kulinarinį paveldą.


Traukinys iš Vilniaus išvyksta 6.30 val.ryte, todėl iš patalo išsiristi reikėjo jau ketvirtą valandą ryto, ko aš „Lietuvos geležinkeliams“ tikrai nedovanosiu. Planavau atvykti į Vilniaus geležinkelio stotį apie šeštą valandą ryto ir pamaklinėti po renovacijos atidarytą stotį, bet buvau dvidešimt minučių vėliau, todėl iškart puoliau prie jau laukiančio traukinio ir kaip aštuonkojis apsivijau savo vietą. Na, ne visai savo, nes mano teisėta sukeliovė vis emigruodavo, nes jos ir jos draugo bilietai buvo perskelti per vagoną, tai aš įsitaisiau prie lango. Daug naudos nepešiau, nes lauke dar tamsu nors į akį durk.


Išjudame laiku. Traukinio palydovė patikrina bilietus, pasiūlo išsirinkti užkandžių ir gėrimų iš meniu. Wi-fi ryšys trūkinėja, vietomis nesiekia ir telefonas. Traukinys praktiškai pilnas, galbūt buvo kokios dešimt laisvų vietų. Pirma klasė buvo išparduota man dar tik dairantis kelionės. Joniškyje esame laiku. Išlipa apie dešimt keleivių- „Tai daug“, paskui man tvirtins joniškiečiai. Patys joniškiečiai labai patenkinti atsiradusiu nauju susisiekimu, labai patogu Vilniuje besimokančiam jaunimui, o pavasarinių gėlių daigų moterys tarėsi vykti į Rygą.


20240215_063407
Kūtvėla testuoja naują traukinį į Rygą. Tik išlips truputį arčiau- Joniškyje. 


20240215_063447
Ursulijus Lepečkojauskas visada atsispausdina bilietus. 

20240215_092835
Vilnius-Ryga traukinys.


20240215_092858
Kūtvėla mėgsta keliauti traukiniu. 

20240215_092928
Joniškio geležinkelio stotis.


Netoli Joniškio geležinkelio stoties yra visuomeninio transporto sustojimas. Nedideliu autobusiuku galima labai patogiai atvažiuoti į miestelio centrą, nes jo grafikas pritaikytas prie traukinio atvykimo ir išvykimo laiko. Autobusiuke persimetam pora žodžių su kita keleive. Sužinojusi, kad esu turistė, rekomenduoja apsilankyti virtienių restorane. Dar Vilniuje būnant man bent trys žmonės irgi rekomendavo tuos virtienius, tai jau buvau juos iš anksto įtraukusi į kelionės planą. Sako, perduokit linkėjimus nuo Neringos, kurios dukra Indrė. Gerai, sakau, perduosiu, juk nešti nesunku. Kelionės kaina 0.60 EUR, o netrukus (nuo kovo 1 d.) Joniškio savivaldybės nutarimu veš nemokamai.


20240215_093954
Pirmas vaizdas į Joniškį. 


Pirmiausia skutu į Joniškio turizmo informacijos centrą įsigyti „Surink Lietuvą“ magnetukų ir pasiimti miestelio žemėlapį. Dar išsiklausinėju kur čia viešieji tualetai, nes laimingiausias turistas yra pavalgęs ir pasysinęs. Pavieniams turistams galima pasinaudoti WC, esančiu turizmo informacijos centre, o piligrimai gali dienai palikti saugoti daiktus rakinamose spintelėse. 


20240215_094548
Joniškio turizmo informacijos centras.


20240215_094618
Namas su žymių Joniškio asmenybių freska.

20240215_094713
Aš esu tiesiog angeliškos kantrybės žmogus.


20240215_095936
Joniškietiška tarmė.

20240215_100905
Joniškyje daug tokių orientyrų.


20240215_101414
Žiemos rytas Joniškyje.


Joniškio gatvės suplanuotos spinduliu, todėl tenka trepsėti atgal iki centro ir tada sukti į kitą gatvę, paralelinę turizmo informacijos centrui. Man labai patiko muziejaus tinklalapis, todėl nekantriai laukiau galimybės aplankyti ir pačią ekspoziciją.

Joniškis pradėjo kurtis XVI a. pr. Livonijos ordino sunaikintos žiemgalių gyvenvietės vietoje. Šis kraštas yra priklausęs nesantuokiniam Žygimanto Senojo sūnui Vilniaus vyskupui Jonui, todėl Joniškio vardas kildinamas iš jo, kaip miestelio įkūrėjo. Pirmas Joniškio paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose yra 1523 m. Joniškis gavo miesto teises XVI a., tuo metu jis buvo didesnis už Šiaulius ir garsėjo savo mugėmis, į kurias suvažiuodavo pirkliai iš Rusijos, Lenkijos, Vokietijos. Nuo XVIII a. Augusto III kvietimu čia ima kurtis žydai. Kurį laiką Joniškis priklausė didikų Zubovų giminei, nes šį kraštą Jekaterina II atidavė savo favoritui Platonui Zubovui, jis pats palikuonių nesusilaukė, bet jo brolio palikuonys šiame krašte pradėjo lietuviškąją Zubovų liniją, gyveno ir valdė iki 1933 m. Žymūs Joniškio ar Joniškio krašto žmonės: dailininkas, lito banknoto projekto autorius Adomas Varnas, Sofija Kymantaitė- Čiurlionienė, režisierius Feliksas Daugėla, skulptorius Moses Kottler, rašytojas Jonas Avyžius, aktorius Laurence Harvey, signataras Gintaras Ramonas.


20240215_101441
Joniškio istorijos ir kultūros muziejus.


Muziejaus išdėstymas klastingas, daug laiptų, uždarytų durų ir ilgi koridoriai, o ir nė gyvos dvasios aplinkui. Blaškausi ieškodama tos gyvos dvasios, galiausiai randu visas dvi ir gerokai nustebinu savo pasirodymu. Muziejuje nėra įprastos lankytojų erdvės, bilietą įsigyti reikia kabinete pas muziejininkus. Kortele atsiskaityti galimybės nėra.

Archeologinėje dalyje pristatomas Žiemgalos krašto paveldas. Pavarvinu seilę į apyrankes. Mėgstu apyrankes, bet nešioti negaliu-visada pametu, per plonas riešas. Didelė Žiemgalos teritorija yra Latvijoje, dabartinėje Rygos įlankoje buvo žiemgalių uostas. Vakariniai kaimynai buvo kuršiai, rytiniai-sėliai, pietiniai- lietuviai, o šiaurėje žiemgaliai ribojosi su jau finougrais lyviais. Žiemgaliams teko sunkūs istorijos išbandymai, nes juos pirmiausia palietė agresyvi Livonijos ordino politika. Deja, XIII a. pab.žiemgaliai buvo nukariauti. Dalis žiemgalių pasitraukė į Lietuvą, laikui bėgant jie asimiliavosi ir, nuslopus Livonijos ordino grėsmei, į senąsias teritorijas gyventi grįžo jau nebe žiemgaliais. 


20240215_101922
Žiemgalių apranga. 


20240215_103614
Paskui klausia, o tai kodėl lietuvių taip nemėgsta? 


20240215_103649
Šmaikštūs plakatai.


Man didžiausią įspūdį padarė sakralinė ekspozicija. Čia pristatomos be galo išraiškingos XIX a. dievdirbio Augustino Ulčino sukurtos Kryžiaus stotys. Man iškart iškilo asociacija su terakotinėmis skulptūromis, kurias mačiau Bolonijoje. Labai rekomenduoju apsilankyti šiame muziejuje. 


20240215_102621
Sakralinė ekspozicija, skirta dievdirbystei.

20240215_102817
Lietuvio dievdirbio rankų darbas.


P1730535
Terakotinės skulptūros Bolonijoje. 


20240215_102833
Kryžiaus stotis.


20240215_103214
Pekla yra baisus dalykas.


Viena iš Joniškio „vizitinių kortelių“ yra restauruotas sinagogų kompleksas. Pagal to meto potvarkius, sinagogos turėjo būti nuošalinėse gatvėse ar kvartalų gilumoje, tam tikru atstumu nuo katalikų bažnyčių ir negalėjo būti už jas didesnės ar išsiskirti iš aplinkos. Baltoji sinagoga stovi buvusios rotušės vietoje, pastatyta 1823 m. Ši sinagoga, dar vadinta Gražiąja, buvo regiono žydų pasididžiavimas. Ji veikė tik šiltuoju metų laiku, nes buvo nešildoma, todėl žiemą bendruomenė rinkosi gretimoje, 1865 m. pastatytoje Raudonojoje sinagogoje. Sovietmečiu sinagogos buvo nuniokotos, jose įrengta sporto salė ir sandėliai, butai. Už bilietą sumokėti galima tik grynais. 


20240215_104300
Baltoji sinagoga Joniškyje.


20240215_104431
Vasarą čia patogu susėsti turistų grupei. 


20240215_104521
Informacija Brailio raštu.


20240215_104614
Dėkojame rėmėjams.

20240215_104837
Atkurtas Raudonosios sinagogos interjeras.


20240215_104906
Restauruotas Raudonosios sinagogos interjeras.

20240215_104917
Sietynai primena tipiškus XIX a. dvarų sietynus.


Joniškyje žydai minimi nuo XVIII a. Platono Zubovo įgaliotinis suteikė leidimą sinagogos statybai ir išskyrė vietą kapinėms. Joniškis garsėjo savo mugėmis, žydai čia užsiėmė amatais ir prekyba, javų ir linų supirkimu, žemės ūkio produkciją parduodavo Jelgavoje ir Rygoje. Pirmojo pasaulinio karo metais carinė Rusija apkaltino žydus nelojalumu ir liepė persikelti į rytines imperijos gubernijas, ir tik nedaug persikėlėlių po karo grįžo į gimtuosius kraštus. Joniškio žydai aktyviai įsitraukė į vietos savivaldą po 1918 m. Nepriklausomybės paskelbimo, nemažai savanoriškai stojo į Lietuvos kariuomenę. Tarpukaryje žydai plėtojo amatus, vertėsi prekyba, jiems priklausė daug svarbių įmonių, nemažai žydų emigravo į JAV, tuometinę Palestiną ir Pietų Afrikos Respubliką. Žydai pirmieji pradėjo naftos produktų verslą, Joniškyje atsidarė pirmoji degalinė. Joniškį 1941 m.užėmė nacistinės Vokietijos kariuomenė, Joniškyje atsirado getas, prasidėjo represijos ir diskriminacija prieš žydų kilmės žmones. Dalis Joniškio žydų buvo nužudyti miške netoli Joniškio, kiti buvo perkelti į Žagarės getą, kur žuvo getą likviduojant. Po karo gyventojų surašymas Joniškio rajone mini penkiolika žydų kilmės gyventojų, dabar, sakoma, nėra nei vieno. 


Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia buvo atidaryta. Dažnai miesteliuose bažnyčia atidaroma tik pamaldų metu, bet žmonės sakė, kad naujas klebonas taip nurodė, kad bažnyčia būtų visada atidaryta. Tai yra didelė laimė, nes bažnyčia tikrai labai graži ir būtų gaila, jeigu turistas būtų priverstas bučiuoti durų rankeną. Pirmoji bažnyčia Joniškyje atsirado 1536 m. Vilniaus vyskupo Jono iniciatyva. Dabartinė istorizmo stiliaus bažnyčia pastatyta 1901 m. Bažnyčia garsėja savo altoriais, mozaikinėmis grindimis, liepojiškio Karlo Hermano sukurtais vargonais, Adomo Varno paveikslu „Šv. Angelas sargas“.


20240215_112317
Joniškio bažnyčia.

20240215_112620
Joniškio bažnyčios interjeras.


20240215_112723
Centrinis altorius.


20240215_122627
Joniškio bažnyčia.


Gavus dvasinio peno, reikia gauti ir kūniško. Juk ir linkėjimus reikia perduoti. „Virtienių restoranėlis“ įsikūręs strategiškai patogioje vietoje priešais bažnyčią, vasarą čia turbūt gera terasoje prisėsti. Labai įdomi restoranėlio atsiradimo istorija. Dėl pandemijos darbo Vilniuje netekusi joniškietė grįžo į gimtinę ir ėmėsi savo verslo. Kaip sakoma, - dievas uždaro duris, bet atidaro langą. Iš pradžių vietiniai gyventojai idėją vertino skeptiškai, tačiau dabar čia mielai lankosi ir patys vietiniai gyventojai, ir turistai, ir piligrimai, einantys Camino Lituano keliu. Virtieniai yra krašto kulinarinis paveldas. Kai į Lietuvą atvyks Michelin restoranų vertintojai, juos būtinai reikia čia atvežti!


20240215_113639
Jaukus restoranėlis. 


Perduodu linkėjimus. Tai ką jūs manote? Restoranėlio savininkė yra Neringa, o jos dukra- Indrė. Tai aš turėjau ne nuo jų linkėjimus perduoti, o joms. Nors pulk veidu į grietinės lėkštelę iš tos sarmatos. Viskas, užuolaida nusileidžia. Tai kas dabar tuos linkėjimus perdavė? Nors imk tuos linkėjimus atgal ir neškis pėsčia į Vilnių, tai gal ausys dirbt pradės. Sudedame visas žinomas įvykio detales ir nustatome, kad čia turbūt bus lituanistė Rita, šita versija netrukus pasitvirtina. Na, matote, kas būna kai dvi filologės susitinka visuomeniniame transporte. Nepušinėk kai pušas? Nu grynai aš, baigiu nupušt per tas keliones.


20240215_115611
Ursulijus Lepečkojauskas skanauja Joniškio virtienius.


Ragauju virtienių asorti, nes labai norėjau paragauti Vasario 16-sios proga sukurtų trispalvių virtienių. Labai šauni idėja! Man labiausiai patiko virtienis su bulvių košės įdaru ir virtienis su lašinukais. Tokių dar nebuvau valgiusi. Prie virtienių paprašau vietinio alaus, bet Joniškis savo alaus neturi, todėl remiame kaimynus iš Pakruojo. Restoranėlis apstatytas labai jaukiai, meniu tikrai išskirtinis, charizmatiška ir svetinga šeimininkė, todėl būtinai užsukite kai būsite Joniškyje. 



20240215_122328
Lėlės "Virtienių restoranėlyje".

20240215_122429
Įdomios architektūros namas.

Priešais bažnyčią yra paminklas partizanams. Joniškyje veikė kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. 


20240215_122542
Paminklas partizanams.


Dar vienas unikalus Joniškio atradimas- krepšinio muziejus. Po legendarinio ledo ritulio muziejaus Elektrėnuose fiasko, aš į tuos vietinius mėgėjiškus muziejus žiūrau su įtarimu. Joniškietis Leonas Karaliūnas 2009 m. įkūrė krepšinio muziejų. Kodėl toks muziejus atsirado Joniškyje, o ne kokiame nors didmiestyje, jeigu jau krepšinis Lietuvoje yra antroji religija? Yra niuansų. 1937 m. Lietuvos rinktinė, Latvijos sostinėje Rygoje, tapo antrojo Europos krepšinio čempionato nugalėtoja ir pirmieji grįžtančius čempionus Joniškio geležinkelio stotyje pasitiko ir pasveikino joniškiečiai. Daugiau detalių apie muziejaus įkūrimą ir įspūdingą kolekciją papasakos pats Leonas Karaliūnas, tik savo atvykimą reikia paderinti iš anksto. Aš labai nemėgstu išankstinių rezervacijų, juolab nepažįstamame mieste, nes nežinau, ar pavyks atvykti laiku ir labai nenoriu, kad manęs kam nors reiktų laukti. Man tai kelia didelį stresą. Taigi, užsuku tiesiog eidama pro šalį- jeigu nepavyks apsilankyti, tai nieks nekaltas, mergužėle, tik pati. Tačiau malonus šeimininkas man visgi leidžia įkišti nosį į keletą salių. O, vaikyti! Išeinu sulinkusiais keliais.


20240215_122801
Krepšinio muziejus Joniškyje pastebimas iš tolo.

20240215_122842
Kūtvėla lankosi krepšinio muziejuje Joniškyje.


20240215_123257
Lankytojai gali palaikyti parašu mylimą krepšininką.

20240215_123307
Joniškio krepšinio muziejus.


20240215_123500
Ursulijus Lepečkojauskas selfinasi krepšinio soste.

20240215_123557
Kūtvėla ir EuroBasket 2011 talismanas Amberis.


20240215_123618
Medaliai su gintaru.

20240215_123647
Retro plakatas.

Koridorius nurašinėtas lankytojų vardais. Ponas Leonas duoda man markerį ir sako rinktis kur įsiamžinti. Aš esu tradicinių krepšinio pažiūrų, todėl prašau parodyti, kur yra Arvydo Sabonio abrozdėlis. Aš prisimenu, kaip Sabonis žaidė krepšinį su vos ne iki kirkšnies subintuotomis kojomis, o žiūrovai prie televizorių ekranų meldėsi „Sabai, įmesk!“ Dabar krepšininkus žaisti už nacionalinę rinktinę prisikviesti be galo sunku- vienam snarglys bėga, kitam rudens lygiadienis, trečiam mama neleidžia… Ponas Leonas sako autografą suraityti matomoje vietoje, kad paskui surasčiau. Skubu nuraminti svetingą šeimininką- moteris kai gerai paieško, tai velniui iš po uodegos ištraukia. Va, Ritą taigi kažkaip suradom

Rezervuoti apsilankymą: Tel.+370 612 89986, E-paštas: karaliunas.leonas1@gmail.com


20240215_123851
Tikrasis Kūtvėlos vardas.


20240215_123857
Nu nežinau kaip jūs, bet aš tikrai matau.


20240215_124043
Prisilietimas prie relikvijos.


20240215_124418
Krepšinio pradžia.


20240215_124431
Nu gal kažkiek ir nepatogu?


Netoli bažnyčios yra Sofijos Kymantaitės- Čiurlionienės gimtasis namas. Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyriaus pastangomis parapijai priklausęs apleistas namas buvo sutvarkytas ir įdomiai apipavidalintas. 


20240215_124931
Sofijos Kymantaitės- Čiurlionienės gimtasis namas.


SofijaKymantaitė- Čiurlionienė – prozininkė, poetė, dramaturgė, vertėja, publicistė, spaudos bendradarbė, redaktorė, literatūros istorikė ir kritikė, meno veikėja, pedagogė, jaunimo auklėtoja, lietuvių papročių bei tautodailės puoselėtoja, Vakarų kultūros skleidėja, Žemaičių rašytojų sambūrio narė, kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmona, rašytojos, vertėjos Danutės Čiurlionytės-Zubovienės motina. Sofija gimė 1886 m. Joniškyje, bežemio, neturtingo bajoro šeimoje.Giminaitis klebonas Sofijos tėčiui sudarė galimybę  ūkininkauti klebonijos ūkyje, o mamai – šeimininkauti klebonijoje. Lemtinga Sofijos gyvenime buvo jos pažintis su kunigu ir rašytoju Juozu Tumu-Vaižgantu, tapusiu jos pirmuoju lietuvių kalbos mokytoju. Iki to laiko ji mokėjo skaityti ir rašyti tik lenkiškai bei šiek tiek rusiškai.1899 m.  J. Tumas-Vaižgantas ją nusivežė ir į Palangoje vykusį vakarą, kurio metu pirmą kartą buvo viešai parodytas lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“. Tas spektaklis jos gyvenime padarė didžiulę įtaką, paskatino ne tik dar labiau domėtis lietuvių kalba ir jos mokytis, bet ir pačiai pradėti lietuviškai kurti. Krokuvos universitete pradėjo studijuoti filosofiją bei literatūrą. Savo kūrybą pradėjo publikuoti 1905 m. Studijuodama ryšių su Lietuva nenutraukė. 1905 m. Sofija dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1907 m., iki studijų baigimo likus vos metams, dėl įvairių aplinkybių mokslą jai teko nutraukti ir grįžti į Lietuvą. Grįžusi susipažino su kalbininku Jonu Jablonskiu. Palaipsniui Sofija įsijungė į visuomeninį moterų sąjūdį. 1907 m. dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune ir jame skaitė pranešimą. Sofija su kompozitoriumi ir dailininku M. K. Čiurlioniu susipažino 1907m. Vilniuje vykusios pirmosios lietuvių dailės parodos atidaryme ir tapo tuo žmogumi, kuris paskatino jį mokytis lietuvių kalbos ir domėtis Lietuvos istorija. Jie susituokė 1909 m. Šeimyninio gyvenimo laimė nesitęsė ilgai, nes tais pačiais metais Čiurlionis susirgo ir mirė 1911 m.


S. Kymantaitė-Čiurlionienė po vyro mirties gyveno Kaune. Dukrytei kiek paūgėjus, ji pradėjo dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Sofija, kaip ir daugelis kitų lietuvių inteligentų, atsidūrė Voronežo pabėgėlių centre, čia įsijungė į švietiejišką ir kultūrinę veiklą. 1918 m., pasibaigus karui, Sofija su dukrele grįžo į Lietuvą, Vilnių, bet kai Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenė, ji persikėlė į  Kauną, ten įsidarbino Kauno apsaugos ministerijos Švietimo skyriuje. 1929 m. Lietuvos Vyriausybė Sofiją paskyrė Tautų Sąjungos delegacijos nare (šioje delegacijoje ji buvo vienintelė moteris, turėjusi balso teisę). Mokėdama lietuvių, lenkų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbas, būdama intelektuali ir visuomeniška Sofija puikiai atlikdavo savo pareigas. Ji buvo ir aktyvi moterų tarptautinio judėjimo dalyvė, dalyvaudavo tarptautiniuose moterų suvažiavimuose. Sovietams užėmus Lietuvą, daug jos pažįstamų, draugų ir artimųjų buvo ištremti į Sibirą. Tai jai buvo itin skaudus smūgis. Antrojo pasaulinio karo metais Sofija pagal išgales stengdavosi padėti žydų šeimoms. 1944 m. artėjant frontui, Sofija, kad ir bičiulių raginama pasitraukti į Vakarus, nutarė pasilikti Lietuvoje.  Mirė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 1958 m. Kaune, palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.


Bet Dievas trejybę myli, todėl šalia ledo ritulio muziejaus ir krepšinio muziejaus rikiuojasi stalo teniso muziejus. Jo įkūrėjas Romualdas Franckaitis muziejų įkūrė šeimos viešbutyje. Kolekciją garsina įspūdinga stalo teniso kamuoliukų kolekcija. Muziejus nedidelis, bet laisvai prieinamas, nes yra viešbutyje „Šiaurės vartai“. Viešbučio vieta pačiame centre, labai patogu ieškantiems nakvynės. Netoli sustoja tarpmiestiniai autobusai, todėl galima pasiplanuoti dviejų dienų ir vienos nakties kelionę aplankant vieną dieną Joniškį, o kitą dieną- Žagarę arba Pakruojį.


20240215_125640
Stalo teniso muziejus Joniškyje.

20240215_125821
Stalo teniso muziejaus trofėjai.


20240215_131741
Joniškio centras. Kairėje matote tarpmiestinių autobusų stotelę. Autobusas į Žagarę.

20240215_132043
Camino Lituano kelias veda pro Joniškį.


20240215_132218
Paslaugų stotelė.


Kultūros centre man rekomendavo aplankyti parodas, bet neprasibroviau pro moksleivius. Sprendžiant iš aprangos stiliaus, buvo kažkoks prakilnus renginys. Po pažliugusį sniegą mergicos straksėjo ant aukštakulnių basučių, pasikaišiojusios tiulinius sijonus. Užtat surandu gerąją turistinę infrastruktūrą. Paprastai gerbiamam Skaitytojui parodau pilną komplektą, bet šį kartą susilaikysiu. Tik pasakysiu, kad tvarką palaikyti turime pradėti nuo savęs.


20240215_132255
Joniškio parko arena.

20240215_132627
Muzikinis katinas.


20240215_133014
Už kultūros centro yra naudingas punktas.


Upytės kepyklėlėje prisėdu puodeliui kavos su pyragėliu ir pašiurpstu, kad jau viską apžiūrėjau, o dar marios laiko liko. Vasarą būtų paprasčiau, galima kur parkelyje ant suoliuko pasėdėti, saulytę pagaudyti, varnas paganyti. 


20240215_133919
Kūtvėla lankosi Joniškyje.


20240215_133927
Freska Joniškyje.

20240215_134818
Upytės kepyklėlė.


20240215_135232
Kavos pertraukėlė.


Apsuku tokį nedidelį garbės ratą ir vėl einu į „Virtienių restoranėlį“. Mat, užkvietė mane moterys ant arbatos prieš išvažiuojant. O autobuso sustojimas į geležinkelio stotį taigi visai čia pat, labai patogu jį ganyti. Skanauju žolelių arbatą. Dar man pataria prieš išvažiuojant užsukti visai čia pat į biblioteką apžiūrėti rašytojo Jono Avyžiaus memorialinio kambario. 


20240215_141520
Gražiai apipavidalinta autobuso laukimo stotelė Joniškyje.


20240215_141954
Įdomios architektūros namas.


20240215_150114
Stiprinamės labai skania žolelių arbata. 


Jonas Avyžius man girdėtas probėgšmiais iš tokios klasikos kaip „Kaimas kryžkelėje“ ar „Sodybų tuštėjimo metas“. Jis gimė 1922 m. Medginiuose. Baigęs mokslus grįžo dirbti į tėvų ūkį, ten praleido hitlerinės okupacijos metus, vėliau buvo pašauktas į sovietinę armiją. Po demobilizacijos dirbo žurnalistinį darbą, buvo komunistų partijos nariu, bet 1996-1999 m. buvo LR Seimo narys konservatorių partijoje; kaip amžiumi vyriausias Seimo narys pirmininkavo pirmajam 1996 m. posėdžiui. Mirė 1999 m. Palaidotas Antakalnio kapinėse. Įdomu tai, kad daug jo kūrinių vaikams išversta į tokias kalbas kaip rusų, uzbekų, kazachų, estų, latvių, vokiečių. Radau informacijos, kad jo romanas „Sodybų tuštėjimo metas“, Lenino premijos laureatas, buvo išverstas į latvių, estų, rusų, ukrainiečių, uzbekų, kazachų, moldavų, armėnų, vokiečių, rumunų, bulgarų, čekų, slovakų, lenkų, vietnamiečių, vengrų, mongolų, anglų, prancūzų, khmerų, hindi, persų, arabų kalbas. Kai kurios kalbos tikrai nustebino, tarkime, khmerų.


20240215_153231
Jono Avyžiaus memorialinis kambarys,


20240215_153946
Retas spausdinys.

20240215_154013
Nuostabios knygos iliustracijos.


20240215_154119
Poznanė, 1864 m.


Apie rašytoją papasakoja labai maloni bibliotekininkė. Ir parodo savotišką relikviją- įspūdingą „Konradą Valenrodą“. Knygą bibliotekai padovanojo rašytojo žmona Irena Avyžienė ir taip pasakojo: „Avyžius, 1945 m. grįžęs iš fronto, demobilizuotas, apsigyveno Vilniuje. Jonas pasakojo, kad po karo  skurdžiame, alkaname Vilniuje tik turguj galėjai ką nors įsigyti, netgi knygų. Tad jis eidavo į turgų, kur pas vietinius lenkus galėjai nusipirkti  ar išmainyti į duoną, kurią normuotai gaudavo „ant kortelių“, senų, netgi retų knygų. Taip jo bibliotekoje mainais už duoną atsirado Adamo Mickiewicz „Konrad Wallenrod“, išleistas Poznanėje 1864 m.“ Mane kelionėse žavi būtent tokie netikėti atradimai ir gyvenimiškos istorijos. 


20240215_163653
Memorialinė nuotrauka Joniškio geležinkelio stotyje.


Autobusiukas į geležinkelio stotį atvažiuoja laiku (16.15 val., traukinys išvyksta 16.45 val., kelionės trukmė iš centro iki geležinkelio stoties trunka gal 10 min.). Esu vienintelė keleivė. Renovuotoje Joniškio geležinkelio stotyje laukimo salė atrakinta, bet kasa nedirba, čia laukia vėlgi apie dešimt keleivių. Traukinys irgi atvažiuoja laiku, vėl praktiškai pilnas. Šį kartą matosi daugiau užsieniečių nei važiuojant į Rygą, galbūt turistai, keliaujantys per Baltijos šalis. Kiek supratau, pakankamai populiari kryptis darosi Šiauliai-Jelgava. Į Vilnių atvykstame laiku, mus pasitinka nedidelis snygis. Laimei, visuomeninis transportas nelabai perkrautas, todėl namo parvažiuoju pakankamai patogiai.


20240215_163716
Reklama yra galingas dalykas.


20240216_101336
Joniškio magnetukas.


Kokie šios kelionės įspūdžiai? Joniškis mane maloniai nustebino. Miestelyje yra gražiai prižiūrimų turistams įdomių lankytinų vietų, galima paragauti vietinių valgių, netrūksta mažų jaukių kavinukių. Jeigu vaikščioti su gidu, tai tikrai galima atvykti visai dienai. Atskiro paminėjimo verti vietos gyventojai, pakerėję mane savo nuoširdumu ir šiltu priėmimu. Dabar, kai yra susisiekimas tokiu puikiu traukiniu, už turizmo vystymą atsakingi Joniškio specialistai turėtų pasiraitoti rankoves ir atsakingai pasiruošti šiltajam metų laikui ir paruošti daugiau atrakcijų turistams, kurių čia netrūktų, jeigu reklamos sklaida pasiektų daugiau keliautojų. Paslaugų paketas (organizuota ekskursija su gidu, muziejai, pietūs, vietinės produkcijos degustavimas, edukacija) būtų labai gera mintis.

Kelionės į Joniškį išlaidos:

  • traukinys Vilnius-Joniškis-Vilnius (2 klasė): 37,44 EUR

  • Kava ir užkandis traukinyje: 4,00 EUR

  • autobusas Joniškyje: 1,20 EUR

  • Surink Lietuvą“ magnetukai (2 vnt): 4,00 EUR

  • Joniškio istorijos ir kultūros muziejus: 1,50 EUR

  • Sinagogų kompleksas: 3,00 EUR

  • Pietūs, kavos pertraukėlė: 13,22 EUR

Viso: apie 65,00 EUR

Ar esate buvę Joniškyje? Kokie įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi

Kūtvėla Virtienaitė


4 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Ačiū autorei už gražiai pamatytą,paragautą ir pristatytą Joniškį

Ele Pranaityte rašė...

Ačiū, kad skaitote.

Vilija rašė...

Ačiū už įdomų pasakojimą. Buvom Joniškyje, kai rinkom magnetukus. Ir labai mums patiko. Nors tiek daug neapžiūrėjom. Tačiau atradom Upytės kepyklėlę, virtienių gal dar nebuvo. Paskui apsilankiau, eidama Camino LT. Tiesiai į Upytę. Dar Virtienius atradau.

Ele Pranaityte rašė...

@Vilija: ačiū, kad skaitote.