Kūtvėla lankosi Žingių miško pažintiniame take ir kodėl čia reiktų užsukti Geocaching žaidėjams.

Šis takas yra įrengtas G. Kadžiulio valdoje, Vilniaus raj. Asvejos hidrografiniame draustinyje. Savo įspūdžius apie jį neseniai publikavo Gyvenimas palapinėje. Kadangi tokie takai yra mano silpnybė (kaip ir apžvalgos bokštai bei "Haribo" meškiukai), tai pasikviečiau save į ekskursiją po šį taką kartu su Lietuvos gamtos fondo atstovu R. Karpuška. Kartu su mumis keliavo ir Vilniaus Valdorfo mokyklos moksleiviai su lydinčiais pedagogais.

Nuoroda į taką.

Šis takas yra įrengtas be tokios infrastruktūros kaip tualetai arba šiukšliadėžės todėl, kad mes čia esame tik svečiai ir viską, ką atsinešame, turime išsinešti. Tačiau ypatingai gamtos pašauktiems reiktų pavažiuoti šiek tiek toliau iki poilsiavietės, kur yra medinė būdelė (liaudyje dar žinoma kaip tupykla) bei šiukšliadėžės.

Take įrengta daug informacinių stendų. 

Negyvos medienos tipai.

Ekskursija su gidu yra gerai tuom, kad visapusiškai susipažįstama su aplinka. Štai sužinojome, kuom svarbi yra negyva mediena. Tarkime, po audros išvirtusius medžius miškininkai skuba išvežti ir utilizuoti, dažniausiai bijodami įsimetant kinivarpas. Bet nuo negyvos medienos priklauso ne vienas į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas augalas. Cituoju informaciją iš Lietuvos gamtos fondo tinklalapio:

"Tyrimai rodo, kad mūsų klimato juostoje nuo negyvos medienos yra priklausoma net 5000 – 7000 gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Jei ne jie, pelėdos, geniniai paukščiai ir šikšnosparniai neturėtų kur perėti, o šiaurinis elniavabalis (Lot. Ceruchus chrysomelinus) ir daug kitų į Raudonąją knygą įrašytų vabzdžių rūšių neberastų kuo maitintis, todėl tiesiog išnyktų."

Netoliese augo mažos eglaitės. Kad įsivaizduotumėte jų dydį, prie vienos atrėmiau savo išmanųjį Huawei firmos telefoną. Kūtvėla mat ir į gamtą išmaniai eina, va juk kartais prireikia dydžius sulyginti. Tai šitoms keturių Huawei išmaniųjų telefonų aukščio eglaitėms jau po dešimt metų. Nesitiki, ne? Taip yra todėl, kad tankiai suaugusiame miške tenka kovoti už būvį, ir negaudami saulės ar vietos vieni medžiai tiesiog skursta, o daugiau kovos dvasios parodę- veši ir bujoja. Kartais čia įsiterpia ir žmogus, kirtimais pareguliuodamas situaciją. Miške pats užaugęs ir vietą po saule išsikovojęs medis bus stipresnis ir ligoms atsparesnis, nei žmogaus pasodintas ir lepinamas.

Tikėsimės, užaugs. 

Visko čia pilna. 

Miške su artimais kaimynais augęs ąžuolas.

Sustojome prie vieno ąžuolo. Jis dar jaunas, "tik" kokie 150 metų-kas tai yra ąžuolui, baikos ir tiek. Jo kamienas aukštas, lygus, pirmosios šakos prasidda aukštai, toks visas taip ir tęsiasi į dangų, link saulės šviesos ir šilumos. Tai vis todėl, kad jo kaimynai konkuruoja dėl to paties.

Vandenukas. Visa gyvybė telkiasi prie vandens, todėl dideliuose sausuose miškuose kartais vasaromis būna taip tylu-ne paukštuko neišgirsi. 

Šlapia. Pelkės dar yra ir valomasis miško organizmas. 

Provėžos.

Deja, kartais miške ūkininkaujant tenka palikti provėžas, suardančias miško paklotes. Nors už jas baudžiama, jos yra vis tiek geriau, nei koks supiltas žvyrkelis. Sužinojau, kad išpylus žvyrkelį, nebegali daugintis augalai, kuriems nėra kaip plėstis toliau. Naujas kelias taps ilgus dešimtečius mišką veikiančia pažaida.

Miško kirtimas, kaip ir patys miškai, yra dviejų rūšių: valstybinis ir privatus. Valstybiniai miškai privalo tiekti medieną nenutraukiamai, todėl kertama neatsižvelgiant į rinkos sąlygas, o privataus miško savininkas gali pats nuspręsti, kada ir kokius medžius jis parduos. Todėl yra du kirtimo būdai: plynas, kai kertama daug medžių vienoje vietoje (o paskui atsodinama lygiomis eilėmis, nes tada kirsti vėl bus lengviau) ir atvejinis/rinktinis (kai kertami tik keli pasirinkti medžiai). Dabar jau reikalaujama, kad ir kertant plynu kirtimu valstybiniame miške bent 1/3 kirtimų būtų atliekama atvejiniu būdu. Abudu kirtimo būdus ir jų poveikį miškui matote žemiau pateiktame piešinyje.

Plyno ir atvejinio kirtimo poveikis miškui. 

Oops, kažkas kažkada numetė graužtuką. 

Visiškas miškas.

Užtvanka. 

Laukymėje augęs ąžuolas.

O štai palyginimui ir laukymėje užaugęs ąžuolas-kamienas eina ne ilgyn, o storyn, pirmosios šakos prasideda palyginus žemai. Manoma, kad kažkada, po Antrojo pasaulinio karo, čia buvusiame lauke nustota ūkininkauti ir pamažu miškas užaugo vietoje dirbamos žemės. Ąžuolas pradėjo skursti. Dabar žmonės jam padeda sukurdami geresnes sąlygas atverdami aikštelę aplink jį.

Vienas iš informacinių stendų pasakojo apie dykumas miške. Vat tokie pasodinti miškai ir yra dykumos, kad ir koks oksimoronas čia gaunasi. Neseniai Kuršių Neriją nusiaubęs gaisras irgi yra tokios dykynės pasekmė, kai šaknimis sutvirtinus kopas buvo pavėluota iškirsti kalnapušės, kurios pačios ir jų metama spyglių paklotė ir tapo nelaimės laidininku. Kita vertus, miško gaisrai yra ir valomasis dalykas, kad ir kaip baisiai tai skamba.

Sodinti eglynai panašūs į dykumą.

Beveik pažintinio tako pabaigoje aptikome kiauravidurį ąžuolą- Medį Milžiną. Pasirodo, ąžuolas gyvena maitindamasis arti žievės esančia kamieno dalimi, todėl vidaus neturėjimas nereiškia, kad ąžuolas miršta. Ir dar radome skruzdėlyną.

Skruzdėlynas iš smulkintos medienos ir seilių mišinio. 

Labai paprasta medžio milžino nustatymo metodika. Niūraspalvis auksavabalis, matomas nuotraukoje, yra išrankus ponas- minta drevėtų ąžuolų viduje esančia pūvančia mediena, bet tik tokiuose medžiuose, kurių kamienus įšildo saulė. 

Indikatorinė rūšis, rodanti, kad jų gyvenamajame plote viskas yra gerai. Jos skleidžia panašų į apelsino kvapą.

Po ekskursijos pailsėjome, užkandome lauže keptų dešrelių. Pasirodo, kad esu visiškas miesto vaikas, visai nemoku užmauti dešrelės ant iešmo, reiks dažniau praktikuotis. Išlydėjęs moksleivius į Vilnių, mūsų ekipažas dar užsuko prie Žingių pilkapių.

Pirmieji pilkapiai, t.y. senųjų genčių palaidojimai, pasirodė II a. pr.m.e. Prūsijoje ir Vakarų Lietuvoje. Pirmieji palaidojimai dar buvo nedeginti, bet IV-V a. sandūroje Rytų Lietuvoje pradėjo plisti deginimo paprotys, mus pasiekęs iš sūduvių-jotvingių žemių, ir šis paprotys Lietuvoje išliko iki XIII a. Įvairaus dydžio pilkapynai gali būti nuo kelių iki keliolikos hektarų plote. Išliko tie, kurie su laiku atsidūrė miškuose, nes dirbamose žemėse atsitikę pilkapiai buvo sunaikinti. Kartu su velionimis į dausas keliaudavo jų įkapės, kartais ir žirgai. Žingių pilkapyne priskaičiuojama apie 90 pilkapių, 1-25 metrų atstumu vienas nuo kito. Dalis pilkapių iškasinėta dar XIX a. juodųjų archeologų. 1935 m. detaliai Vilniaus universiteto archeologijos muziejaus ištirti trys Žingių pilkapiai datuojami IX-XII a.

Žingių pilkapyno pilkapis.

Žingių pilkapynas. 

Informaciniame stende buvo nurodyta vaizdinga vietovė, kurios toliau ir ieškojome. Atsukus nugaras į prie kranto paliktas šiukšles (kad tiems šiukšlintojams penkis metus nebūtų gero sekso), vietovė iš tiesų vaizdinga.

Vaizdas į ežerą. 

Ežeras. 

Debesų valdžioje. 

Sekantis lankytinas objektas mūsų ekipažui buvo Purviniškių pušis. Tiksliau, jos garbingi likučiai. Šiam medžiui vėlgi "tik" apie 350 metų. Pušis nudžiūvo 1998-1999 m.

Purviniškių pušis.

Kūtvėla prie Purviniškių pušies. 

Ketvirtą dalį Asvejos regioninio parko užima ežerai, pelkės ir pelkutės. Purviniškių pelkinis kompleksas yra paskelbtas telmologiniu draustiniu. Purviniškių pelkyne dar senovėje buvo nutiesta medgrinda. Daugiau apie vietovę galite pasiskaityti pas Keliauk Kitaip: Asvejos regioninis parkas. Norintys pasivažinėti dviračiais gali ieškoti patarimų pas Mariukas M :Aplink Asveją įraše.

Nusileidžiame prie ežero. 

Vaizdas į ežerą. 

Ežeras. 

Grįžtame laiptais atgal.

Priešais automobilių stovėjimo aikštelę auga įdomi eglė.

Geocachininkai, sukruskite!

Instrukcija.

Žingių miško pažintiniame take ir jo apylinkėse Lietuvos gamtos fondo iniciatyva yra paslėptas ne vienas ir net ne du tokie lobiukai. Man, žmogui, gimusiam ir augusiam Lietuvoje, visą gyvenimą uoliai rinkusiam grybus ir uogas, apie tai sužinoti tik ekskursijos pabaigoje buvo didelis smūgis :-)) Susisteminę surastą informaciją, būsite nuvesti prie bonusinio lobiuko.

Vaizdas į ežerą iš po eglės.

O mūsų darbštusis ekipažas grįžo į Žingių pažintinį taką patikslinti kai kuriuos dalykus.

Žingių pažintinis takas yra radialinis, raudona-eiti pirmyn. 

Mėlyna-eiti atgal. 

Kokios nuostabios samanos!!!

Samanos iš viršaus. Čia-buvusi laužavietė.

Tos pačios samanos.

Apsamanojęs akmuo su širdimi. 

Gamta mus myli, o mes ją?

Einame aiškintis, kas negerai su užtvanka.

Bebrų darbai.

Na ir dantys pas tuos bebrus.

Netoli bebrų namo.

Bebrų namas.

Bebrų namo durys.

Lizdelis. Ne bebrų :-) Greičiausiai kažkuri devynbalsė susuko.

Lizdelis iš arčiau. 

Oi, tie bebrai. 

Ir taip žiūrėjom, ir kitaip, bet atrodo, kad patys bebrai sau namą nusausino. Gal remontui ruošiasi?

Bebro čia trepsėta. 

Trept trept. Ir dar šonais brūžinta. Didelis padaras tas bebras, bijočiau viena pati sutikt. 

Mano radinys. Priklauso strazdui giesmininkui. 

Štai taip turiningai praleidau dieną. Žingių miško pažintinis takas yra radialinis, todėl galima palikti mašiną prie tako pradžios. Vadovautis einant galima raudona ir mėlyna spalvomis bei kartas nuo karto atsirandančiomis rodyklėmis. Nepamirškite apsiauti gerus batus, nes pats takas eina per mišką, vienur kitur padaryti perėjimai per šlapias vietas. Labai džiaugiuosi, kad šis takas yra, ir kad mes galime juo naudotis ir pažindintis su mūsų šalies gamtos turizmo ištekliais, -juk 2012 m. Lietuva buvo pripažinta geriausiai miškus saugančia valstybe pasaulyje.

Leidinuką apie atsakingos miškininkystės principus galite atsisiųsti iš Lietuvos gamtos fondo tinklalapio skilties "Leidiniai". Šis takas gali būti puikiai suderinamas su kitų Asvejos regioninio parko lankytinų objektų lankymu bei užsukant į Dubingius prisiliesti prie Radvilų paveldo. Už informatyviai ir turiningai praleistą laiką dar kartą dėkoju Remigijui Karpuškai.

Ar teko patiems čia lankytis?

Su meile ir kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Gencijoninė-Melsvaitė

P.S. užsiregistravau Geocaching sistemoje, klauskite Kootvela, draugausim.