Žygis Neries regioniniame parke

Vakar turėjau progą sudalyvauti žygyje po Neries regioninį parką. Dukart manęs įkalbinėt nereikėjo, nes ton kryptin pasiduoti seniai norėjosi. Didelis tas parkas, pavyko tik dalelytę pamatyti. "Rudens takais" žygių dalyviai susirinko prie Spaudos rūmų 15.00 ir kas buvo su mašinomis pasidalijo tuos, kurie be savo transporto buvom. Daugiausia susirinko vyresnio amžiaus žmonių, šiaurietiškojo ėjimo lazdomis nešinų (čia aš apie tuos, kurios, būna, nepagarbiai "pencininkais" išvadina). O kiek jie jėgos ir energijos turi! Duok Dieve, kad mes tokie būtume kai ateis laikas.

Žygio vadovas Algimantas Jucevičius veda trumpą instruktažą.

Automobiliu ir nepastebim kaip pasiekėme Neries regioninio parko lankytojų centrą, jį pravažiavome, nesiekdami Ąžuolyno sukome kairėn prie, jeigu gerai orientuojuosi, Dūkštos pažintinio tako pradžios. Ten žygio vadovas trumpai pamini ką pamatysime ir pajudame, nekantriai lazdomis mosuodami. Netrukus miškas atsiveria į nedidelę pievutę, ir po kaire puse atsiveria nuostabiai gražus piliakalnio vaizdas.Oje, kaip gražu saulėtą dieną!




Daug kur parke reikia lipti štai tokiais laiptukais, pakankamai stačiais!

Dūkštų atodanga.

Gausu informacinių stendų, bet žygeiviai nenusiteikę stabtelėti, žengia pirmyn, net baisu atsilikti; kol padarau porą nuotraukų, jau stipriai velkuosi iš paskos. Baltų tautosakoje ir mitologijoje ąžuolas buvo pats svarbiausias medis, ąžuolų giraitės buvo šventos. Mirus pagoniui vyriškiui, prie kapo būdavo sodinamas ąžuolas. Buvo manyta, kad vėlė apsigyvena medyje. Iki neseniai galvota, kad nevalia kirsti tėvų ar senelių sodintų medžių-nelaimė ištiks. Net ir dabar gyva tradicija sodinti liepaitę gimus dukrai ir ąžuoliuką-gimus sūnui. O atodanga atveria štai tokį vaizdą:

Matoma buvusios užtvankos likučiai ir Bradeliškių piliakalnis.

Neilgai patrepsėjus, prieiname ir buvusio malūno liekanas. Dabar privatizuota, tai nei patys taiso, nei kitiems duoda.



Einame miško takiukais, po kaire Dūkšta šniokščia, virš galvų medžiai ošia. Oras nuostabus, net sušilome. Dūkštos slėnyje sutinkamos didžiosios miegapelės, Lietuvos Raudonojon knygon įtrauktos. Paukštis grąžiagalvė savo lizdą gina imituodama gyvatės šnypštimą. Čia gyvena ir gencijoninis melsvys (toks drugelis).

Kai kur kelias vingiuoja visai palei vandenį.



Informacinis stendas liepia dairytis-gal pamatysi tulžį. Jis aptinkamas prie skaidrių ir skardžius turinčių upelių, kurių žuvelėmis minta. Šis paukštukas sugeba išsikasti sau urvelį upės šlaituose (tuom panašus į urvinę kregždę, nes Lietuvoje tik jiedu tokius namelius turi). Vakarų Europoje jis sparčiai nyksta, saugomas Lietuvoje.

Šaltinis: http://lt.wikipedia.org/wiki/Tul%C5%BEys (c) Marek Szczepanek

Srauni upelė ta Dūkšta...O čia jau ir kitas informacinis stendas. Susipažinkime-vandeninis strazdas. Lietuvoje jis sutinkamas vėlyvą rudenį ir žiemą. Jis visą mielą dieną triūsia prie vandens. Šis paukštis yra vienintelis giesmininkas, maisto sau ieškantis vandenyje ir po vandeniu. Paniręs dugnu gali nubėti 10-20 metrų!

Šaltinis: http://lt.wikipedia.org/wiki/Vandeninis_strazdas (c) Thomas Kraft

Ir įdomių akmenų čia netrūksta.




Matosi, kad upelis/šaltinis/lietus kada ne kada ir nuo kalno atiteka, bet dabar grioviai kalno šlaite sausi riogso.Taigi, pora žodžių ir apie šaltinius. Nuo seno eina legendos apie gydomąją šaltinių galią. Vanduo, pasak mitologijos, atiteta iš mirusiųjų karalystės, todėl turi magiškų galių. Labai gerbti šaltiniai, ištenaktys rytų pusėn, saulėtekin. Neries regioniniame parke atsiveria požeminiai šaltiniai.

Trepsiu toliau.

Karmazinų atodanga.

Ji sudaryta iš morenos sluoksnių. Morena- ledyno atneštų uolienų nuolaužų, smėlio, molio pylimas paliktas ten, kur tirpo ledynas. Atodangos aukštis yra 35-36 metrai. Nufotografuot nelabai einasi, nes sunku prieiti. Buvo pasiūlymų palaikyti už kojų žemyn galva, kad kadras geresnis gautųsi :-)

Ant Karmazinų piliakalnio padarėme arbatos pertraukėlę.

Nulipame.

Turbūt pasirodžiau alkaniausia, nes ne tik sumuštinių turėjau, bet ir arbatos termosą. Kiti žygeiviai daug kukliau atrodė, motyvavo kad "ką čia sunkenybę nešiotis" arba "ne pavalgyti einam". Mano nuomone, vienas kitam netrukdo.Toliau einame į apžvalgos aikštelę ant Ąžuolų kalno.Čia, neplanuojantiems keltis per upę, yra pažintinio kelio pabaiga. Yra stovyklavietė pailsėti.

Įdomus akmuo.

Apžvalgos bokštas.

Griežtai, bet teisingai, kad tiems vandalams rankos nudžiūtų.

Man labai patiko šie ąžuolai, nors ir nudžiūvę jau. Paklausta, kodėl jų nekerta, manau daviau teisingą atsakymą-dėl genių. Jie tokiuose medžiuose maisto randa.



O kur buvęs, kur nebuvęs vis skelbimas kybo, kad sodyboje galima nusipirkti naminės duonos. Trise nupupsėjome išsiaiškinti.



Sodyba visai pakeliui. Be duonos, dar galima pyrago nusipirkt ar rankdarbių. Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/homeyLT (Ieva Šidlaitė, sidlaite.ieva(eta)yahoo.com, tel. 861519638). Jeigu vasaros metu šeimininkė giros šaltos turės atsigaivinti, keliautojų neatsigins.

Toliau prasideda mažiau malonioji žygio dalis. Mat vadovas nusprendė-ir visiškai protingai-kad atgal eit tuo pačiu keliu neapsimoka, geriau ką naujo pamatyti, todėl vedė nepramintais takais, kur beveik Dievui dūšią ir atidaviau, bet per upę bristi neteko. Visų pirma, baisiu dilgėlynu išsimušėme ant liepto, ir bandėme vytis grupę (nes jie duonos pasmalsauti nėjo).

Tai turbūt vienas iš įtartiniausių lieptų, kokiais teko eiti žygiuojant. Na, bet savo darbą atliko-mes saugiai perėjome į kitą pusę.

Gražiai gamta tvarkosi.

Tada, svetimus šunis sodybose lodydami, pasivijome grupę.

Pievose moterys noriai skabė žoleles.

Raudonėlis.

O tada prasidėjo kopimas aukštyn į kalną. Be kelio, be takelio, lazdomis pasistumdami, pro šakas, slidžiu moliu...Jetau, jetau, ir sustoti atsikvėpti nėra kur. Prisiminiau, kad anksčiau laidojant dėdavo lokio nagus į įkapes, kad Vėlių kalnan lipti lengviau būtų, tai man būtų labai už gerą daiktą tikę. Šiaip ne taip užsikabarojau, pridususi visa, akys stulpu. Vadovas minėjo, kad skatina čia įrengti taką turistams, tai labai labai labai pritariu. Einame toliau, o smilgos už žmogų didesnės.

Prieiname nedidelį eglynėlį po dešine ir tada vėl į brūzgus.



Išeiname pievon!

Buivydų piliakalnio apžvalgos aikštelė

Bradeliškių ir Buivydų piliakalniai lankytojams patraukliai atsivėrė 2011 metų rudenį, ES lėšomis sutvarkyti. Prisėdome, pasistiprinome sumuštiniais ir arbata. Aikštelė labai populiari, tuoj prigužėjo ir žmonių ne iš mūsų žygio, reikėjo truputį susispausti.

Kairieji, dešinieji ir centristai sudaro koaliciją ir eina link paskutinio maršruto taško.

Dobilų laukai labai gražūs.

Apsukom ratą po mėlynu tėvynės dangum ir atėjome ant Bradeliškių piliakalnio, tokį didelį ratą apkeliavę. Čia net 1500 metų gyveno žmonės. Viso trukome 3,5 val. Tada parėjome prie automobilių, atsilabinome, ir, vairuotojus savo susiradę, pargryžome namo. Man vakare buvo diagnozė "kritiškas pirdikulito atvejis" po šio žygio, teko prisileist vonioje karšto vandens per delną ir pamirkt. Vat ką reiškia visą vasarą ant krosnies tūnot.

Labai esu patenkinta, kad turėjau šią galimybę pamatyti nuostabius Lietuvos gamtos ir kultūros turtus. Teko buvoti užsienyje, matyti kitų šalių paveldą, bet reikia pasakyti, kad Lietuvoje mes turime unikalių dalykų-tokių puikių piliakalnių man jokia kita šalis neparodė, ir gal net neparodys. Ir dabar pats metas keliauti, kai ruduo gražus ir oras dar šiltas.

Labai dėkoju visiems vairuotojams, pasirūpinusiems mumis, žygio vadovui Algimantui Jucevičiui, ir Neries regioniniam parkui. 

Daugiau informacijos apie žygius galima rasti: http://www.zygis.info/

Su meile,

Kūtvėla