Baltų kelias į kuršių paveldą: Liepoja-Embutė-Skrunda-Saldus.

Ryte po pusryčių (kai pusryčiams gauni silkės, tai žinai, kad esi Skandinavijoje) dar turėjau laiko trumpai apsižvalgyti Liepojoje. Pirmas įspūdis labai geras, bet reiktų sugrįžti čia ilgesniam laikui. Viešbutyje pasiėmiau lankstinuką su miesto žemėlapiu ir pažintiniu maršrutu lietuvių kalba. Latviai yra nuostabūs, nes visa informacinė medžiaga lankytinose vietose buvo parengta lietuviškai ir tai nebuvo tik mūsų VIPinei grupei-visuose turizmo informacijos centruose yra informacijos lietuviškai.

Liepoja, dar vadinama "Vėjų miestu", yra trečias didžiausias Latvijos miestas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Liepoja paminėta 1253 m. sutartyje tarp Kuršo vyskupo ir Livonijos Ordino magistro kaip gyvenvietė "villa Liva", o iki XVI a.pab. vadinta Lyva. Prie uosto vokiečiai įkūrė savo gyvenvietę Libau, kuri XVII a. pradėta vadinti Liepoja. Čia ėjo senasis kelias iš Marienburgo į Rygą, bet gyvenvietė buvo neįtvirtinta ir arti karingų lietuvių, todėl gyventojų negausėjo ir vietovė neklestėjo. Paskutinysis Livonijos Ordino magistras ir pirmasis Kuršo hercogas Gotardas Ketleris XVI a. vietovę perleido Prūsijai. Per penkiasdešimt Prūsijos valdymo metų Liepoja pirmą kartą suklestėjo, bet netrukus buvo grąžinta į Kuršo hercogystę. Miesto teises Liepoja gavo XVII a. ir tuomet vėl ėmė vystytis. Augti miestui labai trukdė XVII ir XVIII a. karai, gaisrai, maro epidemijos, bet XVIII a. visgi pavyko pertvarkyti uostą ir pradėti priimti didelius laivus. Vystėsi ne tik prekyba, bet ir amatai. Po Tado Kosciuškos sukilimo vietos dvarininkai pasiprašė prijungiami prie Rusijos imperijos, inicijavo atsiskyrimą nuo Lenkijos ir tapo Rusijos Kuršo gubernija. Liepoja XIX a. tapo tikru pramonės centru, labai reikšminga buvo naujoji geležinkelio linija, 1899 m. Liepojoje ėmė kursuoti pirmasis Baltijos šalyse elektrinis tramvajus. Vienas iš miestą garsinančių turistinių objektų-garsusis Karosta kalėjimas (sakoma, labiausiai vaiduoklių apsėsta vieta pasaulyje). Liepojoje įsikūrė Rusijos laivyno bazė. Iš Liepojos uosto XX a.pr. emigrantai iš Rusijos imperijos išvyko į JAV, nes buvo tiesioginis susisiekimas garlaiviais su Niujorku. Tarpukaryje Liepoja buvo Latvijos sostinė, čia dirbo Latvijos laikinoji vyriausybė. Liepojoje mokėsi ne vienas Lietuvos šviesuolis: Jonas Biliūnas, Balys Dvarionas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Antanas Vienuolis... Sovietmečiu nemaža Liepojos gyventojų dalis buvo ištremta į Sibirą, Liepojoje įrengtas karinis uostas lėmė miesto uždarymą.

Kažkodėl man priminė Eilatą Izraelyje. Jau, matyt, nuo "Karvučių" haliucinacijos prasidėjo.

Labai gražus viešbutis su kepyklėle.

Viešbučio holas.

Šiltuoju metų laiku čia gera prisėsti.

Vidury betono džiunglių-senovinis medinukas.

Čia vis dar žydi rožės. 

Pirmasis mūsų šios dienos apsilankymas buvo Liepojos amatininkų rūmuose. Čia meistrai dirba pagal senąsias tradicijas: audžia, gamina žvakes, žiedžia keramiką, apdirba gintarą, pina krepšius, apdirba odą...Čia galima pamatyti ilgiausią pasaulyje gintaro vėrinį- 17,000 gabalėlių, 123 m ilgio ir 19 kg svorio. Informacija norintiems apsilankyti čia: Liepāja Crafts House. Ira Cīrule, +371 265414254, iraa@inbox.lv Dārza gatvė 4/8, Liepoja GPS: 56.510860, 21.002270 www.saivaart.com  Darbo laikas internetiniame tinklalapyje nenurodytas, bet ant informacinio lankstinuko nurodyta I-V 10.00-17.00, kitomis dienomis reikia derintis asmeniškai.

Amatininkų namas.

Ilgiausias pasaulyje gintaro vėrinys.

Gražiosios sagės.

Autentiški senoviniai papuošalai.

Audimo kambarys. Man leido pabandyti-nelengvas amatas!

Kiek čia išmanymo reikia!

Audinių pavyzdžiai.

Nostalgija.

Skiautinių kambarys.

Amatininkų namo interjeras.

Žvakių gamybos niuansai.

Žvakės su džiovintomis gėlėmis.

Tekstilės kambarys.

Siuvinėjimo raštai.

Audimas iš kelių sluoksnių.

Karklo perskėlimas.

Mirkytas karklas naudojamas indų puošybai.

Gintaras su inkliūzais.

Gintaro papuošalai. Iš gintaro likučių daromas muilas.

Šiuolaikinė tekstilė.

Keramikos kambarys.

Šiek tiek pastimuliavome vietinę ekonomiką ir tęsėme kelionę. Embutės kraštovaizdžio draustinyje kažkada stovėjo didinga medinė kuršių pilis.Yra žinoma, kad nuo 1244 m. kuršių pilį užvaldė Livonijos Ordinas. Tuomet prieš užgrobėjus kovojusiems kuršiams į pagalbą atėjo Mindaugas, 1244-1245 m. žiemą apgulė Embutės pilį, bet jos iš Ordino atkovoti nepavyko. Eiliuotoji Livonijos kronika pasakoja, kad Mindaugas surinko apie 30,000 karių, bet Ordinas buvo iš anksto įspėtas ir Mindaugą Embutėje pasitiko jungtinės Livonijos Ordino, Kuldygos komtūro ir Kuršo vasalų pajėgos bei jiems lojalūs kuršiai. Mindaugo kariuomenė buvo užpulta iš pasalų, žuvo apie 1,500 karių, tuo tarpu Ordino netektys buvo nežymios. Netrukus Embutės pilis atiteko Kuršo vyskupui, jis ją perkėlė kiek toliau nuo buvusios piliavietės ir perstatė į mūrinę. Šiaurės karo metais XVIII a. pilis buvo sugriauta, jos vietoje atsirado dvaro rezidencija, bet 1920 m. sudegė. Paskutiniojo dvarininko barono našlė išvyko į Vokietiją. Sakoma, kad ji išvykdama ir padegė dvaro rūmus, kad šie neatitektų naujajai Latvijos valdžiai kaip nacionalizuota nuosavybė. Sovietmečiu vietinis kolūkis išsigabeno pilies-dvaro mūrų likučius kaip statybinę medžiagą. Embutės mūšio įkvėptas latvių klasikas Janis Rainis 1911m. sukūrė pasakojimą "Indulis ir Arija". Siužetas būtų toks: XIII a. Livonijos Ordinas grobia kuršių žemes, o kuršių vadas Indulis pamilsta komtūro dukrą Ariją. Žinoma, tokia meilė negali baigtis laimingai.

Embūtė, Vaiņode savivaldybė. Dina Ziemele, +371 26632134, embutes.tic@inbox.lv

GPS: apžvalgos bokštas 56.509967, 21.817213, informacijos centras 56.50584, 21.81918

Nesudėtinga ta latvių kalba-lapus graužiantis vabalas. Ar ne?

Embutės turizmo informacijos centro sargas.

Embutės reljefas atkurtas makete iš popieriaus.

Ursulijus Lepečkojauskas mezga diplomatinius santykius.

Kai lauki autobuso ir gamta pašaukia.

Kuršių kardai su skydais. 

Apžvalgos bokštas.

Turistų skaičiavimo daviklis. 

Embutės slėnio panorama.

Kūtvėla lankosi Embutėje.

Kūtvėla lankosi Embutėje. 

Pažintinis takas Embutėje.

Velnio pėda. Sakoma, kad Nelabasis ir sutrukdė Mindaugui paimti Embutės pilį.

Šaltinėlis.

Laiptai į piliakalnį.

Čia negalima kirsti medžių-draustinio teritorija.

Informaciniai stendai pasakoja apie saugomą gamtą ir sveikatinimosi pratimus.

Maršrutas pėsčiomis po Embutę.

Yra parengtos tokios knygelės.

Turinys. Yra ir šiaurės Lietuvos objektų.

Pietauti mums buvo suplanuota tiesiog dvariškai Skrundos dvaro rūmuose. Ant Ventos upės kranto esantys dvaro rūmai laikomi vienais gražiausių Latvijoje. Klasicizmo stiliaus rūmai čia iškilo 1849 m. -sakoma, tai buvo paskutinis klasicizmo saulės spindulėlis Latvijos architektūroje. Rūmus suprojektuoti ir pastatyti užsakė grafas Gustavas fon Lamsdorfas, čia nusprendęs persikelti iš Sankt Peterburgo ir išeiti į pensiją. Istorija ir žmonės pastato negailėjo, nusavintame dvare buvo kalėjimas, prieglauda, ligoninė, vaistinė, pašto stotis, mokykla, bendrabutis internatas. Kai 1998 m. kilo problemų su stogu ir pastatas tapo avarinės būklės. Vietinė administracija pardavė pastatą aukcione, naujieji savininkai pasinaudojo ES parama ir pastatą atkūrė su tam tikrais pakeitimais, nes jis nebuvo įtrauktas į saugomo paveldo sąrašus. Dabar čia yra nedidelis muziejus, viešbutis, restoranas. Viešbutis yra labai gerai įvertintas, berods 4*+, nes 5* viešbučių kai kurios įmonės pagal įvairias politikas negali užsisakinėti. Dar sakoma, kad po rūmais yra slaptas tunelis, kurį atsekti galima tik mėnesienoje. Po pietų apžiūrėjome muziejų ir kambarius.

Čia gera gerti kavą prie upės.

Jeigu diena kaitri.

Trintų daržovių sriuba.

Kukurūzinis viščiukas su ant grilio keptomis daržovėmis ir jogurtiniu padažu.

Desertas su uogomis.

Graži sienų tapyba.

Vienas iš viešbučio kambarių. 

Kambarys žmogui su negalia turi pritaikytą vonios kambarį.

Muziejuje galima apžiūrėti dvaro buities eksponatus.

Paskutinis mūsų programos sustojimas buvo keramikos dirbtuvės Kapelerių name Saldus miestelyje. Čia indai gaminami pagal senąsias tradicijas, kieme yra keramikos degimo krosnis. Kaplerių name yra nedidelis turizmo informacijos centras ir suvenyrų parduotuvė. Norintys gali pagal savo gimimo datą susigeneruoti unikalų ornamentą, kurį paskui galima atsisiųsti į e-paštą. Man šios dirbtuvės priminė alchemiko virtuvę, o gal net ir raganos kertę. Kontaktai norintiems užsisakyti edukacijas ar suderinti apsilankymo laiką: Puodų dirbtuvės Kapelerių name, Kapelerių namas, Striķu gatvė 7, Saldus. Līga Šaule, +371 29443117, ligasaule@saldus.lv GPS: 56.66506, 22.49458

Kapelerių namas.

Saldus yra saldus.

O jūs manėte, kad yra tik vienos rūšies "Karvutė"? Tai manykite iš naujo.

Degustuojame grynai moksliniais tikslais.

Šermukšnio uogos.

Juodoji keramika.

Molinis suvenyras.

Ikona ir musmirės.

Apsauga nuo vampyrų?

Kas čia bus?

Vyr. komunikacijos specialistas.

Apžiūrime keramikos degimo krosnį.

Vaizdas kaip iš atviruko.

Įdomus puodas.

Keramikos šukės panaudotos kaip dizaino elementas.

Mūsų pažintinė programa Kuržemėje baigėsi. Į Vilnių grįžome apie vidurnaktį, bet dar spėjau prie Spaudos rūmų į paskutinį 2G autobusą.

Kai dar gerokai prieš kelionę skaičiau programą, man kilo pagrįstų abejonių. Mums siūloma susipažinti su kuršių paveldu, bet kiek bus autentikos šioje pažintyje? Nuo kuršių laikų daug vandens nutekėjo. Ar nebus popso, cirko, miglos į akis pūtimo? Atsakymo į šį klausimą po kelionės neturiu. Manau, kad autentikos šiame maršrute paieškas paliksiu specialistams (istorikams, archeologams, etnologams), o pasisakysiu iš eilinio turisto pusės. Latviai stiprūs, nes pažintinė medžiaga parengta ir lietuvių kalba-visuose mūsų aplankytuose objektuose buvo brošiūrų, lankstukų, žemėlapių lietuviškai. Niekur nereikėjo sukti galvos ar bus tualetai, ar bus kur pasistatyti automobilį-viskas buvo. Lieka tik paapgailestauti, kad kai kur pritrūko laisvo laiko, nes tikrai yra ką pamatyti.

Ši kelionė mane privertė susimąstyti apie tą amžiną klausimą: nėra turistų, nes nėra infrastruktūros ar nėra infrastruktūros, nes nėra turistų? Tai labai pasijautė Embutėje, kai kopėme laiptais į piliakalnį, kuris yra draustinio teritorijoje ir negalima nukirsti nei vieno medžio. Tačiau radome turizmo informacijos centrą su tualetais, automobilių stovėjimo aikštelę, pilsio zoną piknikui, šiukšlines, informacinius stendus, suoliukus poilsiui ir pilną turistinį autobusą latvių moksleivių su mokytojais. Jeigu Lietuvoje į savo paveldą galėsime žiūrėti tik nuotraukose internete, o nebus galimybės patogiai atvykti, nes pas mus klesti laukinis turizmas, kai viskas po paveldosaugos kalpoku sukišta, tai mes ne tik kad užsieniečių turistų neprisikviesime, bet ir savus prarasime.

Kultūrinio turizmo maršrutas "Baltų kelias" sukurtas su Interreg V-A Latvijos-Lietuvos pasienio bendradarbiavimo programos 2014-2020 m. parama. Šio projekto tikslas yra paskatinti turizmą Latvijos ir Lietuvos pasienio regionuose. Projektui yra parengta maršruto brošiūra, žemėlapis ir tinklalapis. Bendros projekto išlaidos yra beveik 763,403 EUR, dalinis finansavimas iš Europos regioninio plėtros fondo sudaro 648, 892 EUR. Projektą įgyvendina Šiaulių turizmo informacijos centras, Žiemgalos planavimo regionas, Nacionalinė regionų plėtros agentūra, Kuržemės planavimo regionas, Talsų krašto savivaldybė, Jelgavos miesto taryba.

Kokį įspūdį jums paliko šis maršrutas? Ar esate lankę šiuos objektus?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Kuržemaitė