2013 m. balandžio 25 d., ketvirtadienis

Dienos kelionė į Nidą

Turėjau Klaipėdoje vieną papildomą dieną, todėl reikėjo apsispręsti kur ją praleisti- Nidoje ar Ventės rage. Atsižvelgus į transporto grafikus ir stoteles, pasirinkau Nidą. Turbūt Jus nustebins tas faktas, kad iki šiol Nidoje nebuvau buvusi. Kažkada vaikystėje su tėvais atstogavome Šventojoje, prisimenu juodą jūrą ir degtukų dėžutę, katron dėdavau rastus gintariukus, siaubingą vėją, skrydį lėktuvu, kai turėjau sėdėti tėtei ant kelių ir labai pykau, nes negavau atskiros sėdimos vietos, ir lūžusią savo dešinę ranką. Oras ir šiandien nieko gero nežadėjo: dangus buvo apsiniaukęs, vos keli laipsniai šilumos, vėjuota. Bet kol akmenimis nelyja, reikia judėti. Keltas "Kintai", be kurio Klaipėdos uostas turbūt neįsivaizduojamas, sūpavosi prieplaukoje kaip laivelis iš riešuto kevalo, žvejai ilgaauliais batais ir dviratininkai su neperšlampamomis striukėmis šildėsi trepsėdami; benamiai katinai prie statybvietės oriai niekino savo maistelio lėkštutes (pagarba statybininkams už benamiukų globą). "Kintams" pastarasis savaitgalis išvis pasitaikė nelengvas, nes reikėjo atlaikyti nuolatinę burlaivio "Kruzenshtern" konkurenciją. Nepaisant visų oro krečiamų šunybių, keleivių susirinko nemažai. Bilietas keltu į abi puses kainavo 2.90 LT. Kitoje pusėje jau mūsų laukė autobusas į Nidą (10 LT į vieną pusę, visu litu pigiau nei buvo. Čia tai nerealiai. Ar dar žinote kitą atvejį Lietuvoje, kai kas nors būtų atpigęs, o ne pabrangęs?! ) O dar šios kelionės metu mačiau dvi stirnas ir lapę, woot!

Autobusas yra priderintas prie kelto tvarkaraščio ir sudaro įtartiną įspūdį, kad kažkur Lietuvoje transportas yra palankus keleiviams. Esu nemažai kritikavusi transporto sistemą Lietuvoje, todėl faktas, kad kažkur yra tokia tvarka, kad tik išlipęs gali persėsti ir keliauti sau ramiai toliau man buvo neįtikimas, kol neišbandžiau savo kailiu. Tai čia žinokit yra gėris. Autobusas Nidoje sustojo netoli turizmo informacijos centro. Jo darbuotoja, paklausta, ką galima per dieną pamatyti Nidoje, žemėlapyje tik apibraukė Parnidžio kopą.

Dabar nesupraskite manęs neteisingai. Parnidžio kopą tikrai reikia pamatyti. BET! Jokios rekomendacijos apie kitas vertingas lankytinas vietas negavau. Toks vaizdas, kad atostogaujančią turizmo informacijos centro darbuotoją pakeitė gretimos kavinės padavėja, kuriai algos nemoka jau mėnuo laiko, ir kuri visą gyvenimą gyvena Nidoje ir net neįsivaizduoja, ką čia įdomaus galima pasiūlyti šitame smėlyne net ir vienai dienai. Jeigu ne mano polinkis į avantiūrizmą, nebūčiau šiandien pamačiusi daug gražaus. Beje, tuo atveju, jeigu šitai skaito Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai, Jūsų pieskose prismaigstyti ženklai ape tai, kad po kopas vaikščioti draudžiama nifiga neveikia, nes radau Parnidžio kopoje kojas iki vienos vietos suleidus bandą studentų, o jų tarpe buvusi negrė*  jau buvo spėjusi ir kačiukų prisilaužyti. Jokio supratimo, kur atvažiavo ir kaip reikia elgtis. Aišku, nuvijau juos nuo kopos piktai lodama, bet ar mano tai darbas?

Diena pasitaikė graži, saulėta ir pakankamai šilta. Štai čia yra pirmasis Nidos vaizdas, kurį pamačiau. Kurį laiką buvau stipriai nusivylusi. Tiek buvau prisiklausiusi, kad Nidoje yra gražu, kad vaizdai įspūdingi, Užkalnis restoranuose valgo, ir t.t., bet pirmas įspūdis buvo taip sau. Tai dar sustiprino žinutė iš Tele2, pasveikinusi mane Rusijos teritorijoje ir pateikusi paslaugų kainas. Tas "Kruzenshtern" Klaipėdoje turbūt kokia rusų invazija, ne kitaip.

P1200668
Keli namai ir nė gyvos dvasios. Nė šuva neloja.



P1200669
Kuršių marios ir kopos. Kažkur. Toli. Bent jau teoriškai. 
P1200675

Kuršių nerija yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldą už tai, kad yra pavyzdys gamtos (kopų), kuriam nuolat gręsia pavojus (vėjas, potvynis). Žmonės gyventi čia pradėjo prieš 5.000 metų. Parnidžio kopos papėdėje III a.pr.m.e. jau buvo gyvenvietė. Radinius iš to laikotarpio archeologai vadina Narvos kultūra. O prūsų, kuršių ir jotvingių kalbų palikimas iki šiol yra mįslė, net Nidos pavadinimo kilmė ir reikšmė nėra žinomi. Vikingai šiuose kraštuose pasirodė dar prieš pradėdami siaubti krikščionišką Europą, VIII a. XIII a. ši teritorija perėjo Vokiečių ordinui. Kuršių nerija buvo labai reikalinga Vokiečių ordinui kaip susisiekimas su Ryga, kur buvo įsikūręs jų kolega Livonijos ordinas. Taigi, jau galime kalbėti apie karo kelią neria curoniensis (Petro Dusburgiečio kronika, XIV a.). Poreikis keliauti trumpiausiu keliu iš Rygos į Karaliaučių vėlyvaisiais viduramžiais bei santykių su Livonija palaikymas sąlygojo apgyvendinimo vietų poreikį kelyje. Dažniai tokias privilegijas gavusi smuklė ar užeiga įtakojo miestelio aplinkui atsiradimą, taip gimė ir Nida 1437 m. Tokios apgyvendinimo vietos turėdavo mokėti mokesčius, šiaurinė dalis tai darė Klaipėdai, o pietinė- Karaliaučiui; dabar aišku, kodėl Lietuva ir Rusija dalinasi Kuršių neriją (nors, be abejo, yra ir kitų aplinkybių). XVI a. šias žemes pasiekia Reformacijos judėjimas (1525 m. Vokiečių ordinas baigia savo dienas). XVII-XVIII a. buvo dramatiškas Kuršių nerijai, nes prasidėjo masinis jos miškų kirtimas. Blogiausias periodas buvo Septynerių metų karas tarp Prūsijos ir Austrijos: pastarosios sąjungininkė Rusija užpuolė Prūsiją, t.y. Klaipėdą, kur karo tikslams statėsi laivus, o medieną gabenosi iš Kuršių nerijos miškų. Pasekmės buvo tokios, kad atsilaisvino milžiniški smėlio klodai. Prasidėjo žmonių migracija į saugesnes vietas. Nida kraustėsi tris kartus. 14 kaimų yra palaidoti po 30-40 metrų smėliu, įskaitant ir gimtąjį Liudviko Rėzos kaimą. 1803 m. pagaliau prasidėjo gelbėjamieji darbai, bet tik 1904 m. buvo pabaigtas atsodinti miškas. Smėlio siautėjimas buvo pažabotas. Kopos-herojės, galima sakyti. UNESCO čia įvertino ne tiek gamtą, kiek milžiniškas žmogaus pastangas kovojant su žala, kurią pats ir sukėlė.

P1200671

P1200684
Parnidžio kopa
1,8 km ilgio pažintinis takas veda per kopas.

P1200696

P1200700

P1200702

P1200704
Saulės laikrodis.
P1200705

P1200708

P1200710

P1200714

P1200720

P1200721

P1200722

P1200727

Vaizdai buvo puikūs, net nesitikėjau, kad bus taip gerai. Pasukau iš pažintinio tako pati to nepajusdama, ir vietoje medinio grindinio toliau ėjau asfaltu. Tame yra savarankiškų kelionių gėris ir grožis, nes gali sau leisti prabangą paklysti (sąlyginai, žinoma) ir atrasti naujas vietas. Tai čia aptikau, jeigu neklystų, antkapių dirbtuves. Pačių antkapių foto neįdėsiu, nes ten vardai ir datos surašyti, paskui supyks dar giminės ir artimieji, kad socialinė media ir internetai visokie net ir aname pasaulyje ramybės neduoda.

P1200730

Pašto emblema. Šiaip pašto istorija yra labai įdomi tema. Beveik du amžius Kuršių nerija buvo neatskiriama 100 km pašto kelio tarp Vakarų Europos, Baltijos šalių ir Rusijos dalis. 1646 m. Prūsijos valdovas nustatė pašto kelio stotis, o tenais buvuvsios smuklės ar užeigos tapo pašto stotimis. Jų savininkams buvo mokama valstybinė alga ir priedai, skirti arkliams ir vežimams, o vėliau ir karietoms. Kuršių nerijos ruožas buvo ypatingai nemalonus, nes pakrante viena pusė ratų visada važiuodavo vandeniu, o kita-smėliu, arkliai greitai pavargdavo, jau nekalbant apie tai, kad XVIII a. viename ruože smėlis taip siautėdavo, kad paštininko namelis būdavo iki stogo apsemtas smėlio. O dar kur audros...1716 m. į sostą žengęs valdovas Fridrichas Vilhelmas ambicingai užsipageidavo, kad pašto keliu būtų galima keliauti ir žmonėms. To pasekoje, pašto kelio ruožas nuo Karaliaučiaus iki Klaipėdos per Kuršių neriją tapo Europos pašto kelio dalimi: Paryžius-Berlynas-Ryga-Sankt Peterburgas. Nida ir Juodkrantė buvo dvi iš keturių didelių užvajuojamųjų stočių su apgyvendinimo paslaugomis ir arklių pamaina. Mūsiškės stotys nuo kitų prūsiškųjų skyrėsi aukšta kaina ir maža pasiūla: stogas virš galvos, duona ir vanduo. Kuršių nerijos pašto kelias neteko savo tarptautinės reikšmės 1833 m. atsiradus Tilžė-Tauragė-Sankt Petergurgas maršrutui.

Na, dabar jau visai kitomis akimis ir spalvomis matau mažą Nidos miestelį.

P1200734

Nors saulytė pasirodė ir pasivaikščiojimas buvo netrumpas, visgi viena mintis mane buvo užvaldžiusi dar besibraižant prie "Kintų" bilietų kasos, o vėliau ir autobuse langams pasidengus kvėpavimo garu - puodelis karštos juodos arbatos su citrina ir "noperckiukas" ko nors su laipsniais, nuo peršalimo. Bet Nidoje sezonas tada, kada geras oras, todėl visi dienos turistai tą dieną žaidėme "surask veikiančią kavinę". Bet karštimo visgi gavau, nes buvau dar iš anksčiau pastebėjusi kavinę, kuri reklamavosi žuvienės turinti. Kaipgi būsi Nidoje ir neparagausi žuvienės?

Čia aš antrą kartą gyvenime (apie pirmą dar bus parašyta) pasielgiau kaip koks Radvila Paryžiuje (žinote, "neturiu laiko matuotis, imu viską") ir užsisakiau žuvienės nepavarčiusi meniu. Buvo taip gerai nedrebėti nors kartą gyvenime dėl to cento ir tiesiog atsipalaiduoti. Nežinau, ar sumokėjau tiek, kiek meniu parašyta, ar daugiau  nuo pinigais besitaškančio turisto nulupo (8 LT), nes čekio man neatidavė, šalia kasos aparato pasidėjo. Bet argi tai svarbu, kai gerai leidi laiką? Va Vietname kaip turistus išnaudoja, tai siaubas.

P1200736
Žuvienė.
Žvejo etnografinė sodyba:

P1200737

Vytauto Kernagio suolelis.

P1200745

P1200747

Pora gražių namukų. Jau buvau nemažai patrepsėjusi po Nidą, pavyko ištrepsėti lauk pirmąjį nepasitenkinimą. Užsimaniau čia praleisti bent kelias dienas. Ne sezono metu, žinoma, kad išvengčiau tuntų vokiškų turistinių autobusų, o turėčiau viską sau. Bet sprendžiant iš aklinai užvertų langinių, tokiu metu kai kurie namukai net nenuomojami. Savininkai nenustebčiau jeigu kokioje Tenerifėje saulę gaudo.

P1200744P1200755

Vaikščiodama pakrante žiūrau-tolumoje, kaip tame eilėraštyje, kažkas "dunkso plačiai". Ogi tai evangelikų liuteronų bažnyčia ir kapinės. Bažnyčia pastatyta mūrinė (sunykus senajam pastatui) 1888 m.

P1200767

P1200769
"Aš esmi prisikėlimas ir gyvastis". Evangelija pagal Joną 11:25 (27?). ("Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas.  Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.")
Antkapiuose, statytuose liuteronų kapinėse Kuršių nerijoje ir dalyje Kuržemės Latvijoje, susipynė krikščioniška ir pagoniška tradicijos. Skirtingai nei kiti antkapiai, šie vadinami "krikštais" ir statomi mirusiojo kojūgalyje. Vyrų krikštams būdavo naudojamas vyriškas medis (ąžuolas, uosis) ir išpjaustomos ornamentinės žirgų galvos, moterų krikštams būdavo naudojamas moteriškas medis (pušis, liepa) ir išpjaustomi augalų ar širdies motyvai. Krikštai būdavo ir nudažomi. XIX a. atsirado žemas kryžiaus pavidalo stulpo krikštas su šonuose suskliaustomis lentelėmis.

P1200771

P1200773

P1200775

P1200776
Kairėje pusėje matote kapinių teritoriją, dešinėje yra bažnyčia, o priekyje matosi gyvenamieji namai. Ilsėkitės ramybėje abi pusės, taip sakant? Ruhe sanft. 
P1200778

Turiu viena problemą su bažnyčiomis, tiksliau, su jų durimis. Matyt, mažai košės valgau, nes jas atidaryti retai kada pavyksta. Nepavyko ir šįkart, bet šoniniais laiptais buvo galima pakilti į vargonų balkoną. Šviestuvai yra kopijos. Originalus buvo padovanojusi kaizerio žmona Augustė Viktorija. Mane visada domina karališkųjų žmonų biografijos, nes jos dažnai pasirodo įdomesnės asmenybės nei ponai jų teisėti sutuoktiniai. Augustė Viktorija Frederika Luiza Feodora Džeinė iš Šlėzvigo Holšteino Sonderburgo Augustenburgo (1858-1921) ištekėjo už Prūsijos karaliaus Vilhelmo (būsimojo Vilhelmo II). Santuokos ceremonija, sakoma, truko 8 val. ir jos dalyviai privalėjo visą laiką stovėti. Santuoka, nepaisant politinių paskatų jai sudaryti, buvo sėkminga, gimė 6 sūnūs ir 1 dukra. Augustė Viktorija ištikimai išvyko su vyru į tremtį Nyderlanduose po karo jam atsisakius sosto 1918 m. Mirusios jos kūnas buvo grąžintas į Vokietiją laidotuvėms, Vilhelmas tegalėjo palydėti tik iki Nyderlandų sienos (šaltinis: čia ), vėlgi dėl tam tikrų politinių priežasčių.

P1200779

Mažoji architektūra: mergaitė prie fontano.

P1200783

P1200784

P1200788

P1200789

Iki Tomo Mano namo šiandien nenuėjau, nes reikėjo spėti į autobusą atgal į keltą. Kitu atveju, kelto būtų tekę laukti dvi valandas. O su briedžiu pavyko rasti "vintažinį" atviruką, kur moteris Neringoje jūron brenda, maudymukas toks padorus iki kelių, o fone jūroje briedis stypso, be maudymuko, begėdis toks. Teko spaudoje skaityti, kad briedis tuose kraštuose būna ne ką mažiau kenksmingas nei stumbras, išmindantis ūkininkams burokus. Kovai su šiais gyvūnais buvo norinčių pasitelkti šaunykus, bet jų gynėjai teigė, kad briedis yra vos ne paveldas, kurį reikia saugoti, nes yra buvęs "visos Kuršių nerijos vizitinė kortelė, jo atvaizdas puikavosi ant įvairių logotipų" (Šaltinis: čia ).

Manau, reiktų sugrįžti į Nidą dar kartą, nes šitas mietas turi kažką tokio. Didelė dalis protingos informacijos (rašydama šitą reportažą jaučiuosi  stipriai paintelektualėjusi, va kas yra gyva istorija, o ne koks nors ten kontūrinių žemėlapių spalvinimas) yra paimta iš knygos "Klaipėda. Kuršių nerija. Karaliaučius", aut. Nijolė Strakauskaitė, R. Paknio leidykla, 2005 m. Teko pirktis anglišką versiją, nes lietuviškosios dviejuose Klaipėdos didžiuosiuose knygynuose nebebuvo.

Su meile, kaip visada susivėlusi nuo Kuršių marių vėjo, Jūsų

Kūtvėla Žuvienytė

* "Žodis "negras" Lietuvoje yra tinkamas vartoti. Štai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas (nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 2K-91/2010): "Vien tik juodaodžio asmens pavadinimas „negru“, nesant tikslo kurstyti diskriminavimą dėl jo rasinės priklausomybės, negali būti laikomas kitos rasės žmogaus lygiateisiškumo pažeidimu. Žodžio „negras“ etimologinė reikšmė lietuvių kalboje istoriniu, socialiniu–kultūriniu požiūriu neturi niekinančio, žeminančio atspalvio, nes lietuvių tauta nenaudojo Afrikos gyventojų vergoviniam darbui, nebuvo įstatymais įteisintos diskriminacijos, segregacijos, nebuvo ir socialinio konflikto dėl odos spalvos bei priklausymo kitai rasei. Lietuvoje kitų rasių asmenys praktiškai negyveno arba tai buvo tik atsitiktiniai atvejai. Taigi, lietuvių tautos kultūroje, literatūroje bei mene negro vaizdinys susijęs su netiesiogine patirtimi, dažniausiai atkeliavusia per kitų šalių literatūrą, meną, todėl siejamas su išnaudojamu, sunkiai dirbančiu, užuojautos reikalingu asmeniu". Šaltinis: čia


Komentarų nėra: