Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Pirmoji diena.

 

Londonas yra mano miestas. Keliauju ten ketvirtą kartą, bet tikrai ne paskutinį - jau net kitos kelionės plano apmatai yra. Juk visiems žinoma, kad „When a man is tired of London, he is tired of life, for there is in London all that life can afford.”

Pirmosios Londono akimirkos.

Skrydis iš Vilniaus buvo labai ankstyvas, nekursavo visuomeninis transportas, todėl dar iš vakaro užsisakiau taksi. Rezervacija kainavo papildomus 3 EUR, bet užtat miegojau ramiai. Kaip moko žydų išmintis, jeigu problemą galima išspręsti pinigais, tai ne problema, o išlaidos. Saugumo patikrą greitai praėjau naujajame terminale, kur nosį gana nemaloniai kuteno dar neišsivėdėjęs dažų kvapas, bet skridau iš senojo terminalo, kur tebėra pasienio kontrolė. Padidėjus ne Šengeno zonos keleivių srautui, pasienio patikroje buvo įjungti labai naujoviški e-vartai. Pirmiausia, keleivio prašoma nuskenuoti savo asmens dokumentą, kad sistema patikrintų dokumento tinkamumą ir keleivio galimybes naudotis savitarnos varteliais. Tokiais e-vartais gali naudotis tik biometrinius pasus turintys asmenys. Jei dokumentas tinkamas, varteliai atsidaro ir tada keleivis galės atlikti kitą žingsnį – prieš dar vienus vartelius reikės nuskenuoti pirštus ir žiūrėti į kamerą. Jeigu sutaps pase nurodyti ir realiai esantys biometriniai duomenys, atsidarys antrieji varteliai ir asmuo įžengs į ne Šengeno zoną.

Lėktuvas artipilnis, grynai emigrantinis skrydis. Skrendame be nuotykių. Man patinka Wizzair lėktuvai ir jų įgulos labiau nei Ryanair ar AirBaltic. Lutono oro uoste leidžiamės laiku ir visi draugiškai trepsime link pasų patikros. E-vartai kiek paburba, bet atsidaro. Pervežimui į Londoną buvau įsigijusi bilietą iš National Express autobusų firmos. Pirkau gerokai iš anksto, todėl kaina buvo labai gera, bet ji dinamiškai kyla artėjant kelionės datai. Kiek bijojau vėlavimų ir eilių, todėl užmečiau laiko rezervą, bet vairuotojas leidžia važiuoti ankstesniu reisu. Autobusas beveik tuščias. Londoną pasiekiame greitai, tik gana ilgai zujame po priemiestinius jo rajonus išleisdami keleivius, kol sustojame vienoje iš paskutinių stotelių prie Victoria traukinių stoties. Mano nakvynės vieta yra už 15 min kelio pėsčiomis.

Įsiregistruoti į kambarį dar negalima, bet leidžia saugykloje pasidėti daiktus. Einu ieškoti pusryčių ir dairausi, kur sustoja Big Bus apžvalginiai miesto autobusai. Londone labai trūko šviežių kepinių, visos kavinukės juos gauna iš kažkur supakuotus celofane, o šviežių kepinių reikia gerai paieškoti. Turiu atsisiuntusi BigBus mobiliąją aplikaciją, todėl nesunkiai randu man tinkamą artimiausią sustojimą. Išsikeičiu turimą žurnalisto kuponą į bilietą ir tirtu ant autobuso stogo, laukdama kelionės pradžios. Gerai, kad su savimi turėjau termo puodelį su karštu gėrimu, nes Londone žvarboka ir lynoja. Mano planas buvo apsukti ratą autobusu ir grįžti į hostelį įsiregistruoti į kambarį.

Detaliau apie kelionę Big Bus autobusu rašiau čia.

Visi žinome, kad jeigu nori prajuokinti Dievą-papasakok jam savo planus. Kadangi dėl uždaryto eismo prie Parlamento šiandien šlubuoja visi autobusų maršrutai, nusprendžiu išlipti Covent Garden rajone, nes pro langą pamatau daug labai įvairių restoranų. Autobusu važinėjuosi jau dvi valandas, tai jau ir norisi papietauti. Labai daug neieškodama užsuku į pirmą pasitaikiusį pub’ą. Kur jau kur, o ten pavalgyti visada būna. Užsisakau jų išgirtą ir apdovanotą mėsos pyragą.

Mėsos pyragas.

Kai dar buvau jauna anglų kalbos studentė, tai labai baisėjausi skaitydama apie angliškus mėsos pyragus. Pyragas mums, lietuviams, visada bus saldus kepinys, o pas anglus pyragu vadinama viskas, kas įkepta tešloje orkaitėje. Garnyrui prie šio pyrago dar drėbtelta bulvių košės ir kelios morkos. Vaizdelis, aš jums pasakysiu, ne silpnų nervų žmonėms. Patiekalui turiu priekaištų- bulvių košė prėskoka, aš skaniau padarau namuose, pyrago tešla irgi ne tokia saldi, kaip mūsų kepiniuose. Užsisakau Guiness alaus, jam priekaištų neturiu. Sąskaita nenustebino, bet ir neišgąsdino.

Londonas- miestas ant Temzės upės.

Pavalgius kažkaip smegenys ima geriau veikti. Nusprendžiu netęsti kelionės apžvalginiu autobusu, nes maršrutas pakeistas ir neaišku, kur jis dabar vingiuoja. Jau buvau papildžiusi seną Oyster* kortelę dienos limitu, todėl važiuoju iki Tate Britain muziejaus žiūrėti William Turner darbų.

Tate Britain.

* Dabar Londone naudotis visuomeniniu transportu galima mokant bekontakte kortele. Dienos limitas mokant bekontakte kortele arba Oyster kortele 1-2 zonose yra 8.50 GBP, 1-3 zonose 10.00 GBP, bet 2025 m. kainos kils. Dienos limitas (daily cap) reiškia, kad mokėsite už kelionę nurodytą sumą, o ją viršijančios kelionės bus nemokamos.

Pirmasis Tate muziejus buvo atidarytas 1897 m. Šio muziejaus kolekcijoje saugoma apie 70,000 darbų nuo XVI a. iki mūsų dienų. Muziejaus steigėju buvo cukraus fabrikantas Henry Tate, padovanojęs valstybei savo XIX a. meno kolekciją. Iš pradžių nacionalinis muziejus atsisakė priimti tokią dovaną, nes tiesiog neturėjo patalpų jai eksponuoti, todėl Henry Tate skyrė lėšų papildomai naujam pastatui įrengti. Reiktų paminėti, kad Henry Tate buvo dar paauglys, kai buvo panaikinta vergija ir jis pats nebuvo vergvaldžiu. Tate įmonės cukraus žaliavą importavo iš Britų Karibų salyno jau po vergijos panaikinimo ir ten dirbo atlygininkai, arba iš Britų Gajanos ir Trinidado, kur dirbo skolininkai baudžiauninkai. Bet be istorinio vergų darbo visa cukraus industrijos plėtra ir didžiuliai pelnai nebūtų buvę įmanomi.

Dailininkas William Turner (1775–1851) gimė Londone, kirpėjo šeimoje. Jo talentu patikėjęs tėvas sūnaus piešinius išstatydavo savo kirpykloje, o paskui išvis verslą uždarė ir ėmėsi sūnaus vadybininko pareigų. Deja, tuo metu išryškėjo jaunojo talento motinos pamišimas, galiausiai ją teko uždaryti į psichiatrinę ligoninę. Dailininkas anksti buvo priimtas į Karališkąją menų akademiją. Pamažu nusistovėjo rutina: dailininkas keliaudavo vasaromis, o žiemomis dirbdavo studijoje. Turtingi užsakovai noriai pirko jo piešiamus architektūros vaizdus, peizažus, istorinius ir mitologinius siužetus. Prasigyvenęs dailininkas įsikūrė turtingesniame rajone, kur atidarė ir savo galeriją. Dabar rodyti paveikslus visuomenei tapo patogiau, nei sausakimšose Akademijos patalpose. Žinoma, netrūko ir kritikų bei pavydelninkų. Dailininką kritikavo dėl jo spalvų gamos, ypatingai dėl baltų ir geltonų dažų besaikio naudojimo.

Egipto bausmė- mirštantys vaikai. 

1832 m. Turneris buvo išrinktas Akademijos prezidentu, bet netrukus sušlubavo dailininko sveikata. Pirmą kartą po dvidešimties metų aktyvaus darbo Turneris nieko nenusiuntė į parodą Akademijoje. Jis ėmė apsileisti, blogiau rengtis (jaunystėje buvo dabita), vengti žmonių, apleido namų buitį. Spėjama, kad dailininkas neteko regėjimo dėl kataraktos, todėl paskutiniai jo darbai labai abstraktūs. Vežikams prisistatydavo svetimu vardu, prašydavo išleisti neprivažiavus namų, kad niekas nesužinotų adreso. Jis taip ir nevedė, bet įtariama, kad sugyveno su savo namų šeimininke. Nepaisant visko, Turneris buvo turtuolis dėka savo paveikslų ir laiku atliktų investicijų. Bet sveikatos visgi nenusipirksi. Palaidotas William Turner buvo Šv. Pauliaus katedros kriptoje šalia kitų žymių menininkų. Nors taip ir nevedė, dailininkas turėjo dvi nesantuokines dukteris. Testamentu dalį savo darbų Turneris užrašė valstybei, bet kitų darbų ir turto paveldėtojų nenurodė, todėl ilgą laiką buvo sprendžiamas paveldėjimo klausimas. Šiandien Tate Britain muziejus turi didžiausią William Turner darbų kolekciją.

Pilies griuvėsiai. 

Audra jūroje.

2014 m. pasirodė gerų atsiliepimų sulaukęs filmas „Mr.Turner“.

Pirmas įspūdis, žvelgiant į jo darbus Tate Britain galerijoje- kažkoks panoptikumas. Daug balto plėmo, o siužetą reikia pro lupą žiūrėti. Jeigu Velasquez ir Čiurlionis susituoktų ir susilauktų palikuonių, tai būtų Turnerio paveikslai. Nukabinau nosį ir sliūkinu lauk. Na, ne kiekvienam pabažnam, t’sakant. Žiūrau- renkasi nemokama ekskursija po Turnerio sales. Matyt, visgi tam pabažnam šiandien Dievas visgi davė. Mūsų gidė valandą laiko vedžiojo mus po ekspoziciją ir papasakojo daug įdomių dalykų, kaip žemaūgis, didžianosis ir kreivakojis Turneris tapo legenda. Tie balti plėmai tapo jo vizitine kortele, o pora paveikslų pridėk šalia mūsų Čiurlionio, tai ir neatskirsi. Bet didelį įspūdį paliko pats faktas, kad daug kur Didžiosios Britanijos muziejuose organizuojamos tokios reguliarios nemokamos valandos trukmės ekskursijos, kurias veda apmokyti savanoriai arba ir patys muziejaus darbuotojai. Čia mūsų Kultūros ministerijai reiktų parodyti.

Londono akimirka.

Londono architektūra.

Šiai kelionei informacijos ieškojau Atlas Obscura portale. Vadovaudamasi ten nurodytu adresu, dar spėju apsilankyti Postman’s Park netoli Šv. Pauliaus katedros. Jis garsėja herojiško pasiaukojimo memorialu. Labai jaudinanti žmonių tragedijų galerija. Jau temsta, lyja, ir raktininkas mane bukština iš vietos- laikas užrakinti vartus. Nedaug betrūko, kad būčiau nakvojusi užrakintame parke.

Postman's Park.

Pasiaukojimas I.

Pasiaukojimas II.

Pasiaukojimas III.

Pasiaukojimas IV.

Pasiaukojimas V.

Lyja, todėl lendu po žeme (ta prasme- į metro) ir važiuoju į hostelį įsikurti. Turiu tik vieną kaimynę. Rajonas tylus, hostelyje nedaug keliautojų, todėl naktis praeina ramiai. Jeigu ieškote nebrangaus hostelio Londone, rekomenduoju Astor Victoria, esantį Belgrave Road, netoli London Victoria metro stoties ir Victoria Coach Station.

Londono metro.

Bus tęsinys.