Kelionė į Jordaniją. Ketvirtoji diena: Petra ir Wadi Rum dykuma.

Šiandien lankėmės Petroje, dalyvavome jordanietiško maisto gaminimo pamokoje, ir nakvojome dykumoje pas beduinus. Tame tarpe buvome liudininkai didžiausio per šešiasdešimt metų potvynio, kurio aukomis tapo trylika žmonių, o du Jordanijos ministrai atsistatydino.

Ryte mūsų grupė turėjo keturių valandų trukmės ekskursiją su mus lydinčia gide, bet aš pasirinkau savarankiškai vaikščioti po Petrą. Tiesiog yra tokių vietų pasaulyje, kurias noriu tyrinėti savarankiškai, savo tempu, be ilgų nereikalingų gido pliurpalų, iš kurių nė trečdalio neprisiminsiu, tuo labiau mūsų grupės atveju dar ir rusų kalba. Vaikščiojau po Petrą apie keturias valandas, bet nepavyko nueiti iki įžymiojo Vienuolyno (per toli vienos dienos išvykai) ir pamatyti Iždinės iš viršaus (beduinų reketas užkniso juodai). Petra man labai, labai nepatiko: pilna asilų ir arklių mėšlo, baisus dvokas ir karštis, tarškantys prekeiviai su visokiais šūdniekiais, kainos kosminės...Gerai, kad mes anksti atėjome, nes įdienojus atvyko didelės kruizinių laivų grupės, kurios ten viską galutinai užkimšo. Infrastruktūros klausimu mane sukrėtė ant kiekvieno kampo įrengtos šėtros su kavinėmis, suvenyrų stendais, tualetais...B8dama Petroje supratau, kodėl mūsų Kernavė kratosi turistų. Žinoma, Petros teritorija milžiniška ir būtina inftrastruktūra patenkinti baziniams lankytojų poreikiams, bet labai jaučiasi, kad čia ne sakrali istorinė vieta (išliko tik uolose išskaptuoti kapai, kaip ne kaip), o auksinė melžiama turistinė karvė. Rekomenduoju lankytis Petroje jai vos atsidarius, kai žmonių dar labai mažai.

Petroje kiekvienas ras savo kelią.

Pirmas žingsnis Petroje.

Vakar čia vaikščiojome po žvaigždėmis.

Džinų blokai.

Džinų blokas. 

Pirmaisiais amžiais prieš mūsų erą sukurti trys kapai arba antkapiai vėliau beduinų buvo klaidingai suprasti kaip cisternos. Arabai laikė šiuos kapus džinų buveinėmis. Petroje tokių blokų yra identifikuota virš dvidešimties. Tai yra ankstyviausi kapai Petroje ir, manoma, čia laidojo neturtinguosius.

Kapas su obeliskais.

Kapas su obeliskais yra priešais džinų blokus. Šis pirmaisiais mūsų eros metais datuojamas kapas yra papuoštas egiptietiško stiliaus obeliskais, kitoje kapo pusėje buvo rasti graikšiki rašmenys, bet patį kapą sukūrė nabatėjai- šie žmonės perėmė viso plataus regiono kultūros elementus ir prisitaikė savo kultūrai. Penki obeliskai žymi penkias kapų nišas- čia buvo palaidoti penki žmonės. Tokie kapai turėjo ir salę gedulingiems pietums ar atnašavimui dievams. Kapus nuo gyvenamosios teritorijos nabatėjų kultūroje skirdavo sodai. Šiandien dykumoje labai sunku įsivaizduoti čia kadaise žydėjusius sodus, ar ne?

Tokia biškį kaukolė.

Labai gražios uolos.

Vietinės reikšmės Ferrari. 

Prasideda kanjonas.

Beveik dviejų kilometrų ilgio kanjonas atsirado gamtos dėka, o jo dugnas yra nukreiptos upės vaga, kai nabatėjai panoro turėti šį praėjimą netrukdomą. Prie įėjimo į kanjoną nabatėjai pastatė užtvanką kovoti su netikėtais potvyniais. Ši užtvanka yra ir šiandien, naujai sutvirtinta šiuolaikinėmis priemonėmis. Nabatėjai taipogi atvedė vandenį į savo miestą-ši vaga ėjo dviejų metrų aukštyje iškalta uolose. Originalus miesto grindinys nebeišliko.

Turistai eina kanjonu.

Petros kanjonas.

Susiaurėjimas kanjone.

Iškalimas uoloje.

Niša dievybės garbinimui.

Laiptai į olą.

Gamtos kūrinys. 

Išganinas pavėsis.

Žmonių figūros ant uolos.

Ursulijus Lepečkojauskas nekantrauja pamatyti Iždinę.

Pirmas žvilgsnis į Iždinę.

Iždinė-viena ikoniškiausių Petros vietų, reprezentuojanti ją visuose fotografijomis iliustruotuose leidiniuose. Iždinės fasadas išsaugotas nuo erozijos geriau, negu kiti statiniai Petroje. Dvigubas korintinis orderis puošią šį helenistinio periodo statinį (skaptinį?). Legenda pasakoja, kad čia buvo paslėptas faraono lobis. Šios uoloje išskaptuotos struktūros paskirtis iki šiol nežinoma-galbūt tai kapas, šventykla, karališkasis mauzoliejus? Ši kontraversija atsirado dėl to, kad statinio sukūrimo laikotarpis sutampa su paskutinojo nabatėjų valdovo ir vieno iš pirmųjų romėnų imperatorių valdymo metais.

Gražioji Petros Iždinė.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Iždine.

Kūtvėla grožisi Iždine.

Iždinė palyginus su žmogaus ūgiu.

Kupranugarių transportas.

Ikoniškas Petros vaizdelis.

Septyniolikos kapų kapas.

Petros asiliukai. 

Fasadų gatvė ir vietinis Džonis Depas.

Pirmajame mūsų eros amžiuje iš uolos išskaptuotas teatras. Čia tilpo 3,000 žiūrovų.

Petra, Jordanija.

Karališkųjų kapų papėdėje nuleipęs turistas gali pasilepinti gaiviomis granatų sultimis.

Kapai aukštai uolose.

Alinantis karštis ir Petros grožis.

Bizantinės bažnyčios grindų mozaikos.

Manoma, kad V mūsų eros amžiuje ant nabatėjų ir romėnų statinių liekanų iškilo Bizantijos laikotarpio bažnyčia, galbūt netgi turėjusi katedros statusą, vėliau kelis kartus plėsta ir perstatyta. Tai labai įdomu, nes prieš kelis šimtmečius iki šios bažnyčios statybos miestą supurtęs žemės drebėjimas jį gana stipriai ištuštino ir apleido. Manoma, kad po VI  mūsų eros amžiuje bažnyčią nusiaubusio gaisro ji nebuvo atstatyta ir tik jos liekanos pasiekė mūsų dienas. Bažnyčios perimetras buvo kasinėtas tik 1998 m., darbų metu rasti 152 vienetai pergamentinių raštų, kurių nepasiglemžė gaisras, juos šiuo metu vis dar bando perskaityti. Žinoma, kad tai yra vienos šeimos metrikos, trijų Romos imperatorių valdymą apimantis svarbių įvykių dienoraštis. Dokumentų tarpe rastas testamentas, šeimos turtą (vynuogynus ir vergus) dalinantis trims broliams.

Bizantinės bažnyčios mozaikinės grindys.

Bizantinės bažnyčios mozaikinės grindys.

Didžioji nabatėjų laikų šventykla.

Faraono dukters rūmai arba dar viena nabatėjų laikų šventykla. 

Petra, Jordanija.

Gražūs likučiai.

Iškilmių vartai.

Kolonada.

Žmogaus rankų kūrinys.

Saulė užkaitino taip, kad pasipusčiau padus ir susiradau prieglosbstį kavinėje, ten patogiai įsitaisiau, mėgavausi arbata ir skaniais saldumynais, tik tada staiga prapliupo lyti. Mano grupė tuo metu dalyvavo Petra Kitchen jordanietiško maisto gaminimo pamokoje, o aš iš anksto nutariau iškeisti petražolių čiečkavojimą į nerūpestingą bindzinėjimą po Petrą- galų gale, tokį atstumą kuičiausi ne dėl to, kad stovėčiau prie viryklės! Bet kaip sakoma-nori Dievą prajuokinti, papasakok jam savo planus, nes lietus įsilijo visai nevaikiškai ir aš nuskuodžiau gelbėtis į Petra Kitchen.

Geriausias maistas pasaulyje.

Petra Kitchen įkurta 2004 m., jos tikslas yra supažindinti turistus su regiono virtuve. Atidžiai vietinių virtuvės šefų vadovaujami turistai ruošia kelis tradicinius jordanietiškus/arabiškus patiekalus ir paskui visi kartu pietauja. Visi šviežūs ingredientai kasdien perkami turguje, netgi virtuvės įrankiai ir baldai šiame restorane pagaminti vietinių meistrų rankomis. Valgių likučiai (turima omenyje tai, kas liko neįsidėta į lėkštes) atiduodami nepasiturinčioms šeimoms. Aš labiau mėgstu valgyti nei gaminti, todėl susisukau lizdelį iš prijuosčių ir stebėjau procesą iš tolo. Maisto gaminimas vyko sklandžiai su dainų intarpais ir palingavimais susikabinus už parankių. Dalis ingredientų jau buvo paruošta iki mums ateinant, nes kitaip būtume labai ilgai užtrukę.

Prarabas Kūtvėla griežtu žvilgsniu seka, kaip jos grupės turistai čiečkavoja petražoles.

Pavalgėme gana sočiai, nors nepasakyčiau, kad labai skaniai. Kažkuom labai jordanietiškas/arabiškas maistas manęs nestebina, ingredientai įprasti lietuviškam skrandžiui (baklažanas, pomidoras, agurkas, petražolė, svogūnas, ryžiai...), iš egzotiškų dalykų galima paminėti vieną kitą padažą ar prieskonį. Kiek suprantu, mūsų kelionės programa buvo paįvairinta tokiomis vietinėmis patirtimis, bet aš asmeniškai neaukočiau laiko Petroje gaminti salotas, kai galima skirti dėmesio pačiai Petrai. Man nelabai patiko, kad kai kas jau buvo apmokėta avansu (Petra Kitchen ir jordanietiško vyno degustacija) neatsiklausus turistų dėl noro dalyvauti. Manau, kad tai buvo padaryta reikalaujant avansinio apmokėjimo iš užsakomų paslaugų teikėjų pusės ir jie norėjo gauti tam tikrą pinigų sumą. Jau buvome pavalgę, kai kažkas iš mūsų grupės parūkyti megstančių vyrų iš lauko mums šūktelėjo. Išėjome laukan ir net aiktelėjome- netoli mūsų nešėsi purvino vandens upė į Petrą, kur buvo žmonių.

Petros potvynis.

Petrą ištiko didžiausias per šešiasdešimt metų potvynis. Aukštai kalnuose lijo intensyviai, o žemė čia nesugerianti vandens, todėl iš aukštumos išsekusių upių vagomis ėmė tekėti vanduo žemyn, iš kelių vagų susiliejo į vieną ir nutekėjo į Petrą, o jos vandens šalinimo sistema nepajėgė apdoroti tokio didelio kiekio vandens ir dalis jo ėmė veržtis į Petrą, kur buvo turistų. Jordanijoje dėl šio potvynio žuvo trylika žmonių, atsistatydino du ministrai. Petrą pavyko evakuoti, nes visi beduinai joje turi racijas ir suskubo vietos policijai į pagalbą, 3,500 žmonių buvo išvesti per beduinų kaimą; vietiniams gyventojams liepta niekur neiti iš namų, uždarytos mokyklos, mečetėse įrengtos laikinos pabėgėlių nuo potvynio stovyklos. Kitą dieną Petra buvo uždaryta, dabar vėl turistams leidžiama lankytis, jeigu jie sugeba privažiuoti kažkaip apeidami nuplautus kelius. Visa tai sužinojome daug vėliau, o tuo metu tiesiog vėpsojome į siautėjančią stichiją, kol mus nuvijo vietiniai gyventojai šaukdami "Go away! Not safe!". Iš Petros šiaip ne taip išvažiavome, bet į Petrą niekas nebuvo įleidžiamas, buvo pastatytos barikados, mūsų autobusas gavo palydovą su racija, kuris išvedė mus į saugų kelią. Šiandien Petra yra vienintelė Jordanijoje potvynių rizikos faktorių turinti vieta, kurioje yra įrengtas potvynio aliarmas, jis ir suveikė šį kartą. Kodėl rizikuojama žmonių gyvybėmis ir neįrengiami potvynio aliarmai visur, kur jų reikia?

Į Wadi Rum dykumą atvykome jau gilią naktį. Nors buvo tikrai nevėlu, bet naktis dykumoje buvo labai tamsi ir mūsų autobusas rizikavo užklimpti smėlyje, todėl iki beduinų stovyklaivietės ėjome pėsti. Laimei, ji buvo nelabai toli, o daiktus atvežė džipu. Wadi Rum dykumoje yra įvairių stovyklaviečių, kiekvienas ras sau pagal kišenę ir pomėgius, štai kosmoso stiliaus stovyklavietę kiniečiai išpirkę metams į priekį. Mūsų laukė ypatingu būdu pagaminta vakarienė ir beduiniškas vakarėlis.

Beduinų stovyklos palapinės. Žinoma, turistinis variantas.

Dvivietė palapinė su privačiais patogumais, įskaitant ir karštą vandenį.

Raktas nuo palapinės.

Naktinis uolų apšvietimas.

Po kupsteliu kepa mėsa. Vos nesumindėme vakarienės. 

Beduinų palapinės interjeras. 

Po vakarienės buvo beduinų vakarėlis, jo metu grojo tradicinė muzika ir buvome mokomi vietos šokių, bet netrukus pasikeitėme muziką ir dūkome pagal mūsų temperamentui artimesnes melodijas.

Šokiai dykumoje.

Kelionė persirito į didesniąją pusę, beveik visi suplanuoti lankytini objektai Jordanijoje buvo aplankyti. Rytoj mūsų laukė džipų turas po dykumą ir pelnytas poilsis prie jūros.

Bus daugiau.

Kūtvėla Inshallahaitė