Mane galima sutikti:

Rugsėjis: Latvija. Lapkritis: Bremenas. Gruodis: Bolonija, Ravena.

Skruzdžių liūtas, gaidžių kopa, meškos šikna, vilko galva: dzūkiškas safaris Marcinkonyse.

2019 m. rugsėjo 23 d., pirmadienis

"Lietuvos geležinkeliai" savo 160-ties metų jubiliejaus proga dovanojo įvairių nemokamų ekskursijų po savo valdas, todėl po turiningos ekskursijos Kybartuose su dideliais lūkesčiais kitą savaitę nubildėjau į Marcinkonis. Į pačią ekskursiją be reikalo sudėjau tiek daug vilčių, o pati kelionė traukiniu namo vos nepasibaigė Anos Kareninos metodu.

Vilnių ir Marcinkonis jungia tris kartus per dieną atvažiuojantis traukinys. Ši jungtis yra labai svarbi, nes ant jos suverti Paneriai, Lentvaris, Senieji Trakai, Rūdiškės, Varėna, Zervynos...Patys Marcinkonys yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl čia mielai traukiniu dienai atvažiuoja užsieniečiai turistai iš Vilniaus. Ekskursija Marcinkonyse turėjo prasidėti 13.00 val., todėl į ją iš Vilniaus buvo patogu atvažiuoti 10.20 val reisu, kuris distanciją įveikia per porą valandų. Vilniuje traukinys buvo pilnas, nes gražų, nors ir apniukusį, savaitgalį žmonės paskyrė išvykoms į gamtą-visur kyšojo dviračiai, miegmaišiai, turisto kuprinės, kibirai grybams ir meškerės, ant kurių vis "užkibdavo" nuolat zujančios uniformuotos traukinio palydovės...Traukinys mums buvo paduotas vėl moderniškasis, keleiviai net aikščiojo iš susižavėjimo, o jau savo vietas užėmusios moterys net pavargo atsakinėti į "Ar čia į Marcinkonis?" klausimus kas trisdešimt sekundžių..."Ne, į Mėnulį",-burbtelėjo viena. Ką aš galiu pasakyti-pats caras, visos Rusios patvaldys, viešpats, didysis kunigaikštis ir žemių paveldėtojas, taip patogiai nevažinėjo!

P1710221
Atvykome į Marcinkonis.
Kadangi tai buvo vienas iš paskutinių šio ciklo renginių, noriu uždaryti temą komentaru, kas buvo negerai. Kūtvėla nėra kokia nors nedėkinga gyvulė ir todėl pirmiausia nori padėkoti "Lietuvos geležinkeliams" už gražią iniciatyvą, bet organizacines skyles reikės lopyti. Man susidarė toks įspūdis, kad visi renginiai buvo suorganziuoti skubos tvarka ir visiškai neatsižvelgiant į protingumo principus, net patys gidai nelabai žinojo, ką jiems reikės daryti. Ekskursijų pradžia buvo nesuderinta su traukinių atvykimais, todėl arba reikėjo atvykti dviem valandom anksčiau ekskursijos pradžios arba penkiolika minučių vėliau ir tikėtis, kad gidas susivoks palaukti artimiausio traukinio. Nebuvo pasiūlyta į ekskursijas atvykti traukiniais nemokamai, turint tik patvirtintą registraciją, toks jausmas, kad visa programa buvo skirta aplinkinių rajonų gyventojams su nuosavais automobiliais. Gidai suprato savo užduotis skirtingai, todėl ekskursijų sudėtis ir kokybė žymiai skyrėsi, iš anksto nebuvo žinoma preliminari programa, neįvardintos planuojamos lankytinos vietos, todėl iš toliau atvykusiems tai kėlė organizacinių ir informacinių nepatogumų. Atskira tema- vietas rezervavę, bet į ekskursijas neatvykę žmonės. Tiesa, atšaukti ekskursijos elektroniniu būdu ir grąžinti nemokamą bilietą taipogi nebuvo galimybės.

Jeigu Kybartuose mūsų ekskursija truko tris su puse valandos ir mes ne tik kad išvaikščiojome visus Kybartus, bet ir palindome po jais į požemius, tai ekskursija Marcinkonyse truko 45min. ir mes nuo stoties perono nenutolome. Šituom aš nenoriu nieko kritikuoti, tiesiog jeigu važiuoji dvi valandas dėl keturiasdešimt penkių minučių, tai truputį laiko atžvilgiu nelogiška, tik tiek, kad ir pačiuose Marcinkonyse yra kuom užsiimti, bet tai reikia žinoti ir iš anksto planuoti, nes kitas traukinys į Vilnių-tik penktą valandą vakaro. Tiesa, renginio organizatoriai nurodė, kad ekskursijos trukmė bus viena valanda, bet man susirašius su jais negalėjo pasakyti, nei kas ves ekskursiją, nei ką mums ten parodys...Beje, Marcinkonyse nėra bankomato, o grynųjų čia gali prireikti, todėl verta jais pasirūpinti prieš kelionę.

P1710223
Mūsų traukinukas iš Vilniaus.
Ekskursijos metu sužinojome, kad pirmasis Rusijos imperijoje geležinkelis 1853 m. buvo nutiestas tarp Sankt Peterburgo ir Carskoje Selo (27 km), bet tai buvo privatus caro geležinkelis. Valstybinės reikšmės geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva atskirais etapais buvo nutiestas 1853-1862 m.  Daugpilis buvo prijungtas 1860 m., Vilnius buvo prijungtas dviem metais vėliau 1862 m. Tais pat metais prijungta Varšuva, kuri sudarė traukinių jungtį su Viena. Kelionės traukiniais buvo labai brangios, todėl tai sau galėjo leisti tik aristokratai ar kokie turtingi verslininkai, ne veltui į Nicą žiemomis ant prancūziškos saulytės šildytis juos vežęs maršrutas buvo pakrikštytas "Didžiųjų kunigaikščių traukiniu". Krymo karas (1853-1856) buvo sustabdęs geležinkelio plėtrą, bet jam pasibaigus darbai atsinaujino. Šis faktas svarbus, nes jis parodo, kokia technologiškai XIX a.vid. buvo atsilikusi Rusija- didžioji Europos dalis jau keliavo traukiniais, o Rusijos imperijoje tekdavo samdyti vežiką su arkliu; Europoje buvo galingi garlaiviai, o Rusijoje-nuo vėjo kaprizų priklausomi burlaiviai...Karo neįmanoma laimėti tokiomis sąlygomis. Geležinkelio statybos darbai užsiklojo ant kitų to meto reformų, tarkime, baudžiavos panaikinimo, kai jau vyko savotiška žemės reforma. Geležinkeliams tiesti žemė būdavo išperkama arba nusavinama, dėl to vyko keli teismų procesai, kai žemės savininkai bylinėjosi su caro administracija, o buvo ir tokių vietovių, kurios kategoriškai atsisakė jungtis prie geležinkelio. Caras Aleksandras II įsakė statyti geležinkelį valstybės lėšomis 1857 m. sausio 26 d. Geležinkelis turėjo sujungti 1,250 km. Geležinkelio statybos direktoriaus pavaduotoju paskirtas Stanislovas Kerbedis- šis gabus, talentingas, inovatoriškas inžinierius caro administracijos buvo apdovanotas septyniais ordinais, jo garbei nukalti du medaliai; pirmas pastovus tiltas per Vyslą Varšuvoje pastatytas pagal jo projektą ir pavadintas jo garbei (karo metais susprogdintas, dabar atstatytas kitu pavadinimu ).



Marcinkonis geležinkelis pasiekė 1862 m. Tai buvo didelis technologinis žingsnis vietos žmonių gyvenime. Atsiradus pašto traukiniams, ėmė nykti didesnės arklių pašto stotys, bet jų verslas prasiplėtė į periferiją, kuri apie geležinkelį tik pasapnuoti galėjo. Marcinkonyse buvo vykdomas ne tik keleivinis transportas, bet ir prekybai buvo pakraunami ar iškraunami grūdai, druska, akmens anglis, mediena,-šioms prekėms iš apylinkių suvežti prancūzų belaisvių rankomis 1914 m. buvo nutiestas "siaurukas". Marcinkonys turėjo tris telegrafo laidus ir vieną telefoną susisiekti su kaimyninėmis stotimis. Marcinkonyse įsikūrė keli grybų ir uogų supirkimo bei perdirbimo fabrikėliai, jie priklausė žydams, o pagrindinė jų rinka buvo Vokietija. Prie judraus geležinkelio ėmė sparčiai augti ir patys Marcinkonys, šiandien vadinami "vienu didžiausių kaimų Lietuvoje". Taip ir nepriaugo iki miestelio, buvo miestelio tipo gyvenvietė, o herbą gavo tik 2004 m.

Marcinkonių geležinkelio stotis buvo ketvirtos klasės. Stotys buvo klasifikuojamos pagal miesto rangą, man pavyko sužinoti, kad pirmos klasės stotys buvo tik trys: Sankt Peterburgo,Maskvos ir Odesos. Vilnius ir Kaunas buvo antros klasės stotys, Žąsliai ir Kazlų Rūda buvo trečios klasės, ketvirtai klasei priskirtos Vievio, Pravieniškių, Vilkaviškio stotys, aukščiausia klasė buvo Kybartai-Virbalis pasienyje su Prūsija. Žinoma, čia išvardintos ne visos carinės Rusijos geležinkelio stotys Lietuvoje. Marcinkonyse traukinys sustodavo, kad garvežys galėtų pasipildytų vandens. Šiuo metu Marcinkonių geležinkelio stotis yra vienintelė išlikusi autentiška, neseniai įtraukta į Kultūros vertybių registrą.

P1710224
Stoties pavadinimas matomas ant visų keturių pastato pusių.

P1710226
Į Kultūros paveldo registrą įtrauktas ir šis autentiškas tualetas.

P1710273
Damoms ir džentelmenams, keliaujantiems Rusijos imperijos traukiniais. Čia jums ne caro apartamentai Kybartuose, kur vonios iš japoniško porceliano.

P1710274
Marcinkonių geležinkelio stotis.
Prieš mėnesį Marcinkonių geležinkelio stotyje atsidarė nauja meno erdvė. Laukiamoji salė (bilietų kasos nėra, bilietą be papildomo mokesčio galima įsigyti traukinyje) tapo galerija. Šiuo metu čia rodomi dailininkės Gražinos Didelytės piešiniai (akvarelės) ir pristatomas "Skroblaus vingiai" simpoziumas. Čia vyksta koncertai, paskaitos, susitikimai.

P1710229
Laukiamoji salė.

P1710233
Autentiškos koklinės krosnys.

P1710236
Skruzdžių liūtas.

P1710239
Menininkės įžvalgos.

P1710244
Laukti traukinio čia bus jaukiau. 
Marcinkonyse traukinys ir sustoja, nes nebėra jungties su Baltarusija, pasienyje net bėgiai išardyti.
Druskininkus su Marcinkonimis sujungti trukdo Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje augantis miškas.Tarptautinio senojo maršruto Vilnius-Pariečė (BY)-Druskininkai trukmė net ir prie geriausių norų būtų keturios valandos. Yra apie ką pafilosofuoti ilgesingai žvelgiant į horizontą.

P1710245
Marcinkonių kultūros centras.
Varėnos kultūros centras jungia aštuoniolika rajono kultūros centrų, jų tarpe yra ir Marcinkonys. Aplink-nė gyvos dvasios, durys užrakintos, nei darbo laiko, nei renginių programos...Užtat matosi, kad gražiai sutvarkyta. Na, šeštadienis, kultūrai irgi metas pailsėti. Tačiau noriu padaryti pastabą-juk žinoma apie planuojamą ekskursiją, jų numatyta netgi dvi-13.00 val ir 17.00 val, į abi rezervuota po trisdešimt bilietų. Vadinasi, reiktų tikėtis svečių. Argi nebūtų galima tiesiog neplaniniu būdu atrakinti kultūros centrą? Juk tikriausiai kokia parodėlė veikia, o ir kultūros centro lankytojai turbūt į caro laikų paveldo tupyklą nebėgioja. Galima ir vaistažolių arbatos lietingą dieną pasiūlyti, tegul ir už gryną pinigą. Ne, mums nereikia...

P1710246
Autobusų stotelė.

P1710248
Dievinu tą kaimo šarmą. 

P1710249
Transportas į civilizaciją.

P1710250
Marcinkonių geležinkelio stotis.

P1710251
Kūtvėla imasi pažintinės-turistinės veiklos. 

P1710252
Prekybos centras. Už jo-kažkoks medinis statinys, ten kaimo vyrai jau suka buteliui kaklą.

P1710254
Mozaika.

P1710255
Kam miško, kam vištų-Dzūkija dosni gėrybėmis.

P1710257
Vilkas. Aut. Tautvydas Averka.
Arvydas Každailis sukūrė Marcinkonių herbą. Sidabriniame lauke trys juodų vilkų galvos su raudonais liežuviais simbolizuoja plėšrų, ginantį savo laisvę žvėrį, penki auksiniai Jogailaičių kryžiai simbolizuoja vietos gyventojų dzūkų nepasidavimą okupantams.

P1710260
Etnografinis muziejus.

P1710267
Varteliai atidaryti, bet nė gyvos dūšios.

P1710270
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Dzūkijos etnografija.
Išvakarėse pabandžiau susirasti Dzūkijos etnografinio muziejaus darbo laiką, šeštadienį turėtų dirbti iki 16.00 val. Bet nė švieselės, nė dūšelės. Atrodo, kad apsilankymą reiktų suderinti iš anksto, o gal muziejus uždarytas remontui, nes toks visas apkamšytas statybinėmis medžiagomis.

P1710277
Nei darbo laiko, nei kontaktų. 
Marcinkonyse kol kas jaučiuosi labai nesvetingai priimta. Netgi nepriimta-visur spynos, jokios informacijos..."Viskas internete",-pasakysite. Tai tada ir keliauti neverta, užtenka sėdėti namie internete.

P1710268
Kavinė Marcinkonyse.
Ant pagrindinės gatvės Marcinkonyse verda gyvenimas. Čia įsikūrusi kavinė "Dvi gervelės". Šeimininkė man siūlo mėtų arbatos ir naminio pyrago su miško uogom (bruknėm). Šalimais prisėda turistų šeima-vyras su žmona, jų dukrytė ir didelis juodas šuo, kuris nerodo jokio susižavėjimo nei mėtų arbata, nei pyragu su miško uogom. Gera gauti gurkšnį karšto gėrimo-nepagalvojau pasiimti termosą arbatos, turėjau tik buteliuką vandens. Taip, oras jau vėsta, į keliones teks pradėti imti karštus gėrimus. Kavinė čia atsidarė gal prieš mėnesį, pastatas dar remontuojamas. Senoji kavinė "Po liepa" (jos iškaba dar nenuimta) čia tiekė gedulingus pietus, buvo galima gurkštelti alaus, bet ji užsidarė. Manoma, kad kavinė neatlaikė netoliese įsikūrusios "Aibės"konkurencijos. Dabar čia šeimininkauja marcinkoniškė sūrininkė Jurga Stoškutė ir vilnietė mokytoja Enrika Karvelienė, netoli įkūrusi smidrų ūkį. Moterys išmano kulinariją, keliaudamos Europje žavėjosi mažais restoranėliais su vietine sezonine virtuve, o Marcinkonyse turistams nebuvo kur pavalgyti...Viskas vedė prie vieno-reikia Marcinkonyse nedidelio vietinės virtuvės kampelio. Šiuo metu atsiskaitymas tik grynais pinigais. Daugiau informacijos teiraukitės https://www.facebook.com/DviGerveles/ puslapyje.

P1710281
Marcinkonys.

P1710282
Marcinkonių Sopulingoji.

Marcinkonyse yra Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centras. Įspūdingas ir pats pastatas, ir jo teritorija. Skubinuosi vidun, nes šiandien darbo laikas trumpesnis, o man reikia informacijos. Iki Vilniaus traukinio turiu geras tris valandas, ką čia galima tiek veikti? Man siūlo Zackagirio pažintinį taką, tik ne visus 13,8 km, o tik 8 km. Aš savo galimybes žinau-vienas kilometras per penkiolika minučių, tai tie 8 km neskubant atrodo pats tas. Uoliai klausausi nurodymų (leidžia užeiti į pelkę!) ir žymiuosi žemėlapyje pastabas. Deja, "Surink Lietuvą" magnetukai išparduoti, naujų neatsivežę-stačiai skandalas! Bet verkti kryžiui į prijuostę nėra kada, dar noriu ir po pačią lankytojų centro eksopoziciją pasidairyti.

P1710284
Galingas kemperis atvežė užsienio turistų porą.

P1710286
Esame šilinių dzūkų karalystėje.

P1710289
Ursulijus Lepečkojauskas matuojasi dviratį.

P1710294
Galingas lankytojų centras.

P1710296
Sveiki atvykę į girių kraštą!

P1710298
Čia gal bus gramatinė klaida įsivėlusi-ne smėlis, o pieskos?

P1710299
Vėl tas baisusis žvėris! O, beje, kokio jis dydžio?

P1710300
Tas "didelis" tai kiek?

P1710301
Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centras.

P1710304
Lankytojų centro teritorija.

P1710305
Matote Marcinkonių herbą. 
Iki geležinkelio atsiradimo Marcinkonys buvo nedidelis nuošalus kaimas (eigulių gyvenvietė), pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1604 m. Merkinės parapijos dokumentuose. XVIII a. vietovę labai nusiaubė maras, gyventojų skaičius augo labai lėtai. Prieš marą vietos gyventojai turėjo savo vaistą-reikėjo pastatyti kryžių. Pasakojama, kad maro metais viename kaime moterys turėjo užmest ir išaust per naktį rankšluostį, o vyrai-padaryti kryžių, apjuostą kryžių pastatė prie kaimo ir liga neįėjo. Dzūkiškose kopose derlius mažas, todėl vietos gyventojai vertėsi medžiokle, žvejyba, miško gėrybių rinkimu, bitininkyste, neblogai derėjo apyniai, o Čepkelių raiste (Gudo šaly) ir šienauti tekdavo, nes savos pievos buvo silpnos. Sunku pasakyti, kiek čia šiandien gyvena žmonių: ant popieriaus rašoma 600-800, realybėje sakoma 400...Šiandien Marcinkonyse didžiausia statistinė grupė buvo turistai.

Interneto platybėse man pavyko rasti tokį pasakojimą: "Senais laikais Merkinės pilies bajoras Kirklys siuntė du vaizbūnus į šiuos plačius miškus, per kuriuos ne tik priešų pulkai galėjo prie Merkinės slinkti, bet ir pavieniai plėšikai slapstydavosi. Žinojo Merkinės pilies saugotojai apie tarp miškų esantį didelį kalną, kuris dėl savo aukštumo buvo vadinamas Dangakalniu. Miškas apie kalną buvo išdegęs - tad buvo gerai ir toli aplinkui matyti. Todėl bajoras Kirklys siuntė du vaizbūnus Marcų ir Šlamintą, kad šie iš tolo Merkinę apie gręsianti pavojų įspėti galėtų. Šlamintas su savo vyrais apsistojo netoli Skroblaus upelio. Atėjus nakčiai vyrai sumigo, o netoliese esantys priešai užpuolė juos ir visus išžudė. Toj vietoj atsiradusį kaimą žmonės Kapiniškiais vadina. Kitaip susiklostė Marcaus likimas. Jis su savo vyrais apsistojo ant Dangakalnio, sukrovė čia didelius laužus, kaip buvo liepta, kad, atėjus pavojui, juos uždegti galėtų – duotų Merkinei ženklą gintis. Ir tik tuomet pasklido patys po platų mišką, ieškodami vietos, kur apsistoti galėtų. Nebuvo šalia Dangakalnio jokio upelio ar šaltinio, tad vyrai pradėjo ieškoti vandens po visą mišką. Tolokai ėjo, kol ežerą priėjo, kurio viduryje pamatė salą. Marcus pasakė: „Man ši vieta miela“. Čia ir įsikūrė, o salą pavadino Mielaviete. Aplink salą kūrėsi ir plėtėsi Marcaus kiemas. Tik daug vėliau, krikščionybei atėjus, kai lenkų kunigai pavadinimą rašė, supaprastinti norėdami Marcinkonimis pavadino". 

Labai išsamiai ir įdomiai apie Marcinkonis galima pasiskaityti Virginijos Pugačiauskienės magistriniame  darbe "Marcinkonių kaimo istorinė raida nuo įsikūrimo iki 1939 metų". Šis darbas prieinamas laisvai internete: viena nuoroda čia (VDU).

P1710306
Akį traukia etnografinė sodyba.

P1710308
Jaučiasi tvirta šeimininko ranka.

P1710309
Čia galima tiesiogiai prisiliesti prie paveldo.

P1710310
Etnografiška tvora.
Bažnyčia nuo geležinkelio stoties nutolusi apie 3 km., ji yra visai kitame Marcinkonių gale. Man nelabai pakeliui, bet kai pro medžių viršūnes sušmėžuoja kryžiai, tai kaip čia neišsuksi iš kelio? Marcinkonių Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia yra laikoma seniausiu kaimo statiniu. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1770 m., ji buvo perstatyta 1868 m., bet netrukus sudegė. Dabartinė medinė bažnyčia pastatyta 1880 m. Čia kasmet tikintieji renkasi į didžiausią parapijos šventę-titulinius Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado atlaidus "Simajudą". Bažnyčia ir bendruomenė matė daug priespaudos ir neteisybės, nes caro metais buvo sunku gauti leidimus statyboms, buvo draudžiama lietuviška spauda, ribojamos katalikų apeigos...Vėliau čia kunigai skaitė pamokslus lietuviškai, chore giedojo lietuviškai, žmonės statė lietuviškus kryžius. Kai šis kraštas 1920-1939 m. buvo okupuotas Lenkijos, už tokią lietuvybę buvo persekiojama, neapsieita ir be aukų-Lenkijos pasienio kariuomenė ir policija 1920 m. nukankino kunigą kleboną P. Raštutį. Nemeilės čia būta apipusės-pasakojama, kad kunigas P. Raštutis labai nemėgęs lenkų ir net lenkiškai poteriavusius elgetas lauk išvarydavęs, liepdavęs bent poterius lietuviškai išmokti. Lenkai griovė lietuviškus kryžius-apie tai tiesiog detektyvinės istorijos žinomos. Apie lenkų kareivių elgesį buvo rašoma Lietuvos spaudoje: „Su lietuviais jie elgiasi kuo bjauriausiai, muša žiauriai nudrėksdami vilkimuosius rūbus, plėšia pinigus, laikrodėlius, naikina lietuviškus raštus ir Kauno valdžios skelbimus“. 1937 m. atkeltas naujas kunigas Z. Butkevičius buvo didelis technologijų mėgėjas, jis netgi turėjo...savo elektros fabrikėlį! Jau po metų jo dėka Marcinkonyse įvesta elektra. O dar kitais metais toks pažangus kunigas buvo iškeltas kitur...Kita vertus, daug Lietuvoje kaimų prie balanos gyveno, todėl toks mokslingas žmogus visur laukiamas.

Medinei bažnyčiai, Kryžiaus kelio koplytėlėms, varpinei, šventoriaus tvorai jau labai reikėjo remonto. Marcinkoniškiai bandė ieškoti lėšų europiniuose fonduose, bet paaiškėjo, kad sakraliniams objektams jos neskiriamos. Aš asmeniškai drįsčiau suabejoti ar taip tikrai yra, galbūt marcinkoniškiai kreipėsi ne pagal reikalingą formą ar programą? Galbūt kas galite patikslinti? Bet kuriuo atveju, pagalbos iš šalies nebuvo, todėl veiklūs žmonės ėmėsi patys organizuoti aukų rinkimą ir tvarkybos darbus. Iš viso surinkta buvo šiek tiek virš 72,000 eurų. Šios lėšos iš pradžių irgi nebyrėjo kaip iš gausybės rago, todėl buvo planuojama tvarkybos darbus vykdyti etapais, bet vis kas nors atsitikdavo ir buvo lyg ženklas, kad nieko nereikia atidėlioti...Štai į Dainų šventę atvažiavo iš Amerikos svečiai-Marcinkonyse kunigavusio Nepriklausomybes Akto signataro Alfonso Petrulio giminės, jie apsilankė Marcinkonyse, sužinojo apie remonto darbus ir paaukojo nemažą sumą. Ši bažnyčia ir jos teritorija taipogi neseniai įtraukta į Kultūros paveldo registrą.

P1710315
Marcinkonių bažnyčia.

P1710319
Marcinkonių bažnyčia.

P1710323
Atnaujintos Kryžiaus kelio stotys.
Grįžtu į kelio tiesiąją ir dairausi nuorodos į Zackagirio pažintinį taką. Šis takas man buvo toks gamtinis Camino Lituano, kai eini ir dairaisi specialaus ženklinimo. Zackagirio takas pažymėtas raudonu įstrižu brūkšniu baltame fone. Toks kvadratas nupieštas ant medžių ar elektros stulpų, rodyklės patikslina kryptį. Kai kur miškas jau po truputį glemžiasi nuorodas, bet kol kas jų pakanka.

P1710329
Dabar žengsime kairėn.

P1710330
Kryžiaus prijuostėlė.

P1710331
Gražiai išpeltakiuota.
Dzūkiška tradicija kryžiams rišti prijuostes turi kelias versijas. Viena pasakoja, kad taip pastoti negalinčios moterys prašydavo Dievulio pasiųsti joms vaikelį. Kita versija sako, kad taip motinos prašydavos Dievulio nesiųsti vaikelio jų neištekėjusioms dukterims, t.y. tokia kontracepcija buvo.

P1710333
Čia aš supratau, kad aviu visiškai žygiui netinkamais batais.

P1710334
Pažintinio tako nuoroda.
Marcinkonys turi savo rajonus, vienas jų-Gaidžių kampas. Čia yra Klonių kalnas. Tai-ne kas kita, kaip atvira žemyninė kopa. Tokios kopos Dzūkijos šiluose nebejudrios, nes jų judėjimą sustabdė medžiai ir žolės, o Gaidžių kampo kopa dar gyva, vėjo padedama pila savo pieskas ant augalų, išdrįsusių ant jos šaknis įleisti.

P1710335
Dzūkijos kopa.

P1710338
Ursulijus Lepečkojauskas pliažinasi. Kas pasakys, kad ne kurortas?

P1710339
Ženklas kviečia eiti toliau. 

P1710340
Dzūkijoje ir pušys kelią rodo.

P1710343
Einu sau pasidainuodama.
Einu sau pasidainuodama, aplink nei gyvos dvasios. Neramu darosi. O jeigu ims ir iššoks priešais tas skruzdžių liūtas? Laimei, aš kelionei maisto atsargų pasiruošiau, rankoje gniaužiu šokoladinį sūrelį. Jeigu tas skruzdžių liūtas iššoks man ant kelio, tai aš mesiu jam tą sūrelį! Kol jis jį iš įpakavimo išsilups, aš jau būsiu per tris kilometrus. Gudru, ar ne? Kuom toliau einu, tuom pačiai to sūrelio norisi, o nei suoliuko, nei pavėsinės...Piknikauti čia galima tik tam specialiai įrengtose vietose. O jų kaip nėra-taip nėra...Man alkanai jau ir tas skruzdžių liūtas įdomus darosi. Prisipažinsiu-kartą apmyžau Lietuvą.

P1710346
"Meškos šikna".

P1710347
Nu bukvaliai meškos šikna.
Taip vadinama ši aukštapelkė. Žemapelkę maitina gruntiniai vandenys, turintys daug mineralinių druskų, todėl žemapelkėje gyvena mėgstantys pavalgyti augalai. Iš žemapelkės gali susidaryti aukštapelkė, kurią maitina tik krituliai. Storėjant durpių sluoksniui, žemapelkę vis sunkiau pasiekia gruntiniai vandenys ir ji ima skursti, visas maisto medžiagas aukštapelkė gauna tik iš kritulių, todėl jos augmenija prisitaikiusi prie kuklių gyvenimo sąlygų. Aukštapelkei būdingos mažos pušelės, čia auga spanguolės. Dažnai aukštapelkė turi išgaubtą paviršių. Kadangi man lankytojų centre leido patrepsėti ant pelkės, tai aš ir žengiu drąsiai, gal kokią spanguolę rasiu. Trys žingsniai ir neriu atgal-po kojomis viskas tyžta, šlapia, juda...Jausmas labai nemalonus. Žinoma, prasmegti kaip šarvuotam kryžiuočių riteriui šansų, turbūt, mažai, bet aš ne iš drąsiųjų.

P1710350
Aukštapelkė.

P1710352
Aukštapelkė.

P1710358
Tuščiaviduris kupstas. Ant tokių nepastraksėsi.

P1710360
Pelkė.

P1710361
Va kur žinomas reikalas ir kokybės garantas.
Kur jau kur, o Dzūkijoje žmonės apie grybus išmano. Juk ne veltui sakoma, kad jei ne grybai ir ne uogos- dzūkų mergos būtų nuogos. O nė vienos nuogos begiojant po Marcinkonis nemačiau! Dzūkai turi parengę instrukcijas kaip reikia teisingai grybauti. Na, tiesą sakant, viskas priklauso nuo sėkmės grybus rasti-ją arba turi, arba ne. Jeigu turi, taip instrukcijos kaip ir nereikia, o jeigu neturi, tai pirmą rastą grybą reikia apspjauti arba peržengnoti-tada daugiau grybų rasi. Turiu pasakyti, kad šioje vietoje instrukcija kiek paini, nes darbo priemonės labai skiriasi. Jeigu netyčia numynei grybą-gali suktis ir traukt namo, špygą tu dabar rasi. Dar, sakoma, jeigu pirmas grybas mažas, tai ir grobis bus mažas, o jeigu pirmas grybas bus didelis, tai ir grobis bus didelis. Mano pirmas pamatytas grybas buvo šungrybis, bet apie juos instrukcija nieko nesako. O kodėl nesako? Nes grybai šiame krašte-tik baravykai. Voveraitės čia vadinamos lepeškomis, Ursulijus Lepečkojauskas net pralinksmėjo tai sužinojęs. Ūmėdės ir kazlėkai čia grybais nelaikomi, tokiose pievose čia karvės ganomos.

P1710372
Einu sau pasidainuodama.

P1710374
Išėjau į pievas.

P1710376
Klausiantiems "O kur nuotraukose žmonės?"-tai va ten, už vairo.
P1710378
Saulė juda link horizonto.
P1710381
Sustoju pasigrožėti samanomis.

P1710388
Tikras dzūkiškas šilas.

P1710389
Seku kelio nuorodomis ir tiek.
Žvilgteliu į laikrodį mobiliajame telefone ir vos neapmežu Lietuvos antrą kartą-pusantros valandos kaip nebuvę! O aš dar net ne pusiaukelėje. Labai realu pabučiuoti nuvažiuojančiam traukiniui į užpakalį. Tyrinėju žemėlapį-kažką lankytojų centro darbuotoja minėjo apie geležinkelį...Taip, pažintinis takas viename etape eina palei geležinkelį, o tada sukasi į mišką ir veda atgal prie lankytojų centro. Kadangi etape nuo geležinkelio iki lankytojų centro jokie objektai nebepažymėti, nutariu sutaupyti kelio ir į stotį grįžti geležinkelio bėgiais-taip bent tikrai nepaklysiu. Aviu netinkama avalyne, nepasiėmiau "ciklopo", neturiu termoso su arbata-reikia pripažinti, kad durnų klaidų padariau pati, nepasiruošiau šiai kelionei. Nieko nebus-tas geležinkelis dabar mano išsigelbėjimas.

P1710390
Aklažeris.
Iki Aklažerio takas nebeveda, padarytas nukreipimas, bet aš truputį pasidairau. Aklažeris yra nedidelis termokarstinės kilmės ežeriukas. Jis atsirado ištirpus nuo ledyno atitrūkusiam ir žemėmis užneštam ledo luitui. Tada darbo ėmėsi pelkėjimo procesas ir 10 ha ploto ežeras pavirto pelke. Žmonės prisimena, kad prieš kelias dešimtis metų čia buvo galima maudytis.

Spaudžiu greičio pedalą kiek išeina, bet proto ribose- miško danga smėlėta, užnešta šlapiais nuo lietaus lapais, kyšo šaknys,-visai nesinori čia gauti traumą per neatsargumą. Smėlyje aiškiai matosi gyvūno pėdos, tai bus vilkas arba didelis šuo. Žmogaus pėdų nematau, bet automobiliu čia važinėjama. Paskutinė pažintinė stotelė šiandien-bebravietės. Dabartinės Lietuvos teritorijoje bebrai gyvena jau...10,000 metų! LDK laikais prie dvarų būdavo specialus bebrininko etatas, šis specialistas gaudydavo bebrus dėl jų kailio ir medicinai naudotų liaukų išskyrų. Intensyvi medžioklė šiuos gyvūnus praktiškai išnaikino, todėl gamtininko prof. Tado Ivanausko iniciatyva iš Rusijos atvežti upiniai bebrai buvo reintrodukuoti Lietuvoje. Jiems čia patiko ir šiuo metu jų populiacija siekia apie 35,000 švelniakailių. Jie gyvena tokiose įdomiose tobelėse, stato užtvankas. Suaugęs bebras gyvena apie 20 metų, sveria iki 30 kg. Deja, per iškerojusį mišką nepavyko pastebėti nei vienos bebravietės.

P1710393
Bebravietės.

P1710395
Bebro trobelė.
Čia kažkaip daugiau drėgmės, miškas žaliuoja kaip reikalas, darosi sunkiau pastebėti kelio nuorodas, net išsigąstu, kad paklydau. Tačiau be reikalo, ženklinimas vėl atsiranda ir štai aš jau prie geležinkelio. Iki traukinio išvykimo likusi valanda laiko ir aš suprantu, kad į "Dvi gerveles" cukinijų apkepo paragauti aš jau nebespėsiu. Mano genialus planas judėti geležinkeliu dūžta į šipulius Dzūkijos kopose. Aš maniau-susirasiu bėgius ir jais pareisiu. Taip, matyt, manė ir prancūzai inžinieriai, projektavę carui geležinkelį, ir jie visai nenorėjo, kad kokios nors madam ar madmuazel vaikščiotų bėgiais. Iki Anos Kareninos buvo likę dar beveik dešimt metų buvo, bet jau tada inžinieriai nepasitikėjo moterimis prie geležinkelio, todėl bėgius užkėlė ant aukšto pylimo, kad jokia korsetu suspausta sijonuota būtybė nepasiektų. Laimei, palei pylimą veda prastai pramintas takutis. Žinau viena-tokiu pylimu aš neužsiropšiu. Ot bus, jeigu teks nakvoti čia kur prie pylimo, su pagaliu nuo alkano bebro atsimušinėjant.

Na ir nereikia! Prieinu upelį (ne ką kitą, o tą pati Zackagirį, kurio vardu pažintinis takas pavadintas) ir laiptus ant pylimo. Dabar jau legaliai pūškuoju į viršų. Iš pradžių eiti patogu, paskui takelis ima siaurėti ir galiausiai lieka tik nepatogus smulkios skaldos klojimas po kojomis. Pakeliui pamatau nuorodą į Holokausto aukų kapavietę, bet man reiktų išsukti iš kelio, o stoties dar horizonte nesimato...Nerizikuoju. Iki Antrojo pasaulinio karo Marcinkonyse gyveno beveik 400 žydų. Jie vertėsi prekyba, amatais, jau minėjau kelis miško gėrybių supirkimo ir perdirbimo fabrikėlius, Šlomas Kaplanas turėjo lentpjūvę ir malūną, o miestelio gydytojas Šmuelis Leitmanas vietinius vargšus gydė nemokamai.Vietos bendruomenė turėjo savo pradžios mokyklą, biblioteką, maldos namus (1928 m. pastatyta sinagoga). Fašistai įkūrė getą netoli geležinkelio stoties, iš ten siuntė žydus darbams. Getas sunaikintas 1942 m. Buvo duotas nurodymas išvežti Marcinkonių geto kalinius traukiniu, manoma, į koncentracijos stovyklą Vokietijoje, bet žmonės atsisakė susirinkti, tada puolė bėgti, o fašistai ėmė šaudyti...Po žudynių aptikti penki žydų bunkeriai buvo išsprogdinti granatomis.
Išgyventi karą pavyko vos keturiasdešimčiai pabėgusių žmonių. Vieniems geri žmonės padėjo slapstytis, kitus ne tokie geri žmonės išduodavo vokiečiams. Yra žinoma, kad išsigelbėję Marcinkonių žydai prisijungė prie miškuose veikusių sovietinių partizanų, bet tokie būriai žudė civilius gyventojus, plėšė sodybas... Marcinkonyse turėtų būti ir paminklas Lietuvos partizanams-jo paieškas irgi atidėjau kitam kartui.

P1710397
Geležinkelio pylimas.

P1710398
Aukštas geležinkelio pylimas.

P1710400
Na, užtat paklysti be šansų. Pavėluoti-taip, šansų yra.

P1710402
Lietuvos susisiekimo geležinkeliais galimybių santrauka vienoje nuotraukoje. O caras taip stengėsi...

P1710405
Marcinkonių geležinkelio stotis. Ten sausų lapų krūva ant laiptų.

P1710409
Kryžius Marcinkonyse.

P1710411
Data ant kryžiaus-2019 m.
Marcinkonyse iškilo kryžius atminti į Sibirą išvežtiems seniūnijos žmonėms, daugeliui kurių nebuvo lemta sugrįžti. Kryžių pašventino Marcinkonių parapijos klebonas Povilas Paukštė. Gyvenimas-keistas dalykas, kai pagalvoji. Geležinkelis buvo tikras technologijos šuolis, atvėręs žmonėms langus į Rytus ir Vakarus, juk buvo galima patogiai susisiekti su didesniais centrais, vykti mokytis, gydytis, verslauti...Ir tas pats civilizacijos variklis pasitarnavo gabendamas šimtus tūkstančių žmonių į mirtį. Tai-jau trečias kryžius šioje vietoje. Iš ažuolo naująjį kryžių išdrožė kryždirbys Deimantas Markevičius, medi padovanojo verslininkas Gintaras Stankaitis.

Kryžius iš esmės yra labiausiai Dzūkijoje paplitęs mažosios architektūros paminklas. Šiame kašte turbūt nerasi vietos, kuri nebūtų tinkama kryžiui pastatyti. Už bendruomenės lėšas padarytas kryžius dažniausiai statytas kaimo prieigose-tikėta, kad taip liga ir nelaimė negalės į kaimą įeiti. Bendras visam kaimui kryžius buvo ir vyskupo sutikimo vieta, ir proga prieš kitus kaimus pasipuikuoti. Kryžiai statyti ir gyvybei pavojingose vietose-prie gilaus vandens, nepatikimo tilto...Ypatingai svarbus buvo kryžkelės kryžius, nes ta vieta laikyta gal net kažkiek magiška, žmogaus ten laukė nežinomas kelias, todėl net ir šiandien kryžkelėje prie kryžiaus pasimeldžiama, prašoma laimingos kelionės. Kryžiams aukojami karpiniai, juostos, rankšluosčiai-taip prašoma apsaugoti nuo pavojaus kelionėje. Kryžių kryžmų galai dažnai užbaigiami geometrinėmis formomis, pats kryžius kuklus, gali būti puoštas augaliniais motyvais (dobilo lapu ar lelija), skardinėmis detalėmis (žvaigždėmis, kryžiukais, gėlėmis, kaukolėmis...). Nereti ir kryžiai su koplytėlėmis. Tipišku dzūkišku kryžiumi laikomas kryžius su Kristaus kankinimo įrankiais. Marcionkonių krašte galima pamatyti daugiakryžmių kryžių, jie neįprasti Europos kontekste, bet jie laikyti patikimais gynėjais nuo didelių nelaimių-maro, karo... Lenkų okupacijos metais daugiakryžmiai kryžiai statyti kaip protesto ženklas. Dzūkijoje kryžius dažniausiai darydavo iš pušies, kurią kirsdavo žiemos metu. Kapinėse mediniai kryžiai buvo laikomi ta vieta, kur vėlė pailsi ir sušyla, o ir žmogus į dangų eina palipėjęs ant kryžiaus, todėl kapinių kryžiai iki Pirmojo pasaulinio karo Dzūkijoje buvo aukšti-kad tas dangus arčiau būtų. Dar aukštieji kryžiai statyti su intencija-mirusiųjų metinių proga, prakutus ūkiui, grįžus iš tolimos kelionės, pasveikus su sunkios ligos, po tragedijos prašant visų šventų užtarimo, meldžiant Dievo nepasišaukti pas save vaikų...Metaliniai kryžiai pradėti kalti XIX a. pab. turtingų ūkininkų tarpe. Tačiau išmintingi dzūkai žino, kad pats patikimiausias, darbščiausias kryžius yra medinis. Kad kryžius veiktų, jį reikia pašventinti, o iki tol, kad žmonės nešventintam kryžiui nesilenktų, tokį kaip įspėjimą žmogaus ūgyje reikia aprišti eglišakiais, kadagio šakomis, bruknių uogienojais. Prieš pašventinimą kryžius apjuosiamas gražiausia juosta, sudūlėjusią ją privalu sudeginti. Sodybų ir bendri kaimo kryžiai būdavo aptveriami tvorele ir apsodinami gėlėmis. Mūsų kryždirbystė į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą įtraukta 2008 m.

O štai ir mano traukinys beatvingiuoja! Esu viena iš pirmųjų keleivių, todėl išsirenku sėdėti taip, kad galėčiau gerai žiūrėti pro langą (vėliau iš šiuklinės turinio paaiškėja, kad čia sėdėjau ir važiuodama į Marcinkonis), nusiperku bilietą iš traukinio palydovės (lojalumo kortelė veikia ir perkant bilietą traukinyje) ir ramiai sau atpūškuoju iki Vilniaus.

P1710414
Paskutinis šios dienos traukinys.

P1710415
Na, gal ir neblogai tas caras sugalvojo su tuo geležinkeliu. 
Ryte jaučiu-kažkas po galvą ropinėja. Jau nusigandau, gal tas skruzdžių liūtas bus man į plaukus įsisukęs, dabar pareikalaus prieglobsčio, o man teks išmokti jo kalbą ir gyventi su juo. Bet ne, šiaip vabalėlis (ne erkė). Kojos pavargusios, tai tingiai tįsau lovoje, neskubu keltis. Vakar kiek pašalau-truputį skauda gerklę ir galvą.

Tokiais moderniškais traukiniais važinėtis vienas malonumas, keliauju kaip grafienė. Marcinkonis kaip kryptį priimu, tik galbūt čia mieliau būtų vasarą, visgi šiluma ir ilgesnė dienos šviesa darytų žygius po apylinkes malonesniais. Ar jūs esate buve Marcinkonyse? O gal sudalyvavote kitose "Lietuvos geležinkelių" ekskursijose? O gal žinote kokį užkalbėjimą,kad grybais patys į pintinę sušoktų? Rašykite komentaruose!

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Lepeškaitė


0 comments: