Mane galima sutikti:

Birželis: Utena. Liepa: Marijampolė.

Atviros architektūros savaitgalis Open House Vilnius 2018: nuodėmė sėdėti namie!

2018 m. gegužės 1 d., antradienis

Neįtikėtinai šiltą balandžio savaitgalį Vilnius buvo pilnas patogia avalyne avinčių žmonių, uoliai rankose gniaužančių mėlynas Open House Vilnius knygeles su lipdukais, nes lankytojams duris atvėrė net šešiasdešimt du pastatai, paprastai labai ribotai prieinami arba visiškai neprieinami paprastam žmogui. Nors iš pradžių planavau lankytis tik tuose pastatuose, kurie nereikalavo išankstinės registracijos, į mano norimų aplankyti pastatų sąrašą pateko LR generalinė prokuratūra ir į jos ekskursiją jau teko registruotis (kaip sakoma, nori Dievą prajuokinti-papasakok jam savo planus). Žinoma, visada galima bandyti ten patekti ir be išankstinės registracijos, tarkime, išgrobstant ką nors stambiu mastu, tai netgi būtų added bonus, nes po to sektų privati ekskursija Lukiškėse. Kažkiek susiorientuoti lankymui atvertų pastatų žvaigždyne man padėjo kolega blogeris ir skaitmeninis klajoklis Augustinas Žemaitis savo blogo įraše Open House Vilnius 2018 – kur verta eiti. Nusipirkau trijų dienų terminuotą visuomeninio transporto bilietą (8 eur), su kuriuo visą savaitgalį galėjau važinėtis po Vilnių ir varstyti visas atviras duris.

Taigi, savo Open House Vilnius 2018 reikalą pradėjau ten, kur nemažai žmonių savo reikalus baigia- Lietuvos respublikos generalinėje prokuratūroje (LR prokuratūrų administraciniame pastate).

P1620459
LR generalinė prokuratūra. K.Lupeikis, 2008 m.

Kadangi į šią ekskursiją reikėjo iš anksto registruotis internetu, tai pusvalandis iki registracijos pradžios jau nekantriai skrebenau nagais į ID kortelę. Penkiolika minučių iki registracijos pradžios užlūžo organizatorių serveriai ir Facebook'e iškilo "raudų siena". Dešimt minučių po registracijos pradžios serveriai atsigavo, o pusvalandis po registracijos pradžios į populiariausius pastatus užsiregistruoti jau nebebuvo galima-neliko vietų, o norinčių eilės buvo iki kitų metų; Lukiškės užsipildė per šešias minutes. Tiesa, mane į LR generalinę prokuratūrą sistema sugebėjo užregistruoti du kartus, taip atimdama iš kažko kito galimybę dalyvauti ekskursijoje-laimei, kelis į registraciją nepatekusius žmones visgi priėmė vietoje (kas tada kelia klausimą dėl išankstinės registracijos būtinumo, kurios metu, bent jau teoriškai, lankytojus reiktų patikrinti ar ne psichai kokie).



P1620464
LR prokuroro mantija.

P1620468
Naudojosi valstybine transporto priemone asmeninėms reikmėms.
P1620469
Terasa.
Ar tikrai kreivi langai turi įtakos prokurorų regėjimui tiriant rezonansines bylas? Turbūt ne. Pats pastatas yra juodas granito plokštėmis dengtas kubas, kuris byloja apie savo tvarką, pastovumą ir tvirtumą, o juoda spalva pabrėžia solidumą ir įstaigos prestižą. O kreivi langai suteikia pastatui dinamikos ir simbolizuoja įstaigos veržlų ir dinamišką charakterį! Pastato akcentu galima laikyti dvi viduje kabančias sales Širdį ir Sielą. Pats žodis "prokuroras" išvertus iš lotynų kalbos žodžio "procurale" reiškia "rūpintis". Nepriklausomos Lietuvos prokuratūros įkūrimo data laikoma 1919 m. sausio 16 d., kai buvo paskelbtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, skelbiantis, kad "prie apygardos teismo ir Vyriausiojo Tribunolo yra Valstybės Gynėjai (Prokuratoriai) ir jų padėjėjai". Okupaciniu laikotarpiu (1940-1990 m.) prokurorai buvo skiriami iš Maskvos. Atkūrus Nepriklausomybę 1990 m., nauju Lietuvos repsublikos prokuroru paskirtas Artūras Paulauskas. Pažiūrėjome trumpą filmuką apie tai, kaip atvykę sovietų emisarai bandė susigrąžinti mus į Maskvos glėbį, o jų pakalikai trukdė naujai paskirtam Lietuvos respublikos prokurorui patekti į darbo vietą. Ekskursija truko virš valandos laiko. Man nelabai patiko tai, kad nebuvo galima fotografuoti pastato viduje, išskyrus nedidelio muziejaus erdvę ir vestibiulį. Koks čia pasakojimas be iliustracijų? Pats pastato interjeras nėra įspūdingas, viskas griežtų biuro formų ir standartizuota. Laikrodžio rodyklei apsisukus po valandos laiko, mes dar nebuvome baigę ekskursijos, todėl išsiprašiau anksčiau, nes reikėjo judėti link kito susiplanuoto šios dienos objekto. Bendras įspūdis-pirmas blynas šiek tiek prisvilo, gal lūkesčiai buvo per dideli?

Vos už kelių troleibuso sustojimų nuo LR generalinės prokuratūros lankytojų laukė Tuskulėnų rimties parkas ir koplyčia-kolumbariumas. Prie šio projekto dirbo autorių kolektyvas: M.P. Šaliamoras, V. E. Čekanauskas, A. Umbrasas, L. Masliukienė, J. Balkevičius, V. Ražaitis, V. Martinkienė, R. Karalienė, G. Umbrasas, G. Karalius.

P1620473
Tuskulėnų kolumbariumas.
Projektui pasirinktas pilkapio formatas; pilkapį šiandien puošia karūna, dengianti stoglangį. Netoliese tekanti Neris primena, kad senojo baltų tikėjimo žmonių vėlės į dausas tekėdavo vandenimis. Šiame pilkapio formos kolumbariume nuo 2004 m. ilsisi šiame parke užkastų žmonių palaikai, nes virš 700 žmonių (724?) buvo 1944-1947 m. buvo nužudyti NKVD pastate (db. Genocido aukų muziejus prie Lukiškių aikštės) ir sunkvežimiuose atvežti užkasti čia, į tuometinį užmiestį. Pati Tuskulėnų vietovė žinoma nuo XVI a. kaip karališkojo dvaro žemė, gražūs rūmai pastatyti XIX a. Vilniaus generalgubernatoriaus A. Rimskio-Korsakovo užsakymu.

P1620480
Gulsčias dvigubas kryžius.
P1620482
Urnos su sovietinio teroro aukų palaikais.

P1620489
Mozaika "Trejybė" iš sakalo, gulbės ir pelėdos sparnų. G. Umbrasas, 2009 m.


P1620495
Koplyčia.

P1620497
Koplyčios interjere yra ši šiurpi statula.

Įspūdis-sukrečiantis. Kolumbariumo lankymas savarankiškai gana komplikuotas, čia jau mūsų institucijos ir jose dirbančios piktos tetos nuoširdžiai pasistengė, todėl džiaugiuosi pasitaikius progai čia apsilankyti Open House renginio metu.

O štai vos per tiltą, kitapus Neries, lankytojų laukė Vileišių rūmai (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Mano nuomone, tai yra vienas gražiausių Vilniaus pastatų.

P1620499
Vileišių rūmai. A. Kleinas, 1906 m.
Šiaurietiško neobaroko stiliaus rūmų kompleksas savo metu buvo išskirtinai moderniškas visame Vilniuje, o gal net ir toli už jo ribų, nes ponai Vileišiai gyveno šiuolaikiškai-turėjo elektrą, nuosavą vonią, sutvarkytą kanalizaciją. Čia išsipildė svajonės, tylomis puoselėtos carinės priespaudos metais: išleistas pirmas legalus lietuviškas dienraštis, atidaryta pirmoji dailės paroda (joje pirmą kartą dalyvavusio M.K. Čiurlionio darbų tada publika "nesuprato"), įkurta Lietuvių mokslo draugija. Čia modernas susitiko su elegancija, ekonomiškumas-su technologijomis. Petro Vileišio brolis Jonas Vileišis buvo Nepriklausomybės Akto signataras.

P1620504
Vileišių rūmai Antakalnyje.

P1620510
Žaisminga langų asimetrija.

P1620514
Atkurti interjerai.

P1620517
Gražieji paradiniai laiptai.

P1620520
Židinys ir spausdintuvas- technologijų kaita.

P1620521
Išsaugotas grožis. 
Man labai patiko ir pats pastatas, ir ekskursija. Nenuostabu, kad šie rūmai yra vienas labiausiai apgultų Open House pastatų.

Verslo centras "Quadrum" tokiu populiariumu pasigirti negalėjo.

P1620553
"Quadrum", Lund+Slaato Arkitekter, Arches, 2016 m.
Dešiniojo Neries kranto naujokas iš trijų bokštų ir vidinio centrinio kiemelio su pušimis buvo suprojektuotas pagal skandinavišką gyvenimo kokybės suvokimą. Tai netgi gerai, nes apsieita be liaudyje dievinamų vyžų, klumpių, rūtų ir mėtų motyvų.

P1620539
Šiuolaikinė architektūra.

P1620535
Taip ir norisi pasidairyti grybų.

P1620531
Mėnulis? Labai panašu, bet tai-Ž. Kempino "Iliuminatorius".

P1620543
Pastato kolonos yra poliai, nes gruntiniai vandenys trukdo statyboms dar nuo Gedimino laikų.

P1620545
Terasa.

P1620546
Panorama nuo terasos.
Buvo įdomu pažiūrėti į šiuolaikinės architektūros iššūkius ir kaip jie atsiliepia į žmonių poreikius.

Galiausiai, paskutiniu pirmos Open House dienos pastatu tapo SoDros administracinis pastatas. Kadangi niekaip nepatekau į Lietuvos Geležinkelių pastatą (laisvas laikas užsirašyti į ekskursiją buvo už dviejų valandų), tai teko improvizuoti ir užbaigti dieną kokiu nors neplanuotu pastatu. Iš vienos pusės, sėkmingai pasirinkau SoDros pastatą dėl gana mažo susidomėjimo ir nedidelės grupės, iš kitos pusės-biuras yra buras ir kažkokių ten architektūros stebuklų neatradau.

P1620586
SoDros administracinis pastatas. Autorių kolektyvas: G. Baravykas, A.G. Gudaitis, V. Segalis. Suprojektuota 1994 m., baigta statyti 2002 m. 
Iš paukščio skrydžio žvelgiant, šis pastatas primena sklendžiančią gulbę. Ekskursijos metu nusileidome ir į požeminius koridorius, kurių ten tikras Minotauro labirintas ir aš nenustebčiau, jeigu čia ir yra tas slaptas legendinis tunelis nuo Vilniaus iki Trakų.

P1620580
Garsusis SoDros piltuvas, kur suteka mūsų eurai.

P1620559
Kažkiek man priminė Leonardo da Vinči laiptus.

P1620556
VMI turi kelis darbuotojus ir SoDroje. 

P1620554
Gyventojų aptarnavimo salė.

P1620565
Minkštas kampas.

P1620568
Konferencijų salė.

P1620576
Šie specialistai tikrina, ar turėdami biuletenį gulite lovoje. 

P1620577
"Merkurijus" primena kadaise šlovingą Kosmonautų gatvę.
Tiesą sakant, gana stipriai nusivyliau šiuo pastatu. Jo koridoriais ir piltuvėliu galima pasivaikščioti ir be ekskursijos, o net ir ekskursijos metu nepamatėme kažko labai įdomaus. Tačiau dabar aišku, kada gali atimti ligos išmokas!

Antros atviros architektūros savaitgalio dienos metu pirmiausia aplankiau Lietuvos mokslų akademijos pastatą. Buvo pirma dienos pusė ir lankytojai rinkosi labai tingiai.

P1620759
Lietuvos mokslų akademija. M. Prozorovas, 1909 m.
Šis pastatas buvo suprojektuotas kaip Rusijos valstybinio banko pastatas, todėl jo vieta ir architektūrinis išpildymas buvo labai svarbūs, medžiagoms (metalo ir gelžbetonio struktūroms) lėšų negailėta. Iki Pirmojo pasaulinio karo šis bankas buvo pats ištaigingiausias Vilniuje. Pastato eksterjere ir interjere dažnai matoma puošni dievo Hermio galvutė- jis buvo Olimpo dievų pasiuntinys, sielų į mirusiųjų pasaulį palydovas, prekybos, keleivių, pirklių ir...vagių dievas, su bent septyniomis moterimis susilaukęs gausaus palikuonių būrio. Apie nedorą Hermio būdą pasakojama tokia legenda (yra keletas šiek tiek skirtingų versijų): dar būdamas tik gimęs, jis iš vėžlio kiauto išdrožė lyrą, o temstant pavogė penkiolika karvių iš dievo Apolono bandos, paslėpė jas oloje ir grįžo į savo lopšį. Labai supykęs Apolonas surado Hermį ir nuvedė teisti pas Dzeusą (kur tai matyta-kūdikius po teismus tampyti!), o šis liepė grąžinti karves Apolonui. Išgindamas savo karves iš olos, Apolonas išgirdo Hermį grojant lyra ir susižavėjo, todėl iškeitė savo karves į iki tol nematytą muzikos instrumentą.

P1620763
Centrinis vestibiulis.

P1620764
Laiptus kadaise puošė caro karūna.

P1620768
Nuostabus interjeras.

P1620773
Langai man primena čekišką Prahos A. Muchos kūrybą.

P1620778
Vaizdas į Gedimino prospektą, tuomet- šv. Grigorijaus prospektą. 

P1620781
Tautiški motyvai interjere.

P1620782
Medinė vidaus apdaila.

P1620787
Mėlynoji salė.
Man labai didelį įspūdį padarė šis pastatas savo grožiu (tiesa, to tikėjosi ir jo projekto autorius!), o jo duris galima praverti ir ne vien tik Open House metu, nes čia vyksta įvairūs renginiais visuomenei.

Į Lietuvos Geležinkelių pastatą vėl patekti buvo be šansų, todėl pasirinkau aplankyti jo kaimynus ir pradėjau nuo Vilniaus santuokų rūmų.

P1620803
Vilniaus santuokų rūmai. Autorių kolektyvas: G. Baravykas, A. Katilius, E. Gūzas, K. Šatūnas, 1974 m. 
Kadangi pastatas labai paveldo pilnas, tai gidė prašė nieko neliesti. Čia 1809 m. buvo įkurtos evangelikų liuteronų kapinės, nuo 1830 m. buvo galima laidoti ir evangelikus reformatus. Kapinių teritorijoje buvo daug šeimyninių koplyčių-mauzoliejų, vieną tokį išlikusį galima pamatyti šiandien. Dėl didelės teritorijos kapinės priminė parką. Tačiau 1958 m. kapinės buvo uždarytos, o 1962 m.-likviduotos. Visuomenė protestavo, rinko parašus kapinių išsaugojimui, identifikavo žymesnius palaidojimus ir antkapius perkėlė į kitas kapines (Rasas, stačiaitkių Liepkalnį, Kauno Petrašiūnus). Kapinės galutinai sunaikintos 1972-1973 m. statant Vilniaus santuokų rūmus. Pastatas buvo puikiai įvertintas architektų bendruomenės, labai išgirtas sovietinėje spaudoje. Galima sakyti, tai buvo unikalios architektūros pastatas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Open House ekskursijos metu buvo galima pasižvalgyti viduje be įsipareigojimų sumainyti aukso žiedus.

P1620809
Laiptai į šeimyninę laimę. Čia dar galima apsigalvoti.

P1620810
Edvus foje. Čia dar irgi galima apsigalvoti.

P1620817
Nuotakos kambarėlis. Čia dar irgi galima apsigalvoti, bet langas neatsidaro. 

P1620819
Erdvus foje kitu kampu. Čia vis dar galima apsigalvoti.

P1620822
Grojant vestuviniam maršui, mes žengiame į civilinės metrikacijos salę. Čia apsigalvoti jau būtų sunkiau. 

P1620832
Vitražas vardynų kambaryje.
Manau, kad apsilankymas šiame pastate kaip turistui buvo tikrai unikali proga. O netoliese laukė dar vienas paslėptas perlas- Žemės ūkio ekonomikos institutas ir skaičiavimo centras. Jeigu aiškiau-Regitros pastatas netoli Lukiškių aikštės.

P1620838
Autorių kolektyvas: V. E. Čekanauskas, R. Jakas, J. Šivys, S. Veiverytė-Liugailienė, A. Banytė, N. Daškova, A. Dovydėnas, G. Jokūbonis, 1971-1978 m.
Pastatui teko nedėkingo formato sklypas, kuriam iš vienos pusės driekėsi triukšminga gatvė, o iš kitos pusės estetinį vaizdą darkė alaus fabriko pastatai. Kalstyto vario moters figūra, sukurta G. Jokūbonio, ant pastato iškeltas apie 1980 m. Sakoma, kad architektui V. E. Čekanauskui ši mintis labai patiko, nes pats pastatas tapo panašus į laivą. Šiaip iki maždaug 1770 m. žmogaus figūros ant laivų nebuvo keliamos, jos daugiau vaizdavo gyvates, paukščius, dievybes. Vėliau moters formos figūra galėjo simbolizuoti valdovę, kuriai laivo įgula buvo pavaldi, ar kapitono žmoną. Jūreiviai tikėjo, kad figūros akys leis laivui geriau matyti kelią namo, todėl pažeista laivo priekio figūra galėjo prišaukti nelaimę. Taip netgi kilo tradicija neleisti jokios moters į laivą, nes ji garantuotai prišauks nelaimę, bet išimtis buvo padaryta vieninteliai moteriai-ir ji buvo toji figūra laivo priekyje. Visgi, nepaisant baisaus antimoterizmo, anglų kalboje laivas yra "she"- "ji". Na, o šiame pastate galima pamatyti nuostabų A. Dovydėno vitražą bei į Kultūros paveldo vertybių sąrašą įtrauktą 240 kvadratinių metrų dydžio freską.

P1620845
Išlikęs parketas.

P1620850
Gražusis vitražas.

P1620854
Algų išmokėjimo langelis.

P1620858
Įspūdingoji freska.

P1620867
"Mūsų kraštas", fragmentas.
P1620863
S.P. Koroliovas, sovietinės kosmonautikos kūrėjas.

P1620871
Senieji kino projektoriai. Viena ritė rodė 10 min.filmuotos medžiagos.

P1620873
Kino salė propagandiniams filmams rodyti. 

P1620876
Karšto šokoldo receptas "Kai Veryga nemato".
Pastatas ištuštintas, ruošiamasi remontui. Sunku pasakyti, koks likimas jo laukia.

Dar buvo likę laiko vienam pastatui, todėl nuvažiavau iki atsargoje buvusio varianto-verslo centro "Victoria", taip pavadinto kadaise kaimynystėje buvusio batų fabriko garbei. Labai suintrigavo galimybė pasikelti į paprastam žmogui neprieinamą apžvalgos aikštelę. Kadangi buvo paskutinė Open House diena, tai lankytojų būriai į dienos pabaigą pilnėjo ir teko pakovoti, kad patekčiau į šitą ekskursiją. Tikra "Victoria"! Na, bet kas perėjo Alionių pelkę ir perbrido Sietuvos kūlgrindą, tas ir į uždarytą apžvalgos aikštelę pasikels. Maloni staigmena- netikėtai sutikta Kūtvėlos skaitytoja :-)

P1620877
Verslo centras "Victoria". Autorių kolektyvas: Paleko Arch studija, R. Palekas, A. Baldišiūtė, R. Bėčius, A. Dominaitė, 2005 m.

P1620879
Pastatas primena sąvaržėlę. Koks biuras be sąvaržėlės!

P1620882
Įspūdingoji laiptinė man kiek priminė Rygos Art Nouveau muziejaus laiptinę.

P1620885
Panorama nuo terasos.

P1620890
Panorama nuo terasos.

P1620898
Kūtvėla pergalingai užbaigia Open House 2018. 
Nuostabiausia Vilniaus panorama!

Pabaigai noriu pasidalinti savo asmeninėmis pastabomis apie tobulintinas renginio vietas.

1) Ekskursijos beveik niekada nesibaigė nustatytu laiku, t.y. 30 min. ekskursija truko apie 45 min., o 45 min. ekskursija truko iki valandos. Reikia arba rimtai limituoti gidų kalbėjimą, arba mažinti rodomų patalpų skaičių (ar mums tikrai reikia pamatyti dvidešimt penkis vienodus kabinetus?). Kai kur norint išeiti iš užsitęsusios ekskursijos tai padaryti gali būti problematiška  dėl logistikos sunkumų (tarkime, turi būti lydintis asmuo), o juk tos 15 min tokiame renginyje yra aukso svarbos, nes visur formuojamos gyvos eilės ir dar reikia iki kito objekto kažkaip nukeliauti.

2) Buvo tokių pastatų, kuriuose lankytojams negalima pasinaudoti WC. Manau, kitų metų informacinėje medžiagoje reiktų tokius niuansus nurodyti ir informuoti, kur yra artimiausi patogumai. Žmonės ilgas eiles atstovi, pati ekskursija trunka 30-45 min., o juk ir su vaikais atėjusių buvo. Šiaip viešieji WC yra viso Vilniaus problema, bet tokio renginio metu mieste susitelkia daug žmonių ir tikrai galima būtų galvoti apie kilnojamus WC. 

3) Savanoriai gidai pasakojo daug įdomiau, nei patys pastatų darbuotojai. Manau, pastatų darbuotojai buvo ne visi gerai pasiruošę šiam renginiui, nes buvo nemažai tokių "nu tai ką čia dar parodyti?' niuansų. Tai arba reiktų geriau parengti pastatų darbuotojus, arba tiesiog duoti žmonėms laisvą dieną. Aš suprantu, kad viskas vyksta savanorystės pagrindais, bet ar tai reiškia, kad galima daryti atmestinai? Pradėkime nuo to, kad pasakoti reikia visai grupei susirinkus ir nestovint į juos nugara.

4) Pasakojimo metu reiktų geresnio balanso tarp pačio pastato istorijos ir jame įsikūrusių įmonių/įstaigų istorijos. Daug ką galima nesunkiai išgūglinti namuose, pasakoti reiktų apie tai, ko internete negalima rasti. O šiaip, tokio renginio metu reiktų daugiau tiesiog rodyti tai, kas po užraktu laikoma.

5) Pergalvoti srautų valdymą, nes 45 min. stovėti gyvoje eilėje yra kenksminga praktika.

6) Išankstinės registracijos sistema neturi lūžti.

Devyni pastatai per dvi dienas. O koks Jūsų rezultatas?

Su meile ir kaip visada susivėlusi Jūsų,

Atvira Kūtvėla

Jūsų dėmesiui:

Open House Vilnius 2016: penkiasdešimt architektūros atspalvių.
Open house Vilnius 2017: durys atsidaro.
Stikliniai Vilniaus fasadai ir ne visiems prieinamas jų vidus.
Įspūdžiai po Vilnius Open House.

0 comments: