Apokaliptinė kelionė į pajūrį: Veliuona-Rambynas-Rusnė-Ventės ragas.

Užkliuvo mano trumparegė kreivai spindulį laužianti akis eilinį kartą už nuolaidų kupono, siūlančio įsigyti 129 LTL vertės kelionę už 79 LTL. Kūtvėla vadovaujasi gyvenime dviem principais: godumo taupumo ir protingumo. Kelionės kaina tiko į pirmąją kategoriją, o programa-į antrąją. Tai ir išsiruošė Kūtvėla vieną šeštadienį su mama ir mamos pussesere į dienos kelionę. Kelionės informacijoje buvo nurodyta, kad autobusas išvyksta iš Kražių stotelės Lukiškių gatvėje. Kadangi tų stotelių ten trys, o autobusai zuja kaip pasamdyti, tai teko truputį pabėgioti. Galiausiai visiems teko išlipti ir persėsti naujai, pagal gido turimą sąrašą. Aš manau, kad vairuotojai  neturi leisti turistų į autobusą, kol nėra gido/kelionės vadovo, bet jiems kartais kitaip atrodo. Kai jau užėmėme savo teisėtas vietas, netgi pasidžiaugėme, kad autobusas, nors ir poprastis, bet bent ne toks grabas ant ratų kaip kad teko anksčiau važiuoti. Kaip sakoma, negirk dienos be vakaro...

"Tai vėl išsidūrei, Kūtvėla, ane?"

Taigi, riedame sau sumuštinius kramsnodami iki Kauno, kur įlipa trys žmonės, o tada-link Veliuonos. Veliuona buvo ir vis dar yra mano pageidavimų sąraše, nes stabtelėjome tik trumpam, prie Veliuonos piliakalnių.

Veliuonos piliakalnis.

Gedimino kapas.

Vaizdas į Nemuną.

Lipame į piliakalnį.

Užrašas ant medžio.

"Grąžink ką privalai". 

Kūtvėla prie aukuro deivei Veliuonai. 

A tree hugging moment.

Piliakalnis, ant kurio užlipau, skirtas deivei Veliuonai, pomirtinio pasaulio būtybei. Veliuonoje, sakoma, per mūšį su kryžiuočiais žuvęs kunigaikštis Gediminas, todėl vienas piliakalnis laikomas jo kapu. Daug nesiplėsiu, kadangi ketinu Veliuonoje apsilankyti vėl ir padaryti išsamų reportažą. Kalbant apie važiavimą palei Nemuną, vaizdai akiai malonūs, bet imti svaigti, kaip spaudoje būna parašo, kad čia yra "gražiausias Lietuvos kelias", tai tikrai ne.

Toliau mūsų programoje- Rambynas. Pakeliui iki jo dar sustojame Bitėnų kapinaitėse.

"Spindulys esmi begalinės šviesos." Vydūnas. 

Paminklas K. Donelaičiui.

"Ruhe sanft."

Martyno Jankaus amžino poilsio vieta.

"Čionais ilsis Pono Dievo tarnas..."

Užrašas ant kryžiaus.

Rambyno kalnas buvo viena iš pagoniškų šventovių. Didžiąją dali kalno nunešė Nemuno potvyniai. Rambyno vardas pirmą kartą paminėtas 1394 m. Kryžiuočių karo kronikose. Nuo tų laikų ir sklando legenda apie kadaise čia stovėusią pilį ir užkastus kalno papėdėje lobius. O ir autobusu privažiuoti patogu, niekur aukštai kabarotis nereikia.

Paminklinis akmuo.

Paminklas pagoniškiems dievams. Vargo vargo Rymo katalikų bažnyčia, ale nieko nepadarė-yra kas prisimena senuosius dievus.

Vaizdas nuo Rambyno kalno. Kitoje Nemuno pusėje- Kaliningrado sritis. 

Čia pagalvoju, kad į kelionės informaciją reiktų įtraukti, jog būtina turėti asmens dokumentą, nes dalis žmonių tik su senjoro pažymėjimais dabar gyvena ramiai ir vargo nemato, ir po Rambyną slampinėja.

Kūtvėla Face. Plūduras Nemune žymi sieną. Nemaniau, kad Lietuvai čia Nemunas tik pusiau priklauso. Va tai tau.

Kūtvėla lipo žemyn tų lobių ieškoti, tuo tarpu Kūtvėlos mama labai pergyveno, kad suareštuos pasieniečiai jos tikrą vaiką. 

Nu, OK, pareinam. Niekas daugiau ir nebuvo nusileidęs laiptukais. 

Vaizdas nuo Rambyno kalno.

Kūtvėla ant Rambyno kalno. 

Reklama.

Reklama.

Bitėnuose yra gandrų kolonija, bet mūsų programoje ji nebuvo įtraukta, taigi lieka ateičiai. Toliau programoje-pietūs. Kadangi visi turėjome skirtingą informaciją, apie suplanuotus pietus Kūtvėla sužinojo tik netoli Veliuonos. Šiaip tai idėja gera, bet išsileidau gražaus pinigo pirkdama maistą kelionei. Na, tiek to, žiūrime meniu. Trys variantai, užsirašome kas ką valgys, ir tada gidas užsakys. Ėmiau šaltibarčius, vištienos muštinį, ir gėrimą. Tokio komplekso kaina-20 LTL. Šiek tiek įžūloka kaina, bet ką darysi, vokiškas paveldas.

Matot šitas gėles? Tai-geriausia, kas buvo per šitus pietus.

Kompozicija.

Nors pietūs ir buvo užsakyti, susėdę laukėme 20 min. Judėjimas restorane matėsi, bet ne toks, kokio tikėjomės užsakymą pateikę prieš dvi valandas. Neapsikentus ir kai kam pakėlus pedagoginį balsą (ne man), procesas pajudėjo. Aš užsakinėjau šaltibarščius su ta mintimi, kad jų nereiktų laukti, nes juk jie šalti. Čia, pasirodo, laukti reikia. Žinoma, buvo prie jų ir virtos bulvės, betgi norisi tikėti, kad restoranas turi specialius šilumą laikančius indus. Jau ruošėmės pačios eiti atsinešti savo sriubas, kai dvi padavėjos rankose (2-3 lėkštės) pradėjo nešioti mūsų užsakymus (autobuse 30+ asmenų). Baisiai įkyriai zujo širšės, skęsdamos sulčių stiklinėse. Vištienos muštinio įveikiau tik pusę. Labai valdiškai pagaminti pietūs už nepatrauklią kainą, nuotaiką sugadino ilgas laukimas ir lėtas aptarnavimas. Idėja gera, įgyvendinimas-kaip visada.

Toliau- Rusnė. Čia mūsų laukė gidė. Kai kurie turistai buvo informuoti, kad bus galimybė išsimaudyti. Diena buvo karšta, o Kūtvėla apie tai sužinojo tik dabar. Ir labai supyko. Ne pirmą kartą šiandien. Bet maudytis laiko nebuvo duota, nes turėjome susipažinti su Rusnės miesteliu ir etnografine žvejo sodyba.

Pasienis, jis irgi rubežius.

Kūtvėla Lietuvos-Rusijos pasienyje.

Krantinės puošmena.

Kitapus Nemuno-kita planeta.

Krantinės suoliukai su išmintimi.

Informacinis stendas.

Išmanėjame. Mobilaus interneto singalas-silpnas, kai kuriuios Tele2 pasveikino Rusijoje. 

Rusnės turizmo informacijos centras. 

Vėtrungės.

Etnografinė žvejo sodyba supažindino mus su to meto žmonių buitimi. Na, kiekvienas regionas rodo tai, ką turi, bet, mano manymu, mes čia per ilgai užsibuvome. Bet mūsų moterys taip džiaugsmingai speitėsi prie kūdikiui maudyti skirtos geldos ir panašių rakandų ir dievagojosi, kad labai daug sužinojusios, kad buvo gaila neleisti joms skanauti pažinimo medžio vaisių.

Etnografinė žvejo sodyba.

Darbščios pamario moterys netinginiaudavo. 

Virš lovos.

Įdomu. Vikingus rytiniai kaimynai lietuviai, prūsai, lenkai ir vėliau rusai vadino Rus. Tas pavadinimas atiteko upei, prie kurios jie gyveno- upė Rusnė. Upė davė pavadinimą miesteliui. 

Tiltas per potvynio užliejamas pievas.

Potvynis ne potvynis, o reikia...

Spąstai žiurkėms.

:-(

Dosnūs Tėvynės laukai. 

Pakankamai prisikrykštavę prie medinių XIX-XX a. buities rakandų, judėjome link Ventės ornitologinės stoties. Dabar ten vykdomos statybos, bus naujas pastatas muziejui. Mūsų apsilankymo dieną į tinklus pakliuvo ir žiedus gavo 126 paukščiai. Sakoma, kad ne tik paukščiai į tinklus pakliūva- būna, kad pasiperša jaunikaitis mergaitei, o ta ir sutinka. Ornitologinės stoties naujienas galima sekti jų tinklalpyje: http://vros.lt/. Ši stotis buvo įkurta 1929 m. profesoriaus T. Ivanausko iniciatyva.

Darbų pabaiga-2015 m. gegužės mėnuo. 

Švyturys. Prie jo- ledų kioskas. Spėkit, prie katro buvo ilgesnė eilė? 

Tinklai paukščiams gaudyti.

Tinklai paukščiams gaudyti.

Kūtvėla tinkle. Ar gaus žiedą? Na, su deimantu tokį?

Gaudyklėje daug laumžirgių. 

Žiedavimas. 

Kūtvėla Ventės rago švyturyje.

Romantika.

Pamario malkos- kelmai sulig žmogum dydžio, o paskui atželia. 

Informacinis stendas. Visada jaučiau silpnybę pelėdoms. 

Toliau programoje buvo pasiplaukiojimas laivu Mingės kaime, dar vadinamame Lietuvos Venecija. Mingės kaimą išgarsino ne tiek turizmas, rekreacija ir žuvienė, kiek kertami medžiai. Su tais medžiais, tiesą pasakius, tikrai nelenga ir neaišku, nes painu su tais visais nustatymais ir kas daugiau žaloja gamtą-medis ar medžio nebuvimas, o dar kai sutrešę medžiai lūžta ir atima žmogui gyvybę...1,5 val. trukmės pasiplaukiojimas  "Šturmai" laiveliu buvo puikus kelionės akcentas.

Laipinamės.

Žuvies naikinimo gastronominiu būdu metas. 

Kūtvėla ant denio. Saugo laivus taip gerai, kaip kregždės lizdas nuo žaibo. 

Paukščių rojus.

Lygiuot ramiai!

Paukščių rojus.

Kas ten stypso?

Gaudome vėją.

Saulės takas.

Vėjas!!!!!

O čia-net negilu.

Tomo Sojerio garlaivis :-)))

Ale jau biškį pabodo...

Saulės takas.

Saulė link laidos.

Mingės kaimas.

Mingės kaimas.

Apie 20.00 val. išvykome namų link. Na, ir įvyko. Keli kilometrai iki Tauragės mūsų autobusas pametė abu kairius užpakalinius ratus ir nuleido priekinę kairę padangą. Įvyko tai ant remontuojamos kelio dalies, tai kieno kaltė-neaišku.

Mūsų autobuso ratas.

Išlipome. Į vairuotoją buvo gaila žiūrėti. Kadangi šalia buvo kelininko vagonėlis, žmogus pripuolė į pagalbą. Mums toks lengvas šokas, bet visi skubame įsiamžinti.

Kūtvėla prie pametusio ratus autobuso. 

Va jis, mūsų brangiausias. 

Kūtvėla Face.

Jamam žuvį lauk.

Rato apostazė. 

Sunku apibūdinti kas vyko toliau. Mūsų gidas tesugebėjo pranešti tiems, kurie jį girdėjo (grupės valdymo įgūdžiai magiškai dingo, o gal ir nebuvo atsiradę), kad mūsų išsiųstas paimti autobusas iš Vievio ir bus po trijų valandų. Kodėl negalima buvo gauti autobuso iš Klaipėdos ar Kauno-mistika. Sėdime lauke, pievoje. Sutemo. Nors diena buvo karšta, darosi šalta, visi -vasariniais rūbais. Gidas dingo tamsoje, net nepaklausęs ar visi turi vandens (būtume organizavę bendrą fondą ir šelpę neturinčius), ar niekam nepasidarė negera; net nepaklausė, ar niekas nesusižeidė. Laukėme, tikėjomės jo pasirodant ir bent po valandos pranešant kur dabar tas autobusas, bet veltui.

Kūtvėla pievoje.

Kūtvėla Face.

Laukiame. Kažkas apie laukimą lygtais ir Biblijoje sakoma. 

Sušalę grįžome į autobusą, kuris be avarinių šviesų buvo kliūtis eismui-avarinės šviesos nebuvo įjungtos, nes "sodina akumuliatorių". Manau, kad negera mintis buvo lipti į tokį autobusą, bet nebuvo kas sulaiko, o viduje bent buvo šilta. Gidas lygtais buvo pastebėtas su vairuotoju reguliuojantys eismą įvykio vietoje. Pagaliau atėjo žinia, kad autobusas bus už pusvalandžio (laukėmė 2,5 val) ir tada viena turistė nuėjo ir išsireikalavo, kad būtų įjugtos avarinės šviesos. Atvažiavus kitam autobusui, visi greitai sulipome ir išvažiavome. Iki Vilniaus buvo trys valandos kelio be sustojimo į tualetus, ir gidas net nesuskaičiavo, ar visi turistai sulipo į autobusą. Tiesą sakant, netgi nesu tikra, kad jis važiavo tuo autobusu. Suprantu, kad autobusai genda (nes firmos dažnai taupo ir samdo visiškus kledarus), bet negaliu suprasti, kaip galima palikti grupę, už kurią tu esi atsakingas, visiškoje nežinioje. Dėl to parašiau skundą į Valstybinį turizmo departamentą, laukiu atsakymo.

Dabar gydausi peršalimą.

Na, o kas negero Jums nutiko kelionėse?

Su meile,

Kūtvėla Laigantipievojeaitė